CP v2

Tag: Ekologija

  • Prie Černobylio nufotografuotas vilkas su atverta nasrų: specialistai paaiškino, kas vyksta

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje užfiksuotas vilkas, kurio plačiai praverta burna nuotraukoje gali pasirodyti grėsminga. Rezervato specialistai sako, kad vaizdas klaidina ir iš tiesų rodo visiškai įprastą gyvūno elgesį.

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad plėšrūnas šiepia dantis ar ruošiasi pulti. Tačiau tyrėjai aiškina, jog tai paprasčiausias žiovulys, dažnas tiek laukiniams, tiek prijaukintiems šuniniams.

    „Gali pasirodyti, kad vilkas grėsmingai išsišiepė, bet iš tikrųjų jis tiesiog žiovauja“, – teigė rezervato specialistai.

    Žiovulys vilkams siejamas su perėjimu iš poilsio į aktyvumą arba atvirkščiai, taip pat gali padėti atsipalaiduoti. Specialistų vertinimu, tikėtina, kad nufotografuotas gyvūnas buvo ką tik pabudęs, todėl ir užfiksuotas būtent šiuo momentu.

    Ekologiniu požiūriu vilkas Černobylio zonoje laikomas vienu svarbiausių plėšrūnų, padedančių palaikyti gamtinę pusiausvyrą. Jis reguliuoja kanopinių gyvūnų populiacijas ir netiesiogiai veikia visą ekosistemą, nes plėšrūnų buvimas keičia grobio elgseną ir pasiskirstymą teritorijoje.

    Pastaraisiais metais Černobylio zona ne kartą atsidūrė mokslininkų dėmesio centre dėl čia stebimos laukinės gamtos sugrįžimo. Ilgalaikis žmonių veiklos sumažėjimas sudarė sąlygas daugeliui rūšių įsitvirtinti, nors mokslininkai pabrėžia, kad radiacinė aplinka gali turėti skirtingą poveikį atskiroms rūšims ir jų sveikatai.

    Rezervate fiksuojami ir kiti gyvūnai bei paukščiai, o stebėsenos nuotraukos dažnai padeda paaiškinti elgseną, kuri iš pažiūros atrodo neįprasta. Specialistai ragina tokius kadrus vertinti atsargiai, nes vienas momentas nuotraukoje ne visada atspindi realią gyvūno būseną ar ketinimus.

  • Mažiausias pasaulyje arklys Pumukelis: vos 52,6 cm ūgio rekordininkas, tapęs terapijos žvaigžde

    Vokietijoje gyvenantis šetlando ponis Pumukelis oficialiai pripažintas mažiausiu pasaulyje gyvu arklio patinu. Jo ūgis ties gogu siekia 52,6 centimetro, todėl jis gerokai mažesnis net už daugumą suaugusių šunų.

    Rekordą patvirtino Guinnesso rekordų knyga, o po šio įrašo Pumukelis greitai tapo žinomas ir už Vokietijos ribų. Vis dėlto jo šeimininkė Karola Weidemann pabrėžia, kad svarbiausia jai ne šlovė, o tai, kaip ponis keičia žmonių kasdienybę.

    Dar būdamas vos penkių mėnesių Pumukelis buvo išskirtinai mažas: jo ūgis siekė apie 47 centimetrus, o svoris buvo maždaug 20 kilogramų. Palyginimui, įprastai šetlando poniai yra gerokai aukštesni, o jų standartinis ūgis dažniausiai viršija 70 centimetrų.

    Pasak šeimininkės, toks dydis nėra sąmoningos selekcijos rezultatas. Specialistai mini, kad augimas galėjo sustoti anksti dėl retos genetinės anomalijos, tačiau tai nebūtinai reiškia prastesnę gyvenimo kokybę.

    Veterinarijos praktikoje itin mažas ūgis gyvūnams neretai siejamas su didesne kaulų ir sąnarių problemų rizika. Tokiais atvejais pasitaiko žandikaulio, stuburo, kanopų ar judėjimo sutrikimų, todėl svarbus nuolatinis sveikatos stebėjimas.

    Apie Pumukelį teigiama, kad jis yra reta išimtis: jo kūno proporcijos išliko harmoningos, judesiai natūralūs, o kasdienybė aktyvi. Jis bėgioja, žaidžia ir ganosi taip pat, kaip ir kiti poniai, tik gerokai mažesnio ūgio.

    Po Guinnesso įrašo Pumukelis buvo kviečiamas į televizijos laidas ir renginius, kur žmonės norėjo su juo nusifotografuoti. Dėl mažo ūgio kelionės jam paprastesnės: ponis telpa automobilyje, o trumpiems pervežimams kartais pasitelkiamas vežimėlis.

    Tačiau didžiausia Pumukelio kasdienybės dalis siejama su terapine veikla. Jis lankosi senelių namuose, mokyklose, hospisuose ir neįgaliesiems padedančiose įstaigose, o mažas dydis padeda lengviau užmegzti ryšį net su tais, kurie įprastai bijotų didelio arklio.

    „Man daug svarbiau, kad jis kasdien priverčia žmones nusišypsoti, nei tai, kad jo vardas atsidūrė rekordų knygoje“, – sakė Karola Weidemann.

    Gyvūnų asistuojama terapija pastaraisiais metais vis dažniau taikoma emocinei savijautai gerinti, stresui mažinti ir socialiniams įgūdžiams ugdyti. Nors kiekvienas atvejis skirtingas, tokie gyvūnai kaip Pumukelis dažnai tampa saugiu pirmuoju žingsniu į bendravimą, ypač vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.

  • Į Havajus 1929 metais atgabentas japoninis baltakis tapo invazinis: kaip jis nustumia vietines paukščių rūšis

    1929 metais į Havajų salas iš Japonijos buvo atgabentas nedidelis paukštis – japoninis baltakis, dar vadinamas mežiro. Tuo metu jis buvo pristatytas kaip priemonė kovai su žemės ūkiui kenkiančiais vabzdžiais, tačiau ilgainiui tapo viena gausiausių sausumos paukščių rūšių salyne.

    Šiandien mokslininkai japoninį baltakį dažnai mini kaip klasikinį pavyzdį, kaip gerų ketinimų introdukcija gali virsti invazijos problema. Paukštis prisitaikė prie skirtingų buveinių, sparčiai plito miškuose ir žemės ūkio teritorijose, o jo mityba pasirodė esanti daug įvairesnė, nei tikėtasi.

    Japoniniai baltakiai minta vabzdžiais, vaisiais ir nektaru, todėl dažnai naudoja tuos pačius maisto išteklius kaip ir vietinės Havajų paukščių rūšys. Tyrimai rodo, kad konfliktas kyla ne dėl tiesioginės agresijos, o dėl konkurencijos: kai toje pačioje teritorijoje daugėja baltakių, vietinėms rūšims gali mažėti prieinamo maisto.

    Ekologiniu požiūriu tai ypač jautru salose, kur daug rūšių yra endeminės, prisitaikiusios prie siauro resursų spektro ir dažnai neturi „atsarginio plano“, kai aplinkoje atsiranda naujas, gerai besitaikantis konkurentas. Havajų salynas laikomas viena pažeidžiamiausių pasaulio teritorijų invazinių rūšių poveikiui.

    Vėlesnėse analizėse buvo fiksuojama, kad vietovėse, kuriose po 2000 metų išaugo japoninių baltakių gausa, kai kurių vietinių paukščių jaunikliai vidutiniškai buvo mažesnės kūno masės. Tokie pokyčiai biologijoje dažnai siejami su prastesne mityba arba didesne konkurencija dėl resursų.

    Mokslinėje literatūroje taip pat aptariama, kad mažesnis jauniklių dydis gali turėti tiesioginių pasekmių išgyvenamumui, ypač jei maisto trūkumas sutampa su kitais stresoriais. Havajuose tai gali būti buveinių nykimas, plėšrūnai ar ligos, kurios istoriškai smarkiai prisidėjo prie vietinių paukščių populiacijų mažėjimo.

    Ši istorija primena, kodėl biologinės kontrolės priemonės šiais laikais vertinamos itin atsargiai. Net ir nedidelis, iš pirmo žvilgsnio nekaltas introdukuotas gyvūnas, patekęs į izoliuotą ekosistemą, gali išbalansuoti konkurenciją ir netiesiogiai pakeisti vietinių rūšių ateitį.

  • Australijos vandenyse aptikta „vaikščiojanti“ ryklių rūšis: kaip ji juda dugnu ir išgyvena atoslūgį

    Australijos vandenyse gyvenanti dėmėtoji bambukinė katryklė, dar vadinama „vaikščiojančiu“ rykliu, stebina gebėjimu judėti ne tik plaukiant. Ši rūšis dažnai „ropoja“ jūros dugnu, remdamasi pelekiais, kurie veikia tarsi trumpos ir tvirtos atramos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks judėjimo būdas rykliui padeda manevruoti tarp rifų, koralų ir akmenuoto dugno, kur įprastas plaukimas būtų mažiau efektyvus. Nors gyvūnas gali ir staigiai nuplaukti, didžiąją laiko dalį jis juda lėtai, „žingsniuodamas“ dugnu.

    Rūšis prisitaikiusi gyventi sekliose pakrantės zonose, kur sąlygos greitai kinta dėl potvynių ir atoslūgių. Kai vanduo nusenka, rykliui tenka ištverti šiltą, deguonies stokojančią aplinką mažose balose ar tarp rifo įdubų.

    Viena svarbiausių prisitaikymo savybių yra gebėjimas taupyti deguonį: ryklys gali laikinai sumažinti energijos sąnaudas, išlaikydamas budrumą aplinkai. Tokia strategija leidžia išgyventi iki kol vėl pakyla potvynis ir į buveinę grįžta deguonies turtingesnis vanduo.

    Biologai nurodo, kad šie rykliai geba reguliuoti kraujotaką taip, kad kritiniu metu svarbiausi organai gautų daugiau deguonies. Plečiant kraujagysles ir perskirstant kraujo srautą, organizmas geriau prisitaiko prie mažo deguonies kiekio, kuris atoslūgio metu sekliose vietose gali kristi labai sparčiai.

    Toks fiziologinis lankstumas ypač svarbus šiltame vandenyje, nes kuo aukštesnė temperatūra, tuo mažiau jame gali būti ištirpusio deguonies. Dėl to sekliose lagūnose ir rifuose deguonies stygius tampa ne išimtimi, o pasikartojančia sąlyga.

    Mokslininkams ši rūšis įdomi ir platesniame kontekste: ji rodo, kaip žuvys gali prisitaikyti prie sudėtingų, dinamiškų buveinių, kur reikia ne tik greičio, bet ir „mobilumo“ dugne. Nors tai nėra tikras vaikščiojimas sausuma kaip sausumos gyvūnų, judėjimas pelekais primena tarpines strategijas, leidžiančias išnaudoti seklumas.

    Tokie rykliai dažnai minimi kalbant apie biologinės įvairovės svarbą Australijos rifuose: unikalios rūšys geriausiai išryškina, kiek skirtingų prisitaikymo kelių sukuria evoliucija. Tyrėjai pabrėžia, kad rifų ekosistemų stabilumas tiesiogiai susijęs su tokių nišinių rūšių išlikimu.

  • Didžiausia Žemės dykuma neturi smėlio: kodėl Antarktida laikoma dykuma ir kuo ji išskirtinė

    Žodis dykuma daugeliui vis dar siejasi su kaitra ir smėlio kopomis, tačiau geologijoje dykuma apibrėžiama visai kitaip. Svarbiausias kriterijus yra kritulių kiekis, todėl didžiausia Žemės dykuma yra ne Sachara, o Antarktida.

    Mokslininkai dykumas priskiria teritorijoms, kuriose per metus iškrenta itin mažai kritulių, nepriklausomai nuo temperatūros. NASA pabrėžia, kad dykumoms būdingas drėgmės trūkumas ir labai menkas metinis kritulių kiekis, o šį apibrėžimą Antarktida atitinka ypač aiškiai.

    Pagal JAV Antarktidos programos duomenis, didelėje žemyno dalyje per metus vidutiniškai susidaro apie 5 centimetrus kritulių. Dėl to Antarktida yra ne tik šalčiausias ir vėjuočiausias kontinentas, bet ir vienas sausiausių pasaulyje.

    Antarktidos plotas siekia apie 14 000 000 kvadratinių kilometrų, todėl ji lenkia Sacharą maždaug 1,5 karto. Nors kraštovaizdyje matomas sniegas, dalis jo yra ne naujai iškritę krituliai, o seniai susiformavę ledo kristalai, kuriuos stiprūs vėjai nuolat perneša per žemyną.

    Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, kad tokioje sausoje vietoje sutelkta milžiniška vandens atsarga. Skaičiuojama, kad Antarktidoje yra apie 90 proc. pasaulio ledo ir maždaug 70 proc. Žemės gėlo vandens, sukaupto storuose ledynuose.

    Dėl itin sausų sąlygų ir šalčio NASA Antarktidos dykumą neretai lygina su Marsu. Būtent todėl ši aplinka naudojama bandymams ir tyrimams, kuriuose svarbu imituoti kitos planetos sąlygas, įskaitant robotikos sprendimus, skirtus darbui ekstremaliose vietovėse.

    Kontrastas ryškus, jei Antarktida lyginama su Atakama Čilėje, kuri dažnai minima kaip sausiausia vieta Žemėje pagal kai kuriuos rodiklius. Ten kai kuriose vietose kritulių gali nebūti ištisus metus, tačiau retais atvejais dykuma netikėtai pražysta, o tai tampa vienu įspūdingiausių gamtos reiškinių.

  • Saudo Arabija dykumoje pasodino 159 mln. medžių: ką per penkerius metus pakeitė žalioji iniciatyva

    Saudo Arabija per pastaruosius metus smarkiai išplėtė kraštovaizdžio atkūrimo ir apželdinimo darbus: skelbiama, kad dykumų ir nualintų teritorijų zonose pasodinta daugiau kaip 159 000 000 medžių, o degradavusios žemės atkurta apie 1 000 000 hektarų. Šie skaičiai siejami su 2021 metais pradėta Saudo žaliąja iniciatyva, kuri yra platesnės šalies programos Vision 2030 dalis.

    Tikslas ambicingas: per kelis dešimtmečius pasodinti iki 10 000 000 000 medžių ir prisidėti prie didelio masto ekosistemų atkūrimo. Tarptautiniu lygmeniu tai pateikiama kaip bandymas parodyti, kad net itin sausringuose regionuose įmanoma nuosekli žemės degradacijos reversija, jei investicijos derinamos su mokslu ir ilgalaikiu planavimu.

    Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu (UNCCD) kontekste žemės degradacija vertinama kaip viena didžiausių šio amžiaus rizikų, nes ji mažina dirvožemio derlingumą, didina dulkių audrų ir sausrų padarinius, spaudžia vandens išteklius. Todėl milijono hektarų etapas dažnai laikomas ne tik simboliniu, bet ir praktiniu įrodymu, kad mastelio efektas įmanomas net ribotų vandens resursų sąlygomis.

    Saudo Arabijos atvejis išsiskiria tuo, kad apželdinimas čia siejamas ne vien su medžių sodinimu, bet ir su ganyklų atkūrimu, dirvožemio stabilizavimu, miesto žaliųjų zonų plėtra bei vėjo erozijos mažinimu. Tokios priemonės svarbios ir klimatui, ir sveikatai: sumažėjęs dulkių kiekis ore gali turėti tiesioginį poveikį kvėpavimo takų ligų rizikai.

    Didžiausias iššūkis dykumų apželdinime yra vanduo, todėl projektai dažnai remiasi ne vien tradiciniu drėkinimu. Viešai pristatomuose planuose akcentuojama lietaus vandens surinkimo infrastruktūra, vandens sulaikymo sprendimai (pavyzdžiui, užtvankos, mikrobaseinai), taip pat išvalytų nuotekų panaudojimas laistymui, ypač miesto ir priemiesčių želdynuose.

    Kitas kritinis veiksnys yra rūšių parinkimas ir sodinimo geografija. Tokiose programose paprastai siekiama sodinti vietinėms sąlygoms atsparius medžius ir krūmus, o želdinimą derinti su dirvožemio atkūrimo priemonėmis, kad augalai išgyventų karščio ir ilgo sausringo sezono stresą. Vien pasodintų medžių skaičius neatsako į klausimą, kiek jų prigyja, todėl ilguoju laikotarpiu svarbiausias rodiklis tampa išlikimas ir ekosistemos stabilumas.

    Saudo žaliąją iniciatyvą valdžia sieja su platesniais tvarumo tikslais, įskaitant energetikos pertvarką ir saugomų teritorijų plėtrą. Viešai deklaruojama siekiamybė iki 2030 metų reikšmingą dalį elektros gamybos užtikrinti iš atsinaujinančių išteklių, o gamtosaugą ir žemėtvarką integruoti į ekonominės plėtros planus.

    Trumpuoju laikotarpiu keliami tarpiniai etapai, tarp jų ir siekis iki 2030 metų padidinti atkurtos žemės plotą iki maždaug 2 500 000 hektarų. Ar tai pavyks, priklausys nuo finansavimo tęstinumo, vandens sprendimų efektyvumo ir nuo to, ar bus užtikrintas masiškai pasodintų augalų prigijimas, o ne vien sodinimo tempas.

    Tarptautinėse diskusijose Saudo Arabijos pavyzdys tampa argumentu, kad žemės atkūrimo projektai gali būti įgyvendinami ir ten, kur klimatas tam nėra palankus. Kartu ekspertai nuolat pabrėžia, kad tikrasis programų poveikis paaiškėja ne pagal pasodintų medžių kiekį, o pagal tai, kiek metų želdiniai išsilaiko, ar stabilizuojamas dirvožemis ir ar mažėja dykumėjimo spaudimas.

  • Rekordinis ryklių antplūdis prie JAV krantų: mokslininkai paaiškino, kas jas gena į šiaurę

    Prie JAV krantų šią vasarą fiksuojamas neįprastai didelis ryklių aktyvumas, dėl kurio kai kuriose vietovėse teko riboti maudynes ir stiprinti pakrančių stebėseną. Tyrėjai teigia, kad pagrindinė priežastis susijusi su šylančiu vandenynu, kuris keičia jūrų plėšrūnų migracijos maršrutus.

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos duomenimis, pastarąjį dešimtmetį pasaulio vandenyno šiluminė būklė ne kartą pasiekė rekordines reikšmes. Vandenynas sugeria didžiąją dalį perteklinės šilumos, susikaupusios dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų, todėl pakrančių vandenys kai kur šyla greičiau, nei įprasta.

    Rykliams, kaip šaltakraujams gyvūnams, vandens temperatūra tiesiogiai veikia medžiagų apykaitą ir elgseną. Kai vanduo per šiltas, dalis rūšių traukiasi į vėsesnius rajonus, todėl dažniau pastebimos šiauriau nei anksčiau, ypač palei rytinę JAV pakrantę.

    Niujorko valstijoje, įskaitant populiarias poilsio vietas, gelbėtojai ir tarnybos šią vasarą skelbė daugiau perspėjimų apie ryklių pasirodymą. Kai kuriose atkarpose laikinai buvo uždaromos maudynių zonos, o situacijai sekti pasitelkiamos papildomos priemonės.

    Praktikoje vis dažniau naudojami dronai, leidžiantys iš oro greitai patikrinti priekrantės ruožus ir anksti pastebėti pavojų. Tokia stebėsena tampa svarbi ten, kur ryklių pasirodymai sutampa su intensyviausiu paplūdimių lankymo sezonu.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita veikia ne tik migraciją, bet ir vietas, kur rykliai veda jauniklius. Tyrimai rodo, kad dalis rūšių pakrančių „darželius“ perkelia toliau į šiaurę, ieškodamos jauniklių augimui palankesnės temperatūros.

    Panašios tendencijos pastebimos ir kitose JAV pakrantėse, kur šiltesnis vanduo siejamas su dažnesniais didžiųjų baltųjų ryklių jauniklių pastebėjimais. Tokie pokyčiai rodo platesnę vandenyno ekosistemų persitvarkymo kryptį, kai rūšys stumiasi arčiau polių.

    Ekspertai pabrėžia, kad dažnesni pastebėjimai nebūtinai reiškia proporcingai didesnę riziką žmonėms. Žmonės nėra natūralus ryklių grobis, o dauguma incidentų įvyksta dėl klaidingo atpažinimo ar specifinių aplinkybių, pavyzdžiui, drumsto vandens ar intensyvios žvejybos.

    Vis dėlto specialistai ragina laikytis pakrančių tarnybų nurodymų, ypač kai skelbiami įspėjimai ar uždaromos maudynių zonos. Ryklių gausėjimas kai kuriais atvejais taip pat gali būti ženklas, kad po ilgesnio nuosmukio dalies populiacijų būklė stabilizuojasi, nors bendrai jūrų ekosistemoms didėjanti šiluma kelia vis daugiau iššūkių.

    Šylantis vandenynas, kaip pabrėžia mokslininkai, reiškia, kad panašūs susidūrimai su laukine jūros fauna ateityje gali tapti dažnesni ir naujose vietovėse. Todėl pakrančių valdymo priemonės, stebėsena ir visuomenės informavimas tampa svarbia prisitaikymo prie besikeičiančio klimato dalimi.

  • Milžiniškas sekvojas siūlo gelbėti kontroliuojamais gaisrais: kuo tai veiksminga Kalifornijoje

    Kalifornijos mokslininkai vis dažniau ragina saugant milžiniškas sekvojas taikyti kontroliuojamus, mažo intensyvumo išdeginimus. Tokie planuoti gaisrai, anot jų, gali sumažinti riziką, kad vėliau mišką nusiaubęs didelis gaisras pražudys šimtamečius medžius.

    Idėja gali skambėti paradoksaliai, tačiau sekvojos evoliuciškai prisitaikė prie natūralių, dažnesnių ir silpnesnių gaisrų. Jų stora žievė ir aukštai prasidedančios lajos padeda atlaikyti karštį, o ugnis svarbi ir dauginimuisi, nes skatina kankorėžių atsivėrimą ir sėklų išbyrėjimą.

    Pastaraisiais metais Vakarų JAV miškų gaisrai tapo retesni, bet gerokai intensyvesni ir sunkiau suvaldomi, o tai siejama su aukštesne temperatūra, ilgesnėmis sausromis ir sukauptu kuru miškuose. Kai ugnis kyla į lajas ir įgauna didelį intensyvumą, net ir atspariausi medžiai ne visada išgyvena.

    Tai ypač išryškėjo 2020–2021 metais, kai dideli gaisrai paveikė sekvojų augavietes Sequoia ir Kings Canyon nacionaliniuose parkuose. Tuomet buvo fiksuojami reikšmingi milžiniškų sekvojų praradimai, nors ilgą laiką manyta, kad šie medžiai yra vieni atspariausių gaisrams.

    Mokslininkai, pasitelkę istorinius duomenis ir palydovines nuotraukas prieš ir po gaisrų, lygino teritorijas, kuriose anksčiau buvo vykdyti planuoti išdeginimai, su neapdorotais plotais. Analizė apėmė 26 400 milžiniškų sekvojų 19 giraičių, o rezultatai paskelbti žurnale Nature Communications.

    Skaičiai rodo aiškią tendenciją: ten, kur per ankstesnį dešimtmetį buvo taikyti kontroliuojami išdeginimai, sekvojų žuvimo tikimybė buvo gerokai mažesnė. Tyrėjai skaičiuoja, kad ši priemonė riziką sumažino maždaug 77 proc., o išdeginimus patyrusios sekvojos turėjo kelis kartus didesnes galimybes išgyventi.

    Modeliavimas taip pat leido įvertinti jau įgyvendintų priemonių naudą: jos galėjo padėti išsaugoti apie 1 900 sekvojų. Jei panašūs darbai būtų buvę atlikti plačiau, potencialiai būtų buvę įmanoma išgelbėti dar kelis tūkstančius medžių.

    Kontroliuojami gaisrai paprastai rengiami esant tinkamoms meteorologinėms sąlygoms ir griežtai valdant liepsnos plitimą. Pagrindinis tikslas yra sumažinti „kuro“ kiekį: sausuolius, šakas, tankų pomiškį, dėl kurių vėliau gaisras tampa itin karštas ir sunkiai sustabdomas.

    Retesnė ir „švaresnė“ miško struktūra gali reikšti, kad ugnis labiau slenka miško paklote, o ne kyla į lajas. Tokiu atveju net ir didesnio gaisro metu sumažėja tikimybė, kad sekvojų kamienai ir gyvybiškai svarbios audinių zonos bus pažeistos negrįžtamai.

    Ekspertai pabrėžia, kad tai nėra universalus sprendimas visoms vietovėms, nes svarbūs vietos reljefas, vėjo režimas, drėgmė ir arti esančios gyvenvietės. Vis dėlto sekvojų augavietėse, kur istorinis ugnies režimas buvo dažnesnis ir švelnesnis, planuoti išdeginimai laikomi vienu praktiškiausių būdų grąžinti miškui atsparumą.

    Didžiausias iššūkis dabar yra mastas ir tempas: klimato šiltėjimas didina „ekstremalių“ gaisrų tikimybę, todėl prevencinės priemonės turi būti taikomos nuosekliai ir pakankamai plačiai. Mokslininkai tikisi, kad tiksliai parinkus, kur ir kada saugiausia deginti, vieni seniausių planetos medžių turės daugiau šansų išlikti.

  • Mokslininkai pietų Indijos vandenyne pirmąkart tiesiogiai užfiksavo naujo vandenyno dugno formavimąsi

    Vandenyninė pluta dengia didžiąją Žemės paviršiaus dalį ir nuolat atsinaujina vidurio vandenynų kalnagūbriuose, kur tektoninės plokštės skiriasi. Paprastai šį procesą mokslininkai vertina netiesiogiai, remdamiesi geologiniais pėdsakais ir pavieniais seismologiniais signalais.

    Šį kartą situacija buvo kitokia: 2024 metų vasarį Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro komanda įrengė povandeninę observatoriją OHA-GEODAMS. Ji apėmė atkarpą povandeniniame kalnagūbryje netoli atokių Amsterdamo ir Sen Polo salų.

    2024 metų balandžio 26 dieną toje zonoje prasidėjo žemės drebėjimų „spiečius“, tapęs signalu, kad dugnas ima skilti ir plėstis. Tyrėjams pasisekė, nes netoliese išsiliejusi lava nepalaidojo prietaisų: ji pasiekė maždaug už 2 kilometrų, todėl stebėjimai nebuvo nutraukti.

    Vidurio vandenynų kalnagūbriuose plokštės skiriasi, o iš mantijos kylanti magma užpildo atsiveriančius plyšius. Magmai stingstant susiformuoja nauja vandenyninė pluta, o procesą dažnai lydi žemės drebėjimai ir laipsniškas dugno reljefo persitvarkymas.

    Tačiau naujieji matavimai parodė, kad vien drebėjimų neužtenka paaiškinti visam fiksuotam poslinkiui. Užfiksuotas horizontalus dugno judėjimas atitiko tai, kas kai kuriais atvejais būtų susikaupę per 30–60 metų nuolatinio plėtimosi, nors registruotų drebėjimų magnitudė siekė apie 5.

    Tokie skirtumai verčia iš naujo vertinti, kiek energijos ir deformacijos vandenynų plėtimasis „paslepia“ nuo seismometrų. Mokslininkai daro išvadą, kad didelė judesio dalis vyko aseisminiu būdu, tai yra kaip lėtas slydimas be ryškių smūginių drebėjimų.

    Tiesioginiai stebėjimai leidžia geriau suprasti, kaip magmos įsiveržimai iš tikrųjų „išskiria“ plokštes ir kaip greitai gali pasikeisti dugno struktūra. Tai svarbu ir tikslesniam seisminių rizikų vertinimui regionuose, kur tektoninis judėjimas gali vykti ne tik staigiais smūgiais, bet ir tyliais šliaužimo epizodais.

    Be to, tokie įvykiai padeda tikslinti vandenyninės plutos formavimosi modelius, kurie naudojami aiškinant Žemės šilumos srautus, cheminių elementų apytaką tarp gelmių ir vandenynų, taip pat ilgalaikę planetos tektoninę raidą. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature“.

  • Dniepre pagautas beveik 15 kg karpis: žvejai įspūdingą laimikį pasvėrė ir paleido atgal

    Dniepro upėje Ukrainoje žvejai pagavo ypač stambų laukinį karpį, dar vadinamą sazanu, kurio svoris siekė beveik 15 kilogramų. Įrašas ir vaizdo medžiaga apie laimikį sparčiai paplito socialiniuose tinkluose, o istoriją perėmė ir vietos naujienų kanalai.

    Pasak paviešintos informacijos, žuvis buvo sugauta vakare, Dnipro mieste, netoli Naberžna Peremohy gatvės pakrantės. Kadrai rodo, jog karpis buvo toks didelis, kad vienam iš žvejų jį išlaikyti rankose buvo sudėtinga.

    Po svėrimo ir matavimų žvejai nusprendė laimikį paleisti atgal į upę. Tokia praktika, vadinama sugavai ir paleisk, pastaraisiais metais vis dažniau taikoma sportinėje žūklėje, siekiant išsaugoti dideles, vertingas reprodukcijai žuvis.

    Karpis yra viena labiausiai paplitusių gėlavandenių žuvų Europoje: jis gyvena upėse, ežeruose ir tvenkiniuose, ypač ten, kur srovė lėtesnė, o dugnas dumblėtas. Dažniausiai sugaunami karpiai būna gerokai mažesni, todėl beveik 15 kilogramų egzempliorius priskiriamas trofėjiniams.

    Specialistai pabrėžia, kad tokį svorį žuvys pasiekia per daug metų, kai turi pakankamai maisto ir palankias sąlygas augti. Dideli karpiai paprastai yra atsargesni, geriau orientuojasi telkinyje ir dažnai laikomi vienomis gudriausių gėlavandenių žuvų, todėl jų sugavimas reikalauja patirties.

    Karpiai yra visaėdžiai: jie minta vandens augalija, bestuburiais, lervomis ir kitais smulkiais vandens organizmais. Dėl tokio raciono ir gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų sąlygų karpiai sėkmingai išplinta įvairiuose telkiniuose.

    Žvejai dažnai renkasi masalus, kurie karpiams yra patrauklūs kvapu ir skoniu, pavyzdžiui, kukurūzus ar kvapnius boilius. Vis dėlto su stambiais egzemplioriais sėkmę neretai lemia ne tik masalas, bet ir pasirinkta vieta, šėrimo taktika bei kantrybė.