CP v2

Tag: Ekologija

  • JAV eksperimentas su 2 milijonais padangų vandenyne virto taršos krize: kodėl valymas tęsiasi iki šiol

    1970-aisiais JAV Floridos pakrantėje pradėtas projektas, kuris turėjo vienu metu spręsti dvi problemas: mažinti susidėvėjusių automobilių padangų atliekas ir sukurti dirbtinį rifą jūrų gyvybei. Tačiau ši idėja virto vienu garsiausių aplinkosaugos fiasko, o jo padariniai tvarkomi iki šiol.

    Prie Fort Loderdeilo pakrantės buvo suformuotas vadinamasis Osborno rifas, kuriam panaudota apie 2 000 000 padangų. Jos buvo sujungtos plieniniais spaustuvais ir nailoniniais diržais, o projektą koordinavo vietos organizacijos ir institucijos, tikintis, kad konstrukcijos taps pastovia buveine žuvims bei bestuburiams.

    „Deja, paaiškėjo, kad jūrų organizmams padangos nėra patrauklūs namai“, – teigiama publikacijose apie šį projektą.

    Problemos išryškėjo gana greitai: sūrus vanduo ir bangavimas ėmė ardyti metalinius tvirtinimus, o saulė ir laiko poveikis silpnino sintetines jungtis. Konstrukcijoms suirus, atskiros padangos pradėjo judėti dugnu, jas nešiojo srovės ir audros.

    Dėl to padangos ėmė daužyti natūralius koralinius rifus ir juos žaloti, o vietomis užklojo gyvybiškai svarbius plotus. Vietoje planuoto biologinės įvairovės augimo kai kur fiksuotas priešingas efektas: pažeistos buveinės ir sumažėjusios vietinės rūšys.

    Ši istorija laikoma pamoka, kodėl dirbtiniams rifams negalima naudoti bet kokių atliekų, net jei idėja atrodo patraukli ekonomiškai. Šiandien dirbtinių rifų projektai paprastai remiasi griežtesnėmis medžiagų atrankos taisyklėmis ir aplinkosauginiu vertinimu, pirmenybę teikiant stabiliai, netoksiškai ir hidrodinamiškai saugiai struktūrai.

    Osborno rifo valymo darbai pradėti 2006 metais, tačiau progresas lėtas, nes padangų iškėlimas reikalauja narų komandų, specialios įrangos ir palankių oro sąlygų. Skelbiama, kad per daugelį metų pavyko pašalinti tik kiek daugiau nei ketvirtadalį padangų, o 50 proc. ribą tikimasi pasiekti apie 2033 metus.

    Dar viena priežastis, kodėl ši problema tokia ilgalaikė, yra mastas: padangų kiekis milžiniškas, o dalis jų yra išsibarstę plačiame plote. Be to, kiekvienas iškėlimo etapas turi būti vykdomas atsargiai, kad papildomai nebūtų pažeistos jautrios jūros dugno ekosistemos.

    Šis atvejis nebuvo vienintelis: XX amžiaus pabaigoje panašūs padangų rifų projektai buvo kartojami įvairiose pasaulio vietose, tikintis pigiai panaudoti atliekas. Vis dėlto būtent Floridos pavyzdys dažniausiai minimas kaip įrodymas, kad trumpalaikiai atliekų „sprendimai“ jūroje gali virsti brangiai kainuojančia taršos krize.

  • Kijeve pablogėjo oro kokybė po raketų smūgio ir kaitros: ekspertai ragina rečiau būti lauke

    Kijevo gyventojams patariama kiek įmanoma sumažinti laiką lauke dėl padidėjusios oro taršos, kuri, specialistų teigimu, gali būti pavojinga kvėpavimo takams. Apie tai kalbėdamas televizijos kanale „Novini.LIVE“ įspėjo Ukrainos hidrometeorologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Michailas Savenecas.

    Anot jo, oro kokybė suprastėjo po rugpjūčio 5 dieną įvykdyto rusų raketų smūgio, kai dalis židinių mieste ir jo apylinkėse ėmė smilkti. Situaciją paaštrino meteorologinės sąlygos: labai silpnas vėjas reiškia, kad teršalai beveik neišsisklaido ir kurį laiką laikosi arčiau žemės paviršiaus.

    Papildomą taršos foną sudaro ir įprasti miesto šaltiniai, ypač intensyvus eismas rytais bei piko valandomis. Kai oro masės nejuda, net ir kasdienės transporto emisijos gali labiau prisidėti prie smogo, o kartu su degimo produktais sudaryti sveikatai nepalankų mišinį.

    Specialistas atkreipė dėmesį, kad karštomis, giedromis dienomis stipriau formuojasi priežeminis ozonas, kurio koncentracijos dažniausiai didėja artėjant dienos viduriui. „Priežeminis ozonas karštu oru, kai nėra debesuotumo ir šviečia tiesioginė saulė, taps pagrindiniu cheminiu procesu, kuris tęsis tol, kol laikysis tokios oro sąlygos“, – sakė M. Savenecas.

    Pasak jo, dalis teršalų kinta per parą: vakare, sumažėjus tiesioginei saulės spinduliuotei, priežeminis ozonas ima irti, tačiau degimo produktai atmosferoje gali išsilaikyti ilgiau. Krituliai paprastai padeda „nuplauti“ dalį teršalų ir sumažinti jų koncentraciją ore.

    Ekspertas pabrėžė, kad tokios taršos sąlygos gali paveikti ne tik kvėpavimo takus, bet ir širdies bei kraujotakos sistemą, o priežeminis ozonas gali dirginti akis. Jautresniems žmonėms, ypač sergantiems astma, padidėja paūmėjimų rizika ir gali prireikti dažniau naudoti paskirtus vaistus.

    Gyventojams rekomenduojama riboti buvimą lauke, ypač dienos metu, kai tarša gali būti didesnė. Taip pat patariama namuose dažniau atlikti drėgną valymą, kad ant paviršių nusėdusios dalelės nepatektų atgal į orą.

    Paklaustas, ar tai reiškia, kad žmonėms reikėtų visai neiti į lauką, specialistas pripažino, kad geriausia vengti nebūtino išėjimo. „Vengti – taip, žinoma. Jei išeiti tenka, kaukės gali padėti, tik klausimas, kiek tai pakeliama per karštį“, – teigė jis.

    Tuo metu oro kokybės stebėsenos tarnybos fiksuoja laikiną oro būklės pablogėjimą sostinėje, siejamą su karščiu, dūmais ir smulkiųjų dalelių koncentracijos augimu. Gyventojams patariama sekti oficialią informaciją ir, esant savijautos pablogėjimui, kreiptis į medikus.

  • Mirties slėnio karščio rekordas iš 1913 metų kelia abejonių: mokslininkai aiškina, kas neatitinka

    Oficialus aukščiausios oro temperatūros Žemėje rekordas – 56,7 laipsnio Celsijaus – daugiau nei šimtmetį siejamas su JAV Mirties slėniu. Šis rodiklis esą užfiksuotas 1913 metų liepos 10 dieną, tačiau dalis klimatologų ir sinoptikų vis dažniau kelia klausimą, ar matavimas buvo patikimas.

    Mokslininkų abejonės remiasi tuo, kad tuometinis įrašas išsiskiria iš aplinkinių stebėjimų ir meteorologinio konteksto. Paprastai ekstremalios kaitros epizodai paveikia platesnį regioną, todėl panašių reikšmių tikimasi ir netoliese esančiose stotyse, o ne viename taške.

    2016 metais orų istorikas Christopheris Burtas ir klimatologas Williamas Reidas atliko istorinę analizę, kurioje teigė, jog 1913 metų matavimas prasilenkia su to laikotarpio duomenimis. Jų vertinimu, stoties rodmenys buvo neįprastai dideli lyginant su kaimyninėmis vietovėmis, o tai sunkiai paaiškinama vien natūraliais procesais.

    Naujausios išvados, paskelbtos Amerikos meteorologijos draugijos leidinyje, dar labiau sustiprino skeptikų argumentus. Autoriai nurodė, kad realus tos dienos maksimumas galėjo būti apie 49 laipsnius Celsijaus, tai yra maždaug 7–8 laipsniais mažiau nei oficialus rekordas.

    Tokie skirtumai istorinėje meteorologijoje dažniausiai aiškinami matavimo metodikomis ir įrangos ribotumais. XX amžiaus pradžios stotys ne visuomet atitiko dabartinius standartus, o net ir nedidelės detalės, kaip termometro vieta, ventiliacija ar pavėsinimas, galėjo reikšmingai paveikti rodmenis.

    Nepaisant diskusijų, Pasaulio meteorologijos organizacija 1913 metų rodiklį kol kas ir toliau pripažįsta oficialiu. Specialistai pabrėžia, kad rekordo atšaukimas ar korekcija paprastai reikalauja atskiros komisijos sprendimo ir formalios peržiūros procedūros.

    Organizacija jau turi precedentą, kai istoriniai rekordai buvo panaikinti po išsamesnio tyrimo. 2012 metais buvo anuliuotas 58 laipsnių Celsijaus matavimas, priskirtas 1922 metams Libijoje, kai paaiškėjo, kad rodmenį galėjo iškreipti netinkamas prietaisas ir nepatyręs stebėtojas.

    Įdomu tai, kad net ir be ginčijamo 1913 metų įrašo Mirties slėnis išlieka viena karščiausių vietų planetoje, o pastaraisiais dešimtmečiais ten fiksuotos ypač aukštos temperatūros. 2020 ir 2021 metais oficialiai registruota 54,4 laipsnio Celsijaus temperatūra laikoma viena patikimiausiai patvirtintų moderniųjų laikų reikšmių.

    Ši istorija išryškina platesnę problemą: klimato ir orų ekstremumų archyvuose kai kurie įrašai išlieka dėl institucinio tęstinumo, nors mokslinis vertinimas laikui bėgant kinta. Kartu tai primena, kad rekordo statusas nebūtinai reiškia absoliučią tiesą – kartais tai reiškia ir tai, kad peržiūros procesas yra lėtas ir sudėtingas.

    Ką tai reiškia šiandien?

    Mokslininkų ginčai dėl istorinių rekordų svarbūs ne tik dėl statistikos. Tikslūs ekstremumų duomenys naudojami vertinant karščio bangų riziką, kalibruojant klimato modelius ir nustatant, kiek išskirtiniai yra dabartiniai karščio epizodai.

    Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, kurie rodo, kad šylant klimatui didėja ir ekstremalių karščių tikimybė, ypač sausose teritorijose. Todėl patikimi, tarpusavyje palyginami matavimai tampa dar svarbesni, o istoriniai įrašai – vis dažniau peržiūrimi taikant šiuolaikines metodikas.

  • JAV tvenkinių „valymas“ azijiniais karpiais atsisuko priešingai: invazinė bėda dešimtmečiams

    Jungtinėse Valstijose prieš daugiau nei 50 metų ieškota pigaus ir „natūralaus“ būdo valyti tvenkinius bei akvakultūros ūkių vandens telkinius. Sprendimas atrodė paprastas: įvežti kelias azijinių karpių rūšis, kurios mintų dumbliais, vandens augalais ir moliuskais, o kartu pagerintų vandens skaidrumą.

    Į šalį buvo introdukuotos keturios rūšys: baltasis amūras, juodasis amūras, baltasis plačiakaktis ir margasis plačiakaktis. Vienos jų turėjo naikinti vandens žoles, kitos filtruodamos vandenį maitintis dumbliais ir organinėmis dalelėmis, o juodasis amūras buvo naudotas kaip priemonė prieš sraiges ir kai kuriuos parazitus akvakultūros tvenkiniuose.

    Tačiau tai, kas atrodė kaip ūkiams patogi biologinė priemonė, netrukus tapo ilgalaike invazinių rūšių problema. 1970-aisiais per potvynius dalis žuvų ištrūko iš auginimo tvenkinių ir valymo įrenginių sistemų, pateko į Misisipės upės baseiną ir pradėjo sparčiai plisti.

    Per maždaug dešimtmetį invaziniai karpiai įsitvirtino didelėje upių sistemoje, apimančioje Misisipės, Misūrio ir Ilinojaus upes. Skirtingos rūšys plito nevienodai: baltasis amūras tapo vienas plačiausiai aptinkamų, o plačiakakčiai daugiausia siejami su Misisipės baseinu, nors fiksuojama ir jų plėtros į šiaurę rizika.

    Pagrindinis poveikis ekologijai siejamas su konkurencija dėl maisto ir buveinių. Plačiakakčiai filtruoja vandenį ir intensyviai vartoja planktoną, kuris yra svarbus maisto šaltinis vietinėms žuvims bei jų mailiui, todėl gali keistis visa mitybos grandinė, ypač didžiosiose upėse.

    Problema nėra vien apie gamtą. Margasis plačiakaktis laikomas pavojingu ir žmonėms, nes, išgąsdintas valčių variklių triukšmo, gali šokti iš vandens ir sužeisti vandens transporto priemonių keleivius ar žvejus.

    Šiuo metu federalinės agentūros ir atskirų valstijų institucijos tęsia stebėseną bei valdymo priemones, kad invaziniai karpiai nepasiektų naujų vandens telkinių. Tarp taikomų metodų minimi tikslinis išgaudymas, žymėjimas, populiacijų stebėsena ir aplinkos DNR tyrimai, leidžiantys aptikti rūšių pėdsakus vandenyje dar iki masinio išplitimo.

    Ši istorija tapo dar vienu priminimu, kad biologinės kontrolės sprendimai, nors ir viliojantys savo kaina, ilgainiui gali kainuoti nepalyginamai brangiau. Kai invazinė rūšis įsitvirtina didelėje upių sistemoje, ją sustabdyti sudėtinga, o pasekmės gali būti jaučiamos dešimtmečius.

  • Karščio banga Ukrainoje nusekino upes ir ežerus: vandens lygiai krinta iki rekordinių žemumų

    Ukrainoje dėl užsitęsusios karščio bangos ir kritulių stokos daugelyje upių bei ežerų fiksuojamas mažas vandeningumas, o dalyje vietų vandens lygis pasiekė rekordines žemumas. Apie tai viešai praneša atsakingos institucijos, perspėjančios, kad situacija gali paveikti ne tik gamtą, bet ir kasdienes paslaugas.

    Mažėjant upių debitui, pirmiausia nukenčia ekosistemos: kyla vandens temperatūra, mažėja deguonies kiekis, greičiau dauginasi dumbliai, o žuvų ir bestuburių žuvimo rizika išauga. Tokios sąlygos taip pat blogina vandens kokybę, todėl vandenvietėms ir vandens tiekėjams gali prireikti papildomų priemonių.

    Institucijos pabrėžia, kad itin sudėtinga padėtis stebima atskiruose Karpatų regiono vandens telkiniuose ir kelių didesnių baseinų intakuose. Kai kuriuose hidrologiniuose matavimo postuose vandens lygiai jau yra nukritę žemiau ankstesnių stebėjimų minimumų, o tai rodo ne pavienį svyravimą, bet sisteminį sausros poveikį.

    Praktinės pasekmės juntamos ir ūkyje: mažėjant vandens ištekliams, gali būti ribojamas vandens paėmimas laistymui, pramonės reikmėms ar technologiniams procesams, taip pat griežčiau kontroliuojami nuotekų išleidimai. Mažavandenystės laikotarpiu prioritetas paprastai teikiamas gyventojų geriamojo vandens ir buitiniams poreikiams.

    Pastaraisiais metais Europa vis dažniau susiduria su hidrologine sausra, kai ilgą laiką išlieka sumažėję upių srautai ir nusenka telkiniai, net jei trumpalaikės liūtys situacijos iš esmės nepakeičia. Ekspertai šią tendenciją sieja su klimato kaitos didinamu karščio bangų dažniu, didesniu garavimu ir mažesniu sniego bei gruntinių vandenų papildymu žiemos ir pavasario sezonais.

    Ypatingą dėmesį tokiais laikotarpiais skiria ir energetikos sektorius, nes mažas vandens lygis apsunkina elektrinių aušinimą, riboja hidroenergijos gamybą ir didina konkurenciją dėl vandens tarp skirtingų vartotojų. Todėl institucijos ragina atidžiai sekti hidrologines prognozes, laikytis nustatytų ribojimų ir vandenį naudoti taupiau, kol situacija stabilizuosis.

  • Dunojaus sausra Serbijoje atidengė nacių karo laivus: dugne – ir nesprogusių šaudmenų

    Dunojaus vandens lygis Balkanuose dėl užsitęsusios sausros nukrito tiek, kad kai kuriose atkarpose iš po vandens vėl išryškėjo Antrojo pasaulinio karo laikų laivų liekanos. Serbijoje, netoli Prahovo uosto, matomi kelių dešimčių vokiečių karo laivų korpusai, dalis jų, istorikų teigimu, gali būti likę su amunicija.

    Šie laivai siejami su Vokietijos flotile, kuri 1944 metais traukdamasi Dunojaus keliu buvo sąmoningai skandinama, kad nepatektų į priešų rankas. Manoma, kad tuo metu šioje upės atkarpoje buvo nuskandinta iki 200 įvairių tipų karinių laivų, o dalis nuolaužų iki šiol kelia navigacijos ir saugumo riziką.

    „Kai vanduo nuslūgsta, kai kurie laivai iškyla taip, kad tampa matomi ištisi korpusai, o tai primena, kiek karo palikimo vis dar slypi po upės paviršiumi“, – sakė su istoriniu paveldu dirbantis tyrėjas, komentuodamas situaciją regiono žiniasklaidai.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia grėsmė yra ne vien rūdijantys metalo konstrukcijų fragmentai. Nuolaužose gali būti likę nesprogusių šaudmenų, todėl tokiose vietose įprastai ribojamas priėjimas, o prireikus kviečiami išminuotojai ir narai, kad įvertintų realią riziką žmonėms bei laivybai.

    Sausra Dunojuje tampa ne tik istorine, bet ir infrastruktūrine problema. Upė yra svarbus laivybos kelias, todėl žemas vanduo riboja krovininių laivų judėjimą, didina logistikos kaštus ir trikdo tiekimo grandines, ypač vasaros pabaigoje ir rudenį, kai upė tradiciškai yra jautriausia karščiams.

    Žemas Dunojaus lygis paliečia ir energetiką, nes dalis regione esančių elektrinių upės vandenį naudoja aušinimui. Kai vandens mažėja, elektrinių operatoriai turi ieškoti alternatyvių sprendimų, o valdžios institucijos kai kuriais atvejais imasi laikinų hidrotechninių priemonių, kad užtikrintų pakankamus aušinimo srautus.

    Klimato mokslininkai pastaraisiais metais vis dažniau atkreipia dėmesį, kad Europoje daugėja užsitęsusių karščio bangų ir kritulių stokos periodų, o tai tiesiogiai veikia didžiąsias upes. Dunojaus atvejis tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip ekstremalūs orai vienu metu iškelia į paviršių ir istorijos pėdsakus, ir labai šiuolaikiškas rizikas ekonomikai bei kritinei infrastruktūrai.

  • Kijeve pablogėjo oro kokybė po karščio ir gaisrų: kas padeda sumažinti taršos poveikį

    Kijeve fiksuojamas laikinas oro kokybės pablogėjimas, kurį sustiprino alinanti kaitra ir gaisrai po masinės Rusijos atakos. Apie situaciją pranešė Kijevo miesto valstybinė administracija, nurodydama, kad teršalai susikaupė arčiau žemės paviršiaus.

    Pasak miesto institucijų, ryte buvo registruojamas padidėjęs pažemio ozono ir smulkiųjų kietųjų dalelių kiekis. Būtent šie teršalai dažniausiai lemia prastesnį savijautos foną per karščio bangas, ypač jautresnėms grupėms.

    Pažemio ozonas nėra tiesiogiai išmetamas į orą kaip dūmai ar dulkės, jis susidaro cheminių reakcijų metu, kai kaitra ir saulės spinduliuotė „suaktyvina“ transporto ir pramonės išmetamas dujas. Todėl per karščius didmiesčiuose ozono koncentracija gali augti net ir be naujų gaisrų.

    Tuo pat metu gaisrų dūmai didina smulkiųjų dalelių koncentraciją, o silpnas vėjas ir didesnė drėgmė gali lemti, kad teršalai ilgiau užsilaiko žemiausiame oro sluoksnyje. Tokios sąlygos ypač nepalankios, kai mieste daug transporto srautų ir ribota oro apykaita.

    Kol oro kokybė negerėja, gyventojams patariama laikyti uždarytus langus ir riboti ilgesnį buvimą lauke, ypač intensyvaus eismo vietose. Jei būtina išeiti, verta rinktis trumpesnes keliones ir vengti fizinio krūvio.

    Miesto administracija taip pat ragina palaikyti skysčių balansą ir gerti pakankamai vandens, nes karštis didina organizmo apkrovą. Turint oro valytuvą, rekomenduojama jį įjungti stipriausiu režimu, ypač patalpose, kuriose miegama ar būnama daugiausia.

    Jei jaučiamas akių, gerklės dirginimas, dusulys, spaudimas krūtinėje ar paūmėja astma, gyventojams patariama kuo greičiau sumažinti kontaktą su lauko oru ir, esant poreikiui, kreiptis į medikus. Didžiausia rizika paprastai tenka vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms ir sergantiesiems kvėpavimo ar širdies ligomis.

    Apie padidėjusią taršą taip pat signalizuoja viešai skelbiami oro kokybės indeksai, kurie kai kuriose miesto vietose pasiekė vidutinį ar aukštą lygį. Kijeve labiausiai minimos vietovės, kuriose situacija prastesnė, yra Sviatošyno rajonas ir dalis Ševčenkos rajono.

    Specialistai primena, kad indeksai gali skirtis net ir tame pačiame mieste, todėl verta stebėti duomenis pagal konkrečią gyvenamąją vietą. Oro kokybės rodikliai ypač greitai kinta keičiantis vėjui, temperatūrai ir gaisrų situacijai.

    Pastarosiomis valandomis Kijevas ir jo apylinkės patyrė masinę ataką, po kurios mieste užfiksuoti gaisrai. Vietos institucijos skelbė apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, o dalis žalos susijusi su užsidegusiais pastatais.

    Tokiais atvejais oro tarša dažnai sustiprėja ne tik dėl dūmų, bet ir dėl degančių statybinių medžiagų, kurios gali išskirti sveikatai pavojingų junginių. Dėl to rekomendacijos riboti buvimą lauke ir uždaryti langus tampa aktualios net tiems, kurie įprastai jautrumo taršai nejaučia.

  • Smūgis Kyjive kliudė amoniako cisterną: kiek išsiliejo ir ką apie oro saugumą sako gelbėtojai

    Per Rusijos masinę ataką naktį į rugpjūčio 5 dieną Kyjive buvo pataikyta į amoniako cisterną, buvusią įmonės teritorijoje Golosejevo rajone. Kyjivo gelbėjimo tarnybos atstovai skelbia, kad didelio nuotėkio pavyko išvengti, todėl gyventojams plataus masto grėsmė šįkart nekilo.

    Pasak ugniagesių gelbėtojų, iš pradžių buvo baiminamasi, kad dėl smūgio gali ištekėti reikšmingas kiekis cheminės medžiagos. Tačiau į vietą nedelsiant atvykus gelbėtojams ir miesto tarnyboms, pati cisterna nebuvo pramušta, o laiku uždarytos sklendės leido suvaldyti situaciją.

    „Laimei, pati amoniako cisterna nebuvo pažeista. Nukentėjo dalis įrangos, tačiau sklendės buvo uždarytos laiku, todėl nuotėkis minimalus, iki 100 litrų. Viskas greitai likviduota, ryte grėsmės nebuvo“, – sakė Kyjivo gelbėjimo tarnybos atstovas Pavelas Petrovas.

    Tarnybos primena, kad po apšaudymų didžiausia trumpalaikė rizika mieste dažnai siejama ne tik su cheminėmis medžiagomis, bet ir su gaisrais bei dūmais. Dėl to gyventojams rekomenduojama sekti oficialius pranešimus apie oro kokybę ir galimą taršą, ypač jei rajonuose fiksuojami dideli gaisrai.

    P. Petrovas atkreipė dėmesį, kad po naktinės atakos Kyjive galėjo būti jaučiamas laikinas oro kokybės suprastėjimas dėl gaisrų dūmų. Vis dėlto, jo teigimu, ryte gaisrai buvo lokalizuoti ir užgesinti, todėl oro kokybė turėtų palaipsniui gerėti.

    Amoniakas yra aitraus kvapo cheminė medžiaga, kurios didesnė koncentracija gali dirginti kvėpavimo takus ir akis, o uždarose erdvėse kelti rimtesnį pavojų. Tokiose situacijose lemiama tampa nuotėkio mastas, vėjo kryptis ir tai, ar medžiaga patenka į tankiai apgyvendintas teritorijas, todėl tarnybos paprastai vertina riziką realiuoju laiku.

    Pranešimų apie būtinybę evakuotis ar taikyti papildomas apsaugos priemones Kyjive dėl šio incidento nepateikta. Miesto gyventojai raginami remtis tik oficialia informacija ir, pajutus stiprų aitrų kvapą ar pasireiškus sveikatos sutrikimams, kreiptis į specialiąsias tarnybas.

    Separatūs pranešimai apie tą pačią naktį vykusią ataką skelbia ir apie civilių aukas bei sužeistuosius Kyjive bei Kyjivo srityje. Ukrainos pareigūnai teigia, kad smūgiai kliudė civilinius objektus, įskaitant logistiką ir sandėlius, o gelbėjimo darbai po atakos tęsėsi ir dieną.

  • Prie Černobylio AE pastebėtas itin ėdrus mažylis: per parą suėda tiek, kiek pats sveria

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai lauko tyrimų metu užfiksavo mažąją baltadantę kirstukę – vieną mažiausių Ukrainos žinduolių. Apie radinį pranešta paviešinus gyvūno nuotraukas, o mokslininkai pabrėžia, kad šis mažylis ekosistemai turi neproporcingai didelę reikšmę.

    Mažoji baltadantė kirstukė paprastai sveria vos 3–8 gramus, o jos kūno ilgis siekia apie 5–7 centimetrus. Tačiau būtent dėl itin intensyvios medžiagų apykaitos ji gyvena ypač greitu tempu ir beveik nuolat ieško maisto.

    „Nepaisant mažyčio dydžio, tai labai aktyvus ir drąsus plėšrūnas, kuris beveik visą laiką praleidžia ieškodamas grobio“, – teigė rezervato specialistai.

    Pasak mokslininkų, per parą kirstukė gali suėsti ne mažiau, o kartais net ir daugiau nei sveria pati. Tokį apetitą lemia didelės energijos sąnaudos: gyvūnas negali ilgai badauti, todėl jo dienotvarkę sudaro nuolatinė medžioklė ir trumpi poilsio tarpai.

    Didžiąją raciono dalį sudaro bestuburiai: vabzdžiai ir jų lervos, vorai, šimtakojai, sliekai, vėdarėliai, smulkūs moliuskai. Kartais kirstukė gali sumedžioti ir didesnį grobį, pavyzdžiui, ką tik gimusius pelėnus, smulkias driežų ar varliagyvių jauniklių formas.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad toks mitybos pobūdis padeda natūraliai reguliuoti bestuburių gausą. Tai ypač svarbu miško paklotėje ir drėgnesnėse buveinėse, kur vabzdžių ir kitų smulkių organizmų populiacijos gali sparčiai kisti dėl sezoniškumo ir oro sąlygų.

    Mažoji baltadantė kirstukė dažniau aktyvi prieblandoje ir naktį, tačiau dėl nuolatinio poreikio maitintis neretai pasirodo ir dieną. Gyvūnas paprastai laikosi tankioje augalijoje, po nukritusiais lapais, miško paklotėje, po kelmais arba naudojasi apleistais kitų smulkių gyvūnų urvais.

    Pastaraisiais metais Černobylio rezervatas dažnai minimas dėl čia stebimos laukinės gamtos įvairovės: teritorijoje fiksuojami įvairūs reti ar jautrūs žmonių trikdymui gyvūnai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai svarbūs vertinant biologinę įvairovę ir suprantant, kaip ekosistemos prisitaiko prie ribotos žmogaus veiklos sąlygų.

  • Karas nuodija Juodąją ir Azovo jūras: mokslininkai skaičiuoja apie 120 000 žuvusių delfinų

    Kas vyksta Juodojoje ir Azovo jūrose

    Karas Ukrainoje keičia ne tik žmonių gyvenimus, bet ir visą Juodosios bei Azovo jūrų ekosistemą. Vis dažniau fiksuojami į krantą išmetami žuvę delfinai, o mokslininkai įspėja, kad tai gali būti tik matoma daug didesnės problemos dalis.

    Apie situaciją kalba biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusjevas, dirbantis Ukrainos nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai. Pasak jo, karo sukelti sprogimai, triukšmas ir tarša jūroje sudaro sąlygas, kurios pražūtingos jautriausiems jūrų žinduoliams.

    Delfinų žūtis: triukšmas, sprogimai ir tarša

    Juodojoje jūroje aptinkamos trys delfinų rūšys, o visos jos, pasak mokslininkų, pažeidžiamos dėl karo veiksmų. Ypač nukenčia mažesni delfinai, jautrūs akustiniam poveikiui, nes sprogimai ir karo technikos naudojami sonarų signalai trikdo jų orientaciją ir medžioklę.

    „Tai ne vien pavieniai atvejai: jūroje susiformavo cheminis mišinys, kuris veikia visą maisto grandinę, o delfinai yra jos viršūnėje“, – sakė Ivanas Rusjevas.

    Mokslininkas aiškina, kad sutrikus orientacijai delfinai nebesugeba efektyviai maitintis. Nusilpus organizmui, jie pradeda naudoti sukauptas riebalų atsargas, tačiau būtent jose gali būti sukaupta dalis teršalų, todėl organizmas patiria papildomą smūgį, o imunitetas silpsta.

    Prie taršos prisideda nuskendę ir apgadinti laivai, naftos produktų nuotėkiai, raketų ir dronų nuolaužos, taip pat kitų incidentų sukelti teršalai. Minimi ir didesni įvykiai, kai į aplinką pateko dideli teršalų kiekiai, o jų poveikis gali tęstis ilgai.

    Kodėl skaičiai tokie dideli

    Pasak I. Rusjevo, krantą pasiekia tik nedidelė dalis žuvusių jūrų žinduolių, nes dauguma nugrimzta į dugną. Dėl to tikslus žuvusių delfinų skaičius nustatomas remiantis pakrantėje randamais kūnais ir mokslinėje literatūroje taikomais perskaičiavimo principais.

    Dar vienas iššūkis yra ribotas stebėjimas: didelė pakrantės dalis dėl karo veiksmų yra neprieinama, todėl situacija vertinama pagal fragmentiškus duomenis. Remiantis mokslininko pateikiamomis apytikrėmis išvadomis, nuo 2022 metų iki 2026 metų pirmojo pusmečio Juodojoje ir Azovo jūrose galėjo žūti apie 120 000 delfinų.

    Grėsmės platesnei ekosistemai

    Mokslininkai pabrėžia, kad delfinai yra ekosistemos būklės indikatorius: jų žūtis rodo, kad sutrikimai pasiekė aukščiausią maisto grandinės lygį. Ilgainiui tai gali reikšti mažėjančias žuvų atsargas, besikeičiančius rūšių tarpusavio ryšius ir didesnį ekosistemos nestabilumą.

    Tuo pat metu kenčia ir pakrančių paukščiai, kurių perėjimo vietas veikia sprogimai ir nuolatinis triukšmas. Pasak I. Rusjevo, kai kurioms rūšims tai reiškia nepavykstantį perėjimą, mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir migracijos maršrutų pokyčius.

    Kalbėdamas apie galimus sprendimus, mokslininkas pabrėžia saugomų jūrinių teritorijų svarbą. Tokios zonos leistų bent daliai populiacijų ramiau maitintis ir daugintis, tačiau realus poveikis priklausytų nuo karo eigos, taršos mažinimo ir ilgalaikių atkūrimo priemonių.