CP v2

Tag: Ekologija

  • Peru mokslininkai aptiko naują pelėdų rūšį: ją išduoda balsas, o nuotraukų kol kas nėra

    Peru ornitologai aprašė mokslui iki šiol nežinomą pelėdų rūšį, priskiriamą didžiųjų apuokų ir raguotųjų pelėdų genčiai Bubo. Rūšiai suteiktas pavadinimas Bubo jalca, o jos buveinė siejama su šiaurinio Peru Vankabambos įduba.

    Publikacijoje pabrėžiama, kad ši pelėda gyvena aukštikalnių jalka tipo pievose ir greta esančiuose drėgnuose kalnų miškuose. Tokios ekosistemos yra jautrios klimatui ir žmogaus veiklai, todėl net nedideli pokyčiai gali greitai paveikti vietines rūšis.

    Pasak tyrėjų, Bubo jalca yra itin reta arba bent jau labai negausi savo areale. Įdomu tai, kad iki šiol nėra patvirtintų šios rūšies nuotraukų, o tai netiesiogiai rodo, kaip sunku ją pastebėti ir kaip menkai ji ištirta.

    „Bubo jalca yra ypač reta rūšis arba, bent jau, labai negausi savo buveinėje: jalka pievose ir gretimuose debesų miškuose. Iki šiol nėra nė vienos šios rūšies nuotraukos“, – sakė Peru nacionalinio Piuros universiteto ornitologas Armando Ugas Cerre su kolegomis.

    Mokslininkai nurodo, kad pagal išvaizdą ir kūno dydį ši pelėda beveik nesiskiria nuo artimiausios giminaitės Bubo nigrescens, aptinkamos Ekvadoro ir Kolumbijos paramo regionuose. Dėl to vien tik stebėjimais iš tolo rūšį atskirti itin sudėtinga.

    Esminis skirtumas, anot tyrimo autorių, slypi balse. Bubo jalca skleidžia trumpą, greitą dviejų skiemenų šūksnį, kurio akcentas krenta į pirmą skiemenį, o artimų rūšių balsai yra kitokios struktūros ir ritmo.

    Rūšies apsaugos klausimas, pasak tyrėjų, gali tapti aktualus jau dabar, nes jos arealas labai siauras. Grėsmėmis įvardijamos besiplečiančios pušų plantacijos ir gretimų miškų kirtimas, kurie mažina tinkamų buveinių plotą.

    Pastarųjų metų tyrimų kryptys biologijoje rodo, kad naujos rūšys vis dažniau identifikuojamos ne vien pagal išorinius požymius, bet ir pagal garsinius signalus bei genetinius duomenis. Panašiose situacijose, kai plunksnų raštai beveik sutampa, balsų analizė tampa vienu patikimiausių diagnostinių požymių.

    Ornitologai vis dažniau akcentuoja ir platesnį kontekstą: migruojančių bei kalnų ekosistemoms priklausančių paukščių populiacijos mažėja dėl buveinių nykimo, intensyvėjančios žemėnaudos ir kitų žmogaus sukeltų veiksnių. Todėl naujai aprašytų rūšių stebėsena ir buveinių apsauga dažnai pradedama dar ankstyvoje tyrimų stadijoje.

  • Galapaguose išgelbėtas nykstantis krūmas: išliko 6, o per kelerius metus jų jau kelios dešimtys

    Galapaguose mokslininkams pavyko atkurti itin reto vietinio augalo, gėlveziijos (Galvezia) krūmo, populiaciją, kuri dar visai neseniai buvo priartėjusi prie visiško išnykimo ribos. Ilgus dešimtmečius šis augalas buvo laikomas beveik legendiniu, nes patikimų duomenų apie jį buvo labai mažai.

    Pagrindinis atskaitos taškas tyrėjams buvo 1962 metais Isabela saloje surinktas herbariumo pavyzdys. Ilgą laiką būtent jis buvo vienintelis aiškus įrodymas, kad tokia rūšis apskritai egzistuoja, todėl mokslininkai siekė patikrinti, ar laukinėje gamtoje dar liko gyvų augalų.

    Lauko tyrimai šiaurinėje Isabela salos dalyje prasidėjo 1998 metais, tačiau rezultatai paaiškėjo tik po daugelio metų. Tik 2007 metais ekspedicijoms pavyko aptikti vos 6 išlikusius krūmus, augusius siaurose plyšiuose tarp jaunų Darvino ugnikalnio lavos srautų.

    Mokslininkai nurodė, kad didžiąją dalį augalų sunaikino į salas įvežti gyvūnai, ypač sulaukėjusios ožkos, taip pat kitos introdukuotos rūšys. Situaciją dar labiau apsunkino sausros, kurioms šis krūmas pasirodė esantis ypač jautrus.

    Siekdami išsaugoti rūšį, specialistai pasirinko dauginimą medelynuose ir vėlesnį augalų perkėlimą atgal į natūralią aplinką. Toks metodas dažnai taikomas salų ekosistemose, kur rūšys yra itin pažeidžiamos dėl mažų populiacijų ir ribotų buveinių.

    2017–2024 metais Isabela salos lavos teritorijose buvo pasodinti 94 medelynuose užauginti krūmai. Didžiausiu praktiniu iššūkiu tapo vandens trūkumas, todėl jauniems augalams prigyti buvo taikomos drėgmę padedančios išlaikyti priemonės.

    Vienu svarbiausių etapų tapo 2024 metai, kai gėlveziija vėl buvo pasodinta Kaleta Tagus įlankoje. Būtent čia 1962 metais buvo rastas anksčiau vieninteliu laikytas herbariumo pavyzdys.

    Praėjus daugiau nei 60 metų, augalas šioje istorinėje vietoje vėl pražydo. Skelbiama, kad šiuo metu ten auga 8 egzemplioriai, o dviejose atkūrimo teritorijose iš viso užfiksuota 28 suaugę augalai.

  • Odesos srityje tinkluose įsipainiojo reta didžioji smiltpempė: kur ji peri ir kodėl saugoma

    Odesos srityje, Tuzlovo limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, mokslininkai užfiksavo retą paukštį – didžiąją smiltpempę. Paukštis buvo įsipainiojęs į tyrėjų naudojamus tinklus, tačiau netrukus saugiai išlaisvintas ir paleistas.

    Apie radinį pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, net ir karo sąlygomis migracijos keliai nemažėja, todėl per Tuzlovo limanus toliau keliauja įvairios vandens ir pajūrio paukščių rūšys.

    „Nepaisant triukšmo ir gamtos niokojimo dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, paukščiai ir toliau migruoja per Tuzlovo limanus. Tarp jų pasitaiko ir didžioji smiltpempė“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame matyti paukštis, įsipainiojęs į tinklus, greičiausiai naudojamus paukščių gaudymui žiedavimui. Tokie tinklai leidžia ornitologams įvertinti migracijos laiką, maršrutus ir paukščių būklę, o sugauti paukščiai po procedūrų turi būti nedelsiant paleidžiami.

    Didžioji smiltpempė yra tilvikinių (pakrantės paukščių) grupės rūšis, išsiskirianti lieknu kūnu ir gana trumpu snapu bei kojomis. Jos kūno ilgis paprastai siekia apie 18–20 centimetrų, sparnų mostas – 48–57 centimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 62 iki 71 gramo.

    Ši rūšis žiemoja Afrikoje, o perėjimo teritorijos driekiasi plačiame Eurazijos areale nuo Skandinavijos iki Tolimųjų Rytų. Ukrainoje ji peri labai ribotai – daugiausia Polesėje, netoli sienos su Baltarusija, o migracijų metu gali būti aptinkama įvairiose šalies vietose, ypač prie didesnių upių ir jūros pakrantėje.

    Pagal viešai skelbiamus Ukrainos gamtosaugininkų vertinimus, šalyje perinčių porų skaičius yra itin mažas ir per skirtingus metus svyravo nuo kelių iki keliolikos porų. Dėl to bet koks buveinių praradimas, trikdymas ar pakrančių ekosistemų pokyčiai šiai rūšiai gali turėti neproporcingai didelį poveikį.

    Didžiosios smiltpempės perėjimo vietos laikomos nestabiliomis, todėl rūšis gali išnykti kaip perinti paukščių rūšis Ukrainoje, jei buveinės nebus išsaugotos. Dėl migracijų priklausomybės nuo šlapynių tokie parkai kaip Tuzlovo limanai tampa svarbiais „sustojimo taškais“ pakeliui į žiemavietes.

    Rūšis yra saugoma pagal tarptautinius gamtos apsaugos mechanizmus, įskaitant Berno ir Bonos konvencijas, taip pat pagal AEWA susitarimą, skirtą migruojantiems vandens paukščiams. Ukrainoje didžioji smiltpempė įrašyta į Ukrainos raudonąją knygą ir priskiriama retoms rūšims.

    Specialistai pabrėžia, kad migracijos metu ypač svarbus tampa paukščių trikdymo mažinimas šlapynėse ir pakrančių zonose. Tinkamai organizuojami moksliniai tyrimai, kai paukščiai greitai apžiūrimi, sužymimi ir paleidžiami, padeda tiksliau suprasti populiacijos tendencijas ir geriau planuoti apsaugos priemones.

  • Pavojingas invazinis ispaniškas šliužas pastebėtas Prykarpatėje: kaip jis plinta ir kuo gresia

    Ivano Frankivsko srityje, Halyčo nacionalinio gamtos parko teritorijoje, užfiksuotas invazinis ispaniškas šliužas (Arion vulgaris). Apie radinį pranešė parko mokslo skyriaus vadovas Vasylius Malaniukas.

    Ši rūšis laikoma viena problemiškiausių invazinių sausumos moliuskų Europoje, nes greitai prisitaiko prie skirtingų buveinių ir gali daryti žalą tiek daržams, tiek natūralioms ekosistemoms. Specialistai pabrėžia, kad ispaniškas šliužas aptinkamas ne vien prie žmogaus gyvenamų vietų, bet ir toliau nuo jų.

    „Be žemės ūkio teritorijų, ispaniškas šliužas aktyviai kolonizuoja ir natūralius gamtinius kompleksus, o aš pats jį esu radęs net 5–10 kilometrų nuo gyvenviečių“, – sakė Vasylius Malaniukas.

    Parko pateiktais duomenimis, šliužas pastebėtas netoli Kryloso kaimo, griovos dugne, skroblo ir ąžuolo miške. Įdomu tai, kad gyvūnas buvo aptiktas tuo metu, kai jį puolė plėšrusis žygis, vadinamas raukšlėtuoju žygiu (Carabus intricatus).

    Mokslininko teigimu, šliužą galėjo privilioti žmogaus paliktos atliekos: netoliese buvęs plastikinis butelis, tikėtina, su likusiais vaisinio gėrimo pėdsakais. Tokie kvapai ir drėgmė dažnai tampa papildomu veiksniu, padedančiu invaziniams bestuburiams lengviau įsitvirtinti.

    Viena pagrindinių problemų, dėl kurių invazinės rūšys plinta sparčiai, yra natūralių priešų trūkumas naujose teritorijose. Pasak specialisto, ispaniškus šliužus gali ėsti ežiai, kai kurie varliagyviai, dalis roplių ir paukščių, taip pat pavienės vabzdžių grupės, tarp jų plėšrieji vabalai žygiai.

    Gamtininkai atkreipia dėmesį, kad invazinių rūšių plitimas dažnai siejamas su žmonių veikla: augalų, dirvožemio, sodo produkcijos pervežimu, komposto judėjimu ir atliekomis. Todėl prevencija paprastai remiasi paprastais, bet nuosekliais veiksmais: nepalikti maisto atliekų gamtoje, tvarkingai tvarkyti kompostą ir prieš įvežant augalus į sklypą patikrinti, ar nėra šliužų ar jų kiaušinėlių.

  • Australė nupirko nualintą lauką ir per 10 metų pasodino 119 tūkst. medžių: kas pasikeitė

    Australijoje gyvenanti aplinkosaugos aktyvistė 2014 metais įsigijo nualintą žemės sklypą, kuriame anksčiau buvo intensyviai auginamos cukranendrės. Jos tikslas buvo ambicingas, bet konkretus: atkurti vietovei būdingą tropinį mišką ir sugrąžinti buveines laukinei gyvūnijai.

    Praktiniai darbai įsibėgėjo 2015 metais, o 2016 metais surengta pirmoji vieša medžių sodinimo diena. Prie iniciatyvos prisidėjo gamtosaugos organizacija, padėjusi gauti sodinukų ir suburti savanorius, todėl projektas iš pavienės idėjos tapo bendruomenine veikla.

    Iš pradžių planuota atkurti apie 15 hektarų, tačiau vėliau teritorija išsiplėtė iki maždaug 18 hektarų. Tai reikšmingas plotas tokio tipo atkūrimo projektui, nes didesnė vientisa teritorija greičiau sukuria stabilų mikroklimatą, o tai padeda prigyti jautresnėms vietinėms rūšims.

    Per dešimtmetį čia pasodinta daugiau kaip 119 000 medžių. Viena didesnių akcijų vyko 2023 metais, kai per viešą sodinimą daugiau nei 140 žmonių pasodino apie 3 300 medžių, atrinktų iš maždaug 90 vietinių augalų rūšių.

    Projekte sąmoningai siekta ne vien „užželdinti“ plotą, o sukurti kuo įvairesnę ekosistemą. Tokia strategija laikoma viena patikimiausių atkuriant miškus: rūšių įvairovė didina atsparumą sausroms, karščiui, kenkėjams ir ligoms, o taip pat sparčiau atkuria dirvožemio struktūrą.

    Augant medžiams, teritorijoje pradėjo rastis vis daugiau laukinės gyvūnijos požymių. Ekologai fiksavo akiniuotąsias skraidančiąsias lapes, o taip pat šalmuotųjų kazuarų pasirodymą, kuris įvardytas kaip ypač svarbus ženklas, rodantis atsikuriančią natūralią buveinę.

    Specialistų vertinimu, tai buvo pirmas kartas per daugiau nei 40 metų, kai toks paukštis užfiksuotas šioje vietovėje. Vėlesnės apžiūros registravo įvairius paukščius, žinduolius, roplius, varliagyvius ir šikšnosparnius, o bendras aptiktų gyvūnų rūšių skaičius perkopė 75.

    Dalį jų sudaro rūšys, kurios kai kuriose teritorijose laikomos nykstančiomis ar pažeidžiamomis. Ekologiniu požiūriu tai svarbu, nes rodo ne tik atsitiktinį gyvūnų apsilankymą, bet ir besiformuojančią grandinę: maistas, slėptuvės, veisimosi vietos ir migracijos koridoriai pradeda veikti kaip vientisa sistema.

    Miško atkūrimas neapsiribojo vien sodinimu: teritorijoje atgaivintos ir šlapynės. Atsikuriantis augalinis dangalas sutvirtino dirvožemį, sumažino eroziją ir sulėtino vandens nuotėkį, todėl pagerėjo sąlygos vandens ekosistemoms.

    Tokie pokyčiai dažnai laikomi vienu didžiausių atkūrimo projektų laimėjimų, nes šlapynės veikia kaip natūralūs vandens filtrai ir kaupikliai. Be to, jos padeda amortizuoti staigius kritulių svyravimus, kurie kai kuriose Australijos vietose aštrėja dėl klimato kaitos.

    2026 metų gegužę vietos valdžia atkurtą teritoriją oficialiai pripažino didelės gamtinės vertės objektu. Tai reiškia, kad joje uždrausta kirsti medžius ir vykdyti kitą veiklą, kuri galėtų pakenkti atkurtai ekosistemai.

    Toks sprendimas suteikia projektui ilgalaikį stabilumą, nes miškui svarbiausia yra laikas: tik jam bręstant atsiranda natūrali daugiasluoksnė struktūra, didėja biologinė įvairovė ir stiprėja atsparumas ekstremaliems orams. Ši istorija taip pat parodo, kaip individuali iniciatyva, pritraukusi bendruomenę ir ekspertus, gali tapti realiu gamtos atkūrimo rezultatu.

  • Tūkstančiai gandrų Izraelyje sustojo tik vienai nakčiai: kodėl Agmon-Hulos rezervatas toks svarbus

    Tūkstančiai gandrų rudeninės migracijos metu trumpam nusileido Izraelio šiaurėje, Hulos slėnyje esančiame Agmon-Hulos pelkių ir ežerų komplekse. Gamtoje įprasta, kad didžioji dalis šių paukščių čia užsibūna tik vieną naktį, o ryte tęsia skrydį į Afriką.

    Užfiksuotuose vaizduose matyti, kaip didelės gandrų grupės telkiasi nakvynei ir ilsisi po ilgo skrydžio. Gamtininkai aiškina, kad tokios „vienos nakties“ stotelės leidžia paukščiams greitai papildyti energijos atsargas ir išvengti bereikalingų rizikų ilgesniam užsibuvimui.

    Hulos slėnis yra viename svarbiausių migracijos koridorių, jungiančių Europą, Vakarų Aziją ir Afriką. Izraelio geografinė padėtis tarp Viduržemio jūros ir dykumų sukuria natūralų „butelio kakliuką“, per kurį sezonais juda didžiuliai paukščių srautai.

    Agmon-Hula išsiskiria tuo, kad čia yra seklūs vandens telkiniai, pelkės ir atviros pievos, kur lengva rasti maisto bei saugią nakvynės vietą. Tokiose buveinėse migruojantys paukščiai gali greitai atsigauti: atsigaivinti, pasimaitinti bestuburiais ir smulkiais vandens organizmais, pailsėti nuo skrydžio.

    Gamtosaugos organizacija KKL-JNF skelbia, kad per Hulos slėnį per migracijos sezonus juda itin dideli paukščių skaičiai, o regione fiksuojama šimtai rūšių. Dėl to vietovė tapo svarbi ne tik gyvūnų ekologijai, bet ir moksliniams stebėjimams bei gamtos turizmui.

    Ornitologai pabrėžia, kad baltieji gandrai dažnai migruoja „bangomis“: susitelkia dideliais būriais, išnaudoja palankius vėjus ir stengiasi kuo greičiau įveikti atstumą. Kuo trumpesnės ir tikslesnės stotelės, tuo mažiau energijos prarandama, o kelionė tampa saugesnė.

    Dar vienas veiksnys yra oro sąlygos ir termikų dinamika: ryte, šylant orui, susidaro palankesnės sąlygos sklendžiamajam skrydžiui. Todėl nakvynė tokiose vietose kaip Agmon-Hula leidžia laiku „pataikyti“ į tinkamiausią migracijos langą.

    Pastaraisiais metais mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad gandrų migracijos maršrutai ir žiemojimo vietos gali kisti dėl klimato pokyčių, žemėnaudos ir maisto prieinamumo. Dalis paukščių kai kuriais atvejais renkasi trumpesnes keliones ar sustoja neįprastose vietose, tačiau Hulos slėnis išlieka viena patikimiausių stotelių regione.

  • Černobylio draustinyje nufotografuotas per Pripetę plaukiantis briedis: kur jis traukė?

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos draustinyje tyrėjai užfiksavo neįprastą kadrą: briedis įbrido į Pripetės upę ir ją perplaukė. Nuotraukas, darytas atskirties zonoje, viešai paskelbė draustinio specialistai.

    Pasak stebėtojų, gyvūnas į vandenį įėjo užtikrintai, įveikė srovę ir pasiekęs kitą krantą nuėjo toliau. Kur jis keliavo ir kodėl pasirinko tokią „maršruto“ atkarpą, tyrėjai sako kol kas nežinantys.

    „Panašu, kad Pripetė Černobylio draustinyje seniai tapo ne tik upe, bet ir savotiška perėja vietos gyventojams“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai primena, kad briedžiai yra geri plaukikai: vandens telkinius jie kerta migruodami, ieškodami maisto ar naujų teritorijų, taip pat vengdami trikdžių. Toks elgesys dažnesnis ten, kur gyvūnų judėjimą lemia sezoniškumas, populiacijos tankis ir buveinių mozaika.

    Draustinyje Pripetės „kirtimų“ fiksuota ir anksčiau: vasaros pabaigoje čia buvo užregistruoti upę perplaukiantys šernai, o taip pat vandens telkinį įveikiantis usūrinis šuo. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip laukiniai gyvūnai naudojasi upių koridoriais ir kaip kinta jų judėjimo įpročiai atskirties zonoje.

    Černobylio atskirties zona jau ne vienerius metus domina mokslininkus kaip teritorija, kurioje dėl riboto žmonių aktyvumo atsikuria laukinė gamta. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad stebėjimai gamtoje savaime nereiškia, jog radiacinė rizika išnyko, o į zoną patekti galima tik laikantis nustatytų taisyklių.

  • Aptvėrė ganyklą ir laukė 17 metų: mokslininkai pamatė, kaip ji virto mišku

    Aptvėrė ganyklą ir laukė 17 metų: mokslininkai pamatė, kaip ji virto mišku

    Mokslininkai 17 metų stebėjo, kaip buvusi ganykla, sustabdžius galvijų ganymą, pamažu keičiasi ir ima panašėti į mišką. Eksperimento esmė buvo paprasta: dalis teritorijos buvo aptverta, kad gyvūnai nebegrįžtų, o dalyje papildomai pasodinti vietiniai medžiai.

    Tyrėjai taikė dvi skirtingas atkūrimo strategijas ir jas lygino su plotais, paliktais natūraliai sukcesijai, kai augmenija atsikuria be tiesioginio žmogaus įsikišimo. Skirtumai buvo siejami ir su tuo, kaip plinta medžių sėklos, nes tai lemia, kaip greitai į teritoriją atkeliauja naujos rūšys.

    Ką parodė 2023 metų inventorizacija

    2023 metų liepą, praėjus 17 metų nuo eksperimento pradžios, mokslininkai atliko detalią augalų apskaitą. Tyrimo plotuose suskaičiuotos 4 847 augalų individų sankaupos, priskirtos 109 taksonominėms grupėms, iš kurių 80 identifikuotos rūšies lygiu.

    Dalis augalų buvo nustatyti tik genties ar šeimos lygiu, o kai kurių tiksliai atpažinti nepavyko. Vis dėlto bendras vaizdas buvo aiškus: plotai, kuriuose buvo sodinti medžiai, bendrai pasižymėjo didesne augalų gausa ir įvairove nei tie, kurie palikti vien natūraliam atsigavimui.

    Kodėl svarbus sėklų platinimas

    Geriausi rezultatai fiksuoti ten, kur sodinti medžiai, kurių sėklas dažniau išnešioja gyvūnai. Tokiuose plotuose vidutiniškai suskaičiuota apie 253 augalus viename sklype, kai vėjo platinamų sėklų medžių plotuose buvo apie 219, o natūraliai sukcesijai paliktuose sklypuose – apie 134.

    Panaši tendencija matyta ir rūšių skaičiuje: gyvūnų platinamų sėklų medžių plotuose vidutiniškai nustatyta apie 33,5 rūšies, vėjo platinamų sėklų plotuose – apie 29,1, o paliktuose gamtai – apie 20. Tyrėjai pabrėžė, kad skirtumai nėra atsitiktiniai ir rodo skirtingą ekosistemos atkūrimo greitį.

    Ką reiškia atkuriant miškus

    Mokslininkai papildomai patikrino, ar įvairovė nebuvo dirbtinai „išpūsta“ vien dėl pasodintų rūšių, todėl dalį analizės atliko atmetę augalus, kurie galėjo būti tiesiog vėlesnės sodintų medžių kartos. Net ir tokiu atveju geresni rezultatai išliko plotuose, kuriuose dominavo gyvūnų platinamų sėklų medžiai.

    Tyrimo išvada praktiška: pradinė, tiksli ir vietos sąlygoms pritaikyta žmogaus pagalba gali pagreitinti miško grįžimą į degradavusias teritorijas, o vėliau procesą vis labiau perima pati gamta. Ilgalaikis stebėjimas parodė, kad atkūrimas nėra momentinis, tačiau kryptingai sudarytos sąlygos gali sukurti savotišką grandininę reakciją, kai augmenijos struktūra ima sparčiau sudėtingėti.

    Tokios įžvalgos svarbios ir šiandien, kai Europoje vis daugiau dėmesio skiriama ekosistemų atkūrimui bei biologinės įvairovės didinimui. Praktikoje tai reiškia, kad vien tik palikti plotą likimo valiai ne visada yra greičiausias kelias, o gerai parinkti vietiniai medžiai ir gyvūnų „įdarbinimas“ kaip sėklų pernešėjų gali duoti pastebimai stipresnį efektą.

  • Naujienų archyvas rugsėjo 7 dienai: svarbiausi 2026 metų pirmadienio įvykiai vienoje vietoje

    Pateiktame originale nėra naujienų teksto, tik techninis skaitiklio paveikslėlis ir archyvo antraštė. Dėl to neįmanoma patikimai perrašyti ar išplėsti turinio, neįtraukiant išgalvotų faktų.

    Jei įkelsite tikrą archyvo puslapio tekstą arba bent kelių straipsnių santraukas, galiu parengti išplėstą apžvalgą: atrinkti svarbiausias temas, pateikti kontekstą, paaiškinti tendencijas ir suformuoti publikuoti paruoštą tekstą pagal jūsų HTML ir kalbos reikalavimus.

    Taip pat tiks, jei pateiksite nuorodų sąrašą į tą dieną publikuotus straipsnius arba jų antraštes su 2–3 sakinių aprašymais. Tuomet galėsiu sukurti struktūruotą dienos apžvalgą, nepažeidžiant patikimumo ir E-E-A-T principų.

  • Ukrainos miškuose aptiktas gleivūnas likogala: gyva plazma ropoja mediena ir virsta „rutuliukais“

    Ukrainos miškuose gamtos stebėtojai užfiksavo neįprastą organizmą, kuris lėtai ropoja per pūvančią medieną, o vėliau virsta mažais apvaliais „rutuliukais“. Tai likogala (Lycogala epidendrum) – gleivūnų grupei priskiriamas organizmas, dažnai painiojamas su grybais.

    Nors vaisiakūniai miške atrodo kaip smulkūs rožiniai ar rausvi karoliukai, įdomiausia stadija vyksta anksčiau. Jaunas likogalos organizmas yra tarsi gyvas plazmos lašas, galintis judėti ir ieškoti maisto mikrolygmeniu, daugiausia ten, kur drėgna ir gausu irti pradėjusios medienos.

    Likogala yra gleivūnas, todėl jis nepriskiriamas nei augalams, nei gyvūnams, nei tikriesiems grybams, nors iš išorės gali priminti grybo vaisiakūnius. Gleivūnų gyvenimo cikle svarbi judri stadija, kai organizmas keliauja paviršiumi ir minta bakterijomis bei kitais smulkiais mikroorganizmais.

    Tokia sandara paaiškina, kodėl miško paklotėje kartais randami „staiga atsiradę“ apvalūs kūneliai. Kai ateina metas daugintis, judrusis etapas pereina į nejudrų vaisiakūnį: išlenda į labiau apšviestas vietas, sukietėja ir tampa lengvai pastebimas ant kelmų ar rąstų.

    Likogalos vaisiakūniai dažniausiai būna 0,5–1,5 centimetro skersmens, apvalūs, kartais susitelkę į grupes. Jauni jie gali būti rožiniai ar rausvi, vėliau tamsėja ir įgauna rusvą, gelsvą ar pilkšvą atspalvį.

    Subrendę vaisiakūniai viršuje prasiveria plyšiu ir išleidžia sporas, kurios padeda organizmui plisti. Dažniausia buveinė – pūvanti mediena, kelmai, rąstai ir drėgnos vietos, kur vyksta intensyvus irimo procesas.

    Likogala priskiriama saprotrofams, nes dalyvauja skaidant negyvą organinę medžiagą. Tokie organizmai yra svarbūs miško „perdirbėjai“: jų veikla padeda grąžinti maistines medžiagas į dirvožemį ir palaikyti natūralią ekosistemos apytaką.

    Tyrimuose taip pat minima, kad likogala gali būti biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis, o kai kurie junginiai laboratorinėmis sąlygomis siejami su antibakteriniu poveikiu. Vis dėlto tai nereiškia, kad miške randamus vaisiakūnius reikėtų rinkti ar naudoti praktiniais tikslais.