Tag: Ekologija

  • Volynėje vyras įkūrė neįprastą fermą: stručio jauniklis išsirito vištų inkubatoriuje

    Ukrainos Volynės srityje, Litovežo kaime, vietos gyventojas įkūrė neįprastą ūkį, kuriame augina stručius, povus ir dekoratyvines vištas. Didžiausia šios istorijos staigmena – neseniai gimęs stručio jauniklis, kuris išsirito paprastame vištų inkubatoriuje.

    Apie ūkį pasakojama Ukrainos visuomeninio transliuotojo „Suspilne“ reportaže. Ūkio šeimininkas Ihoris Musijus lankytojus priima nemokamai, o ateityje svajoja plėsti veiklą ir sukurti erdvę poilsiui kariams bei veteranams.

    Vyras teigia stručius įsigijęs dar iki plataus masto karo pradžios – tuomet jis planavo kontaktinį zoologijos sodą, kuriame žmonės galėtų ne tik pamatyti gyvūnus, bet ir su jais pabendrauti. Jis taip pat buvo sumanęs įsigyti arklį, kad svečiai galėtų pajodinėti.

    Pasak šeimininko, paukščių priežiūra reikalauja daug laiko ir nuolatinio dėmesio. Stručiai šeriami du kartus per dieną – ryte ir vakare, jų raciono pagrindą sudaro grūdai, tačiau jie ėda ir obuolius bei kopūstus, o kartais vaisiais ir daržovėmis pavaišina kaimynai.

    Stručio jauniklis – iš penkių kiaušinių vienas

    Ūkyje neseniai atsirado naujas gyventojas – stručio jauniklis, pavadintas Krapočka. Jis išsirito rugsėjo 7 dieną.

    Šeimininkas pasakoja, kad į inkubatorių buvo įdėti penki stručio kiaušiniai, tačiau sėkmingai išsirito tik vienas jauniklis. Bandymas, anot jo, buvo atliktas vištų inkubatoriuje – netikėtai pavyko.

    Kol jauniklis mažas, jam reikia nuolatinės priežiūros: vyras jį dažnai nešioja ant rankų, dalį laiko jis praleidžia namuose. Kad jauniklis nesijaustų vienišas, jam pastatyti veidrodžiai.

    Vardus paukščiams sugalvoja ir vaikai

    Ūkyje gyvenantiems paukščiams vardai atsiranda įvairiai: dalį jų sugalvojo pats šeimininkas, kitus – vaikai, atvykstantys pasižiūrėti gyvūnų. Pavyzdžiui, viena stručio patelė pavadinta Julija – taip pat, kaip mergaitė, palikusi ant kelmo pakabuką su savo vardu.

    Vyras sako, kad kiekvienas ūkio gyventojas turi savitą charakterį, o tarp stručių yra ir vadas, stebintis teritoriją bei ne visus prisileidžiantis arti.

    Ūkį lanko nemokamai, ateityje – erdvė kariams ir veteranams

    Į fermą atvyksta ir moksleivių grupės, ir pavieniai smalsuoliai, tačiau už apsilankymą šeimininkas mokesčio neprašo. Jis aiškina, kad karo metu nenori iš to uždirbti ir pabrėžia, jog gyvūnai nėra kalti dėl to, kas vyksta.

    Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad paukščius būtina lankyti atsakingai: jie gali išsigąsti ar patirti stresą, todėl su kiekvienu reikia elgtis individualiai.

    Nors plataus masto karas pakeitė pirminius planus dėl kontaktinio zoologijos sodo, vyras idėjos neatsisakė. Jis tikisi ateityje užbaigti ūkio plėtrą ir įrengti ramią vietą, kur galėtų pailsėti kariai ir veteranai.

  • Tyrimas Suomijoje: eglės spygliuose aptiko aukso nanodalelių – tai gali padėti žvalgybai

    Mokslininkai praneša aptikę mikroskopinių aukso dalelių eglių spygliose, augančiose virš aukso telkinių šiaurės Suomijoje. Toks radinys ateityje galėtų prisidėti prie naujų, mažiau invazinių būdų ieškoti paslėptų naudingųjų iškasenų.

    Apie tyrimą rašo „Futura“, remdamasi Oulu universiteto ir Suomijos geologijos tarnybos specialistų darbu. Tyrėjai aiškinosi, ar augalai ir su jais susiję mikroorganizmai gali palikti „pėdsakus“, rodančius, kas slypi giliai po žeme.

    Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad iš gelmių į gruntinius vandenis patenka ištirpę aukso junginiai, o vėliau jie per šaknis ir augalo audinių sistemą gali nukeliauti iki spyglių. Ten, kaip manoma, mikroorganizmai gali prisidėti prie proceso, kai ištirpęs metalas virsta kietomis nanodalelėmis – tai vadinama biomineralizacija.

    Nors idėja skamba intriguojančiai, patys tyrėjai pabrėžia: kol kas tai nėra paruoštas įrankis, kuriuo būtų galima tiesiog „išmatuoti“ mišką ir rasti telkinį. Ryšius dar reikia tikrinti skirtinguose regionuose, klimato sąlygose ir telkinių tipuose.

    Kaip vyko tyrimas

    Tyrėjai surinko 138 spyglių mėginius iš 23 paprastųjų eglių (Picea abies), augusių virš Isokuotko telkinio netoli Kittilä aukso kasyklos. Mėginiai buvo tiriami laboratorijoje, naudojant elektroninę mikroskopiją ir bakterijų genetinį sekvenavimą.

    Analizė parodė, kad aukso nanodalelių aptikta tik keturių medžių spygliuose – tai sudaro 17,4 proc. tirto medžių skaičiaus. Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį, kad metalo dalelės buvo išsidėsčiusios tarp spyglių audinių ląstelių ir apsuptos bakterijų.

    Bakterijos ir auksas: ryšys dar nereiškia priežasties

    Tyrėjai identifikavo 998 bakterijų gentis, o pasitelkus mašininį mokymąsi išskyrė 18 taksonų, kurie siejosi su aukso buvimu mėginiuose. Visgi autoriai akcentuoja, kad vien asociacija dar neįrodo, jog būtent mikroorganizmai sukelia aukso dalelių formavimąsi.

    Be to, praktiniu požiūriu toks „auksas spygliose“ nėra komerciškai išgaunamas: nanodalelės yra maždaug vienos milijoninės milimetro dalies dydžio, jų kiekis – itin mažas.

    Kokia galėtų būti praktinė nauda

    Didžiausia šio darbo vertė siejama su geologine žvalgyba. Jei paaiškėtų, kad tam tikros bakterijų bendrijos nuosekliai lydi paslėptus aukso telkinius, spyglių ar kitų augalų audinių analizė galėtų padėti atrinkti perspektyvias teritorijas be plataus masto dirvožemio ir uolienų mėginių ėmimo.

    Tačiau prieš tokį metodą pritaikant realiuose paieškos darbuose, jį reikės patikrinti daug platesniu mastu – skirtingose vietovėse ir sąlygose, kad būtų aišku, kiek patikimai šie biologiniai „markeriai“ veikia.

  • Ukrainoje fiksuojamas retų iš Sibiro atklydusių riešutinukių antplūdis

    Šį rudenį Ukrainoje vis dažniau pastebimos mūsų platumoms neįprastos paukščių viešnios – iš Sibiro masiškai atklydusios riešutinukės, dar vadinamos kedrovkomis. Šis reiškinys apima didelę teritoriją – nuo Polesės iki pietinių šalies sričių.

    Apie tai socialiniuose tinkluose pranešė Ukrainos gamtininkas Olegas Martsunas, atkreipęs dėmesį, kad toks masinis pasirodymas priskiriamas vadinamajai invazijai – kai paukščiai netipiškai gausiai migruoja už įprasto arealo ribų.

    Pasak jo, panašios migracijos pasikartoja maždaug kas 8–10 metų. Dažniausiai jos siejamos su prastu miško medžių sėklų derliumi už Uralo – ypač spygliuočių, tarp jų ir kedrinės pušies.

    Kai taigoje pritrūksta maisto, paukščiai yra priversti jo ieškoti už tūkstančių kilometrų nuo įprastų vietų. Būtent dėl to jie gali pasirodyti ir ten, kur įprastai laikomi reta rūšimi.

    Riešutinukės pastebėtos ir Kyjive

    Pranešimai apie riešutinukių sutikimus šį rudenį reguliariai pasirodė socialiniuose tinkluose. Pats gamtininkas teigė ilgai negalėjęs jų pamatyti, nors ne kartą lankėsi miškuose ir parkuose.

    Situacija pasikeitė, kai jis penktadienio vakarą pamatė žinutę apie kelias riešutinukes Kyjivo Nacionaliniame botanikos sode, pavadintame Mykolos Hryškos vardu. Jau kitą rytą, spalio 31 dieną, jis nuvyko į Kyjivą.

    Botanikos sode, pasak O. Martsuno, buvo galima suskaičiuoti mažiausiai šešis paukščius. Jie pasirodė gana patiklūs – leido stebėti iš arti ir fotografuoti.

    Daugiausia riešutinukės maisto ieškojo ant žemės, tačiau dvi jų buvo pastebėtos ir ant tujų – ten jos lesė sėklas. Gamtininkas priminė, kad nors šie paukščiai yra visaėdžiai, spygliuočių sėklos sudaro svarbią raciono dalį.

    Netikėtas papildomas „svečias“ – kryžiasnapiai

    Kelionė į botanikos sodą, anot O. Martsuno, pateikė ir dar vieną staigmeną: jis pamatė ir kryžiasnapių būrelį. Pasak jo, šiemet invazija fiksuojama ir tarp šių paukščių.

    Toks paukščių „antplūdžio“ efektas paprastai reiškia, kad gamtoje kažkur kitur susiklostė nepalankios maitinimosi sąlygos. Dėl to paukščiai, ieškodami sėklų ir kito maisto, pasirenka ilgesnes ir retesnes migracijos kryptis.

  • Ukrainos Volynėje lapės jau lenda į kiemus, o vilkai pastebėti prie mokyklų

    Ukrainos Volynės srityje, Šacko bendruomenėje, vis dažniau fiksuojami laukinių plėšrūnų pasirodymai visai šalia žmonių – lapės lenda į privačius kiemus ir grobia naminius paukščius, o vilkai pastebėti net prie mokyklų ir kaimų gatvėse.

    Apie situaciją, kuri kelia nerimą vietos gyventojams, portalui „Vechirnij Svitiaz“ pasakojo Šacko gyvenvietės tarybos sekretorius Bohdanas Tymošukas. Pasak jo, bendruomenė prašo srities tarnybų padėti nustatyti, kaip su šia problema kovoti.

    Anot pareigūno, lapės taip priprato prie žmonių, kad prieina per kelis metrus ir nebebijo būti vaikomos. Gyvūnai reguliariai pasirodo sodybose ir ne vieną kartą išneša vištas ar žąsis.

    Lapės pastebimos ne tik pakraščiuose – jų esą matoma ir Šacko centre. Viename apleistame name gyvūnas net išsikasė urvą ir atsivedė jauniklių, todėl vietiniai kalba apie itin suaktyvėjusią jų veiklą gyvenvietėse.

    Galima priežastis – pasikeitę migracijos keliai

    Viena iš svarstomų priežasčių, kodėl plėšrūnai vis dažniau pasirodo prie žmonių, įvardijamas sustiprintas valstybės sienos saugumas. Anksčiau gyvūnai galėjo laisviau migruoti tarp Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos, tačiau dabar jų judėjimą riboja tvoros ir prieš­tankiniai grioviai.

    Vietos gyventojams tai reiškia paprastą dalyką: laukiniai gyvūnai vis dažniau ieško lengvai pasiekiamo maisto šaltinio prie sodybų, o jų elgesys tampa drąsesnis.

    Vilkai pastebėti ir prie mokyklos

    Ne mažiau nerimo, pasak B. Tymošuko, kelia vilkų pasirodymai. Praėjusiais metais vienas vilkas užklydo į mokyklos teritoriją Pulemeco kaime tuo metu, kai vyko pamokos.

    Dar vienas vilkas buvo nufilmuotas bėgantis Melnykų kaimo centrine gatve – gyvūnas, teigiama, nereagavo net į automobilių signalus. Dėl to vietiniai baiminasi galimos grėsmės žmonėms ir naminiams gyvūnams.

    Siūlomas sprendimas – plėšrūnų sumedžiojimas, bet tai sudėtinga

    Vienu iš būdų reguliuoti plėšrūnų skaičių bendruomenėje įvardijamas sumedžiojimas. Tačiau, kaip pažymima, dėl karo padėties, saugumo ribojimų ir gyvenamųjų namų artumo tokius veiksmus organizuoti nėra paprasta.

    Teigiama, kad teisę vykdyti tokias priemones turi Šacko nacionalinio gamtos parko eiguliai, miškininkai bei vietos medžiotojų organizacija, tačiau atsakomybės imtis skubėti esą niekas nenori. Be to, tenka tvarkyti dokumentus ir atsiskaityti už panaudotus šaudmenis.

    Tuo pat metu srities tarnybos gali organizuoti masalų su vakcina nuo pasiutligės išdėliojimą, tačiau ši priemonė pati savaime neišsprendžia problemos, kad plėšrūnai ateina į kiemus ir laikosi arti žmonių.

    Sprendimų dar laukiama, o pasiutligė kelia papildomą riziką

    B. Tymošukas teigia šį klausimą kėlęs Volynės srities karinės administracijos operatyviniame pasitarime: tuomet buvo pažadėta surengti atskirą susitikimą ir nustatyti reagavimo tvarką. Vis dėlto, pasak jo, spalio 29 dieną konkrečių sprendimų dar nebuvo.

    Jis siūlo į diskusiją įtraukti eigulius, medžiotojus, vartotojų teisių ir maisto saugos tarnybas, kariškius bei pasieniečius – kad būtų aišku, kur galima vykdyti priemones, kas atsakingas ir kaip apie tai informuoti gyventojus.

    Papildomą įtampą kelia ir pasiutligės grėsmė. Straipsnyje minima, kad spalio viduryje Peščos kaime pasiutlige serganti lapė apkandžiojo šunį ir paršelį, taip pat puolė šeimininkus.

  • Juodoji jūra po karo smūgių: mokslininkas aiškina, kodėl masiškai žūsta delfinai ir kada atsikurs ekosistema

    Ukrainos Nacionalinio gamtos parko Tuzlovskio limanai vyriausiasis mokslinis darbuotojas Ivanas Rusevas teigia, kad po 2022 metų delfinų mirtingumas regione šoktelėjo kelis kartus. Jo vertinimu, vien 2022 metais galėjo žūti apie 50 000 delfinų, o iki 2026 metų bendras skaičius perkopė 120 000.

    Specialistas pabrėžia, kad dalis nugaišusių gyvūnų neturi akivaizdžių išorinių sužalojimų, pavyzdžiui, tinklų paliktų žymių. Vis dėlto pakrantėse randami gyvūnai dažnai būna išsekę, o tai, pasak jo, leidžia įtarti netiesioginį, bet sisteminį poveikį.

    Kodėl delfinai žūsta be žaizdų?

    Mokslininko aiškinimu, vienas svarbiausių veiksnių yra sprogimai, raketų paleidimai iš laivų ir intensyvus karinės įrangos naudojimas jūroje. Didelį dėmesį jis skiria sonarams, kurie gali trikdyti delfinų echolokaciją, padedančią orientuotis, bendrauti ir medžioti.

    „Jei delfinas nebegali sugauti žuvies, jis greitai netenka svorio“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Anot jo, prasidėjus badui suveikia grandininė reakcija: organizmas ima naudoti riebalų atsargas, kuriose per ilgą laiką gali būti susikaupę teršalai. Tokiu atveju gyvūno būklė blogėja dar sparčiau, silpnėja imunitetas, o riziką didina ir infekciniai susirgimai, įskaitant morbiliviruso sukeltas kvėpavimo takų komplikacijas.

    Nafta, nuolaužos ir užterštas vanduo

    Ekologai taip pat atkreipia dėmesį į nuskendusius laivus ir kitą karinę techniką, galinčią tapti ilgalaikiu taršos šaltiniu. Kuras ir kitos nuodingos medžiagos, patekusios į vandenį, sudaro plėvelę, kuri apsunkina dumblių fotosintezę ir veikia visą mitybos grandinę.

    Papildomą smūgį Juodajai jūrai sudavė Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimas 2023 metais. Po šio įvykio į žemupį patekę dideli vandens kiekiai galėjo atnešti trąšų, sunkiųjų metalų ir naftos produktų likučių, o tai keičia pakrančių ekosistemas ir didina stresą jūrų gyvūnams.

    Panašios tendencijos, pasak gamtosaugininkų, fiksuojamos ir kitose Juodosios jūros valstybėse, įskaitant Bulgariją, Rumuniją ir Turkiją. Vis dėlto priežastis nustatyti ne visada pavyksta, nes gyvūnai neretai randami jau stipriai suirę.

    „Karo laivų ir povandeninių laivų sonarai neabejotinai veikia banginių echolokaciją ir klausą“, – sakė gamtosaugininkas Dimitaras Popovas.

    Kiek laiko gali trukti atsigavimas?

    Ivanas Rusevas vertina, kad kai kurios sausumos ekosistemos, sumažėjus medžioklei ir žmonių aktyvumui, gali atsitiesti greičiau. Tačiau jūrų žinduolių populiacijų atsigavimas yra lėtesnis procesas, nes delfinai dauginasi palyginti retai, o jauniklių išgyvenamumas priklauso nuo stabilios maisto bazės ir mažesnio triukšmo.

    Jo skaičiavimu, norint, kad banginių ir delfinų populiacijos Juodojoje jūroje grįžtų į tvaresnę būklę, gali prireikti 30–50 metų. Tai reikštų, kad dabartinės taršos, triukšmo ir karo palikimo pasekmės bus juntamos dar ne vieną dešimtmetį.

    Ekspertai pabrėžia, kad situaciją gali pagerinti nuoseklus teršalų monitoringas, žuvų išteklių apsauga, tarptautinis duomenų apsikeitimas ir aiškios taisyklės dėl pavojingų nuolaužų bei galimų kuro nutekėjimų. Tačiau esminė sąlyga, jų teigimu, yra karinių veiksmų intensyvumo mažėjimas jūroje.

  • Vengrijoje sugautas 52 kg karpis kelia diskusijų: rekordas didesnis, bet ne visiems įskaitomas

    Vengrijoje žvejys sužvejojo įspūdingo dydžio karpį, kurio svoris, kaip teigiama, siekė 52 kilogramus. Laimikis iškart buvo pristatytas kaip galimas pasaulio rekordas, tačiau žvejybos bendruomenėje ir socialiniuose tinkluose netruko kilti klausimų, ar toks pasiekimas apskritai gali būti pripažintas.

    Žuvis sugauta privačiame, sportinei žūklei skirtame Euro Aqua ežere, kuris garsėja dideliais karpiais ir specialiai prižiūrima žuvų populiacija. Pats žvejys viešai pasidalijo džiaugsmu ir leido suprasti, kad laimikį vertina kaip rekordinį, tačiau vien emocijų nepakanka oficialiam įrašui.

    Iki šiol plačiai minėtas etalonas buvo 51,2 kilogramo karpis, sugautas 2018 metais tame pačiame telkinyje. Būtent dėl to naujasis svoris, nors ir didesnis, automatiškai nereiškia, kad rekordas bus įskaitytas be papildomų patikrinimų.

    Pagrindinė diskusija sukasi apie tai, kad minimi laimikiai priskiriami skirtingoms karpių atmainoms. Šį kartą teigiama, jog sugautas žvynuotas karpis, o ankstesnis rekordininkas buvo veidrodinis karpis, todėl dalis žūklės entuziastų pabrėžia, kad lyginami ne visiškai tie patys objektai.

    Kitas svarbus klausimas yra formalus patvirtinimas: kol kas viešai nėra aiškių duomenų, kad laimikis jau būtų praėjęs tarptautinės institucijos ar pripažintos žūklės organizacijos sertifikavimo procedūras. Tokiose situacijose reikšmę turi ne tik svoris, bet ir aiškiai dokumentuotos svėrimo aplinkybės.

    Dėl to nemažai komentatorių atkreipia dėmesį į metodiką: kokiomis svarstyklėmis sverta, ar jos kalibruotos, ar buvo liudininkų, ar fiksuota visa procedūra. Šios detalės lemia, ar skaičius taps oficialiu rekordu, ar liks įspūdingu, bet nepatvirtintu pasakojimu.

    Tokie privačiuose ežeruose fiksuojami laimikiai dažnai vertinami dvejopai. Viena vertus, tai vietos, kur sąmoningai kuriamos sąlygos augti stambioms žuvims, todėl čia pasitaiko išskirtinių sugavimų, kurie pritraukia žvejus iš įvairių šalių.

    Kita vertus, skeptikai primena, kad rekordiniai įrašai tarptautiniu mastu paprastai siejami su griežtai apibrėžtomis taisyklėmis, skaidriu svėrimu ir vienodomis kategorijomis. Dėl to, net ir nustačius didesnį svorį, rekordo statusas gali priklausyti nuo to, kaip tiksliai apibrėžiama rūšis ar atmaina ir ar laikytasi visų procedūrų.

    Kol nebus paskelbta daugiau detalių apie svėrimo sąlygas ir oficialų patvirtinimą, 52 kilogramų karpis išliks vienu ryškiausių pastarojo meto laimikių, tačiau jo vieta rekordų lentelėse dar gali keistis.

  • Tyrimas: mikroplastikas ištisus metus su krituliais nusėda ant Everesto ir Tibeto plynaukštėje

    Naujas tyrimas, publikuotas mokslo žurnale „Communications Earth & Environment“, rodo, kad mikroplastiko ir nanoplastiko dalelės į Himalajus atkeliauja ne tik dėl vietinės žmonių veiklos, bet ir per atmosferos pernašą. Tai reiškia, kad net atokiausios teritorijos nėra apsaugotos nuo plastikinių teršalų, kurie cirkuliuoja ore.

    Mokslininkai, kelis mėnesius stebėję šiaurinį Everesto šlaitą ir aplinkines aukštikalnes, nustatė, kad plastiko dalelės nusėda ištisus metus. Dalį jų į kalnų paviršių atneša krituliai, o dalis nusėda „sausuoju“ būdu, kai ore esančios mikrodalelės tiesiog krenta ant žemės ar ledo.

    Tyrime pateikiami du ryškiai besiskiriantys taškai: aukštikalnių Tyrimų stotyje Čomolungma (Tibete) per parą vidutiniškai nusėda apie 64 mikroplastiko dalelės viename kvadratiniame metre. Palyginimui, Everesto bazinėje stovykloje fiksuota maždaug 23 dalelės viename kvadratiniame metre per parą.

    Šie skirtumai leidžia manyti, kad tarša priklauso ne vien nuo turistų srautų ar alpinizmo intensyvumo. Didesnę reikšmę gali turėti oro masių judėjimas, vietos meteorologinės sąlygos bei tai, kaip teršalai „sugaunami“ debesų ir kritulių.

    Tarp dažniau aptiktų medžiagų minimi poliamidas, polietilentereftalatas ir polietilenas. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad aukštikalnių stotyje nanoplastiko koncentracija buvo didesnė nei bazinėje stovykloje, o tai kelia papildomų klausimų dėl dalelių kilmės ir jų elgsenos atmosferoje.

    Mikroplastiku vadinamos mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės. Nanoplastikas yra dar smulkesnis, todėl gali būti lengviau pernešamas vėjo srautais ir potencialiai sąveikauti su gyvais organizmais bei ekosistemomis, nors poveikio mastas ir mechanizmai vis dar aktyviai tiriami.

    Tyrėjų vertinimu, Tibeto plynaukštėje, aukščiau nei 4 000 metrų, per metus gali kauptis daugiau nei 56 tonos plastiko dalelių. Tokie skaičiai rodo, kad kalnų regionai, dažnai laikomi „švarumo etalonu“, realybėje tampa ilgalaikiais ore pernešamų teršalų „gaudyklėmis“.

    Dar viena svarbi tyrimo išvada – musonų laikotarpiu nusėdančio mikroplastiko kiekiai didėja. Tai siejama su vadinamuoju drėgnuoju nusėdimu, kai ore esančias daleles „išplauna“ lietus, sniegas ar rūkas, o kartu su krituliais jos patenka ant ledo, uolienų ir dirvožemio.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosfera tampa efektyviu kanalu, kuriuo plastikiniai teršalai pasiekia vadinamąjį Trečiąjį polių – Tibeto plynaukštės regioną, kuriame sutelkta itin daug ledynų. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali kelti rizikų jautrioms aukštikalnių ekosistemoms ir vandens ištekliams, nuo kurių priklauso didelė Azijos dalis.

    Šis tyrimas papildo vis augantį įrodymų lauką, kad plastiko tarša nėra tik pakrančių ar miestų problema. Net jei vietoje imamasi griežtesnių atliekų valdymo priemonių, dalis mikroplastiko į aplinką patenka per tekstilės pluoštus, padangų dilimą, pramonės šaltinius ir yra paskleidžiama oro cirkuliacijos pasauliniu mastu.

  • Ukrainoje dėžėje užaugintas milžiniškas pievagrybis: socialiniuose tinkluose jam sugalvojo vardą

    Ukrainoje socialiniuose tinkluose dėmesio sulaukė neįprasta istorija apie darbovietėje dėžėje užaugintą milžinišką pievagrybį. Nuotraukomis buvo pasidalyta platformoje „Threads“, o įrašas greitai pritraukė gausybę reakcijų ir komentarų.

    Pasak įrašą paskelbusios vartotojos, kolegė darbe netikėtai pakvietė pasižiūrėti, koks pievagrybis užaugo. Smalsumas akimirksniu virto mažyte sensacija biure, o vėliau ir internete, kai nuotraukos pasiekė platesnę auditoriją.

    Diskusijose dauguma žmonių stebėjosi grybo dydžiu ir juokavo, kad tokio „radinio“ norėtų ir savo kolektyvuose. Komentaruose netrūko klausimų, kaip pavyko pasiekti tokį rezultatą ir ar grybas augintas sąmoningai, ar tai buvo sėkmingas atsitiktinumas.

    Vienas dažniausiai kartotų klausimų buvo apie vardą, kurį gavo šis įspūdingas pievagrybis. Įrašo autorė atsakė, kad jam prigijo neįprastas vardas „namanaglynik“.

    Tokia istorija primena, kad didelio dydžio grybai pasitaiko ne tik miškuose. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau išplinta nuotraukos su išskirtiniais grybų egzemplioriais, o socialiniai tinklai tokias kasdienes akimirkas paverčia plačiai aptariamomis naujienomis.

    Anksčiau panašaus dėmesio sulaukė ir Lenkijoje aptiktas ypač stambus baravykas, kurį vietos specialistai įvardijo kaip rekordinį. Tokie radiniai paprastai kelia susidomėjimą ne tik dėl vaizdo, bet ir dėl klausimų, kokios sąlygos lemia išskirtinį grybo augimą.

  • Netoli lizdo siautėję šunys vos nesudraskė: Ivano Frankivsko srityje vyras išgelbėjo sužeistą gandrą

    Ivano Frankivsko srityje vietos gimnazijos ūkvedys Igoris Perikicejus išgelbėjo sužeistą jauną gandrą, iškritusį iš lizdo šalia mokyklos. Paukštis buvo patyręs kojos ir sparno traumų, o netoliese sukiojosi šunys, kurie, pasak vyro, galėjo jį sudraskyti.

    Incidentas įvyko liepos pabaigoje, kai jaunas gandras nukrito iš lizdo ir nebegalėjo normaliai judėti. Vyras pastebėjo, kad paukštis guli ant žemės ir tik silpnai mosuoja vienu sparnu, todėl nusprendė nedelsdamas imtis veiksmų.

    „Mačiau, kad šunys jau prie pat lizdo. Privažiavau arčiau, o ten guli vargšas gandras, vienu sparnu tik ginasi. Dar kokių dešimties minučių būtų užtekę, ir šunys būtų jį sudraskę“, – sakė Igoris Perikicejus.

    Vyras paukštį parsinešė į katilinę, apdorodavo žaizdas tepalu, sutvarstė sužeistą galūnę ir rūpinosi, kad jis gautų maisto bei vandens. Maždaug po dviejų savaičių gandras jau galėjo tvirčiau stovėti ant kojų, o vėliau pamažu pradėjo vaikščioti.

    Prie globos prisidėjo ir mokyklos bendruomenė: mokytojai bei mokiniai stebėjo, kad paukštis kieme jaustųsi saugus. Pasak gimnazijos vadovės, gandras laisvai judėjo mokyklos teritorijoje, o vaikams buvo nuolat primenama jį saugoti.

    Vyras gandro jauniklį pavadino Dmytro, nes, kaip aiškino, pats yra Dmytrovyčius. Tačiau istorija komplikavosi, kai kiti tame pačiame lizde gyvenę gandrai vėliau išskrido į šiltesnius kraštus, o sužeistas paukštis liko vienas.

    Artėjant šalčiams globėjas ėmė ieškoti, kur gandras galėtų saugiai peržiemoti. Jis pabrėžė, kad paukščiui būtinos tinkamos sąlygos: vanduo, šiluma ir stabilus maitinimas, o staigesni šalčiai sužeistam gyvūnui gali būti lemtingi.

    Spalio 28 dieną gandras buvo nugabentas į Haličo nacionalinio gamtos parko laukinių gyvūnų reabilitacijos centrą. Veterinaras Olegas Romanivas po apžiūros teigė nematantis akivaizdžių sužalojimų požymių, tačiau paukštis pirmiausia bus laikomas karantine apie dešimt dienų, o vėliau bus sprendžiama dėl tolesnių laikymo sąlygų.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad paukščių reabilitacijoje svarbiausia ne tik užgydyti matomas traumas, bet ir įvertinti, ar gyvūnas atgauna pilnavertį judėjimą bei gebėjimą skristi. Jei pavasarį gandras bus pajėgus skristi, tikėtina, kad jis galės būti paleistas į laisvę.

    Igoris Perikicejus neslėpė, kad jau pasiilgo išgelbėto paukščio. Jis tikisi, kad pavasarį gandras galėtų sugrįžti į apylinkes ir, galbūt, atpažinti žmogų, kuris jam padėjo išgyventi.

  • Černobylio zonoje gyvenančių šunų DNR išsiskyrė į dvi grupes: ką rodo mokslininkų analizė

    Černobylio atominės elektrinės apylinkėse gyvenantys benamiai šunys per kelis dešimtmečius tapo savita gyvūnų populiacija, o naujesnės genetinės analizės rodo, kad jie suskilo į atskiras grupes. Mokslininkai nustatė reikšmingų DNR skirtumų tarp šunų, gyvenančių tiesiai elektrinės teritorijoje, ir tų, kurie laikosi Černobylio miesto apylinkėse.

    Tyrėjai pabrėžia, kad geografinis atstumas tarp šių vietų nėra didelis, tačiau genetiniai profiliai skiriasi ryškiai. Šunys, gyvenantys Černobylio mieste, genetiškai labiau panašūs į Rytų Europos šunų populiacijas, o elektrinės teritorijoje esantys gyvūnai sudaro labiau išskirtinę grupę.

    Kas rasta šunų genome?

    Genominių duomenų analizė parodė signalus daugiau nei 100 genomo vietų, kurios gali būti susijusios su kryptinga natūralia atranka. Dalis šių sričių siejama su DNR atkūrimo procesais, ląstelės ciklo reguliavimu ir imuninės sistemos veikla.

    Tokie požymiai paprastai interpretuojami kaip galimas prisitaikymas prie specifinių aplinkos sąlygų, kai tam tikri genų variantai padeda išgyventi ir ilgainiui tampa dažnesni. Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad vien genetiniai „parašai“ savaime neįrodo, jog pokyčius tiesiogiai sukėlė radiacija.

    Kodėl tai gali būti ne vien atsitiktinumas?

    Viena alternatyvi priežastis, kurią tyrėjai vertino, yra genetinis dreifas, kai mažose ar izoliuotose populiacijose genų variantų dažniai kinta atsitiktinai. Tokiais atvejais dažnai matomas genetinės įvairovės sumažėjimas, ypač jei populiacija ilgą laiką būna atskirta nuo išorinių kontaktų.

    Tačiau atlikta analizė parodė, kad šunų populiacija prie elektrinės neatrodo praradusi genetinės įvairovės tiek, kiek būtų tikėtina esant ryškiam genetinio dreifo efektui. Tai leidžia manyti, kad skirtumams aiškinti vien izoliacijos ir atsitiktinumo gali nepakakti.

    Ką tai reiškia platesniame kontekste?

    Černobylio zona mokslui svarbi kaip vieta, kur vienu metu veikia keli stresoriai: jonizuojančioji spinduliuotė, pramoninės kilmės teršalai, mitybos ir buveinių kaita, ribotas žmonių judėjimas. Dėl to atskirti vieną priežastį nuo kitų sudėtinga, o skirtingose teritorijos vietose poveikis gali smarkiai skirtis.

    Specialistai taip pat neatmeta, kad „atrankos“ signalai gali atspindėti vadinamąjį išankstinį pranašumą: dalis gyvūnų jau iš pradžių galėjo turėti genų variantų, padėjusių lengviau ištverti toksinių medžiagų ar kitų veiksnių poveikį. Tokiu atveju aplinka ne „sukuria“ naujų pokyčių, o tiesiog „atsijoja“ palankesnius variantus turinčius individus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad norint tvirčiau susieti genetinius skirtumus su konkrečiais aplinkos veiksniais, reikėtų daugiau ilgalaikių stebėjimų ir papildomų duomenų apie šunų judėjimą, mitybą, kontaktą su žmonėmis ir taršos lygį skirtingose zonos vietose. Vis dėlto jau dabar aišku, kad Černobylio šunys yra vertingas modelis suprasti, kaip izoliuotos gyvūnų populiacijos gali keistis per kelias dešimtis metų.