Tag: Ekologija

  • Egiptas kasa „naują Nilą“ dykumai žaliuoti: milijoną hektarų žadantis planas atsitrenkė į kliūtį

    Egiptas įgyvendina vieną ambicingiausių pastarųjų metų žemės ūkio projektų – vadinamąją Naująją deltą, kurią kai kurie jau praminė „nauju Nilu“. Valdžia tikisi dykumose įrengti didžiulius drėkinamus plotus ir taip sustiprinti maisto tiekimo saugumą, tačiau ekspertai perspėja apie rimtas technines ir ilgalaikes rizikas.

    Projekto esmė – vakariau nuo Nilo deltos esančias dykumų teritorijas paversti dirbamais laukais, kuriuose būtų auginami grūdai, daržovės ir vaisiai. Skelbiama, kad į žemės ūkio apyvartą planuojama įtraukti apie 924 000 hektarų – tai plotas, prilygstantis maždaug 9 240 kvadratinių kilometrų.

    Egiptui tai strateginis tikslas, nes šalis yra viena didžiausių kviečių importuotojų pasaulyje, o vandens ir dirbamos žemės resursai koncentruoti siaurame Nilo slėnyje. Klimato kaita, augantis gyventojų skaičius ir spaudimas maisto kainoms verčia ieškoti sprendimų, kurie leistų didinti vietinę gamybą.

    Vanduo dykumoje – iš kur jis?

    Didžioji projekto dalis remiasi vandens surinkimu, valymu ir pakartotiniu panaudojimu. Tradicinėje Nilo deltoje perteklinis drenažo vanduo ilgą laiką būdavo nuvedamas tolyn, tačiau dabar jis vis dažniau traktuojamas kaip resursas, kurį galima išvalyti ir vėl grąžinti į drėkinimo sistemą.

    Vienas kertinių elementų – didelė vandens valymo infrastruktūra netoli El Hamamo, pradėjusi veikti 2023 metais. Skelbiama, kad ji gali išvalyti iki 7,5 milijono kubinių metrų vandens per parą, o išvalytas vanduo nukreipiamas į naujai kuriamus žemės ūkio plotus.

    Vandeniui pristatyti į dykumą reikia ir masyvios transportavimo sistemos – ilgų magistralinių trasų bei siurblinių. Projektui numatytos dešimtys siurblinių ir keli dideli vandentiekio koridoriai, kurie turėtų užtikrinti stabilų srautą į kelis šimtus kilometrų nuo Nilo nutolusias teritorijas.

    Kur slypi rimčiausia problema?

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad sistemos patikimumas priklauso ne vien nuo to, ar infrastruktūra bus pastatyta, bet ir nuo to, ar ji galės stabiliai veikti dešimtmečius. Viena didžiausių grėsmių – kanalų pralaidumo ribos, užnešimas nuosėdomis ir tai, kaip saugiai galima didinti vandens srautą nepakenkiant krantams bei siurblinėms.

    Analizuojant vieną svarbiausių vandens tiekimo grandžių – El Nasro kanalą – modeliavimas parodė, kad bandymas reikšmingai didinti debitą gali sukelti kelias problemas vienu metu. Tarp jų minimos susikaupusios nuosėdos, siaurinančios vandens kelią, pavojingai prie kanalo krašto artėjantis vandens lygis kai kuriose atkarpose ir didesnės apkrovos siurblinėms.

    Skaičiuojama, kad didesniam vandens kiekiui perkelti gali prireikti apie 15 proc. daugiau hidraulinės galios, o tai reiškia ir didesnes elektros sąnaudas, ir didesnę įrangos dėvėjimosi riziką. Specialistai pažymi, kad nuosėdų ir augalijos šalinimas padėtų, tačiau vien šios priemonės visų sistemos ribojimų nepašalintų.

    Dar viena ilgalaikė rizika – dirvožemio druskingėjimas, būdingas drėkinamai žemdirbystei sausame klimate. Jei drenažas ir drėkinimas bus nesubalansuoti, druskos gali kauptis dirvoje, o tai mažina derlingumą ir didina priklausomybę nuo papildomų melioracijos sprendimų.

    Projekto mastą atspindi ir kaina: viešai skelbta, kad investicijos gali siekti apie 13 milijardų eurų. Nors sėkmės atveju Egiptas reikšmingai praplėstų dirbamos žemės plotus, ekspertai pabrėžia, kad lemiami bus ne pažadai, o vandens tiekimo stabilumas, infrastruktūros priežiūra ir dirvožemio apsauga.

  • Antarktidos jūros ledui traukiantis lėtėja vandenyno „liftas“: kokias pasekmes jaus Atlantas

    Antarktidos jūros ledo plotui per pastarąjį dešimtmetį sparčiai mažėjant, mokslininkai fiksuoja ryškius pokyčius Pietų vandenyne. Naujausi tyrimai rodo, kad silpnėja procesai, kurie tarsi milžiniškas vandenyno „liftas“ tūkstančius metų kėlė ir skirstė šilumą, deguonį bei maistines medžiagas link Atlanto.

    Moksliniame darbe, publikuotame žurnale „Nature Climate Change“, daug dėmesio skiriama Antarktinei tarpinei vandens masei. Tai šaltas, deguonies turtingas vanduo, susiformuojantis aplink Antarktidą maždaug 700–1 200 metrų gylyje ir vėliau sklindantis į Atlanto, Ramųjį ir Indijos vandenynus.

    „Šis vanduo yra vienas iš pagrindinių mechanizmų, padedančių vandenynui pernešti šilumą, anglį, deguonį ir maistines medžiagas iš pietų į tropikus“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Pastaraisiais metais ši vandens masė tapo sūresnė, tankesnė ir linkusi slinkti į didesnį gylį. Mokslininkų vertinimu, tokie pokyčiai gali pakeisti, kaip efektyviai Pietų vandenynas atskiria šiltesnius paviršinius sluoksnius nuo šaltų gelmių, o kartu ir tai, kur „sukaupiama“ perteklinė šiluma.

    Vienas svarbiausių veiksnių yra sezoninis jūros ledo tirpsmas. Įprastai vasarą tirpstantis ledas į Pietų vandenyną išleidžia gėlo vandens, kuris praskiedžia paviršinį sluoksnį ir palaiko mažesnį druskingumą, reikalingą šiai cirkuliacijai veikti stabiliai.

    Tačiau po 2014 metais pasiekto rekordinio ledo ploto, apie 2016 metus situacija pasikeitė: ledas ėmė trauktis smarkiai ir greitai. Mažiau ledo reiškia mažiau gėlo vandens įtekėjimo, todėl paviršiniai sluoksniai darosi sūresni, o tai keičia vandens tankį ir jo „nusėdimo“ gylį.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad per dešimtmetį šio sluoksnio druskingumas didėja maždaug 0,005 gramo druskos kilogramui vandens. Nors skaičius atrodo mažas, per ilgesnį laiką toks pokytis gali reikšmingai pakeisti vandens masės savybes ir jos judėjimą tarp vandenynų.

    Pasaulio vandenynai sugeria didelę dalį perteklinės šilumos ir anglies dioksido, susidarančių dėl žmogaus veiklos, todėl cirkuliacijos pokyčiai turi tiesioginių pasekmių klimatui. Jei Pietų vandenyne mažiau efektyviai perskirstoma šiluma, dalis jos gali būti sukaupta kituose sluoksniuose ar regionuose, o tai gali paveikti ir Atlanto dinamiką.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pasikeitęs šilumos kaupimas Pietų vandenyne gali dar labiau skatinti jūros ledo nykimą, taip sukuriant savotišką uždarą ratą. Be to, tokie poslinkiai gali turėti įtakos audrų trajektorijoms, kritulių pasiskirstymui ir regioniniam jūros lygiui, nes tai susiję su tuo, kur ir kiek šilumos išlaiko vandenynas.

    Tyrėjų teigimu, panašūs pokyčiai Žemės klimato istorijoje galėjo vykti paskutinio tarpledynmečio pabaigoje, maždaug prieš 130 000 metų. Vis dėlto esminis skirtumas yra tempas: tada transformacijos vyko per tūkstančius metų, o dabar ryškūs poslinkiai stebimi per kelis dešimtmečius.

    Tai didina neapibrėžtumą dėl artimiausių dešimtmečių pasekmių, nes ekosistemos ir klimato sistema paprastai prisitaiko prie lėtesnių pokyčių. Spartesnė dinamika reiškia didesnę riziką, kad reakcijos bus staigesnės ir sunkiau prognozuojamos.

    Pietų vandenyno pokyčiai sutampa su kitomis pasaulinėmis tendencijomis. Pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų rodo, kad vandenynuose, ežeruose ir upėse mažėja ištirpusio deguonies, o šį procesą sieja su šiltėjimu, tarša, biologinės įvairovės nykimu ir vandenų rūgštėjimu.

    Deguonis ir cirkuliacija yra glaudžiai susiję: kai vanduo prasčiau maišosi ir lėčiau atsinaujina, giluminiai sluoksniai gali būti prasčiau aprūpinami deguonimi. Dėl to pokyčiai aplink Antarktidą stebimi ne tik kaip regioninė problema, bet ir kaip signalas apie visos planetos klimato sistemos pokyčius.

  • Ukrainos vakaruose upės sparčiai seklėja: hidrometeorologai skelbia aukščiausią pavojų

    Ukrainos vakarinėje dalyje fiksuojamas kritinis upių nusekimas, o kai kur vandens lygis artėja prie žemiausių reikšmių per visą stebėjimų istoriją. Dėl situacijos Ukrainos hidrometeorologijos tarnybos įspėja apie aukščiausią pavojų, nes vandens trūkumas jau ima veikti ūkines ir aplinkosaugines sistemas.

    Ukrainos hidrometeorologų vertinimu, spalio 31 dieną–lapkričio 13 dieną mažo vandeningumo režimas turėtų išlikti Pripetės subbaseino upėse, taip pat kai kuriose Dniestro baseino atkarpose, Siano ir Vakarų Bugo subbaseinuose. Prognozuojama, kad kai kur vandens lygis gali nukristi žemiau daugiametės normos, o vietomis ir žemiau istoriškai fiksuotų minimalių reikšmių.

    „Išliks mažas upių vandeningumas, vietomis mažesnis už mažo vandens kriterijus; atskirose upėse bus stebimas ryškus vagų apaugimas vandens augalija, o kai kur gali nebelikti nuotėkio“, – teigiama Ukrainos hidrometeorologų perspėjime.

    Trečiasis pavojingumo lygis, žymimas ruda spalva, paskelbtas Žytomyro, Rivnės, Voluinės ir Lvivo srityse. Šis lygis paprastai taikomas tuomet, kai hidrologinės sąlygos gali sukelti reikšmingus sutrikimus vandens ūkyje, didinti riziką ekosistemoms ir apsunkinti vandens paėmimą bei paskirstymą.

    Hidrometeorologai taip pat prognozuoja, kad lapkričio 1 dieną–15 dieną vandens lygis mažės ir Užkarpatėje esančiose Tisos subbaseino upėse. Tai, anot specialistų, gali dar labiau komplikuoti vandens ūkio komplekso darbą, ypač ten, kur vandens ištekliai rudenį tradiciškai būna mažesni.

    Rudens mažo vandens laikotarpis daugelyje Europos regionų nėra neįprastas, tačiau riziką didina užsitęsęs kritulių stygius ir šiltesni orai, spartinantys garavimą. Be to, žemas vandens lygis gali lemti didesnę teršalų koncentraciją, prastesnę vandens kokybę, žuvų neršto trikdžius ir spartesnį upių užžėlimą.

    Tuo pat metu sinoptikai skelbia, kad į Ukrainą artėja vėlyvam rudeniui būdingesni orai, o šiltesnę oro masę turėtų pakeisti vėsesnis oras iš šiaurės vakarų. Krituliai trumpuoju laikotarpiu gali pagerinti situaciją lokaliai, tačiau hidrologai pabrėžia, kad stabiliai atkurti upių debitą dažniausiai padeda tik ilgesnis, tolygus kritulių periodas.

  • Kalifornijoje į laisvę paleisti 7 kaliforniniai kondorai: kaip atkuriama viena rečiausių rūšių

    Kalifornijoje į laisvę paleisti septyni kaliforniniai kondorai – viena rečiausių ir didžiausių Šiaurės Amerikos paukščių rūšių. Apsaugos specialistai pabrėžia, kad tokie paleidimai yra esminė ilgalaikio populiacijos atkūrimo dalis, ypač kai laukinėje gamtoje šių paukščių dar išlieka palyginti nedaug.

    Paukščiai paleisti netoli Kalifornijos ir Oregono sienos, Jurokų genties teritorijoje. Ši teritorija laikoma tinkama dėl didelių natūralių plotų ir vykdomų apsaugos priemonių, kurios mažina žmogaus veiklos keliamas grėsmes.

    Paleidimas vyko pagal Šiaurės Kalifornijos kondorų populiacijos atkūrimo programą, kurios tikslas – sugrąžinti kondorus į jų istorinį arealą. Projekte bendradarbiauja „San Diego Zoo Wildlife Alliance“, Jurokų gentis, taip pat Redvudo nacionaliniai ir valstijos parkai.

    Kaliforniniai kondorai laikomi tikrais paukščių pasaulio gigantais: jų sparnų ilgis dažnai viršija 3 metrus, o svoris gali perkopti 10 kilogramų. Šie paukščiai gyvena ilgai, o gamtoje, pagal skirtingus vertinimus, gali sulaukti daugiau nei 60 metų.

    Rūšis XX amžiaus pabaigoje buvo atsidūrusi ant išnykimo ribos: iki 1980-ųjų laukinėje gamtoje buvo likusios vos 22 individų. Populiacija sparčiai mažėjo dėl nuodijimų, šaudymo, kiaušinių rinkimo ir buveinių nykimo, todėl gamtosaugininkai ėmėsi kraštutinės priemonės – sugauti likusius paukščius ir pradėti veisimą nelaisvėje.

    Po maždaug keturių dešimtmečių atkūrimo programų manoma, kad pasaulyje gyvena kiek daugiau nei 600 kaliforninių kondorų. Apie pusė jų aptinkami laukinėje gamtoje, tačiau rūšies ateitis vis dar priklauso nuo nuoseklios apsaugos, nuolatinio stebėjimo ir rizikų mažinimo.

    Gamtosaugininkai primena, kad panašūs modeliai taikomi ir kitur pasaulyje, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, kur vykdomos programos, skirtos Andų kondorų gelbėjimui ir sugrąžinimui į natūralias buveines. Tokie projektai rodo, jog net kritiškai sumažėjusias populiacijas galima atkurti, jei pakanka laiko, finansavimo ir institucijų bei vietos bendruomenių bendradarbiavimo.

  • Šveicarijoje pirmą kartą per 1 000 metų gimė stumbras: kuo tai svarbu ekologams ir ūkiams

    Šveicarijos Alpėse užfiksuotas retas įvykis: šalyje gimė europinio stumbro jauniklis, o tai laikoma pirmuoju tokiu atveju maždaug per 1 000 metų. Šis faktas siejamas su stumbrų grąžinimo programa, kurią gamtosaugininkai vertina kaip reikšmingą žingsnį atkuriant kadaise dėl žmogaus veiklos išnykusią rūšį.

    Europiniai stumbrai Šveicarijoje išnyko pirmiausia dėl intensyvios medžioklės ir buveinių nykimo. Daugelyje Europos vietų miškų kirtimas, žemdirbystės plėtra ir infrastruktūra sumažino laukinių didžiųjų žolėdžių erdves, todėl iki XX amžiaus ši rūšis buvo atsidūrusi ant išnykimo ribos.

    Šiuolaikinės populiacijos atkūrimas Europoje remiasi ilgalaikėmis veisimo programomis ir griežtu genetinės įvairovės valdymu. Specialistai pabrėžia, kad šiandien gyvenantys stumbrai kilę iš labai nedidelio skaičiaus individų, todėl bet koks naujas, sėkmingas bandos plėtros etapas yra svarbus ir demografiškai, ir genetiškai.

    Šveicarijoje vykdomas projektas, kuriuo siekiama suformuoti stabilią stumbrų bandą ir įvertinti, ar gyvūnai gali ilgainiui gyventi šioje teritorijoje. Pirmoji nedidelė banda į kalnų regioną buvo perkelta 2022 metais, o per kelis sezonus jos dydis išaugo iki keliolikos individų.

    Po kelerius metus trukusių stebėjimų ekologai vertino gyvūnų sveikatą, judėjimą ir poveikį aplinkai. Duomenys rodė, kad stumbrai naudojasi ir miško masyvais, ir atviromis erdvėmis, o jų elgsena atitinka tipinę laukinių bandų dinamiką.

    Buvo vertinama ir tai, ar stumbrai nedaro reikšmingos žalos jaunuolynams. Stebėjimuose fiksuota, kad masinio jaunų medžių naikinimo nepastebėta, o žievės pažeidimai aptikti tik palyginti nedidelėje dalyje tirtų medžių.

    Didieji žolėdžiai ekosistemose atlieka svarbų vaidmenį: ganydamiesi jie keičia augalijos struktūrą, padeda formuotis atviroms buveinėms ir didina kraštovaizdžio įvairovę. Tokie pokyčiai gali būti naudingi daliai vabzdžių, paukščių ir augalų rūšių, kurioms reikalingos mozaikiškos, nevienodos buveinės.

    Kita vertus, stumbrų sugrįžimas kelia ir praktinių klausimų vietos bendruomenėms. Tyrėjai stebėjo, kad pievose, kur ganėsi gyvūnai, derlingumas kai kur galėjo mažėti maždaug penktadaliu, todėl ūkininkams aktualus kompensacijų ir prevencijos priemonių klausimas.

    Gamtosaugininkai taip pat vertino, ar įprastos elektrinės tvoros gali apsaugoti žemės ūkio plotus. Pirminės išvados rodė, kad tinkamai įrengtos priemonės veiksmingai mažina konfliktų riziką, nors ilgalaikių duomenų vis dar trūksta.

    Projekto autoriai akcentuoja, kad vienas gimęs jauniklis dar nereiškia galutinės sėkmės: norint tvirtų išvadų reikia ilgesnio laikotarpio, didesnės bandos ir nuoseklaus poveikio vertinimo. Vis dėlto pats gimimas laikomas signalu, jog parinkta teritorija gali būti tinkama stumbro sugrįžimui ir sugyvenimui su žmogaus veikla.

  • Afrikos paukštis išmoko tiksliai klastoti svetimus kiaušinius, bet evoliucija pareikalavo kainos

    Nauja genetinė analizė rodo, kad ši taktika tapo tokia efektyvi, jog paliko aiškų pėdsaką pačiame paukščio genome. Mokslininkai teigia, kad tobulėjant kiaušinių imitacijai, dalis genetinės informacijos buvo prarasta ar pažeista.

    Kalbama apie vadinamąjį gegutinį audėją (Anomalospiza imberbis) – perinį parazitą, kuris savo palikuonių priežiūrą „perleidžia“ kitoms, dažniausiai smulkioms Afrikos giesmininkėms. Šeimininkai, gindamiesi nuo apgaulės, per laiką išmoko atpažinti į lizdą įdėtus svetimus kiaušinius pagal spalvą ir raštus.

    Todėl parazituojantis paukštis buvo priverstas evoliuciškai „pasivyti“ – jo kiaušiniai ėmė vis tiksliau atkartoti konkrečių šeimininkų kiaušinių išvaizdą. Tyrėjų duomenimis, stebėtuose lizduose neteisingas kiaušinis buvo atpažintas itin retai, o tai rodo beveik precizišką mimikriją.

    Vienas svarbiausių atradimų siejamas su paveldimumu per motinos liniją. Kadangi kiaušinio išvaizdą lemia patelės fiziologija ir genetika, dukros gali paveldėti gebėjimą dėti labai panašius į motinos kiaušinius, o tai padeda konkrečioms giminės linijoms specializuotis „apgaudinėjant“ tam tikrų rūšių šeimininkus.

    Mokslininkai, lygindami šio paukščio ir giminingų perinių parazitų genomus, išskyrė ryškius pakitimus W chromosomoje, kuri būdinga patelėms. Nustatyta, kad joje prarasta arba pažeista gerokai daugiau genų nei giminingose rūšyse, o tai leidžia įtarti ilgalaikę evoliucinę kainą.

    Tyrime taip pat aptiktos papildomos kai kurių genų kopijos, siejamos su kiaušinio lukšto pigmentacija. Tai gali reikšti, kad natūrali atranka „pastiprino“ mechanizmus, padedančius tiksliau atkurti spalvas ir raštus, nors mokslininkai pabrėžia, kad ryšį dar reikia patvirtinti papildomais tyrimais.

    Tokie rezultatai atitinka vadinamąsias evoliucines „ginklavimosi varžybas“, kai vienos rūšies prisitaikymas skatina kitos rūšies atsakomąsias priemones. Šiuo atveju kuo geriau šeimininkai atpažįsta apgaulę, tuo daugiau spaudimo patiria parazitas tobulinti imitaciją.

    „Kartais pergalės evoliucinėse varžybose kaina būna įrašyta pačiame genome“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami, kad sėkmė gali būti pasiekta genetinių praradimų sąskaita.

    Kol kas neaišku, ar nustatyti W chromosomos pokyčiai turi tiesioginį poveikį paukščio sveikatai, vaisingumui ar išgyvenamumui. Tyrėjai pabrėžia, kad tam reikės platesnių populiacinių duomenų ir ilgalaikių stebėjimų skirtinguose regionuose.

  • GPS siųstuvai atskleidė: Ukrainos gandrai jau pasiekė Afriką ir aišku, kur jie žiemos

    Ukrainos ornitologai, naudodami ant paukščių pritvirtintus GPS siųstuvus, šį rudenį detaliai sekė baltųjų gandrų migraciją iki pat Afrikos. Stebėjimai parodė, kad dalis paukščių sėkmingai pasiekė žiemojimo vietas, o kelių maršrutai driekėsi per sudėtingus ir politiškai nestabilius regionus.

    Vienas iš sekamų gandrų, vardu Hartbitas, per maždaug savaitę įveikė apie 1 800 kilometrų. Jo kelias vedė per Pietų Sudaną, Etiopiją ir Keniją, o judėjimo duomenys leido gana tiksliai nustatyti, kur paukštis stojo poilsiui ir kur ieškojo maisto.

    Kitas stebimas gandras, vardu Bojus, ilgesniam laikui užsibuvo Abjejaus rajone. Ši teritorija laikoma ginčijama tarp Sudano ir Pietų Sudano, o tai svarbu ne tik geopolitiniu požiūriu: tokiose vietovėse paukščių migracijai įtaką daro vandens prieinamumas, ganyklų būklė ir bendras saugumo fonas.

    Hartbito maršrutas parodė ir gamtinių sąlygų įvairovę, su kuria susiduria migruojantys paukščiai. Skrydžiai driekėsi virš didelių upių sistemų ir sezoninių užliejamų teritorijų, o vėliau paukštis kirto Etiopijos pasienį ir toliau judėjo link Kenijos šiaurės.

    Duomenys taip pat rodo sustojimą Turkana regione Kenijoje, kuris garsėja sausringu klimatu ir nereguliariais krituliais. Ornitologai pabrėžia, kad tokiose vietovėse klimato kaita ir vandens stygius didina įtampą vietos bendruomenėms, o kartu keičia ir sąlygas laukinei gyvūnijai, įskaitant migruojančius paukščius.

    Mokslininkai pažymi, kad GPS stebėsena leidžia ne tik tiksliau suprasti gandrų migracijos kelius ir sustojimų zonas, bet ir laiku identifikuoti rizikas. Kintant klimatui, dažnėjant ekstremaliems orams ir sparčiai transformuojantis buveinėms, tokie duomenys tampa vis svarbesni tiek gamtosaugai, tiek tarptautiniam bendradarbiavimui saugant migracinius koridorius.

    Ornitologų teigimu, ilgalaikiai stebėjimai padeda atsakyti į praktinius klausimus, kodėl vieni paukščiai pasirenka vienus maršrutus, o kiti užtrunka tam tikrose zonose. Tai ypač aktualu baltiesiems gandrams, kurių sėkmingas perėjimas ir išgyvenamumas priklauso nuo tinkamų sustojimų vietų, maisto gausos ir saugių poilsio teritorijų pakeliui į žiemojimo vietas.

  • Prie Černobylio aptiktas ugnį mėgstantis grybas: kodėl jis laikomas svarbiu miško atsigavimui

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate užfiksuotas neįprastas grybas, pasirodantis po miško gaisrų. Specialistai pranešė, kad tai – pironema (Pyronema), ankstyvasis pelenynų kolonizatorius, padedantis gamtai pradėti atsikūrimo procesą.

    Po gaisrų teritorijos dažnai atrodo tarsi negyvos: apanglėję medžiai, sunaikinta augalija, o dirvožemį dengia pelenų sluoksnis. Vis dėlto būtent tokiose vietose pirmiausia gali pasirodyti pironema – grybas, prisitaikęs augti ten, kur neseniai veikė aukšta temperatūra.

    Pironemos sporos gali išlikti nepalankiomis sąlygomis, o po gaisro pakitusi dirvožemio chemija ir šilumos poveikis sudaro palankesnę terpę dygimui. Dėl to ugnis šiam grybui tampa ne vien naikinančiu, bet ir „starto“ veiksniu, po kurio jis greitai išplinta pelenynuose.

    Šis grybas vizualiai skiriasi nuo daugeliui įprastų kepurėtų grybų, nes neturi nei koto, nei aiškios kepurėlės. Jo vaisiakūniai būna smulkūs, taurės formos, dažniausiai rožinės, oranžinės ar rausvai oranžinės spalvos, todėl ryškiai išsiskiria juodame anglių ir pelenų fone.

    „Pironema nepanaši į mums įprastus grybus su kotu ir kepurėle. Jos vaisiakūniai smulkūs, taurės formos, rožiniai, oranžiniai ar rausvai oranžiniai, o kartais suauga į vientisas dėmes ant apdegusios žemės“, – sakė rezervato specialistai.

    Rezervate pabrėžiama, kad miško atsigavimas prasideda dar iki pirmųjų žalių daigų. Tokie organizmai kaip pironema yra vieni pirmųjų ženklų, kad ekosistema pereina nuo gaisro padarinių prie natūralaus atsikūrimo, o gyvybė grįžta net ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio liko tik pelenai.

    Kas yra pironema ir kuo ji svarbi?

    Pironema priskiriama askomicetams – grybams, kurių vaisiakūniai dažnai būna dubenėlio ar taurės formos. Pasaulyje jie žinomi kaip „gaisrų sekėjai“: pasirodo netrukus po degimo, kai sumažėja konkurencija ir atsiveria naujos maistinių medžiagų nišos.

    Ekologiniu požiūriu tokie grybai svarbūs tuo, kad dalyvauja skaidymo procesuose ir prisideda prie dirvožemio biologinio aktyvumo atsigavimo. Tai padeda sudaryti prielaidas vėlesnėms augalų bendrijoms, o ilgainiui ir miškui, sugrįžti į gaisro paliestą teritoriją.

  • Invazinės gyvatės sparčiai plinta Balearuose: kodėl beveik visa Ibiza jau tapo jų teritorija

    Balearų salyne daugėja invazinių gyvačių, kurios vis dažniau nustelbia vietinę fauną ir keičia salų ekosistemas. Biologai didžiausią nerimą sieja su pasaginiu žalčiu (Hemorrhois hippocrepis) – rūšimi, kuri ypač sėkmingai prisitaikė Iboje.

    Skaičiuojama, kad ši gyvatė jau aptinkama daugiau nei 90 proc. Ibi­zos teritorijos, o jos arealas toliau plečiasi. Tokia dinamika būdinga invazinėms rūšims, kai naujoje aplinkoje jos randa pakankamai grobio ir turi mažiau natūralių priešų.

    Specialistai vienu realiausių scenarijų laiko netyčinį įvežimą kartu su kroviniu iš žemyninės Ispanijos. Vienas dažniausiai minimas kelias – dekoratyvinių ir želdinimui skirtų alyvmedžių gabenimas, kai gyvatės galėjo pasislėpti šaknų gumuluose ar paletėse.

    „Pirmosios pasaginės gyvatės, tikėtina, į salas pateko su jūrų kroviniu, kuriuo iš žemyninės Ispanijos į Ibi­zą buvo gabenami alyvmedžiai“, – sakė gamtosaugininkų atstovas biologas Pedro Alvesas.

    Vėliau plitimas tapo savarankiškas: dalis gyvačių geba perplaukti nedidelius atstumus tarp salų, todėl jos fiksuojamos ir kituose Balearų taškuose. Pranešama apie radavietes Formenteroje bei mažesnėse Pitiūzų salų grupės salelėse.

    Didžiausia grėsmė siejama su vietinėmis, endeminėmis rūšimis, kurios evoliuciškai nebuvo prisitaikiusios prie naujų plėšrūnų spaudimo. Balearuose pažeidžiamiausia laikoma Pitiūzų driežų grupė, įskaitant Podarcis pityusensis, kurios populiacijos salose yra ribotos ir fragmentuotos.

    Biologų vertinimu, augantis plėšrūnų skaičius gali greitai sumažinti vietinių driežų gausą, ypač mažose salelėse, kur buveinių plotas nedidelis, o atsikūrimo galimybės ribotos. Tokiose ekosistemose net vienas naujas plėšrūnas gali sukelti grandininį poveikį visai mitybos grandinei.

    Situaciją sunkina tai, kad salyne fiksuojama ne viena atvežtinė gyvačių rūšis. Be pasaginio žalčio, minimos ir kitos invazinės rūšys, tarp jų vandens žaltys (Natrix maura), o kai kuriuose plotuose aptinkamas ir laiptinis žaltys (Zamenis scalaris).

    Ekspertai pabrėžia, kad efektyviausios priemonės invazijai suvaldyti paprastai yra ankstyvas aptikimas, greitas reagavimas ir prevencija uostuose bei logistikos grandinėse. Kai invazinė rūšis išplinta plačiai, jos išnaikinimas tampa praktiškai neįmanomas, o tikslas dažniausiai keičiasi į populiacijos kontrolę.

    Balearuose vis garsiau kalbama apie būtinybę stiprinti vietinių driežų apsaugos programas ir kartu mažinti invazinių plėšrūnų poveikį jautriausiose teritorijose. Toks derinys dažnai apima monitoringą, gaudymą, buveinių atkūrimą ir griežtesnę krovinių kontrolę.

  • Beveik 3 metrų šamas Lenkijoje: įspūdingas laimikis turnyre, bet pergalės neužtikrino

    Įspūdingas laimikis Lenkijos vandens telkinyje

    Lenkijoje, Rybnik miesto tvenkinyje, žvejybos varžybų metu sugautas milžiniškas europinis šamas, kurio ilgis siekė 2,92 metro. Laimikį ištraukė vokietis Oliveris Schäferis, žvejojęs kartu su Nyderlandų žveju Kevinu Cremersu.

    Žvejai į Lenkiją atvyko specialiai tarptautiniam plėšriųjų žuvų turnyrui, kuriame varžėsi apie 150 dalyvių, sudarę maždaug 70 komandų iš įvairių Europos šalių. Kova su žuvimi, pasak pačių dalyvių, truko daugiau nei 30 minučių.

    Žvejybai buvo naudojama įranga, pritaikyta dideliems šamams, ir minkštas plastikinis masalas. Kol O. Schäferis vargino žuvį, K. Cremersas laikė valtį reikiamoje padėtyje prieš vėją, kad žuvis nenutrūktų ir pavyktų ją saugiai pritraukti arčiau kranto.

    Patys žvejai vėliau pasakojo supratę, jog ant kabliuko užkibo didelė žuvis, dar kovos metu, tačiau tikrąjį mastą esą įvertino tuomet, kai šamas pirmą kartą išniro į paviršių.

    Išmatuotas ir paleistas atgal

    Grįžus į krantą, laimikį išmatavo teisėjai: oficialiai užfiksuotas 292 centimetrų ilgis. Vadovaujantis turnyro taisyklėmis, žuvis buvo paleista atgal į vandens telkinį.

    Žvejai aiškino, kad tokiose varžybose didelės žuvys iškeliamos ant specialaus brezento, kad kuo mažiau būtų pažeistas natūralus gleivių sluoksnis, saugantis žuvies odą. Tai laikoma svarbia atsakingos žūklės ir laimikio paleidimo praktikos dalimi.

    Nors šamas buvo vienas ryškiausių turnyro laimikių, pergalės vien toks sugavimas negarantuoja. Rezultatai skaičiuojami pagal bendrą per varžybas surinktų taškų sumą, vertinant ir kitus sugautus laimikius.

    Galiausiai O. Schäferio ir K. Cremerso komanda užėmė antrą vietą, surinkusi 28 930 taškų. Į jų įskaitą pateko ir kitos sugautos žuvys, įskaitant starkius, o viena žuvis, kaip nurodyta varžybų aprašymuose, siekė 81 centimetrą.

    Ar tai galėjo būti ta pati žuvis?

    Varžybų dalyviai neatmetė, kad šis šamas Rybnik vandens telkinyje galėjo būti sugautas ir anksčiau. Žvejai svarstė, jog tai gali būti ta pati žuvis, kuri buvo užkibusi per turnyrą 2025 metų spalį.

    Tuomet, pasak viešai skelbtos informacijos, vietos žvejai taip pat buvo užfiksavę 292 centimetrų ilgio šamą. Spėjama, kad per metus jo ilgis galėjo nepasikeisti, tačiau žuvis galėjo pastebimai priaugti svorio ir apimties.

    Sportinės žūklės pasaulyje rekordai dažniau fiksuojami pagal svorį, o vieningo oficialaus ilgio rekordų sąrašo visiems šamams nėra. Vis dėlto tokio ilgio laimikiai laikomi itin reti, todėl Rybnik vieta pastaraisiais metais vis dažniau minima tarp žvejų kaip galinti nustebinti ypač stambiais šamais.

    Ką rodo tendencijos Europoje?

    Europinis šamas laikomas didžiausia vietine gėlavandene žuvimi Europoje: palankiomis sąlygomis jis gali užaugti iki 3 metrų ir pasiekti apie 150 kilogramų. Jo kūnas be žvynų, galva plati, o orientuotis drumstame vandenyje padeda ūsai.

    Mokslininkai ir aplinkosaugos institucijos Europoje vis dažniau atkreipia dėmesį, kad šamų paplitimui įtakos turi šylantis vanduo, žmogaus sukurti vandens keliai ir įžuvinimo praktikos. Šiltesniuose telkiniuose žuvys dažnai būna aktyvesnės, intensyviau maitinasi ir gali augti sparčiau.

    Rybnik vandens telkinys išsiskiria ir tuo, kad yra naudojamas kaip vėsinimo baseinas šalia veikiančių energetikos objektų, todėl dalis vandens gali būti šiltesnė nei natūraliai. Tokios sąlygos, žvejų teigimu, gali būti vienas veiksnių, padedančių stambioms žuvims greičiau augti.

    Ar milžiniški šamai pavojingi žmonėms?

    Nors šamai gali atrodyti grėsmingai, jie paprastai žmonių nevengia, tačiau jų elgesys priklauso nuo aplinkybių, ypač neršto laikotarpiu. Europiniai šamai turi smulkius dantis, o rimti incidentai laikomi retais.

    Vis dėlto pastaraisiais metais Europoje būta pavienių atvejų, kai dideli šamai sužalojo besimaudančius žmones, dažniausiai lengvai. Ekspertai tokiose situacijose pabrėžia atsargumą ir rekomenduoja vengti artėti prie stambių žuvų seklumose, ypač ten, kur jos gali saugoti neršto teritorijas.