CP v2

Tag: Ekologija

  • Prie Černobylio pastebėta reta mėlynsparnė „vorė“ bitė: kodėl ji graužia medį ir „apgauna“ žiedus

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate mokslininkai užfiksavo retą vabzdį – ksilokopą, dar vadinamą dailide bite. Šią rūšį tyrėjai neretai praminė „vore“, nes ji sugeba pasiekti nektarą ne per įprastą žiedo angą.

    Rezervato specialistų teigimu, ksilokopą galima atpažinti iš stambaus tamsaus kūno ir blizgančių melsvai violetinių sparnų. Iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti grėsminga dėl galingų žandikaulių, tačiau dažniausiai nėra agresyvi, jei nėra trukdoma.

    „Jei pamatysite didelę tamsią bitę su blizgančiais melsvai violetiniais sparnais, greičiausiai tai ksilokopa. Patelė galingais žandikauliais išgraužia landas sausoje ar apmirusiame medyje ir ten įsirengia lizdą“, – sakė rezervato specialistai.

    Patelės lizdus įrengia sausoje, nudžiūvusioje ar jau apmirusiame medienoje, kur išgraužia tunelius ir suformuoja atskiras kameras palikuonims. Tokie „medžio darbai“ svarbūs platesniam ekosistemos paveikslui, nes negyva mediena yra daugelio organizmų buveinė ir palaiko biologinę įvairovę.

    Suaugusios ksilokopos minta nektaru ir žiedadulkėmis, todėl prisideda prie augalų apdulkinimo. Vis dėlto dalis jų taiko vadinamąją žiedų „vagystę“, kai prasigraužia pro žiedo pagrindą ir pasiekia nektarą aplenkdamos natūralų žiedo „įėjimą“.

    Toks elgesys biologams įdomus tuo, kad jis parodo, kaip vabzdžiai prisitaiko prie skirtingų augalų formų. Ilgi žiedų vamzdeliai kai kurioms rūšims tampa kliūtimi, o „trumpesnis kelias“ leidžia sutaupyti energijos, nors apdulkinimo nauda augalui tokiu atveju gali sumažėti.

    Ukrainoje ksilokopa yra įtraukta į Raudonąją knygą ir laikoma pažeidžiama rūšimi. Tai reiškia, kad jos populiacijoms kenkia buveinių nykimas, ypač senų medžių ir negyvos medienos šalinimas, todėl tokie stebėjimai saugomose teritorijose laikomi svarbiais stebėsenai.

  • Po didžiausia Kinijos dykuma rasti milžiniški vandens telkiniai: kuo tai gali pakeisti Sindziangą

    Kinijos šiaurės vakaruose, po didžiausia šalies dykuma Takla Makanu, tyrėjai nustatė du stambius požeminio vandens šaltinius. Atradimas gali tapti svarbia žinia Sindziango regionui, kur vandens trūkumas riboja žemės ūkį, miestų plėtrą ir kovą su dykumėjimu.

    Apie radinius skelbiama vykdant vandens išteklių paieškos projektą, kurį regione koordinuoja vietos geologijos institucijos. Vienas telkinys aptiktas pietiniame dykumos pakraštyje prie Andiro gyvenvietės, kitas – į pietus nuo Mazar Tagho kalnų, gilesnėje dykumos dalyje.

    Takla Makano dykuma užima apie 337 600 kvadratinių kilometrų ir yra viena didžiausių judančių smėlynų dykumų pasaulyje. Dėl itin sauso klimato ir menkų paviršinių vandens išteklių bet koks patikimas požeminio vandens šaltinis regione laikomas strateginiu.

    Praktinė nauda priklausys nuo vandens kokybės, gylio, atsinaujinimo greičio ir to, kiek telkiniai susiję su senoviniais, lėtai pasipildančiais vadinamaisiais fosiliniais vandenimis. Specialistai pabrėžia, kad tokiais atvejais pagrindinė rizika yra per intensyvus gavybos tempas, galintis greitai sumažinti atsargas.

    Kartu su paieškomis tyrėjai pastatė bandomąją stotį, skirtą sūroko vandens panaudojimui. Sūrokas vanduo turi daugiau druskų nei gėlas, bet mažiau nei jūros vanduo, todėl jo pritaikymas dažniausiai siejamas su drėkinimu, dirvožemio druskingumo valdymu ir atspariomis augalų rūšimis.

    Tokio vandens panaudojimas laikomas vienu iš būdų mažinti spaudimą gėlo vandens rezervams, tačiau praktikoje dažnai reikia papildomo paruošimo ar maišymo, kad nebūtų sūrinami dirvožemiai. Kai kurioms pramonės reikmėms gali prireikti ir gėlinimo, o tai didina energijos sąnaudas.

    Pastaraisiais metais sūroko vandens panaudojimo tema pasaulyje siejama ir su augančiais vandens poreikiais skaitmeninei infrastruktūrai, įskaitant duomenų centrų aušinimą. Didėjant DI sprendimų paklausai, didėja ir spaudimas regionams ieškoti alternatyvių vandens šaltinių bei efektyvesnių aušinimo technologijų.

    Atradimas sutampa su platesnėmis Kinijos pastangomis stabdyti dykumėjimą ir smėlio audras. Aplink Takla Makano dykumą pastaraisiais metais buvo formuojamas ilgas želdinių ir infrastruktūros koridorius, kurio tikslas – mažinti smėlio migraciją ir apsaugoti kelius, gyvenvietes bei energetikos objektus.

    Lygiagrečiai regionuose prie dykumos pakraščių vystomi žemės ūkio projektai, siekiant didinti maisto saugumą, įskaitant bandymus auginti kultūras, pritaikytas sausesnėms sąlygoms. Vis dėlto ilgalaikė sėkmė priklausys nuo to, ar naujieji vandens ištekliai bus valdomi tvariai ir ar jų eksploatacija nepakenks ekosistemoms.

    Artimiausiu metu svarbiausia bus išsamesni hidrogeologiniai tyrimai: telkinių ribų nustatymas, vandens mineralizacijos įvertinimas, gręžinių bandymai ir aiškus planas, kaip suderinti vandens paėmimą su dykumėjimo stabdymo ir žemės ūkio plėtros tikslais.

  • Prie Ukrainos stoties Antarktidoje gimė pirmasis sezono Vedelio ruonio jauniklis: ką tai rodo?

    Netoli Ukrainos tyrėjų stoties Akademik Vernadskis Antarktidoje užfiksuotas pirmasis šio sezono Vedelio ruonio jauniklis. Apie tai pranešė Ukrainos nacionalinis Antarktidos mokslo centras, paviešinęs nuotraukas iš apylinkių.

    Jauniklis gimė netoliese esančioje Vinterio saloje, priešais Galindezo salą, kur įsikūrusi stotis. Mokslininkai pabrėžia, kad Antarktidos pavasario pradžia yra metas, kai Vedelio ruonių patelės paprastai atsiveda po vieną jauniklį.

    „Iš valties pamačiau kiras, garsiai besisukančias tarp Vinterio ir Skua salų. Tai dažnai reiškia, kad netoliese yra lengvo grobio, pavyzdžiui, ruonio placentos, todėl pakėliau droną ir pamačiau patelę, ką tik atsivedusią jauniklį“, – sakė biologas Kyrylas Sulima.

    Tyrėjas netrukus nuvyko į vietą ir surinko placentos mėginius. Tokia biologinė medžiaga vėliau naudojama molekuliniams genetiniams tyrimams ir aplinkos taršos pėdsakams vertinti, nes audiniuose gali kauptis kai kurios cheminės medžiagos.

    Mokslininkai taip pat stebi, kaip sėkmingai vyksta Vedelio ruonių jauniklių gimimai, nes šis procesas glaudžiai susijęs su jūriniu ledu. Pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriuose Antarktidos regionuose jūrinio ledo režimas keičiasi, o tai gali apsunkinti veisimosi sąlygas, kai ruoniams reikia stabilių, saugių aikštelių ant ledo.

    Pasak stebėtojų, pirmasis sezono jauniklis ir jo motina kol kas atrodo geros būklės. Pirmosiomis dienomis Vedelio ruonio jaunikliai paprastai sveria apie 25–30 kilogramų ir sparčiai auga, maitindamiesi itin riebiu motinos pienu, kurio riebumas gali siekti apie 54 proc.

    Žindymo laikotarpis trunka maždaug 3 mėnesius, o jo pabaigoje jaunikliai gali pasiekti apie 90 kilogramų. Suaugę Vedelio ruoniai neretai sveria apie 400 kilogramų, tačiau jauniklio lyties iš karto nustatyti nepavyko.

    Toks ankstyvas sezono įvykis tyrėjams yra proga ne tik papildyti ilgalaikių stebėjimų duomenų bazę, bet ir įvertinti, kaip besikeičiančios ledo ir oro sąlygos veikia rūšies veisimąsi konkrečioje stoties apylinkių vietovėje.

  • Prie Černobylio užfiksuoti Prževalskio arkliai: fotospąstai atskleidė retas akimirkas

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo retus laukinius gyvūnus – Prževalskio arklius. Rezervato specialistai paviešino kadrus, kuriuose arkliai matomi ne įprastose bėgančiose scenose, o ramiai judantys per mišką ir besidomintys aplinka.

    Pasak rezervato darbuotojų, tokie vaizdai vertingi tuo, kad parodo gyvūnų kasdienę elgseną, kurią žmogui pamatyti pavyksta retai. Fotospąstai leidžia stebėti arklius jiems netrukdant, todėl fiksuojamas natūralus jų aktyvumas, budrumas ir bendravimas tarpusavyje.

    „Fotospąstų nuotraukos rodo Prževalskio arklius tokius, kokius juos matome retai: ramius, smalsius ir užsiėmusius įprastais reikalais tarp rudeninio miško“, – sakė rezervato specialistai.

    Viename iš kadrų vienas arklių, regis, „nusišypso“ kamerai. Tyrėjai svarsto, kad gyvūnas galėjo tiesiog žiovauti, tačiau toks momentas suteikė nuotraukoms papildomos žavesio ir atkreipė žmonių dėmesį į rezervato laukinės gamtos stebėseną.

    Prževalskio arkliai laikomi vienintele tikrai laukine naminių arklių gimine artima rūšimi, o jų išsaugojimas ilgą laiką buvo vienas svarbiausių gamtosaugos tikslų. Šie arkliai dažniausiai gyvena nedidelėmis šeiminėmis grupėmis, kuriose paprastai būna eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai, o visa grupė kartu keliauja, ganosi ir ilsisi.

    Anksčiau rezervato tyrėjai yra fiksavę ir didesnes grupes: į fotokadrus buvo patekę keli suaugę gyvūnai ir jaunikliai, kartais – žmogaus po avarijos paliktų pastatų fone. Tokie stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip ši rūšis prisitaiko prie skirtingų buveinių ir kaip kinta jos elgsena, kai žmogaus veikla teritorijoje yra minimali.

  • Havajų buvusiose ganyklose pasodinta 150 650 medžių: kaip po 20 metų pasikeitė paukščių gyvenimas

    Havajų saloje didelio masto miškų atkūrimo projektas buvusių ganyklų teritorijose per kelis dešimtmečius pakeitė vietos ekosistemą. Hakalau nacionaliniame laukinės gamtos prieglobstyje atsiradę jauni miškai tapo svarbūs retoms ir nykstančioms salyno paukščių rūšims.

    Daugelį metų šiose vietovėse buvo ganomi galvijai, todėl dideli plotai natūralių miškų virto atviromis ganyklomis, o vietinę augaliją nustelbė žolės ir invaziniai augalai. Tai ypač pavojinga Havajams, kur nemaža dalis paukščių yra endeminiai ir natūraliai neaptinkami niekur kitur pasaulyje.

    Atkūrimo darbai pradėti 1992 metais ir tęsėsi maždaug ketverius metus. Per šį laiką pasodinta 150 650 vietinių koa medžių, kurie pasirinkti dėl gebėjimo augti nualintose dirvose ir palaipsniui formuoti miško dangą.

    Projekto tikslas buvo ne tik sugrąžinti medžius į degradavusias žemes, bet ir sukurti vadinamuosius miško koridorius. Tokie koridoriai turėjo sujungti išlikusius miško fragmentus su buvusiomis ganyklomis ir palengvinti gyvūnų, ypač paukščių, judėjimą bei plitimą.

    Ilgalaikiai stebėjimai parodė, kad augant pasodintiems medžiams vietinių paukščių aktyvumas atkurtose teritorijose didėjo. Tyrėjai fiksavo, jog kai kurios retos rūšys jaunuose miškuose vis dažniau ieškojo maisto ir slėptuvių, nors pilnavertės brandžių miškų alternatyvos tokios teritorijos tapo ne iš karto.

    Vienas iš svarbių veiksnių buvo atstumas iki senesnių miškų masyvų ir paties atkuriamo miško amžius. Kitaip tariant, kuo arčiau buvo natūralūs miškai ir kuo labiau susiformavo laja, tuo greičiau paukščiai pradėjo naudotis naujomis buveinėmis.

    Hakalau prieglobstis įkurtas 1985 metais būtent tam, kad būtų saugomos nykstančių miško paukščių buveinės, todėl atkūrimo rezultatai vertinami kaip strategiškai svarbūs. Havajų paukščiams grėsmę kelia ne vien miškų nykimas, bet ir invazinės rūšys bei paukščių maliarija, kurią perneša į salas įvežti uodai.

    Todėl ekosistemų atkūrimas dažnai siejamas ir su prisitaikymu prie klimato kaitos: vėsesnėse, aukštesnėse vietovėse ligų plitimo rizika gali būti mažesnė. Šiuo metu gamtosaugininkai toliau svarsto, kaip sustiprinti jungtis tarp Hakalau ir aukštikalnių miškų Mouna Kea šlaituose, kad paukščiams būtų lengviau pasiekti palankesnes buveines.

  • Išdžiūvusios Kachovkos tvenkinio dugnas gali slėpti bronzos amžiaus radinius: ką tikisi rasti archeologai

    Kachovkos tvenkinio, Ukrainoje dar vadinto Kachovkos jūra, dugnas gali saugoti unikalių archeologinių artefaktų nuo bronzos amžiaus iki Zaporožės Sičės laikų. Apie tai viešai kalbėjo archeologas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys Serhijus Nemtsevas, pabrėždamas, kad prieš tvenkinio įrengimą teritorija jau buvo skubiai tyrinėta.

    Pasak jo, dar iki hidroelektrinės statybų čia kelerius metus dirbo ekspedicijos, vykdžiusios žvalgomuosius darbus ir greitus kasinėjimus. Pietų Ukrainos stepėse šalia Dnipro upės fiksuotas platus archeologinių laikotarpių spektras, todėl ir dabar tikimasi, kad atidengtos vietovės gali pateikti naujų įrodymų apie senąsias gyvenvietes, laidojimo paminklus bei prekybinius kelius.

    „Prieš statant hidroelektrinę ten kelerius metus dirbo ekspedicija: vykdė žvalgybą ir skubius kasinėjimus. Šioje teritorijoje yra visas pietų Ukrainos archeologijos spektras – nuo vėlyvojo paleolito iki Zaporožės Sičės“, – sakė Serhijus Nemtsevas.

    Viena ryškiausių minimų vietų yra Babino III gyvenvietė Dnipro kairiajame krante, siejama su viduriniu ir vėlyvuoju bronzos amžiumi. Šioje teritorijoje aptikta keramika ir gyvenviečių struktūros tapo svarbiu atskaitos tašku tyrinėjant platesnį kultūrinį reiškinį, vėliau identifikuotą ir kituose regionuose.

    Archeologas teigė, kad dalis šių radinių po užliejimo dešimtmečiais buvo žinomi tik iš muziejinių kolekcijų ir archyvinių aprašų, o dabartinė situacija teoriškai atveria galimybę patikrinti, kas išliko vietoje. Vis dėlto bet kokie tyrimai, pabrėžiama, priklausys nuo saugumo sąlygų ir valstybės sprendimų dėl teritorijos tvarkymo.

    Minimas ir dar vienas galimas taikinys – XIV amžiuje įkurtas Aukso ordos laikų miestas Mamaj-Saraj. Pasak S. Nemtsevo, jo dalis galėjo būti užlieta, o dalis likti sausumoje, todėl atsiranda prielaidų rasti tiek miesto struktūrų, tiek laidojimo paminklų.

    Vertingais laikomi ir ankstyvojo bronzos amžiaus objektai, siejami su jamnos kultūra, įskaitant įtvirtintų gyvenviečių pėdsakus. Tokie paminklai pietų Ukrainos stepėse yra reti, todėl kiekvienas naujas patikslinimas gali reikšmingai papildyti žinias apie ankstyvąją statybą, gynybinius įrenginius ir regiono gyventojų organizaciją.

    Teritorijoje taip pat siejami Zaporožės kazokų istorijos sluoksniai, įskaitant buvusias Sičes ir salų kompleksus prie Nikopolio. Archeologų vertinimu, teoriškai gali atsirasti galimybė aptikti ir kitų, anksčiau menkai dokumentuotų kazokų laikotarpio vietų, tačiau tai reikalautų sistemingų, ilgalaikių tyrimų.

    Kas pasikeitė po 2023 metų birželio 6 dienos

    2023 metų birželio 6 dieną buvo susprogdinta Kachovkos hidroelektrinės užtvanka, o tai sukėlė didelio masto technogeninę ir ekologinę katastrofą Ukrainos pietuose. Vandeniui staigiai nuslūgus, atsivėrė didžiulės teritorijos, kurios dešimtmečius buvo po vandeniu.

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai nurodo, kad buvusio tvenkinio vietoje gana greitai formuojasi nauja ekosistema: plinta gluosnių sąžalynai, krūmynai, pelkėjančios vietos, didėja paukščių ir kitų gyvūnų įvairovė. Tuo pat metu archeologams tai reiškia retą progą įvertinti, kas iš kultūrinio sluoksnio išliko po ilgo užliejimo.

    Nuo ko priklausys kasinėjimai

    Specialistai pabrėžia, kad archeologiniai tyrimai tokio masto teritorijoje paprastai prasideda nuo inventorizacijos ir žvalgomųjų darbų, vėliau pereinama prie tikslinių kasinėjimų. Tačiau realybėje lemiami veiksniai bus karo sąlygos, minavimo rizika, logistika ir politiniai sprendimai dėl užtvankos atstatymo ar kitokio vandens režimo.

    Jeigu teritorija būtų vėl užlieta, dalis potencialių radimviečių vėl atsidurtų po vandeniu, o langas tyrimams susiaurėtų. Jei būtų pasirinktas kitoks teritorijos tvarkymas, atsivertų daugiau laiko sistemingai dokumentuoti ir išsaugoti radinius, kurių vertė svarbi ne tik Ukrainai, bet ir platesniam Europos pietryčių regiono istorijos pažinimui.

  • Voluinėje per vieną išvyką į mišką rado 155 baravykus: įspūdingas laimikis sukėlė diskusijas

    Voluinės srities Manievičių rajone vietos gyventoja per vieną išvyką į mišką surinko net 155 baravykus. Nuotraukos ir pasakojimas greitai paplito socialiniuose tinkluose, o žmonės ėmė dalintis savo sėkmės istorijomis.

    Moteris pasakojo, kad į mišką netoli Manievičių išsiruošė grybų sezono pradžioje, kai po šiltesnių dienų ir drėgnesnių naktų baravykai pasirodo gausiausiai. Laimikyje buvo ir stambių, ir visai jaunų grybų.

    Tokie radiniai dažniausiai sutampa su trumpais, bet intensyviais derliaus pikais, kai miške susiklosto palankus drėgmės ir temperatūros balansas. Grybautojai pastebi, kad po lietaus baravykai dažnai „iššauna“ per kelias dienas, todėl svarbu pataikyti tinkamu laiku.

    Vis dėlto specialistai primena, kad grybaujant būtina laikytis saugumo taisyklių ir rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių. Jei kyla klausimų dėl rūšies, geriausia grybą palikti miške ir, prireikus, pasikonsultuoti su žinovais.

    „Pagrindinė grybautojo taisyklė: rinkite tik tuos grybus, kuriuos pažįstate šimtu proc. Jei abejojate, geriau nufotografuokite ir palikite grybą miške“, – sakė Nacionalinio gamtos parko „Chotynskij“ ekologinio švietimo specialistas Serhijus Jakubina.

    Pastaruoju metu regione fiksuojami ir kiti įdomūs radiniai: grybautojai pasakoja aptikę ypač didelių baravykų, o gamtininkai ragina nepamiršti, kad pavojingiausia klaida yra supainioti valgomus grybus su panašiais, bet nuodingais. Todėl į mišką patariama eiti ne tik su pintine, bet ir su kantrybe bei atidumu.

  • Odesos srityje vėl pasirodė rožiniai flamingai: per apšaudymus paukščiai palieka lizdus

    Rožiniai flamingai jau šeštus metus iš eilės grįžta į Odesos sritį, į Tūzlos limanus, tačiau karas ir nuolatinis triukšmas vis dar neleidžia susiformuoti stabiliai perinčiai kolonijai. Nacionalinio parko Tūzlos limanai atstovai sako, kad paukščiai čia randa daug maisto, bet perėjimo metu tampa ypač jautrūs bet kokiems trikdžiams.

    Rožinis flamingas yra viena iš šešių flamingų rūšių pasaulyje, paplitusi nuo pietų Europos iki Azijos regionų. Tiksliai pasakyti, iš kur atskrenda būtent šioje Ukrainos dalyje stebimi paukščiai, sudėtinga, tačiau specialistai neatmeta, kad dalis jų galėjo atkeliauti iš Turkijos ar kitų Viduržemio jūros baseino vietovių.

    Tūzlos limanai flamingams patrauklūs pirmiausia dėl mitybinės bazės: sekliose sūroko vandens lagūnose gausu smulkių dumblių, vabzdžių lervų ir sūriavandenių vėžiagyvių, tarp jų ir artemijų. Būtent su maistu siejamas ir jų rausvas atspalvis, nes dalis organizmų, kuriais jie minta, turi pigmentų, darančių įtaką plunksnų spalvai.

    Pirmieji pavieniai rožiniai flamingai šiame regione buvo fiksuojami dar iki 2021 metais, o vėliau pradėjo rastis ir didesni būriai. Vietos ekologai atkreipia dėmesį, kad tai gali būti natūralus rūšies plitimo procesas, kai augant populiacijoms paukščiai ieško naujų tinkamų vietų maitintis ir perėti.

    Didžiausia problema, su kuria susiduria flamingai, yra perėjimo laikotarpiu kylantis stresas dėl sprogimų ir intensyvaus skrydžių triukšmo. Pasak parko atstovų, paukščiai, išgąsdinti staigių garsų, pakyla nuo lizdų, o tai sukuria galimybę plėšriems paukščiams sunaikinti kiaušinius ar suardyti pačius lizdus.

    „Stiprus triukšmas verčia flamingus pakilti nuo lizdų, o tada kolonijoje atsiranda plėšrūnų, kurie sunaikina dėtis“, – sakė nacionalinio parko Tūzlos limanai atstovas Ivanas Rusevas.

    Specialistų teigimu, problema nėra plėšrių paukščių elgsena, nes ji natūrali, o tai, kad dėl nuolatinių trikdžių flamingai priversti dažniau palikti lizdus. Dėl to perėjimas tampa nestabilus, o net ir susiformavus kolonijai, jai sudėtinga išlikti iki jauniklių išsiritimo.

    Flamingai yra socialūs paukščiai, migruojantys dideliais būriais, o jų judėjimo kryptys gali apimti kelias valstybes. Žiedavimo duomenys rodo, kad dalis individų tarp sezonų gali persikelti į Rumuniją, Bulgariją, Italiją ar Ispaniją, todėl regiono kolonijos glaudžiai susijusios su platesniu Europos ir Viduržemio jūros baseino migracijos tinklu.

    Šie paukščiai gyvena ilgai, neretai daugiau nei 30 metų, o perėjimo sėkmė priklauso nuo stabilios aplinkos. Paprastai flamingai deda vieną, rečiau du kiaušinius, o lizdus supila iš dumblo, smėlio ir kriauklelių seklumose, kad net pakilus vandeniui kiaušiniai liktų virš vandens.

    Ekologai pabrėžia, kad karas ne tik tiesiogiai trikdo perėjimą, bet ir apsunkina nuoseklų gamtos stebėjimą, nes dalis teritorijų išlieka nesaugios ar neprieinamos. Vis dėlto Tūzlos limanuose tęsiamas monitoringas laikomas svarbiu, siekiant suprasti, kaip ilgalaikis triukšmas ir stresas gali paveikti šių paukščių populiacijas ateityje.

  • Prie Černobylio aptikti rudojo lokio pėdsakai: ką tai rodo apie zonos laukinės gamtos sugrįžimą

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate šįkart užfiksuoti rudojo lokio pėdsakai. Apie radinį pranešė rezervato specialistai, pabrėždami, kad pėdsakai aptikti teritorijoje, kuri anksčiau buvo nukentėjusi nuo gaisro.

    Rudojo lokio pėdsakai laikomi vienu patikimiausių signalų, kad vietovėje lankosi stambūs žinduoliai. Pagal atspaudų dydį, formą ir eisenos ypatybes specialistai gali nustatyti rūšį, judėjimo kryptį ir kartais įvertinti elgsenos detales.

    „Pėdsakų atspaudai yra vienas svarbiausių įrodymų, kad teritorijoje yra stambių žinduolių: pagal juos galima spręsti ir apie gyvūno judėjimą, ir apie jo aktyvumą“, – sakė rezervato specialistai.

    Rezervate pabrėžiama, kad lokiai Černobylio zonoje fiksuojami ne pirmą kartą. Jų buvimas nustatomas tiek pagal pėdsakus ir kitus veiklos ženklus, tiek naudojant fotospąstus, kurie leidžia rinkti duomenis ilgą laiką ir skirtingose buveinėse.

    Tokie stebėjimai svarbūs ne vien dėl pavienio radinio: jie papildo ilgalaikius duomenis apie didžiųjų plėšrūnų paplitimą, migraciją ir buveinių pasirinkimą. Specialistai akcentuoja, kad ypač vertinga sekti, kaip gyvūnai naudojasi skirtingomis teritorijomis, įskaitant po gaisrų atsikuriančius plotus.

    Rudasis lokys laikomas vienu didžiausių sausumos plėšrūnų pasaulyje, o Ukrainos faunoje tai yra didžiausias plėšrūnas. Jam būdingas stambus, kresnas kūnas, ryški ketera, masyvi galva, o letenos turi didelius, neįtraukiamus nagus.

    Rūšis turi kelis porūšius, kurie skiriasi dydžiu ir spalva, o lokių masė gali labai varijuoti priklausomai nuo regiono. Europoje gyvenantys rudieji lokiai paprastai yra mažesni nei didžiausios populiacijos Aliaskoje, kur pasitaiko itin stambių individų.

    Nors lokys priskiriamas plėšrūnams, jo mityba dažnai būna labai įvairi. Daugelyje vietovių jis minta uogomis, riešutais, augalais, vabzdžiais, žuvimi ar dvėsena, o didesnę grobį medžioja ne nuolat, bet priklausomai nuo sezono ir maisto prieinamumo.

    Černobylio atskirties zona jau ne vienerius metus minima kaip teritorija, kurioje laukiniai gyvūnai gana sėkmingai naudojasi sumažėjusia žmogaus veikla. Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad didesnis „tylos“ ir mažesnio trikdymo efektas kai kuriose vietose gali sudaryti sąlygas grįžti jautresnėms rūšims.

    Tuo pačiu specialistai pabrėžia, kad zona nėra vienalytė: radiacinis fonas skirtingose vietose skiriasi, o gaisrai, vandens režimo pokyčiai ir buveinių fragmentacija daro įtaką gyvūnų judėjimui. Dėl to kiekvienas naujas fiksavimas laikomas svarbia dėlionės dalimi, padedančia tiksliau suprasti, kaip gyvūnai prisitaiko.

    Rezervatas primena, kad pastaruoju metu Černobylio apylinkėse fiksuojami ir kiti gyvūnai, o ypač vertingi yra vaizdo įrašai ar fotospąstų medžiaga, leidžianti ne tik patvirtinti rūšį, bet ir vertinti jos elgesį. Tokie duomenys vėliau naudojami planuojant apsaugos priemones ir stebėsenos maršrutus.

    Specialistų teigimu, rudojo lokio pėdsakų radimas dar nereiškia, kad teritorijoje susiformavo stabili populiacija, tačiau tai rodo, jog didieji plėšrūnai šią zoną naudoja kaip judėjimo ar maitinimosi erdvę. Artimiausiu metu planuojama tęsti stebėseną ir tikslinti, kiek dažnai lokiai čia sugrįžta.

  • Odesos srityje į pastatą įskrido spalvinga paprastoji raudonuodegė: migruoja į Afriką

    Odesos srityje į Nacionalinio gamtos parko Tuzlo limanai inspektorių pastatą netikėtai įskrido paprastoji raudonuodegė. Apie šį atvejį pranešė parko mokslininkas ir tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, pasidalijęs įrašu, kuriame užfiksuotas paukštis.

    Pasak specialisto, šiuo metų laiku per parko teritoriją vyksta intensyvi smulkiųjų paukščių migracija. Nuo aušros iki saulėlydžio virš smėlingos nerijos ir pakrančių buveinių praskrenda dešimtys tūkstančių įvairių rūšių paukščių, keliaujančių žiemoti į Afriką.

    Paprastoji raudonuodegė yra nedidelis, apie 15 centimetrų ilgio vabzdžiaėdis paukštis, kurio patinai išsiskiria ryškesne spalva. Migracijos metu jos dažnai laikosi atviresnėse vietose, pamiškėse ar krūmynuose, o vabzdžių vaikymasis kartais baigiasi netikėtais „vizitais“ į žmonių statinius.

    Ivanas Rusevas teigė, kad šį kartą paukštis, gaudydamas vabzdžius, įskrido į inspektorių patalpas pasienio poste, vadinamame Tuzlo Amazonija. Paukštis buvo apžiūrėtas ir netrukus paleistas atgal į gamtą.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad migracija vyksta net ir karo sąlygomis, tačiau triukšmas bei nuolatiniai trikdžiai gali daryti apčiuopiamą poveikį kai kurioms rūšims. Anksčiau parko atstovai yra minėję, kad dėl padidėjusios triukšmo taršos ir bepiločių orlaivių keliamo streso regione sumažėjo retųjų rožinių flamingų.

    Pasak Ivano Rusevo, didesnė flamingų grupė, fiksuota vasaros pradžioje, vėliau susitraukė iki kelių mažesnių būrelių, kurių bendrai buvo kiek daugiau nei šimtas paukščių. Jis taip pat yra aiškinęs, kad 2023 metais šie paukščiai pirmą kartą perėjo Tuzlo limanuose, tačiau vėlesniais metais perėjimas buvo nesėkmingas, o dalis lizdų neišliko dėl karo poveikio.

    Specialistų teigimu, tokie atvejai primena, kad pakrančių parkai yra ne tik saugomos teritorijos, bet ir svarbūs migracijos koridoriai, kuriuose bet koks trikdymas gali turėti pasekmių. Todėl rudeninės ir pavasarinės migracijos metu ypač svarbu mažinti triukšmą jautriose buveinėse ir saugoti paukščių poilsio vietas.