CP v2

Tag: Ekologija

  • Antarktida nuo 2020 metų netikėtai kaupia ledą: mokslininkai aiškina, kas iš tiesų vyksta

    Nuo 2020 metų Antarktidos ledo skydas, remiantis palydoviniais matavimais, netikėtai fiksuoja masės prieaugį. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog globalus atšilimas sustojo, o veikiau atspindi trumpalaikius klimato sistemos svyravimus.

    Naujausi darbai sieja šį reiškinį su didesniu sniego kiekiu Rytų Antarktidoje. Būtent gausesni krituliai gali laikinai padidinti ledo masę net ir šylant planetai, nes šiltesnė atmosfera pajėgia išlaikyti daugiau drėgmės.

    Mokslininkai nurodo, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti įšilęs vandenynas tropikuose, ypač regione, kur susitinka vakarinė Ramiojo vandenyno dalis ir rytinė Indijos vandenyno dalis. Toks ilgiau trunkantis šilumos perteklius gali pakeisti atmosferos cirkuliaciją ir drėgmės pernašą į pietus.

    2021–2023 metais, tyrėjų vertinimu, susiformavo atmosferinių bangų grandinė, susijusi su Rossby bangomis, kuri nukreipė daugiau drėgmės Antarktidos link. Dalis papildomos drėgmės atkeliauja vadinamosiomis atmosferos upėmis, kurios trumpais laikotarpiais atgabena didžiulius vandens garų kiekius ir sukelia intensyvius snygius.

    Net jei Rytų Antarktidoje laikinai daugėja sniego ir ledo masės, Vakarų Antarktida išlieka pažeidžiama dėl šiltesnio vandenyno poveikio ledo lentynoms ir spartėjančio ledynų slinkimo į jūrą. Tai reiškia, kad trumpalaikis prieaugis vienoje žemyno dalyje gali tik iš dalies kompensuoti nuostolius kitoje.

    Be to, keli metai su mažiau atmosferos upių ar pasikeitusia cirkuliacija gali greitai apversti balansą. Todėl tyrėjai šį epizodą vertina kaip trapų, nuo natūralių svyravimų priklausantį laikotarpį, o ne ilgalaikę tendenciją.

    Antarktidos masės pokyčiai dažnai vertinami naudojant gravitacinių matavimų palydovų duomenis, kurie leidžia aptikti, kur ir kiek keičiasi ledo skydą sudarančios masės. Tokie stebėjimai padeda atskirti regionus, kur ledo daugėja dėl snygio, nuo vietų, kur ledo netenkama dėl tirpsmo ir ledynų „nutekėjimo“ į vandenyną.

    Mokslininkai primena, kad Antarktidos ledo skydas turi milžinišką jūros lygį kelti galinčio vandens atsargą: visiškas jo ištirpimas teoriškai reikštų apie 58 metrų pasaulinio vandenyno lygio kilimą. Dėl to net ir laikini masės prieaugiai nekeičia esminio klausimo: ilgalaikė rizika išlieka, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos nemažės.

    „Antarktida šiuo metu yra trapaus balanso būsenoje“, – sakė klimatologė Ruth Mottram.

    Jos teigimu, nors gausesni snygiai kurį laiką gali padaryti masės balansą teigiamą, ledo tekėjimas į vandenyną kai kuriose vietose tuo pat metu greitėja. Tai reiškia, kad dabartinę situaciją reikėtų vertinti kaip signalą apie sudėtingą klimato sistemos dinamiką, o ne kaip paneigimą, kad planeta šyla.

  • Kodėl paukščiai nenukrenta nuo šakų miegodami: mokslininkai paaiškina mechanizmą

    Paukščiai, priešingai nei žmonės, miegodami retai praranda pusiausvyrą ir gali valandų valandas ramiai tūnoti ant šakos. Tai įmanoma dėl jų kojų sandaros ir vadinamojo automatinio suėmimo mechanizmo, kuris veikia net tada, kai raumenys atsipalaiduoja.

    Dauguma ant šakų tupinčių smulkių paukščių priklauso žvirbliniams, kuriems būdingas patogus pirštų išsidėstymas: trys pirštai nukreipti į priekį, o vienas atgal. Toks „žnyplinis“ suėmimas leidžia šaką apimti iš kelių pusių ir stabiliai išlaikyti kūno svorį.

    Svarbiausia dalis prasideda paukščiui nutūpus: sulenkiant koją įsitempia sausgyslės, susijusios su pėda ir pirštais, o pirštai automatiškai tvirčiau susiveržia aplink šaką. Tai reiškia, kad paukščiui nereikia sąmoningai „laikyti“ šakos ar nuolat įtempti raumenų, kad nenukristų.

    Ornitologijos tyrimuose šis reiškinys dažnai apibūdinamas kaip pasyvus fiksavimas: svoris, tenkantis kojai, padeda suaktyvinti sausgyslių darbą, o suėmimas išlieka stabilus net miego metu. Dėl to paukščio poilsis ant šakos tampa energetiškai taupesnis, nes mažiau eikvojama raumenų darbo.

    Kai kurioms rūšims vien suėmimo nepakanka, todėl svarbus ir balansas bei kūno sandara. Paukščių kojų anatominė „logika“ skiriasi nuo žmogaus: tai, kas iš šono atrodo kaip atgal sulenktas kelis, dažniausiai yra čiurna, o tikrasis kelis yra aukščiau ir neretai paslėptas po plunksnomis.

    Tokia kaulų ir sąnarių padėtis padeda kūno masei išlikti virš atramos taško, todėl išlaikoma pusiausvyra net ilsintis. Kai kurių paukščių sausgyslės ir sąnarių konstrukcija dar labiau sumažina pastangas, reikalingas stabiliai laikysenai ant laktos ar šakos.

    Įdomu ir tai, kad dalis paukščių ilsisi stovėdami ant vienos kojos, pavyzdžiui, flamingai ar garniai. Toks poilsis siejamas ne tik su stabilumu, bet ir su šilumos taupymu, nes sumažėja per kojas ir pėdas prarandamos šilumos kiekis, ypač vėsesnėmis sąlygomis.

    Apibendrinant, paukščiai nenukrenta nuo šakų miegodami todėl, kad jų pėdos, pirštai, sausgyslės ir pusiausvyros sistema yra evoliuciškai pritaikyti tupėjimui. Vieniems svarbiausias automatinis pirštų suėmimas, kitiems papildomai padeda laikysena ir subtili raumenų kontrolė.

    Kaip tai susiję su paukščių elgsena?

    Toks mechanizmas paaiškina, kodėl paukščiai gali saugiai miegoti aukštai medžiuose, kur mažiau plėšrūnų. Be to, gebėjimas stabiliai ilsėtis ant šakos leidžia taupyti energiją, kuri būtina skrydžiui, termoreguliacijai ir maisto paieškai.

    Praktikoje tai reiškia, kad daugelis rūšių gali rinktis nakvynės vietas net ir vėjuotose, nepatogiose medžių vietose, o rizika nukristi išlieka maža. Vis dėlto stipri audra, staigus išgąstis ar prasta sveikata gali sutrikdyti pusiausvyrą, todėl visiška „garantija“ gamtoje neegzistuoja.

  • Odesos srityje nufilmuota reta akimirka: rožiniai pelikanai ir mažosios baltosios garnės ruošiasi migracijai

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo, kaip reti paukščiai intensyviai maitinasi ir telkiasi prieš rudeninę migraciją. Vaizdo įraše matyti rožiniai pelikanai ir mažosios baltosios garnės, besimaitinančios greta sekliose lagūnose.

    Apie stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Pasak jo, paukščiai ruošiasi ilgam skrydžiui net ir karo fone, kai natūralias buveines nuolat pasiekia triukšmas.

    „Tai karo 2026 metų ruduo. Paukščiai aktyviai maitinasi ir ruošiasi rudeninei migracijai, nepaisant galingo karo triukšmo Tuzlų limanų nacionaliniame parke“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Kodėl šis laikotarpis ypač svarbus?

    Rudeninė migracija vandens paukščiams reiškia didžiulį energijos poreikį, todėl prieš išskrisdami jie kaupia riebalų atsargas. Lagūnos ir limanai tam itin tinkami, nes seklūs vandenys dažnai būna turtingi smulkia žuvimi ir bestuburiais, o tai leidžia greitai atkurti jėgas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokiose vietose paukščiams ypač svarbi ramybė: trikdymas gali priversti juos dažniau kilti į orą ir be reikalo eikvoti energiją. Tai aktualu ir saugomose teritorijose, ypač kai aplinkos foną papildo intensyvūs garsai.

    Mažosios baltosios garnės ir rožiniai pelikanai

    Mažosios baltosios garnės yra socialūs paukščiai, dažnai perintys kolonijomis, o jų mitybos pagrindą sudaro smulki žuvis, varliagyviai, vandens vabzdžiai ir vėžiagyviai. Skirtingai nei didžiosios baltosios garnės, kurios neretai ilgai tyko grobio, mažosios dažniau medžioja aktyviai, judėdamos seklumoje ir išbaidydamos žuvis.

    Rožiniai pelikanai yra vieni įspūdingiausių vandens paukščių: suaugę individai išsiskiria šviesiu plunksnų apdaru su rožiniu atspalviu ir dideliu sparnų mostu. Ukrainoje šis paukštis laikomas saugotinu, o tinkamų maitinimosi ir poilsio vietų išsaugojimas yra viena svarbiausių jo apsaugos sąlygų.

    Migracijos kryptys ir iššūkiai

    Pasak tyrėjų, mažosioms baltosioms garnėms gali tekti įveikti tūkstančius kilometrų iki žiemojimo vietų Afrikoje, o rožinių pelikanų maršrutai paprastai būna kiek trumpesni, tačiau vis tiek reikalauja didelių energijos atsargų. Tokios kelionės sėkmę lemia ne tik oras, bet ir tai, ar paukščiai pakeliui ras tinkamų šlapynių pailsėti ir pasimaitinti.

    Gamtininkai primena, kad šlapynių būklė Europoje ir kaimyniniuose regionuose turi tiesioginę įtaką migracijai, nes prastėjant buveinėms mažėja saugių sustojimų skaičius. Dėl to tokie parkai kaip Tuzlų limanai išlieka kritiškai svarbūs tiek retoms rūšims, tiek platesniems migracijos srautams.

  • Netikėtas vaizdas Zakarpate: vienoje vietoje užfiksuotos kelios retos lūšys, aiškinasi mokslininkai

    Zakarpato srityje, Huklyvo kaimo apylinkėse, užfiksuotos kelios eurazinės lūšys. Specialistų teigimu, toks vienoje vietoje pastebėtų individų skaičius yra neįprastas, nes lūšys dažniausiai gyvena ir medžioja pavieniui.

    Lūšis Ukrainos Karpatuose laikoma reta rūšimi ir yra įtraukta į Ukrainos Raudonąją knygą. Todėl kiekvienas aiškesnis šio plėšrūno pastebėjimas yra svarbus ne tik gamtosaugininkams, bet ir mokslininkams, bandantiems tiksliau vertinti populiacijos būklę.

    Tikslią lūšių gausą regione nustatyti sudėtinga, nes gyvūnai yra slapti, aktyviausi sutemomis ir vengia žmogaus. Ankstesniais metais skelbta, kad Zakarpate galėjo būti daugiau nei 100 individų, tačiau tyrėjai pabrėžia, jog tradiciniai apskaitos metodai ne visada atspindi realų skaičių.

    Pastaraisiais metais vis daugiau duomenų suteikia fotospąstai ir vaizdo kamerų stebėsena, leidžianti atpažinti individualius gyvūnus pagal kailio raštą, kūno proporcijas ar elgsenos ypatumus. Toks metodas laikomas vienu patikimiausių, kai kalbama apie retas ir sunkiai pastebimas rūšis kalnuotuose miškuose.

    2026 metais atskiras monitoringas buvo atliktas Užansko nacionaliniame gamtos parke, kur tyrėjams pavyko identifikuoti septynias skirtingas lūšis. Tai rodo, kad saugomose teritorijose rūšis gali išlikti stabilesnė, tačiau ilgalaikė tendencija vis tiek priklauso nuo buveinių būklės, grobio gausos ir žmogaus trikdymo.

    Panašūs stebėjimai fiksuojami ir kituose Ukrainos regionuose: 2026 metų vasarą lūšis buvo užregistruota Šacko nacionaliniame gamtos parke Voluinėje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad fotospąstais gaunami kadrai padeda geriau suprasti plėšrūnų migracijos kelius ir įvertinti, kaip keičiasi laukinės gamtos procesai.

    Gamtosaugininkai primena, kad lūšis užima dideles individualias teritorijas ir paprastai stengiasi išvengti kontakto su žmonėmis, todėl atsitiktiniai susitikimai gamtoje yra reti. Dėl to kiekvienas naujas užfiksavimas laikomas svarbia informacija tolimesniems tyrimams ir rūšies apsaugos sprendimams.

  • Ozono skylė virš Antarktidos rugsėjį išsiplėtė iki 25 mln. kv. km: ką rodo nauji matavimai

    Rugsėjį mokslininkai fiksavo spartų ozono skylės virš Antarktidos didėjimą, o jos plotas per kelias savaites šoktelėjo gerokai virš sezoninio vidurkio. Europos Sąjungos programos „Copernicus“ atmosferos stebėsenos tarnyba (CAMS) skelbė, kad vasaros pabaigoje procesas vyko įprastu tempu, tačiau ankstyvą rudenį situacija staiga pasikeitė.

    Remiantis CAMS vertinimais, rugpjūtį ozono skylė siekė apie 15 mln. kvadratinių kilometrų. Tačiau rugsėjo 12 dieną jos plotas buvo įvertintas maždaug 25 mln. kvadratinių kilometrų, tai yra apie 5 mln. kvadratinių kilometrų daugiau nei įprasta šiuo metų laiku.

    CAMS specialistai pabrėžia, kad ozono skylės dydį nulemia ne vienas veiksnys, o atmosferinių procesų ir chemijos derinys. Viena tikėtinų priežasčių šiemet buvo neįprastai žema stratosferos temperatūra, sudaranti palankias sąlygas ozoną ardančioms reakcijoms.

    Šaltomis sąlygomis formuojasi poliariniai stratosferiniai debesys, ant kurių paviršiaus aktyvėja halogenų junginių reakcijos. Kai sugrįžta saulės šviesa, šios medžiagos gali greičiau skatinti ozono irimą, todėl ozono koncentracija virš Antarktidos krinta sparčiau, o ozono skylė vizualiai ir statistiškai „išsiplečia“.

    Ozono sluoksnis sugeria didelę dalį kenksmingos Saulės ultravioletinės spinduliuotės, todėl jo suplonėjimas siejamas su didesne rizika gyvajai gamtai ir žmonių sveikatai. Antarktidoje ozono skylė paprastai susiformuoja per pietų pusrutulio pavasarį, dažniausiai nuo rugsėjo iki lapkričio, o jos dinamika kasmet skiriasi.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vien plotas ne visada pasako visą istoriją, nes reikšmingi ir kiti rodikliai, pavyzdžiui, ozono kiekis Dobsono vienetais bei stratosferos sūkurio stabilumas. Būtent todėl sezono vertinimai paprastai pateikiami pasibaigus aktyviausiam laikotarpiui, kai sukaupta pakankamai palyginamų duomenų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad staigus ozono skylės padidėjimas dar nereiškia, jog ilgalaikė ozono sluoksnio atsikūrimo kryptis pasikeitė. Per pastaruosius dešimtmečius ozoną ardančių medžiagų naudojimas buvo smarkiai apribotas, todėl bendroji tendencija siejama su palaipsniu ozono sluoksnio atsistatymu.

    Tačiau metiniai svyravimai išlieka dideli: skirtingais metais ozono skylė gali būti didesnė arba mažesnė, priklausomai nuo stratosferos temperatūrų, poliarinio sūkurio elgsenos ir kitų atmosferos sąlygų. Artimiausios savaitės parodys, ar šį sezoną ozono skylė dar plėsis, ar stabilizuosis.

  • Dirbtiniai rifai prie Vakarų Australijos: per trejus metus žuvų rūšių skaičius išaugo penkis kartus

    Projektas buvo įgyvendintas netoli Bunberio ir Dansboro miestų, palyginti nesudėtingose, žvejams mėgėjams pasiekiamose vietose. Tokios iniciatyvos pasaulyje vertinamos kaip vienas iš būdų atkurti buveines, kai natūralūs rifai yra pažeisti arba jų tiesiog nėra.

    Kaip sukonstruoti rifai?

    Dirbtiniams rifams naudoti specialiai sukurti betoniniai moduliai, dažnai vadinami „Fish Boxes“. Kiekvienam rifui buvo panaudota po 30 tokių modulių, o vienas modulis svėrė apie 10 tonų ir buvo maždaug 3 metrų ilgio.

    Konstrukcijos projektuotos taip, kad sudarytų slėptuves, sukurtų vandens cirkuliaciją ir „maitinimosi kišenes“ skirtingoms rūšims. Vienas iš tikslų buvo suformuoti sąlygas vadinamajam apvelingui, kai į viršų pakyla maistingesnis vanduo iš gilesnių sluoksnių.

    Kokie rezultatai fiksuoti?

    Vietos žvejybos ir jūrinių išteklių bendruomenės stebėsena nurodė, kad iki rifų įrengimo teritorijoje aptikta apie 12 žuvų rūšių. Praėjus trejiems metams, rifais naudojosi jau daugiau kaip 60 rūšių.

    Pokyčiai fiksuoti ne iš karto, tačiau gana greitai. Maždaug po pusmečio dalį betoninių paviršių aptraukė dumbliai, o aplink rifus pradėtos matyti dugninės žuvys, vėliau įsikūrė ir kiti organizmai, pavyzdžiui, kempinės bei bryozojai.

    Kodėl rifai veikia?

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtinis rifas nėra vien „betono krūva“: jis tampa pagrindu sudėtingesnei ekosistemai. Dumbliai ir bestuburiai sukuria papildomus maisto šaltinius, o ertmės ir „tuneliai“ suteikia priedangą, todėl didėja tiek mažesnių, tiek plėšriųjų žuvų gausa.

    Tokio tipo sprendimai dažnai taikomi ir rekreacinei žūklei, nes rifai gali koncentruoti žuvis konkrečiose vietose, kartu mažindami spaudimą jautresnėms natūralioms buveinėms. Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad ilgalaikis poveikis priklauso nuo vietos parinkimo, medžiagų, priežiūros ir žvejybos reguliavimo.

    Dirbtinių rifų pavyzdys prie Vakarų Australijos rodo, kad tinkamai suprojektuotos povandeninės struktūros gali palyginti greitai padidinti biologinę įvairovę. Tačiau siekiant tvarumo, tokie projektai paprastai vertinami kaip platesnės jūrų apsaugos ir buveinių atkūrimo strategijos dalis, o ne vienintelis sprendimas.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas atskleidė, kodėl dirbtiniai miškai ne visada laimi

    Ką parodė nauja analizė?

    Per beveik penkis dešimtmečius Kinija pasodino apie 66 mlrd. medžių, siekdama stabdyti dykumėjimą ir didinti anglies dioksido sugėrimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad žmogaus suformuoti miškai ne visuomet atkuria tai, ką suteikia natūralios miško ekosistemos.

    Didžioji dalis sodinimo pastangų siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena, pradėta 1978 metais. Programa orientuota į Gobio ir Takla Makano dykumų plitimo ribojimą, o kartu ir į klimato kaitos švelninimą.

    Mokslininkai lygino žmonių pasodintus jaunus medynus su natūraliais miškais skirtinguose regionuose. Rezultatai parodė, kad dirbtinai įveistų medynų medžiai augo maždaug 66 proc. greičiau nei natūraliuose miškuose augantys jų atitikmenys.

    Taip pat nustatyta, kad tokie medynai jautriau reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad spartus augimas dar negarantuoja ilgalaikės naudos.

    Kodėl greitas augimas ne visada gerai?

    Vienas pagrindinių klausimų, keliamų vertinant apželdinimą sausringuose regionuose, yra vandens kaina. Medžiai, ypač netinkamai parinktos rūšys, gali didinti vandens poreikį ir daryti spaudimą vietos vandens ištekliams, nuo kurių priklauso tiek ekosistemos, tiek žmonių ūkis.

    Skirtingai nei natūralūs miškai, dirbtinai įveisti medynai dažnai būna vienodesnės sudėties ir amžiaus. Dėl to jie gali būti mažiau atsparūs ekstremaliems reiškiniams, ligoms ar kenkėjams, o jų teikiamos ekosisteminės paslaugos gali būti siauresnės.

    Pekino universiteto kraštovaizdžio ekologas Juhan Luo atkreipia dėmesį, kad miškai klimato strategijose dažnai vertinami pernelyg supaprastintai. Pasak jo, daugelyje pasaulinių ekosistemų modelių nepakankamai aiškiai atskiriami miškų tipai ir neįvertinama medynų amžiaus įtaka miško dinamikai.

    „Pasodinti miškai tampa vis svarbesni klimato kaitos švelninimo strategijose, tačiau dauguma pasaulinių ekosistemų modelių neskiria miškų tipų ir prastai atspindi amžiaus įtaką miškų dinamikai“, – sakė Juhan Luo.

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtiniai miškai gali efektyviai kaupti anglį trumpuoju laikotarpiu, tačiau šis efektas nėra begalinis. Natūralūs miškai dažniau laikomi patikimesniais ilgalaikiam anglies saugojimui ir bendram ekosistemų stabilumui.

    Kinijos pavyzdys parodo, kad vien pasodintų medžių skaičius nėra pakankamas rodiklis sėkmei įvertinti. Reikšmę turi rūšių parinkimas, priežiūra, vietos klimatinės sąlygos, vandens balansas, miško amžius ir tai, kiek ilgai anglis iš tiesų išlieka sukaupta ekosistemoje.

  • 1869 metais į Meksikos Sokroro salą atgabenta 100 avių: kaip tai per 90 metų pakeitė ekosistemą

    1869 metais į atokią Meksikai priklausančią Sokroro salą Ramiajame vandenyne buvo atgabenta apie 100 avių. Jos turėjo tapti patogiu maisto ir ūkio ištekliumi, tačiau izoliuotoje saloje greitai tapo invazine rūšimi, pakeitusia visą vietos kraštovaizdį.

    Sokroro sala priklauso Reviljachedo archipelagui ir yra vulkaninės kilmės, maždaug 132 kvadratinių kilometrų ploto. Dėl izoliacijos čia susiformavo savita augalija, o dalis rūšių yra endeminės, tai yra aptinkamos tik šioje teritorijoje.

    Pagrindinė problema buvo ta, kad saloje nebuvo natūralių plėšrūnų, galinčių reguliuoti avių skaičių. Laikui bėgant avys sulaukėjo, o jų populiacija sparčiai augo ir maždaug iki 1960 metų, kaip nurodo tyrėjai, galėjo siekti apie 5 000 gyvūnų.

    Didėjantis bandos dydis sukėlė grandininę reakciją. Intensyvus ganymas naikino žolinę dangą, trypimas ir gulėjimo vietos tankino dirvožemį, o jauni medeliai ir krūmai buvo sistemingai apgraužiami, todėl augmenija nespėdavo atsinaujinti.

    Netekus augalų dangos, salos dirvožemis tapo ypač pažeidžiamas erozijai. Tai sustiprino ir geografinė padėtis, nes sala patenka į tropinių ciklonų ir audrų kelią, o smarkios liūtys lengvai nuplauna atvirą, sutankintą žemę.

    Skaičiuojama, kad per kelis dešimtmečius augalijos danga reikšmingai sunyko, o kai kuriose teritorijose susiformavo gilios erozinės vagos. Tyrimuose minimi ir prarastos natūralios augmenijos plotai, siekę daugiau nei 2 000 hektarų, o tai tokio dydžio salai yra ypač didelis pokytis.

    Poveikis neapsiribojo vien augalais. Keičiantis buveinėms, silpo visa ekosistema, o invaziniai žinduoliai sudarė papildomą spaudimą vietinei gyvūnijai, ypač paukščiams, kuriems svarbios nepažeistos perimvietės ir mitybinė bazė.

    Ilgainiui vien medžioklė problemai spręsti nebepakako, todėl 2009–2012 metais buvo įgyvendinta kryptinga avių išnaikinimo programa. Joje derinti keli metodai, įskaitant medžioklę iš oro ir antžemines operacijas, o galutiniame etape pasitelkti specialiai parinkti gyvūnai su sekimo antkakliais ir šunys, padėję surasti paskutinius individus.

    Po to, kai ganymo spaudimas dingo, mokslininkai galėjo stebėti, ar ekosistema sugebės atsikurti natūraliai. Viename dažniausiai cituojamų vertinimų naudoti palydoviniai duomenys, lyginant 2008 ir 2013 metų vaizdus.

    Analizė parodė, kad dalyje teritorijų augalinė danga padidėjo, o kai kur fiksuotas ryškus atsikūrimas. Tyrėjai akcentuoja, kad svarbus ne tik žalumos plotas, bet ir dirvožemio būklės gerėjimas, nes stabilus dirvožemis mažina eroziją ir padeda augalams įsitvirtinti.

    Sokroro salos istorija šiandien dažnai pateikiama kaip pamoka, kaip greitai introdukuota rūšis gali išbalansuoti izoliuotą ekosistemą. Kartu tai rodo, kad nuoseklios gamtosaugos priemonės ir ilgalaikis stebėjimas gali sugrąžinti bent dalį prarastos pusiausvyros.

  • Masačusetse nugriovė 3 senas užtvankas, keitusias upę 300 metų: kaip per kelerius metus atsigavo ekosistema

    Masačusetso valstijoje, JAV, nuardžius tris senas užtvankas Kunamessetto upėje, gamta pradėjo greitai atkurti per šimtmečius pakeistą upės vagą ir šlapynių ekosistemą. Specialistų teigimu, užtvankos ilgą laiką trikdė natūralią vandens tėkmę ir ribojo žuvų migraciją.

    Pirmoji užtvanka, vadinta Middle Dam, buvo demontuota 2018 metais, vėliau pašalintos dar dvi – Lower Dam ir Upper Dam. Šie statiniai šimtmečiais keitė upės hidrologiją, o ypač trukdė migruojančioms žuvims pasiekti aukščiau esantį Kunamessetto tvenkinį, svarbų nerštui.

    Po užtvankų demontavimo atkurta maždaug 1,6 kilometro vingiuota upės vaga, kad vanduo vėl tekėtų natūraliau ir formuotų įvairias buveines. Vietoje siauro pralaidos vamzdžio po keliu įrengtas platesnis tiltas, kad srovė nebūtų „suspaudžiama“ ir netaptų kliūtimi gyvūnijai.

    Į vagą buvo sugrąžinti nuvirtę medžiai ir šaknų masyvai – tokie elementai natūraliose upėse kuria skirtingo greičio sroves, slėptuves ir gilesnes „poilsio“ zonas migruojančioms žuvims. Tai taip pat padeda formuotis smėlio ir žvyro sąnašoms bei mažina krantų eroziją.

    Projektas palietė ir teritorijas, kur dešimtmečiais buvo auginamos spanguolės – intensyvus ūkininkavimas buvo pakeitęs reljefą, o kai kur natūralios durpinės dirvos buvo užpiltos smėliu. Ekologai išvežė didelius kiekius susikaupusio smėlio, kad atsivertų išlikęs durpių sluoksnis, kuriame buvo ir vietinių augalų sėklų.

    Stebėsena parodė, kad per dvejus metus po pagrindinių darbų pabaigos 2020 metais atkurtoje teritorijoje atsirado arba buvo pasodinta daugiau kaip 200 vietinių augalų rūšių. Ilgainiui jos ėmė stelbti invazines rūšis, kurios dažnai plinta pažeistose, žmogaus smarkiai pakeistose buveinėse.

    Atkurti pelkiniai plotai tapo svarbūs ir vandens kokybei: augalai filtruoja vandenį, suriša dalį maistinių medžiagų pertekliaus, o platesnė užliejama lyguma gali amortizuoti lokalius potvynius audrų metu. Tokie sprendimai vis dažniau minimi kaip gamtinė infrastruktūra, padedanti prisitaikyti prie klimato kaitos.

    Pokyčiai akivaizdūs ir gyvūnijai. Į vėsesnes, labiau užpavėsintas upės atkarpas sugrįžo upėtakiai, o žuvų migracijos skaitikliai upės žiotyse fiksavo ryškų migruojančių silkių pagausėjimą po paskutinės užtvankos pašalinimo.

    Skaičiuojama, kad dabar kiekvieną pavasarį dešimtys tūkstančių migruojančių žuvų gali pasiekti aukščiau esančias buveines ir nerštavietes. Bendra projekto vertė siekė apie 9,2 mln. eurų.

  • Karpatų Žuravlino ežeras: juodas vanduo, plūduriuojanti sala ir legenda apie tariamai bedugnį dugną

    Lvivo srityje, Skolės Beskidų eglynų apsuptyje, slepiasi Žuravlino ežeras, dar vadinamas Negyvuoju arba Juoduoju. Ši nedidelė, bet išskirtinė pelkinė akvatorija traukia turistus tamsiu vandeniu, klampiais krantais ir pasakojimais apie paslaptingą gelmę.

    Ežeras yra netoli Kamjankos krioklio, maždaug 620 metrų aukštyje virš jūros lygio, Skolivski Beskydy nacionalinio parko teritorijoje. Vandenį supa sfagninė aukštapelkė, o pats telkinys yra netaisyklingos ovalo formos ir tęsiasi maždaug 50 metrų.

    Vietiniai pavadinimą sieja su niūria išvaizda: vanduo atrodo tamsus, pakrantės vietomis pelkėtos, o dugne matyti nugrimzdę medžiai. Tokie požymiai natūraliai kuria įspūdį, kad tai vieta, kurioje mažai gyvybės.

    Vis dėlto visiškai „negyvu“ ežero vadinti nereikėtų. Pelkiniuose ežeruose dažnai aptinkami smulkūs vėžiagyviai, vabzdžių lervos, varliagyviai, o pakrantėse klesti specifinė, rūgščią terpę mėgstanti augalija.

    Žuravlino vanduo ypač tamsus debesuotomis dienomis, kai ežerą dar labiau užtemdo eglių šešėliai. Tačiau pagrindinė priežastis – organinės medžiagos, kurios į vandenį patenka iš durpių ir yrusių augalų likučių.

    Ežerą supanti sfagninė aukštapelkė kaupia durpes, o jos vandenį prisotina huminių medžiagų, dėl kurių vanduo įgauna tamsiai rudą, beveik juodą atspalvį. Kai kur durpinių nuosėdų storis siekia daugiau nei 2 metrus, todėl „juodo veidrodžio“ efektas tampa dar ryškesnis.

    Vienas neįprasčiausių šio ežero bruožų – plūduriuojanti sala, susiformavusi iš šaknų, šakų, žolių ir kitų augalinių sankaupų. Vėjo ir vandens judėjimo veikiama ji gali keisti padėtį, o tai tik dar labiau pakurstė legendas.

    Parko teritorijoje turistams patariama nesiartinti prie ežero pakraščių per arti ir nebandyti eiti į pelkę. Sfagninės aukštapelkės vietomis sudaro klampią, iš tolo tvirtą paviršių primenančią dangą, tačiau ji gali būti pavojinga.

    Pasakojimai apie tariamai bedugnį ežerą dažniausiai kyla iš tamsaus vandens, nugrimzdusių medžių ir dumblėto dugno, kuris vizualiai „paslepia“ gylį. Moksliniu požiūriu tokias legendas paprastai paaiškina pelkinių telkinių specifika: durpės, organinės nuosėdos ir rūgšti aplinka keičia vandens skaidrumą ir ekosistemą.

    Žuravlino apylinkės vertingos ir dėl retos augalijos: pelkėje aptinkama apskritalapė saulašarė – vabzdžiaėdis augalas, prisitaikęs prie maistingųjų medžiagų stokos. Greta auga ir kiti aukštapelkių augalai, dėl kurių ši vieta laikoma svarbia saugoma buveine.

    Nors pavadinimas daug kam asocijuojasi su gervėmis, jis siejamas su pelkėmis ir jose augančiomis uogomis, ypač spanguolėmis. Ši teritorija nacionaliniame parke vertinama kaip savita ekosistema, todėl lankytojams rekomenduojama rinktis pažymėtus takus ir neardyti jautrios pelkės dangos.