Tag: Darbo rinka

  • Lenkija svarsto trumpesnį darbo laiką vyresniems: ką planuoja Vyriausybė ir kam tai galiotų

    Lenkijos Vyriausybė svarsto galimybę nuo tam tikro amžiaus taikyti trumpesnį darbo laiką vyresniems darbuotojams, siekiant sudaryti daugiau galimybių poilsiui ir atsigavimui. Šią kryptį viešai įvardijo šeimos, darbo ir socialinės politikos ministrė Agnieszka Dziemianowicz-Bąk, pabrėždama, kad darbo rinka turėtų labiau prisitaikyti prie senstančios visuomenės.

    Ministrė taip pat akcentavo, kad įstatyminis pensinis amžius nebus didinamas, o viešojoje erdvėje pasirodantys siūlymai šia tema esą tėra pavienės nuomonės. Pasak jos, valstybės tikslas yra ne prievarta, o paskatos, kad žmonės, jei nori, galėtų išlikti darbo rinkoje ilgiau.

    Kol kas nėra aišku, kaip praktiškai atrodytų trumpesnio darbo laiko modelis, nuo kokio amžiaus jis būtų taikomas ir ar apimtų visas profesijas. Vis dėlto užsimenama, kad sprendimas galėtų būti įgyvendinamas palaipsniui, o prieš priimant politinį sprendimą būtų vykdomas bandomasis projektas.

    „Jeigu darbo laikas galėtų būti trumpesnis, o poilsio būtų daugiau, galbūt žmonės būtų labiau linkę ilgiau išlikti aktyvūs darbo rinkoje. Paskatos – taip, prievarta – ne“, – sakė Agnieszka Dziemianowicz-Bąk.

    Verslo atstovai akcentuoja, kad vyresnių darbuotojų įsitraukimas tampa vis svarbesnis dėl demografinių pokyčių ir darbuotojų trūkumo. Organizacija Pracodawcy RP pažymi, kad patyrę specialistai suteikia įmonėms stabilumo ir žinių, o kartų įvairovė darbo vietose padeda jaunesniems greičiau mokytis.

    Diskusijoje apie trumpesnį darbo laiką neišvengiamai kils klausimas, kas ir kaip finansuotų tokį pokytį: ar mažėtų atlyginimas, ar dalį kaštų kompensuotų valstybė, ar būtų numatytos mokesčių lengvatos darbdaviams. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip būtų sprendžiama darbuotojų trūkumo problema sektoriuose, kuriuose pamaininis darbas ar fizinis krūvis yra didelis.

    Ilgalaikėje perspektyvoje tokie sprendimai galėtų būti vertinami kaip priemonė didinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą ir atidėti ankstyvą pasitraukimą iš darbo rinkos. Tačiau galutinis poveikis priklausys nuo konkretaus modelio, jo taikymo apimties ir to, ar paskatos bus pakankamai patrauklios tiek darbuotojams, tiek darbdaviams.

  • Pensinis amžius iki 67 metų visiems: ekonomistai siūlo reformą, keistųsi ir išmokos senjorams

    Ekonomistų parengtame siūlymų pakete skamba aiški žinia: pensinis amžius moterims ir vyrams turėtų būti suvienodintas ir palaipsniui pakeltas iki 67 metų. Kartu siūloma peržiūrėti kai kurias senjorams mokamas papildomas išmokas, kad viešieji finansai būtų tvaresni.

    Reformos šalininkai argumentuoja, kad spaudimą biudžetui didina keli veiksniai vienu metu: visuomenės senėjimas, augančios išlaidos socialinei apsaugai ir brangstantis skolinimasis. Jų vertinimu, sprendimų atidėliojimas didintų riziką, kad vėliau tektų imtis staigesnių ir skausmingesnių priemonių.

    Kodėl vėl grįžta 67 metų riba?

    Pensinio amžiaus kėlimas dažniausiai siejamas su demografinėmis tendencijomis: ilgėja vidutinė gyvenimo trukmė, o darbingo amžiaus žmonių dalis mažėja. Tai reiškia, kad mažesnis dirbančiųjų skaičius turi išlaikyti didesnį pensininkų skaičių, todėl įtampa pensijų sistemai tik auga.

    Ekonomistai pabrėžia, kad vien pensijų indeksavimas ar papildomos biudžeto injekcijos problemos neišsprendžia, jei keičiasi pati gyventojų struktūra. Dėl to, jų teigimu, ilgesnis dalyvavimas darbo rinkoje tampa vienu iš nedaugelio sprendimų, kurie veikia sistemiškai.

    Ką dar siūloma keisti išmokose?

    Be pensinio amžiaus klausimo, siūlymų pakete aptariamas ir papildomų pensinių išmokų vaidmuo. Tokios priemonės paprastai pristatomos kaip pagalba senjorų perkamajai galiai, tačiau jos taip pat didina nuolatines valstybės išlaidas.

    Siūlymų autoriai kelia idėją, kad sistema turėtų labiau remtis aiškiomis, ilgalaikėmis taisyklėmis, o ne epizodiniais priedais, kurie kasmet tampa politinių diskusijų objektu. Anot jų, tai leistų tiksliau planuoti biudžetą ir mažintų staigių sprendimų poreikį.

    Kada pokyčiai galėtų įsigalioti?

    Numatoma, kad tokio masto reforma būtų įgyvendinama palaipsniui per kelerius metus, kad žmonės ir rinka spėtų prisitaikyti. Praktikoje tai reikštų lėtesnį pensinio amžiaus didinimą, kartu išlaikant pereinamuosius laikotarpius tiems, kurie pensijai jau arti.

    Ekspertai taip pat akcentuoja, kad vien amžiaus riba problemos neišsprendžia, jei darbo rinka nebus pasirengusi vyresnių darbuotojų poreikiams. Tam reikia sveikatos prevencijos, kvalifikacijos kėlimo, lankstesnių darbo formų ir mažesnės diskriminacijos dėl amžiaus.

    „Alternatyva sudėtingiems sprendimams nėra ramybė, o nekontroliuojamas mokesčių augimas ir vis didesnis spaudimas ekonomikai“, – sakė siūlymus pristatę ekspertai.

    Diskusijos dėl pensinio amžiaus paprastai tampa vienos jautriausių socialinės politikos temų, nes paliečia ir dabartinius, ir būsimus pensininkus. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad tvaresnė sistema priklausys nuo to, ar pavyks suderinti biudžeto drausmę, socialinį teisingumą ir realias darbo rinkos galimybes.

  • Juodas signalas žaidimų rinkai: „Microsoft“ ir „Ubisoft“ atleidimai, o 2026-ieji gali būti blogiausi

    Juodas signalas žaidimų rinkai: „Microsoft“ ir „Ubisoft“ atleidimai, o 2026-ieji gali būti blogiausi

    Žaidimų kūrimo sektoriuje tęsiasi nestabilumas, o darbuotojų atleidimai vis dažniau paliečia ir didžiausias bendroves. Pastaraisiais metais ryškiausiai nuskambėjo „Microsoft“ ir „Ubisoft“ sprendimai atsisveikinti su tūkstančiais darbuotojų, o tai paveikė ir gerai žinomas kūrėjų komandas.

    Atleidimų mastą seka ir viešai agreguoja specializuotos duomenų bazės, fiksuojančios pranešimus apie restruktūrizacijas bei uždaromus padalinius. Jų suvestinės rodo, kad problema tapo sisteminė: po pandeminio pakilimo industrija perėjo į taupymo režimą, o darbo vietų mažinimas tęsiasi kelintus metus iš eilės.

    Skaičiai rodo blogėjančią tendenciją

    Skaičiuojama, kad 2022 metais žaidimų kūrimo komandos atsisveikino maždaug su 8 500 darbuotojų. 2023 metais šis skaičius išaugo iki maždaug 10 500, o 2024 metais pasiektas rekordas, kai atleista apie 15 600 žmonių.

    2025 metais atleidimų buvo mažiau, bet rinka taip ir negrįžo į stabilų augimą, todėl nerimas niekur nedingo. 2026 metais, dar nesibaigus rugsėjui, fiksuota apie 10 300 atleistų darbuotojų, o tai leidžia spėti, kad metai gali tapti vieni prasčiausių per visą laikotarpį.

    Kodėl Vakarai pjauna, o Azija atsparesnė?

    Didžiausia atleidimų banga dažniau siejama su Europa ir Šiaurės Amerika, kur studijos patiria didesnį investuotojų spaudimą ir greičiau reaguoja į pajamų svyravimus. Tuo metu Azijoje tokie leidėjai kaip „Nintendo“, „Konami“ ar „Capcom“ rečiau skelbia masines redukcijas ir dažniau akcentuoja stabilumą bei ilgalaikį darbuotojų išlaikymą.

    Ekspertai tai aiškina skirtinga korporatyvine kultūra, bet ne mažiau svarbus veiksnys yra pandemijos metais išaugę lūkesčiai. Vakarų rinkoje dalis vadovų pervertino paklausą, todėl, lėtėjant pardavimams ir augant kaštams, teko staigiai mažinti išlaidas.

    Kas labiausiai spaudžia studijas?

    Prie spaudimo prisideda ir brangstantis žaidimų kūrimas: dideli projektai reikalauja daugiau žmonių, ilgesnių kūrimo ciklų, daugiau testavimo ir rinkodaros. Papildomą riziką kelia ir pastarųjų metų strategijos, kai kompanijos agresyviai investavo į nuolat atnaujinamus žaidimus kaip paslaugą, tačiau dalis tokių projektų nepasiekė tikslų.

    Kitas veiksnys yra efektyvumo paieškos, į kurias įtraukiamos ir automatizavimo priemonės bei DI sprendimai. Nors DI nebūtinai tiesiogiai pakeičia kūrėjus, jis keičia darbo organizavimą, spartina tam tikras užduotis ir leidžia vadovybei peržiūrėti komandų dydžius, ypač kai rinkos augimas lėtėja.

    Kol kas industrija neturi vieno aiškaus atsakymo, kada atleidimų banga nuslūgs, tačiau tendencijos rodo, kad studijos ir leidėjai toliau peržiūrės portfelius, uždarys rizikingus projektus ir orientuosis į labiau prognozuojamas pajamas. Darbuotojams tai reiškia ilgiau trunkantį neapibrėžtumą, o žaidėjams gali lemti mažiau naujų didelio biudžeto projektų arba ilgesnį jų kūrimo laiką.

  • Ukmergėje ieškos dar šimtų rankų: „Stansefabrikken“ kelia kartelę ir vilioja ne vien algomis

    Ukmergėje veikianti metalo gamybos įmonė „Stansefabrikken“ skelbia apie planuojamą plėtrą: šiuo metu daugiau nei 310 žmonių vienijančią komandą artimiausiais metais ketinama didinti iki 400 darbuotojų. Augant užsakymams ir gamybos apimtims, naujų specialistų bus ieškoma ne tik Ukmergėje, bet ir aplinkiniuose rajonuose.

    Įmonės vadovas Giedrius Zeniauskas pabrėžia, kad konkurencingo atlygio neužtenka, kai trūksta kvalifikuotų rankų ir auga darbuotojų lūkesčiai. Jo teigimu, svarbiausia sukurti darbo vietą, dėl kurios žmogui apsimokėtų kasdien vykti ir iš kito miesto, nes sprendimą lemia ne vien skaičiai atlyginimo lapelyje.

    Vienas tokių pavyzdžių – Širvintų rajone gyvenantis Alvydas Garnys, į Ukmergę dirbti važiuojantis jau penkiolika metų. Per tą laiką jis sulaukė ne vieno kvietimo keisti darbą, tačiau pasirinko likti ir šiandien įmonėje dirba vyriausiuoju suvirintoju, mokydamas naujai prisijungiančius kolegas.

    „Kai atėjau čia pirmą kartą, nežinojau, ar liksiu ilgam. Bet metai po metų supranti, kad ne kiekvienoje vietoje rasi tvarką, aiškumą ir žmones, su kuriais norisi dirbti“, – sakė A. Garnys.

    Pasak darbuotojo, finansinė motyvacija išlieka svarbi, tačiau dažnai lemia kiti dalykai: stabilumas, aiškios taisyklės, pagarbus vadovų požiūris ir komanda, kurioje jautiesi reikalingas. Jis pripažįsta, kad pasiūlymų uždirbti daugiau buvo, bet sprendimą lėmė pasitikėjimas darbo vieta ir aiškiai suplanuota kasdienybė.

    „Buvo ir didesnių pasiūlymų, bet pinigai ne visada viską nusveria. Kai žinai, kur važiuoji ir ko iš tavęs tikisi, tas stabilumas labai daug reiškia“, – sakė A. Garnys.

    Kalbėdamas apie profesiją, jis atkreipia dėmesį į vis dar gajus stereotipus apie pramonę, nors realybė sparčiai keičiasi. Jauni žmonės, pirmą kartą atėję į gamyklą, pasak jo, neretai nustemba pamatę švarią, tvarkingą aplinką, aiškias darbo zonas ir modernią įrangą, o ne triukšmingą bei chaotišką cechą, kokį įsivaizdavo.

    Darbuotojų pritraukimas regionuose pastaraisiais metais tampa vienu didžiausių verslo iššūkių, ypač pramonėje, kur reikalingi konkretūs įgūdžiai ir atsakomybė. Darbdaviai vis dažniau konkuruoja ne tik atlygiu, bet ir darbo sąlygomis, mokymų sistema, pamainų grafiku, vadovavimo kultūra, sauga bei galimybe augti įmonės viduje.

    „Tokie žmonės kaip Alvydas labai aiškiai parodo, kad geri darbai nebėra tik didmiesčių privilegija. Žmones išlaiko pagarba jų amatui, moderni darbo aplinka ir aiškumas“, – sakė G. Zeniauskas.

    Įmonė nurodo, kad darbuotojų patirtį jos viduje įvertino tarptautinė organizacija „Great Place to Work“, suteikusi sertifikatą ir šiais metais. Tokiuose vertinimuose daugiausia remiamasi pačių darbuotojų apklausomis, pasitikėjimu darbdaviu ir organizacijos kultūra.

    Planuojama komandos plėtra iki 400 žmonių reiškia, kad Ukmergės ir aplinkinių savivaldybių gyventojams atsiras daugiau galimybių įsidarbinti pramonėje, o įmonėms teks dar aktyviau investuoti į mokymą bei darbuotojų pritraukimo priemones. Praktika rodo, kad tokiose profesijose kaip suvirintojai, operatoriai ar meistrai svarbiausi tampa ne tik techniniai įgūdžiai, bet ir kruopštumas, atsakomybė bei noras tobulėti.

  • „Anthropic“: DI gali padvigubinti ekonomiką, bet iki 2030-ųjų palikti be darbo kas penktą biure

    „Anthropic“: DI gali padvigubinti ekonomiką, bet iki 2030-ųjų palikti be darbo kas penktą biure

    „Anthropic“ modelis: trys 2030-ųjų keliai

    DI sistemą „Claude“ kurianti bendrovė „Anthropic“ paskelbė ekonominį modelį, kuriuo bando įvertinti, kaip iki 2030 metų DI gali pakeisti JAV ekonomiką. Kartu pristatytas ir interaktyvus įrankis, leidžiantis palyginti skirtingus scenarijus pagal DI pajėgumą ir jo įdiegimo greitį.

    Modelyje ekonomika skaidoma į užduotis: dalį DI palieka nepakeistas, dalį padeda atlikti, dalį automatizuoja, o kai kur sukuria visai naujas veiklas. „Anthropic“ pabrėžia, kad tai nėra prognozė ir scenarijams nepriskiriamos tikimybės.

    Nuo menko poveikio iki 15,4 proc. augimo

    Nuosaikiausiame variante DI poveikis būtų beveik nepastebimas: 2030 metais bendrasis vidaus produktas būtų apie 1,6 proc. didesnis nei be DI, o metinis augimas siektų apie 2,4 proc. Su protiniu darbu siejamas užimtumas kristų tik apie 0,5 proc., o nedarbo rodikliai kistų minimaliai.

    Vidutiniame scenarijuje ekonomikos augimas paspartėtų iki maždaug 5,4 proc. per metus, o 2030 metais BVP būtų apie 8,3 proc. didesnis. Tuo pat metu vadinamasis kognityvinis užimtumas, apimantis vadybą, profesines paslaugas, pardavimus ir administravimą, mažėtų apie 3,9 proc.

    Ekstremaliausiame scenarijuje metinis augimas pasiektų 15,4 proc., o BVP 2030 metais būtų maždaug 32,4 proc. didesnis nei be DI. Tačiau kognityvinis užimtumas smuktų apie 21,5 proc., o nedarbas tarp biuro darbuotojų šokteltų iki 17,9 proc., bendras nedarbas artėtų prie 11,9 proc.

    Kas laimėtų, o kas prarastų?

    „Anthropic“ modelis rodo ryškų pajamų persiskirstymą: darbo dalis nacionalinėse pajamose galėtų mažėti nuo maždaug 60 proc. iki 45,2 proc. Tuo metu kapitalo pajamos, pagal pateiktą skaičiavimą, augtų daugiau nei 80 proc.

    Vidutiniame scenarijuje taip pat prognozuojamas atlyginimų išsiskyrimas: biuro ir kito protinio darbo užmokestis nežymiai mažėtų, o kitų sektorių darbuotojų atlygis vidutiniškai didėtų beveik 6 proc. Ekstremaliame variante biuro darbuotojų algos kristų apie 11,5 proc., o kitų darbuotojų atlyginimai šokteltų apie 33,6 proc.

    Visuomenės lūkesčiai ir vadovo perspėjimai

    Modelis papildytas JAV gyventojų apklausa, kuri, pasak „Anthropic“, rodo, kad dauguma respondentų labiausiai tikisi vidutinio scenarijaus. Tai reikštų maždaug 8 proc. didesnį BVP iki 2030 metų ir apie 4 proc. sumažėjusį kognityvinį užimtumą.

    Vis dėlto „Anthropic“ generalinis direktorius Dario Amodei anksčiau viešai perspėjo apie gerokai drastiškesnį poveikį: jo vertinimu, per kelerius metus gali išnykti iki pusės pradinio lygio biuro pozicijų, o nedarbo šuolis galėtų siekti 10–20 proc. Tai labiau atitiktų ekstremalų, o ne vidutinį scenarijų.

    „Jei DI gali daryti nuostabius dalykus, bet niekas jo nenaudoja, ekonominis poveikis bus menkas“, – sakė Anton Korinek, vadovaujantis „Anthropic“ transformacinio DI ekonominių tyrimų krypčiai.

    Modelyje akcentuojama, kad lemiamas veiksnys gali būti ne vien technologijos gebėjimai, o jos sklaida organizacijose, reguliavimas, investicijos ir darbuotojų perkvalifikavimas. Pastaraisiais metais šiose temose vis daugiau dėmesio skiriama produktyvumo šuoliui per procesų automatizavimą, tačiau kartu ryškėja rizika, kad nauda pasiskirstys netolygiai.

    Kritika: trūksta blogiausio scenarijaus

    „Anthropic“ modelis susilaukė dėmesio ir dėl to, ko jame nėra: visi scenarijai daro prielaidą, kad ekonomika veikia įprastai, o DI nesukelia sisteminių sutrikimų. Kritikai pažymi, kad tai palieka nuošalyje saugumo rizikas, apie kurias pati industrija kalba vis dažniau.

    Viešojoje erdvėje šią savaitę aptarta ir buvusio DI tyrėjo Jacobo Coxono pozicija, kai jis pareiškė, kad kai kurios įmonės esą pernelyg skuba lenktynėse dėl vis galingesnių sistemų. Tokie pareiškimai stiprina diskusiją, ar ekonominių modelių užtenka, kai kartu reikia vertinti ir patikimumo bei saugumo klausimus.

    Ekspertai pabrėžia, kad realus DI poveikis priklausys nuo to, kaip greitai verslai pertvarkys procesus, ar bus kuriamos naujos darbo vietos, ir ar valstybėms pavyks sukurti veiksmingas perkvalifikavimo bei socialinės apsaugos priemones. Kitaip tariant, iki 2030 metų svarbiausia gali būti ne vien technologijų pažanga, o pasirengimas su ja gyventi.

  • Lenkija griežtina taisykles kolumbiečiams: nuo bevizio darbo pereinama prie darbo vizų

    Lenkijos vyriausybė griežtina užsieniečių įdarbinimo taisykles ir nuo rugpjūčio pabaigos kolumbiečiams, atvykstantiems be vizos, nebeleidžia dirbti vien turint darbdavio formalumus. Norint teisėtai įsidarbinti, be darbo leidimo dabar reikės ir darbo vizos, o panašūs ribojimai taikomi ir Gruzijos bei Venesuelos piliečiams.

    Pokyčiai priimti tuo metu, kai Kolumbijos piliečių skaičius Lenkijos darbo rinkoje sparčiai augo. Jei 2015 metais Lenkijoje dirbo tik 108 kolumbiečiai, 2023 metais jų buvo 5 200, o po dvejų metų skaičius išaugo iki 16 389, be to, 2024 metais priimta per 3 000 teigiamų sprendimų dėl nuolatinio ir laikino buvimo.

    Kas keičiasi nuo rugpjūčio pabaigos?

    Iki šiol dalis atvykėlių galėjo atvykti beviziu režimu ir pradėti darbą, kai darbdavys sutvarkydavo reikiamus leidimus. Įsigaliojus pakeitimams, vien bevizio atvykimo nebeužteks, nes atsiranda papildomas reikalavimas gauti darbo vizą dar prieš pradedant dirbti.

    Lenkijos institucijos pokyčius aiškina viešosios tvarkos argumentais, tarp jų minimas augantis pažeidimų ir nusikalstamų veikų skaičius, fiksuojamas su šių šalių piliečiais. Tai reiškia, kad darbdaviams didėja administracinė našta, o darbuotojų pritraukimas iš šių regionų taps lėtesnis.

    Kolumbija reaguoja ramiai, darbdaviai nerimauja

    Kolumbijos užsienio reikalų institucijos viešai neskubėjo kalbėti apie atsakomąsias priemones, pavyzdžiui, lenkų atvykimo ar buvimo ribojimus. Akcentuojama, kad dvišaliai santykiai išlieka konstruktyvūs ir grindžiami dialogu bei bendradarbiavimu.

    „Kolumbija ir Lenkija palaiko teigiamus ir konstruktyvius dvišalius santykius, kuriems būdingas dialogas ir bendradarbiavimas įvairiose srityse“, – teigiama Kolumbijos užsienio reikalų institucijų atsakyme.

    Lenkijos darbo rinkoje užsieniečių reikšmė didelė, nes šalyje legaliai dirba apie 1 150 000 užsieniečių. Kolumbiečiai dažnai įsidarbina maisto pramonėje, įskaitant vaisių ir daržovių perdirbimą, žuvies, pieno ir mėsos pramonę, taip pat saldumynų bei ledų gamybą.

    Ekspertai įspėja, kad tokie ribojimai gali tapti precedentu ir būti išplėsti kitų šalių piliečiams, o tai daliai sektorių gali reikšti sudėtingesnį darbuotojų trūkumą. Kartu pabrėžiama, kad sprendimas turi ir politinį atspalvį, nes gali būti siejamas su vidaus politikos darbotvarke ir artėjančiais rinkimais.

  • Zarasuose vasaros darbas pakeitė jaunuolius: štai kokios kompetencijos šovė į viršų

    Zarasuose vasaros darbas pakeitė jaunuolius: štai kokios kompetencijos šovė į viršų

    2026 metų rugsėjo 4 dieną Zarasų rajone surengtas projekto „Jaunimas nori dirbti“ baigiamasis renginys, kuriame apibendrintos vasaros įdarbinimo patirtys. Šią vasarą į projektą įsitraukė 18 jaunuolių, o darbo vietas jiems suteikė devynios rajono įmonės.

    Susitikime dalyvavo Zarasų rajono savivaldybės administracijos jaunimo reikalų koordinatorė Paula Džachija, projekto mentorė Jovita Vainikevičiūtė, Užimtumo tarnybos karjeros konsultantė Kristina Kuzmickienė ir Zarasų rajono savivaldybės merės patarėja Simona Matusevičiūtė. Renginio tikslas buvo ne tik pristatyti rezultatus, bet ir įvardyti, kas realioje darbo aplinkoje veikia, o kur jaunimui vis dar reikia daugiau pagalbos.

    Labiausiai sustiprėjo bendravimas

    Projekto mentorė pristatė dalyvių apklausų duomenis: jaunuoliai kompetencijas įsivertino projekto pradžioje ir pabaigoje, todėl buvo galima matyti pokytį. Pasak organizatorių, bendras rezultatas buvo teigiamas, o ryškiausiai pagerėjo bendravimo gebėjimai.

    Jaunuoliai nurodė, kad būtent bendravimas projekto pradžioje dažnai atrodė kaip viena silpnesnių jų pusių, tačiau po kelių mėnesių darbo situacija pasikeitė. Tai siejama su kasdiene praktika: bendravimu su klientais, kolegomis ir darbdaviais, mokymusi aiškiai išsakyti mintis bei spręsti įtampą keliančias situacijas.

    Kartu augo ir kitos darbdaviams svarbios kompetencijos, kurios dažnai lemia pirmojo darbo sėkmę: atsakomybė, savarankiškumas, komandinis darbas, problemų sprendimas ir prisitaikymas. Organizatoriai pabrėžė, kad vasaros darbas daugeliui tampa greičiausiu būdu pamatyti, ko iš tiesų reikalauja darbo disciplina ir kasdieniai įsipareigojimai.

    Pirmas darbas: realūs iššūkiai ir pamokos

    Didelę renginio dalį užėmė pačių dalyvių pasakojimai apie pirmąją darbo patirtį. Jaunuoliai kalbėjo apie situacijas, kurios įsiminė labiausiai, ir atvirai aptarė, kas sekėsi lengvai, o kur prireikė daugiau pastangų.

    Pasak dalyvių, daliai jaunuolių iššūkiu tapo bendravimas su sudėtingais klientais ar pirmieji konfliktai, kitiems reikėjo priprasti prie intensyvaus fizinio darbo ir ilgos darbo dienos. Tačiau beveik visi vasaros darbą įvertino kaip naudingą patirtį, nes ji leido išbandyti save realioje aplinkoje, įgyti praktinių įgūdžių ir užsidirbti pirmąjį atlyginimą.

    Ko tikisi darbdaviai ir ką sako finansai

    Renginyje akcentuota, kad darbdaviams pirmoje darbo vietoje dažnai svarbiausia ne vien teorinės žinios, o jaunuolio motyvacija ir požiūris. Diskusijoje pabrėžta, jog atsakingumas, iniciatyvumas, noras mokytis ir gebėjimas laikytis susitarimų neretai lemia daugiau nei ankstesnė patirtis, kurios jauni žmonės paprastai dar neturi.

    Projektui įgyvendinti skirta 27 000 eurų: 14 000 eurų sudarė valstybės lėšos, 13 000 eurų – Zarasų rajono savivaldybės biudžeto lėšos. Organizatoriai nurodė, kad toks finansavimas leido įdarbinti daugiau jaunuolių ir suteikti papildomą paskatą rajono verslams, kurie prisideda prie jaunimo įtraukimo į darbo rinką.

    Baigiamajame renginyje padėkota jaunuoliams už atsakingą darbą, darbdaviams už suteiktas vietas ir laiką apmokymams, taip pat projekto mentorei už nuoseklią pagalbą vasaros metu. Tikimasi, kad įgytos patirtys pravers jaunuoliams renkantis studijas ar profesinį kelią ir vėliau siekiant tvirčiau įsitvirtinti darbo rinkoje.

    „Pirmoji darbo patirtis dažnai tampa momentu, kai jaunuolis aiškiai pamato, kokių gebėjimų jam trūksta, o ką gali sustiprinti per labai trumpą laiką“, – sakė projekto organizatoriai.

  • DI menas ir fotografijos ateitis: Nóra Bereczki atskleidžia, kas lemia vertingą kadrą

    DI menas ir fotografijos ateitis: Nóra Bereczki atskleidžia, kas lemia vertingą kadrą

    Dirbtinis intelektas per kelerius metus iš laboratorijų ir technologijų įmonių persikėlė į kasdienybę: jis naudojamas reklamoje, medicinoje, švietime ir kūryboje. Kartu auga ir diskusija, ar DI sugeneruotas vaizdas gali būti laikomas menu, o kur baigiasi įrankis ir prasideda autorystė.

    Vengrų kūrėja Nóra Bereczki, internete žinoma kaip Digital Umami, šią diskusiją stebi iš pirmosios linijos. Ji dirba rinkodaros konsultante, o daugiau nei du dešimtmečius užsiima analogine ir skaitmenine fotografija, todėl DI vaizdų generavimą vertina kaip dar vieną kūrybos priemonę, bet ne fotografijos pakaitalą.

    Kas išskiria meną nuo atsitiktinio vaizdo?

    Kūrėja pabrėžia, kad skirtumas tarp įspūdingo, bet atsitiktinio sugeneruoto vaizdo ir kryptingai kuriamo meno dažniausiai slypi žmogaus intencijoje. Pasak jos, darbas prasideda nuo aiškios vizijos: kompozicijos, šviesos, faktūros, rakurso ir nuotaikos, o tada seka iteracijos, kol rezultatas atitinka sumanymą.

    Bereczki dėmesio sulaukė ir dėl serijos, kurioje socialiniuose tinkluose atgaivino vengrų poetus bei rašytojus, o vėliau laimėjo „Reve“ vaizdų generavimo konkursą. Pagrindinis prizas siekė 100 000 JAV dolerių, tai yra apie 90 000 eurų, o į konkursą buvo pateikta dešimtys tūkstančių darbų.

    Laimėjusi serija Dolce Impossible vaizduoja atpažįstamas atostogų scenas su siurrealistiniu posūkiu. Viename iš kadrų paplūdimyje priešais mažą mergaitę stovi žmogaus dydžio omaras, idėja, kuri tradicinės fotosesijos atveju, anot autorės, pareikalautų sudėtingos gamybos, postprodukcijos ir didelio biudžeto.

    DI mokyklose: galimybės ir ribos

    Švietime DI jau naudojamas kuriant interaktyvias užduotis, mokomąją medžiagą ar vizualizacijas, kurios padeda paaiškinti sudėtingus reiškinius. Tačiau, pasak kūrėjos, norint DI integruoti sistemiškai, pirmiausia reikia paruošti mokytojus: kaip tikrinti atsakymų patikimumą, kaip suprasti modelių ribas ir kaip spręsti privatumo bei autorinių teisių klausimus.

    Kitas scenarijus, kurį ji išskiria, yra vaikų savarankiškas DI naudojimas namuose. Bereczki teigia mananti, kad vaikas pirmiausia turi išmokti mokytis be DI, kad susiformuotų kritinis mąstymas, gebėjimas klysti ir taisyti klaidas, o tik tada DI gali tapti papildomu įrankiu, ypač individualizuotam mokymuisi.

    Ji pabrėžia, kad DI ypač naudingas, kai reikia tą pačią temą paaiškinti skirtingais būdais ar prisitaikyti prie mokinio tempo. Tokiais atvejais DI gali padėti suskaidyti informaciją į trumpesnes dalis, pateikti daugiau pavyzdžių ir išlaikyti mokymosi ritmą.

    Darbo rinka ir pavojus supainioti įrankį su partneriu

    Diskusijose apie DI nuolat grįžtama prie baimės, kad technologijos atims darbo vietas. Šią riziką sustiprina ir tyrimai, rodantys, kad kai kuriose srityse, kurios yra labiau veikiamos automatizavimo, jaunų specialistų įsidarbinimo perspektyvos prastėja, nors tuo pat metu atsiranda ir naujų pareigybių, susijusių su DI diegimu bei priežiūra.

    Bereczki ragina neslėpti galvos smėlyje: profesijos keisis, todėl verta iš anksto vertinti, kokių įgūdžių prireiks, ir nuosekliai mokytis. Jos požiūriu, DI priemonės taps kasdieniu darbo įrankiu daugelyje sričių, net jei daliai žmonių jų plėtra kelia diskomfortą.

    Ypatingą riziką ji sieja su tuo, kai dirbtinis intelektas pradedamas traktuoti kaip kūrybos partneris ar net asmenybė. Kūrėja pabrėžia atsakomybės klausimą: sprendimai, kontrolė ir etinės ribos turi likti žmogaus pusėje, nes technologija gali įtikinamai imituoti bendravimą, nors iš tiesų nejaučia ir nesupranta kaip žmogus.

    „Klausimas ne tas, ar įrankis dirbtinis, o ar mintis už jo yra žmogiška“, – sakė Nóra Bereczki.

    Jos patirtis rodo, kad DI kūryboje geriausiai atsiskleidžia tada, kai tampa sąmoningai valdomu instrumentu, o ne atsitiktinių rezultatų generatoriumi. Tuo pat metu visuomenei tenka užduotis išmokti atpažinti, kur baigiasi technologijos galimybės ir prasideda žmogaus atsakomybė, ypač švietime ir informacijos patikimumo vertinime.

  • „STIHL“ vadovas įspėja: be reformų Vokietija praras gerovę – siūlo 40 val. be priedo

    „STIHL“ vadovas įspėja: be reformų Vokietija praras gerovę – siūlo 40 val. be priedo

    Vokietijos pramonė jau ne vienerius metus patiria struktūrinį spaudimą, o padėtis, pasak „STIHL“ patariamosios tarybos ir priežiūros tarybos pirmininko dr. Nikolo Stihlo, tampa kritinė. Jo teigimu, per pastaruosius aštuonerius metus pramonės gamybos apimtys sumažėjo maždaug 15 proc., o kas mėnesį prarandama apie 15 000 pramonės darbo vietų.

    Autorius pabrėžia, kad investicijų dinamika silpsta: grynosios privačiosios investicijos esą priartėjo prie nulio, o įmonės dažniau tik pakeičia nusidėvėjusį turtą, nei plečia pajėgumus. Tokią situaciją jis sieja su aukštomis energijos, darbo ir mokesčių sąnaudomis bei pertekliniu reguliavimu, kuris mažina norą rizikuoti ir investuoti.

    Reformos, kurių nebeužtenka

    Dr. N. Stihlas pripažįsta, kad verslo aplinkai įtakos turi ir išoriniai veiksniai, įskaitant prekybos barjerus, Kinijos pramonės politiką ir geopolitines įtampas. Vis dėlto, jo vertinimu, pagrindinės problemos kyla šalies viduje, todėl sprendimai turi prasidėti nuo administracinės naštos mažinimo ir aiškesnių taisyklių.

    Jis kritiškai vertina Vokietijos valdžios planuojamą reformų paketą, apimantį sveikatos draudimą, pensijų sistemą, mokesčius ir darbo rinką, teigdamas, kad jis kol kas nesukuria lūžio. Pasak jo, kompromisų išardymas ar reformų sušvelninimas galėtų ypač smarkiai pakenkti verslo pasitikėjimui politika ir dar labiau sustiprinti investicijų stagnaciją.

    „Kitos reformos turi toliau mažinti biurokratiją, didinti bendrą dirbamų valandų skaičių, mažinti darbo sąnaudas ir suteikti įmonėms realių paskatų investuoti į mokslinius tyrimus ir plėtrą“, – sakė dr. Nikolas Stihlas.

    Valstybė turi padėti, o ne stabdyti

    „STIHL“ vadovas ragina viešąjį sektorių orientuotis į paslaugos kokybę: taisyklės turi būti suprantamos, procedūros greitesnės, o ataskaitų ir dokumentavimo reikalavimai pagrįsti. Jo nuomone, administravimo modernizacija turi remtis skaitmenizacija ir dirbtiniu intelektu, kad sprendimai būtų priimami greitai ir prognozuojamai.

    Kaip vieną iš signalų jis mini kai kurių Vokietijos žemių iniciatyvas mažinti ataskaitų teikimo prievoles, įtvirtinant principą, kad reikalavimai turėtų būti paliekami tik tada, kai jų būtinybė aiškiai pagrindžiama. Tokia kryptis, pasak jo, galėtų sustiprinti tiek verslo, tiek visuomenės pasitikėjimą valstybės gebėjimu veikti efektyviai.

    Ginčas dėl darbo laiko ir sąnaudų

    Didelę dalį teksto autorius skiria demografiniams pokyčiams, kurie, jo vertinimu, mažina darbo jėgos pasiūlą ir didina spaudimą socialinės apsaugos sistemai. Jis teigia, kad norint išlaikyti gerovės valstybės modelį, reikia didinti bendrą dirbamų valandų skaičių, kitaip ekonomikos potencialas natūraliai trauksis.

    Kontroversiškiausia jo siūlymų dalis susijusi su darbo laiku: jis ragina siekti 40 valandų darbo savaitės be papildomo atlygio didinimo, argumentuodamas tarptautiniu konkurencingumu ir pramonės išlikimu. Taip pat akcentuojama ne vien alga, bet ir vadinamosios ne darbo užmokesčio sąnaudos, ypač socialinio draudimo įmokos, kurios, jo teigimu, neturėtų viršyti 40 proc. bruto darbo užmokesčio.

    Dr. N. Stihlas taip pat mini priemones, kurios esą galėtų didinti darbo pasiūlą: ilgesnį darbinį gyvenimą su aiškiomis išimtimis fiziškai sunkiems darbams, efektyvesnį bedarbių ir ne visą darbo laiką dirbančių įtraukimą, kvalifikuotą imigraciją. Kartu jis teigia, kad vien skaitmenizacijos ir DI teikiamas produktyvumo augimas demografinių tendencijų pilnai neatsvers.

    Galiausiai autorius pabrėžia inovacijų svarbą: Vokietijos stiprybe jis laiko universitetų, mokslinių institucijų, inovacijų klasterių ir įmonių ryšius, tačiau ragina suteikti daugiau reguliacinės erdvės, didinti mokestines paskatas MTEP ir plėsti rizikos kapitalo prieinamumą. Jo teigimu, tik ryžtingos priemonės gali sustabdyti pramonės bazės eroziją ir užtikrinti ilgalaikę gerovę.

  • Prieš 60 metų bijojome kompiuterių, dabar darbo vietas baugina DI: kas iš tiesų keičiasi?

    Prieš 60 metų bijojome kompiuterių, dabar darbo vietas baugina DI: kas iš tiesų keičiasi?

    Diskusijos apie technologijas ir darbą kartojasi ciklais: naujas išradimas žada našumą, bet kartu kelia baimę dėl atleidimų. XIX amžiuje protestavo tekstilės darbininkai, vėliau nerimą kėlė konvejerių robotai, o XX amžiaus pabaigoje – asmeniniai kompiuteriai.

    Šiandien panašioje vietoje atsidūrė dirbtinis intelektas. Skirtumas tas, kad DI neapsiriboja fizinių ar rutininių užduočių automatizavimu: jis vis dažniau perima dalį protinio darbo, kuris ilgą laiką atrodė sunkiai pakeičiamas.

    Kas tada nutiko su kompiuteriais?

    Kompiuterizacija tikrai pakeitė darbo rinką. Dalis profesijų susitraukė, o kai kurių vaidmuo iš esmės transformavosi: raštvedyba, apskaita, archyvavimas, paieška, dokumentų rengimas tapo labiau skaitmeniniai ir greitesni.

    Tačiau kartu atsirado naujų sričių ir pareigybių, kurių anksčiau praktiškai nebuvo: programavimas, IT administravimas, duomenų analizė, kibernetinis saugumas, skaitmeninė rinkodara. Kompiuteriai dažnai „nuėmė“ užduotis, bet ne visada panaikino pačią profesiją.

    Vis dėlto istorija nebuvo vien sėkmės pasaka. Regionuose ir įmonėse, kur automatizacija vyko sparčiausiai, daliai darbuotojų tai reiškė realius pragyvenimo šaltinio praradimus, o persikvalifikavimas ne visada buvo įmanomas greitai.

    Kuo DI skiriasi nuo ankstesnių bangų?

    DI įrankiai per kelias sekundes gali parengti santrauką, sukurti prezentacijos juodraštį, suformuluoti laišką, išversti tekstą, pasiūlyti kodo fragmentą ar atlikti pirminę duomenų analizę. Tai paliečia tas darbo dalis, kurios dažnai iš karto virsta skaitmeniniais rezultatais.

    Dėl to labiausiai pažeidžiamos veiklos, kuriose didelę darbo dalį sudaro tekstų, ataskaitų, dokumentų, analizių ir šabloninių sprendimų rengimas. Tuo metu darbai, kuriems reikia fizinės priežiūros, rankų darbo ar tiesioginio kontakto su klientu, automatizuojami lėčiau.

    „Dirbtinis intelektas gali pakeisti ne profesiją, o jos kasdienį turinį: išnyksta dalis užduočių, bet atsiranda naujų, susijusių su priežiūra ir atsakomybe“, – sako darbo rinkos analitikai, vertinantys generatyvinio DI plėtrą.

    Ko bijoma labiausiai ir kur slypi esmė?

    Didžiausias iššūkis gali būti ne vien tai, ar DI „atims“ darbą, o pokyčių greitis. Jei žmogus dešimtmečius kaupė kompetencijas, o svarbiausios užduotys staiga nuvertėja, vien patarimas persikvalifikuoti dažnai skamba pernelyg paprastai.

    Ekonomistai seniai pabrėžia, kad technologijos vienu metu ir kuria, ir naikina darbo vietas, bet poveikis pasiskirsto netolygiai. Bendrai ekonomikai tai gali reikšti produktyvumo augimą, o konkrečiam darbuotojui – pajamų kritimą ir socialinį nesaugumą.

    Praktikoje vis dažniau kalbama apie tai, kad darbo rinkoje didės vertė tų įgūdžių, kurių DI dar nepatikimai pakeičia: sprendimų priėmimo, atsakomybės, derybų, situacijos konteksto supratimo, rizikos vertinimo, darbo su žmonėmis. Kitaip tariant, svarbu ne tik „ką“ žmogus daro, bet ir „kodėl“ bei „kokiomis pasekmėmis“.

    Švietimo ir mokymo sistemos čia tampa kritiškai svarbios. Jei DI įrankiai įmonėse diegiami greičiau, nei darbuotojai gauna galimybę mokytis, didėja atotrūkis tarp tų, kurie prisitaiko, ir tų, kurie nespėja.

    Istorija rodo: technologijos paprastai neužbaigia žmogaus darbo, bet perrašo jo taisykles. DI jau pradėjo daryti tą patį, o galutinis rezultatas priklausys ne tik nuo pačios technologijos, bet ir nuo darbdavių sprendimų, valstybės politikos bei to, ar žmonėms bus suteikta reali galimybė persiorientuoti.