Tag: Ekologija

  • Odesos srityje užfiksuotas retas geltonasis glaucijus: vaistams naudojama žydinti augalo dalis

    Ukrainos pietuose, Odesos srityje esančiame Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo žydintį retą augalą – geltonąjį glaucijų, dar vadinamą geltonuoju mačoku. Parko tyrėjai pastebi, kad šis rūšies žydėjimas vėlyvuoju metų laiku yra neįprastas ir rodo, kaip gamtos ritmą veikia orų svyravimai.

    Geltonasis glaucijus priklauso aguoninių šeimai ir dažniausiai auga pajūrio smėlynuose bei skurdžiuose dirvožemiuose. Ukrainoje ši rūšis laikoma reta ir įrašyta į šalies Raudonąją knygą, todėl jos augavietės yra saugomos, o augalų rinkimas gamtoje gali daryti žalą populiacijoms.

    „Net ir vėlyvą rudenį parke dar žydi geltonasis glaucijus, o tokie stebėjimai padeda fiksuoti, kaip kinta gamta ir buveinės“, – sakė Tuzlų limanų nacionalinio gamtos parko atstovas, biologas Ivanas Rusevas.

    Šis ryškiai geltonais žiedais žydintis augalas žinomas ne tik dėl dekoratyvumo. Farmacijoje vaistine žaliava laikoma antžeminė augalo dalis žydėjimo metu, nes būtent tuomet joje susikaupia didžiausia biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija.

    Specialistai nurodo, kad geltonajame glaucijuje aptinkami izochinolinų grupės alkaloidai, dėl kurių augalas istoriškai buvo naudojamas tam tikrų preparatų gamyboje. Būtent dėl šios priežasties rūšis dažnai minima greta populiarių vaistų veikliųjų medžiagų, tačiau savarankiškas rinkimas ar vartojimas yra rizikingas ir nerekomenduojamas.

    Geltonasis glaucijus natūraliai paplitęs Europos Atlanto pakrantėse ir Viduržemio jūros regione, taip pat aplink Juodąją ir Azovo jūras. Kai kuriose teritorijose, ypač už natūralaus arealo ribų, rūšis yra aptinkama kaip introdukuota, tačiau populiacijos ne visur stabilios ir gali nykti dėl buveinių pokyčių.

    Gamtininkai pabrėžia, kad tokie radiniai saugomose teritorijose yra svarbūs ne vien kaip įdomus faktas. Jie prisideda prie ilgalaikių stebėsenos duomenų, leidžiančių tiksliau vertinti biologinės įvairovės būklę ir laiku pastebėti pokyčius, kuriuos lemia klimato kaita, žmogaus veikla ar karo poveikis aplinkai.

  • Beringo jūroje krabų populiacija smuko milijardais, o vėliau išaugo hibridų banga: kas nutiko?

    Po 2018–2019 metais užfiksuotos jūrinės karščio bangos regione staigiai sumažėjo snieginių krabų Chionoecetes opilio gausa. JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) vertinimu, nuo maždaug 8 000 000 000 individų 2018 metais jų populiacija iki 2021 metų sumenko iki apie 1 000 000 000.

    Mokslininkai tai sieja su ilgiau trunkančiu šilumos periodu, sumažėjusiu žiemos jūros ledu ir atšilusia vandens mase prie dugno. Šie pokyčiai gali lemti prastesnes sąlygas šaltį mėgstantiems krabams: kinta buveinės, maisto prieinamumas ir plėšrūnų spaudimas.

    Dėl tokio nuosmukio Aliaskoje pirmą kartą buvo įvestas komercinės snieginių krabų žvejybos draudimas, trukęs apie dvejus metus. Žvejybos apribojimai paprastai taikomi tuomet, kai išteklių būklė laikoma per silpna, kad atlaikytų komercinį spaudimą.

    Kol viena populiacija traukėsi, ėmė ryškėti kitas reiškinys: daugėjo hibridų, atsiradusių kryžminantis Chionoecetes opilio ir Chionoecetes bairdi. Ankstesniais metais pramoninio dydžio patinų grupėje hibridai dažniausiai sudarydavo iki 10 proc., o iki 2025 metų jų dalis priartėjo prie pusės.

    Naujame tyrime, kuriame taikytas kompiuterinis modeliavimas, teigiama, kad sumažėjęs ledo dangos plotas per anomalų šilumos laikotarpį galėjo staigiai „suspausti“ snieginių krabų buveines. Toks pokytis, kaip aiškina NOAA mokslininkė Erin Fedewa, galėjo pakeisti konkurencijos sąlygas ir netiesiogiai sudaryti palankesnį foną hibridams plisti.

    Viena iš hipotezių yra ta, kad hibridai galėjo lengviau pasiekti maisto išteklius ir rečiau tapti plėšrūnų grobiu, kai sumažėjo konkurentų. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad jų ateitis neaiški: dar trūksta duomenų apie hibridų reprodukcinį pajėgumą ir apie tai, ar jie gali suformuoti stabilias, savarankiškai išsilaikančias populiacijas.

    Praktinis klausimas žvejybai ir išteklių valdymui yra paprastas: net jei krabų gausa atsigauna, svarbu suprasti, kokia tai populiacija ir kaip ji elgsis ateityje. Jei reikšminga dalis laimikio tampa hibridinė, gali keistis augimo tempai, migracija, atsparumas temperatūrai ir kiti biologiniai požymiai, nuo kurių priklauso prognozės.

    Beringo jūra laikoma vienu jautriausių regionų klimato kaitos poveikiui, todėl tokie staigūs pokyčiai vis dažniau siejami su ekstremalių šilumos epizodų padažnėjimu. Mokslininkai tikisi, kad tolesni genetiniai ir ekosistemų tyrimai padės tiksliau įvertinti, ar hibridų banga yra laikina reakcija į krizę, ar nauja ilgalaikė norma.

  • Juodoji jūra prie Odesos virsta karo šiukšlynu: ekologas įspėja dėl dronų nuolaužų ir naftos grėsmės

    Juodosios jūros pakrantėje prie Odesos kaupiasi vis daugiau karo paliktų teršalų, o jų poveikis, pasak ukrainiečių ekologo Vladyslavo Balynskio, gali tęstis dar ilgai po karo pabaigos. Specialistas sako, kad jūros dugne formuojasi savotiška sąvartyną primenanti zona iš numuštų dronų ir raketų liekanų, o pavojus kyla ne tik Ukrainai, bet ir kaimyninėms šalims.

    Ekologo vertinimu, Rusijos išpuoliai prieš uostus ir civilinę laivybą pakeitė taršos pobūdį. Į jūrą gali patekti ne tik naftos produktai, bet ir įvairūs kroviniai, o pasekmės priklauso nuo to, kur nuskęsta laivas, kokia srovė, gylis ir ar teritorija yra jautri gamtai, pavyzdžiui, paukščių perėjimo ar žuvų maitinimosi vieta.

    Pasak jo, Odesos įlanka yra ypač pažeidžiama, nes vandens apykaita čia ribota. Jei smūgis suduodamas netoli kranto, tarša gali greitai pasiekti paplūdimius ir pakrančių ekosistemas, o audrų sezonu rizika tik didėja.

    Kodėl pavojingi pažeisti laivai

    V. Balynskis akcentuoja, kad didelė dalis grėsmių susijusi su pažeistais arba apleistais laivais, kurie po atakų lieka dreifuoti. Kol laivas plūduriuoja, tai yra navigacijos pavojus, tačiau situacija tampa rimtesnė, kai laivas užplaukia ant seklumos arba pradeda irti.

    Tuomet, veikiant bangoms ir audroms, korpusas gali prarasti sandarumą, o į vandenį patektų degalai, tepalai ir kiti techniniai skysčiai. Ekologas pabrėžia, kad net ir nuskendus laivui tarša gali skverbtis palaipsniui, o teršalai aplinkoje išlikti metų metus.

    Papildomą riziką kelia jūroje esančios minos ir nesprogę šaudmenys. Nekontroliuojamas laivas, atsitrenkęs į miną ar atsidūręs netoli sprogimo, gali staiga skilti ir nuskęsti, o tarša tokiu atveju atsirastų šimtus kilometrų nuo pirminės atakos vietos.

    Dronų ir raketų nuolaužos jūroje

    Vienas mažiau matomų, bet ilgalaikių veiksnių, pasak ekologo, yra į jūrą krentantys numuštų dronų ir raketų fragmentai. Dalį lengvų nuolaužų galima surinkti pakrantėje, tačiau sunkesnės detalės dažniausiai nusėda dugne.

    Ekologas teigia, kad ten kaupiasi varikliai, metalinės dalys, elektronikos plokštės, akumuliatoriai, degalų ir tepalų likučiai. Medžiagoms yrant ir metalams koroduojant, teršalai pamažu patenka į nuosėdas ir vandenį, o tikrasis jų poveikis dugno organizmams bei žuvims dar nėra iki galo įvertintas.

    „Tai, ką matau po vandeniu, primena sąvartyną: nuolaužos guli beveik nejudėdamos ir kaupsis metų metus“, – sakė V. Balynskis.

    Poveikis gyvūnijai ir jūros atsigavimui

    V. Balynskis išskiria didžiausią nerimą keliančią sritį: jūrų žinduolius. Pasak jo, dėl karo veiksmų sukeliamo povandeninio triukšmo, sprogimų ir slėgio bangų nukenčia delfinai ir kiti banginiai, kuriems klausa yra būtina orientacijai ir maisto paieškai.

    Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad ekosistemos pokyčiai nėra siejami vien su karo veiksmais, nes svarbūs ir klimato kaitos veiksniai, upių nuotėkio mažėjimas bei ilgalaikė tarša. Vis dėlto karas, pasak ekologo, įnešė naujų taršos šaltinių, kurių poveikis gali būti uždelstas ir pasireikšti po mėnesių ar net metų.

    Ekologo teigimu, Juodoji jūra turi natūralų atsikūrimo potencialą, tačiau kai kurios populiacijos atsigauna lėtai. Jūrų žinduoliams, dugno bendrijoms ir jautrioms buveinėms gali prireikti dešimtmečių, o dalis praradimų gali būti negrįžtami.

    Kalbėdamas apie žmonių saugumą, specialistas pabrėžia, kad jūra nėra virtusi visiškai nuodingu telkiniu, tačiau realios grėsmės išlieka. Jis ragina maudytis tik oficialiai atvertuose paplūdimiuose, kur vykdoma saugumo kontrolė, o žuvų ir jūros gėrybių atžvilgiu akcentuoja laboratorinių tyrimų svarbą padidintos rizikos zonose.

  • Po 60 metų rasti Grenlandijos dirvožemio mėginiai atskleidė: prieš 400 000 metų čia buvo gerokai šilčiau

    Mokslininkus nustebino dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Grenlandijoje paimti ir dešimtmečiams užmiršti nuosėdų mėginiai. Jie buvo išgręžti iš maždaug 1,6 kilometro gylio po ledu, vykdant JAV šaltojo karo laikų projektą, susijusį su Camp Century baze.

    Nauja analizė rodo, kad maždaug prieš 400 000 metų Grenlandijos klimatas buvo gerokai šiltesnis nei dabar. Tyrėjai teigia, kad vasaros temperatūros tuomet galėjo būti apie 4,7 laipsnio Celsijaus aukštesnės, o tiriama teritorija, tikėtina, buvo be ledo.

    Šias išvadas komanda grindė nuosėdose išlikusių bakterijų pagamintų riebalų rūgščių molekulių tyrimais. Jų cheminė sudėtis kinta priklausomai nuo temperatūros, todėl jos leidžia atkurti, kokios sąlygos vyravo mėginių susidarymo laikotarpiu.

    Pasak tyrėjų, įspūdingiausia tai, kad santykinai nedidelis atšilimas sutapo su labai ryškiu ledo skydo atsitraukimu. Skaičiuojama, kad tam, jog Camp Century apylinkės būtų atsivėrusios, Grenlandijos ledyninis skydas šiame regione turėjo pasitraukti daugiau kaip 97 kilometrus nuo dabartinės ribos.

    „Stebina tai, kad vidutiniškai šiltesnių temperatūrų laikotarpis sutapo su tokiu dideliu ledo skydo atsitraukimu“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Johnas Michaelas Aguileras.

    Mokslininkai pabrėžia ir trukmės reikšmę: svarbu ne vien tai, kiek pakyla temperatūra, bet ir kiek ilgai šiluma išsilaiko. Tyrime primenama, kad prieš 5 000–10 000 metų vasaros Grenlandijoje buvo panašiai šiltos, tačiau Camp Century vis tiek išliko po ledu, todėl manoma, jog senasis šiltasis laikotarpis tęsėsi dešimtis tūkstančių metų.

    Kartu tyrėjai ragina nepadaryti klaidingų išvadų vertinant dabartį. Šiuolaikinis, žmogaus veiklos skatinamas atšilimas vyksta gerokai sparčiau, todėl ledo dangos reakcija ir jūros lygio rizikos scenarijai gali klostytis kitaip nei praeities klimato svyravimų metu.

  • Meino ūkyje pastebėta pilkoji garnė: paukštis sutraukė ornitologus, nes JAV jis itin retas

    JAV Meino valstijoje užfiksuotas neįprastas paukščių stebėtojams radinys: Keip Elizabeto apylinkėse, Džordano fermoje, pastebėta pilkoji garnė. Ši rūšis Europoje gerai pažįstama, tačiau kitoje Atlanto pusėje laikoma itin reta viešnia, todėl žinia greitai pasklido tarp ornitologų.

    Apie stebėjimą pranešė Meino ornitologų bendruomenė, o į vietą ėmė rinktis paukščių stebėtojai iš platesnio regiono. Paukštis laikėsi atvirose vietose ir netoli Spurvinko pelkės, kur, kaip nurodoma stebėjimų aprašymuose, medžiojo smulkius graužikus.

    Šio įvykio išskirtinumas susijęs su rūšies paplitimu. Pilkoji garnė natūraliai veisiasi ir migruoja daugiausia Europoje, Azijoje ir kai kuriose Afrikos dalyse, o Šiaurės Amerikoje jos pasirodymai fiksuojami retai ir dažniausiai laikomi atsitiktiniais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pilkoji garnė iš pirmo žvilgsnio primena Šiaurės Amerikoje įprastą didžiąją mėlynąją garnę. Patikimam atskyrimui svarbiausios plunksnų detalės: pilkajai garnei būdingesni šviesesni, beveik balti sparnų ir šlaunų plotai, kai vietinės rūšies plunksnos dažniau atrodo rusvesnio atspalvio.

    Kol kas nėra aišku, kodėl paukštis atsidūrė Meine. Gamtininkai neatmeta, kad tai galėjo būti jaunas individas, migracijos metu nukrypęs nuo įprasto maršruto, o tokie pavieniai nuklydimai, nors ir reti, paukščių pasaulyje pasitaiko.

    Tokios istorijos paukščių stebėtojams svarbios ne tik dėl išskirtinumo. Jos taip pat primena, kaip migraciją gali paveikti oro sąlygos, vėjai ir navigacijos klaidos, o atokūs šlapžemių plotai tampa laikinais sustojimo taškais net ir netikėtiems keliautojams.

  • Į ežerą sąmoningai panardino 140 medžių: po 11 metų paaiškėjo, kaip tai pakeitė žuvų gausą

    Viskonsino valstijoje (JAV) vykdytas ilgalaikis tyrimas atskleidė netikėtą efektą: į ežerą panardinus ištisus medžius, vandens telkinio potencialas išlaikyti žuvų populiacijas išaugo maždaug dvigubai. Eksperimentas atliktas Sanfordo ežere, o rezultatus aprašė „Wired2Fish“.

    Tyrimas pradėtas prieš 11 metų. Pirmajame etape į maždaug 37 hektarų ploto vandens telkinį tyrėjai įkėlė 140 sveikų medžių, daugiausia spygliuočių, siekdami patikrinti, kaip povandeninė mediena veikia maisto grandinę ir žuvų buveines.

    Vienas iš projekto vadovų, Viskonsino gamtos išteklių departamento atstovas Gregas Sassas pabrėžė, kad pokytis buvo reikšmingas, tačiau jį būtina suprasti teisingai.

    „Nustatėme, kad medžių įkėlimas maždaug dvigubai padidino, kiek žuvų Sanfordo ežeras dabar gali išlaikyti“, – sakė Gregas Sassas.

    Pasak tyrėjų, į vandenį patekę kamienai ir šakos ilgainiui tampa savotiškais gyvybės židiniais. Ant medienos įsitvirtina dumbliai, tarp šakų apsigyvena smulkūs bestuburiai, o mažos žuvys gauna ir maisto, ir slėptuvių nuo plėšrūnų.

    Dar viena grandis yra organinė medžiaga: į vandenį patekę lapai, spygliai ir palaipsniui yranti mediena papildo ekosistemą maistinėmis medžiagomis. Jos maitina organizmus, esančius pačioje mitybos grandinės pradžioje, todėl poveikis pasireiškia ne iš karto.

    Tyrėjai akcentuoja, kad kalbama ne apie automatinį visų rūšių žuvų skaičiaus padvigubėjimą. Rezultatas reiškia didesnį ežero produktyvumą, tai yra pajėgumą ilgainiui išlaikyti gausesnes ar stabilesnes žuvų populiacijas, jei kiti veiksniai išlieka palankūs.

    Po medžių įkėlimo Sanfordo ežere, anot publikacijos, fiksuotas kai kurių rūšių pagausėjimas, įskaitant stambianagį ešerį. Mokslininkai aiškina, kad tokie pokyčiai priklauso nuo to, kaip nauja buveinė perskirsto maistą ir slėptuves skirtingoms rūšims.

    Dėl lėto poveikio per maisto grandinę projektas nuo pat pradžių planuotas kaip ilgametis. Skaičiuojama, kad pilnam vaizdui gali prireikti 25–30 metų stebėsenos, nes naujai susiformavusioms ekologinėms nišoms reikia laiko stabilizuotis.

    Vėliau į ežerą papildomai panardinta dar 240 medžių, kad būtų galima įvertinti, ar egzistuoja riba, kai papildoma mediena nebedidina produktyvumo. Tai svarbu praktiniams sprendimams, kai planuojamos buveinių atkūrimo priemonės.

    Atskirai vertintas ir galimas poveikis vandens kokybei. Tyrėjų teigimu, 2024 metais atlikti matavimai neparodė neigiamo poveikio vandens skaidrumui ar bendrai kokybei, nors tokie rodikliai gali skirtis priklausomai nuo vandens telkinio savybių.

    Eksperimento išvados primena ir apie pakrančių tvarkymo pasekmes. Pernelyg intensyvus pakrančių „valymas“, kai šalinami nuvirtę medžiai bei natūrali augalija, gali sumažinti struktūrinę įvairovę, kurios reikia žuvims ir kitiems organizmams.

  • Tyrimas atskleidė, ką daro orangutanų juokas: po įrašų jie dažniau renkasi konkretų maistą

    Orangutanų kasdieniai sprendimai gali priklausyti ne vien nuo alkio ar įpročių. Naujas tyrimas parodė, kad išgirdę kitų orangutanų žaidimo garsus ir juoką, jie vėliau dažniau rinkosi su tais garsais susietą maistą.

    Darbo autoriai tokį efektą sieja su teigiamomis emocijomis, kurias sukelia socialiniai signalai. Kitaip tariant, nuotaika gali „priklijuoti“ malonesnę vertę tam, kas tuo metu patiriama ar išmokstama.

    Tyrimą atliko mokslininkų grupė, vadovaujama Indianos universiteto antropologijos ir kognityvinių mokslų profesorės Erikos Cartmill. Pasak jų, tikslas buvo patikrinti, ar emocijų ir mąstymo sąsajos, gerai žinomos iš žmonių tyrimų, pasireiškia ir žmogbeždžionėms.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Biology Letters. Eksperimente dalyvavo šeši orangutanai iš dviejų zoologijos sodų, kuriems iš pradžių buvo suformuotas paprastas įgūdis ieškoti skanėstų dubenėliuose.

    Vėliau kiekvienam gyvūnui tyrėjai pateikdavo du dubenėlius. Viename skanėstas būdavo paslėptas po saugia medžiaga, pavyzdžiui, samanomis ar pjuvenomis, o kitame būdavo kita medžiaga, bet be maisto.

    Prieš atnešant dubenėlius, orangutanams buvo leidžiami skirtingi garso įrašai. Vienais atvejais tai buvo jų gentainių žaidimo ir juoko garsai, kitais atvejais – neutralūs gamtos garsai, pavyzdžiui, vėjas.

    Vėlesniame etape gyvūnams pasiūlyti du dubenėliai, kuriuose abiejuose buvo paslėptas skanėstas, tik po skirtingomis medžiagomis. Tuomet paaiškėjo, kad orangutanai dažniau rinkdavosi tą variantą, kuris ankstesnėse dienose buvo siejamas su juoko įrašu.

    Ką reiškia šie rezultatai

    Tyrėjų vertinimu, toks pasirinkimas rodo, kad emocinė būsena gali sustiprinti asociacijas ir paveikti vėlesnį apsisprendimą. Kitaip tariant, svarbu ne vien tai, kiek kartų gyvūnas gauna atlygį, bet ir kokioje nuotaikoje tuo metu yra.

    „Viena iš mūsų pagrindinių motyvacijų yra tęsti žmonių tyrimų kryptį, kuri rodo, kad emocijos reikšmingai veikia racionalų mąstymą. Tai nėra du atskiri procesai, jie iš tiesų sąveikauja tarpusavyje“, – sakė Erika Cartmill.

    Išorinis komentaras taip pat pabrėžė socialinio konteksto reikšmę. Primatologas ir evoliucinės psichologijos tyrėjas Adriano Lameira iš Varviko universiteto rezultatus apibūdino kaip intriguojančius, nes jie parodo, kaip socialiniai garsai gali pakeisti preferencijas.

    „Išgirdę, kad kiti akivaizdžiai gerai leidžia laiką, orangutanai tarsi nusprendė: aš irgi imsiu tai, ką jie valgo“, – sakė Adriano Lameira.

    Mokslininkai pabrėžia, kad išvados gali būti aktualios ir žmonėms, ypač mokymosi aplinkoje. Jei informacija įsisavinama patiriant teigiamas emocijas, vėliau ji gali būti vertinama palankiau, net jei mokymosi tempas pats savaime nesikeičia.

    Tai gali padėti aiškinti, kodėl vieni dalykai ar temos žmonėms atrodo patrauklesni už kitus, o neigiamos emocijos, pavyzdžiui, nerimas pamokose, ilgainiui gali paveikti pasirinkimus. Autoriai tokias prielaidas siūlo vertinti atsargiai, tačiau ragina toliau tirti, kaip emocijos formuoja sprendimus tiek gyvūnų, tiek žmonių elgsenoje.

  • JT perspėja: 1,5 laipsnio šilimo riba beveik pasiekta, o politinės lyderystės vis dar stinga

    Jungtinės Tautos įspėja, kad pasaulio vidutinė temperatūra sparčiai artėja prie 1,5 laipsnio šilimo ribos, dėl kurios valstybės susitarė 2015 metais Paryžiaus susitarime. Nors pastaraisiais metais matomas tam tikras progresas, JT vertinimu, laiko ryžtingiems sprendimams lieka vis mažiau.

    Ši riba laikoma kritine ne todėl, kad po jos klimatas staiga „sugriūva“, bet todėl, kad didėja pavojingų reiškinių tikimybė ir mastas. Dažnėja mirtinos karščio bangos, stiprios liūtys ir potvyniai, ilgalaikės sausros, miškų gaisrai, o ekonomikos ir sveikatos sistemoms tenka vis didesnis krūvis.

    „Tie, kurie prie problemos prisidėjo mažiausiai, nukenčia pirmi ir labiausiai“, – sakė JT generalinis sekretorius António Guterresas.

    JT Aplinkos programos (UNEP) analizė pabrėžia, kad norint, jog iki amžiaus vidurio atšilimas viršytų 1,5 laipsnio ribą tik keliomis dešimtosiomis ir stabilizuotųsi apie 1,7–1,8 laipsnio, pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos turėtų kasmet mažėti daugiau nei 6 proc. iki 2035 metų. Tačiau dabartinė trajektorija išlieka priešinga, nes pagrindinis emisijų šaltinis vis dar yra anglies, naftos ir dujų deginimas.

    Kartu UNEP pažymi, kad technologinis lūžis įmanomas ir jau vyksta. Nuo Paryžiaus susitarimo atsinaujinančios energetikos pajėgumai augo gerokai sparčiau, nei prognozuota, o saulės energetikos plėtra daugelyje regionų tapo vienu pigiausių naujos generacijos elektros šaltinių.

    Vis dėlto atotrūkis tarp pažadų ir realių veiksmų išlieka. JT vertinimu, jei valstybės ir toliau laikysis dabartinės politikos, iki šio amžiaus pabaigos atšilimas gali pasiekti apie 2,8 laipsnio, o net ir įgyvendinus ambicingesnius nacionalinius planus pasaulis vis tiek rizikuoja sustoti ties maždaug 2,1 laipsnio.

    „Emisijų atotrūkis virto politinės lyderystės atotrūkiu, o pasauliui baigiasi laikas ir pasiteisinimai“, – sakė António Guterresas.

    Artėjanti JT klimato konferencija laikoma vienu svarbiausių politinių momentų, kai šalys gali sutarti dėl konkretesnių priemonių. Tarp aptariamų krypčių minimas spartesnis ekonomikos elektrifikavimas, tačiau aplinkosauginės organizacijos pabrėžia, kad vien elektrifikacijos neužtenka, jei elektra ir toliau gaminama iš iškastinio kuro.

    Ne mažiau aštrus klausimas išlieka klimato finansavimas: kas, kiek ir kokiomis sąlygomis turėtų apmokėti prisitaikymo bei nuostolių mažinimo priemones besivystančiose šalyse. JT argumentas paprastas: klimato padariniai didina nelygybę, o be finansinių svertų daug regionų lieka be realių galimybių apsisaugoti.

    Naujausi ekstremalūs reiškiniai Europoje, įskaitant didelius potvynius, JT ataskaitose apibūdinami kaip tendencijos, o ne pavieniai atsitiktinumai. Dėl šios priežasties JT ragina mažinti emisijas greičiau, kartu iš karto investuojant į prisitaikymą, kad miestai, infrastruktūra ir sveikatos sistemos atlaikytų dažnėjančius smūgius.

    „Kiekviena laipsnio dalis yra svarbi. Kiekvieni delsimo metai apsunkina kelią atgal. Uždarykime šį atotrūkį dabar“, – sakė António Guterresas.

  • Sibiro Denisovo urve aptikta ledynmečio rūšis: DNR atskleidė paslaptingą jakų giminaitį

    Denisovo urve Altajaus regione mokslininkai aptiko stambaus žinduolio kaulų fragmentų, kurie, kaip paaiškėjo, nepriklauso nė vienai iki šiol aprašytai rūšiai. Nors radiniai buvo pernelyg suirę, kad gyvūną būtų galima patikimai atpažinti pagal kaulų formą, atsakymus suteikė senovinės DNR tyrimai.

    Genetinė analizė parodė, kad ledynmečiu gyvenęs gyvūnas buvo artimas šiuolaikinių jakų giminaitis, tačiau atstovavo atskirai evoliucinei linijai. Tyrėjai šiai nežinomai rūšiai laikinai pritaikė darbinį pavadinimą Jakas X ir pabrėžė, kad tai nėra oficialus mokslinis vardas.

    Tyrėjai ištyrė 20 kaulų fragmentų, iš kurių 14 rasta Denisovo urve, o likusieji – kitose regiono vietose. Mėginių amžius apėmė ilgą laikotarpį – maždaug nuo 250 000–200 000 metų iki apie 27 000 metų, todėl radiniai leidžia spręsti, kad rūšis regione egzistavo tūkstantmečiais.

    Nepaisant prastos kaulų būklės, komandai pavyko atkurti 20 senovinių genomų ir palyginti juos su šiuolaikinių bei išnykusių porakanopių duomenimis. Rezultatai parodė, kad gyvūnas priklausė jaučių pošeimiui, bet neatitiko nė vienos žinomos rūšies, o jo linija nuo šiuolaikinių jakų protėvių greičiausiai atsiskyrė maždaug prieš 400 000 metų.

    Vis dėlto vien genetinių duomenų nepakanka, kad būtų formaliai aprašyta nauja rūšis pagal zoologinės nomenklatūros taisykles. Tam paprastai reikia diagnostinių anatominių požymių, aiškaus tipinio egzemplioriaus ir išsamios aprašomosios medžiagos, o fragmentiški kaulai šiuos reikalavimus apsunkina.

    Mokslininkų vertinimu, Jakas X gyveno toje pačioje šaltojo laikotarpio aplinkoje kaip ir kiti vadinamosios mamutinės stepės gyventojai. Tuo metu didelę Sibiro dalį dengė žolynais paremta ekosistema, kurioje ganėsi stambūs žinduoliai, o jų gausa palaikė ir stambiųjų plėšrūnų populiacijas.

    Tarp to meto gyvūnų, su kuriais galėjo dalytis buveinę Jakas X, minimi stepiniai stumbrai, taurai, vilnoniai mamutai, vilnoniai raganosiai ir arkliai. Tarp stambiųjų plėšrūnų regione galėjo pasitaikyti urvinių hienų ir rudųjų lokių, o tai rodo sudėtingus mitybos ryšius ir konkurenciją.

    Genominiai duomenys leido apytikriai atsekti ir populiacijos pokyčius. Tyrėjai daro prielaidą, kad skaitlingumas galėjo smarkiau kristi atšilimo laikotarpiu maždaug prieš 120 000 metų, kai keičiantis klimatui kito ir buveinės bei pašaro prieinamumas.

    Rūšis vėliau išnyko, tačiau tikslaus išnykimo laiko kol kas nustatyti nepavyko. Mokslininkai pabrėžia, kad ateityje lemiamą vaidmenį gali suvaidinti nauji radiniai su geriau išlikusia anatomine medžiaga, kuri leistų rūšį aprašyti formaliai.

  • Anglijoje be spyglių likęs ežiukas tapo interneto sensacija: ar jie gali ataugti ir kada verta nerimauti

    Anglijoje nufilmuotas beveik be spyglių likęs ežiukas vardu Olis netikėtai tapo interneto sensacija, o įrašai apie jo būklę sulaukė milijonų peržiūrų. Gyvūnas į globą pateko Devono grafystėje veikiančiame ežių gelbėjimo centre, kai savanoriai pamatė, kad jis yra akivaizdžiai nusilpęs ir jam reikia skubios pagalbos.

    Centro darbuotojai pasakojo, kad atvežtas ežiukas buvo labai prastos būklės: jam buvo sunku ėsti, o atveriant burną pasirodydavo kraujas. Veterinarai nustatė dvi pagrindines problemas: grybelinę odos ligą, dažnai vadinamą odos grybeliu, ir bakterinę infekciją, dėl kurių didelė dalis spyglių iškrito.

    „Kai jis prasižiodavo, pradėdavo kraujuoti. Jam akivaizdžiai buvo labai skaudu“, – sakė gelbėjimo centro viena įkūrėjų Džudi Tomson.

    Pasak gelbėtojų, po gydymo ir nuolatinės priežiūros ežiuko būklė stabilizavosi: oda pamažu gyja, šašų mažėja, o gyvūnas jau pats valgo ir palaiko pastovų svorį. Vis dėlto jo dar negalima grąžinti į laukinę gamtą, nes be spyglių ežys yra ypač pažeidžiamas ir prasčiau apsisaugo nuo plėšrūnų bei šalčio.

    Olį išgarsino ne tik istorija, bet ir išvaizda: žmonės socialiniuose tinkluose jį lygino su avokadu, didele bulve ar susuktu kojiniu. Gelbėtojai sako, kad toks „be spyglių“ ežys pasitaiko retai, todėl dalis žmonių net ne iš karto supranta, koks tai gyvūnas.

    Specialistai pabrėžia, kad ežių spygliai gali ataugti, nes jie nuolat kinta viso gyvenimo metu. Spygliai sudaryti iš keratino, tos pačios medžiagos, kuri sudaro žmogaus plaukus ir nagus, todėl praradus senus spyglius, nauji gali pradėti augti tik po to, kai oda atsistato ir uždegimas suvaldytas.

    Jaunikliai gimsta su minkštesniais, šviesesniais spygliais, kurie greitai pasikeičia į tvirtesnius. Tačiau suaugusiam ežiui staigus, didelis spyglių netekimas ir plikų plotų atsiradimas paprastai rodo sveikatos problemą, o dažniausios priežastys yra odos grybelis, erkės, bakterinės infekcijos ar kiti uždegimai.

    Gelbėtojai primena, kad dieną lauke pamatytas ežys ne visada reiškia bėdą, bet tai dažnai būna signalas, kad gyvūnas nusilpęs, serga ar ieško pagalbos. Tokiais atvejais patariama kreiptis į vietos laukinių gyvūnų globos ar gelbėjimo organizacijas, nes netinkamas maistas, stresas ir šaltis ežiams gali būti lemtingi.

    Olį išgarsinusi istorija padėjo atkreipti dėmesį ir į pačių gelbėjimo centrų kasdienybę. Centras, prižiūrintis ežius privačiuose namuose, per kelerius metus gerokai išplėtė veiklą: dabar kasmet priima daugiau nei 1 000 gyvūnų, o vienu metu globoja iki kelių šimtų ežių, todėl parama tampa gyvybiškai svarbi.

    Populiarumas virto ir realia pagalba: pasakojimas apie Olį paskatino aukoti, o surinkta suma pasiekė maždaug 5 800 eurų. Gelbėtojai sako, kad tokios istorijos padeda žmonėms pastebėti, kaip greitai laukiniai gyvūnai nukenčia nuo ligų, sužalojimų ar nepalankių sąlygų, ir kodėl profesionali priežiūra jiems dažnai yra vienintelė galimybė išgyventi.