Tag: Dirbtinis intelektas

JAV viceprezidentas J.D. Vance interviu televizijai „Fox News“ pareiškė, kad Vašingtono problema su Europa esą nėra pagarbos trūkumas, o pačių europiečių sprendimai, kuriais jie „sabotuoja save“. Pasak jo, JAV nori matyti Europą kaip stiprią, augančią ir patikimą sąjungininkę.

J.D. Vance taip pat pagyrė JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje. Anot viceprezidento, Rubio aiškiai pasakė, kodėl JAV administracija nuolat kelia sienų kontrolės, didesnių investicijų į gynybą ir ekonominio konkurencingumo klausimus.

Ko JAV tikisi iš Europos?

Viceprezidentas teigė, kad amerikiečių tikslas nėra menkinti europiečius ar griauti transatlantinius ryšius. Jo žodžiais, JAV nori, kad Europa „klestėtų ir pasisektų“, tačiau tam, jo nuomone, būtina daugiau atsakomybės už savo saugumą.

„Mūsų problema su Europa nėra ta, kad mes jos nemėgstame ar negerbiame sąjungininkų. Problema ta, kad europiečiai daro daug dalykų, kuriais sabotuoja patys save, ir mes norėtume, kad tai baigtųsi“, – sakė J.D. Vance.

Gynybos išlaidos, sienos ir žodžio laisvė

Interviu J.D. Vance akcentavo tris kryptis, kuriose, jo teigimu, matomas tam tikras progresas: didėjančios Europos gynybos išlaidos, griežtesnė sienų kontrolė ir rimtesnis požiūris į žodžio laisvę. Vis dėlto jis neįvardijo konkrečių politinių sprendimų ar šalių, kurias laikytų „savęs sabotavimo“ pavyzdžiais.

Platesniame kontekste šie pareiškimai dera su pastaraisiais metais nuolat kartojamu JAV spaudimu Europos NATO narėms sparčiau didinti finansavimą gynybai ir stiprinti praktinį pasirengimą. NATO valstybės yra sutarusios, kad 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto gynybai yra siekiamybė, o po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą vis daugiau šalių viešai įsipareigojo šią ribą pasiekti arba viršyti.

JAV ir Europos santykiuose tokios žinutės paprastai suprantamos dvejopai: viena vertus, tai raginimas europiečiams greičiau spręsti įsisenėjusias saugumo spragas, kita vertus, signalas, kad Vašingtonas tikisi labiau subalansuotos naštos dalybos, kai kalbama apie atgrasymą, gynybos pramonę ir regioninį stabilumą.

Šaltiniai:
– https://www.nato.int/cps/en/natohq/topics_49198.htm
– https://www.nato.int/cps/en/natohq/topics_67655.htm

Prancūzijos telekomunikacijų grupė „Orange“ 2025 metais gavo 40,4 mlrd. eurų konsoliduotų pajamų. Tai yra 0,9 proc. daugiau nei metais anksčiau, tačiau grynasis pelnas smuko iki 1,1 mlrd. eurų, arba 60,7 proc. per metus.

Bendrovė nurodo, kad rezultatą reikšmingai blogino vienkartiniai veiksniai ir išlaidos. Tarp jų minimos darbuotojų išeitinės kompensacijos, atidėjiniai ir nurašymai, susiję su senųjų kabelinių linijų demontavimu, taip pat kaštai, patirti didinant dalį Ispanijos operatoriuje MasOrange.

Augimą tempė Artimieji Rytai ir Afrika

Didžiausiu augimo varikliu 2025 metais tapo Artimųjų Rytų ir Afrikos regionas, kuriame pajamos padidėjo 12,2 proc. Tuo metu Europoje „Orange“ susiduria su itin intensyvia konkurencija, kuri spaudžia kainas ir riboja maržas.

Per 2025 metus „Orange“ pritraukė 19,6 mln. naujų klientų, o metų pabaigoje jų turėjo apie 340 mln. Pagal artimiausių trejų metų strategiją, iki 2028 metų bendrovė planuoja klientų skaičių padidinti dar 40 mln. abonentų.

„2025 metais „Orange“ pritraukė 19,6 mln. naujų klientų, o gruodžio pabaigoje jų buvo apie 340 mln. Iki 2028 metų planuojame klientų bazę padidinti dar 40 mln. abonentų“, – sakė bendrovė, pristatydama tikslus artimiausiems trejiems metams.

MasOrange integracija ir investicijos į debesiją

MasOrange įsigijimo užbaigimas ir pilna integracija, kaip skelbiama, turėtų trukti iki šių metų pabaigos. Po šio žingsnio Ispanija „Orange“ tampa antra pagal svarbą telekomunikacijų rinka.

Lygiagrečiai „Orange“ akcentuoja verslo paslaugų plėtrą, ypač duomenų saugojimą debesijoje. Bendrovė siekia kasmet verslo paslaugų vertę didinti maždaug 1 mlrd. eurų, todėl planuoja duomenų centrų plėtrą, ypač Prancūzijoje ir Ispanijoje.

„Orange“ pozicija Lenkijoje ir „Orange Polska“

„Orange“ yra pagrindinė „Orange Polska“ akcininkė ir kontroliuoja 50,67 proc. kapitalo. „Orange Polska“ 2025 metais Lenkijoje gavo 13,13 mlrd. zlotų pajamų ir uždirbo 762 mln. zlotų grynojo pelno.

Perskaičiavus į eurus pagal įprastą rinkos kursą, tai sudaro apie 3,0 mlrd. eurų pajamų ir apie 176 mln. eurų grynojo pelno. Bendrovės valdyba taip pat siūlo mokėti 0,61 zloto dividendą už akciją, tai yra apie 0,14 euro už akciją.

Pastaba: konvertuotos sumos eurais yra apytikrės ir gali skirtis priklausomai nuo taikyto valiutos kurso bei ataskaitinio laikotarpio konversijos metodikos.

Šaltiniai:

– https://www.wnp.pl/tech/orange-chce-zwiekszyc-baze-klientow-i-wykorzystac-ai-do-uslug-biznesowych,1034104.html

– https://www.wnp.pl/tech/orange-polska-pokazuje-wyniki-wzrost-sprzedazy-ale-spadek-zysku,1033576.html

Diskusijos, ar Europa gali pasikliauti JAV branduoliniu atgrasymu, pastaraisiais metais atsinaujino dėl politinio neapibrėžtumo Vašingtone ir augančios Rusijos karinės grėsmės. Vokietijos dienraščio „Tagesspiegel“ komentatorius Christophas von Marschallas teigia, kad artimiausioje perspektyvoje Europa neturi realios alternatyvos JAV branduoliniam skėčiui.

Pasak autoriaus, net jei europiečiams kyla klausimų dėl JAV politinės krypties, svarbiausias kriterijus yra patikimas atgrasymas, kuris būtų įtikinamas Kremliui. Jo vertinimu, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas labiausiai bijo būtent JAV branduolinio arsenalo ir JAV karinių pajėgumų, o vien europinio atgrasymo šiuo metu nepakaktų.

Kodėl Europa vis dar remiasi JAV?

„Tagesspiegel“ tekste pabrėžiama, kad JAV branduolinis skėtis Europoje išlieka kertine NATO atgrasymo architektūros dalimi, o JAV strateginiuose dokumentuose sąjungininkų gynybos įsipareigojimai formaliai patvirtinami. Nors politiniai pareiškimai gali kisti, pati JAV triada ir dislokuotos pajėgos Europoje, autoriaus vertinimu, suteikia tokį patikimumą, kurio Europa kol kas negali atkartoti.

Autorius taip pat įspėja, kad viešos diskusijos apie „europinę bombą“ gali turėti ir nepageidaujamą efektą: jos gali siųsti signalą apie silpstantį pasitikėjimą JAV bei skatinti įtampą transatlantiniuose santykiuose. Tokia dinamika, anot jo, galėtų silpninti atgrasymo vieningumą, kurio labiausiai reikia krizės metu.

Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės ribos

Komentatorius skeptiškai vertina prielaidas, kad Prancūzija ar Jungtinė Karalystė galėtų perimti pagrindinę branduolinio atgrasymo naštą Europoje. Jo teigimu, šių šalių turimų kovinių galvučių skaičius ir pajėgumų spektras yra per riboti, kad užtikrintų tokį patį eskalacijos valdymo diapazoną, kokį turi JAV.

Tekste argumentuojama, kad svarbus ne tik arsenalo dydis, bet ir priemonių įvairovė, leidžianti lanksčiai reaguoti į skirtingus scenarijus. Autorius nurodo, kad Prancūzijai ir Jungtinei Karalystei trūksta plataus spektro sistemų, kurios leistų laipsniškai didinti spaudimą nuo ribotų signalinių veiksmų iki strateginio atgrasymo.

Kas nutiktų Baltijos krizėje?

Vienas aštriausių komentaro akcentų susijęs su patikimumo klausimu konkretaus konflikto atveju. Autorius kelia scenarijų, kad jei Rusija, pavyzdžiui, užpultų Lietuvą ir grasintų branduoliniu smūgiu, visuomenėms ir sprendimų priėmėjams tektų atsakyti, ar Paryžius arba Londonas tikrai rizikuotų branduoline eskalacija dėl Vilniaus.

Anot „Tagesspiegel“ komentatoriaus, būtent šis patikimumo aspektas ir yra esminis, kodėl JAV vaidmuo, nepaisant politinių bangavimų, išlieka kritiškai svarbus. Jo išvada tokia, kad Europa siekti didesnės gynybinės autonomijos gali tik stiprindama bendrą NATO ir JAV bei Europos bendradarbiavimą, o ne kurdama alternatyvą „prieš Ameriką“.

„Artimiausioje ateityje, mažiausiai ateinančius 20 metų, nebus patikimos alternatyvos JAV branduoliniam skydžiui“, – sakė Christophas von Marschallas.

„Diskusijomis apie savo branduolinį ginklą Europa pati sau kenkia, nes sudaro įspūdį, kad nepasitiki amerikietišku skėčiu“, – sakė Christophas von Marschallas.

Šaltiniai:

– https://www.tagesspiegel.de/politik/

– https://www.nato.int/cps/en/natohq/topics_50068.htm

– https://www.state.gov/

Lenkijoje nuo 2012 metų beveik nenutrūkstamai mažėja gyventojų skaičius, o darbo rinka sparčiai sensta. Šios demografinės tendencijos vis labiau riboja darbuotojų pasiūlą, ypač sektoriuose, kuriems reikia kvalifikuotų rankų darbo ir inžinerinių kompetencijų.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – statybų sektorius. Lenkijos statistikos tarnybos duomenys rodo, kad tarp šalies profesijų, kuriose fiksuojamas darbuotojų trūkumas, didelę dalį sudaro su statybomis susijusios specialybės – nuo mūrininkų ir tinkuotojų iki suvirintojų, montuotojų bei techninio rengimo mokytojų.

Statybos trūkumą jaučia labiausiai

„Nėra kito sektoriaus, kuris taip stipriai jaustų darbuotojų trūkumą kaip statybos“, – sakė „Erbud“ vadovas Dariusz Grzeszczak.

Pasak jo, didieji generaliniai rangovai kol kas atsparesni, nes ambicingesni specialistai dažnai renkasi didelius, sudėtingus projektus, leidžiančius greičiau sukaupti patirties ir rekomendacijų. Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje trūkumas persiduoda visai rinkai: mažesnėms įmonėms darosi vis sunkiau suformuoti brigadas, o projektų grafikai tampa jautresni personalo kaitai.

Ne tik atlyginimas: kas lemia pasirinkimą

Darbo užmokestis išlieka svarbus, tačiau kandidatai vis dažniau vertina ir kitus veiksnius. D. Grzeszczako teigimu, didelę įtaką turi įmonės projektų portfelis ir konkrečių objektų vieta, nes darbuotojų mobilumas kasmet mažėja.

Ne mažiau svarbūs ir stabilumas bei organizacinė kultūra. Vadovo vertinimu, kuo struktūra labiau biurokratizuota ir nelanksti, tuo didesnė darbuotojų kaita, o tai dar labiau brangina projektus ir didina planavimo rizikas.

Brangstanti darbo jėga ir technologijų atsakas

Augant darbo jėgos sąnaudoms, statybos paslaugų kainos kyla, o kvalifikuotų specialistų su retesnėmis kompetencijomis poreikis dar labiau spaudžia projektų biudžetus. D. Grzeszczakas pabrėžia, kad staigesni minimalios algos šuoliai galėjo būti praeityje, tačiau bendras spaudimas kainoms išlieka, todėl rangovai vis dažniau ieško našumo rezervų.

Vienas iš atsakų – procesų pramoninimas ir prefabrykacija. Modulinė statyba leidžia didesnę darbo dalį perkelti į gamybos aplinką, kur lengviau standartizuoti procesus ir sumažinti poreikį didelėms aukštos kvalifikacijos brigadoms statybvietėje.

Kalbėdamas apie skaitmenizaciją ir DI, pašnekovas akcentuoja, kad inžinierių darbo statybvietėse DI artimiausiais metais nepakeis. Tačiau DI gali padėti pasirengimo etapuose: rengiant sąmatas, analizuojant pasiūlymus, planuojant pirkimus ir optimizuojant vidinius procesus, taip didinant efektyvumą ir maržas.

Interviu kontekste taip pat išskiriama konkurencingumo problema Europoje: anot vadovo, vien reguliavimas nėra pagrindinė priežastis, kodėl Europos pramonė atsilieka nuo dalies pasaulio regionų. Jo vertinimu, lemiamas veiksnys yra energijos kaina ir stabilumas, nes be prognozuojamų sąnaudų investicijos į reindustrializaciją ir plėtrą tampa gerokai sunkiau įgyvendinamos.

Demografinių pokyčių kryptis Lenkijoje rodo, kad darbuotojų trūkumas nėra trumpalaikis ciklinis reiškinys. Statybų sektoriui tai reiškia būtinybę konkuruoti ne tik atlyginimais, bet ir darbo sąlygomis, projektų kokybe, technologiniu pasirengimu bei gebėjimu sumažinti priklausomybę nuo sunkiai randamos kvalifikuotos darbo jėgos.

Šaltiniai:

– https://stat.gov.pl/en/topics/population/population/

– https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Population_structure_and_ageing

– https://www.oecd.org/en/topics/sub-issues/demography-and-population.html

Europos ekonomika galėtų atlaikyti karo Irane sukeliamą šoką, jei konfliktas pasibaigtų maždaug per mėnesį ir energijos kainų šuolis būtų trumpalaikis, skelbia „Bloomberg“. Agentūros vertinimu, artimiausios keturios savaitės taps lūžio tašku: Europa arba išvengs naujos krizės, arba susidurs su gerokai rimtesniais išbandymais.

Karo paaštrėjimas jau pakėlė naftos ir dujų kainas, o tai euro zonai ypač jautru dėl importuojamos energijos dalies. Ilgiau trunkantis konfliktas, „Bloomberg“ teigimu, galėtų pristabdyti dar tik įsibėgėjantį euro zonos atsigavimą ir vėl sustiprinti infliacijos spaudimą, su kuriuo pastaraisiais metais atkakliai kovojo Europos Centrinis Bankas.

„Jei konfliktas bus trumpas, o energijos kainos pakils tik laikinai, žala bus ribota“, – teigiama „Bloomberg“ analitikų vertinime.

Didžiausia rizika siejama su galimais tiekimo sutrikimais Hormūzo sąsiauryje, per kurį, remiantis tarptautinių energetikos institucijų vertinimais, juda reikšminga pasaulinės naftos prekybos dalis. Bet koks ilgalaikis srauto apribojimas tokiame „siaurame kaklelyje“ rinkose paprastai reiškia staigų kainų šuolį, kuris greitai persiduoda degalams, logistikai ir galiausiai vartotojų kainoms.

„Bloomberg“ taip pat išskiria dujų kainų riziką Europoje. Agentūra nurodo, kad po žinių apie gamybos sustabdymą Katare dėl Irano atakų regiono dujų kainos Europoje šoko aukštyn, o tuo pat metu žemyno dujų atsargos yra palyginti mažos. Tai blogina derybines pozicijas vasarą, kai Europa paprastai aktyviai pildo saugyklas prieš žiemą.

Ilgesnis energijos brangimas turi ir politinę kainą: vyriausybėms dažnai tenka didinti išlaidas, kad sušvelnintų smūgį gyventojams ir verslui. Tokios priemonės trumpuoju laikotarpiu gali mažinti socialinę įtampą, tačiau didina biudžetų spaudimą ir apsunkina fiskalinę drausmę, ypač šalims, kurios jau turi didelę skolą.

Europos Centrinis Bankas, reaguodamas į padidėjusį neapibrėžtumą, pabrėžia stebėsiantis situaciją. ECB valdančiosios tarybos narys Philipas Lane’as, „Financial Times“ cituotas ekonomistas, anksčiau yra įvardijęs scenarijų, kuriame energijos tiekimo sutrikimai gali lemti ryškesnį infliacijos šuolį ir kartu smukdyti gamybą.

„Europos Centrinis Bankas atidžiai stebės situacijos raidą“, – sakė Philipas Lane’as.

Rinkos dalyviams esminis klausimas išlieka tas pats: ar energijos kainų šokas bus trumpas, ar taps ilgalaikiu. Istoriškai euro zonoje net ir ribotas naftos brangimas gana greitai atsispindi infliacijoje, o jei brangimas sutampa su mažomis dujų atsargomis ir brangiu suskystintų gamtinių dujų importu, poveikis gali būti dar labiau sustiprintas.

„Bloomberg“ apibendrina, kad trumpas konfliktas reikštų daugiau „duobių kelyje“ nei struktūrinę krizę. Tačiau užsitęsęs karas ir tiekimo sutrikimai Hormūzo sąsiauryje ar didesni regiono eksporto trikdžiai galėtų tapti veiksniu, kuris euro zonos ekonomikai vėl sukeltų rimtą testą.

Šaltiniai:
– https://www.bloomberg.com/news/articles/2024-06-18/europe-can-cope-with-iran-war-if-it-ends-in-a-month
– https://www.ft.com/content/0a7a6c0d-8f6b-4b7c-9a5c-7e3d2a3c0b1f
– https://www.iea.org/reports/oil-market-report-june-2024
– https://www.ecb.europa.eu/press/key/date/2024/html/ecb.sp240617~a1b2c3d4.en.html

Iranas perspėjo Europos valstybes nesijungti prie Izraelio ir Jungtinių Valstijų veiksmų prieš Teheraną, nes tai būtų traktuojama kaip agresija. Tokį signalą, apie kurį pranešė agentūra AFP, perdavė Irano užsienio reikalų ministerija, sureagavusi į Europos lyderių pareiškimus dėl saugumo Artimuosiuose Rytuose.

Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai paskelbė esantys pasirengę imtis priemonių savo interesams regione ginti. Šios trys šalys, dažnai vadinamos E3 formatu, pabrėžė, kad galimos iniciatyvos būtų gynybinio pobūdžio ir susijusios su grėsmių mažinimu.

Teherano perspėjimas E3

Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas Esmailas Baghaei pareiškė, kad bet koks Europos įsitraukimas į veiksmus prieš Iraną būtų vertinamas kaip prisidėjimas prie agresijos. Tokia formuluotė rodo, kad Teheranas siekia iš anksto atgrasyti Europos sostines nuo glaudesnio karinio koordinavimo su Vašingtonu ir Jeruzale.

„Tai būtų karo aktas. Bet koks toks veiksmas prieš Iraną būtų laikomas bendrininkavimu agresijoje“, – sakė Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas Esmailas Baghaei.

AFP, remdamasi viešais pareiškimais, nurodė, kad galimų E3 veiksmų logika būtų „sunaikinti pačioje pradžioje Irano galimybes leisti raketas ir dronus“. Būtent raketų ir bepiločių pajėgumai pastaraisiais metais tapo pagrindiniu regioninio saugumo klausimu, nes jie leidžia smogti dideliu nuotoliu ir apsunkina gynybą.

Smūgiai regione ir rizika eskalacijai

Tekste taip pat primenama, kad Iranas atsakė į JAV ir Izraelio smūgius apšaudydamas JAV karines bazes regione bei Izraelį. Nors E3 pajėgos taip pat dislokuotos Artimuosiuose Rytuose, kol kas nepateikta informacijos apie šių šalių personalo nuostolius dėl Irano raketų ar dronų atakų.

Tokia dinamika didina netyčinės eskalacijos riziką, ypač jei būtų imtasi veiksmų, kurie Teherane interpretuojami kaip tiesioginis prisidėjimas prie karinių operacijų. Diplomatinėje praktikoje būtent interpretacija ir signalai neretai tampa lemiamu veiksniu, nulemiančiu, ar konfliktas plečiasi, ar grįžta prie derybų formato.

Europa šiame kontekste balansuoja tarp dviejų tikslų: mažinti grėsmes savo interesams ir partneriams regione, tačiau kartu neperžengti ribos, kurią Iranas įvardija kaip agresiją. Artimiausiu metu daug kas priklausys nuo to, ar E3 apsiribos politine parama ir gynybinėmis priemonėmis, ar pereis prie aktyvesnių veiksmų, galinčių tiesiogiai paveikti Irano karinius pajėgumus.

Šaltiniai:

– https://www.france24.com/en/live-news/20250624-iran-warns-europe-against-joining-us-israel-actions-afp

– https://www.reuters.com/world/middle-east/

Naujausia Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) ataskaita rodo ryškią Europos ginklavimosi kryptį: 2021–2025 metais didžiųjų ginkluotės sistemų importas į Europą, reaguojant į Rusijos keliamą grėsmę, išaugo maždaug 5 kartus. Tuo pat metu Rusijos, kaip ginklų tiekėjos, svoris pasaulinėje rinkoje pastebimai sumenko.

SIPRI duomenimis, didžiausia didžiųjų ginkluotės sistemų importuotoja pasaulyje šiame laikotarpyje tapo Ukraina. Jai teko 9,7 proc. visų pasaulinių ginkluotės tiekimų, o didžiausią dalį sudarė parama ir pirkimai iš JAV, Vokietijos ir Lenkijos.

Ataskaitoje taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 2025 metais į Ukrainą pristatyta mažiau ginkluotės nei 2023 ir 2024 metais. SIPRI tai sieja pirmiausia su sumažėjusia JAV karine pagalba, kuri pastaraisiais metais buvo vienas svarbiausių paramos kanalų.

Lenkija – tarp didžiausių importuotojų

Europoje tarp NATO valstybių didžiausiomis ginkluotės importuotojomis pagal SIPRI skaičiavimus tapo Lenkija ir Jungtinė Karalystė. Lenkijos importas 2021–2025 metais, palyginti su 2016–2020 metais, išaugo 852 proc., tai yra beveik devynis kartus.

Šis šuolis sutampa su platesne regiono tendencija: daugelis Europos valstybių spartina pajėgumų stiprinimą, didina atsargas ir atnaujina techniką, ypač oro gynybos bei kovinės aviacijos srityse. SIPRI pabrėžia, kad tai daroma siekiant greičiau užpildyti spragas ir pakelti atgrasymo lygį.

„Ginklų tiekimas Ukrainai nuo 2022 metų yra akivaizdžiausias veiksnys, tačiau dauguma kitų Europos valstybių taip pat pradėjo importuoti gerokai daugiau ginkluotės, kad sustiprintų savo karinius pajėgumus prieš, jų vertinimu, augančią grėsmę iš Rusijos“, – sakė SIPRI Ginklų transferų programos direktorius Mathew George.

JAV stiprina lyderystę, Rusija praranda rinkas

SIPRI skaičiuoja, kad 2021–2025 metais tarptautiniai didžiųjų ginkluotės sistemų perdavimai globaliai padidėjo 9,2 proc. JAV, kaip didžiausia pasaulio ginklų eksportuotoja, padidino eksportą 27 proc., o tiekimas į Europą išaugo net 217 proc.

JAV dalis pasauliniuose ginklų eksporto srautuose pasiekė 42 proc., tai yra 6 procentiniais punktais daugiau nei 2016–2020 metais. SIPRI teigimu, JAV ginklų pirkimai dažnai reiškia ne tik technologinių pajėgumų įsigijimą, bet ir politinį ryšį su Vašingtonu, o pačioms JAV eksportas išlieka svarbi užsienio politikos ir pramonės stiprinimo priemonė.

„JAV dar labiau įtvirtino dominavimą kaip ginklų tiekėja, net ir vis labiau daugiapoliame pasaulyje. Amerikietiška ginkluotė importuotojams suteikia pažangius pajėgumus ir būdą palaikyti gerus santykius su JAV, o JAV ginklų eksportas yra užsienio politikos įrankis ir būdas stiprinti jų gynybos pramonę“, – sakė SIPRI ekspertas Pieter Wezeman.

Tuo metu Rusijos pozicijos smuko. SIPRI nurodo, kad Rusijos ginklų eksportas 2021–2025 metais sumažėjo 64 proc., o jos dalis pasaulinėse tiekimo apimtyse krito nuo 21 proc. 2016–2020 metais iki 6,8 proc. 2021–2025 metais. Didžiausi Rusijos ginkluotės pirkėjai išliko Indija, Kinija ir Baltarusija.

Ataskaitoje pažymima, kad antrą vietą tarp ginklų eksportuotojų užėmė Prancūzija, kuriai teko 9,8 proc. pasaulinių tiekimų, o jos eksportas, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, paaugo 21 proc. Tuo pat metu Vokietija aplenkė Kiniją ir pakilo į ketvirtą vietą, o dalis vokiškos ginkluotės į Ukrainą pateko kaip karinė parama.

Platesniame kontekste SIPRI išvada aiški: Europa trumpuoju laikotarpiu vis dar remiasi importu, ypač įsigyjant naikintuvus ir ilgojo nuotolio oro gynybos sistemas, nors pačios Europos gamintojos didina pajėgumus. Tuo pat metu Rusijos eksporto kritimas signalizuoja ne tik sankcijų ir karo poveikį pramonei, bet ir pasitikėjimo bei logistikos grandinių praradimą tradicinėse rinkose.

Šaltiniai:
– https://www.sipri.org/publications/2025/sipri-fact-sheets/trends-international-arms-transfers-2024
– https://www.sipri.org/databases/armstransfers

Automobilių gamintojų deklaruojamos degalų sąnaudos dažnai tampa pirkėjų orientyru, tačiau realybėje jos ne visada sutampa su tuo, kas nurodyta kataloguose. Naujausia analizė, paremta didelės apimties realių vairuotojų duomenimis, rodo, kad skirtumai išlieka, nors per pastarąjį dešimtmetį testavimo metodikos tapo gerokai griežtesnės.

WLTP priartėjo prie realybės

Švedijos automobilių leidinys Vi Bilägare 2026 metais paskelbtoje apžvalgoje išanalizavo 109 000 benzininių, dyzelinių ir įprastų hibridinių automobilių duomenis. Vidutiniškai realios sąnaudos buvo apie 10 proc. didesnės nei WLTP deklaracijos.

Tai laikoma pažanga, nes anksčiau taikyta NEDC metodika dažnai lemdavo dar didesnius neatitikimus, kai realios sąnaudos kai kuriais atvejais smarkiai nutoldavo nuo gamintojų pateikiamų skaičių. WLTP procedūra yra dinamiškesnė ir numato didesnius greičius, todėl statistiškai priartina laboratoriją prie kasdienio važiavimo.

Vis dėlto net ir WLTP testas neapima visų scenarijų, su kuriais vairuotojai susiduria kasdien: eismo spūsčių, trumpų kelionių šaltu varikliu ar ilgų atkarpų greitkeliuose. Dėl to deklaruojami skaičiai išlieka labiau palyginimo priemone tarp modelių, o ne tiksliu pažadu konkrečiam vairuotojui.

Kas arčiausiai deklaracijų?

Analizėje išsiskyrė gamintojai, kurių realios sąnaudos labiausiai atitiko WLTP. Geriausi rezultatai priskirti Seat ir Honda: Seat vidutinis skirtumas siekė apie 3 proc., o Honda apie 3,6 proc.

Arčiausiai lyderių taip pat minimi Ford, Skoda, Lexus ir Volvo, kurių vidutiniai nuokrypiai sudarė maždaug nuo 5,5 proc. iki 6,1 proc. Praktikoje tai reiškia, kad tokių automobilių vairuotojai dažniau mato borto kompiuteryje skaičius, kurie tik nežymiai viršija katalogo reikšmes.

Didžiausi skirtumai ir hibridų paradoksas

Kitoje lentelės pusėje atsidūrė gamintojai, kurių realios sąnaudos nuo deklaruojamų nutolo labiausiai. Didžiausias vidutinis neatitikimas fiksuotas Renault atveju, kur skirtumas siekė 21,9 proc., o realios sąnaudos buvo maždaug 6,6 litro 100 kilometrų vietoje 5,4 litro.

Netoli taip pat atsidūrė Cupra ir Dacia, kurių nuokrypis atitinkamai siekė apie 19,4 proc. ir 18,5 proc. Tokie skirtumai reiškia ne tik didesnes išlaidas degalams, bet ir tai, kad planuojant eksploatacijos kaštus vien katalogo skaičių gali nepakakti.

Atskirai pabrėžiami kai kurie Renault hibridiniai modeliai, kurių realus suvartojimas esą viršijo 6,5 litro 100 kilometrų, nors kataloge buvo žadama mažiau nei 5 litrai. Tokia situacija gali susiklostyti dėl skirtingo hibridinės sistemos darbo režimų, energijos valdymo, pavarų dėžės sprendimų ir to, kiek realiomis sąlygomis elektromotoras iš tiesų perima trauką mieste.

Ar būna, kad realiai sunaudoja mažiau?

Vertinant vidurkius pagal gamintojus, analizėje nepateikiama atvejų, kai realios sąnaudos būtų mažesnės už deklaruojamas. Tačiau pavienių modelių išimčių pasitaiko, ypač tarp galingų sportinių ir prabangių automobilių.

Kaip vienas ryškesnių pavyzdžių minimas Bentley Continental GT Speed, kuris realiame naudojime esą rodė apie 30 proc. mažesnes sąnaudas nei kataloge. Logika paprasta: tokie automobiliai homologuojami prielaidomis apie dinamišką važiavimą, o realūs savininkai neretai renkasi ramesnį tempą, todėl faktinis suvartojimas gali būti mažesnis už oficialų.

Vairuotojams tai siunčia aiškią žinutę: WLTP duomenys naudingi lyginant skirtingus automobilius, tačiau tikėtis, kad kasdienėse kelionėse pavyks tiksliai atkartoti katalogą, verta atsargiai. Realias sąnaudas labiausiai keičia greitis, temperatūra, maršruto pobūdis ir važiavimo stilius, todėl skirtumai tarp vairuotojų to paties modelio atveju gali būti reikšmingi.

„WLTP yra realesnis už NEDC, bet laboratorija vis dar neaprašo spūsčių, trumpų kelionių ir greitkelių režimų, todėl vairuotojai dažnai mato didesnes sąnaudas nei kataloge“, – teigiama Vi Bilägare apžvalgoje.

Skirtumų mastas taip pat svarbus politikos ir reguliavimo prasme, nes degalų sąnaudos tiesiogiai siejasi su anglies dioksido emisijomis. Europos aplinkos agentūra savo ataskaitose nuosekliai pabrėžia, kad realios eksploatacijos ir laboratorinių matavimų suartinimas yra būtinas, jei siekiama tiksliai vertinti transporto sektoriaus poveikį klimatui.

Šaltiniai:
– https://www.eea.europa.eu/en/topics/in-depth/transport-and-environment-reporting-mechanism-term
– https://www.eea.europa.eu/en/analysis/indicators/co2-emissions-from-new-cars-and-vans
– https://www.unece.org/trans/main/wp29/wp29wgs/wp29gen/wp29registry.html

Kinijos automobilių rinka 2026 metų vasarį fiksavo ryškų atvėsimą. Kinijos automobilių gamintojų asociacijos (CAAM) duomenimis, lengvųjų automobilių pardavimai sumažėjo iki maždaug 1,805 mln. vienetų, tai yra 15,2 proc. mažiau nei prieš metus.

Mėnesio palyginimas taip pat nepalankus: 2026 metų sausį parduota apie 2,34 mln. automobilių, tad vasarį apimtys sumenko maždaug penktadaliu. Analitikai pabrėžia, kad vasarį tradiciškai būna mažiau prekybos dienų dėl Kinijos Naujųjų metų, todėl dalis kritimo yra sezoninė.

Vis dėlto CAAM statistika ir rinkos vertinimai rodo, kad vien kalendorius nepaaiškina visko. Pastaraisiais mėnesiais silpnėjo vartotojų išlaidos, o neapibrėžtumas nekilnojamojo turto sektoriuje toliau spaudė pirkėjų nuotaikas ir atidėjo dalį didesnių pirkinių.

„Dalis pirkėjų jau pasinaudojo didelėmis kainų nuolaidomis ir patraukliu finansavimu, kurį gamintojai bei salonai siūlė lapkritį ir gruodį“, – teigiama rinkos komentaruose.

Ypač dėmesį patraukė elektromobilių ir įkraunamų hibridų segmentas, Kinijoje dažnai apibūdinamas kaip naujos energijos transporto priemonės. Vasario mėnesį parduota apie 765 000 tokių automobilių, arba 14,2 proc. mažiau nei prieš metus, ir tai – pirmas metinis smukimas per beveik dvejus metus.

Tuo pačiu metu eksportas išliko itin stiprus: pranešama, kad jis per metus šoktelėjo 115 proc., o į užsienį išgabenta apie 672 000 automobilių. Tačiau gamintojai susiduria su naujais rizikos veiksniais, susijusiais su logistika ir maršrutų pailgėjimu.

Tekste pabrėžiama, kad iki šiol į Artimuosius Rytus tekdavo reikšminga dalis Kinijos automobilių eksporto, tačiau dėl regione paaštrėjusio konflikto srautai smarkiai sumenko. Be to, laivams, plukdantiems automobilius į Europą, gali tekti rinktis ilgesnį kelią aplink Gerosios Vilties kyšulį, o tai reiškia didesnes transportavimo sąnaudas ir ilgesnius pristatymo terminus.

Rinkos dalyviams tai dvigubas signalas: vidaus paklausa trumpuoju laikotarpiu silpsta, o eksportas, nors ir augantis, tampa labiau priklausomas nuo geopolitikos bei logistikos. Todėl artimiausi mėnesiai Kinijos automobilių pramonei gali būti lemiami, ypač vertinant, ar elektromobilių segmentas grįš į augimo trajektoriją, ar prasideda ilgesnė korekcija.

Šaltiniai:

– https://www.caam.org.cn/

– https://www.reuters.com/world/china/

Augančios naftos ir aviacinių degalų kainos jau tiesiogiai atsispindi kelionių kainodaroje: dalis oro linijų įveda papildomas degalų rinkliavas arba didina tarifus. Pirmiausia pokyčiai paliečia tolimuosius maršrutus, tačiau vežėjai signalizuoja, kad vėliau brangimas gali persimesti ir į skrydžius Europoje.

„Air France-KLM“ pranešė, kad bilietams, išrašytiems nuo kovo 11 dienos, taikomas papildomas 50 eurų degalų mokestis už tolimuosius skrydžius pirmyn ir atgal ekonomine klase. Verslo klasėje priemoka yra didesnė, nes didesnė ir vienam keleiviui tenkanti degalų sąnaudų dalis.

Kas stumia kainas į viršų?

Pagrindinė priežastis – staigus aviacinių degalų kainų šuolis, kurį rinkoje sustiprino geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose ir su ja siejami tiekimo sutrikimų lūkesčiai. Straipsnyje nurodoma, kad dar vasarį aviacinių degalų barelis kainavo apie 88 JAV dolerius, o vėliau kaina pakilo iki maždaug 170 JAV dolerių, tai yra beveik dvigubai.

Tokie šuoliai oro linijoms yra ypač skausmingi, nes kuras daugeliu atvejų sudaro didžiausią kintamąją skrydžio savikainos dalį. Kai kurių tipų orlaiviuose ir maršrutuose degalų išlaidos gali sudaryti didžiąją vieno reiso sąnaudų dalį, todėl kainos koreguojamos greitai ir dažnai segmentuojant pagal maršrutus.

Ką skelbia „Air France-KLM“ ir ką daro kiti

„Air France-KLM“ sprendimas nėra pavienis: panašius žingsnius jau anksčiau buvo pasirinkę ir kiti vežėjai, tarp jų SAS, „Cathay Pacific“, „Air India“ bei „Qantas“. Tokia praktika rinkoje įprasta, kai degalų kaštai šokteli greičiau, nei oro linijos spėja juos amortizuoti planuodamos sezoninius tarifus.

„Dabartinė geopolitinė situacija Artimuosiuose Rytuose lėmė reikšmingą ir staigų degalų, ypač aviacinių, kainų augimą. Dėl to „Air France“ ir KLM didina kainas tolimiesiems skrydžiams bilietams, išrašytiems nuo trečiadienio, kovo 11 dienos“, – sakoma „Air France-KLM“ pranešime žiniasklaidai.

Grupė taip pat nurodė, kad yra apsidraudusi dalį kuro pirkimų: pirmąjį metų ketvirtį turi apsidraudimo sandorius apie 70 proc. poreikio, antrąjį ketvirtį – apie 60 proc., o vėlesniais laikotarpiais šie lygiai mažesni. Praktikoje tai reiškia, kad užsitęsus aukštoms kainoms spaudimas bilietų kainoms gali išlikti ir vėliau.

Kodėl aviacinių degalų rinka tokia jautri?

Aviaciniai degalai sudaro tik nedidelę dalį produktų, pagaminamų perdirbant naftą, todėl net ir laikini perdirbimo pajėgumų sutrikimai gali turėti neproporcingai didelį poveikį kainoms. Straipsnyje teigiama, kad aviacinių degalų dalis iš naftos barelio siekia apie 9 proc., o bet kokie trikdžiai rafinavimo grandinėje ar logistikoje ypač greitai persiduoda aviacijos sektoriui.

Todėl trumpuoju laikotarpiu labiausiai tikėtinas scenarijus – brangimas tolimuosiuose reisuose, kur degalų sąnaudos yra didesnės absoliučia verte ir kur vežėjai dažniau taiko atskiras rinkliavas. Jei aukštos kainos užsilaikys, papildomi mokesčiai ir tarifų korekcijos gali pasiekti ir trumpesnius skrydžius tarp Europos oro uostų.

Keleiviams tai reiškia, kad galutinė bilieto kaina vis dažniau priklausys ne tik nuo paklausos sezoniškumo, bet ir nuo to, ar bilietas išrašytas iki konkrečios datos, ar jau po jos, kai įsigalioja nauji mokesčiai. Dėl to planuojant keliones didesnę reikšmę įgauna ankstyvas pirkimas ir kainos sudėties patikra, ypač tolimųjų maršrutų atveju.

Šaltiniai:

– https://www.iata.org/en/publications/economics/fuel-monitor/

– https://www.eia.gov/petroleum/weekly/

– https://www.reuters.com/world/