CP v2

Tag: Cholesterolis

  • Padidėjęs cholesterolis metų metus tylus: šiuos ženklus žmonės supainioja su nuovargiu

    Padidėjęs cholesterolis metų metus tylus: šiuos ženklus žmonės supainioja su nuovargiu

    Padidėjęs cholesterolis ilgą laiką gali nesukelti jokių aiškių simptomų, todėl neretai nustatomas tik per profilaktinius tyrimus arba jau įvykus komplikacijoms. Didžiausia rizika kyla tada, kai kraujyje padaugėja mažo tankio lipoproteinų, vadinamų MTL, kurie siejami su aterosklerozės progresavimu.

    Cholesterolis pats savaime nėra priešas, nes organizmui jis būtinas hormonų gamybai, vitamino D sintezei ir ląstelių membranoms. Tačiau kai MTL dalelės ima kauptis kraujagyslių sienelėse, formuojasi aterosklerozinės plokštelės, o tai didina miokardo infarkto ir insulto tikimybę.

    Kodėl požymių gali nebūti?

    Cholesterolio perteklius nesukelia skausmo, o kraujagyslių siaurėjimas dažnai vyksta pamažu, todėl žmogus prie pokyčių prisitaiko. Dėl to savijauta gali atrodyti normali net tada, kai rizika širdies ir kraujagyslių ligoms jau padidėjusi.

    Gydytojai pabrėžia, kad sutrikęs lipidų profilis vis dažniau nustatomas ir jaunesniems suaugusiesiems, o ne tik vyresniame amžiuje. Tam įtakos turi mažas fizinis aktyvumas, perdirbtas maistas, antsvoris, rūkymas, lėtinis stresas ir miego trūkumas.

    Subtilūs signalai, kurių nepastebime

    Kai kurie žmonės pastebi šviesią pilkšvą juostą aplink rainelę, vadinamą ragenos lanku. Nors šis požymis ne visada reiškia ligą, jaunesniame amžiuje jis gali būti susijęs su riebalų apykaitos sutrikimais ir yra priežastis pasitikrinti.

    Dar vienas galimas signalas yra gelsvos sankaupos odoje, ypač apie vokus, taip pat ties alkūnėmis ar keliais. Tokie pakitimai dažnai laikomi kosmetine problema, tačiau jie gali rodyti, kad riebalai kaupiasi audiniuose ir verta atlikti lipidogramą.

    Cholesterolio perteklius gali prisidėti prie kraujotakos prastėjimo, todėl daliai žmonių pasitaiko šaltesnės galūnės, greitesnis nuovargis, sumažėjusi tolerancija fiziniam krūviui ar diskomfortas kojose vaikštant. Vis dėlto šie simptomai yra nespecifiniai ir dažnai paaiškinami stresu, miego stoka ar pervargimu.

    Ką daryti praktiškai?

    Patikimiausias būdas įvertinti riziką yra kraujo tyrimai, kuriuose nustatomas bendras cholesterolis, MTL, DTL ir trigliceridai. Gydymo taktika priklauso nuo bendros širdies ir kraujagyslių rizikos, gretutinių ligų ir šeiminės anamnezės, todėl rezultatų interpretaciją verta aptarti su gydytoju.

    Gyvensenos korekcija išlieka pagrindas: daugiau skaidulų ir daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų, mažiau transriebalų ir stipriai perdirbto maisto. Reikšmę turi ir reguliari fizinė veikla, kūno masės kontrolė, nerūkymas bei pakankamas miegas, o kai kuriais atvejais prireikia ir vaistų, pavyzdžiui, statinų.

    Svarbiausia nelaukti, kol organizmas praneš apie bėdą skausmu, nes padidėjęs cholesterolis gali vystytis tyliai daugelį metų. Profilaktinis tyrimas neretai leidžia užkirsti kelią komplikacijoms, kurios pasireiškia staiga ir turi ilgalaikių pasekmių.

  • Retai perkame, o be reikalo: šios pupelės guliaše gali atstoti mėsą ir kainuoja mažai

    Pupelės ilgą laiką daugeliui asocijavosi su paprasta namų virtuve ir atsargomis spintelėje. Tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena, kad ankštiniai yra vienas nepelnytai nuvertintų produktų dėl skaidulų ir augalinių baltymų gausos. Reguliarus ankštinių vartojimas siejamas su geresne žarnyno mikrobiotos įvairove, ilgesniu sotumu ir palankesniais kraujo riebalų rodikliais.

    Didžiausias pupelių privalumas yra skaidulos, kurios padeda palaikyti reguliarų žarnyno darbą ir lėtina angliavandenių pasisavinimą. Dėl to po tokio patiekalo sotumas išlieka ilgiau, o cukraus kiekio kraujyje šuoliai gali būti mažesni. Skaidulos taip pat maitina naudingas žarnyno bakterijas, o tai siejama su platesne mikrobiotos įvairove.

    Širdžiai svarbus ir tirpiųjų skaidulų poveikis, nes jos gali prisidėti prie mažesnio MTL cholesterolio, dažnai vadinamo bloguoju. MTL perteklius didina aterosklerozės riziką, todėl ankštinių įtraukimas į kasdienę mitybą laikomas viena paprastų mitybos krypčių širdies ir kraujagyslių sveikatai. Pupelėse taip pat yra kalio, magnio, geležies, cinko ir B grupės vitaminų.

    Pupelės guliaše vietoje mėsos

    Pupelės ypač tinka tirštiems vieno puodo patiekalams, kai norisi sotaus ir šildančio maisto. Išvirtos jos būna minkštos, švelniai kremiškos ir gerai sugeria padažo skonį, todėl guliaše gali sėkmingai pakeisti dalį ar net visą mėsą. Skonį sustiprina svogūnai, česnakas, morkos, pomidorai, paprika, rūkyta paprika ir mairūnas.

    Norint geresnio virškinimo, ypač jei ankštinius valgote retai, verta pradėti nuo mažesnių porcijų. Daugeliui padeda pupelių mirkymas ir vandens nupylimas prieš verdant, taip pat ilgesnis terminis apdorojimas. Prieskoniai, tokie kaip kmynai ar pankoliai, kai kuriems žmonėms mažina pilvo pūtimą.

    Skirtingos pupelės, skirtinga nauda

    Įvairovė svarbi ne tik skoniui, bet ir žarnyno mikrobiotai. Juodosios pupelės vertinamos dėl didesnio antioksidantų kiekio, baltosios dažnai naudojamos sriuboms ir užtepėlėms, raudonosios tinka troškiniams, o adzuki pupelės išsiskiria mineralinėmis medžiagomis. Ankštinius galima kaitalioti ir derinti su avinžirniais, lęšiais ar žirniais.

    Kada ankštinius riboti?

    Ne visiems pupelės tinka vienodai. Jautresnį virškinimą turintiems žmonėms, ypač sergantiems dirgliosios žarnos sindromu ar turintiems ryškų pilvo pūtimą, ankštiniai gali sustiprinti nemalonius simptomus. Paūmėjus uždegiminėms žarnyno ligoms ar laikantis gydytojo skirtos lengvai virškinamos dietos, jų vartojimą taip pat gali tekti riboti.

    Specialistai pataria atsargiai elgtis ir tuomet, kai yra alergija ankštiniams arba nustatyta stipri jų netolerancija. Sergant inkstų ligomis ir ribojant kalį ar fosforą, ankštinių kiekį reikėtų aptarti su gydytoju ar dietologu. Mažiems vaikams didelių pupelių porcijų geriau neduoti, nes dėl didelio skaidulų kiekio jos gali būti sunkiai virškinamos.

  • Pastebėjote šviesų žiedą akyje? Gydytojai įspėja: tai gali išduoti aukštą cholesterolį

    Pastebėjote šviesų žiedą akyje? Gydytojai įspėja: tai gali išduoti aukštą cholesterolį

    Padidėjęs cholesterolis dažniausiai nustatomas atsitiktinai, atliekant įprastus kraujo tyrimus. Būtent todėl jis laikomas klastingu: žmogus gali jaustis gerai, sportuoti ir neturėti jokių aiškių simptomų, o rizika širdžiai ir kraujagyslėms tyliai augti.

    Gydytojai pabrėžia, kad vienas iš labiausiai pastebimų, nors ir ne visada reikšmingų požymių gali pasirodyti akyse. Tai šviesus pilkšvas ar balkšvas žiedas prie išorinio ragenos krašto, tarsi apvadas aplink rainelę.

    Medicinoje ši būklė vadinama ragenos lanku, dar žinomu kaip arcus senilis. Jis gali atrodyti kaip plonas apskritimas arba puslankis, kuris laikui bėgant tampa ryškesnis, tačiau dažniausiai nesukelia nei skausmo, nei niežėjimo ir paprastai nepablogina regėjimo.

    Specialistų vertinimu, vyresniame amžiuje toks ragenos lankas neretai siejamas su natūraliais su amžiumi susijusiais pokyčiais. Tokiu atveju jis dažniausiai nėra pavojingas ir vien dėl jo gydymo paprastai neprireikia.

    Tačiau situacija keičiasi, jei šviesus žiedas aplink rainelę atsiranda jaunesniam žmogui, ypač iki maždaug 45–50 metų amžiaus. Tokiais atvejais tai gali būti signalas, kad verta patikrinti lipidų apykaitą, ypač jei šeimoje buvo infarktų, insultų ar nustatyta labai didelė cholesterolio koncentracija.

    Medikai aiškina, kad ragenos lankas susidaro tada, kai ragenos audiniuose ima kauptis lipidai. Nors pats pokytis akyje dažnai yra tik kosmetinis ir nepavojingas, panašus riebalinių dalelių kaupimosi procesas gali vykti ir kraujagyslių sienelėse.

    Tuomet formuojasi aterosklerozinės plokštelės, siaurėja kraujagyslės, didėja širdies ir kraujagyslių ligų bei insulto rizika. Didžiausia problema ta, kad ankstyvosiose stadijose žmogus dažnai nieko nejaučia, todėl prevencija ir patikra tampa kritiškai svarbios.

    Jei pastebite tokį akies pokytį, racionaliausias žingsnis yra atlikti lipidogramą. Šis tyrimas parodo ne tik bendrą cholesterolį, bet ir LDL, HDL bei trigliceridus, todėl gydytojas gali įvertinti realią širdies ir kraujagyslių riziką.

    Taip pat verta pasikonsultuoti su akių gydytoju, ypač jei žiedas atsirado staiga, matomas tik vienoje akyje arba kelia nerimą. Gydytojas padės atskirti, ar tai tipiškas ragenos lankas, ar kitas pakitimas, kuriam reikalingas papildomas ištyrimas.

    Galiausiai, net ir normalūs tyrimų atsakymai nereiškia, kad profilaktika nereikalinga. Cholesterolio riziką didina rūkymas, padidėjęs kraujospūdis, cukrinis diabetas, sėslus gyvenimo būdas, mityba, kurioje daug sočiųjų riebalų, bei paveldimumas, todėl gydytojai ragina nelaukti, kol pasirodys rimti simptomai.

  • Kardiologai įvardijo netikėtus superproduktus: šie du gali padėti širdžiai ir kraujagyslėms

    Pastaraisiais metais mitybos mokslas vis dažniau kalba ne apie stebuklingus produktus, o apie realiai išmatuojamus junginius maiste, galinčius prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sveikatos. Tarp netikėtesnių pasirinkimų minimi kakavos pupelių lukštai ir purpuriniai ryžiai.

    Kakavos lukštai yra kieta kakavos pupelių išorinė dalis, kuri lieka po skrudinimo ir valymo. Ilgą laiką tai buvo laikoma šalutiniu gamybos produktu, tačiau dabar vis dažniau vertinama dėl skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų.

    Purpuriniai ryžiai yra viso grūdo, dažniausiai mažiau apdorota ryžių rūšis, natūraliai turinti daug pigmentų antocianinų. Būtent šie junginiai siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, kuris aktualus širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Kas naudinga širdžiai?

    Tyrimuose dažniausiai pabrėžiama, kad širdies ligų riziką didina oksidacinis stresas, lėtinis uždegimas, padidėjęs mažo tankio cholesterolio kiekis ir padidėjęs kraujospūdis. Dalis kakavos žaliavoje esančių polifenolių ir skaidulos gali prisidėti prie palankesnių rodiklių, ypač kai tai tampa bendro mitybos modelio dalimi.

    Purpuriniuose ryžiuose esantys antocianinai, skaidulos ir mikroelementai dažnai minimi kaip priežastis, kodėl viso grūdo produktai siejami su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Viso grūdo ryžiai taip pat paprastai turi daugiau skaidulų nei baltieji ryžiai, todėl labiau padeda sotumui ir stabilesnei glikemijai.

    Kaip įtraukti į mitybą?

    Kakavos lukštai dažniausiai vartojami užpilant karštu vandeniu kaip gėrimas, taip pat gali būti naudojami kaip priedas kokteiliuose ar kepiniuose. Svarbu rinktis maistui skirtą, tinkamai paruoštą žaliavą ir nepadauginti, jei mityboje apskritai trūksta balanso.

    Purpuriniai ryžiai gali būti paprasta alternatyva įprastiems ryžiams, ypač kai siekiama daugiau pilno grūdo produktų. Praktikoje naudinga juos derinti su daržovėmis, ankštiniais ar žuvimi, nes širdžiai palankiausios mitybos rekomendacijos akcentuoja visumą, o ne vieną atskirą ingredientą.

    Ką verta žinoti dėl saugumo?

    Specialistai primena, kad nė vienas produktas nepakeičia gydytojo paskirto gydymo, ypač jei nustatytas padidėjęs kraujospūdis, dislipidemija ar kitos širdies ir kraujagyslių ligos. Jei žmogus vartoja kraują skystinančius vaistus ar turi lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų, didesni skaidulų kiekiai ar nauji produktai turėtų būti įvedami palaipsniui.

    Didžiausią poveikį širdies sveikatai sieja nuoseklūs įpročiai: daugiau daržovių ir pilno grūdo produktų, pakankamas fizinis aktyvumas, mažiau itin perdirbto maisto, druskos ir pridėtinio cukraus. Tokiuose rėmuose kakavos lukštai ir purpuriniai ryžiai gali tapti įdomiu, bet racionaliu mitybos papildymu.

  • Atrodo kaip gėlė, bet lenkia kitas daržoves: artišokas padeda kepenims ir lieknėjimui

    Artišokas, dar vadinamas artyšoku, žmonėms žinomas nuo Antikos laikų: jis vertintas ir virtuvėje, ir žolininkystėje. Ši daržovė kilusi iš Viduržemio jūros regiono, o didžiausi jos augintojai šiandien yra Italija, Ispanija ir Egiptas.

    Lietuvoje artišokai auginami retai, nes augalui reikia stabilios šilumos tiek dieną, tiek naktį. Dėl to dažniau jie atkeliauja importu, o pirkėjams kyla klausimas, ar verta įtraukti juos į kasdienį racioną.

    Maistui naudojami ne visi augalo komponentai: valgoma pagrinde žiedynų dalis, o stiebai ir lapai turi kartokų medžiagų. Vis dėlto būtent iš lapų dažnai gaminami ekstraktai, kurie naudojami maisto papildų sudėtyje.

    Artišokas išsiskiria maistinių medžiagų profiliu: jame yra kalio, magnio, kalcio, folio rūgšties, taip pat antioksidantų ir vitamino C. Dėl didesnio skaidulų kiekio ši daržovė gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

    Daugiausia dėmesio mitybos tyrimuose sulaukia artišokuose esantys junginiai, ypač cinarinas ir kitos polifenolinės medžiagos. Mokslinėje literatūroje jie siejami su tulžies išsiskyrimo skatinimu ir poveikiu kraujo lipidų rodikliams, tačiau specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistas ir nepakeičia gydytojo paskirto gydymo.

    Norintiems mažinti svorį svarbu ir tai, kad artišokas yra mažai kaloringas, o 100 gramų turi apie 47 kilokalorijas. Skaidulos gali prisidėti prie stabilesnės gliukozės kreivės po valgio, todėl kai kuriems žmonėms lengviau išvengti staigių alkio epizodų.

    Viduržemio jūros virtuvėje artišokas laikomas kasdieniu produktu, o mitybos modelis dažnai minimas tarp palankiausių širdies ir kraujagyslių sveikatai. Būtent todėl artišokai neretai rekomenduojami kaip alternatyva įprastiems, mažiau vertingiems garnyrams.

    Renkantis šviežią artišoką patariama atkreipti dėmesį, kad jis būtų tvirtas, su standžiais, prigludusiais lapais, be pajuodavimų ar įtrūkimų. Išoriniai lapai dažniausiai būna tamsesni, o vidiniai, kuo arčiau šerdies, tuo šviesesni.

    Prieš gaminant artišoką reikia nuplauti, nupjauti viršūnę ir pašalinti kiečiausius išorinius lapus. Taip pat būtina išimti plaušuotą vidų, nes jis nevalgomas, o kotą, jei naudosite, reikėtų nuskusti.

    Dažniausi paruošimo būdai yra virimas, troškinimas ar kepimas orkaitėje. Artišokai tinka kaip garnyras prie žuvies ar mėsos, taip pat dera su alyvuogių aliejumi, česnaku, citrina ir žolelėmis, todėl lengvai pritaikomi ir kasdienei virtuvei.

    Jei turite tulžies pūslės ar kepenų sutrikimų, taip pat vartojate vaistus cholesterolio ar kitų būklių kontrolei, dėl didesnio kiekio artišokų ar jų ekstraktų racione verta pasitarti su gydytoju. Tai ypač aktualu, jei planuojate vartoti koncentruotus papildus, o ne vien maistą.

  • Mokslininkai įvardijo netikėtą raudono vyno naudą: svarbi viena taisyklė

    Nors gydytojai dažnai pabrėžia, kad alkoholis kelia riziką sveikatai, apie raudoną vyną diskusijų netrūksta iki šiol. Kai kurie tyrimai rodo, kad nedidelis kiekis, vartojamas su maistu, gali būti siejamas su tam tikrais palankiais rodikliais, tačiau specialistai akcentuoja saiką ir individualias kontraindikacijas.

    Didžiausias dėmesys raudonam vynui tenka dėl jame esančių polifenolių, ypač resveratrolio, kuris aptinkamas vynuogių odelėse. Šios medžiagos siejamos su antioksidaciniu poveikiu ir galimu ryšiu su širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, pavyzdžiui, palankesniu gerojo cholesterolio balansu.

    Ką rodo tyrimai?

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad saikingas raudono vyno vartojimas kai kuriems žmonėms gali būti susijęs su geresniu jautrumu insulinui ir mažesne antro tipo diabeto rizika, tačiau priežastinis ryšys ne visuomet aiškus. Dalis darbų remiasi stebimaisiais duomenimis, todėl rezultatams įtaką gali daryti ir gyvenimo būdas, mityba bei fizinis aktyvumas.

    Taip pat yra tyrimų, kuriuose vertintas ilgalaikis saikingo vartojimo poveikis, kai raudonas vynas buvo lyginamas su kitais gėrimais vakarienės metu. Kai kuriose analizėse raudoną vyną vartojusių dalyvių grupė išsiskyrė palankesniais cholesterolio rodikliais, o kai kur minima ir geresnė miego kokybė, tačiau tai nėra universalus ar visiems tinkantis efektas.

    „Net jei kai kuriuose tyrimuose matomas potencialus ryšys su širdies rodikliais, alkoholis nėra priemonė sveikatai gerinti, o nauda, jei ji pasireiškia, siejama tik su labai saikingu vartojimu“, – pabrėžia gydytojai, aptardami šios temos ribotumus.

    Svarbiausia taisyklė ir rizikos

    Specialistai kartoja, kad lemiama yra dozė: didesni kiekiai greitai panaikina bet kokius teorinius privalumus ir didina kepenų ligų, kai kurių vėžio formų, priklausomybės bei traumų riziką. Praktikoje dažniausiai akcentuojama, kad jei žmogus apskritai renkasi vartoti alkoholį, tai turėtų būti nedideli kiekiai ir su maistu, o ne tuščiu skrandžiu.

    Medikai taip pat primena, kad yra grupių, kurioms alkoholis nerekomenduojamas net mažais kiekiais. Tai nėščiosios, nepilnamečiai, žmonės, turintys priklausomybės riziką, sergantys kepenų ligomis, taip pat vartojantys su alkoholiu nesuderinamus vaistus.

    Ką verta įsidėmėti?

    Raudoname vyne esantys polifenoliai yra viena priežasčių, kodėl jis dažnai minimas sveikatos kontekste, tačiau tai nereiškia, kad vynas turėtų tapti profilaktikos priemone. Jei norisi gauti panašių antioksidantų, jų galima rasti ir nealkoholiniuose šaltiniuose, pavyzdžiui, vynuogėse, uogose, ankštinėse kultūrose ar kakavoje.

    Galutinis patarimas paprastas: jei alkoholio nevartojate, pradėti dėl galimos naudos neverta, o jei vartojate, saugiausia strategija yra kuo mažiau ir kuo rečiau. Dėl individualių rizikų ir suderinamumo su vaistais patikimiausia pasitarti su šeimos gydytoju.

  • Minkštai ar kietai virti kiaušiniai: dietologai atsakė, kas iš tiesų sveikiau

    Kiaušiniai yra vienas universaliausių produktų: jie suteikia visaverčių baltymų, B grupės vitaminų, cholino, seleno, taip pat antioksidantų liuteino ir zeaksantino, svarbių regėjimui. Daugiausia maistinių medžiagų slypi trynyje, todėl vien tik baltymų valgymas be medicininės priežasties dažniausiai neturi prasmės.

    Pastaraisiais metais nuostata, kad kiaušiniai neišvengiamai kelia cholesterolį ir didina širdies ligų riziką, vis dažniau vertinama atsargiau. Apžvalginiai tyrimai rodo, kad daugumai žmonių saikingas kiaušinių vartojimas neturi aiškaus neigiamo poveikio širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniams, o svarbiausia tampa bendra mitybos kokybė.

    Kurie virimo būdai palankiausi?

    Sveikatai dažniausiai palankiausias pasirinkimas yra virti kiaušiniai, nes jiems nereikia papildomų riebalų. Praktinis kompromisas laikomas toks kiaušinis, kur baltymas jau tvirtai sukrešėjęs, o trynys dar švelniai kreminis: taip išlaikomas skonis ir sumažinama su žaliais kiaušiniais siejama mikrobiologinė rizika.

    Kietai virti kiaušiniai taip pat tinka, tačiau jų nevertėtų pervirti. Per ilgai verdant trynys tampa sausas, o aplink jį gali atsirasti žalsvas žiedas, rodantis, kad kaitinta per ilgai. Dažnai pakanka apie 8–10 minučių, o po to kiaušinį verta greitai atvėsinti šaltame vandenyje.

    Kada geriau vengti žalių kiaušinių?

    Žali ar nepakankamai termiškai apdoroti kiaušiniai kai kuriems žmonėms gali būti rizikingesni dėl galimų infekcijų. Didesnio atsargumo paprastai reikia nėščiosioms, vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir turintiems silpnesnę imuninę sistemą.

    „Saugiausia kiaušinius ruošti taip, kad baltymas ir trynys būtų sukrešėję“, – pabrėžia JAV Maisto ir vaistų administracija, akcentuodama, kad termiškas apdorojimas sumažina užsikrėtimo salmonelėmis tikimybę.

    Kas lemia, ar patiekalas bus sveikas?

    Didžiausią įtaką dažnai daro ne pats kiaušinis, o tai, su kuo jis valgomas. Virti kiaušiniai su daržovėmis ir pilno grūdo duona bus visai kitoks pasirinkimas nei kiaušinienė, kepta svieste su šonine, dešromis ir gausiu sūriu, kai bendras sočiųjų riebalų ir druskos kiekis smarkiai išauga.

    Norint subalansuoto patiekalo, verta pridėti pomidorų, agurkų, paprikų, žalumynų ar raugintų daržovių. Taip padidinamas skaidulų kiekis, o pusryčiai ilgiau suteikia sotumo ir stabilesnę energiją.

  • Italai juos valgo kilogramais: daržovė, siejama su kepenimis ir mažesniu cholesteroliu

    Artišokai daugeliui asocijuojasi su kelionėmis į Italiją, kur šis augalas laikomas virtuvės klasika. Istoriškai artišokai buvo auginami daugelyje Viduržemio jūros regiono šalių, o sezonu jų patiekalų galima rasti beveik kiekviename turguje ir restorane.

    Nors išvaizda primena žiedą, valgoma ne visa daržovė. Dažniausiai vartojama minkštoji žiedyno dalis, vadinama artišoko širdimi, o lapai ir jų ekstraktai plačiau naudojami maisto papildų, vaistažolių ir kosmetikos srityse.

    Kas yra artišokas?

    Artišokas priskiriamas astrinių šeimai, o kulinarijoje vertinamas dėl švelnaus, kiek riešutinio skonio. Norint pasiekti valgomas dalis, reikia pašalinti kietus išorinius lapelius ir apdoroti šerdį, todėl šios daržovės paruošimas reikalauja šiek tiek praktikos.

    Artišokai mėgsta šilumą ir saulę, todėl geriausiai auga pietiniuose regionuose. Vėsesnio klimato šalyse jie auginami rečiau, dažniau nedideliais kiekiais, nes derlius labai priklauso nuo sezono ir oro sąlygų.

    Cholesterolis ir kepenų funkcija

    Didžiausias mokslo susidomėjimas siejamas su artišokų lapų ekstraktu, kurį tyrimai vertina dėl galimo poveikio lipidų rodikliams. Kai kuriose klinikinėse apžvalgose nurodoma, kad reguliariai vartojant artišokų lapų ekstraktą daliai žmonių gali sumažėti MTL cholesterolio rodikliai, tačiau rezultatai priklauso nuo dozės, trukmės ir individualių veiksnių.

    Artišokuose minimas junginys cinarinas siejamas su tulžies gamybos skatinimu, o tai svarbu riebalų virškinimui. Dėl to artišokai ir jų ekstraktai dažnai aptariami kaip galintys prisidėti prie normalios kepenų funkcijos, nors tai nėra gydymas ir neturėtų pakeisti gydytojo paskirtos terapijos.

    Kitos naudos ir kam reikėtų atsargumo

    Artišokai yra palyginti nekaloringi, juose yra skaidulų, taip pat mineralų ir vitaminų, įskaitant kalį, magnį, vitaminą K ir folatus. Juose esanti inulino tipo skaidula siejama su žarnyno mikrobiotos palaikymu, todėl ši daržovė dažnai minima subalansuotos, ypač Viduržemio jūros, mitybos kontekste.

    Vis dėlto artišokai tinka ne visiems. Atsargiai juos turėtų vartoti žmonės, turintys tulžies pūslės ar tulžies latakų problemų, pavyzdžiui, tulžies akmenligę, nes tulžies išsiskyrimo skatinimas gali sustiprinti simptomus.

    Taip pat galimos alerginės reakcijos, ypač jautriems astrinių šeimos augalams. Jei artišokus ar jų papildus norite įtraukti dažniau, protingiausia tai daryti palaipsniui ir, esant lėtinėms ligoms ar vartojant vaistus, pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos.

  • Sotesni už mėsą ir padeda širdžiai: šią ankštinę daugelis pamiršo, bet ji verta vietos lėkštėje

    Žirniai ir kiti ankštiniai augalai daugeliui vis dar asocijuojasi su sunkesniu virškinimu, todėl jų lėkštėje atsiranda retokai. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad ankštiniai yra vienas naudingiausių kasdienės mitybos pasirinkimų: suteikia sotumo, padeda surinkti pakankamai skaidulų ir gali tapti kokybiška alternatyva mėsai.

    Žirniai vertinami dėl augalinių baltymų, kurie svarbūs raumenų atsistatymui ir ilgiau trunkančiam sotumui. Ne mažiau reikšmingos skaidulos: jos palaiko reguliarią žarnyno veiklą, prisideda prie palankesnių cholesterolio rodiklių ir lėčiau kelia gliukozės kiekį kraujyje po valgio.

    Ankštiniai apskritai laikomi žemo ar vidutinio glikeminio poveikio maistu, todėl jie dažnai rekomenduojami žmonėms, kuriems aktuali glikemijos kontrolė. Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: patiekalas su žirniais ar lęšiais ilgiau išlaiko energiją ir rečiau sukelia staigius alkio šuolius.

    Žirniuose taip pat gausu B grupės vitaminų ir mineralų, tarp jų kalio, magnio, fosforo. Šios medžiagos svarbios širdies ir kraujagyslių sistemai, normaliai nervų sistemos veiklai, raumenų funkcijai, o subalansuota jų mityba siejama su mažesne kai kurių lėtinių ligų rizika.

    Vis dėlto žirniai tinka ne visiems vienodai. Jei vargina refliuksas, aktyvūs skrandžio ar žarnyno uždegimai, opinės ligos ar ryškus pilvo pūtimas, didesni ankštinių kiekiai gali sukelti diskomfortą, todėl verta pradėti nuo mažų porcijų ir stebėti savijautą.

    Dažniausia priežastis, kodėl ankštiniai „nesueina“, yra jų fermentuojamos angliavandenės ir netinkamas paruošimas. Mirkyti viso grūdo džiovintus žirnius per naktį, vandenį nupilti, virti šviežiame vandenyje ir nesūdyti virimo pradžioje yra paprasti žingsniai, kurie daugeliui sumažina pilvo pūtimą.

    Žirniai virtuvėje yra gerokai universalesni nei vien tradicinė žirnių sriuba. Juos galima dėti į salotas, troškinius, tirštas daržovių sriubas, gaminti žirnių apkepus, kotletus ar užtepėles sumuštiniams, o sotumą subalansuoti daržovėmis ir pilno grūdo produktais.

    Šiuolaikinės mitybos tendencijos rodo aiškią kryptį: daugiau augalinių baltymų kasdienybėje, mažiau perdirbtos mėsos, daugiau skaidulų. Jei ieškote paprasto pokyčio, žirniai yra vienas pigiausių ir praktiškiausių būdų sustiprinti racioną neaukojant skonio.

  • Garść migdolų kasdien: kuo naudingi širdžiai, svoriui ir smegenims, ir kada geriau saikingai?

    Migdolai dažnai laikomi desertų priedu, tačiau mitybos specialistai juos vertina kaip kasdienį produktą dėl skaidulų, nesočiųjų riebalų ir vitamino E gausos. Nors jie kaloringi, tinkama porcija gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

    Botaniškai migdolai nėra riešutai, o migdolmedžio vaisiaus sėklos, tačiau jų maistinė sudėtis panaši į riešutų. Reguliarus vartojimas siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rodikliais, ypač kai migdolai pakeičia mažiau vertingus užkandžius.

    Kaip migdolai veikia širdį ir cukraus lygį?

    Migdoluose esančios skaidulos ir riebalai lėtina angliavandenių pasisavinimą, todėl gliukozės kiekis kraujyje kyla tolygiau. Dėl to jie dažnai įtraukiami į mitybą žmonėms, kurie siekia stabilesnio cukraus lygio ir geresnio sotumo po valgio.

    Širdžiai svarbūs ir migdolų riebalai: didelę jų dalį sudaro nesočiosios riebalų rūgštys, kurios mityboje siejamos su palankesniu lipidų profiliu. Taip pat migdoluose yra antioksidantų, tarp jų vitaminas E, kuris padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Svorio kontrolė ir energija smegenims

    Nors migdolai turi daug energijos, praktikoje jie gali padėti mažinti bendrą suvalgomo maisto kiekį, nes sotina ilgam. Tyrimuose dažnai pabrėžiama, kad užkandžiams renkantis riešutus svarbiausia yra porcija ir tai, kuo jie pakeičia kitus produktus.

    Be to, migdoluose yra magnio, B grupės vitaminų ir kitų mikroelementų, kurie svarbūs nervų sistemai. Dėl to jie neretai apibūdinami kaip patogus užkandis dienos metu, kai norisi stabilesnės energijos ir mažiau staigių alkio bangų.

    Kokius migdolus rinktis ir kokia porcija saugi?

    Daugiausia naudos paprastai suteikia natūralūs, nesūdyti ir ne kepti migdolai, ypač su odele, kurioje yra dalis antioksidantų. Stipriai sūdyti ar aliejuje kepti variantai gali netikėtai padidinti natrio ir papildomų riebalų kiekį racione.

    Dažniausiai minima orientacinė porcija yra apie 30 gramų per dieną, tai yra maždaug 20–30 vidutinio dydžio migdolų. Viršijant šį kiekį lengva nepastebimai padidinti dienos kaloringumą, o staiga smarkiai padidinus skaidulų kiekį kai kuriems žmonėms gali atsirasti pilvo pūtimas ar diskomfortas.

    Jei turite alergijų riešutams, virškinamojo trakto sutrikimų ar laikotės gydytojo paskirtos dietos, migdolų kiekį verta aptarti su specialistu. Mitybos pokyčiai dažniausiai geriausiai veikia tada, kai jie pritaikomi prie konkrečios sveikatos būklės ir bendro raciono.