CP v2

Tag: Ekologija

  • Prie Černobylio elektrinės užfiksuoti per Pripetę plaukiantys šernas ir elniai: ką tai rodo?

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai paskelbė naujas nuotraukas, kuriose matyti per Pripetės upę plaukiantys laukiniai gyvūnai – šernas ir keli elniai. Stebėjimai atlikti netoli Černobylio atominės elektrinės teritorijų, kur žmonių veikla ribojama, o laukinė gamta pastaraisiais dešimtmečiais tapo itin aktyvi.

    Rezervato darbuotojai pažymi, kad šią vasarą Pripetė tapo savotišku „maršrutu“ gyvūnams, kurie migruoja tarp maitinimosi vietų ir ramesnių buveinių. Anksčiau šiame ruože buvo pastebėti ir kiti per upę besikeliantys gyvūnai, tarp jų usūrinis šuo bei briedis.

    Laukiniai šernai ir elniai yra geri plaukikai, o vandens kliūtys jiems dažnai nėra didelė problema, ypač ieškant pašaro ar naujų teritorijų. Tokie persikėlimai gali būti susiję su sezoniniais pokyčiais, vabzdžių gausa pakrantėse, vandens lygiu bei žmogaus trikdymo nebuvimu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad vasarai baigiantis vanduo vėsta, todėl aktyvaus „maudynių sezono“ langas trumpėja. Vis dėlto gyvūnai, ypač stambūs kanopiniai, gali kirsti upes ir rudenį, jei to reikalauja migracijos kryptys ar maisto paieška.

    Černobylio zona, nepaisant radiologinės istorijos, yra tapusi unikalia teritorija, kurioje dėl mažesnės žmogaus veiklos kai kurioms rūšims atsirado palankesnės sąlygos plėstis. Tokie vizualiniai fiksavimai dažnai naudojami stebėsenai, nes leidžia vertinti gyvūnų aktyvumą, judėjimo kelius ir sezoninius įpročius.

    Ekspertai pabrėžia, kad pavieniai vaizdai savaime neįrodo bendros populiacijų būklės, tačiau prisideda prie ilgalaikio monitoringų vaizdo. Reguliarūs stebėjimai kartu su kitais duomenimis padeda geriau suprasti, kaip laukinė fauna prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų ir kokius koridorius renkasi judėjimui.

    Rezervato paskelbtose nuotraukose matyti, kad elniai ir šernas vandenyje laikosi užtikrintai ir plaukia kryptingai, neatrodo išsekę ar sutrikę. Toks elgesys būdingas gyvūnams, kurie upę kerta ne atsitiktinai, o kaip įprastos migracijos ar kasdienių kelių dalį.

    Rezervato specialistai primena, kad tokie stebėjimai yra svarbi jų darbo dalis, leidžianti laiku pastebėti pokyčius gamtoje. Kartu gyventojai ir keliautojai raginami laikytis taisyklių bei netrikdyti laukinių gyvūnų, ypač saugomose ar ribojamos prieigos teritorijose.

  • Tūkstančiai gandrų po skrydžio į Afriką renkasi Maroko sąvartyne: kas juos ten vilioja

    Tūkstančiai baltųjų gandrų, rudenį pasiekusių Šiaurės Afriką, šią žiemą leidžia netoli Kenitros miesto Maroke. Vietos stebėtojai fiksuoja neįprastą vaizdą: didelės paukščių sankaupos renkasi ne pievose ar laukuose, o šalia miesto sąvartyno.

    Gandrai čia ieško lengvai prieinamo maisto, nes atliekos suteikia nuspėjamą ir nuolat pasipildantį šaltinį. Nors tokia aplinka nėra natūrali buveinė, išsekusiems po ilgo skrydžio paukščiams ji tampa greitu būdu atgauti jėgas ir sukaupti energijos atsargas.

    Specialistai pažymi, kad paukščius prie sąvartynų dažnai traukia keli veiksniai: maisto gausa, atviros erdvės ir santykinai mažesnė plėšrūnų rizika. Kenitros apylinkėse netoli sąvartyno yra ir vandens telkinių, todėl gandrai gali atsigerti, nusiprausti plunksnas ir saugiai ilsėtis.

    Vis dėlto toks „patogus“ maistas turi kainą: didėja rizika praryti plastiko ar kitų nevirškinamų atliekų, susižeisti, įsipainioti į virves ar plėveles. Be to, šalia atliekų dažniau pasitaiko ligų sukėlėjų, o žmonių veikla gali trikdyti poilsio vietas.

    Šiame Maroko regione jau daug metų paukščius stebi fotografas ir buvęs veterinaras Mustapha Abidi, fiksuojantis žieduotus gandrus bei padedantis sužeistiems laukiniams gyvūnams. Žiedai leidžia tiksliau suprasti migracijos kelius ir tai, kaip keičiasi žiemojimo vietos.

    Tarp šį sezoną pastebėtų paukščių išskirtas gandras iš Vokietijos, kurio žiedo numeris 7V175. Jis Kenitroje užfiksuotas 2026 metų rugsėjo 12 dieną, o vietos stebėtojams šis paukštis jau pažįstamas ir iš ankstesnio sezono.

    Dar viena reikšminga registracija, anot stebėtojų, susijusi su išskirtinai ilgaamžiu gandru iš Prancūzijos. Abidi užfiksavo 16 metų paukštį su baltu žiedu AZRH, kuris, kaip nurodoma stebėsenos įrašuose, buvo sužieduotas dar jauniklis 2010 metų gegužės 9 dieną Le-Ménil-Amey savivaldybėje, Manšo departamente.

    Ilgus metus jis daugiausia stebėtas Normandijoje, o už Prancūzijos ribų anksčiau buvo užfiksuotas tik kartą, 2021 metais Ispanijoje, Colmenar Viejo mieste. Dėl to naujas stebėjimas laikomas pirmuoju patvirtintu šio konkretaus paukščio pasirodymu Šiaurės Afrikoje.

    Ornitologų vertinimu, tokie atvejai svarbūs ne tik dėl įdomių „kelionės istorijų“, bet ir dėl duomenų apie gandrų ilgaamžiškumą, ištvermę bei migracijos lankstumą. Stebėsena rodo, kad paukščiai gali koreguoti maršrutus priklausomai nuo oro sąlygų, maisto prieinamumo ir saugių poilsio vietų.

    Migracijos ypatumus lemia ir regiono klimatas: rudenį bei žiemą Šiaurės Afrikoje kai kuriais metais lengviau rasti maisto, todėl dalis paukščių renkasi žiemoti arčiau Europos. Tai gali didinti gandrų koncentraciją prie miestų ir atliekų tvarkymo objektų, kur maisto šaltinis yra ypač stabilus.

  • Kalifornijos kalnų ežeruose išgaudžius upėtakius ekosistema atsigavo: paukščių padaugėjo iki 2 kartų

    Kalifornijos Siera Nevados aukštikalnių ežeruose dirbtinai įveisti upėtakiai pakeitė ne tik povandeninę gyvybę, bet ir paukščių bendrijas pakrantėse. Tyrėjai nustatė, kad ežeruose su plėšriomis žuvimis paukščių buvo maždaug penktadaliu mažiau nei panašiuose vandens telkiniuose, kur žuvų natūraliai nėra.

    Mokslininkai stebėjo 39 aukštikalnių ežerus dviejuose nacionaliniuose parkuose, kurių dauguma yra aukščiau nei 3 000 metrų virš jūros lygio. Lyginant ežerus, į kuriuos anksčiau buvo įžuvinta, su natūraliai bežuviais vandens telkiniais, išryškėjo aiškus skirtumas maisto grandinėje, kurio pasekmes jaučia ir paukščiai.

    Paukščių apskaitos buvo atliekamos per tris vasaros sezonus 2014, 2015 ir 2020 metais. Kiekvienoje vietoje tyrėjai 10 minučių fiksuodavo visus pakrantėje pamatytus ar išgirstus paukščius, kad būtų galima palyginti skirtingus ežerus.

    Vidutiniškai ežeruose su upėtakiais buvo registruojama apie 5,15 paukščio vienam stebėjimo taškui, o ežeruose be žuvų apie 6,48. Tai atitinka maždaug 20 proc. mažesnį paukščių gausumą ten, kur įsitvirtinusi plėšri žuvis.

    Tyrėjai aiškina, kad pagrindinis mechanizmas susijęs su vabzdžiais, ypač tais, kurie dalį gyvenimo praleidžia vandenyje, o vėliau masiškai išskrenda į orą. Ežeruose be žuvų tokių vabzdžių, pavyzdžiui, dieninių muselių, būna gerokai daugiau, todėl paukščiai turi patikimesnį ir gausesnį maisto šaltinį.

    Ryškiausi pokyčiai fiksuoti viename ežere, kuriame nuo 2016 metų pradėta kryptingai šalinti upėtakius. Iki 2020 metų žuvų gausa ten buvo smarkiai sumažėjusi, o ežeras ėmė įgyti bežuvio vandens telkinio bruožų.

    Kartu su vabzdžių sugrįžimu augo ir paukščių skaičius. Tyrėjų vertinimu, po upėtakių šalinimo paukščių gausa šiame ežere padidėjo iki 2 kartų ir priartėjo prie gretimo ežero, kuriame žuvų niekada nebuvo.

    Be to, po žuvų sumažinimo buvo užfiksuotos ir anksčiau tame ežere nepastebėtos rūšys. Tai leidžia manyti, kad net ir nedidelio masto priemonės, kai jos taikomos nuosekliai, gali gana greitai atkurti sutrikdytas aukštikalnių ekosistemų grandis.

    Aukštikalnių ežerai dažnai yra jautrios, izoliuotos sistemos, todėl invazinių ar dirbtinai įveistų plėšrūnų poveikis jose gali būti neproporcingai didelis. Šis atvejis rodo, kad žuvų įveisimas dėl rekreacinės žūklės gali turėti platesnių pasekmių, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

    Tyrimo išvados aktualios nacionalinių parkų valdymui, kai tenka derinti lankytojų interesus ir biologinės įvairovės apsaugą. Paukščių, varliagyvių ir vandens vabzdžių reakcija gali tapti aiškiu indikatoriumi, ar pasirinkta ežerų tvarkymo kryptis iš tiesų grąžina natūralią pusiausvyrą.

  • Krokodilas ar aligatorius: kaip atskirti per kelias sekundes ir kuris iš jų žmogui pavojingesnis

    Krokodilai ir aligatoriai dažnai laikomi tuo pačiu gyvūnu, tačiau iš tiesų tai skirtingos roplių grupės, priklausančios skirtingoms šeimoms. Juos supainioti lengva, nes abu yra plėšrūnai, medžiojantys iš pasalų ir mėgstantys panašias buveines.

    Patikimiausias požymis, į kurį pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį zoologijos šaltiniai, yra snukio forma. Aligatoriaus snukis paprastai būna platesnis ir primena U raidę, o daugumos krokodilų ilgesnis, siauresnis, labiau V formos.

    Vis dėlto vien snukio kontūro ne visada pakanka, nes skirtingų rūšių žandikaulių forma gali skirtis. Todėl ekspertai rekomenduoja žiūrėti ir į dantis, kai gyvūnas užčiaupęs nasrus.

    Užčiaupęs nasrus aligatorius dažniausiai paslepia daugumą apatinių dantų, nes viršutinis žandikaulis platesnis. Krokodilo viršutinis ir apatinis žandikauliai yra panašaus pločio, todėl dantys matosi labiau, o ypač išsiskiria ketvirtas apatinis dantis, kuris dažnai lieka matomas net ir užčiaupus burną.

    Skiriasi ir dydis: didžiausi krokodilų atstovai paprastai užauga gerokai stambesni už aligatorius. Pavyzdžiui, amerikinių aligatorių suaugę patinai vidutiniškai siekia apie 3,4 metro, o didesni individai gali priartėti prie 4,3 metro.

    Kai kurios krokodilų rūšys užauga dar įspūdingesnės: šukuotasis krokodilas gali viršyti 6 metrus ir sverti daugiau kaip 900 kilogramų. Dėl to kalbant apie didžiausius pasaulio plėšriuosius roplius, „rekordai“ dažniau priklauso būtent krokodilams.

    Buveinės taip pat padeda orientuotis, nors šis kriterijus nėra absoliutus. Aligatoriai dažniau siejami su gėlu vandeniu, o krokodilų paplitimas geografiškai kur kas platesnis, apimantis Afriką, Aziją, Australiją ir Amerikų žemynus.

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl krokodilai dažniau sutinkami ir sūrokame ar net jūros vandenyje, yra jų fiziologija. Tikrieji krokodilai turi druskos liaukas, kurios padeda šalinti druskos perteklių ir taip lengviau prisitaikyti prie sūresnės aplinkos.

    Žmones domina paprastas klausimas: kuris pavojingesnis. Ir aligatoriai, ir krokodilai gali užpulti, todėl artintis, provokuoti ar maitinti laukinius roplius yra rizikinga, o kai kuriose vietovėse tokie veiksmai draudžiami.

    Vis dėlto pernelyg supaprastinti, kad visi krokodilai agresyvesni už aligatorius, nebūtų tikslu. Dalis rūšių paprastai vengia žmonių, tačiau niliniai ir šukuotieji krokodilai siejami su reikšminga dalimi sunkių ir mirtinų išpuolių, todėl būtent šiose teritorijose atsargumo lygis turi būti maksimalus.

    „Saugiausia taisyklė keliaujant yra paprasta: jei matote didelį roplį prie vandens, laikykitės atstumo ir neleiskite jam priprasti prie žmonių maisto“, – pabrėžia laukinės gamtos specialistai.

    Praktiškai greičiausias atpažinimas dažniausiai remiasi dviem ženklais: snukio forma ir matomais dantimis užčiaupus nasrus. Jei snukis platus, o apatiniai dantys beveik nesimato, dažniau tai aligatorius; jei snukis siauresnis, o dantys aiškiai matomi, tikėtina, kad tai krokodilas.

    Visais atvejais svarbiausia ne „išsiaiškinti skirtumus iš arti“, o laikytis saugaus atstumo. Laukiniai plėšrūnai gali sureaguoti staiga, ypač gindami teritoriją ar jauniklius, todėl saugumas turi būti svarbesnis už smalsumą.

  • Ukrainos poliarininkai nufilmavo, kaip pingvinai po vandeniu „skrenda“ prie stoties „Akademik Vernadsky“

    Ukrainos poliarininkai prie mokslinės stoties „Akademik Vernadsky“ užfiksavo neįprastai atrodantį vaizdą: subantarktiniai pingvinai po vandeniu juda taip, lyg skristų. Įrašą paskelbė Nacionalinis Antarkties mokslo centras, paaiškindamas, kad tai įprastas, bet retai taip aiškiai matomas šių paukščių plaukimo būdas.

    Šie pingvinai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, kur medžioja krilį ir žuvis, o į sausumą išlipa perėti ir auginti jauniklių. Stotis įsikūrusi Galindezo saloje, kur šių paukščių kolonijos pastaraisiais metais pastebimai gausėja.

    Specialistai nurodo, kad subantarktiniai pingvinai vandenyje gali išvystyti maždaug iki 36 kilometrų per valandą greitį. Tokią spartą jie pasiekia „skrisdami“ po vandeniu, nes plaukdami naudoja sparnus kaip varomuosius „irklus“, o kūnas išlieka aptakios, mažą pasipriešinimą turinčios formos.

    Vaizdo įraše matyti ir dar viena detalė: pingvinai aplink save paleidžia oro burbuliukus. Tyrėjų teigimu, toks elgesys padeda sumažinti trintį ir palengvina slydimą vandenyje, todėl judesys atrodo ypač grakštus ir primena skrydį.

    Poliarininkai primena, kad Galindezo salos apylinkėse pingvinų skaičius sezoniškai svyruoja, tačiau pastaruoju metu fiksuojami ir netipiški pokyčiai. Anksčiau buvo skelbta apie rekordiniu mastu vėlyvą šių paukščių migraciją iš salos, kuri gali būti susijusi su švelnesnėmis žiemos sąlygomis ir palankesne maitinimosi baze aplink stotį.

    Stotis „Akademik Vernadsky“ yra vienas svarbiausių regiono stebėjimo taškų, kuriame nuolat registruojami orų, vandenyno ir gyvūnijos pokyčiai. Tokie kasdieniai, bet informatyvūs stebėjimai leidžia tiksliau vertinti, kaip kinta Antarkties ekosistemos ir kaip į tai reaguoja vietinės rūšys.

  • Giliai gyvenantis pelikaninis ungurys: kaip žuvis išplečia nasrus plačiau už galvą

    Giliavandenė žuvis pelikaninis ungurys (Eurypharynx pelecanoides) mokslui žinoma nuo 1882 metais, tačiau žmonės ją pamato itin retai. Taip nutinka todėl, kad šis gyvūnas daugiausia gyvena 500–3 000 metrų gylyje, kur beveik nepasiekia saulės šviesa.

    Tokiose gelmėse sąlygos ekstremalios: didžiulis slėgis, šaltis ir nuolatinė tamsa lemia, kad gyvūnai evoliuciškai prisitaiko labai specifiškai. Pelikaninis ungurys yra vienas iš tų rūšių, kurios išgyvena pasitelkdamos ne greitį, o energetiškai „taupią“ medžioklės strategiją.

    Ryškiausias pelikaninio ungurio bruožas – neįprastai dideli, išsitempiantys nasrai ir gerklės sritis, galinti veikti kaip talpus „maišas“. Kai burna neišpūsta, žuvis atrodo ilga ir plona, primenanti ungurį, o judėdama banguoja visu kūnu.

    Manoma, kad toks sandaros sprendimas padeda pasinaudoti reta proga pasimaitinti: gelmėse grobis pasitaiko ne taip dažnai, todėl svarbu sučiupti kuo daugiau, kai tik pavyksta. Kartu su grobiu žuvis įsiurbia ir nemažai vandens, kuris vėliau pašalinamas per žiaunas.

    Pelikaniniai unguriai dažniausiai būna tamsios spalvos, o kai kurių individų kūne matoma šviesesnė juosta. Uodegos gale gali pasirodyti rausvas ar rožinis švytėjimas, siejamas su bioliuminescencija – reiškiniu, kai gyvūnai patys skleidžia šviesą.

    Gyliau nei 1 000 metrų beveik vienintelis „apšvietimas“ vandenyne kyla būtent iš bioliuminescencinių organizmų. Toks švytėjimas gali padėti klaidinti plėšrūnus, bendrauti su tos pačios rūšies individais ar vilioti smulkius gyvūnus, nors tiksli konkrečių signalų paskirtis ne visada aiški.

    Šiai rūšiai būdingos ir kitos netipinės savybės: pelikaninis ungurys neturi plaukiojimo pūslės, o jo kūnas pritaikytas ne staigiems šuoliams, bet lėtam judėjimui. Dėl to jis laikomas prastesniu plaukiku nei daugelis kitų giliavandenių plėšrūnų.

    Dar viena detalė – gana mažos akys, kurios, tikėtina, yra prisitaikymas prie nuolatinės tamsos, kur regėjimas vis tiek turi ribotą reikšmę. Dalis giliavandenių žuvų turi dideles akis, tačiau pelikaninis ungurys, panašu, labiau remiasi kitais jutimais ir „progos“ medžiokle.

    Mokslininkai apie šią rūšį vis dar žino palyginti nedaug, nes stebėti ją natūralioje aplinkoje sudėtinga ir brangu. Skelbiama, kad pelikaninio ungurio kūno ilgis dažniausiai siekia iki maždaug 80 centimetrų, o jo gyvenimo trukmė kol kas nėra patikimai nustatyta.

  • Ukrainoje – per 100 purvo ugnikalnių: geologai paaiškina, kas gali suaktyvinti šiuos židinius

    Ukrainoje suskaičiuojama daugiau kaip 100 purvo ugnikalnių, įskaitant ir šiandien pasireiškiančius, ir jau nurimusius, tačiau moksliškai jie nėra tikrieji ugnikalniai. Geologai pabrėžia, kad purvo ugnikalnių išmetimai siejami ne su magma, o su nuosėdinėse storymėse susikaupusių dujų, vandens ir smulkiagrūdžių uolienų slėgiu.

    Tikru ugnikalniu laikomas darinys, kuris dabartyje ar praeityje išsiveržė lava ar kitais magmos produktais, todėl pagrindinis kriterijus yra ryšys su magminiais procesais. Purvo ugnikalniai gali atrodyti panašiai į kūginius kalnelius, tačiau jų „išsiveržimus“ sukelia visai kitos priežastys.

    Ukrainoje aptinkama užgesusių, labai seniai aktyvių ugnikalnių, kurių veikla baigėsi gerokai iki žmogaus pasirodymo. Jauniausi užgesę vulkaniniai dariniai siejami su Užkarpatės Vulkaniniu kalnagūbriu, besidriekiančiu maždaug 100 kilometrų ruože tarp Užhorodo ir Chusto.

    Kryme geriausiai žinomas Karadago masyvas, susiformavęs dar juros laikotarpiu, o kai kurie itin seni vulkanizmo pėdsakai siejami su Ukrainos skydu. Tokiose vietovėse paties „vulkano kūno“ dažnai nebematyti, tačiau apie seną magminę istoriją liudija išlikusios vulkaninės kilmės uolienos.

    Daugiausia aktyvių purvo ugnikalnių tradiciškai minima Kerčės pusiasalyje ir gretimuose regionuose aplink Kerčės sąsiaurį. Šie dariniai gali būti ir sausumoje, ir po vandeniu, o galingesni išmetimai kartais iškelia tiek medžiagos, kad jūroje trumpam susiformuoja salelės.

    Purvo ugnikalniams būtina stora plastiškų, dažniausiai molingų nuosėdinių uolienų storymė, kurioje yra vandens ir dujų. Dujoms ir skysčiams kaupiantis, slėgis didėja, o per silpnesnes žemės plutos zonas mišinys prasiveržia į paviršių, išmesdamas purvą, vandenį, dujas ir uolienų fragmentus.

    Geologai atkreipia dėmesį, kad purvo ugnikalnių zonos dažnai sutampa su naftos ir dujų regionais, todėl pats reiškinys kartais vertinamas kaip vienas iš požymių, rodančių angliavandenilių kaupinių tikimybę. Aktyvesni epizodai gali būti susiję ir su seisminiais impulsais, kai net tolimi žemės drebėjimai sujudina gilesnius sluoksnius ir padidina išmetimų tikimybę.

    Geologų vertinimu, teoriškai net ir užgesusios vulkaninės sistemos kada nors galėtų suaktyvėti, tačiau tam reikėtų labai didelių pokyčių giliai Žemės gelmėse. Tokius scenarijus lemtų tektoninių plokščių judėjimas ir procesai, vykstantys dešimčių kilometrų gylyje, todėl praktiniu požiūriu tai laikoma itin menkai tikėtina artimoje ateityje.

    Tuo pačiu užgesusių ugnikalnių uolienos išlieka svarbus „archyvas“, leidžiantis atkurti regiono geologinę praeitį. Skirtingi sukietėjusios lavos ir vulkaninių uolienų sluoksniai padeda mokslininkams spręsti apie senovinius išsiveržimus, aplinkos sąlygas, o kai kuriais atvejais net apie tai, kur kadaise buvo jūros baseinai ir kaip keitėsi klimatas.

    „Purvo ugnikalnio“ terminas yra vartojamas moksle, tačiau jis dažnai klaidina, nes tai nėra magminis vulkanizmas, o slėgio sukelti procesai nuosėdinėse uolienose, – aiškina geologai.

  • Buko vinoje aptiko retą šėtonišką baravyką: kaip jo nesupainioti su tikruoju baltuoju grybu

    Černivcių srityje, Buko venoje, gamtosaugininkai vėl užfiksavo retą ir pavojingą radinį – vadinamąjį šėtonišką baravyką (Rubroboletus satanas). Šis grybas laikomas nuodingu baltųjų baravykų giminaičiu, kurį nepatyrę grybautojai gali supainioti su valgomu.

    Apie radinį pranešė Nacionalinio gamtos parko Chotynskyi atstovas Serhijus Jakubyna, šią rūšį regione pastebėjęs jau antrą kartą. Grybas aptiktas netoli Šebutynecų kaimo Dniestro rajone, kur, pasak specialisto, jis pasitaiko labai retai ir ne kasmet.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas aiškiausių požymių – koto spalvos. Šėtoniško baravyko koto viršus dažniau būna gelsvas, o vidurinė ir apatinė dalis įgauna rausvai raudoną atspalvį, be to, ant koto neretai matomas ryškus tinkliškas raštas.

    Kitas svarbus signalas matomas perpjovus: minkštimas gali pamažu pamėlti. Nors spalvos kaita ne visada būdinga tik nuodingoms rūšims, kartu su ryškiai raudonu kotu ir tinkliškumu ji turėtų būti rimta priežastis grybą palikti miške.

    Šėtoniškas baravykas priskiriamas nuodingiems grybams, galintiems sukelti stiprius virškinamojo trakto sutrikimus. Dažniausiai minimi simptomai yra pykinimas, silpnumas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas ir galvos skausmas.

    Gamtosaugininkai atkreipia dėmesį, kad apsinuodijimų rizika priklauso nuo suvalgyto kiekio ir žmogaus organizmo, tačiau „ragauti“ nepažįstamų grybų nereikėtų niekada. Kilus įtarimui dėl apsinuodijimo, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus.

    Rūšies paplitimas registruojamas ne tik vienoje vietovėje: viešose biologinės įvairovės stebėsenos platformose šėtoniškas baravykas Ukrainoje minimas ir kituose regionuose. Tokie duomenys paprastai kaupiami iš specialistų ir gamtos stebėtojų pranešimų, todėl tampa svarbūs vertinant, kur ir kada pasirodo retos rūšys.

    Ekspertai pabrėžia, kad grybo pasirodymas priklauso nuo sezoniškumo ir oro sąlygų: dažniau jis randamas šiltuoju laikotarpiu, o daugiausia radinių fiksuojama rudenį. Grybautojams primenama laikytis saugios taisyklės: rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be jokios abejonės.

    „Svarbiausia grybautojo taisyklė – rinkite tik tuos grybus, kuriuos pažįstate šimtu procentų. Jei abejojate, geriau nufotografuokite ir palikite jį miške“, – sakė Serhijus Jakubyna.

  • Prie Černobylio pastebėta ilgaamžė citrinukė: kuo išsiskiria drugys, galintis gyventi iki 9 mėnesių

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje gamtininkai pastebėjo neįprastai ilgai gyvenantį drugį – citrinukę, dar vadinamą paprastąja citrinuke. Šis ryškiai geltonas drugys išsiskiria tuo, kad gali sulaukti maždaug 9 mėnesių, kai daugumos drugių gyvenimas trunka gerokai trumpiau.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad rudenėjant citrinukę dar galima pamatyti miško proskynose ir pakraščiuose, kur ji aktyviai maitinasi. Nors drugys iš tolo lengvai atpažįstamas pagal sparnų formą ir spalvą, jis labai greitai pasitraukia, jei pajunta pavojų.

    „Rudenį citrinukė intensyviai maitinasi ir kaupia energiją, o atšalus slepiasi po nukritusiais lapais ar krūmynuose ir taip išbūna iki pavasario“, – teigia Černobylio rezervato tyrėjai.

    Skirtingai nei daugelis kitų rūšių, citrinukė žiemoja ne lėliukės stadijoje, o jau suaugusi. Atšilus orams ji tampa viena pirmųjų pavasarį pasirodančių drugių, todėl dažnai laikoma svarbiu ankstyvo sezono gamtos atsigavimo ženklu.

    Entomologų duomenimis, citrinukė (Gonepteryx rhamni) paplitusi beveik visoje Europoje, taip pat didelėje Azijos dalyje iki Ramiojo vandenyno pakrančių ir kai kur Šiaurės Afrikoje. Ji aptinkama šviesiuose miškuose, pamiškėse, užliejamose pievose, parkuose ir soduose, o kalnuose gali pakilti iki maždaug 2 000 metrų aukščio.

    Ši rūšis laikoma viena ilgaamžiškiausių drugių Europoje dėl gebėjimo sulėtinti medžiagų apykaitą ir ištverti šaltąjį sezoną. Citrinukė taip pat pasižymi ryškiu prisirišimu prie saulės: prieš pakildama skristi ji neretai ilgiau šildosi saulės atokaitoje, kad suaktyvėtų raumenys ir būtų taupoma energija.

    Černobylio zonoje gamtos stebėjimai pastaraisiais metais sulaukia daugiau dėmesio, nes teritorijoje, kur sumažėjo nuolatinė žmogaus veikla, gausėja įvairių laukinių gyvūnų ir vabzdžių registracijų. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas atvejis vertinamas atsargiai: gausėjimą gali lemti tiek realūs populiacijų pokyčiai, tiek intensyvesnė stebėsena ir geresnės fiksavimo priemonės.

    Specialistai ragina stebint drugius ir kitus vabzdžius nebandyti jų gaudyti ar trikdyti, ypač saugomose teritorijose. Trumpas sustojimas pamiškėje dažnai leidžia pamatyti daugiau nei vaikymasis: citrinukė paprastai grįžta į saulėtą aikštelę, kai tik aplinka vėl tampa rami.

  • Nuodingiausias Žemės žiurkėnas: kaip kosmatasis žiurkėnas pasigamina augalų nuodų ginklą

    Kai kurių Afrikos regionų krūmynuose gyvena neįprastas graužikas, kurio gynyba labiau primena cheminių ginklų taktiką nei įprastą bėgimą ar slėpimąsi. Kosmatasis žiurkėnas yra vienas iš retų žinduolių, galinčių panaudoti augalų nuodus kaip atgrasymo priemonę.

    Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo nepavojingas, tačiau kontaktas plėšrūnui gali baigtis sunkia intoksikacija. Būtent todėl šis gyvūnas mokslo ir gamtos pasaulyje dažnai minimas kaip vienas įdomiausių cheminių gynybos pavyzdžių tarp žinduolių.

    Specialistai nurodo, kad kosmatasis žiurkėnas nuodingą medžiagą gauna iš augalų, ypač iš rytų Afrikoje augančio medžio Acokanthera schimperi žievės. Šiame augale aptinkami kardenolidai, junginiai, galintys sutrikdyti širdies veiklą ir didelėmis dozėmis būti mirtini.

    Veikimo principas paprastas, bet efektyvus: žiurkėnas graužia žievę, o vėliau seilėmis perneša toksinus ant specialių plaukų šonuose. Šie plaukai nėra įprasti, jų struktūra padeda sugerti ir išlaikyti nuodingas medžiagas, tarsi natūralus „kempinės“ sluoksnis.

    Pajutęs grėsmę, gyvūnas pasišiaušia ir parodo kontrastingą, dėmesį patraukiantį kailio raštą. Tai veikia kaip įspėjimas plėšrūnui, o jei šis vis tiek puola ir bando kandžioti, nuodai patenka į burną ir gali sukelti stiprų apsinuodijimą.

    Natūralioje aplinkoje kosmatąjį žiurkėną gali užpulti įvairūs plėšrūnai, įskaitant didesnius mėsėdžius. Nuodų strategija čia sukuria vadinamąjį išmoktą vengimą: išgyvenęs užpuolikas vėliau tokį grobį atpažįsta ir dažniausiai stengiasi neberizikuoti.

    Gamtos stebėtojai ir tyrėjai yra aprašę atvejų, kai naminiai šunys, užpuolę kosmatąjį žiurkėną, patirdavo itin sunkias pasekmes. Tokie pasakojimai paaiškina, kodėl šis graužikas, nors ir nėra didelis, gali turėti neproporcingai stiprią reputaciją ekosistemoje.

    Vienas svarbiausių klausimų mokslininkams išlieka tas pats: kaip kosmatasis žiurkėnas gali kontaktuoti su kardenolidais ir jų neapnuodyti. Galutinio atsakymo kol kas nėra, tačiau aptariamos kelios kryptys.

    Viena jų siejama su biocheminiu atsparumu: kai kurie gyvūnai evoliuciškai įgyja pakitusius baltymus, dėl kurių toksinai prasčiau prisijungia prie organizmo taikinių. Kita hipotezė remiasi virškinimo sistema ir mikrobiota: galimai tam tikros bakterijos gali skaidyti dalį nuodingų junginių dar prieš jiems padarant žalą.

    Prie išgyvenimo prisideda ir kitos fizinės savybės. Aprašoma, kad kosmatasis žiurkėnas turi storą odą ir lankstų stuburą, o tai gali padėti atlaikyti sugriebimą ar įkandimą, kol plėšrūnas susiduria su nuodais.

    Kosmatasis žiurkėnas paplitęs rytų Afrikos dalyje, aptinkamas keliose šalyse, kur vyrauja savanos, krūmynai ir miškingesnės teritorijos. Slėptuves jis įsirengia urvuose, drevėse ar kitose natūraliose priedangose.

    Suaugęs gyvūnas kartu su uodega gali siekti maždaug 36–53 centimetrus. Išskirtinis bruožas yra tankus pilkai baltas kailis ir ilgesni juodai balti plaukai nugaroje, kurie, pavojui kilus, išryškina įspėjamąjį vaizdą.

    Mityba daugiausia augalinė, tačiau, priklausomai nuo sezono ir aplinkos, jis gali suėsti ir vabzdžių ar kitų lengvai prieinamų baltymų šaltinių. Vis dėlto pagrindinė šio graužiko „vizitinė kortelė“ išlieka ne meniu, o gebėjimas paversti augalų toksinus realia gynybos sistema.