CP v2

Tag: Ekologija

  • Kodėl Josemite sekvojoje iškirstas tunelis tapo sensacija ir pamoka, kurios šiandien nekartotų

    1881 metais Josemito nacionaliniame parke JAV vienos milžiniškos sekvojos kamiene buvo iškirstas tunelis, pro kurį galėjo pravažiuoti diližansai. Medis, vėliau pramintas Wawona Tunnel Tree, greitai tapo viena ryškiausių parko atrakcijų ir dešimtmečius traukė lankytojus.

    Šiandien toks sprendimas skamba sunkiai įsivaizduojamai, tačiau XIX amžiuje požiūris į gamtos apsaugą buvo kitoks. Tuomet nacionaliniai parkai dar tik formavo savo misiją, o turizmas dažnai buvo skatinamas įspūdingais, bet gamtai rizikingais sumanymais.

    Istoriniuose pasakojimuose pabrėžiama, kad tunelis nebuvo būtinas susisiekimui: kelią buvo galima nesunkiai nutiesti aplink medį. Vis dėlto idėja suveikė kaip marketingas, nes galimybė įvažiuoti į gyvą medį tapo išskirtiniu reginiu.

    Už darbą dviem broliams, pavarde Scribner, buvo sumokėta 75 doleriai, tai yra apie 70 eurų. Jie išplėtė jau buvusį pažeidimą medžio apačioje iki angos, pakankamos diližansui.

    Tuometinė sekvoja siekė apie 69 metrų aukštį, o kamieno skersmuo prie pagrindo buvo apie 7,9 metro. Lankytojai sustodavo tunelio viduje fotografuotis, o vėliau pro šią angą ėmė važiuoti ir automobiliai.

    Paradoksalu, bet ši atrakcija prisidėjo ir prie sekvojų miškų žinomumo bei jų apsaugos idėjos sklaidos. Tuo metu tai atrodė kaip būdas pritraukti dėmesį į gamtą, net jei dėl to buvo pažeidžiamas vienas medis.

    Vis dėlto ilgainiui pasekmės tapo akivaizdžios: sekvoja ir anksčiau buvo šiek tiek pasvirusi, o po tunelio iškirtimo jos stabilumas dar labiau silpo. Tuščiavidurė ertmė kamieno apačioje reiškė mažesnį atsparumą vėjui, sniegui ir dirvožemio pokyčiams.

    1969 metų vasarį medį palaužė sudėtingas derinys: sunkus šlapias sniegas apkrovė lają, o įmirkęs dirvožemis sumažino atramą negiliai šaknų sistemai. Sekvoja neatlaikė šoninės apkrovos ir nuvirto.

    Po šio įvykio parko administracija nusprendė kamieno neišvežti. Nuvirtusi sekvoja palikta kaip ekosistemos dalis, nes tokia mediena tampa buveine vabzdžiams ir gyvūnams, o irimo procesas palaiko maistmedžiagių apytaką.

    Wawona Tunnel Tree istorija tapo aiškiu pavyzdžiu, kaip pasikeitė gamtosaugos principai nacionaliniuose parkuose. Šiandien prioritetas teikiamas natūralių objektų išsaugojimui, o infrastruktūra paprastai projektuojama taip, kad kuo mažiau keistų jautrias ekosistemas.

    Josemite naujų tunelių sekvojose nebeatsirado, o pats atvejis dažnai minimas kaip pamoka apie ribą tarp turizmo patrauklumo ir negrįžtamų pasekmių gamtai. Tame pačiame regione dar yra istorinis pavyzdys, kai 1895 metais tunelis buvo iškirstas kitame medyje, vadintame California Tunnel Tree.

  • Kinijoje nutiesė plastikinę kelių dangą: į asfaltą įmaišė per 6 000 perdirbtų pieno butelių

    Šanchajuje dar 2021 metais įgyvendintas neįprastas infrastruktūros bandymas: universiteto teritorijoje nutiestas kelio ruožas, kuriam panaudotos perdirbtos plastiko atliekos, įskaitant daugiau kaip 6 000 panaudotų pieno butelių. Idėja paprasta, bet ambicinga – dalį įprastų asfalto sudedamųjų pakeisti perdirbtu polimeru, kad mažiau atliekų patektų į sąvartynus.

    Projektas įgyvendintas Rytų Kinijos mokslo ir technologijų universitete, bendradarbiaujant su chemijos pramonei atstovaujančia bendrove „Dow“ ir pieno prekės ženklu „Shiny Meadow“. Kelio danga sukurta naudojant polimerais modifikuotą asfaltą – tai technologija, kai į bitumą ar asfalto mišinį įmaišomi polimerai, siekiant pagerinti eksploatacines savybes.

    Nors tokie buteliai teoriškai gali būti perdirbami, praktikoje perdirbėjai jų dažnai vengia dėl užterštumo. Pieno likučiai ir organinės priemaišos apsunkina rūšiavimą bei plovimą, todėl atliekų tvarkytojams tai tampa brangesniu ir mažiau patraukliu srautu.

    Dėl šios priežasties dalis plastiko, kuris „ant popieriaus“ laikomas perdirbamu, realiame gyvenime praranda vertę ir keliauja į mišrių atliekų grandinę. Kelio dangos projektas buvo pristatytas kaip būdas sukurti alternatyvų tokio plastiko panaudojimo kelią, kai tradicinis perdirbimas stringa.

    Sprendimo esmė – surinkti sunkiau perdirbamas plastiko atliekas, jas apdoroti ir paversti antrine žaliava, kuri gali būti naudojama asfaltui modifikuoti. Tokiu atveju plastikas tampa ne atskira dangos „pakaitalo“ plokšte, o mišinio dalimi, kuri prisideda prie tam tikrų fizinių savybių.

    Bendrovė „Dow“ teigė, kad tokie sprendimai potencialiai leidžia mažinti pirminių žaliavų poreikį, o kartu ieškoti būdų, kaip prailginti kelio dangos tarnavimo laiką. Kuo ilgiau danga tarnauja be remonto, tuo mažiau reikia naujų medžiagų, transportavimo ir statybos darbų.

    Tokie projektai dažnai pristatomi kaip žiedinės ekonomikos pavyzdžiai, kai pakuotė po naudojimo nelieka bevertė. Vis dėlto specialistai paprastai pabrėžia, kad būtina vertinti visą ciklą: nuo surinkimo ir apdorojimo kaštų iki ilgalaikės dangos būklės, mikroplastiko rizikų bei realaus poveikio emisijoms.

    Kinijos bandymas taip pat parodė, kad universiteto ir verslo partnerystė gali tapti greitu būdu išbandyti technologiją realiomis sąlygomis. Toks modelis leidžia kaupti duomenis apie dangos atsparumą, priežiūros poreikį ir tai, ar sprendimą galima patikimai taikyti platesniu mastu.

    „Dow“ viešai yra minėjusi, kad perdirbto plastiko panaudojimas keliuose buvo bandomas ir kitose Azijos šalyse, bendradarbiaujant su vietos partneriais. Tokie projektai paprastai siekia dviejų tikslų: sumažinti sunkiai perdirbamų atliekų kiekį ir rasti ekonomiškai pagrįstą būdą jas įtraukti į infrastruktūrą.

    Vis dėlto galutinį vertinimą dažniausiai nulemia ne įspūdinga idėja, o kelių metų eksploatacijos rezultatai. Jei tokios dangos iš tiesų tarnauja ilgiau ar reikalauja mažiau remonto, plastiko panaudojimas asfalte gali tapti ne vien simboline, o praktiška atliekų mažinimo priemone.

  • Aliaskos 1964 metų žemės drebėjimas pakėlė jūros dugną: per 50 metų žuvys pasikeitė neatpažįstamai

    1964 metais Aliaską supurtęs 9,2 balo žemės drebėjimas buvo toks galingas, kad kai kur pakėlė pakrantę ir jūros dugną keliais metrais. Dalis vietovių per trumpą laiką tapo sausuma, o atskiruose ruožuose pakilimas siekė net apie 11 metrų.

    Geologų vertinimu, prie Montague salos vietomis fiksuotas maždaug 3,7–4,3 metro dugno pakilimas. Tai reiškė, kad sūrus vanduo, dar visai neseniai buvęs vandenyno dalimi, jau kitą rytą atsidūrė aukščiau potvynio linijos.

    Šie nauji vandens telkiniai ilgainiui ėmė gėlintis nuo lietaus ir tirpsmo vandens, todėl susiformavo tvenkiniai, labiau panašūs į gėlavandenes buveines. Į dalį jų pateko ir žuvys, kurios staiga atsidūrė visai kitokiomis sąlygomis nei atviroje jūroje.

    Tyrėjų dėmesį patraukė trydyglės dyglės, nedidelės žuvys, paplitusios šiauriniuose vandenyse ir žinomos dėl šoninių kaulinių plokštelių. Naujuose tvenkiniuose sumažėjo plėšrūnų, neliko druskingumo, o žiemą vandens paviršių ilgam padengdavo ledas.

    Praėjus maždaug 50 metų po drebėjimo, mokslininkų komanda, vadovaujama Emily Lescak, nuvyko į sunkiai pasiekiamas salas patikrinti, kas nutiko šioms populiacijoms. Buvo surinkta daugiau kaip 1 000 individų mėginių ir palyginti daugiau nei 130 000 DNR skirtumų.

    Analizė parodė, kad tvenkiniuose gyvenančios žuvys iš tiesų kilo iš vietinių jūrinių dyglių, tačiau per palyginti trumpą laiką smarkiai nutolo nuo protėvių. Mokslininkai teigė, kad jų pokyčių mastas priartėjo prie skirtumų, kuriuos gėlavandenės populiacijos sukaupė per tūkstančius metų po ledynų atsitraukimo.

    Tyrimuose aprašyta, kad pasikeitė žuvų kūno forma, akių dydis, spalva, kaulų proporcijos ir apsauginis šarvas. Ypač išryškėjo šoninių plokštelių mažėjimas, siejamas su vienu genu, dažnai minimų šios rūšies evoliucijos tyrimuose.

    Mokslininkai aiškino, kad kai kuriais atvejais pokyčius lemia ne paties geno „perrašymas“, o nedidelės reguliacinės DNR dalies kaita. Tokie genetiniai „jungikliai“ nurodo, kur ir kada genas turi būti aktyvus, todėl prisitaikymas gali vykti greičiau, nei būtų tikėtasi vien iš atsitiktinių mutacijų kaupimosi.

    Pažymima, kad variantai, susiję su mažesniu plokštelių skaičiumi, jūrinėse populiacijose egzistuoja retai, tačiau tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pranašumu. Kai aplinka staiga pasikeičia, atranka gali sparčiai „iškelti“ jau egzistuojančius genetinius variantus.

    Aliaskos pavyzdys tapo viena aiškiausių realaus laiko evoliucijos iliustracijų, kai geologinis įvykis sukuria naujas buveines ir per kelias dešimtis metų išryškėja apčiuopiami biologiniai pokyčiai. Tokie atvejai leidžia geriau suprasti, kaip rūšys prisitaiko prie staigių aplinkos lūžių.

    Mokslininkams tai taip pat svarbu prognozuojant biologinės įvairovės reakcijas į šiandieninius pokyčius, kai buveines keičia ne tik gamtiniai kataklizmai, bet ir žmogaus veikla. Kuo tiksliau suprantami genetiniai mechanizmai, tuo geriau galima vertinti, kurios populiacijos turi daugiau galimybių prisitaikyti, o kurioms gresia nykimas.

  • Mokslininkai nustatė: vilkai gali padėti mėlynėms plisti ir dygti greičiau, nei manyta iki šiol

    Mokslininkai pateikė netikėtą išvadą apie vilkų vaidmenį miškuose: šie plėšrūnai gali prisidėti ne tik prie ekosistemų pusiausvyros, bet ir prie mėlynių dauginimosi. Tyrėjai nustatė, kad sėklos, perėjusios per vilko virškinamąjį traktą, laboratorinėmis sąlygomis sudygo dažniau ir greičiau nei sėklos, išimtos tiesiai iš uogų.

    Tyrimas atliktas JAV Minesotos valstijos šiaurinėje dalyje, kur dvejus metus buvo renkami švieži vilkų ekskrementų mėginiai. Pasak mokslininkų, dalyje mėginių dominavo suvirškintos laukinės mėlynės, todėl atsirado galimybė iš jų išgauti sėklas ir palyginti su kontroliniais mėginiais.

    Surinkti mėginiai kelias savaites buvo džiovinami, vėliau užšaldomi, o po kelių mėnesių iš jų rankomis ištrauktos mėlynių sėklos. Tuomet jos buvo daiginamos vienodomis sąlygomis ant drėgnos filtravimo popieriaus, o kontrolinė grupė sudaryta iš sėklų, paimtų iš nepažeistų uogų.

    Rezultatai išsiskyrė aiškiai: iš 802 sėklų, išgautų iš vilkų ekskrementų, sudygo 96 proc. Tuo metu kontrolinėje grupėje iš 484 sėklų sudygo 69 proc. Dar vienas skirtumas buvo dygimo greitis: maždaug pusė per vilko virškinimą „praėjusių“ sėklų sudygo iki 19 dienos, o kontrolinėms sėkloms tam prireikė iki 26 dienos.

    Iš pirmo žvilgsnio mėlynės vilkų mityboje gali skambėti keistai, nes šie gyvūnai laikomi stambiųjų kanopinių medžiotojais. Vis dėlto vasaros viduryje ir pabaigoje uogos gali sudaryti reikšmingą raciono dalį, ypač kai jų miškuose gausu ir jos lengvai pasiekiamos.

    Ankstesni lauko stebėjimai taip pat yra fiksavę neįprastų elgsenos detalių, susijusių su uogomis. Pavyzdžiui, aprašytas atvejis, kai suaugęs vilkas atpylė uogas jaunikliams, o tai rodo, kad augalinis maistas tam tikrais metų laikais gali būti svarbesnis, nei dažnai manoma.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar anksti daryti labai plačias išvadas apie poveikio mastą, tačiau pati kryptis svarbi. Jei vilkai iš tiesų padeda mėlynių sėkloms ne tik išgyventi, bet ir greičiau pradėti dygti, tai gali reikšti, kad plėšrūnai prisideda prie augalų atsikūrimo ten, kur patys migruoja ar medžioja.

    Be to, vilkai teoriškai gali pernešti sėklas didesniais atstumais nei smulkesni gyvūnai, todėl gali prisidėti ir prie mėlynių plitimo tarp atskirų miško plotų. Vis dėlto tikslus laikas, kiek sėklos išbūna vilko virškinamajame trakte, ir realūs pernešimo atstumai šiame tyrime nebuvo tiesiogiai išmatuoti.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vilkas yra vienas geriausiai ištirtų stambiųjų plėšrūnų, todėl nauji duomenys apie jo sąsajas su augalų plitimu stebina. Tokie rezultatai primena, kad net ir gerai pažįstamų rūšių poveikis ekosistemoms gali būti platesnis, nei apibrėžiama vien medžiokle ar konkurencija.

    Artimiausi žingsniai, kurių tikisi mokslininkai, būtų platesni tyrimai su didesniu mėginių skaičiumi ir stebėjimai natūralioje aplinkoje. Tai leistų tiksliau įvertinti, ar šis efektas pasikartoja skirtinguose regionuose ir kiek jis reikšmingas mėlynių populiacijoms ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Katastrofos receptas: kodėl baltųjų meškų perkėlimas į Antarktidą būtų pavojingas gamtai

    Baltosios meškos gyvena tik Arkties regione, o pingvinai ir didžioji dalis Antarktidos pakrančių faunos vystėsi visiškai kitoje, nuo sausumos plėšrūnų beveik izoliuotoje aplinkoje. Dėl to šie gyvūnai neturi elgsenos, padedančios efektyviai gintis nuo tokio tipo medžiotojo.

    Baltasis lokys (Ursus maritimus) nėra toks siauras specialistas, kaip kartais manoma. Nors pagrindinis jo grobis yra ruoniai, šis plėšrūnas gali maitintis ir paukščiais, jų kiaušiniais, dvėseliena, o esant progai prisitaiko prie įvairių lengvai pasiekiamų maisto šaltinių.

    Iš pirmo žvilgsnio Antarktida netgi atrodo tinkama: čia taip pat yra jūros ledas, o pakrantėse gyvena kelios ruonių rūšys. Be to, didelės pingvinų kolonijos galėtų tapti lengvu, gausiu ir nuolat pasiekiamu grobiu.

    Tačiau būtent prisitaikymo gebėjimas ir jėga paverstų baltąją mešką ypač pavojinga. Ji galėtų greitai išnaudoti vietinius maisto išteklius, o tai staigiai pakeistų visos ekosistemos pusiausvyrą ir paveiktų ne vieną rūšį, bet visą mitybos grandinę.

    „Baltųjų meškų elgsena pakankamai lanksti, kad jos prisitaikytų prie kitokių sąlygų, tačiau pasekmės Antarktidos faunai būtų pražūtingos“, – teigiama gamtos publikacijose, nagrinėjančiose tokio perkėlimo rizikas.

    Toks scenarijus atitinka tipinį invazinių rūšių poveikį: naujas, efektyvus plėšrūnas patenka į aplinką, kur vietiniai gyvūnai neturi apsauginių prisitaikymų. Rezultatas dažnai būna staigus populiacijų smukimas, buveinių pokyčiai ir ilgalaikės pasekmės, kurias suvaldyti itin sunku.

    Klimato kaitai mažinant jūros ledo plotus Arktyje, diskusijos apie baltųjų meškų ateitį tik stiprės. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad sprendimų reikia ieškoti mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir saugant Arkties buveines, o ne perkeliant plėšrūnus į naujus žemynus.

  • Pavojingas rudeninis augalas jau žydi: kaip atpažinti rudeninį vėlyvį ir neapsinuodyti

    Rugsėjį ir spalį pievose bei drėgnose ganyklose vis dažniau pražysta rudeninis vėlyvis (Colchicum autumnale) – išvaizdus, tačiau itin nuodingas augalas. Specialistai pabrėžia, kad apsinuodijimą gali sukelti bet kuri jo dalis, todėl rinkti ar skinti šių žiedų nerekomenduojama.

    Rudeninį vėlyvį išduoda vienas svarbiausių požymių: rudenį matomi beveik vien žiedai, o lapai ir sėklos pasirodo tik pavasarį. Dėl to žmonės kartais klaidingai mano, kad žydintis augalas yra nepavojingas, tačiau būtent šis vėlyvas žydėjimas ir tampa apgaulingas.

    Pagrindinė rizika siejama su kolchicinu – stipriai toksiška medžiaga, veikiančia ląstelių dalijimąsi. Didžiausia jo koncentracija paprastai būna požeminėje augalo dalyje, todėl kasimas, rovimas ar bandymai persodinti kelia ypač didelį pavojų.

    Apsinuodijimas gali būti sunkus, o simptomai ne visada pasireiškia iš karto. Dėl uždelstos reakcijos žmogus kartais nesusieja blogos savijautos su kontaktu ar netyčia paragauta augalo dalimi, todėl svarbu įtarus apsinuodijimą kuo greičiau kreiptis į medikus.

    Rudenį rudeninis vėlyvis dažniausiai matomas kaip šviesiai rožinis ar violetinis žiedas be lapų, augantis drėgnesnėse vietose. Pavasarį, kai pasirodo lapai, kyla papildoma rizika – žali lapai gali būti supainioti su valgomais augalais, ypač kai renkami laukiniai žalumynai.

    Gamtoje net gyvuliai dažnai instinktyviai vengia šio augalo, tačiau žmonėms tokia „apsauga“ neveikia. Jei pievose ar ganyklose pastebėjote pavienius ar grupėmis žydinčius augalus, saugiausia jų neliesti ir neleisti su jais žaisti vaikams.

    Tarp dažniausiai minimų simptomų – deginimas ar perštėjimas burnoje, rijimo sunkumai, pykinimas, vėmimas, pilvo spazmai ir viduriavimas. Sunkesniais atvejais gali sutrikti širdies ir kitų organų veikla, todėl delsti pavojinga.

    Įtarus apsinuodijimą rekomenduojama nedelsiant kreiptis skubios pagalbos ir kuo tiksliau nurodyti, su kokiu augalu galėjo būti kontaktuota. Jei įmanoma, medikams gali padėti ir aiškus augalo apibūdinimas ar nuotrauka, tačiau svarbiausia – nebandyti augalo ragauti ar „tikrinti“ jo savybių.

    Nors kolchicinas dėl poveikio ląstelėms naudojamas medicinoje ir moksle, tai nereiškia, kad augalą saugu naudoti namuose. Savarankiški bandymai iš jo gaminti užpilus ar „liaudiškas priemones“ yra viena rizikingiausių klaidų, galinčių baigtis sunkiu apsinuodijimu.

  • Eukaliptų bumas Etiopijoje nuo 1894 metų: greita nauda virto vandens ir dirvožemio krize

    Etiopijoje daugiau kaip prieš 130 metų pradėta masiškai sodinti eukaliptus atrodė greitas sprendimas augančiam sostinės regionui, kuriam trūko malkų ir statybinės medienos. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė tokios politikos kaina tapo itin didelė: kai kuriose vietovėse pastebimai seko šaltiniai, mažėjo upelių debitas, o dirvožemis sausėjo.

    Istorinis lūžis siejamas su 1894–1895 metais, kai valdant imperatoriui Menelikui II eukaliptai buvo pasirinkti dėl vienos priežasties: jie greitai auga ir leidžia per trumpą laiką gauti medienos. Per dešimtmečius plantacijos išsiplėtė iki maždaug 506 000 hektarų, o eukaliptas tapo viena reikšmingiausių medienos tiekimo grandžių Rytų Afrikoje.

    Tyrėjai aiškina, kad eukaliptų šaknų sistema veikia tarsi intensyvus „siurblys“, galintis greitai pasisavinti drėgmę iš dirvožemio ir požeminių vandens sluoksnių. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, jog vienas suaugęs medis per parą gali išgarinti apie 20–40 litrų vandens, o sausros metu kai kurios rūšys vandens sunaudoja dar daugiau.

    Centriniuose Etiopijos aukštikalnių regionuose fiksuota, kad šalia eukaliptų plantacijų šaltinių debitas gali mažėti beveik perpus, o kai kuriuose baseinuose požeminio vandens lygis svyruoja centimetrų tikslumu net per trumpus laikotarpius. Tuo pat metu dirvožemis praranda dalį maistinių medžiagų, ypač kai mediena intensyviai kertama ir iš teritorijos išvežama be atkuriamųjų priemonių.

    Nepaisant problemų, ekspertai dažniausiai nesiūlo eukaliptų „išnaikinti“, nes jie išlieka svarbūs vietos ekonomikai: medienos ruošos ir prekybos grandinė maitina tūkstančius šeimų. Be to, dalis specialistų pabrėžia, kad eukaliptų mediena mažina spaudimą likusiems natūraliems miškams, kurie kitu atveju galėtų būti kertami dar intensyviau.

    Vis dėlto mokslininkų rekomendacijos krypsta į balansą: riboti eukaliptų sodinimą prie vandens telkinių, upių ir šaltinių, o plantacijas planuoti taip, kad jos nesikirstų su jautriausiomis vandens kaupimo zonomis. Taip pat siūloma dažniau taikyti mišrius želdinimo principus, eukaliptus kaitaliojant su vietinėmis rūšimis, kurios geriau prisitaikiusios prie regiono vandens režimo.

    Etiopija pastaraisiais metais garsėjo ir ambicingomis medžių sodinimo kampanijomis, įskaitant iniciatyvas, kuriomis siekta per vieną dieną pasodinti šimtus milijonų sodinukų. Tačiau nepriklausomi vertinimai rodė, kad dalyje regionų sodinukų išgyvenamumas buvo apie 40 proc., todėl vien skaičius, kiek pasodinta, dar negarantuoja realaus ekosistemų atkūrimo.

    Specialistai pabrėžia, kad tvarus miškų atkūrimas remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir rūšių parinkimu, vandens išteklių apsauga, dirvožemio atkūrimu bei ilgalaike priežiūra. Eukaliptų istorija Etiopijoje vis dažniau pateikiama kaip pavyzdys, kaip greiti sprendimai gali tapti ilgalaikiu iššūkiu, jei neįvertinamas poveikis vandeniui, dirvožemiui ir vietinėms ekosistemoms.

  • Prie Aliaskos aptikti 9 nauji giliavandenių kempinių tipai: ką tai keičia jūros ekosistemai

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos (NOAA) mokslininkai prie Aliaskos krantų identifikavo devynis anksčiau mokslui nežinomus giliavandenių kempinių tipus. Radiniai užfiksuoti Aliaskos įlankoje ir netoli Aleutų salų, o bendras žinomų kempinių tipų skaičius šiame regione išaugo iki 232.

    Mėginiai buvo surinkti per kasmetinius NOAA Fisheries dugninių tralų tyrimus, kuriais stebimos dugninių žuvų ir moliuskų ištekliai. Nors dalis medžiagos paimta dar 2012 metais, naujų tipų aprašymai pateikti dviejuose neseniai publikuotuose moksliniuose darbuose, kai tyrėjai detaliai išanalizavo surinktus pavyzdžius.

    Giliavandenės kempinės dažnai vadinamos gyvais vandens filtrais, nes nuolat per savo kūną perleidžia jūros vandenį ir iš jo išgauna maisto daleles. Jos laikomos vienais seniausių daugialąsčių gyvūnų Žemėje, o jų evoliucijos istorija siekia daugiau nei 600 mln. metų.

    NOAA biologai pabrėžia, kad kempinių sankaupos kuria sudėtingą dugno struktūrą, panašią į miško formuojamą buveinę sausumoje. Tokia struktūra suteikia prieglobstį ir veisimosi erdves žuvims bei krabams, įskaitant ir komerciškai reikšmingas rūšis, todėl kempinių buveinės siejamos ir su žuvininkystės tvarumu.

    „Kempinės turi didelę ekologinę reikšmę“, – sakė NOAA Fisheries biologas ir vienas tyrimų bendraautorių Šonas Runi.

    Jo teigimu, giliavandeniai rajonai tebėra sunkiai pasiekiami, ypač akmenuotos dugno vietos, kur įprasti tralų metodai ne visada leidžia surinkti reprezentatyvius duomenis. Dėl to mokslininkai neatmeta, kad prie Aliaskos krantų dar gali būti šimtai neaprašytų kempinių tipų.

    Skirtingai nei daugelį jūrų gyvūnų, kuriuos galima atskirti pagal aiškius išorinius požymius, kempines vizualiai identifikuoti gerokai sunkiau. Jos neturi smegenų ar sudėtingų organų, todėl tyrėjams dažnai tenka remtis mikroskopine skeleto sandara ir genetiniais duomenimis.

    Vienas svarbiausių šiuolaikinių metodų yra vadinamieji DNR brūkšniniai kodai, kai rūšiai ar tipui priskiriama specifinė trumpų genetinių sekų kombinacija. Vis dėlto kempinių genetiniai tyrimai nėra paprasti, nes filtravimo būdu besimaitinančių organizmų audiniuose neretai aptinkama ir svetimos DNR bei junginių, galinčių apsunkinti analizę.

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai atkreipia dėmesį, kad giliavandenių ekosistemų ateitis priklauso ne tik nuo tyrimų, bet ir nuo ūkinės veiklos ribojimo. Tarp didžiausių rizikų minimas dugninis tralavimas, galintis mechaniškai pažeisti lėtai augančias kempinių bendrijas ir jų kuriamas buveines.

    Taip pat diskusijas kelia planai plėsti giliavandenę kritinių mineralų, tokių kaip nikelis ar varis, paiešką ir gavybą. Gamtosaugos organizacijos perspėja, kad dugno gavybos technika gali tiesiogiai naikinti trapias dugno bendrijas, o pasekmės gali būti ilgalaikės, ypač sparčiai kintant klimatui ir vandenynų sąlygoms.

    „Dugno tralavimas yra ypač destruktyvus ir netvarus žvejybos būdas“, – sakė Aliaskoje veikiančio Biologinės įvairovės centro atstovas Kuperis Frimenas.

    Jo vertinimu, papildoma giliavandenė kasyba dar labiau padidintų spaudimą dugno ekosistemoms, kurios ir taip yra pažeidžiamos. Anot jo, kempinių bendrijų išsaugojimas svarbus ne tik biologinei įvairovei, bet ir pakrančių bendruomenėms, kurių gerovė susijusi su stabiliais jūrų ištekliais.

  • Volynėje grybautoja rado beveik 2 kilogramus sveriantį baravyką: nuotraukos ir detalės

    Volynės miškuose netoli Manevičių užfiksuotas retas grybautojų laimikis: rastas įspūdingo dydžio baravykas, svėręs 1 kilogramą 820 gramų. Apie neįprastą radinį vietos žiniasklaidai pranešė Manevičių gyventojas Vitalijus Kurdelčiukas, pasidalijęs ir nuotraukomis.

    Pasak jo, baravyką rugsėjo 13 dieną miške rado jo žmona Viktorija. Grybas aptiktas netoli tvenkinių esančiame miško masyve, prie kelio, vedančio link Vovčetsko girininkijos.

    Nuotraukose matyti, kad tai tikras „grybų milžinas“: kepurėlės skersmuo aiškiai didesnis už žmogaus veido plotį. Tokie radiniai grybautojams laikomi didele sėkme, nes baravykai, perkopiantys 1,5 kilogramo ribą, pasitaiko itin retai.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad išskirtinį grybų dydį dažniausiai lemia keli sutampantys veiksniai: drėgmės balansas, palanki šiluma, tinkamas dirvožemis ir tai, kad grybas kurį laiką lieka nepastebėtas. Kai sąlygos stabilios, o miško paklotė pakankamai drėgna, baravykai gali augti sparčiau ir ilgiau, kol pasiekia įspūdingą masę.

    Kita svarbi priežastis – grybienos „amžius“ ir miško ekosistemos būklė. Senesnėse, mažiau trikdomose augavietėse grybiena būna tvirtesnė, o grybai kartais užauga didesni, ypač jei konkurencija dėl drėgmės ir maisto medžiagų tam tikru metu sumažėja.

    Nors milžiniškas baravykas atrodo įspūdingai, patyrę grybautojai primena, kad didelis grybas ne visada būna geriausios būklės. Peraugę baravykai neretai būna sukirmiję, minkštimas praradęs tvirtumą, o skonis – ne toks ryškus kaip jaunesnių grybų.

    Renkant grybus svarbiausia atidžiai įvertinti jų šviežumą ir būklę, o menkiausios abejonės dėl kokybės ar rūšies atpažinimo turėtų būti signalas grybo neimti. Tai ypač aktualu pradedantiesiems, kurie kartais susivilioja vien radinio dydžiu.

    „Toks radinys pasitaiko ne kiekvieną sezoną – miške rasti daugiau nei pusantro kilogramo sveriantį baravyką yra tikra sėkmė“, – sakė Vitalijus Kurdelčiukas.

  • Dunojus pasiekė istorinį minimumą: Rumunijoje laivybą stabdo seklumos ir veši augalai

    Dunojaus vandens lygis dėl užsitęsusios sausros pasiekė istorinį minimumą, o kai kuriuose ruožuose laivyba faktiškai paralyžiuota. Rumunijoje baržos stringa seklumose, dalis uostų laikinai uždaromi, o atslūgus vandeniui upės dugne vietomis sužėlė iki 2 metrų aukščio augalai.

    Rumunijos hidrologiniai duomenys rodo, kad į šalį įtekančio Dunojaus debitas sumažėjo maždaug iki 1 250 kubinių metrų per sekundę. Tai yra žemiausias rodiklis per visą stebėjimų laikotarpį, o kritinis vandens trūkumas jau daro įtaką tiek transportui, tiek infrastruktūrai palei upę.

    Ypač ryškiai situacija matoma prie Korabijos miesto Olto apskrityje, kur turistinis uostas šiuo metu neveikia. Vanduo atsitraukė taip toli, kad dalis prieplaukų, pontonų ir nedidelių laivų liko ant sausumos arba įklimpo dumble.

    „Tai įėjimas į turistinį uostą. Prieš 5 mėnesius čia buvo apie 2 metrų gylio vanduo, o dabar toje vietoje auga iki 2 metrų aukščio augalai“, – sakė Rumunijos televizijos žurnalistas.

    Laivybos problemos apima ne tik pavienius uostus: vietomis atsidengė smėlio ir dumblo seklumos, kurios driekiasi beveik iki upės vidurio. Dėl to dalis krovinių konvojų priversti mažinti grimzlę, riboti apkrovas arba visai sustoti, nes saugūs farvaterio gyliai tampa neprognozuojami.

    Žemas vandens lygis tapo iššūkiu ir energetikai, nes Dunojus naudojamas Černavodos atominės elektrinės reaktoriams aušinti. Siekiant išvengti rizikų, elektrinės prieigose vykdomi dugno gilinimo darbai, ardant smėlio sankaupas, kurios trukdo vandens pratekėjimui.

    Skelbiama, kad realiuoju laiku fiksuotas srautas siekė apie 1 300 kubinių metrų per sekundę, nors saugesniam reaktorių aušinimui reikia bent 1 400 kubinių metrų per sekundę. Energetikos pareigūnai pripažįsta, kad priemonės gali laikinai padėti, tačiau nekompensuoja natūralaus vandens pritekėjimo, kuris priklauso nuo kritulių baseine.

    Sausra ypač smarkiai smogė laivybai nuo Baziašo iki Breilos: dalis baržų sėdo ant seklumų, o jų sugrąžinimas į gilesnį vandenį gali užtrukti mėnesius. Vienas Bulgarijoje registruotas konvojus, kaip pranešama, daugiau nei pusantro mėnesio negali tęsti kelionės.

    Nuostoliai kaupiasi ir verslui, nes sustoję kroviniai reiškia prastovas, papildomas degalų sąnaudas bei logistikos grandinės trikdžius. Vienos laivybos bendrovės vadovas nurodė, kad per pirmuosius du mėnesius įmonės nuostoliai siekė apie 2,7 milijono eurų.

    Artimiausiomis dienomis situacija gali šiek tiek pagerėti, jei Vidurio Europoje gausiau palis, tačiau hidrologai perspėja, kad net ir trumpalaikis debito šuolis nebūtinai greitai grąžins Dunojų į įprastas ribas. Dėl šiltesnių vasarų ir dažnėjančių sausrų vandens kelių svyravimai Europoje tampa vis didesniu išbandymu transportui, energetikai ir pakrančių ekosistemoms.