Tag: Ekologija

  • Prie Černobylio užfiksuotas Prževalskio arklių tabūnas: retas vaizdas uždaroje zonoje

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos rezervate pastebėtas Prževalskio arklių tabūnas. Tyrėjas Oleksandras Muzyčenka užfiksavo mažiausiai aštuonis gyvūnus, besiganančius rudenėjančiose pievose šalia miško.

    Rezervato atstovai pranešė, kad nuotraukose matomas ne pavienis gyvūnas, o laikantis būrio tabūnas. Tokie stebėjimai svarbūs vertinant, kaip laukiniai arkliai prisitaiko prie sąlygų teritorijoje, kur žmogaus veikla griežtai ribojama.

    „Tarp pageltusios žolės ir tylaus rudens dangaus Prževalskio arkliai gyvena savo ritmu: ganosi, juda drauge ir tyrinėja pažįstamas erdves“, – teigiama rezervato pranešime.

    Prževalskio arkliai laikomi vienintele tikrai laukine naminio arklio gimine, išlikusia iki šių dienų. Tarptautinėje gamtos apsaugos praktikoje ši rūšis ilgą laiką buvo priskiriama prie itin nykstančių, o dabartinės populiacijos daugiausia atkurtos iš nelaisvėje laikytų individų, todėl jų apsauga ir stebėsena išlieka aktuali.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad Prževalskio arkliai paprastai laikosi vadinamosiose haremų grupėse: vienas eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai. Toks būdas padeda užtikrinti apsaugą, lengviau rasti ganyklas ir išgyventi sezoniškai prastėjančiomis sąlygomis, kai žolė rudenį tampa mažiau maistinga.

    Černobylio zona, nors ir siejama su 1986 metais įvykusia avarija, per kelis dešimtmečius tapo savotišku didelės apimties laukinės gamtos prieglobsčiu. Ribota ūkinė veikla ir mažesnis žmonių trikdymas sudaro sąlygas gyvūnams plėsti buveines, o tokie fiksavimai padeda mokslininkams sekti populiacijų dinamiką, migraciją ir bandos struktūrą.

  • Naujienų archyvas spalio 23 dienai: svarbiausios penktadienio publikacijos vienoje vietoje

    Spalio 23 dienos naujienų archyvas leidžia vienoje vietoje greitai rasti svarbiausias penktadienio publikacijas ir atnaujinimus. Toks formatas patogus skaitytojams, kurie nori peržvelgti dienos įvykius ir nepraleisti reikšmingų temų.

    Įprastai į archyvą patenka aktualijos iš politikos, ekonomikos, saugumo, sporto, kultūros ir vartotojų temų, o publikacijos rikiuojamos pagal paskelbimo laiką. Tai padeda ne tik sekti naujienų eigą, bet ir matyti, kaip dienos bėgyje keitėsi akcentai bei atsirado nauja informacija.

    Naujienų portalų archyvai vis dažniau naudojami ir kaip paieškos įrankis, kai skaitytojai grįžta prie anksčiau matytų tekstų, komentarų ar oficialių pranešimų. Be to, archyvas praverčia tikrinant faktus, lyginant skirtingų šaltinių pateikiamus duomenis ir atsekant įvykių chronologiją.

    Pastaraisiais metais redakcijos daugiau dėmesio skiria ir turinio struktūrai, kad archyvuose būtų lengviau orientuotis mobiliuosiuose įrenginiuose. Dėl to dažniau akcentuojamos aiškios rubrikos, atnaujinimų seka ir greitas perėjimas prie susijusių temų.

    Jei ieškote konkretaus straipsnio, patogiausia pradėti nuo šios dienos archyvo ir filtruoti pagal temą arba peržvelgti publikacijas chronologine tvarka. Taip greičiau rasite reikalingą informaciją ir matysite, kas tą dieną buvo svarbiausia.

  • Praėjus 40 metų po Černobylio: mokslininkus nustebino, kaip ilgai išliko radioaktyvių dalelių struktūra

    Praėjus beveik 40 metų po Černobylio atominės elektrinės avarijos, aplinkoje vis dar aptinkamos mikroskopinės radioaktyvios dalelės, kurios, kaip paaiškėjo, gali būti stabilesnės nei manyta. Naujas tyrimas rodo, kad dalies tokių dalelių vidinė kristalinė sandara per dešimtmečius suiro gerokai mažiau, nei tikėjosi mokslininkai.

    Šis atradimas svarbus ne tik istorinei avarijos analizei. Jis gali pakeisti supratimą, kaip radionuklidai ilgainiui migruoja dirvožemyje ir vandenyje, kokiomis sąlygomis tarša „atsiriša“ nuo kietųjų dalelių ir kada rizika gali išaugti dėl naujų išorinių veiksnių.

    Po reaktoriaus sprogimo į aplinką pateko įvairių frakcijų medžiagų mišinys: nuo didesnių fragmentų iki 8–50 mikrometrų dydžio dulkių dalelių. Būtent tokio dydžio dalelės kelia ypatingą susirūpinimą, nes jos gali būti pakeliamos vėjo, vėl nusėsti kitur ir, patekusios į kvėpavimo takus, tapti tiesioginiu apšvitos šaltiniu.

    Nors dalis radionuklidų per kelis dešimtmečius jau yra suskilę, problema neišnyksta automatiškai. Ilgaamžiai izotopai, tokie kaip cezis-137 ar stroncis-90, o taip pat transuraniniai elementai, gali išlikti aplinkoje ilgai, o jų elgsena priklauso ne tik nuo pusėjimo trukmės, bet ir nuo to, kokioje cheminėje ir kristalinėje formoje jie „įkalinti“.

    Tyrime nagrinėtos dalelės buvo priskirtos kelioms grupėms pagal jų kilmę ir sudėtį. Pirmajai grupei priskiriamos dalelės, kurios savo cheminėmis ir fizinėmis savybėmis vis dar panašios į branduolinį kurą, ypač urano dioksidą.

    Antroji grupė siejama su itin aukšta temperatūra reaktoriaus viduje, kai išsilydęs kuras galėjo susimaišyti su cirkoniu. Cirkonis plačiai naudojamas kuro strypų apvalkaluose dėl atsparumo, tačiau avarijos sąlygomis tokie lydiniai gali suformuoti sudėtingas, skirtingai irtančias struktūras.

    Trečioji grupė siejama su grafito degimu. Grafitas RBMK tipo reaktoriuose buvo naudojamas neutronams lėtinti, tačiau avarijos metu jis užsidegė ir degė apie 10 dienų, o tai galėjo keisti kuro oksidacijos kelią ir formuoti mechaniškai trapesnius junginius.

    Ilgalaikės taršos elgseną sunku prognozuoti, nes skirtingos urano oksidų formos ir jų mišiniai suyra nevienodai. Norint suprasti, kodėl vienos dalelės skyla greičiau, o kitos išlieka, reikia itin tikslių metodų, galinčių nustatyti atomų išsidėstymą kristalinėje gardelėje.

    Tyrėjai pasitelkė rentgeno spindulių difrakciją, taikant sinchrotroninę spinduliuotę. Tokia metodika leidžia analizuoti labai mažus mėginius dideliu tikslumu, o iš difrakcijos vaizdo spręsti apie skirtingas kristalines fazes dalelės viduje.

    „Kiekviena dalelė turi savitą vidinę sandarą, o mes ištyrėme tik šešias daleles iš dviejų skirtingų vietų“, – sakė tyrime dalyvavęs fizikas Tobias Weissenborn.

    Didžiausia staigmena buvo ta, kad visose šešiose ištirtose dalelėse branduolinio kuro komponentai išsaugojo reikšmingą pirminės kristalinės struktūros dalį. Tai leidžia manyti, kad bent dalis avarijos metu susidariusių fragmentų gali būti chemiškai stabilesni ir „užrakinti“ radionuklidus ilgiau, nei prognozuota ankstesniais modeliais.

    Tokia stabilumo užuomina turi dvi puses. Iš vienos pusės, jei radionuklidai ilgiau lieka dalelėse, jų greitas išplovimas į gruntinius vandenis gali būti lėtesnis. Iš kitos pusės, rizika gali išlikti ilgiau, o taršos „pikas“ tam tikrose vietose gali pasislinkti laike, jei vėliau pasikeitus sąlygoms dalelės ims irti intensyviau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šių rezultatų negalima interpretuoti kaip žinios, jog tarša tampa nepavojinga. Maža imtis reiškia, kad būtini platesni tyrimai, apimantys daugiau vietovių ir didesnį dalelių skaičių, kad būtų galima patikimiau vertinti visos teritorijos ilgalaikes tendencijas.

    Net turint daugiau duomenų, ilgalaikė rizika išlieka sunkiai nuspėjama, nes dalelės skiriasi sudėtimi, poringumu, oksidacijos laipsniu ir atsparumu drėgmei, temperatūrai ar mechaniniam poveikiui. Skirtumai reiškia, kad radionuklidų išsiskyrimas gali vykti nevienodai, o atskiros „ilgaamžės“ dalelės gali tapti vėlyvu taršos šaltiniu.

    Todėl praktiniu požiūriu tokie tyrimai svarbūs vertinant, kokios stebėsenos priemonės reikalingos, kuriose vietose verta sutelkti matavimus ir kaip tikslinti aplinkos taršos sklaidos modelius. Tyrėjai planuoja tęsti darbus, daugiau dėmesio skirdami ypač radioaktyvioms transuraninių elementų fazėms ir jų stabilumui.

  • Odesos srityje pastebėti baltieji pakrantiniai tilvikai: arktiniai paukščiai pasiekė Juodąją jūrą

    Odesos srities pietuose, Nacionaliniame gamtos parke Tūzlovskio limanai, mokslininkai užfiksavo retą svečią iš Arkties – baltuosius pakrantinius tilvikus. Šie paukščiai, perintys arktinėje tundroje, buvo pastebėti besimaitinantys Juodosios jūros pakrantėje.

    Apie stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Pasak jo, paukščiai pastebėti vykdant tyrimus, kuriais fiksuojamas karo poveikis aplinkai ir pakrančių ekosistemoms.

    „Prieš mus, nedidelėmis grupėmis ir laikydamiesi maždaug 40–50 metrų atstumo, juda balti pakrantiniai tilvikai. Tai vieni iš šiauriausiai perinčių paukščių, kurių lizdavietės aptiktos arktinėje tundroje maždaug 960 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Baltojo pakrantinio tilviko biologija geriausiai ištirta ne perėjimo metu, kai šie paukščiai sutinkami beveik visur pasaulio jūrų pakrantėse ir salose. Žiemojančios ar migruojančios tilvikų grupės greitai juda smėlio ruožu ties vandens linija ir gaudo bangų išmestą grobį.

    Dažniausiai jų racioną sudaro smulkūs vėžiagyviai, moliuskai ir jūros kirmėlės, todėl tokios vietos kaip seklūs limanai, lagūnos ir smėlio paplūdimiai jiems ypač svarbūs sustojimo metu. Tūzlovskio limanuose šie paukščiai laikomi praskrendančia, rečiau – žiemojančia rūšimi.

    Baltasis pakrantinis tilvikas yra nedidelis paukštis: jo kūno ilgis paprastai siekia apie 20–21 centimetrą, sparnų mojis – 36–39 centimetrus, o svoris – 40–60 gramų. Patinų ir patelių plunksnų spalvos skiriasi nedaug, tačiau išvaizda kinta pagal sezoną.

    Ornitologų duomenimis, dažniausiai išskiriami du porūšiai, kurių perėjimo arealai apima Grenlandiją, Svalbardą, Šiaurės Amerikos Arktį ir kai kurias šiaurines Eurazijos teritorijas. Perėjimo vietose paukščiai lizdus įsirengia atvirose tundros erdvėse, o kilus pavojui taiko vadinamąją sužeisto paukščio taktiką – pasitraukia nuo lizdo ir mėgina nuvilioti plėšrūną, dėmesį atkreipdami garsiais šūksniais bei apsimestiniu šlubavimu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie stebėjimai Juodosios jūros regione padeda geriau suprasti migracijos maršrutus ir pakrančių buveinių būklę. Ilgalaikėje perspektyvoje paukščių pasiskirstymą gali keisti klimato kaita, maisto išteklių svyravimai ir žmogaus veiklos poveikis pakrantėms.

  • Mokslininkų prognozė niūri: iki 2075 metų gali išnykti beveik visi seklumų koralų rifai

    Mokslininkai perspėja, kad pasaulio vandenynas gali netekti vienos svarbiausių savo ekosistemų – koralų rifų, dažnai vadinamų jūros tropiniais miškais. Nauja pasaulinė analizė rodo, kad didžioji dalis seklumų rifų jau dabar susiduria su kritiškai aukšta rizika, o per kelis dešimtmečius padėtis gali tapti negrįžtama.

    Vertinime teigiama, kad 96 proc. seklumų rifų ekosistemų patiria kritiškai aukštą grėsmę. Jei dabartinės tendencijos nesikeis, reikšminga jų dalis gali nebeišlikti iki 2075 metų, o didžiausią spaudimą kelia vandenynų šiltėjimas ir vis dažnėjančios jūrinės karščio bangos.

    Į didžiausios rizikos zoną patenka geriausiai žinomos pasaulio rifų sistemos, tarp jų Didysis barjerinis rifas Australijoje, Koralų trikampis Ramiajame vandenyne ir Pietryčių Azijoje, Mesoamerikos barjerinis rifas bei Raudonosios jūros koralų rifai. Tai regionai, kur rifai palaiko ne tik biologinę įvairovę, bet ir vietos ekonomiką, žvejybą bei turizmą.

    „Koralų rifų griūties grėsmė auga. Tačiau tai turi būti signalas skubiems veiksmams, o ne priežastis nusivilti“, – sakė mokslinės grupės atstovas Mišalas Gudka.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rifai kartais geba atsistatyti po balinimo epizodų, tačiau tam reikia laiko ir tinkamų sąlygų. Šylantis vanduo didina balinimo dažnį ir intensyvumą, todėl ekosistemos nespėja atsigauti, o žuvusių kietųjų koralų vietą vis dažniau užima dumbliai, nuolaužos ir kempinės.

    Tokie pokyčiai reiškia ne tik estetinį ar gamtos paveldo praradimą. Rifai yra buveinė didžiulei gyvybės įvairovei, o jų nykimas mažina žuvų išteklius, silpnina pakrančių apsaugą nuo erozijos ir audrų bei didina ekonominę riziką bendruomenėms, kurių pragyvenimas priklauso nuo jūros.

    Rizikos vertinimas apėmė 127 tropinių ir subtropinių ekologinių regionų. Skaičiuojama, kad bendra nagrinėtų koralų rifų teritorija pasaulyje siekia 188 362 kvadratinius kilometrus, o didžiausiu rifų mažėjimo veiksniu įvardijamas klimato kaitos nulemtas vandenynų šiltėjimas.

    Kartu akcentuojama ir rūšinė grėsmė: daliai rifus formuojančių koralų rūšių nykimo rizika didėja dėl temperatūros šuolių ir kitų stresorių. Pastaraisiais metais fiksuojami plataus masto koralų balinimo epizodai apėmė didelę dalį pasaulio rifų, o mokslininkai tai sieja su ilgėjančiais šilumos rekordų laikotarpiais vandenynuose.

    Specialistai pabrėžia, kad vien tik vietinės apsaugos priemonės problemos neišspręs, tačiau jos gali padidinti rifų atsparumą. Tarp prioritetų nurodomas sparčiai mažinamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas, taršos mažinimas, pergaudymo ribojimas ir atsakingesnė pakrančių plėtra, kad rifai turėtų daugiau galimybių išlikti.

  • Odesos srities nacionaliniame parke aptiko jūrines anemonas: „po vandeniu žydi“ plėšrūnai (vaizdo įrašas)

    Odesos srities pietuose, nacionalinio parko Tuzlos limanai sūriuose vandens telkiniuose, tyrėjai užfiksavo jūrines anemonas, dar vadinamas aktinijomis. Apie stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, pasidalijęs vaizdo įrašu.

    Jūrinės anemonos dažnai vadinamos povandeninėmis gėlėmis dėl ryškių spalvų ir čiuptuvų, primenančių žiedlapius. Vis dėlto tai ne augalai, o plėšrūs knidarijai, artimi koraliniams polipams.

    „Jos laukia grobio išskleidusios čiuptuvus. Kai smulkus vėžiagyvis, kirmėlė ar žuvų mailius paliečia čiuptuvą, geliančios ląstelės suveikia ir paralyžiuoja auką“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Skirtingai nei daugelis koralų, anemonos neturi kieto mineralinio skeleto. Jų kūnas minkštas, maišelio formos, o apačioje yra raumeninga pėda, kuria jos prisitvirtina prie akmenų, kriauklių, medinių polių ar kito kieto pagrindo.

    Viršutinėje kūno dalyje yra burnos anga, apsupta daugybės plonų čiuptuvų žiedų. Kai kurių rūšių jų gali būti apie 200, o čiuptuvai padengti geliančiosiomis ląstelėmis, kurios padeda ir gintis, ir medžioti.

    Tuzlos limanų ekosistemoje sąlygos gali greitai kisti: svyruoja sūrumas, temperatūra ir deguonies kiekis. Todėl, pasak mokslininkų, vietoje tolimų migracijų anemonos nepalankiu laikotarpiu dažniau pasitraukia į gilesnes vietas tame pačiame telkinyje ir sulėtina aktyvumą.

    Specialistai pabrėžia, kad jūrinės anemonos gali daugintis tiek lytiniu būdu, į vandenį išskirdamos lytines ląsteles, tiek nelytiniu, dalydamosi ar pumpuruodamos. Pasaulyje aprašyta daugiau nei 1 000 rūšių, o dalis jų aptinkama ir Juodojoje jūroje.

    Nors šie gyvūnai dažniausiai nepavojingi stebint iš tolo, kontaktas gali būti skausmingas. Geliančiosios ląstelės kai kuriems žmonėms sukelia odos sudirginimą, todėl gamtoje patariama jų neliesti.

  • Neįprastas grybas Ukrainoje atgyja po lietaus: kur auga skelėtasis plyšialapis ir kuo jis išskirtinis

    Ukrainos miškuose aptinkamas neįprastas grybas, galintis ištverti ilgą išdžiūvimą ir po lietaus vėl „atgyti“. Tai skelėtasis plyšialapis, dar žinomas lotynišku pavadinimu Schizophyllum commune.

    Ši rūšis išsiskiria tuo, kad sausros metu jos vaisiakūnis susitraukia, sukietėja ir atrodo tarsi sustingęs. Sugrįžus drėgmei, grybas greitai prisigeria vandens, išsitiesina ir vėl tampa aktyvus.

    Skelėtasis plyšialapis paplitęs įvairiuose Ukrainos regionuose, todėl jo galima rasti ne tik miškuose, bet ir parkuose, soduose bei medžių juostose prie laukų. Dažniausiai jis auga ant negyvos medienos, pavyzdžiui, ant nulūžusių šakų, nuvirtusių kamienų ar senų kelmų.

    Grybas dažniau aptinkamas ant lapuočių medžių, tarp jų ant beržų, ąžuolų, tuopų ir gluosnių. Vaisia kūniai paprastai atrodo kaip nedidelės pilkšvai balkšvos vėduoklės formos ataugos, šonu prisitvirtinusios prie žievės.

    Skirtingai nei daugelis gerai pažįstamų valgomų grybų, ši rūšis kulinariniu požiūriu vertinama menkai. Nors kai kuriose šalyse jis tradiciškai naudojamas maistui, dėl kietos, plonos ir odiškos konsistencijos jis dažnai laikomas praktiškai nevalgomu.

    Specialistai pabrėžia, kad grybų atpažinimas vien pagal nuotraukas gali klaidinti, nes išvaizda priklauso nuo amžiaus ir drėgmės. Net ir įdomios biologinės savybės nėra priežastis eksperimentuoti renkant ar ragaujant neaiškiai atpažintus grybus.

    Dėl gebėjimo atlaikyti išdžiūvimą skelėtasis plyšialapis jau seniai domina tyrėjus, analizuojančius grybų prisitaikymą prie ekstremalių sąlygų. Augant klimato svyravimams ir dažnėjant sausrų periodams, tokie mechanizmai laikomi svarbiais siekiant geriau suprasti, kaip keisis miškų ekosistemos.

  • Vokietijos miške aptikta reta lėtūnė: kaip šis mikrogyvūnas išgyvena karštį, šaltį ir radiaciją

    Vokietijoje, miške netoli Maino upės, tyrėjai aptiko retą lėtūnę, priskiriamą rūšiai Platicrista angustata. Skirtingai nei daugelis lėtūnių, dažniau siejamų su vandens telkiniais, ši rūšis aptinkama sausumoje, miško samanose ir kerpėse.

    Lėtūnės yra mikroskopiniai bestuburiai, gyvenantys įvairiose buveinėse nuo dirvožemio ir samanų iki gėlavandenių ar jūrinių aplinkų. Mokslininkų dėmesį jos traukia dėl išskirtinio atsparumo aplinkos stresui, kuris kai kurioms rūšims leidžia ištverti sąlygas, mirtinas daugumai organizmų.

    Vienas svarbiausių mechanizmų yra kriptobiozė, kai organizmas laikinai beveik sustabdo medžiagų apykaitą. Toks režimas gali įsijungti dėl vandens trūkumo, deguonies stokos, ekstremalių temperatūrų ar kitų nepalankių veiksnių, o pagerėjus sąlygoms gyvūnas gali atkurti įprastą aktyvumą.

    Literatūroje aprašoma, kad kai kurios lėtūnės ištveria itin platų temperatūrų diapazoną, taip pat didelį slėgį ir vakuumą. Atsparumą didina ir tai, kad išdžiūvus jos gali pereiti į vadinamąją tuno būseną, kai sumažėja pažeidimų rizika, o ląstelės apsaugomos nuo streso sukeltų procesų.

    Lėtūnių gebėjimas išgyventi ekstremaliomis sąlygomis domina ne tik biologus, bet ir biotechnologijų bei kosmoso tyrimų sritis. Tokie organizmai padeda geriau suprasti, kaip ląstelės apsisaugo nuo radiacijos, išdžiūvimo ir temperatūros šuolių, o šios žinios gali būti pritaikomos kuriant apsauginius sprendimus medicinoje ar ilgalaikėse kosminėse misijose.

    Specialistai pabrėžia, kad visuomenėje dažnai supaprastinama frazė apie lėtūnes, galinčias išgyventi branduolinį sprogimą, yra labiau susijusi su jų atsparumu radiacijai ir staigiems aplinkos pokyčiams, o ne tiesioginiu buvimu sprogimo epicentre. Vis dėlto jų ištvermė išlieka viena įspūdingiausių tarp žinomų mikroorganizmų ir mikrogvūnų.

    Rūšies fiksavimas konkrečioje vietovėje padeda tikslinti biologinės įvairovės žemėlapius ir suprasti, kaip tokie mikrogyvūnai pasiskirstę skirtingose buveinėse. Miško samanos ir kerpės yra svarbios mikroekosistemos, kuriose gali slėptis ir kitos retai pastebimos rūšys.

    Tyrėjai pažymi, kad mikroskopinių organizmų paieškos dažnai priklauso nuo nuoseklių lauko tyrimų ir tikslios identifikacijos laboratorijoje. Kuo daugiau duomenų apie tokias rūšis sukaupiama, tuo geriau galima vertinti ekosistemų būklę ir galimus pokyčius, susijusius su klimato kaita bei buveinių nykimu.

  • Mokslininkai pervertino Thwaiteso ledyno stabilumą: iki 2100 metų jūros lygis gali kilti sparčiau

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dažnai vadinamas lemtingu klimato rizikos tašku, gali tirpti ir trauktis greičiau, nei buvo manyta iki šiol. Nauji modeliavimai rodo, kad jau šiame šimtmetyje jo indėlis į pasaulinį jūros lygio kilimą gali būti maždaug dvigubai didesnis, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Thwaiteso ledynas yra milžiniška ledo masė, savo plotu prilyginama didelėms valstybėms ar regionams. Vien jo visiškas suirimas ilgainiui galėtų reikšmingai prisidėti prie jūros lygio kilimo, o svarbiausia rizika slypi tame, kad jis gali paleisti grandininę reakciją Vakarų Antarktidos ledo skydyne.

    Ledynų elgsena priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo to, kas vyksta ties riba, kur ledas remiasi į sausumą ir pereina į plūduriuojantį ledo šelfą. Naujesni skaičiavimai pabrėžia, kad ši riba nėra siaura linija, o kelių kilometrų pločio pereinamoji zona, kurioje procesai gali būti gerokai dinamiškesni.

    Šiose zonose santykinai šiltesnis vandenyno vanduo gali lengviau patekti po ledu ir jį ardyti iš apačios. Be to, potvynių ir atoslūgių ciklai gali periodiškai pakelti ledo pakraščius, mažindami sukibimą su dugnu ir didindami nestabilumą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Thwaiteso ledyno stabilumą šiuo metu dar gali palaikyti povandeninės reljefo struktūros, veikiančios tarsi „atrama“. Tačiau jei šiltesnis vanduo ir toliau skverbsis į pereinamąsias zonas, ledynas gali silpninti ryšį su šia atrama ir tapti jautresnis staigiems pokyčiams.

    Pagal naujus vertinimus, iki 2100 metų Thwaiteso indėlis į vidutinį pasaulinį jūros lygio kilimą gali siekti apie 30 milimetrų, su maždaug 6 milimetrų paklaida. Tai yra maždaug dvigubai daugiau, nei rodė dalis ankstesnių skaičiavimų, o svarbiausia tai, kad šis procesas didina ir platesnės Vakarų Antarktidos destabilizacijos riziką.

    Nors keli centimetrai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nedaug, pasauliniu mastu net ir toks papildomas jūros lygio kilimas reiškia dažnesnius pakrančių potvynius, spartesnę krantų eroziją ir didesnį sūrių vandenų prasiskverbimą į gėlo vandens išteklius. Didžiausią poveikį paprastai pajunta žemose pakrantėse esantys miestai, salos ir deltos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ledo skydynų reakcija nėra momentinė, tačiau kai kurie pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas, pasak jų, vis dar gali sulėtinti procesų tempą ir sumažinti ilgalaikę riziką.

  • 8 gyvūnai, kuriuos lengva supainioti su gyvatėmis: kaip atskirti ir kodėl jie taip atrodo

    Dalis jų yra bekojai driežai, kiti yra varliagyviai, žuvys ar net vabzdžių lervos. Iš tolo juos nesunku supainioti, tačiau atidžiau įsižiūrėjus atsiranda aiškūs požymiai, kurie išduoda, kad tai ne gyvatė.

    Kaip atpažinti ne gyvatę?

    Vienas patikimiausių skirtumų yra akys ir galva. Dauguma bekojų driežų turi judrius vokus ir gali mirksėti, o gyvatės mirksėti negali, nes jų akis dengia skaidrus, nejudrus žvynas.

    Kitas ženklas yra ausys: kai kurie driežai turi išorines ausų angas, o gyvatės jų neturi. Taip pat skiriasi ir šėrimasis, nes gyvatės dažniau nusimeta odą beveik vientisu „vamzdžiu“, o driežai neretai šeriasi fragmentais.

    Žemiau pateikiami aštuoni gyvūnai, kurie dėl kūno formos ir judėjimo primena gyvates, tačiau jomis nėra.

    Bekoji driežai, kurie klaidina

    Trapioji gluodenė yra bekojis driežas, paplitęs Europoje ir Vakarų Azijoje. Dažniausiai ji užauga iki maždaug 40–45 centimetrų ir mėgsta drėgnesnes buveines, miškų pakraščius, pievas ar krūmynus.

    Nuo gyvatės ją galima atskirti pagal judrius vokus ir mirksėjimą. Be to, gluodenės oda neretai šeriasi nedideliais gabalėliais, o tai iš pirmo žvilgsnio atrodo visai kitaip nei įprastas gyvatės šėrimasis.

    Kitas klaidinantis pavyzdys yra vadinamieji stikliniai driežai, dar vadinami geltonpilviais kai kuriuose regionuose. Tai taip pat bekojai driežai, aptinkami Šiaurės Amerikoje ir dalyje Azijos, o jų pailgas kūnas lengvai suklaidina.

    Šių driežų pavadinimai siejami su gynybiniu mechanizmu: uodega gali lengvai nulūžti, kad gyvūnas ištrūktų iš plėšrūno. Nuo gyvačių juos išduoda voko judrumas, galvos forma ir tai, kad kai kurių rūšių dar išlikę vos matomi galūnių rudimentai.

    Meksikinė dvižandė, dar vadinama kirminine driežine, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme. Ji kasa urvus purioje dirvoje, o jos tanki galva ir cilindriškas kūnas padeda stumtis per gruntą.

    Nors iš tolo ji primena mažą gyvatę, pagrindinis skirtumas aiškus iškart: ji turi dvi gerai matomas priekines galūnes, kurias naudoja kasimui. Užpakalinės galūnės beveik sunykusios ir likusios tik kaip kauliniai rudimentai.

    Vakarų trijųpirštis scinkas gyvena Pirėnų pusiasalyje, pietų Prancūzijoje ir kai kuriose šiaurės vakarų Italijos vietovėse. Šis driežas gali siekti apie 43 centimetrus, todėl dėl pailgos formos dažnai palaikomas gyvate.

    Vis dėlto scinką išduoda galūnės: jis turi dvi poras nedidelių kojų, kurių kiekvienoje po tris pirštus. Pavojui ar greitesniam judėjimui jis gali raitytis visu kūnu, todėl judesys dar labiau sustiprina panašumą į gyvatę.

    Ne tik ropliai: kas dar primena gyvates

    Juostuotosios unguriakės yra jūrinės žuvys, kurių ilgas kūnas ir gyvenimo būdas primena gyvates. Jos paplitusios tropiniuose ir šiltesniuose vidutinių platumų vandenyse, o dalis rūšių aptinkamos ir gana dideliame gylyje.

    Šios žuvys dažnai būna įsiraususios į smėlį taip, kad matytųsi tik akys ir galvos dalis. Toks elgesys padeda slėptis nuo plėšrūnų ir tuo pačiu pasalomis medžioti smulkesnį grobį.

    Červėgės yra neįprasti varliagyviai, vizualiai primenantys stambius kirminus ar mažas gyvates. Jų akys menkai išsivysčiusios, nes daugelis rūšių prisitaikiusios gyventi po žeme, o kūnas pritaikytas rausti ir slinkti siaurais urvais.

    Tarp akių ir šnervių červėgės turi čiuopiklius, kuriais „apžiūri“ aplinką. Mokslininkai taip pat yra aprašę rūšių, kurių dantų srityje aptinkamos liaukos, siejamos su toksiškų medžiagų išskyrimu, o tai kelia papildomą susidomėjimą varliagyvių gynybos evoliucija.

    Didžioji afrikinė šimtakojė gali užaugti iki maždaug 33,5 centimetrų ir gyvena Rytų Afrikos regionuose. Iš toli jos tamsus blizgus kūnas kartais palaikomas gyvate, ypač prietemoje ar tankioje augmenijoje.

    Priėjus arčiau panašumas išnyksta, nes šimtakojė turi daugybę kojų, išsidėsčiusių išilgai kūno. Judėjimo būdas taip pat visiškai kitoks: ji juda koordinuotai dirbdama daugeliu galūnių, o ne raitydamasi kaip gyvatė.

    Galiausiai, vienas įdomiausių „apgaulės“ pavyzdžių yra parusninio drugio lerva, kuri evoliuciškai išvystė gąsdinimo triuką. Augdama ji įgauna dėmes, primenančias gyvatės akis, todėl plėšrūnui gali pasirodyti, kad priešais jį yra pavojingas roplys.

    Be to, ši lerva gali išstumti šakotą organą, vadinamą osmeteriu, kuris skleidžia nemalonų kvapą. Vizualiai jis primena gyvatės liežuvį, o kartu su „akimis“ sustiprina imitaciją ir padidina šansus išvengti užpuolimo.