Tag: Ekologija

  • Polesėje pasislėpęs miško ežeras prie Juzefo vienuolyno: legenda apie ąžuolu klotą dugną

    Polesės regiono miškuose, Rovno srityje, netoli Juzefo (Juzeffin) urono, yra vieta, kur gamtos peizažai susipina su istorija ir vietos pasakojimais. Šalia moterų vienuolyno, skirto Dievo Motinos Iverijos ikonai, lankytojus traukia nedidelis miško ežeras, apie kurį iki šiol sklando legendos.

    Vietovė yra nacionalinio gamtos parko Pusčia Radzivila teritorijoje, todėl čia vyrauja saugomoms teritorijoms būdingas kraštovaizdis ir ramybė. Miško tankmėje pasislėpęs vandens telkinys dažnai įvardijamas kaip viena iš ryškiausių Juzefo apylinkių detalių.

    Vietos šaltinių teigimu, moterų vienuolynas įkurtas 1990-ųjų pabaigoje, o jo architektūroje sąmoningai remtasi Polesės medinės statybos tradicijomis. Dėl to ansamblis vizualiai dera su aplinkiniu pušynu ir neatrodo svetimkūnis miško erdvėje.

    Atokumas nuo didesnių gyvenviečių čia kuria savotišką tylos zoną, kurią lankytojai sieja su susikaupimu ir malda. Pats vienuolynas dedikuotas Iverijos ikonai, kuri stačiatikių tradicijoje laikoma viena labiausiai gerbiamų ir siejama su Athoso kalno vienuolynų istorija.

    „Tarp aukštų pušų tvyro ypatinga vienumos atmosfera, o miško tyla sukuria sąlygas susikaupimui“, – sakoma vietos pasakojimuose apie šią vietą.

    Nacionalinio parko pateikiamoje informacijoje Juzefo vietovės istorija siejama su XVIII–XIX amžiais, kai čia galėjo būti dvarininkų sodyba. Vis dėlto pabrėžiama, kad daliai detalių prireiktų atskiro istorinio patvirtinimo, nes kai kurie pasakojimai remiasi fragmentiškais šaltiniais ir vietos atmintimi.

    Šiandien Juzefo apylinkės dažniau minimos kaip skirtingų laikotarpių sankirta: miško kraštovaizdis, šiuolaikinis vienuolynas ir išlikę senesnių epochų pėdsakai, kuriuos žmonės bando perskaityti per vietovardžius ir legendas.

    Didžiausia intriga siejama su šalia vienuolyno esančiu miško ežeru. Pasakojama, kad vandens telkinio dugnas esą kadaise buvo išklotas ąžuolo lentomis ar rąstais, kad prie vandens būtų patogiau patekti dvaro panelėms.

    Legenda aiškina, jog medinė danga ilgainiui galėjo nugrimzti ir pasislėpti po dumblu, lapais bei natūraliomis nuosėdomis. Tačiau patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad ežero dugne tikrai yra išlikusių ąžuolo konstrukcijų, viešai nepateikiama.

    „Istorija apie dugne buvusį medinį paklotą iki šiol išlieka vietos padavimu, suteikiančiu ežerui paslaptingumo“, – teigiama aprašymuose apie šią vietą.

    Tokie pasakojimai Polesėje nėra reti: regionas garsėja uronais, miškų masyvais ir žodinėmis tradicijomis, kurios neretai papildo oficialiai žinomą istoriją. Dėl to Juzefo apylinkės įdomios ne tik tikintiesiems, bet ir keliautojams, ieškantiems mažiau žinomų gamtos kampelių, kur praeitis ir dabartis susitinka tyloje.

  • Odesos srityje pastebėtos neišskridusios kregždės: ornitologas paaiškino, kas jas sulaikė

    Odesos srityje, Žemutinio Dniestro nacionaliniame gamtos parke, specialistai užfiksavo kregždžių būrelį, kuris spalio pabaigoje vis dar sukosi virš gyvenvietės. Įprastai didžioji dalis šių paukščių migraciją į šiltesnius kraštus pradeda rugpjūtį ar rugsėjį, todėl toks vaizdas šiuo metų laiku laikomas neįprastu.

    Parko atstovai nurodė, kad kregždės pastebėtos spalio 25 dieną Majiakų kaime, netoli bažnyčios. Paukščiai aktyviai čirškė ir gaudė ore skraidančius vabzdžius, o tai rodo, kad maisto šaltinis dar nebuvo išsekęs.

    Nacionalinio parko mokslinio skyriaus vadovas, ornitologas Serhijus Kuročkinas aiškina, kad viena dažniausių priežasčių yra užsitęsęs šiltas ruduo. Kregždės minta skraidančiais vabzdžiais, tad kol išlieka aukštesnė oro temperatūra ir vabzdžių dar pakanka, dalis paukščių atidėlioja kelionę į pietus.

    Kita galima priežastis siejama su vėlyvesniu jauniklių išperėjimu. Jei kai kurios poros perėti pradėjo vėliau, jauni paukščiai savarankiškai skraidyti ir medžioti išmoksta vėliau, todėl ir migracija gali nusikelti, nors šiai versijai, anot specialisto, reikėtų papildomų stebėjimų.

    Ornitologas atkreipė dėmesį į Žemutinio Dniestro mikroklimatą: upė, užliejamos pievos ir ežerai padeda ilgiau išlaikyti šilumą. Dideli vandens plotai per vasarą sukauptą šilumą rudenį atiduoda lėčiau, todėl vabzdžiai čia gali išlikti aktyvūs ilgiau nei vietovėse, kur atšalimas ateina anksčiau.

    Pasak specialisto, Dniestro delta yra vienas iš svarbių pietinių migracijos „koridorių“, kuriuo juda įvairūs migruojantys paukščiai. Dėl to kregždžių būrelis galėjo būti ne „pasilikę“ vietiniai paukščiai, o migracijos metu trumpam sustoję pailsėti ir sukaupti energijos.

    „Šis būrelis galėjo būti tiesiog sustojęs Majiakuose prieš sudėtingesnį skrydžio etapą per Rumuniją ir Bulgariją. Kol oras šiltas ir aplink yra vandens bei vabzdžių, jos turi geras sąlygas atgauti jėgas, tačiau stipresnis atšalimas privers nedelsiant judėti toliau“, – sakė Serhijus Kuročkinas.

    Vėlyvai migruojančių paukščių stebėjimai pastaraisiais metais vis dažniau siejami su kintančiais orais ir šiltesniais rudens laikotarpiais. Vis dėlto ornitologai pabrėžia, kad pavieniai atvejai nebūtinai reiškia ilgalaikę tendenciją konkrečioje vietovėje, nes paukščių elgesį lemia ir maisto kiekis, ir vėjai, ir jauniklių išsiritimo laikas.

    Specialistai primena, kad kregždėms didžiausia rizika kyla staiga atšalus: smarkiai sumažėjus vabzdžių, paukščiai netenka pagrindinio maisto. Dėl to vėlyvi migracijos epizodai dažnai tampa savotišku lenktynių su orais scenarijumi, kai sprendimą išskristi gali nulemti vos viena šalta naktis.

  • Prie stoties Akademikas Vernadskis Antarktidoje fiksuotas staigus atšilimas iki 11,1 laipsnio: kas jį sukėlė

    Prie Ukrainos mokslinės stoties Akademikas Vernadskis, esančios Galindezo saloje, užfiksuotas neįprastai staigus oro atšilimas. Meteorologiniai matavimai parodė, kad oro temperatūra spalį pakilo iki 11,1 laipsnio, o tai tapo nauju šio mėnesio rekordu per visą stebėjimų istoriją.

    Anksčiau aukščiausia spalio temperatūra šioje vietoje buvo užfiksuota 1968 metais ir siekė 7,9 laipsnio. Absoliutus vietovės maksimumas išlieka 12,7 laipsnio, pasiektas 2022 metais vasarį, tačiau mokslininkus neramina mažas skirtumas tarp vasaros rekordo ir naujo spalio rekordo.

    Šį kartą atšilimas buvo itin greitas: temperatūra nuo 1,2 laipsnio iki 11,1 laipsnio pakilo maždaug per dvi su puse valandos. Kartu su šuoliu keitėsi ir kiti rodikliai, padėję mokslininkams įvertinti reiškinio prigimtį.

    Per tą patį laiką santykinė oro drėgmė sumažėjo nuo 90 proc. iki 54 proc., o vėjas sustiprėjo nuo 1,5 iki 13,1 metro per sekundę. Taip pat fiksuotas vėjo krypties pasikeitimas, būdingas staigiems oro masių persitvarkymams.

    Ukrainos Nacionalinio Antarkties mokslo centro specialistai aiškina, kad labiausiai tikėtina tokio atšilimo priežastis yra kalnų fenas. Tai sausas ir šiltas vėjas, susiformuojantis tuomet, kai oro srautas persirita per kalnagūbrį ir leidžiasi žemyn pavėjui, sparčiai šildamas dėl suspaudimo.

    Šioje Antarktidos dalyje feno efektas siejamas su kalnuotomis Kyjivo pusiasalio viršūnėmis, esančiomis priešais Galindezo salą. Kai drėgnas oras kyla šlaitu aukštyn, jis vėsta, dalis drėgmės kondensuojasi, o išsiskirianti šiluma bei tolesnis oro nusileidimas gali sukelti staigų temperatūros šuolį ir labai sumažinti drėgnumą.

    Tokie vėjai regione nėra reti, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad šį kartą jie buvo ypač intensyvūs. Prie sustiprėjimo galėjo prisidėti ir vadinamoji atmosferos upė – siaura, didelės drėgmės ir šilumos masę pernešanti oro srovė, galinti atgabenti šiltesnį orą iš žemesnių platumų į poliarinius regionus.

    „Skirtumas tarp absoliutaus maksimumo ir spalio rekordo yra tik 1,6 laipsnio, nors tai skirtingi sezonai: vasaris yra Antarktidos vasaros įkarštis, o spalis – tik pavasario pradžia. Tai kelia nerimą“, – sakė Ukrainos Nacionalinio Antarkties mokslo centro atmosferos fizikos skyriaus atstovas Denysas Pyšniakas.

    Staigūs atšilimai su feno epizodais gali spartinti vietinį sniego ir ledo tirpsmą, o tokie reiškiniai tampa svarbia tema klimato kaitos tyrimuose. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dažnesnės šilto ir drėgno oro įsiveržimo bangos į poliarinius regionus pastaraisiais metais fiksuojamos vis dažniau, todėl tokie atvejai tampa ypač reikšmingi vertinant platesnes atmosferos cirkuliacijos tendencijas.

    Per atšilimą virš kalnų taip pat buvo stebimi lęšio formos debesys, kurie neretai pasirodo esant feno sąlygoms. Jie susidaro oro srautui prarandant drėgmę, o stabilus vėjas gali išlaikyti šiuos debesis beveik nejudančius ilgesnį laiką.

  • Legendinis SS United States prie Floridos bus nuskandintas kaip dirbtinis rifas: ko siekia valdžia

    Prie Floridos krantų ruošiama neįprasta operacija: legendinį okeaninį lainerį SS United States planuojama nuskandinti Meksikos įlankoje ir paversti dirbtiniu rifu. Vietos valdžia tvirtina, kad tai realiausia alternatyva brangiai kainuojančiam laivo išardymui metalo laužui, o projektas kartu turėtų tapti nauju traukos centru narams ir žvejams.

    Nuskandinimui parinkta vieta numatoma įlankoje netoli Okalusos apygardos, maždaug 41 kilometro atstumu į pietvakarius nuo Destino ir apie 59 kilometrus į pietryčius nuo Pensakolos. Konkretus grafikas gali kisti dėl oro ir jūros sąlygų, tačiau vietos institucijos akcentuoja, kad planuojama laikytis griežtų aplinkosaugos reikalavimų.

    SS United States ilgis siekia beveik 305 metrus, todėl jis yra daugiau nei 30 metrų ilgesnis už „Titaniką“. Tai buvo vienas ryškiausių XX amžiaus vidurio inžinerijos pasiekimų: laivas projektuotas taip, kad prireikus galėtų būti pritaikytas ir kariniams tikslams, o jo greitis tapo istoriniu standartu.

    Pirmojo reiso metu 1952 metais SS United States užfiksavo transatlantinio plaukimo greičio rekordą: maršrutą per Atlantą įveikė per 3 dienas, 10 valandų ir 40 minučių. Vidutinis greitis viršijo 66 kilometrus per valandą, ir šis pasiekimas iki šiol minimas kaip vienas įspūdingiausių tarp keleivinių laivų.

    Daugiau nei du dešimtmečius laivas buvo prastovėjęs prie Filadelfijos, Delavero upėje, o paveldo entuziastai ieškojo būdų jį atgaivinti. Vis dėlto restauracijos idėjos nuolat strigo, nes sąmatos siekė itin dideles sumas, o investuotojų ar tvaraus verslo modelio rasti nepavyko.

    Situaciją dar labiau komplikavo ilgas teisinis ginčas dėl švartavimo ir prieplaukos mokesčių. Galiausiai teismas įpareigojo atlaisvinti prieplauką, todėl laivą teko perkelti, o sprendimas dėl jo ateities tapo neišvengiamas.

    SS United States buvo nutemptas į Mobilio uostą Alabamoje, kur kelis mėnesius vyko paruošiamieji darbai. Prieš nuskandinant išmontuojami komponentai, galintys teršti jūrą, šalinami plastikai, stiklas, dalis elektros instaliacijos ir potencialiai pavojingos cheminės medžiagos.

    Tokio tipo projektams JAV paprastai taikomi reikalavimai, skirti sumažinti riziką ekosistemoms ir užtikrinti, kad nuskendęs objektas ilgainiui taptų stabilia buveine jūros organizmams. Būtent todėl svarbiausia operacijos dalis vyksta dar krante, iki laivui atsiduriant vandenyje.

    „Tai svarbus žingsnis kuriant unikalų objektą, kuris bus reikšmingas ir aplinkai, ir mūsų turizmo sektoriui“, – sakė apygardos atstovai.

    „SS United States įkvėpė milijonus žmonių visame pasaulyje kaip amerikietiško pasididžiavimo ir meistriškumo simbolis“, – sakė SS United States Conservancy vadovė Susan Gibbs.

    Okalusos apygarda planuoja, kad visos išlaidos už laivo įsigijimą, transportavimą, valymą ir nuskandinimą sudarys apie 9 300 000 eurų. Dar apie 920 000 eurų numatoma skirti krantinės muziejui, kuris pasakotų laivo istoriją ir įprasmintų jo palikimą.

    Projekto finansavimą sustiprino kelių organizacijų indėlis: turizmo sektoriaus atstovai skyrė apie 1 400 000 eurų, o Coastal Conservation Association Florida prisidėjo maždaug 460 000 eurų suma. Vietos verslai tikisi, kad naujas objektas pritrauks daugiau narų, žvejų ir keliautojų, o tai ilgainiui atsispindės apgyvendinimo, paslaugų ir įrangos nuomos pajamose.

    Po nuskandinimo SS United States taptų vienu didžiausių dirbtinių rifų ir papildytų daugiau nei 500 dirbtinių rifų tinklą Okalusos apygardoje. Planuojama, kad laivas gulės maždaug 55 metrų gylyje, o viršutinės denių dalys būtų apie 18 metrų nuo vandens paviršiaus, todėl vieta galėtų dominti tiek pradedančius, tiek patyrusius narus.

    Netoliese jau yra ir kitas žinomas nardymo objektas, 2006 metais nuskandintas lėktuvnešis USS Oriskany. Vietos institucijos pabrėžia, kad tokie projektai paprastai kuriami kaip kompromisas: jie leidžia kontroliuojamai panaudoti didelius metalo konstrukcijų objektus ir kartu sukuria naujas buveines jūros gyvūnijai.

    Vis dėlto iniciatyva sulaukė ir kritikos: dalis paveldo bei gamtosaugos aktyvistų mėgino sustabdyti procesą teisme, argumentuodami istorine laivo verte. Vietos valdžia atkerta, kad realistiškų ir finansiškai įgyvendinamų alternatyvų išsaugoti laivą virš vandens beveik nebeliko.

  • Ukrainos Užkarpatėje žemė traukiasi iš po kojų: mokslininkai aiškina nuošliaužų ir įgriuvų priežastis

    Ukrainos Užkarpatėje fiksuojama viena didžiausių nuošliaužų ir karstinių įgriuvų koncentracijų šalyje. Vietos geologai skaičiuoja, kad regione jų gali būti daugiau nei 3 000, o kai kurios probleminės zonos plečiasi jau dešimtmečius, didindamos riziką keliams, gyvenvietėms ir turizmo infrastruktūrai.

    Didžiausias nerimas siejamas su Solotvino vietove, kur po žeme susidarančios tuštumos lemia grunto sėdimą ir naujų įgriuvų atsiradimą. Uždarytų šachtų teritorijose procesai paspartėjo, o pavojingiausios įgriuvos, pasak mokslininkų, yra ten, kur kadaise vyko intensyvi druskos gavyba.

    Užhorodo universiteto geografijos fakulteto atstovai pabrėžia, kad Solotvino apylinkėse druska buvo kasama šimtmečius, o požeminė infrastruktūra ilgainiui tapo itin pažeidžiama vandeniui. Kai 2000-aisiais gavyba buvo sustabdyta, dalis šachtų ėmė avariškai piltis vandeniu, o tai karstiniuose dariniuose yra vienas pavojingiausių scenarijų.

    Vanduo, skverbdamasis į gilesnius sluoksnius, tirpdo druską ir formuoja ertmes maždaug nuo 80 iki daugiau nei 200 metrų gylyje. Virš tokių tuštumų gruntas praranda atramą, ima sėsti, trūkinėti ir galiausiai įgriūva, todėl paviršiuje atsiranda vis didesnių duobių.

    „Vanduo tirpdo druską, o susidariusiose ertmėse žemė nebeturi atramos ir pradeda griūti“, – sakė Užhorodo universiteto mokslininkas Ivanas Kaliničius.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad problemą regione ilgai bandyta valdyti inžinerinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, nuvedant paviršinį vandenį grioviais. Tačiau dalis drenažo sprendimų laikui bėgant buvo užtverti ar pakeisti, o tai, anot mokslininkų, galėjo sutrikdyti natūralų vandens nutekėjimą ir paskatinti jo kaupimąsi pavojingose vietose.

    Prie nuošliaužų kalnuotose teritorijose prisideda ir ilgalaikės liūtys, šlaitų pažeidimas statybomis, miškų kirtimas bei upelių ir mažų upių pakrančių užstatymas. Kai dirvožemis persigeria vandeniu, šlaitai praranda stabilumą, o masės ima slinkti žemyn, neretai pereidamos į purvo srautus, kurie kalnuose laikomi vienu destruktyviausių reiškinių.

    „Kai po sausros dirvos paviršius sukietėja, per liūtį vanduo prasčiau susigeria, o miškų kirtimai ir plonas humuso sluoksnis tik dar labiau didina eroziją“, – sakė Ivanas Kaliničius.

    Mokslininkai tvirtina, kad įgriuvų ir nuošliaužų plėtros ne visada įmanoma sustabdyti greitai, tačiau ją galima kontroliuoti ir prognozuoti. Tam reikalingas nuolatinis monitoringas, apimantis geofizinius tyrimus, georadarus ir palydovinę stebėseną, įskaitant InSAR metodus, leidžiančius fiksuoti net milimetrinius žemės paviršiaus poslinkius.

    Ekspertai taip pat ragina griežčiau laikytis teritorijų planavimo taisyklių: vengti statybų šlaituose ir užliejamose vietose, saugoti miškus ir atsodinti iškirstas teritorijas. Gyventojams patariama nedelsti ir pranešti vietos valdžiai, jei pastebimi grunto įtrūkimai, staigesnis žemės sėdimas ar deformacijos šalia namų bei kelių.

    Papildomą grėsmę Solotvino apylinkėse, pasak mokslininkų, gali kelti ir nuošliaužos šalia vandens telkinių, ypač ten, kur yra sąvartynų ar nestabilių šlaitų. Tokiose vietose rizika tampa dviguba: pavojų kelia ne tik grunto judėjimas, bet ir galimas teršalų patekimas į aplinką.

  • Černobylio zonoje aptiktas itin retas grybas sparasis: primena žiedinį kopūstą ir sveria kelis kilogramus

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai pietinėje uždarosios zonos dalyje aptiko retą grybą – garbanotąjį sparasį (Sparassis crispa). Šis įspūdingos išvaizdos grybas Ukrainoje laikomas nykstančiu ir yra įtrauktas į šalies Raudonąją knygą.

    Rezervato teigimu, radinys užfiksuotas Rossokhivkos gamtosauginiame mokslinių tyrimų padalinyje. Tokie aptikimai mokslininkams svarbūs ne vien kaip įdomi detalė, bet ir kaip signalas apie realią rūšies būklę, paplitimą bei buveinių kaitą.

    „Šis radinys – ne tik įdomus pastebėjimas. Jis dar kartą primena, kodėl būtinas nuoseklus mokslinis darbas: kiekvienas patvirtintas retų rūšių aptikimas papildo žinias apie biologinę įvairovę ir sudaro pagrindą tolesniems tyrimams“, – sakė rezervato tyrėjai.

    Garbanotasis sparasis dažnai vadinamas grybų kopūstu dėl neįprastos formos. Vietoje įprastos kepurėlės jis suformuoja didelį, banguotų ir šakotų skiaučių gumulą, kuris iš tolo gali priminti nėrinius ar žiedinį kopūstą.

    Specialistai nurodo, kad šio grybo vaisiakūnis gali užaugti iki maždaug 30–40 centimetrų skersmens, o stambesni egzemplioriai sveria kelis kilogramus. Dažniausiai jis aptinkamas prie senų pušų pagrindo, vystosi ant šaknų ir gali sukelti šaknų puvinį, todėl svarbus ir miškų sveikatos stebėsenai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšis Ukrainoje aptinkama retai ir netolygiai, o tokios vietos kaip Polesė tradiciškai laikomos palankesnėmis buveinėmis. Ilgalaikė stebėsena leidžia tiksliau suprasti, kaip kinta retų rūšių arealas, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla ribota, o gamta atsikuria savaime.

    Rezervatas ragina lankytojus retų rūšių neniokoti: pastebėjus garbanotąjį sparasį, jo neskinti ir neardyti augimvietės. Geriausia išeitis – nufotografuoti ir palikti grybą augti toliau, nes tokie radiniai turi reikšmę tiek gamtosaugai, tiek moksliniams tyrimams.

  • Iki 110 eurų už vieną žąsį: Chmelnyckio srityje 15 metų auginama sena holmogorų veislė

    Ukrainos Chmelnyckio srityje, Strokų kaime, vietos gyventojas Vasylius Schabiukas jau apie 15 metų augina holmogorų veislės žąsis. Tai sena, išskirtiniais bruožais pasižyminti veislė, kuri dažniau sutinkama nedideliuose ūkiuose, nes reikalauja daugiau kantrybės ir nuolatinės priežiūros.

    Anot šeimininko, paukščių auginimas jam yra pomėgis po pagrindinio darbo. Jis pabrėžia, kad holmogorų žąsys dažniausiai pasirenkamos ne vien dėl naudos, bet ir dėl pačios veislės charakterio bei išvaizdos.

    „Holmogorų žąsys yra puiki veislė. Ne visi nori tuo užsiimti, nes tai sunku, pritrūksta kantrybės. Tai žąsys sielai“, – sakė Vasylius Schabiukas.

    Pasak ūkininko, suaugusios holmogorų žąsys gali sverti maždaug nuo 7,5 iki 12 kilogramų, o jo ūkyje didžiausias užaugintas žąsinas siekė 14 kilogramų. Kaina už paukštį priklauso nuo amžiaus, veislinės vertės ir išvaizdos, tačiau gali svyruoti nuo maždaug 30 iki 110 eurų.

    Ši veislė laikoma viena didžiausių tarp naminių žąsų. Holmogorų žąsys iš kitų dažnai atpažįstamos pagal ryškų gumbą ant snapo ir būdingą odos raukšlę kaklo srityje, o veisėjai, rinkdami paukščius, neretai daug dėmesio skiria ir eksterjerui.

    „Aš atrenku, kad būtų grožis. Pažiūrėjau į žąsį – graži“, – sakė Vasylius Schabiukas.

    Be žąsų, jo ūkyje auginamos ir vadinamosios levandų spalvos antys, išsiskiriančios violetiškai pilku plunksnų atspalviu. Vasylius aiškina, kad tai muskusinės antys, dar vadinamos šipunais, tik retos spalvinės variacijos, kuri rinkoje dažnai vertinama labiau.

    Ūkininkas pabrėžia, kad paukščių ilgaamžiškumas ir būklė tiesiogiai priklauso nuo laikymo sąlygų, šėrimo, švaros ir sveikatos priežiūros. Jo teigimu, viena veislinė žąsis ūkyje yra išgyvenusi net aštuonerius metus, o tai, anot jo, geros priežiūros atvejais nėra išimtis.

  • Lenkijoje rastas milžiniškas baravykas: svėrė daugiau nei 2,5 kg, miškininkai įvardijo rekordiniu

    Lenkijoje, Piwniczna girininkijos valdomuose miškuose, grybautojas aptiko išskirtinio dydžio baravyką. Specialistai teigia, kad toks radinys gali pretenduoti į rekordinius, nes grybas svėrė 2,54 kilogramo.

    Apie neįprastą laimikį pranešta po to, kai vietos gyventojas Michalas rudeninio žygio metu miške rado stambų baravyką ir pasidalijo informacija su miškininkais. Pastarieji nurodė, kad grybo kotas plačiausioje vietoje siekė 47 centimetrų apimtį.

    Miškininkai atkreipė dėmesį ir į dar vieną detalę: nepaisant masės bei dydžio, ant grybo nebuvo akivaizdžių kenkėjų ar lervų pažeidimų. Taip pat pabrėžta, kad minkštimas išlaikė baravykams būdingą kvapą.

    „Sveikiname poną Michalą ir nuoširdžiai dėkojame už atsiųstą išsamią medžiagą apie šį išskirtinį baravyką“, – sakė Piwniczna girininkijos atstovai socialiniuose tinkluose.

    Miškininkai primena, kad vėlyvos vasaros ir rudens laikotarpis yra aktyviausias grybavimo sezonas, kai miškuose gausu įvairių rūšių. Be baravykų, tuo metu dažnai randama ir kazlėkų, raudonikių bei įvairių kelmučių.

    Kartu pabrėžiama ir saugumo svarba: rinkti reikėtų tik tuos grybus, dėl kurių valgumo nekyla abejonių. Jei nesate tikri, patariama pasitikrinti grybų pažinimo vadove arba pasitarti su labiau patyrusiais grybautojais.

    Specialistai taip pat ragina neskinti pažeistų grybų: sukirmijusių, supelijusių, per drėgnų ar apgraužtų. Tokie grybai ne tik prastesnio skonio, bet ir gali kelti papildomų rizikų, ypač jei laikomi ar ruošiami netinkamai.

  • 1968-aisiais per JAV netikėtai pajudėjo milijonai pilkųjų voverių: mokslininkai pagaliau rado paaiškinimą

    1968 metų rudenį rytinėse JAV užfiksuotas retas ir tuomet sunkiai paaiškinamas reiškinys: didžiuliai pilkųjų voverių būriai pajudėjo iš įprastų teritorijų ir ėmė masiškai migruoti. Gyvūnai kirto greitkelius, patekdavo į pastatus, o kai kur bandė perplaukti ežerus ir tvenkinius.

    Mokslininkų vertinimu, šioje migracijoje galėjo dalyvauti iki 20 milijonų individų. Nors iš pažiūros tai atrodė kaip staigus gamtos „pamišimas“, naujesnė analizė rodo, kad labiausiai tikėtinas paaiškinimas slypi maisto grandinėje ir miškų cikluose.

    Pagrindinis įtariamas veiksnys – gilės, kurios yra vienas svarbiausių pilkųjų voverių maisto šaltinių rudenį ir žiemą. Ąžuolai giles mezga labai netolygiai: vienais metais derlius būna itin gausus, o kitais – smarkiai sumažėja, todėl gyvūnai priversti ieškoti maisto toliau nuo įprastų buveinių.

    Aiškinantis, kas galėjo nutikti prieš 1968 metų migraciją, tyrėjai nagrinėjo kelių ąžuolų rūšių gilių derlingumą Šiaurės Karolinos regione, apimdami 1962–1973 metų laikotarpį. Rezultatai parodė, kad po gausesnio sėklų derliaus sezono neretai seka gerokai skurdesnis, o toks staigus kritimas gali tapti stipriu postūmiu gyvūnams migruoti.

    Analizė taip pat išryškino, kad gilių derlingumas susijęs su orų sąlygomis, tačiau ryšys nėra paprastas. Šiltesnis pavasaris ir vasara kai kurioms tirtoms ąžuolų rūšims buvo siejami su mažesniu gilių kiekiu, bet poveikis skyrėsi priklausomai nuo rūšies ir konkretaus augimo etapo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien tik viena oro anomalija greičiausiai nebūtų sukėlusi tokio masto migracijos. Labiau tikėtina kelių veiksnių kombinacija: ankstesnis gausesnis derlius, vėlesnis staigus maisto sumažėjimas, padidėjusi konkurencija tarp gyvūnų ir poreikis ieškoti naujų maitinimosi vietų.

    Masinės gyvūnų migracijos, susijusios su maisto svyravimais, yra žinomos ir kitoms rūšims, tačiau miestuose ir tankiai apgyvendintuose regionuose jos tampa ypač pastebimos. Kai trūksta natūralaus maisto, voverės dažniau artėja prie žmonių, ieško atsargų sodybose, parkuose, o migruodamos masiškai patenka į kelius, kur išauga susidūrimų rizika.

    Nors 1968 metų įvykis išlieka išskirtinis mastu, jis laikomas geru pavyzdžiu, kaip miškų sėklų derliaus ciklai gali „perjungti“ gyvūnų elgseną visame regione. Mokslininkai tikisi, kad tokios analizės padeda tiksliau prognozuoti, kada panašūs judėjimai gali kartotis, ypač keičiantis klimatui ir orų režimams.

  • Vengrijoje užfiksuota itin reta didžioji zylė su lėicizmu: tokių gamtoje pasitaiko viena iš 30 000

    Šiaurės Vengrijos kaimelyje prie sodybos lesyklėlės pradėjo lankytis neįprastos išvaizdos didžioji zylė. Paukštį nufotografavusi gamtos fotografė Tímea Panny Miskolczi teigia greitai supratusi, kad tai ne šlapias ar pašiauštas plunksnų kailis, o reta genetinė ypatybė.

    Pasak jos, įprastai ryškiai juoda didžiosios zylės galvos viršugalvio „kepurė“ atrodė pilkšvai balta, tarsi paukštis būtų apšarmojęs. Sparnai buvo pastebimai šviesesni nei įprasta, o uodegoje matėsi aiškios baltos dėmės, nors nugara išliko įprastos alyvuogiškai žalios spalvos.

    Specialistai tokį reiškinį vadina daliniu lėicizmu. Tai pigmento trūkumas plunksnose, dėl kurio dalis plunksnų pabąla, tačiau, kitaip nei albinizmo atveju, akys, snapas ir kojos išlieka normalios spalvos.

    Ornitologų vertinimu, laukinėje gamtoje tikimybė sutikti paukštį su lėicizmu ar albinizmui artimu plunksnų pašviesėjimu siekia maždaug vieną atvejį iš 30 000. Vis dėlto skirtingoms rūšims tai būdinga nevienodai: dažniau tokie pakitimai fiksuojami juoduosiuose strazduose, varninėse ar naminiuose žvirbliuose, o didžiosioms zylėms jie laikomi retesniais.

    „Buvo nepaprastai džiugu tai užfiksuoti, nes dešimtys tūkstančių paukščių būna įprasti, o toks pasitaiko itin retai“, – sakė Tímea Panny Miskolczi.

    Tokiems paukščiams gamtoje išgyventi gali būti sunkiau. Šviesesnės plunksnos labiau išduoda plėšrūnams, o nusilpusi pigmentacija neretai siejama ir su mažesniu plunksnų atsparumu dėvėjimuisi.

    Kita problema gali išryškėti veisimosi laikotarpiu. Poravimosi metu plunksnų spalvos ryškumas ir raštai yra svarbūs signalai partneriui, rodantys individų būklę ir gyvybingumą, tad netipinė spalva kartais tampa trūkumu ieškant poros.