Tag: Ekologija

  • Mokslininkų prognozė: miškų gaisrai Europoje gali pasiekti regionus, kurie jų dar nepatyrė

    Miškų gaisrų rizika Europoje plečiasi į teritorijas, kurios anksčiau su ugnies sezonais beveik nesusidurdavo. Mokslininkai įspėja, kad šylantis klimatas keičia gaisrų geografiją, o daliai regionų teks išmokti gyventi su nauja realybe.

    Prancūzijoje 2026 metais nuo metų pradžios išdegė apie 960 kvadratinių kilometrų miškų. Tai maždaug septynis kartus daugiau nei pastarųjų 20 metų vidurkis, o toks šuolis siejamas su karštesnėmis, sausesnėmis ir vėjuotesnėmis sąlygomis.

    Mokslininkų vertinimu, didelių miškų gaisrų rizika Prancūzijoje, palyginti su ikiindustriniu laikotarpiu, maždaug padvigubėjo. Ispanijoje ji laikoma daug kartų didesne, nes karščio bangos ir užsitęsusios sausros vis dažniau sutampa su stipriais vėjais.

    Dauguma miškų gaisrų Europoje kyla dėl žmogaus veiklos, o dalis jų, specialistų vertinimu, galėtų būti išvengti. Dažnos priežastys yra neužgesintos nuorūkos, netinkamai naudojamos kepsninės, kibirkštys nuo darbų, taip pat tyčiniai padegimai ir aplaidumas.

    Vis dėlto klimato kaita sukuria palankesnes sąlygas ugniai plisti: augmenija ilgiau išlieka sausa, karščio epizodai tampa intensyvesni, o gaisrų sezonas daugelyje vietovių ilgėja. Tai reiškia, kad net ir vienkartinis žmogaus neatsargumas lengviau virsta dideliu incidentu.

    Tyrimai Europoje rodo, kad karštesnės, sausesnės ir vėjuotesnės sąlygos gali reikšmingai padidinti plotus, kuriuos ateityje palies miškų gaisrai. Dėl to tradicinės prevencijos priemonės, paremtos praeities statistika, kai kur gali būti nepakankamos.

    „Jei gaisrai pasieks ekstremalų intensyvumą, mūsų galimybės juos suvaldyti gali būti išsemtos, o mes vis dar tiksliai nežinome, kur yra kritinė riba. Rekordiniai gaisrai Prancūzijoje aiškiai parodė: negalime paprastai perkelti praeities patirties į ateitį“, – sakė vienas iš tyrimo bendraautorių Thomas Hickler.

    Ekspertai pabrėžia, kad situaciją gali keisti geresnės gaisrų valdymo strategijos ir technologijos, tačiau tam reikalingos nuoseklios investicijos. Prancūzijoje vystomos sistemos, kurios apjungia palydovinius duomenis ir DI, kad ugniagesiai greičiau matytų rizikos židinius ir galėtų tiksliau planuoti pajėgas.

    Praktinis pokytis paprastas: daugiau vietovių bus priverstos taikyti gaisrų prevencijos taisykles, kurios anksčiau atrodė aktualios tik Pietų Europai. Tai apima griežtesnę kontrolę karščio metu, greitesnį reagavimą į dūmus, taip pat aiškesnes evakuacijos ir informavimo procedūras.

    Pastaraisiais sezonais dideli gaisrai Europoje lėmė masines evakuacijas, sutrikdė turizmą ir kėlė grėsmes infrastruktūrai. Mokslininkai perspėja, kad be prisitaikymo priemonių ir emisijų mažinimo, gaisrų rizika gali tapti nuolatiniu iššūkiu vis didesnei žemyno daliai.

  • Černobylio biosferiniame rezervate dieną užfiksuota lapė: mokslininkai paaiškino, kodėl tai reta

    Černobylio radiacinis-ekologinis biosferinis rezervatas pranešė dieną užfiksavęs medžiojančią lapę. Tokie vaizdai, anot mokslininkų, pasitaiko nedažnai, nes šis plėšrūnas įprastai būna aktyviausias prieblandoje ir naktį.

    Rezervato specialistai aiškina, kad rudenį lapėms prasideda intensyvus pasirengimas šalčiams. Tankėjantis kailis geriau saugo nuo žemos temperatūros, o uodega tarnauja ne tik pusiausvyrai, bet ir šilumai išlaikyti ilsintis.

    „Lapė daugiausia aktyvi sutemose ir naktį, todėl pamatyti ją dieną – reta, bet visiškai įmanoma“, – sakė Černobylio biosferinio rezervato mokslininkai.

    Pasak tyrėjų, medžioklė šiuo laikotarpiu nesustoja: lapė klauso menkiausio garso, tikrina pievas ir pakraščius, ieško smulkių graužikų. Pelės ir pelėnai sudaro svarbią raciono dalį, o rudenį aplinkoje dar gausu kitų lengviau randamų maisto šaltinių.

    Mokslininkai taip pat pažymi, kad keičiantis sezonui kinta ir gyvūnų judėjimo maršrutai. Lapė peržiūri įprastas teritorijas, tikrina takus ir ieško naujų vietų, kur maisto tikimybė didžiausia, todėl kartais pasirodo ir neįprastu paros metu.

    Černobylio rezervate pastaraisiais metais nuosekliai fiksuojami įvairių laukinių gyvūnų stebėjimai, padedantys vertinti biologinę įvairovę ir populiacijų pokyčius. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai svarbūs ne tik visuomenės smalsumui, bet ir ilgalaikiam ekosistemų stebėjimui teritorijoje, kur žmogaus veikla yra smarkiai ribota.

  • Thwaiteso ledynas Antarktidoje tirpsta sparčiau nei prognozuota: ką tai reiškia jūros lygiui

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dar vadinamas Paskutinės dienos ledynu, gali prisidėti prie didesnio jūros lygio kilimo, nei manyta anksčiau. Naujas JAV mokslininkų modeliavimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos jo tirpsmas vienas pats gali pakelti pasaulinį jūros lygį maždaug 3 centimetrais, tai yra apie du kartus daugiau nei ankstesnės kai kurios įverčių ribos.

    Thwaitesas yra milžiniškas, jo plotas prilyginamas vidutinio dydžio Europos valstybei. Jis jau dabar laikomas vienu svarbiausių pasaulio ledynų, lemiančių jūros lygio augimą, nes jo tirpsmas prisideda prie pastebimos dalies metinio kilimo, o dar svarbiau, jis tarsi „stabdis“ sulaiko didesnių Vakarų Antarktidos ledo masyvų slinkimą į vandenyną.

    Atnaujintuose skaičiavimuose daugiau dėmesio skiriama procesams ledyno apačioje, ten, kur ledas remiasi į jūros dugną ir pereina į plūduriuojančią ledo lentyną. Tyrėjai pabrėžia, kad ši riba nėra statiška linija, kaip dažnai buvo supaprastintai laikoma anksčiau, o veikiau plati zona, kurią nuolat veikia potvyniai ir atoslūgiai.

    Tokioje zonoje šiltesnis vandenyno vanduo gali dažniau ir giliau patekti po ledu, spartindamas tirpimą iš apačios. Palydoviniai stebėjimai ir detalizuoti fizikiniai modeliai leidžia tiksliau įvertinti, kiek greitai silpnėja ledyno „atrama“ ir kaip tai keičia jo stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia rizika siejama ne vien su kelių centimetrų įnašu per kelis dešimtmečius, o su galimu slenksčio efektu. Jei Thwaitesas prarastų atramą ant povandeninių keterų, jo atsitraukimas gali paspartėti, o tai ilgainiui didintų tikimybę, kad į vandenyną greičiau ims slinkti ir kiti Vakarų Antarktidos ledo masyvai.

    Įvairių tyrimų kontekste Thwaiteso visiškas suirimas siejamas su daugiau nei pusės metro jūros lygio kilimu, o platesnis Vakarų Antarktidos ledo skydo destabilizavimas teoriškai galėtų reikšti kelių metrų augimą per ilgesnį laikotarpį. Tokie pokyčiai reikštų didėjantį pavojų pakrančių miestams, uostams, žemumoms ir geriamojo vandens ištekliams dėl sūdrėjimo.

    Net ir nedideli, bet nuoseklūs jūros lygio pokyčiai kelia praktinių problemų: dažnesnius pakrančių užliejimus per audras, spartesnę eroziją ir didesnes išlaidas infrastruktūros apsaugai. Dėl to mokslininkai akcentuoja, kad tikslinant Thwaiteso prognozes realiau įvertinamos rizikos draudimui, miestų planavimui ir prisitaikymo priemonėms.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad Antarktidos procesai yra glaudžiai susiję su vandenyno šilimu ir ilgalaikėmis klimato kaitos tendencijomis. Kuo ilgiau išlieka aukštesnė pasaulio temperatūra, tuo didesnė tikimybė, kad šiltesnis vanduo pasieks ledo lentynas ir toliau silpnins jų stabilumą.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad pakrančių teritorijoms rizika gali būti didesnė, nei buvo vertinama anksčiau“, – sakė vienas iš tyrėjų.

  • Lenkas Himalajuose aptiko kordicepsą: retas grybas, kurio gramo kaina gali lenkti auksą

    Kelionė po Himalajus vienam lenkui iš Poznanės virto išskirtiniu radiniu. Miškų ūkio specialistas ir grybų entuziastas Piotras Gžėšis aukštikalnėse aptiko kiniškąjį kordicepsą, laikomą vienu rečiausių ir brangiausių grybų pasaulyje.

    Kiniškasis kordicepsas, dar vadinamas Ophiocordyceps sinensis, natūraliai auga Tibeto plynaukštėje ir greta esančiuose regionuose Nepale bei šiaurinėje Indijoje. Dėl ribotos augaviečių geografijos, klimato sąlygų ir sudėtingo biologinio ciklo jo ištekliai yra itin trapūs.

    Šis grybas išsiskiria tuo, kad vystosi parazituodamas ant tam tikrų drugių lervų. Sporos užkrečia lervą dirvožemyje, grybas pamažu ją pakeičia ir vėliau iš lervos kūno išauga tamsus vaisiakūnis, kurį rinkėjai ir ieško aukštikalnių pievose.

    „Tai drugio lervos, užkrėstos grybu. Čia gramo kaina gali viršyti aukso kainą“, – sakė Piotras Gžėšis.

    Kordicepsas šimtmečius minimas tradicinėje kinų medicinoje, kur jam priskiriamos tonizuojančios savybės. Būtent didžiulė paklausa ir ribota pasiūla lėmė, kad rinkoje jis neretai vadinamas Tibeto auksu, o kainos, priklausomai nuo kokybės ir partijos, gali šokti į ypač aukštą lygį.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad kordicepso rinka yra jautri ir dėl to, kad didelę dalį pasiūlos sudaro rankomis surenkami laukiniai egzemplioriai. Pastaraisiais dešimtmečiais papildomą spaudimą daro klimato kaita, intensyvesnis rinkimas ir auganti paklausa, todėl kai kuriuose regionuose taikomi rinkimo ribojimai ir kontrolės priemonės.

    P. Gžėšis dirba regioninėje valstybinės miškų tarnybos struktūroje Poznanėje, o žiniomis apie grybus dalijasi tinklaraštyje ir edukaciniuose susitikimuose. Jis pabrėžia, kad domėjimasis gamta ir grybais jį lydi nuo vaikystės, o kelionės į kalnus tapo proga savo akimis pamatyti vieną garsiausių pasaulio grybų.

    Pastaruoju metu grybų pasaulis traukia dėmesį ne tik dėl kordicepso. Mokslininkai vis dažniau skelbia apie naujas rūšis, aptinkamas Azijos miškuose, o didėjantis domėjimasis biologine įvairove ir ekosistemų pokyčiais skatina tyrimus, kaip grybai prisitaiko prie kintančios aplinkos.

  • Odesos srityje sužydo juodasis šeivamedis: krūmas, siejamas su Hario Poterio Būzine lazdele

    Odesos srityje, Žemutinio Dniestro nacionaliniame gamtos parke, gamtininkai užfiksavo žydintį juodąjį šeivamedį. Šis krūmas plačiai žinomas ne tik dėl panaudojimo buityje, bet ir dėl populiarios kultūros asociacijų su Hario Poterio istorija.

    Parko specialistai priminė, kad rašytojos Džoanos Rouling kūriniuose itin galinga Būzinė lazdelė siejama būtent su šeivamedžiu. Vis dėlto gamtininkai pabrėžia, jog tai literatūrinis sumanymas, o ne augalo išskirtinių botaninių savybių aprašymas.

    „Ar žinojote, kad už Būzinės lazdelės įvaizdžio slepiasi visiškai realaus augalo pavadinimas?“, – teigė parko tyrėjai.

    Juodasis šeivamedis yra paplitęs Europoje, dažnas ir Ukrainoje, augantis pakelėse, pamiškėse, sodybose bei parkuose. Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį jis išsiskiria kekėmis tamsių, beveik juodai violetinių uogų, o žydėjimo metu vilioja ryškiu kvapu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad šeivamedis nuo seno naudojamas liaudies tradicijose ir kulinarijoje. Iš žiedų dažnai verdama arbata ar gaminami sirupai, o iš uogų, tinkamai jas termiškai apdorojus, verdamos uogienės, gaminami tiršti gėrimai ar desertai.

    Tačiau kartu primenama ir svarbi saugumo taisyklė: žali šeivamedžio vaisiai ir kitos augalo dalys gali sukelti negalavimų. Dėl to maistui tinka tik tiksliai atpažinti, visiškai sunokę vaisiai, kurie prieš vartojimą tinkamai apdorojami karščiu.

    Gamtininkai pastebi, kad tokie sezoniniai radiniai nacionaliniuose parkuose tampa proga dar kartą priminti apie biologinės įvairovės svarbą. Net ir sudėtingomis aplinkybėmis gamtos ciklai tęsiasi, o žmonėms lieka užduotis juos stebėti atsakingai ir tausoti aplinką.

  • Sinoptikai įspėja: Ukrainos ruduo šiltėja ir tampa mažiau nuspėjamas – ką tai reiškia ūkiui ir miestams

    Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad Ukrainos klimatas per pastaruosius dešimtmečius šyla, o rudenį vis dažniau lydi ne tik šiltesni orai, bet ir didesni kontrastai. Sinoptikai atkreipia dėmesį, kad šiltos oro bangos užsitęsia, o ramias, sausas savaites gali staiga pakeisti intensyvūs lietūs ir škvalas.

    Pasak meteorologų, anksčiau daugeliui įprastas scenarijus su palaipsniu vėsimu, ilgais lietumis ir dažnais rūkų periodais pamažu traukiasi. Rugsėjis vis dažniau primena vasaros tęsinį, o spalį kai kuriuose regionuose fiksuojami temperatūros rekordai ir dažnesnės perkūnijos.

    „Šiltesnis ruduo nereiškia, kad orai bus patogesni: didesnė šiluma atmosferoje leidžia sukaupti daugiau vandens garų, todėl sausra gali staiga virsti smarkia liūtimi“, – sakė sinoptikas Ihoris Kibalčičius.

    Specialistai aiškina, kad šylant klimatui didėja ir ekstremalių reiškinių tikimybė. Stiprių liūčių ir audrų riziką sustiprina tai, kad krituliai pasiskirsto netolygiai: kai kuriose vietovėse ilgai nelija, o vėliau per trumpą laiką iškrenta labai didelis vandens kiekis.

    Tokie pokyčiai ypač svarbūs žemės ūkiui. Ilgesnis šiltasis laikotarpis gali palengvinti rudeninių darbų planavimą ir prailginti vegetacijos sezoną, tačiau tuo pačiu didėja dirvožemio drėgmės trūkumo rizika, ypač pietiniuose ir rytiniuose regionuose.

    Sinoptikai pabrėžia, kad šiltėjimo tendencijos nepanaikina staigių atšalimų: ir toliau galimi šalto oro įsiveržimai iš šiaurės, pirmosios šalnos ar net neįprastai ankstyvas sniegas. Kitaip tariant, net ir šylant klimatui, metų tarpusavio orų kaita išlieka, todėl ruduo gali nustebinti abiem kryptimis.

    Kalbėdami apie artimiausius metus, meteorologai situaciją sieja su šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis: jei jos išliks aukštos, šiltų periodų trukmė gali didėti, o ekstremalūs reiškiniai taps rimtesniu išbandymu miestų infrastruktūrai, ūkiui ir ekosistemoms. Miestuose tai reiškia didesnę staigių poplūdžių riziką, o žemdirbiams – sudėtingesnį drėgmės režimą ir didesnį neapibrėžtumą planuojant sėją.

    Atskiri Ukrainos hidrometeorologijos tarnybų vertinimai, skelbiami mėnesio perspektyvai, dažnai rodo nedidelius teigiamus temperatūros nuokrypius nuo daugiametės normos rudenį, kai kritulių kiekis gali išlikti artimas įprastam. Vis dėlto sinoptikai primena, kad „artimas normai“ kritulių kiekis nebūtinai reiškia tolygų lietų per mėnesį, nes vis dažniau krituliai iškrenta trumpais, intensyviais epizodais.

  • Indijos vandenyne aptiktas naujas giliavandenių spagečių kirmėlių gentis: išskirtinumas – siurbtukai

    Tyrėjai Indijos vandenyno regione, prie povandeninių kalnų netoli Kalėdų ir Kokosų salų, aptiko iki šiol mokslui nežinomų jūrinių kirmėlių grupę, priskiriamą vadinamosioms spagečių kirmėlėms. Naujajai genčiai suteiktas pavadinimas Terebellosuctoria, o išskirtiniu bruožu tapo siurbtukus primenančios išaugos apatinėje kūno pusėje.

    Atradimas aprašytas Australijos muziejaus leidinyje, kuriame pabrėžiama, kad visiškai naujos genties identifikavimas biologijoje yra gerokai retesnis nei naujos rūšies nustatymas. Gentis jungia kelias artimai susijusias rūšis, todėl tokie radiniai išplečia supratimą apie evoliucinius ryšius ir jūrų ekosistemų įvairovę.

    Pasak tyrimo autorės Elenos Kuprijanovos, būtent siurbtukus primenančios struktūros daro šią grupę išskirtinę ir padeda atskirti ją nuo artimų giminaičių. Manoma, kad tokia sandara galėjo susiformuoti kaip prisitaikymas prie gyvenimo vietų, kur trūksta minkštų dugno nuosėdų, reikalingų įprastiems vamzdeliams ar urveliams įsirengti.

    Tokiose vietose kaip povandeninių kalnų šlaitai dugno sąlygos gali būti kietesnės ir skurdesnės nuosėdomis, todėl prisitvirtinimo funkcija tampa svarbi išlikimui. Siurbtukai, tikėtina, padeda kirmėlėms išsilaikyti ant paviršių ir efektyviau maitintis, kai srovės ir reljefas riboja įprastus gyvenimo būdus.

    Kirmėlės buvo surinktos ekspedicijose, vykusiose 2021 ir 2022 metais su tyrimų laivu Investigator, kurias organizavo Viktorijos muziejai. Per šiuos žygius mokslininkai surinko daugiau kaip 850 pavyzdžių ir nustatė 13 rūšių, kurios anksčiau nebuvo aprašytos.

    „Vienos ekspedicijos metu galima surinkti šimtus ar net tūkstančius pavyzdžių, tačiau išsiaiškinti, kokioms rūšims jie priklauso, kartais prireikia metų“, – sakė Elena Kuprijanova.

    Tyrime iš viso aprašytos septynios rūšys iš trijų šeimų, o dvi jų priskirtos naujajai genčiai Terebellosuctoria. Viena rūšis rasta apie 670 metrų gylyje prie Kokosų salų esančiame povandeniniame kalne, o dėmesį patraukė daug išsišakojusių rusvų čiuptuvų, pastebėtų iškėlus mėginius į paviršių.

    Spagečių kirmėlėmis šie gyvūnai vadinami dėl daugybės ilgų čiuptuvų, kuriais surenka smulkias organines daleles nuo dugno. Dažnai jos gyvena vamzdeliuose, įrengtuose minkštose nuosėdose, tačiau naujai aprašytos genties prisitaikymai leidžia įtarti, kad dalis rūšių gali būti labiau priklausomos nuo tvirtinimosi prie kietesnių paviršių.

    Australijos muziejaus mokslininkas Patas Hutchingsas atkreipė dėmesį, kad jūriniai bestuburiai, įskaitant daugiašeres kirmėles, dažnai lieka nepastebėti ir nepakankamai įvertinti. Nors tai viena įvairiausių gyvūnų grupių, oficialiai įvardyta ir aprašyta tik nedidelė jų dalis, todėl giliavandenių tyrimai ir toliau atneša netikėtų atradimų.

  • Kachovkos tvenkinio dugnas virsta laukine gamta: grįžta šernai, pastebėti elniai ir retos gyvatės

    Kachovkos vandens telkinio vietoje Ukrainos pietuose vis aiškiau ryškėja netikėtas procesas: buvęs dugnas kasmet mažiau primena išdžiūvusią dykvietę ir vis labiau panašėja į natūralią laukinę gamtą. Ekspedicijose dirbantys mokslininkai fiksuoja augalijos sugrįžimą, naujas buveines ir pirmuosius stambesnių gyvūnų pėdsakus.

    Apie tai Ukrainos žiniasklaidai pasakojo Askanija-Nova biosferos rezervato mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisienko. Pasak jo, kiekviena išvyka į buvusį telkinį atneša naujų radinių, o kai kurie susitikimai gamtoje būna ne tik įdomūs, bet ir rizikingi.

    Mokslininkų vertinimu, augalų rūšių skaičius buvusio telkinio teritorijoje sparčiai auga. Jei 2025 metais ekspedicijos fiksavo 343 rūšis, dabar, I. Moisienko teigimu, jų gali būti jau bent 400, nors tikslesniems skaičiams reikia nuoseklių tyrimų skirtingais sezonais.

    Kartu su vietinių buveinių atsigavimu fiksuojami ir nepageidaujami pokyčiai. Tyrėjai aptiko dygų invazinį piktžolinį augalą cenchrą, kurio plitimas daugelyje šalių laikomas probleminiu dėl poveikio pievoms, ganykloms ir smėlingoms buveinėms.

    Ekspedicijų metu pastebėtas ir smėlingoms vietovėms būdingas augalas, kuris anksčiau dažniau buvo siejamas su Chortycios salos teritorija. Mokslininkai mano, kad sėklas į naujas atviras erdves galėjo atnešti vėjas, o pasikeitęs drėgmės režimas sudarė sąlygas joms sudygti.

    Pasak I. Moisienko, buvusio telkinio vietoje jau fiksuojami smulkūs žinduoliai, šeškai ir sugrįžę šernai. Elniai taip pat pastebimi, tačiau tankmėse jiems judėti sudėtinga, todėl dažniau laikosi kelių ir atviresnių ruožų netoli Chortycios.

    Įspūdingiausiu šios vasaros radiniu mokslininkas vadina susitikimą su geltonpilviu žalčiu, Ukrainos saugomų rūšių sąrašuose minimu kaip reta ir pažeidžiama rūšis. Tai nenuodingas, bet gindamasis agresyvus roplys, todėl tyrėjai pabrėžia, kad tokiose teritorijose būtina laikytis saugaus atstumo.

    „Mūsų sutikta gyvatė siekė maždaug pusantro metro ilgio. Ji nenuodinga, bet gana agresyvi ir net puolė“, – sakė Ivanas Moisienko.

    Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad realiai ištirti pavyksta tik palyginti siaurą juostą. Dėl saugumo priežasčių komandos negali gilintis į buvusio telkinio teritoriją 9–10 kilometrų, todėl planuojama daugiau remtis palydoviniais vaizdais ir nuotoliniais stebėjimais.

    I. Moisienko pabrėžia, kad šiandien stebimas procesas yra ne „naujos gamtos“ gimimas, o istorinių ekosistemų sugrįžimas. Didžiojo Lugo kraštovaizdis buvo užlietas XX amžiaus viduryje, o dabar, pasikeitus hidrologinėms sąlygoms, vėl atsiranda pelkės, gluosnių bei tuopų sąžalynai.

    Pasak mokslininko, kai kuriuose ruožuose pradeda formuotis struktūros, būdingos natūralioms upių deltoms ir salpoms. Tuo metu ąžuolynai, anot jo, turėtų atsikurti lėčiau, nes ąžuolams reikia daugiau laiko, o gluosniai atviras erdves užima itin sparčiai.

    „Svarbu suprasti: Didysis Lugas atsikuria. Kartais girdime, kad čia formuojasi kažkas visiškai naujo, bet iš tiesų grįžta tai, kas buvo iki užliejimo“, – sakė Ivanas Moisienko.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad jauni sąžalynai dar nėra pilnavertis miškas biologine prasme. Pavyzdžiui, kelių metų gluosniuose dar beveik nėra drevių, todėl daliai paukščių trūksta natūralių perėjimo vietų, tačiau situacija gali keistis medžiams bręstant.

    Kalbėdamas apie bendrą kraštovaizdžio vaizdą, I. Moisienko teigia, kad vandens telkiniai dabar gali sudaryti apie 12 proc. teritorijos ir daug kur yra seklesni, apžėlę vandens augalais. Tokia mozaika, jo vertinimu, gali pakeisti anksčiau buvusį vienalytį, biologiškai skurdesnį dirbtinį telkinį.

    Diskusijose dėl ateities mokslininkas yra minėjęs, kad vandens telkinio atkūrimas ankstesniu mastu nebūtinai būtų geriausias sprendimas gamtai. Jo siūlymu, dalį ploto būtų galima užlieti, tačiau didesnę teritorijos dalį palikti natūraliam atsikūrimui, kartu ieškant sprendimų vandens ūkiui ir saugumui.

  • Mokslininkai ištyrė, kaip žuvusio dramblio kūnas keičia ekosistemą: poveikis tęsiasi iki 8 metų

    Pietų Afrikos Respublikos Krugerio nacionaliniame parke mokslininkai kelerius metus stebėjo, kaip vieno dramblio gaišena keičia aplinką. Tyrimas parodė, kad net ir po gyvūno žūties jo „pėdsakas“ ekosistemoje išlieka ilgai, o ryškiausi pokyčiai fiksuojami dirvožemyje ir augalijoje.

    Stebėjimai prasidėjo po vienišo dramblio Aleksandro žūties 2009 metais. Tyrėjai sistemingai fiksavo, kaip keičiasi dirvožemio cheminė sudėtis, mikroorganizmų bendrijos, augalų augimas ir kitų gyvūnų elgsena toje pačioje vietoje skirtingais irimo etapais.

    Pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais aplink gaišeną augmenija neretai nunyksta. Taip nutinka dėl staigaus irimo produktų kiekio šuolio: kai kuriais atvejais azoto junginių koncentracija dirvožemyje šalia šviežių palaikų gali viršyti įprastą foną iki 3 000 kartų, o toks perteklius augalams tampa žalingas.

    Pokyčiai paliečia ir dirvožemio mikrobus. Tyrėjai nustatė, kad bendras bakterijų įvairovės lygis gali sumažėti, tačiau išlikusių mikroorganizmų aktyvumas išauga, nes atsiranda itin daug lengvai prieinamų maisto medžiagų.

    Vėliau dirvožemio chemija stabilizuojasi, tačiau vietovė ne visada grįžta į ankstesnę būklę. Ilgesniu laikotarpiu šiose „maistinių medžiagų dėmėse“ dažniau ima dominuoti keli greitai augantys žolinių augalų tipai, o bendras augalijos vaizdas tampa mažiau įvairus nei aplinkiniuose plotuose.

    Tokia pakitusi augmenija traukia žolėdžius gyvūnus, kurie į tas pačias vietas sugrįžta pakartotinai. Jų išmatos papildomai praturtina dirvožemį, todėl poveikis išsiplečia už pirminės gaišenos irimo laikotarpio ir gali išlikti bent iki 8 metų.

    „Tai tapo itin įtikinamu priminimu, kad gamta, kurią matome šiandien, dažnai yra suformuota praeities palikimo“, – sakė Pietų Afrikos nacionalinių parkų atstovas Izakas Smitas.

    Mokslininkų vertinimu, tokie atvejai padeda geriau suprasti, kaip stambūs žinduoliai veikia ekosistemų maistinių medžiagų apytaką ir buveinių struktūrą. Net ir išnykus tiesioginiam pokyčių šaltiniui, jo sukelti procesai gali tęstis metų metus, keisdami gyvūnų judėjimo įpročius ir augalijos sudėtį.

  • Kodėl žvirbliai saugiai tupi ant elektros laidų, o gandrai kartais žūsta: lemia vienas dalykas

    Paukščiai ant elektros laidų atrodo kaip kasdienis vaizdas, tačiau jis apgaulingas: vieniems tai saugi poilsio vieta, kitiems gali tapti mirtinais spąstais. Dažniausiai klausimas kyla paprastas: kodėl mažas žvirblis nenukenčia, o didesni paukščiai, pavyzdžiui, gandrai, kartais patiria elektros traumų?

    Esminis skirtumas yra ne „atsparumas“ elektrai, o tai, ar paukštis uždaro elektrinę grandinę. Kol srovė neturi kelio tekėti per kūną tarp dviejų skirtingo elektrinio potencialo taškų, pavojus gerokai mažesnis.

    Maži paukščiai, tokie kaip žvirbliai ar kregždės, paprastai nutupia ant vieno laido ir abiem kojomis liečia tą patį laidininką. Tokiu atveju tarp paukščio kojų dažniausiai nebūna reikšmingo įtampos skirtumo, todėl srovė per kūną praktiškai neteka.

    Paprasčiau tariant, paukštis tampa tarsi sistemos dalimi, bet ne tiltu tarp dviejų skirtingų taškų. Kol jis neliečia kito laido ar įžemintos konstrukcijos, elektros smūgio tikimybė išlieka nedidelė.

    Dideli paukščiai turi ilgesnes kojas ir platesnį sparnų mostą, todėl jiems lengviau vienu metu paliesti du skirtingus taškus. Pavyzdžiui, tupėdamas ar leisdamasis gandras gali prisiliesti prie kito laido, izoliatoriaus, metalinės atramos dalies ar kitos įžemintos konstrukcijos.

    Tuomet susidaro kelias srovei tekėti per kūną, o tai ir sukelia elektros traumą. Rizika išauga ir tada, kai paukštis šlapias, kai laidai ar atramos arti vienas kito, taip pat kai paukštis tupia ant atramų, o ne ant paties laido.

    Elektros linijos paukščiams pavojingos ne vien dėl galimo nutrenkimo srove. Daliai rūšių didelę grėsmę kelia susidūrimai su laidais, ypač migruojant, prastomis oro sąlygomis ar skrendant sutemose, kai laidai pastebimi prasčiau.

    Tyrimuose, kuriuose vertinamas paukščių žuvimas prie elektros infrastruktūros, dažnai pabrėžiama, kad susidūrimų sukeltų žūčių gali būti daugiau nei nutrenkimų srove. Tai reiškia, kad net ir tais atvejais, kai paukštis neliečia skirtingų taškų, pati infrastruktūra vis tiek gali kelti rimtą riziką.

    Elektros tinklų operatoriai įvairiose šalyse diegia sprendimus, kurie mažina paukščių žuvimą: izoliacines apsaugas ant pavojingų atramų vietų, atbaidymo ar nukreipimo elementus, geriau matomus laidų žymeklius. Tokios priemonės dažniausiai taikomos ten, kur fiksuojamos dažnesnės nelaimės arba kur netoliese yra perimvietės ir migracijos keliai.

    Gyventojams svarbu prisiminti, kad radus sužeistą paukštį prie elektros linijų pirmiausia reikėtų įvertinti saugumą ir nesiartinti prie galimai pavojingos vietos. Apie incidentą verta pranešti atitinkamoms tarnyboms ar gyvūnų globos specialistams, o ne bandyti problemą spręsti savarankiškai.