CP v2

Tag: Dirbtinis intelektas

  • Baltijos jūros vėjo parkai taps kritine infrastruktūra: kokios naujos apsaugos taisyklės laukia?

    Baltijos jūra pastaraisiais metais iš ekonominės erdvės vis dažniau tampa vienu jautriausių Europos saugumo taškų. Karas Ukrainoje, povandeninių kabelių ir dujotiekių incidentai bei išaugę kibernetiniai išpuoliai verčia iš naujo vertinti energetikos projektų rizikas.

    Tokiame kontekste jūriniai vėjo parkai nebėra vien tik klimato politikos ar investicijų tema. Jie vis aiškiau įvardijami kaip strateginė infrastruktūra, kurios patikimumas tiesiogiai susijęs su valstybės energetiniu ir ekonominiu atsparumu.

    Vėjo parkai kaip kritinė infrastruktūra

    Lietuvoje ir kaimyninėse Baltijos valstybėse planuojami bei vystomi jūrinio vėjo projektai reiškia ne tik naują generacijos šaltinį, bet ir naują apsaugos standartą. Praktikoje tokie objektai turi būti vertinami panašiai kaip elektros perdavimo mazgai, ryšių tinklai ar kiti kritiniai sistemos elementai.

    Reguliavimo kryptis Europoje taip pat griežtėja: kritinės infrastruktūros apsauga vis labiau siejama su fiziniu saugumu, informacinių sistemų patikimumu ir tiekimo grandinės rizikomis. Dėl to vėjo parkų operatoriams gali tekti diegti papildomus stebėsenos, incidentų valdymo ir atsparumo sprendimus.

    „Jūrinių vėjo parkų plėtra šiandien turi vykti kartu su infrastruktūros apsaugos stiprinimu. Energetikos transformacija tampa ir valstybės saugumo klausimu“, – sakė Lenkijos vėjo energetikos asociacijos vadovas Januszas Gajowieckis.

    Hibridinės grėsmės Baltijos jūroje

    Saugumo ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad hibridinės grėsmės apima ne vien kibernetines atakas. Į rizikų žemėlapį patenka sabotažas, dezinformacija, bandymai trikdyti jūrų logistiką ir incidentai, galintys paveikti povandeninę infrastruktūrą.

    Po virtinės incidentų regione daugiau dėmesio skiriama laivybos ir neįprastų manevrų stebėsenai, taip pat povandeninių objektų kontrolei. Tai ypač aktualu vėjo parkams, kurių jautriausios vietos dažnai yra kabelių trasos ir jūrinės transformatorių pastotės.

    Kartu plečiasi ir tarptautinis saugumo bendradarbiavimas Baltijos regione, įskaitant intensyvesnius patruliavimus ir infrastruktūros monitoringą. Tikslas paprastas: kuo anksčiau identifikuoti įtartiną veiklą ir užkirsti kelią incidentams, kurie galėtų turėti poveikį elektros tiekimui.

    Kibernetinis saugumas tampa būtinybe

    Jūriniai vėjo parkai iš esmės yra didelės skaitmeninės sistemos, valdomos nuotoliniu būdu ir paremtos automatizuotais sprendimais. Juose naudojamos pramoninės valdymo platformos, duomenų perdavimas realiu laiku ir integracijos su elektros tinklo operatoriais, todėl kibernetinės rizikos tiesiogiai susijusios su veiklos tęstinumu.

    Atakos prieš energetikos sektorių Europoje pastaraisiais metais dažnėja, o didžiausia grėsmė kyla ne tik dėl duomenų nutekėjimo. Kritinis scenarijus būtų trikdymas, kuris laikinai apribotų gamybą, sutrikdytų valdymo sistemas ar apsunkintų tinklo balansavimą.

    Dėl to jūrinių vėjo parkų plėtra vis dažniau planuojama kartu su nuolatinėmis kibernetinės rizikos analizėmis, incidentų reagavimo procedūromis ir tiekimo grandinės patikromis. Rinkoje daugėja sprendimų, kuriuose pasitelkiamas DI, kad būtų greičiau atpažįstamas neįprastas laivų judėjimas, anomalijos tinkluose ar galimi bandymai paveikti pramoninius valdiklius.

    Augant projektų mastui, tampa akivaizdu, kad vien technologijų ir finansavimo nepakanka. Jūrinių vėjo parkų sėkmė Baltijos jūroje vis labiau priklausys nuo to, kaip efektyviai valstybės institucijos ir verslas kartu kurs realią kritinės infrastruktūros apsaugą.

  • Lenkijos pramonė moka brangiausiai ES: elektra „suvalgo“ konkurencingumą, reikia sprendimų dabar

    Brangiausia elektra ES pramonei

    Lenkija 2025 metais išsiskyrė kaip šalis, kurioje energijai imli pramonė už elektrą mokėjo daugiausiai visoje Europos Sąjungoje. Tai tampa realiu konkurencingumo klausimu plieno, cemento, chemijos ir trąšų gamintojams, kurių sąnaudos sparčiai auga.

    Pagal Eurostato skelbiamus duomenis, 2025 metų antrąjį pusmetį vidutinė elektros kaina energijai imlioms įmonėms Lenkijoje siekė apie 172 eurus už megavatvalandę. Palyginimui, Vokietijoje tuo pačiu laikotarpiu ji buvo apie 131 eurą, Ispanijoje apie 93 eurus, Prancūzijoje apie 61 eurą.

    Kodėl kainos tokios aukštos?

    Aukštas kainas lemia keli veiksniai, tačiau esminis yra energetikos struktūra ir reguliacinė našta. Lenkijos elektros gamyboje ilgą laiką dominavo iškastinis kuras, todėl didelę galutinės kainos dalį sudaro CO2 taršos kaštai ir kuro kainų svyravimai.

    Prie to prisideda augantys tinklų, balansavimo ir kiti reguliuojami mokesčiai, kurie pramonei tiesiogiai didina kilovatvalandės kainą. Toks derinys ypač skausmingas sektoriams, kur energija sudaro reikšmingą savikainos dalį, o produkcija konkuruoja bendroje ES rinkoje.

    Rizika: gamybos perkėlimas ir darbo vietos

    Didelės elektros kainos verčia įmones perskaičiuoti investicijų planus ir svarstyti gamybos perkėlimą į šalis, kur energija pigesnė. Tai reiškia ne tik galimą pajėgumų mažėjimą, bet ir darbo vietų, mokesčių bei tiekimo grandinių trauką iš regionų, kuriuose pramonė yra svarbiausias darbdavys.

    Problema tampa ir strateginė, nes energijai imlios šakos siejasi su infrastruktūros, statybų ir gynybos pramonės grandinėmis. Jei vietinė gamyba trauksis, didės priklausomybė nuo importo, o tai jautru tiek kainų, tiek tiekimo saugumo požiūriu.

    „Turime rinktis: greitai įgyvendinti sisteminį paramos paketą, kuris išlygintų sąlygas bendroje rinkoje, arba susitaikyti su metalurgijos, chemijos ir cemento pramonės nutekėjimu“, – cituojama Lenkijos spaudoje aptariama dilema.

    Viešojoje erdvėje jau anksčiau skambėjo pažadai dėl sprendimų, kurie stabilizuotų elektros kainą energijai imlioms įmonėms, tačiau rinka ir pramonės atstovai akcentuoja, kad laikas čia yra kritinis. Kuo ilgiau sprendimai atidėliojami, tuo daugiau investicijų ir užsakymų gali iškeliauti į kitas ES valstybes ar už Europos ribų.

  • BHP deklaruoja dekarbonizaciją, bet Pilbaroje perka naujas dyzelines kasybos mašinas

    Ką rodo paviešinti dokumentai

    Didžiausia pasaulyje kasybos bendrovė BHP, viešai pabrėžianti įsipareigojimus mažinti taršą, Australijoje atidėjo dalį dekarbonizacijos planų. Apie tai pranešė Australijos žiniasklaida, remdamasi įmonės vidaus dokumentais.

    Skelbiama, kad sprendimai daugiausia susiję su Pilbaros regionu Vakarų Australijoje, kuriame BHP yra viena svarbiausių geležies rūdos gavybos žaidėjų. Būtent čia, pasak publikacijų, sumažintas prioritetas projektams, kurie turėjo mažinti iškastinio kuro naudojimą.

    Atidėtos investicijos į atsinaujinančią energiją

    Dokumentuose minima, kad buvo pristabdytas anksčiau patvirtintas saulės ir baterijų projektas, kurio vertė siekė apie 370 000 000 eurų. Kaip priežastis įvardyti finansavimo prioritetai ir lėšų paskirstymo sprendimai.

    Taip pat aptariamas didesnis atsinaujinančios energijos projektas, apimantis saulės, vėjo ir energijos kaupimo infrastruktūrą, kuri turėjo padėti pereiti prie elektrinių sunkvežimių ir elektrifikuoto transporto. Teigiama, kad šio projekto dabartinė forma buvo nukelta, o reikšmingesnių investicijų iki 2031 metų dokumentuose esą nenumatyta.

    Dyzeliu varomos mašinos ir ilgas poveikis

    Tuo pat metu BHP, kaip skelbiama, geležies rūdos kasykloje Jimblebar įsigijo 62 naujus dyzelinius karjerinius savivarčius. Publikacijose pažymima, kad tokie pirkimai gali reikšti ilgesnį iškastinio kuro naudojimą, nes sunkioji kasybos technika eksploatuojama dešimtmečius.

    Žiniasklaida nurodo, kad šie sprendimai gali lemti iškastinio kuro naudojimą bent iki 2030 metų pabaigos, o kai kuriais scenarijais ir ilgiau. Tokia praktika, ekspertų vertinimu, didina riziką nesuderinti deklaruojamų tikslų su realiu emisijų mažinimo tempu.

    „Įrangos pirkimai ir infrastruktūros sprendimai kasyboje dažnai užrakina emisijas ilgam laikui, todėl investicijų kryptis yra ne mažiau svarbi nei vieši įsipareigojimai“, – sakė energetikos transformaciją analizuojantis ekspertas.

    Kol kas BHP šių konkrečių pranešimų viešai nepakomentavo. Pastaraisiais metais kasybos sektoriuje spaudimas mažinti emisijas didėja, tačiau perėjimas prie elektrifikuotos sunkiosios technikos ir atsinaujinančių šaltinių susiduria su kaštų, tiekimo grandinių ir infrastruktūros iššūkiais.

  • Pramonė 5.0: žmogus vėl centre, o įmonės skuba skaitmenizuotis – kur stringa IT ir OT jungtys

    Kas yra pramonė 5.0?

    Pramonė 5.0 vis dažniau apibūdinama kaip posūkis nuo vien efektyvumo ir automatizavimo link humanocentriško modelio, kuriame technologijos turi stiprinti darbuotojų gebėjimus, o ne juos pakeisti. Ši kryptis išryškėjo ir Europos Komisijos politiniuose dokumentuose, kur akcentuojamas atsparumas, tvarumas ir žmogaus vaidmuo.

    Skirtingai nei pramonė 4.0, kuri daugiausia koncentravosi į duomenų surinkimą, procesų optimizavimą ir išmaniųjų gamyklų automatizavimą, pramonė 5.0 labiau sieja technologines investicijas su darbo kokybe. Tai apima saugesnes darbo vietas, žmogui pritaikytas robotikos sistemas ir aiškesnį atsakomybės pasidalijimą.

    „Pramonė 5.0 reiškia modelį, kuriame žmogus vėl tampa gamybos procesų centru, o technologijos palaiko kūrybiškumą ir įgūdžius, užuot bandžiusios juos pakeisti“, – sakė automatikos verslo vadovas Piotras Szkoda.

    Investicijos auga, bet strategija ne visada

    Diskusijose apie pramonės skaitmenizaciją akcentuota, kad gamybos įmonės vis daugiau lėšų skiria skaitmeninei transformacijai. Minėta, kad vidutiniškai į skaitmenizavimą nukreipiama apie 30 proc. pelno, o skirtumas tarp mažesnių ir didesnių bendrovių dažniausiai siejamas su finansiniais bei kompetencijų resursais.

    Vis dėlto dalis įmonių skaitmenizavimą vis dar įgyvendina fragmentiškai, pirkdamos atskirus sprendimus be aiškios veiklos architektūros. Ekspertai pabrėžė, kad dalis bendrovių vis dar neturi skaitmeninės transformacijos kaip strateginio prioriteto, o tai ilgainiui brangiai kainuoja dėl dubliuojamų projektų ir prasto sprendimų suderinamumo.

    Didžiausia kliūtis – IT ir OT integracija

    Vienas dažniausių praktinių barjerų gamyklose yra IT ir OT integracija, kai biuro lygmens sistemos turi sklandžiai susijungti su gamybos įranga ir procesų valdymu. Be šio sujungimo duomenys lieka atskirose „salose“, o skaitmenizavimo nauda apsiriboja pavieniais pagerinimais.

    Kai integracijos trūksta, įmonės neretai automatizuoja esamą netvarką: įdiegia naujus įrankius, bet nepakeičia procesų logikos ir duomenų kokybės valdymo. Rezultatas – didesnės diegimo išlaidos, ilgesnis atsipirkimas ir sunkesnis plėtimas į kitus padalinius ar gamybos linijas.

    DI, kibernetinis saugumas ir duomenų nutekėjimo rizika

    Didėjant skaitmenizacijai, didėja ir kibernetinės rizikos, ypač kai gamybos aplinkoje atsiranda daugiau prijungtų įrenginių, nuotolinės prieigos ir tiekėjų integracijų. Ekspertai pabrėžė, kad įmonių intelektinė nuosavybė ir gamybos duomenys tampa vienu svarbiausių aktyvų, todėl saugumas turi būti planuojamas nuo pat pirmųjų projektų.

    Kalbant apie DI taikymą, akcentuota, kad vertę kuria ne vien „protingi“ įrankiai, o organizacijos brandumas: duomenų kokybė, prieigos kontrolė, aiškūs naudojimo scenarijai ir darbuotojų kompetencijos. Praktikoje dalis įmonių riboja viešų generatyvinių įrankių naudojimą dėl konfidencialios informacijos nutekėjimo rizikos.

    „Mes neleidžiame įmonėje naudoti „ChatGPT“, nes matome duomenų nutekėjimo riziką. Vietoje to renkamės pažangesnius sprendimus, pavyzdžiui, „Copilot“, – sakė grupės „Amica“ vadovas Robertas Stobińskis.

    DI pramonėje dažniausiai siejamas su prevencine įrangos priežiūra, kokybės kontrolės automatizavimu, tiekimo grandinės planavimu ir energijos sąnaudų optimizavimu. Kartu pabrėžiama, kad DI projektai be aiškaus duomenų valdymo ir saugumo politikų didina tiek finansinę, tiek reputacinę riziką.

    Kur realiai atsiperka skaitmenizacija?

    Skaitmenizacijos grąža dažniausiai atsiranda tada, kai įmonės pereina nuo pavienių sprendimų prie suderintos sistemos: gamybos duomenys automatiškai patenka į planavimo ir valdymo aplinką, o sprendimai priimami remiantis realaus laiko informacija. Didelę vertę kuria ir vadinamieji skaitmeniniai dvyniai, leidžiantys modeliuoti procesus ir tikrinti scenarijus prieš darant pakeitimus realioje gamyboje.

    Minėta, kad skaitmeninis dvynys yra ne statiška vizualizacija, o nuolat atsinaujinantis modelis, veikiantis su realiais duomenimis ir padedantis valdyti procesus. Tokie sprendimai ypač svarbūs, kai įmonės nori optimizuoti ne tik vieną cechą, bet ir visą vertės grandinę su tiekėjais.

    „Skaitmeninis dvynys yra gyvas modelis, kuris valdo procesą ir veikia realiu laiku, naudodamas realius duomenis“, – sakė „Dassault Systèmes“ atstovas Ireneuszas Borowskis.

    Ekspertai taip pat atkreipė dėmesį į reguliacinę aplinką Europoje, ypač į taisykles, susijusias su duomenų dalijimusi ir DI. Įmonėms, ypač mažesnėms, neapibrėžtumas dėl praktinio reglamentų įgyvendinimo gali tapti papildoma kliūtimi, todėl vis svarbesnės tampa aiškios vidaus politikos, auditai ir etapinis diegimas.

  • Konferencija „Verslo genas“ Tauragėje: kaip regionai planuoja pritraukti investicijas ir talentus

    Konferencija „Verslo genas“ Tauragėje: kaip regionai planuoja pritraukti investicijas ir talentus

    Tauragėje surengta konferencija „Verslo genas“ šiemet dėmesio centrą nukreipė į regionų ekonomiką: kaip mažesni miestai gali auginti investicijas, pritraukti darbuotojus ir kurti tvaresnį verslą. Į renginį susirinko verslo, savivaldos, valstybės institucijų ir akademinės bendruomenės atstovai iš skirtingų Lietuvos vietų.

    Organizatorių teigimu, konferencijos vieta pasirinkta sąmoningai, siekiant parodyti, kad šalies ekonomikos tempas priklauso ne vien nuo didmiesčių. Regionai vis dažniau konkuruoja dėl projektų, gamybos plėtros, paslaugų centrų ir inovacijų, o kartu sprendžia transporto, būsto bei darbuotojų trūkumo klausimus.

    Regionų stiprybės ir investicijų klausimai

    Renginio diskusijose aptarta, kokias prielaidas investicijoms sukuria savivalda ir valstybė, kaip greičiau parengti pramonines teritorijas ir užtikrinti aiškesnes taisykles verslui. Dalis pranešimų buvo skirta tam, kaip regionai gali išnaudoti logistikos, energetikos ir gamybos grandinių pokyčius, kai įmonės vis dažniau ieško stabilesnių ir arčiau rinkų esančių vietų.

    Konferencijoje pabrėžta, kad regionams svarbiausia ne vien vienkartiniai projektai, o ilgalaikė investicinė aplinka: kelių ir geležinkelių jungtys, elektros tinklų pralaidumas, žemės sklypų paruošimas, greitesnės procedūros. Taip pat akcentuota, kad didesnė konkurencija tarp savivaldybių skatina aiškiau įvardyti prioritetus ir atsakomybes.

    Kur rasti žmonių ir kaip juos išlaikyti?

    Atskira konferencijos dalis skirta darbuotojų trūkumui, kuris dažnai tampa didžiausiu barjeru plėtrai regionuose. Pranešėjai aptarė, kad vien atlyginimo nepakanka, jei nėra patogaus susisiekimo, kokybiškų švietimo paslaugų, būsto pasiūlos ir aiškios karjeros perspektyvos šeimoms.

    Diskutuota ir apie darbdavių bei profesinio rengimo, kolegijų ir universitetų partnerystes, kai įmonės įsitraukia į programų atnaujinimą, praktikų vietas ir tikslinių kompetencijų ugdymą. Taip pat išskirta DI reikšmė efektyvumui: automatizacija ir duomenų analizė gali padėti mažesnėms komandoms pasiekti didesnį našumą, tačiau tam reikia investicijų į įgūdžius.

    Finansavimas, klaidos ir augimo receptai

    Praktiniuose pranešimuose dalyviai nagrinėjo, kodėl verslai kartais negauna finansavimo net turėdami gerą idėją, ir kokių dokumentų bei planavimo disciplinos dažniausiai pritrūksta. Akcentuota, kad skolinimasis ir investicijų pritraukimas vis labiau remiasi ne bendromis prognozėmis, o aiškiais pinigų srautais, rizikų valdymu ir veiklos skaidrumu.

    Renginio pabaigoje įteikti „Verslo geno“ apdovanojimai, skirti įmonėms ir iniciatyvoms, prisidedančioms prie regionų augimo. Konferencijos organizatoriai ir dalyviai sutarė, kad Tauragės pavyzdys rodo platesnę tendenciją: regionai vis dažniau siekia būti ne „atsarginė“ vieta verslui, o lygiavertė pasirinkimo kryptis, kai sprendžiama, kur plėstis Lietuvoje.

  • „Castorama“ kameros ir DI parduotuvėse? Klientų skundai įsiūbavo audrą – įmonė atsako

    „Castorama“ kameros ir DI parduotuvėse? Klientų skundai įsiūbavo audrą – įmonė atsako

    Lenkijoje veikiantis statybinių ir remonto prekių tinklas „Castorama“ pastarosiomis savaitėmis atsidūrė kritikos centre: dalis pirkėjų teigė buvę stabdomi darbuotojų ir klausiami, kodėl išėjo nieko nenusipirkę. Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje tai greitai susieta su spėlionėmis apie kamerų naudojimą ir galimą DI taikymą.

    Viešojoje erdvėje skambėjo kaltinimai, kad kai kuriose parduotuvėse kameros esą fiksuoja pirkėjų srautus ir dalį žmonių, kurie išeina be prekių, o darbuotojai vėliau tokius klientus užkalbina. Tokia praktika pirkėjams pasirodė įkyri, o daliai darbuotojų, pasak publikacijų, kėlė diskomfortą ir įtampą.

    Įmonė neigia DI sekimą

    Reaguodama į kilusį triukšmą „Castorama“ išplatino paaiškinimą, kuriame atmetė teiginius apie DI naudojimą klientų elgsenai ar konkretiems asmenims sekti. Bendrovė tikina, kad nenaudoja sistemų, kurios identifikuotų žmones ar vertintų jų individualius veiksmus parduotuvėje.

    „Nenaudojame DI ir jokių sistemų konkretiems asmenims sekti“, – teigiama bendrovės pozicijoje.

    Pasak „Castorama“, parduotuvėse veikia tik paprasti įėjimų srauto skaičiavimo sprendimai, kurie leidžia suprasti, kada būna didžiausias pirkėjų judėjimas. Bendrovė pabrėžia, kad nerenka duomenų apie tai, kiek laiko konkretus žmogus praleidžia tam tikroje vietoje, ir nekuria intensyvaus judėjimo žemėlapių, vadinamųjų heat map.

    Ar darbuotojai spaudžiami dėl pirkimų?

    Kita kritikos kryptis buvo susijusi su įtarimais, kad darbuotojai gali būti vertinami pagal tai, ar klientas apsilankymą užbaigė pirkiniu. Įmonė tai neigia ir teigia, kad nei darbo vertinimas, nei atlygis nėra siejami su tokiu rodikliu.

    „Darbuotojų atlyginimai nėra priklausomi nuo to, ar klientas apsilankymą baigė pirkiniu“, – nurodė bendrovė.

    „Castorama“ aiškina, kad klientų srautų stebėjimas jai reikalingas pirmiausia darbo organizavimui: kai srautas didesnis, turi būti daugiau konsultantų ir kasų darbuotojų. Bendrovė tvirtina, jog tai įprasta mažmeninės prekybos praktika, padedanti planuoti pamainas ir užtikrinti aptarnavimo kokybę.

    Grafikai ir klientų apklausos

    Įmonė taip pat teigia, kad pamainos planuojamos pagal realius pirkėjų srautus ir galiojančius darbo teisės reikalavimus, o grafikai nėra sudaromi DI pagrindu. Pasak „Castorama“, mažmeninei prekybai įprasta, kad dalis darbuotojų dirba šeštadieniais, o už darbą tam tikromis dienomis taikomi priedai.

    Atskira tema tapo klientų atsiliepimų rinkimas. Bendrovė pabrėžia, kad grįžtamojo ryšio prašymas yra skirtas paslaugų kokybei gerinti, o ne klientų ar darbuotojų kontrolei.

    Diskusija dėl kamerų ir duomenų naudojimo parduotuvėse vyksta ne tik Lenkijoje: Europoje vis garsiau keliami privatumo, proporcingumo ir skaidrumo klausimai, ypač kai technologijos siejamos su automatizuotu vertinimu. Dėl to prekybos tinklams vis dažniau tenka viešai paaiškinti, kokie duomenys renkami, kokiu tikslu ir ar nėra naudojami sprendimai, galintys daryti poveikį darbuotojų vertinimui ar klientų patirčiai.

  • Trys stipendijos vietoje darbo: kaip šiaulietis pasirinko informatiką VU Šiaulių akademijoje

    Trys stipendijos vietoje darbo: kaip šiaulietis pasirinko informatiką VU Šiaulių akademijoje

    Abiturientams renkantis studijas, kryptį vis dažniau lemia ne tik miesto dydis ar prestižo etiketės, bet ir labai konkretūs skaičiai: kiek kainuos pragyvenimas, kiek laiko liks mokslams ir ar bus realių galimybių gauti finansinę paramą. Šiauliuose studijuojantis Armandas sako sprendimą priėmęs sąmoningai, įvertinęs studijų turinį, aplinką ir stipendijų sistemą.

    Iš šalies toks pasirinkimas kai kam gali atrodyti netikėtas, nes informatikos studijos daugeliui vis dar siejasi su Vilniumi ar Kaunu. Vis dėlto studentas pabrėžia, kad Šiauliuose veikianti Vilniaus universiteto Šiaulių akademija jam suteikė būtent tai, ko ieškojo: aiškią studijų programą, dėstytojų dėmesį ir sąlygas koncentruotis į mokslus.

    Rinkosi paklausią specialybę

    Armandas pasakoja, kad svarstė ir didžiuosius miestus, domėjosi skirtingomis kryptimis, taip pat ir kibernetiniu saugumu. Galiausiai apsisprendė studijuoti programų sistemas, nes norėjo išlaikyti platų kompetencijų spektrą, o ne apsiriboti vien siauru programavimo lauku.

    „Tarp mano pasirinkimų buvo ir didieji miestai – Vilnius, Kaunas. Tačiau, kai sužinojau, kad ir Šiauliuose galiu rinktis informatikos studijas, nusprendžiau rinktis Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją“, – sako Armandas.

    Studentas pripažįsta, kad prieš pradėdamas studijas turėjo abejonių, ar viskas nesusives į vien kodą ir algoritmus. Tačiau praktika, anot jo, parodė priešingai: programoje yra ir kompiuterių tinklai, architektūros pagrindai, grafika ir kiti moduliai, leidžiantys geriau suprasti visą skaitmeninių sprendimų grandinę.

    Kalbėdamas apie rinkos pokyčius, jis atkreipia dėmesį į tai, kad dalį rutininių užduočių vis dažniau perima DI, todėl platesnis pasirengimas tampa privalumu. Anot pašnekovo, šiandien vertinama ne tik mokėjimas programuoti, bet ir gebėjimas suprasti sistemas, procesus bei dirbti komandoje.

    Trys stipendijos vietoje darbo

    Vienas ryškiausių argumentų, nulėmusių sprendimą likti studijuoti gimtajame mieste, buvo finansinė parama. Armandas teigia gaunantis net tris skirtingas stipendijas: Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės ir vietinio verslo, įmonės „Cherry Servers“.

    „Gaunu dvi kasmėnesines stipendijas ir vieną iš verslo. Gerai besimokant, jų pilnai pakanka išgyventi“, – pasakoja studentas.

    Pasak jo, tai keičia kasdienybę iš esmės: nereikia ieškoti darbo vien tam, kad padengtum būsto, maisto ar kasdienes išlaidas, todėl daugiau laiko galima skirti paskaitoms, savarankiškoms užduotims ir papildomiems projektams. Armandas tikina, kad jo aplinkoje dirbantys studentai dažniau tai daro dėl patirties ar noro išbandyti save, o ne dėl būtinybės.

    Ne mažiau svarbi, anot jo, ir pati studijų aplinka. Mažesnės grupės leidžia gauti daugiau individualaus dėstytojų dėmesio, greičiau spręsti iškilusius klausimus, o studijų tempas tampa labiau valdomas, ypač pirmakursiams.

    Stereotipus laužo bendravimu

    Nors Armandas pasirinko IT kryptį, jis pats save apibūdina kaip žmogų, kuriam svarbus bendravimas ir komanda. Dalis laisvalaikio, pasak jo, skiriama savanorystei, ypač renginiuose, kur reikia koordinavimo, atsakomybės ir greitų sprendimų.

    „Mėgstu būti tarp žmonių, bendrauti. Daug laisvalaikio skiriu savanorystei, ypač renginiuose“, – sako jis.

    Paklaustas, ar nebaisu ateityje dirbti prie kompiuterio, studentas tikina, kad darbas retai būna vienišas, nes visada yra kolegos, komandos susitikimai ir bendri tikslai. O ateitį po studijų jis sieja su Šiauliais, nes miestas jam artimas, o vietos ekosistemoje, pasak jo, atsiranda vis daugiau realių galimybių jauniems specialistams.

    Tiens, kurie dar tik svarsto, kur studijuoti, Armandas pataria nepamiršti pragmatikos: pasidomėti stipendijomis, studijų turiniu ir tuo, kiek laiko realiai liks mokslams. Jo teigimu, sprendimas nebūtinai turi būti susijęs su persikėlimu į sostinę, jei alternatyvos suteikia kokybę, finansinį stabilumą ir aiškų kelią į profesiją.

  • Pasirašyta 250 mln eurų sutartis „Węglówkos“ modernizacijai: antras kelias ir elektrifikacija

    Lenkijos geležinkelių infrastruktūros valdytoja PKP Polskie Linie Kolejowe pasirašė sutartį dėl dar vieno istorinio maršruto „Węglówka“ modernizavimo etapo. Tai geležinkelio linija Nr. 201, jungianti Bydgoščą su Trimiestiu ir svarbi tiek keleiviams, tiek krovinių srautams į šiaurės uostus.

    Sutartis apima beveik 32 kilometrų ruožą tarp Maksymilianowo ir Wierzchucin. Darbus vykdys bendrovė „Strabag“, kuri, be statybos darbų, parengs ir sprendinius eismo valdymo bei telekomunikacijų sistemoms.

    Kontrakto vertė – apie 250 mln. eurų (be mokesčių), o bendra suma su mokesčiais siekia maždaug 310 mln. eurų. Investicija numato antrojo kelio įrengimą, elektrifikaciją ir keleivių infrastruktūros atnaujinimą, kad maršrutas taptų pralaidesnis ir patikimesnis.

    Kas keisis keleiviams ir vežėjams?

    Modernizuojant ruožą bus rekonstruojamos stotys ir sustojimo punktai, atnaujinamos platformos, pritaikant jas visiems keleiviams, įskaitant riboto judumo žmones. Taip pat numatyta pertvarkyti inžinerinius statinius ir techninę infrastruktūrą, kuri būtina saugiam bei reguliariam eismui.

    Saugumo dalyje numatyta atnaujinti 10 geležinkelio pervažų, įrengiant naujus užtvarus ir šviesos signalizaciją. Dar dviejose vietose planuojama pervažas pakeisti skirtingų lygių sankirtomis, taip mažinant avarijų riziką ir eismo trikdžius.

    Po modernizacijos keleiviniai traukiniai šiame maršrute turėtų važiuoti iki 160 kilometrų per valandą, o krovininiai – iki 120 kilometrų per valandą. Skelbiama, kad kelionės laikas galėtų sutrumpėti maždaug 20 minučių, o krovininiams vežimams svarbus ir pralaidumo augimas dėl dvikelio bei elektrifikacijos.

    Grafikas ir platesnis projekto kontekstas

    Ruožą tarp Maksymilianowo ir Wierzchucin planuojama užbaigti iki 2029 metais. Tuo pat metu tęsiami ir kiti linijos Nr. 201 modernizavimo etapai, apimantys darbus tiek Kujavijos Pamario, tiek Pamario vaivadijose.

    Visa linijos Nr. 201 modernizacija yra suskaidyta į kelis ruožus ir numatoma, kad galutinis projekto finišas pasiekiamas 2032 metais. Projektas siejamas su didesniu Šiaurės–Pietų transporto koridoriaus pajėgumu ir logistikos grandinės stiprinimu, ypač augant uostų krovai ir keliant tikslus dalį krovinių perkelti į mažiau taršų geležinkelį.

  • PAIH skelbia konkursą prezidentui ir viceprezidentui: atranka po valdybos atšaukimo

    Lenkijos investicijų ir prekybos agentūros Polska Agencja Inwestycji i Handlu (PAIH) stebėtojų taryba paskelbė konkursą agentūros prezidento ir viceprezidento pareigoms. Kandidatų paraiškos priimamos iki 2026 metų birželio 8 dienos.

    PAIH pranešė, kad atranka vyks trimis etapais: pirmiausia bus vertinama, ar pateikti dokumentai atitinka formalius reikalavimus, vėliau bus analizuojamos kandidatų kompetencijos, o galiausiai vyks pokalbiai su stebėtojų taryba.

    Agentūra nurodo, jog iš kandidatų tikimasi vadovavimo patirties, gero PAIH veiklos išmanymo ir aukštų organizacijos valdymo kompetencijų. Taip pat akcentuojami nepriklausomumo ir skaidrumo standartai, būdingi valstybės kapitalo dalyvavimą turinčioms įmonėms.

    Šis konkursas skelbiamas po pokyčių agentūros vadovybėje: balandžio pabaigoje PAIH stebėtojų taryba atšaukė agentūros valdybą. Laikinai valdybos nario funkcijoms vykdyti buvo deleguotas Arturas Osuchowskis.

    Atšauktas PAIH prezidentas Andrzejus Dycha šias pareigas ėjo nuo 2024 metų vasario. Nors PAIH nepateikė detalių apie atšaukimo motyvus, tokie sprendimai paprastai signalizuoja siekį peržiūrėti strategiją ir valdymo modelį, ypač institucijoms, kurios dirba su tarptautinių investicijų pritraukimu ir eksporto skatinimu.

    PAIH priklauso Lenkijos plėtros fondo grupei ir yra viena pagrindinių institucijų, padedančių Lenkijos įmonėms plėstis užsienio rinkose. Agentūra taip pat konsultuoja užsienio investuotojus ir partnerius, besidominčius verslo galimybėmis Lenkijoje.

    Tokios agentūros vaidmuo pastaraisiais metais išaugo dėl intensyvesnės konkurencijos Europoje dėl pramonės investicijų, tiekimo grandinių perkėlimo ar trumpinimo bei didėjančių saugumo reikalavimų. Todėl vadovų atranka, orientuota į skaidrumą ir kompetencijas, tampa esminiu veiksniu siekiant užtikrinti tęstinumą ir pasitikėjimą tiek verslo, tiek viešojo sektoriaus partnerių akyse.

  • Mostostal Warszawa ant bankroto ribos: „Acciona Construcción Polonia“ siūlo gelbėjimą, bet su 1 euro sąlyga

    Lenkijos statybų bendrovė Mostostal Warszawa atsidūrė kritinėje padėtyje: artimiausiomis savaitėmis jai gali pritrūkti apyvartinių lėšų, o sprendimai dėl tolimesnio finansavimo persikelia į akcininkų lygmenį. Esminis klausimas – ar pavyks įgyvendinti planuojamą kapitalo didinimą ir kokiomis sąlygomis į jį įsitrauks dominuojantis akcininkas.

    Didžiausias Mostostal Warszawa akcininkas yra „Acciona Construcción Polonia“, valdanti 62,13 proc. balsų. Būtent jos pozicija laikoma lemiama, nes kapitalo didinimas gali pakeisti balsų struktūrą ir sukelti papildomas prievoles pagal viešųjų bendrovių reguliavimą.

    Kapitalo didinimas su griežta išlyga

    „Acciona Construcción Polonia“ pranešė esanti pasirengusi dalyvauti naujoje akcijų emisijoje, tačiau tik su aiškiai apibrėžta sąlyga. Bendrovė siekia, kad naujų akcijų emisijos kaina būtų 1 zlotas už akciją, o privalomo oficialaus siūlymo supirkti likusias akcijas kaina taip pat būtų nustatyta pagal šį lygį.

    Toks reikalavimas grindžiamas argumentu, kad standartinės privalomo siūlymo kainos skaičiavimo taisyklės remiasi istorinių kotiruočių vidurkiais, kuriuos esą iškreipė mažas akcijų likvidumas ir nebeatspindi smarkiai pablogėjusios įmonės finansinės padėties. Akcininkas taip pat nurodo, kad 1 zloto kaina, jo vertinimu, viršija nepriklausomų vertintojų nustatytą teisingą akcijų vertę.

    Konvertuojant sumą, 1 zlotas sudaro apie 0,23 euro už akciją. Tuo metu biržoje akcijų kaina buvo apie 4 zlotus, tai yra maždaug 0,92 euro, o metų pradžioje ji viršijo 8 zlotus, arba apie 1,84 euro.

    „Acciona Construcción Polonia“ kreipėsi į Lenkijos finansų rinkos priežiūrą dėl leidimo privalomą siūlymą skelbti už 1 zloto kainą. Jei priežiūros institucija tokio leidimo nesuteiktų, akcininkas nurodo pasitrauksiantis iš kapitalo didinimo, o tai reikštų, kad planas pritraukti gyvybiškai reikalingų lėšų gali žlugti.

    Kodėl bendrovei prireikė skubios pagalbos

    Mostostal Warszawa pastaraisiais mėnesiais pranešė apie išaugusius kapitalo poreikius, susijusius su nutrauktomis ar ginčytinomis sutartimis ir prognozuojamais finansiniais nuostoliais. Bendrovė nurodė, kad reikalingas papildomas finansavimas siekia 425–570 mln. zlotų, tai yra maždaug 99–133 mln. eurų.

    Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad įmonė ieškojo papildomo finansavimo rinkoje, tačiau, kaip skelbta, derybos su 10 bankų nebuvo sėkmingos. Tokiose aplinkybėse kapitalo injekcija iš akcininkų tampa vienu realiausių būdų išlaikyti veiklos tęstinumą.

    Akcininkų struktūroje, be „Acciona Construcción Polonia“, reikšmingas investuotojas yra PZU atvirasis pensijų fondas „Złota Jesień“, valdantis 19,14 proc. akcijų. Likusi dalis priklauso smulkiesiems investuotojams, kuriems privalomo siūlymo kaina ir emisijos sąlygos gali turėti esminę finansinę reikšmę.

    Rinkai tai tampa jautriu precedentu: akcininko siūlomas gelbėjimo planas reiškia didelį akcijų vertės perskirstymą, o galutinį scenarijų lems priežiūros institucijos sprendimas ir akcininkų susirinkime patvirtintos kapitalo didinimo sąlygos.