CP v2

Tag: Dirbtinis intelektas

  • Taškentas subūrė 50 šalių žurnalistus: kaip žinios, DI ir istorija keičia požiūrį į islamą

    Taškentas subūrė 50 šalių žurnalistus: kaip žinios, DI ir istorija keičia požiūrį į islamą

    Taškente surengtame Tarptautiniame žiniasklaidos forume diskutuota, kaip žinios ir atsakingas pasakojimas gali mažinti stereotipus apie islamą. Renginį organizavo Uzbekistano Islamo civilizacijos centras, o į jį atvyko beveik 300 dalyvių iš maždaug 50 šalių.

    Į vieną erdvę susirinko žurnalistai, mokslininkai, leidėjai, kino kūrėjai ir technologijų specialistai. Jie aptarė, kaip islamiškų visuomenių istorija vaizduojama žiniasklaidoje ir kaip senieji šaltiniai gali tapti suprantami naujoms auditorijoms.

    Kaip griaunami mitai?

    Centro vadovas Firdavsas Abduchalíkovas akcentavo, kad klaidingas nuostatas veiksmingiausia taisyti ne konfrontacija, o paaiškinimu ir įrodymais. Jo teigimu, viešojoje erdvėje svarbiausia remtis tyrimais ir faktais, o ne emocijomis.

    „Žiniasklaidoje turėtume kalbėti ne tam, kad ginčytumės, o tam, kad paaiškintume“, – sakė Firdavsas Abduchalíkovas.

    Diskusijose pabrėžta, kad islamo istorijos ir kultūros paveldas dažnai pristatomas fragmentiškai, o tai palieka vietos supaprastinimams. Forumo dalyviai ragino daugiau dėmesio skirti mokslo, filosofijos, inžinerijos ir medicinos tradicijoms, kurios formavo platesnę pasaulio civilizacijų raidą.

    Turkijos leidyklos „Mega Basım“ vadovas Hasanasbėjus Kondu akcentavo, kad atsakomybė dėl iškraipytų įvaizdžių tenka ne vien Vakarams. Jo teigimu, svarbu kritiškai įvertinti ir tai, kaip islamą pristato patys musulmonai, kokius pasakojimus jie kuria ir kokius pavyzdžius iškelia.

    „Islamas neretai neteisingai suprantamas ir vaizduojamas tyčia ar netyčia, ir į šį ratą įtraukiu pačius musulmonus“, – sakė Hasanasbėjus Kondu.

    Europa iš naujo atsigręžia į Centrinę Aziją

    Kalbėta ir apie tai, kaip žiniasklaida vaizduoja patį Uzbekistaną bei regioną, kuris ilgą laiką europinėje darbotvarkėje buvo matomas retai. Uzbekistano prezidento spaudos sekretorius Šerzodas Asadovas teigė, kad užsienio žurnalistai kviečiami ne kurti pagražintą įvaizdį, o atvykti, bendrauti su žmonėmis ir daryti savas išvadas.

    „Kviečiame pamatyti savo akimis, kalbėtis su žmonėmis, klausti ir patiems susidaryti nuomonę“, – sakė Šerzodas Asadovas.

    Toje pačioje kalboje jis išskyrė ir dirbtinio intelekto įtaką žurnalistikai. Anot jo, DI gali išplėsti reporterių galimybes, tačiau nepakeičia esminių profesijos atramų: tiesos paieškos, nešališkumo, sąžinės ir visuomenės interesų.

    „Euronews“ vadovas Clausas Strunzas diskusiją susiejo su platesniu Europos požiūrio pokyčiu į Centrinę Aziją. Jis priminė, kad anksčiau regionas dažnai iškildavo tik nelaimių kontekste arba romantizuotuose pasakojimuose apie Šilko kelią, o toks žvilgsnis, pasak jo, buvo arogantiškas ir trumparegiškas.

    „Tai buvo arogantiška ir akla“, – sakė Clausas Strunzas.

    Forume priminta, kad pastaraisiais metais ryšiai tarp Europos Sąjungos ir Centrinės Azijos stiprėjo, o bendradarbiavimas apima politiką, ekonomiką ir saugumą. Strunzas pabrėžė, kad didesnis dėmesys regionui turi remtis nepriklausoma žurnalistika ir darbu vietoje, kad auditorijos gautų pakankamai informacijos savoms išvadoms.

    „Mes nesame čia tam, kad juos mokytume. Mes esame čia tam, kad informuotume“, – sakė Clausas Strunzas.

    Žinių Šilko kelias ir nauji formatai

    Istorinį kontekstą papildė italų tyrėjas Mario Taddei, pristatęs idėją apie žinių sklaidą per vadinamąjį Žinių Šilko kelią. Pasak jo, mokslinės idėjos ir technologiniai sprendimai šimtmečiais keliavo iš Kinijos per Artimuosius Rytus į Renesanso Europą, todėl mokslo istoriją svarbu pasakoti kaip tarpusavio mainų, o ne vienos civilizacijos triumfo istoriją.

    „Mes tikime, kad viską išradome patys, bet tai netiesa“, – sakė Mario Taddei.

    Leidėja Charlotte Kramer priminė ir diplomatinės istorijos giją: 1404 metais į Samarkandą atvykęs Kastilijos pasiuntinys Ruy Gonzálezas de Clavijo paliko išsamų kelionės aprašą, kuris šiandien tampa leidybinių projektų pagrindu. Forumo dalyviai sutarė, kad tokie šaltiniai gali tapti patrauklūs ir dabartinei auditorijai, jei pateikiami šiuolaikiniais formatais.

    Renginyje pristatyti dokumentikos, leidybos ir skaitmeniniai projektai, įskaitant įtraukias platformas ir skaitmeninius avatarus, skirtus istorinių asmenybių pasakojimams. Aptarta, kad technologijos gali padėti priartinti sudėtingą istorinę medžiagą, tačiau turinys turi išlikti paremtas šaltiniais ir profesionalia redakcine atsakomybe.

    Forumo esmę organizatoriai apibendrino paprastai: istorija turi būti ne uždaryta archyvuose, o kalbėti su žmonėmis ir įkvėpti naujiems atradimams. Pasak dalyvių, būtent žinios, kritinis mąstymas ir patikima žurnalistika yra tvariausias būdas mažinti stereotipus ir kurti tikslesnį supratimą.

  • Startuolis „Metatesk“ perkelia pamokas į virtualybę: kaip DI keičia mokinių vaidmenį?

    Startuolis „Metatesk“ perkelia pamokas į virtualybę: kaip DI keičia mokinių vaidmenį?

    Virtuali klasė vietoj lentos

    Ne kiekvienam mokiniui pakanka vadovėlio ar mokytojo pasakojimo: daliai lengviau suprasti, kai galima pamatyti ir patirti. Tokią idėją siūlo švietimo platforma „Metatesk“, kuri kuria virtualias klases ir 3D aplinkas.

    Platformos sumanytoja Gunay Imanzade teigia, kad virtualūs scenarijai leidžia mokytojams ir mokiniams tyrinėti mokslo temas praktiškai. Vietoj vien teorijos, pamokose galima interaktyviai modeliuoti procesus ir stebėti jų pasekmes.

    Kaip veikia mokymasis 3D aplinkose

    „Metatesk“ esmė yra įtraukianti mokymosi patirtis, kai sudėtingi reiškiniai paverčiami vizualiais, valdomais objektais. Tokiose aplinkose mokiniai gali atlikti užduotis, bandymus ir spręsti problemas, o mokytojas tampa veiklos vedliu.

    Šis modelis atliepia platesnę tendenciją švietime, kai vis daugiau dėmesio skiriama patirtiniam mokymuisi ir aktyviam įsitraukimui. Mokyklos įvairiose šalyse vis dažniau ieško priemonių, kurios padėtų sumažinti atotrūkį tarp teorijos ir realaus pritaikymo.

    DI tyrimai ir naujausia kryptis

    Įmonė taip pat vysto tyrimų laboratoriją „Another Mind“, kurioje analizuojama, kaip dirbtinis intelektas pasiekia savo atsakymus. Tokie tyrimai svarbūs ne tik technologijų kūrėjams, bet ir švietimo bendruomenei, siekiančiai suprasti DI ribas bei patikimumą.

    Pastaraisiais metais mokyklose vis plačiau aptariama, kaip DI naudoti atsakingai: nuo personalizuoto mokymosi iki užduočių generavimo, tačiau kartu keliami akademinio sąžiningumo ir duomenų privatumo klausimai. Dėl to technologijų sprendimams keliami vis griežtesni skaidrumo ir saugumo lūkesčiai.

    „Toks metodas pakeičia mokinio vaidmenį: jis ne tik klausosi, bet tyrinėja, sąveikauja ir jaučiasi pamokos dalimi“, – sakė mokinė Melisa Yildiz.

    Švietimo technologijų kūrėjai tikisi, kad virtualios aplinkos gali padėti ne tik geriau įsiminti informaciją, bet ir ugdyti kritinį mąstymą. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad didžiausia vertė atsiranda tuomet, kai technologija papildo mokytojo darbą, o ne bando jį pakeisti.

  • Vokietijos ekonomika įgauna pagreitį: kodėl atsigavimas gali pakeisti ir Lenkijos rinką

    Ifo pakėlė Vokietijos augimo prognozes

    Vokietijos ekonominių tyrimų institutas Ifo atnaujino didžiausios Europos ekonomikos prognozes ir padidino numatomą bendrojo vidaus produkto augimą. Institutas dabar skaičiuoja, kad 2026 metais Vokietijos BVP gali augti 1,4 proc., o 2027 metais – 1,2 proc., kai anksčiau abiem metams buvo numatyta po 0,8 proc.

    Ifo vertinimu, korekciją iš dalies lėmė atnaujinti statistiniai duomenys ir geresnis nei tikėtasi metų startas. Antrąjį ketvirtį ekonomika, kaip nurodoma viešai cituotuose vertinimuose, augo apie 0,3 proc., nors dar neseniai buvo tikėtasi stagnacijos po energijos kainų šuolio.

    Kas stumia ekonomiką į priekį

    Vienas svarbiausių veiksnių – valstybės išlaidos infrastruktūrai, gynybai ir klimato politikos tikslams. Ifo nurodo beveik 40 mlrd. eurų fiskalinį impulsą, kuris atitinka maždaug 0,8 proc. Vokietijos BVP ir turėtų palaikyti vidaus paklausą.

    Be to, atsigavimo varikliu laikoma pramonės gamybos stabilizacija ir eksporto augimas. Kai pasaulinė paklausa išlieka santykinai tvirta, ypač Europoje, Vokietijos gamintojai dažniau didina užsakymus tiekėjams ir plečia gamybos apimtis.

    Kainų spaudimas ir rizikos

    Kita medalio pusė – energijos kainos. Ifo perspėja, kad brangesnė energija gali riboti namų ūkių vartojimą ir daryti papildomą spaudimą kainoms, todėl infliacijos trajektorija išlieka jautri geopolitiniams sukrėtimams.

    Pagal instituto scenarijų infliacija 2026 metais gali siekti 2,8 proc., 2027 metais – 3 proc., o 2028 metais mažėti iki 2,3 proc. Tai reikštų, kad daliai gyventojų perkamoji galia ir toliau būtų ribojama, o verslui išliktų didesni kaštai.

    Kodėl tai svarbu Lenkijai

    Vokietija yra pagrindinė Lenkijos prekybos partnerė, todėl paklausos augimas Vokietijos pramonėje paprastai persiduoda tiekimo grandinėms už sienos. Stiprėjant užsakymams, Lenkijos eksportuotojai ir komponentų tiekėjai gali tikėtis didesnių apimčių, o kartu – geresnių sąlygų investicijoms ir darbo rinkai.

    Finansų rinkų dalyviai taip pat dažnai vertina Vokietijos pramonės ciklą kaip signalą regionui, todėl teigiamos žinios gali kelti investuotojų lūkesčius ir dėl Lenkijos bendrovių rezultatų. Vis dėlto galutinį efektą nulems energijos kainų dinamika ir tai, ar vartojimą slopinantys veiksniai Vokietijoje neatsvers fiskalinio bei eksporto impulso.

  • 40 metų dirbo už minimalią algą Lenkijoje: kiek gali siekti pensija ir kodėl stažas negarantuoja daugiau

    Nuo ko priklauso pensijos dydis

    Ilgas darbo stažas savaime negarantuoja didelės pensijos, jei visą laiką buvo mokamos minimalios įmokos. Lenkijos pensijų sistemoje svarbiausia yra ne tik metų skaičius, bet ir per karjerą sukauptas bei vėliau indeksuojamas socialinio draudimo kapitalas.

    Žmogus, kuris 40 metų dirbo už minimalų atlyginimą, dažniausiai sukaupia gerokai mažesnį įmokų „krepšelį“ nei tas, kuris tiek pat laiko gavo vidutinį ar didesnį darbo užmokestį. Dėl to dviejų žmonių, turinčių tą patį stažą, pensijos gali skirtis kelis kartus.

    40 metų už minimalią algą: ko tikėtis

    Analizuojamame pavyz daroma prielaida, kad moteris 40 metų dirbo gaudama minimalų atlyginimą, kuris šiuo metu Lenkijoje siekia 4 806 zlotus bruto. Perskaičiavus į eurus, tai yra apie 1 110 eurų bruto, tačiau realybėje minimalus atlyginimas keičiasi kasmet, todėl tokie skaičiavimai yra tik orientaciniai.

    Pagal viešai skelbiamas tokio scenarijaus simuliacijas, pensija po 40 metų darbo už minimalų atlyginimą galėtų siekti maždaug 2 000–2 100 zlotų bruto per mėnesį, tai yra apie 460–490 eurų bruto. Galutinis dydis priklauso nuo konkrečios įmokų istorijos, indeksavimo ir kitų asmens duomenų.

    Lenkijoje taip pat galioja minimalios pensijos taisyklė, tačiau teisė į ją siejama su minimaliu draudimo stažu. Nurodoma, kad moterims reikia mažiausiai 20 metų, o vyrams – 25 metų stažo, todėl 40 metų dirbęs asmuo stažo sąlygą paprastai atitinka.

    Kodėl už vidutinę algą skirtumas toks didelis

    Palyginimui pateikiamas variantas, kai žmogus 40 metų mokėtų įmokas nuo vidutinio darbo užmokesčio, kuris, pagal Lenkijos statistiką, 2025 metais siekė 8 872,97 zlotų bruto. Perskaičiavus į eurus, tai yra apie 2 050 eurų bruto.

    Tokiu atveju pensija, remiantis simuliacijomis, galėtų siekti apie 6 600–6 900 zlotų bruto per mėnesį, tai yra maždaug 1 520–1 590 eurų bruto. Pagrindinė priežastis paprasta: didesnis atlyginimas reiškia didesnes įmokas, o didesnės įmokos per dešimtmečius sukuria gerokai didesnį sukauptą kapitalą.

    Kaip apskaičiuojama pensija

    Skaičiuojant senatvės pensiją lemiamą reikšmę turi sukauptas ir vėliau indeksuojamas draudimo kapitalas, taip pat atskirai apskaitomos sumos, kurios priskiriamos papildomoms pensijų apskaitos dalims. Prie rezultato prisideda ir metinės indeksavimo taisyklės, kurios gali didinti anksčiau sukauptas sumas.

    Dar vienas svarbus elementas yra prognozuojama likusi gyvenimo trukmė, kurią institucijos periodiškai atnaujina. Kuo ilgesnė prognozuojama likusi gyvenimo trukmė, tuo sukauptas kapitalas iš esmės išdalijamas per daugiau mėnesių, todėl mėnesinė pensija gali būti mažesnė, net jei įmokos buvo tokios pačios.

    Šie skaičiai rodo esminę tendenciją: ilgas stažas padeda įgyti teisę į pensiją ir minimalią garantiją, tačiau didžiausią įtaką sumai daro per karjerą mokėtų įmokų dydis. Todėl žmonėms, ilgai dirbantiems už minimalų atlygį, pensija dažnai būna tik šiek tiek didesnė už minimalią.

  • Mongolijoje ima stigti benzino: eilės degalinėse ilgėja, šalis beveik viską atsiveža iš Rusijos

    Mongolijoje daugėja pranešimų apie benzino ir dyzelino trūkumą: degalinėse skirtinguose regionuose formuojasi ilgos eilės, o daliai vairuotojų tenka laukti ilgiau nei įprasta. Šalis yra itin priklausoma nuo importo, todėl bet kokie tiekimo sutrikimai greitai atsispindi vidaus rinkoje.

    Pagal viešai skelbiamus vertinimus, Mongolija iš Rusijos importuoja apie 95 proc. jai reikalingų naftos produktų. Tokia koncentracija reiškia, kad net laikinos logistikos ar eksporto politikos korekcijos gali sukelti staigią pasiūlos duobę ir kainų šuolį.

    Kodėl kilo sutrikimai?

    Rusijos naftos perdirbimo sektorius pastaraisiais mėnesiais patyrė papildomą spaudimą dėl padidėjusios vidaus paklausos ir sutrikimų, susijusių su atakomis prieš kai kurias perdirbimo įmones. Tokiais atvejais eksportas dažnai ribojamas, kad būtų stabilizuota vietinė rinka, o tai netiesiogiai paveikia ir kaimynines importuotojas.

    Mongolijos valdžia dar rugpjūtį buvo įvedusi laikinuosius prekybos degalais ribojimus, siekdama suvaldyti paklausą ir išvengti staigaus atsargų išsekimo. Praktikoje tokios priemonės paprastai padeda trumpuoju laikotarpiu, tačiau problema išlieka, kol neatsistato reguliarūs tiekimai.

    Kainos kyla, spaudimas didėja

    Mongolijos pareigūnai pripažino, kad degalų kainos šalyje pastebimai ūgtelėjo, o vartotojai tai pajuto iškart. Skaičiuojant į eurus, kai kuriais atvejais litras kainavo maždaug 1,4–1,9 euro, kai anksčiau buvo apie 0,9 euro, tačiau reali situacija priklauso nuo miesto, tiekimo ir atsargų.

    Tuo pat metu rinkos dalyviai nurodo, kad rusiškų degalų tiekimai į Mongoliją per pirmuosius septynis metų mėnesius iš esmės augo: dyzelino apimtys didėjo iki maždaug 1 050 000 tonų, benzino – iki apie 515 000 tonų. Vis dėlto net ir augant metinėms apimtims, trumpalaikiai sutrikimai ar vėlavimai gali sukelti deficitą atskirose grandyse.

    Ką tai reiškia regionui?

    Mongolijos situacija išryškina riziką, kurią kuria didelė priklausomybė nuo vieno tiekėjo ir ribotos alternatyvos. Šalims, kurios neturi išplėtotos perdirbimo infrastruktūros ar diversifikuotų tiekimo maršrutų, energijos išteklių saugumas tampa tiesiogiai susijęs su kaimyninių valstybių sprendimais ir regiono geopolitika.

    Ekspertai paprastai pabrėžia, kad ilgalaikis atsparumas tokiais atvejais stiprinamas didinant strategines atsargas, plečiant tiekėjų ratą, gerinant logistiką ir mažinant naftos produktų vartojimą per efektyvesnį transportą. Tačiau tokie pokyčiai reikalauja laiko ir investicijų, todėl artimiausiu metu Mongolijos rinka išliks jautri išoriniams sukrėtimams.

  • Lenkiškai pilnos dujų saugyklos: Lenkija pirmauja Europoje, bet tai turi ir nemalonią kainą

    Europos dujų saugyklų pildymo tempai šių metų pradžios rudeniui išsiskiria iš ankstesnių sezonų. Kontinentiniu mastu atsargų lygis yra pastebimai mažesnis nei įprasta, o tai kelia papildomą įtampą prieš šildymo sezoną.

    Pagal Europos dujų infrastruktūros operatorius vienijančios organizacijos Gas Infrastructure Europe duomenis, Europos Sąjungos saugyklos buvo pripildytos apie 65,85 proc. Tai reiškia maždaug 72 mlrd. kubinių metrų sukauptų dujų, o atotrūkis nuo daugiametės normos išlieka reikšmingas.

    Lenkija tarp lyderių

    Bendrame Europos kontekste Lenkija atrodo kaip viena ryškiausių išimčių. Šalies dujų saugyklų užpildymas siekė apie 94,25 proc., todėl ji atsidūrė Europos viršūnėje pagal užpildymo procentą.

    Tarp aukščiausių rodiklių minimos ir Portugalija bei Italija, tačiau skirtumai tarp valstybių yra dideli. Kai kuriose šalyse, įskaitant Latviją, Nyderlandus ir Vokietiją, užpildymo lygis buvo gerokai mažesnis, o tai reiškia didesnį jautrumą kainų šuoliams ir tiekimo trikdžiams.

    Kodėl aukštas rodiklis ne visada geras?

    Lenkijos „pirmavimas“ turi ir kitą pusę: saugyklų talpa palyginti nedidelė. Bendra jų talpa siekia apie 3,3 mlrd. kubinių metrų, todėl procentiškai jas užpildyti lengviau nei valstybėms, turinčioms didžiules saugojimo apimtis.

    Pavyzdžiui, Vokietijos dujų saugyklos laikomos didžiausiomis Europos Sąjungoje ir jų talpa siekia apie 24 mlrd. kubinių metrų. Dėl to net ir esant vidutiniam užpildymo procentui realus sukauptų dujų kiekis gali būti kelis kartus didesnis nei šalyse, kurios „laimi“ procentais.

    Kainos, rizika ir pasikeitusi rinka

    Dujų atsargų kaupimas įmonėms kainuoja: svarbios ne tik dujų įsigijimo išlaidos, bet ir jų laikymo bei finansavimo kaštai. Be to, rinkoje veikia kainų rizika, nes įsigytos dujos vėliau gali būti parduotos pigiau nei buvo nupirktos.

    Po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą Europos dujų rinka pasikeitė iš esmės: daug šalių sumažino priklausomybę nuo rusiškų srautų, o tiekimas tapo labiau diversifikuotas. Didėjo suskystintų gamtinių dujų vaidmuo, daugiau dėmesio skiriama alternatyviems maršrutams ir tiekėjams, todėl dalis valstybių persvarsto, kokio dydžio atsargos iš tikrųjų būtinos.

    Vis dėlto žemesnis nei įprasta Europos saugyklų užpildymas reiškia, kad kainos artėjant žiemai gali išlikti jautrios bet kokiems sutrikimams. Tokiose sąlygose aukštas užpildymo procentas atrodo kaip privalumas, bet jis neatsako į klausimą, kiek realiai dujų šalis gali sukaupti ir kaip brangiai tai kainuoja.

  • „Pratt & Whitney“ plečia gamyklą Lenkijoje: už 22 mln. eurų gamins F-35 ir „Airbus A320“ variklių dalis

    JAV aviacinių variklių gamintoja „Pratt & Whitney“ paskelbė apie gamyklos plėtrą Niepołomice miestelyje netoli Krokuvos. Į projektą planuojama investuoti apie 22 mln. eurų ir sukurti daugiau kaip 120 naujų darbo vietų.

    Bendrovė nurodo, kad plečiama įmonė specializuojasi itin tikslių, sudėtingų komponentų gamyboje, o nauja gamybinė erdvė turėtų būti aprūpinta moderniu įrengimų parku. Plėtros dalis – maždaug 2 500 kvadratinių metrų gamybos halė, skirta naujos kartos aviacinių variklių mazgams, ypač vamzdynų surinkiniams.

    Gamyba – ir civilinei, ir karinei aviacijai

    „Pratt & Whitney“ atstovai teigia, kad naujoje infrastruktūroje bus gaminami komponentai, skirti tiek civilinei aviacijai, tiek kariniams projektams. Tarp įvardytų programų – „Airbus A320“ šeimos lėktuvai ir penktos kartos naikintuvai F-35.

    „Naujoje, modernioje gamykloje gaminsime sudėtingus komponentus, kurie keliaus į populiariausius pasaulyje lėktuvus, tokius kaip „Airbus A320“. Taip pat čia bus gaminamos dalys F-35 naikintuvams, kurie yra ir Lenkijos kariuomenės ginkluotėje“, – sakė „Pratt & Whitney Tubes“ vadovas Dariuszas Stopa.

    Planuojama, kad gamyba naujose patalpose startuos 2028 metų antroje pusėje. Tai reiškia, kad artimiausius kelerius metus pagrindinis dėmesys bus skiriamas statyboms, įrangos diegimui, procesų kvalifikavimui bei darbuotojų parengimui.

    Kodėl Lenkija svarbi „RTX“ grupei

    Niepołomice gamykla priklauso „Pratt & Whitney“ struktūrai, kuri yra „RTX“ grupės dalis. „RTX“ veikia kaip vienas iš pasaulio aviacijos ir gynybos pramonės lyderių, o grupę sudaro „Collins Aerospace“, „Raytheon“ ir „Pratt & Whitney“.

    Įmonė pabrėžia, kad „RTX“ Lenkijoje yra sukūrusi didelę gamybinę bazę ir šalyje valdo kelis padalinius, išsidėsčiusius skirtinguose miestuose. Pasak bendrovės, Lenkijos padaliniai per kelis dešimtmečius perėjo nuo paprastesnių komponentų iki aukštos technologinės sudėtingumo gaminių, kurie integruojami į moderniausias variklių platformas.

    „Lenkijos gamyklos jau seniai nebėra tik komponentų gamybos vieta – jos tapo strateginiais operaciniais centrais, svarbiais „RTX“ pasauliniam verslui“, – sakė „Pratt & Whitney Tubes“ vadovas Wojciechas Wasikas.

    Bendrovė taip pat akcentuoja mastą: pasaulyje eksploatuojama daugiau kaip 80 000 „Pratt & Whitney“ orlaivių variklių, o didelė jų dalis turi Lenkijoje pagamintų detalių ar mazgų. Tokia gamybos geografija atspindi platesnę tendenciją, kai Vidurio Europa tampa ne tik surinkimo, bet ir aukštos pridėtinės vertės aviacijos komponentų gamybos centru.

  • „Grupa Azoty“ kreipėsi į prokuratūrą dėl „Polimery Police“ kadrų ir rinkodaros išlaidų

    Lenkijos chemijos koncernas „Grupa Azoty“ pranešė dar kartą kreipęsis į prokuratūrą dėl įtariamų pažeidimų, susijusių su projektu „Polimery Police“. Šį kartą dėmesys sutelktas į vadovų grandies plėtrą ir rinkodaros išlaidas, kurios, kaip teigiama, 2021–2023 metais augo be realaus pagrindimo.

    Bendrovė nurodo, kad vidiniai patikrinimai atskleidė daugiamilijonines išlaidas, skirtas vadybinių struktūrų plėtimui ir rinkodaros bei vadinamosioms „pre-marketingo“ veikloms. Pasak dabartinės vadovybės, šios išlaidos esą neatitiko projekto brandos, darbų pažangos ir realių operacinių galimybių.

    „Lėšų leidimas, susijęs su projekto „Polimery Police“ įgyvendinimu, buvo beprecedentiškai neatsakingas ir prieštaravo bendrovės interesams“, – sakė „Grupa Azoty“ viceprezidentė Małgorzata Królak.

    „Tai sukėlė bendrovei daugiamiljoninę turtinę žalą, todėl įmonė privalo informuoti atitinkamas teisėsaugos institucijas“, – pridūrė Małgorzata Królak.

    „Grupa Azoty“ pabrėžia, kad naujas pranešimas papildo platesnį įtarimų paketą, kuris, pasak dabartinio valdymo, susijęs su ankstesniais sprendimais ir galimais vadovų piktnaudžiavimais vystant policų poliolefinų gamyklos projektą. Tokios bylos chemijos ir trąšų sektoriuje paprastai vertinamos ne tik kaip reputacinė, bet ir kaip finansinės drausmės rizika, ypač kai projektai finansuojami skolintomis lėšomis.

    Skolos šuolis ir investicijų pasekmės

    Bendrovė primena, kad sprendimai investuoti į poliolefinų gamyklos statybą, priimti 2017 ir 2019 metais, ilgainiui prisidėjo prie reikšmingo finansinio sverto didėjimo. „Grupa Azoty“ teigimu, grupės įsipareigojimai per šį laikotarpį išaugo penkis kartus, o tai didino palūkanų naštą ir mažino veiklos lankstumą.

    Vadovybė taip pat akcentuoja, kad kai kuriais laikotarpiais vien palūkanų sąnaudos, bendrovės vertinimu, tapo didesnės nei uždirbamas pelnas. Tokia dinamika ypač pavojinga kapitalui imlioms pramonės šakoms, kur pelningumas stipriai priklauso nuo žaliavų, energijos kainų ir cikliškos paklausos.

    Ką tai reiškia rinkai?

    Investuotojams ir kreditoriams panašūs pranešimai dažnai signalizuoja apie bandymą suvaldyti ankstesnių sprendimų pasekmes ir sustiprinti kontrolės mechanizmus. Tuo pat metu teisminiai procesai gali užtrukti, todėl trumpuoju laikotarpiu jie labiau veikia pasitikėjimą valdymu ir skaidrumo standartais, o ne greitai pakeičia finansinius rodiklius.

    „Grupa Azoty“ atvejis išlieka svarbus ir platesniame regiono kontekste: chemijos pramonė Europoje pastaraisiais metais susidūrė su dideliu sąnaudų spaudimu, o dideli investiciniai projektai ir skolos aptarnavimas tapo vienu jautriausių rizikos taškų. Dėl to bet kokie signalai apie galimą lėšų švaistymą ar netinkamą valdymą dažnai sulaukia padidinto reguliuotojų ir rinkos dalyvių dėmesio.

  • Euvic vadovas: Silezijai reikia savo Spotify ar „Bolt“ – kodėl regionui trūksta nuosavų produktų

    Silezija pastaraisiais dešimtmečiais išgyveno ryškią transformaciją: nuo anglies kasyklų ir sunkiosios pramonės iki vieno svarbiausių Lenkijos IT ir inžinerijos centrų. Tačiau kitam šuoliui, pasak „Euvic“ grupės vadovo Wojciecho Wolny, neužtenka vien paslaugų eksporto ir užsienio korporacijų kompetencijų centrų.

    Interviu Lenkijos verslo žiniasklaidai jis teigia, kad regionui trūksta nuosavos intelektinės nuosavybės, t. y. įmonių, kurios kurtų globalius produktus ir išlaikytų technologijų, licencijų bei sprendimų kontrolę vietoje. Būtent todėl jis Silezijai kaip siekiamybę įvardija vietinį „Spotify“ ar „Bolt“ tipo verslą.

    Silezijos pranašumai ir riba

    W. Wolny pabrėžia, kad regiono pranašumai yra akivaizdūs: didelė inžinerinė bendruomenė, universitetai, patogi geografinė padėtis ir išvystyta infrastruktūra. Pasak jo, Silezijos miestai tarptautiniams svečiams dažnai palieka ir saugaus, tvarkingo bei patogaus gyventi regiono įspūdį.

    Vis dėlto šiandieninė ekonomikos struktūra, pasak „Euvic“ vadovo, pernelyg remiasi paslaugomis. Tai reiškia, kad nemaža dalis vertės sukuriama vykdant užsakymus kitiems, o ne vystant nuosavus produktus, kurie ilgainiui generuotų didesnę grąžą, kurtų stipresnį startuolių ir tiekėjų ekosistemą bei pritrauktų talentus.

    Nuosava intelektinė nuosavybė kaip tikslas

    W. Wolny interviu akcentuoja, kad regionui taip pat trūksta globalių bendrovių būstinių ir sprendimų centrų. Kai sprendimai priimami kitur, projektai ir darbo vietos, pasikeitus strategijai ar konjunktūrai, lengviau perkeliami į kitus miestus ar šalis.

    Ši įžvalga svarbi platesniame Europos kontekste: pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie technologinį suverenumą, kritinių kompetencijų telkimą regione, tiekimo grandinių trumpinimą ir didesnį atsparumą geopolitiniams sukrėtimams. Tokiose sąlygose didesnę vertę kuria ne vien paslaugų tiekėjai, o produktus ir platformas valdantys kūrėjai.

    DI įtaka ir naujos kryptys

    Pasak „Euvic“ vadovo, Silezijos IT sektoriui tenka prisitaikyti prie pokyčių, kuriuos atneša dirbtinis intelektas. Jis perspėja, kad didelių korporacijų kompetencijų centruose darbuotojų poreikis natūraliai gali mažėti, nes dalį užduočių perims DI sprendimai.

    Todėl, jo vertinimu, regionas turėtų aktyviau ieškoti nišų, kuriose DI tampa augimo varikliu, pavyzdžiui, duomenų apdorojimo projektuose, kibernetinio saugumo srityje ar vystant duomenų centrų infrastruktūrą. Pramonė, anot jo, neturėtų būti nustumta į šalį, veikiau derinama su skaitmeniniais sprendimais ir mokslinių tyrimų baze.

    Didžiausia ateities kompetencija

    W. Wolny nuomone, svarbiausias ateities įgūdis yra verslumas. Jis teigia, kad regiono ir valstybės institucijos turėtų nuosekliau skatinti startuolius, toleruoti pirmuosius nesėkmingus bandymus ir kurti aiškias paskatas inovacijoms, ypač technologiniuose sektoriuose.

    Jo vertinimu, universitetų ir verslo bendradarbiavimas gali būti vienas praktinių kelių, kaip greičiau kurti produktus ir komercializuoti idėjas. Kai studijų projektai virsta realiais verslo uždaviniais, studentai greičiau įgyja rinkai svarbių įgūdžių, o įmonės gauna naujų sprendimų ir potencialių darbuotojų.

    Interviu mintis paprasta: Silezija jau turi stiprią bazę, tačiau be nuosavos intelektinės nuosavybės ir globaliai matomų produktų regionui bus sunku išsaugoti ilgalaikį konkurencingumą. Jei pavyktų užauginti bent kelias „Spotify“ ar „Bolt“ masto įmones, jos galėtų tapti traukos centru talentams, kapitalui ir naujai inovacijų bangai.

  • Lenkija ir Čekija susitarė dėl DI gigafabrykos: planuoja dalytis skaičiavimo galia per EuroHPC

    Lenkija ir Čekija Prahoje vykusiame CEE AI Summit pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo kuriant DI gigafabrykas pagal EuroHPC iniciatyvą. Šalys siekia greičiau užsitikrinti didelės apimties skaičiavimo išteklius, reikalingus DI modeliams kurti ir diegti viešajame bei privačiame sektoriuose.

    Memorandume numatyti keli scenarijai: bendras Lenkijos ir Čekijos projektas, dviejų atskirų gigafabrykų koordinuota plėtra arba abiejų šalių dalyvavimas viename pasirinktame projekte. Akcentuojamas praktinis bendradarbiavimas dalijantis skaičiavimo galia, paskirstant apkrovas ir vykdant bendrus pirkimus.

    Kas sutarta memorandume?

    Dokumente taip pat įtvirtintas įsipareigojimas derinti pozicijas Europos forumuose ir kartu ieškoti finansavimo bei infrastruktūros panaudojimo modelių. Skaičiavimo pajėgumus planuojama nukreipti administracijos poreikiams, saugumui, moksliniams tyrimams ir plėtrai, kad būtų galima sparčiau diegti DI sprendimus.

    Tokie susitarimai atspindi platesnę Europos kryptį mažinti priklausomybę nuo ne Europos debesijos ir lustų tiekimo grandinių, o kritinę skaitmeninę infrastruktūrą stiprinti regione. DI gigafabrykos šiame kontekste suprantamos kaip itin didelio našumo skaičiavimo centrai, skirti DI mokymui ir eksploatavimui.

    Du objektai vietoje vieno?

    Lenkijos skaitmeninimo viceministras Dariusz Standerski pabrėžė, kad, jo vertinimu, geriausias scenarijus būtų gigafabryką vystyti dviem dalimis: Lenkijoje ir Čekijoje. Taip, anot jo, būtų pasiųstas aiškus signalas verslui, kad projektai derinami ir regionas veikia kaip vienas technologinis blokas.

    „Geriausias scenarijus būtų dvi DI gigafabrykos dalys: Lenkijoje ir Čekijoje. Abi vyriausybės šį scenarijų laiko geriausiu ir rekomenduoja įmonėms judėti būtent šia kryptimi“, – sakė Dariusz Standerski.

    Viceministras taip pat teigė, kad Lenkijoje jau formuojasi trys konsorciumai, kurie ruošiasi dalyvauti konkurse dėl gigafabrykos projekto. Konkurencija, valdžios vertinimu, turėtų padėti atrinkti techniškai ir finansiškai pajėgiausią pasiūlymą, o sprendimai priklausys nuo atrankos rezultatų ir partnerystės modelio.

    Regioninė partnerystė plečiasi

    Pasak Dariusz Standerskio, Lenkija derina DI gigafabrykos klausimus ir su kitomis Vidurio Europos šalimis, tarp jų Vengrija, Slovakija, Kroatija ir Lietuva. Šių valstybių įsitraukimas siejamas su galimybe prisidėti prie pajėgumų finansavimo ir vėliau naudotis skaičiavimo galia.

    Toks modelis tampa vis aktualesnis dėl augančio DI skaičiavimo poreikio: didelių kalbos modelių ir generatyvinių sprendimų kūrimas reikalauja milžiniškų skaičiavimo resursų, o jų trūkumas ES rinkoje dažnai riboja DI produktų kūrimo tempą. Todėl EuroHPC rėmuose stiprinama superkompiuterių ir su DI pritaikyta infrastruktūra, kurią galėtų pasiekti mokslas, valstybė ir verslas.