CP v2

Tag: Ekologija

  • 1956 metais sužieduotas albatrosas vėl grįžo į Midvėjaus atolą: rekordas, stebinantis mokslininkus

    Wisdom istorija išskirtinė tuo, kad ji identifikuojama ne pagal siųstuvą ar GPS, o pagal paprastą metalinį žiedą. Patelė buvo sužieduota 1956 metais, kai biologai ją rado perinčią kiaušinį, todėl daryta išvada, kad ji gimė ne vėliau kaip 1951 metais.

    Kai paukštė buvo sužieduota pirmą kartą, ji jau buvo reprodukciškai subrendusi ir perėjo, tad jos amžių teko vertinti netiesiogiai. Tokia metodika laukinėje gamtoje taikoma dažnai: sužiedavimo momentas tampa patikimu atskaitos tašku, o ankstesnis amžius nustatomas pagal biologinius požymius ir elgseną.

    Per dešimtmečius žiedą teko keisti dėl nusidėvėjimo, tačiau identifikacija buvo išlaikyta. Ypač simboliška, kad vieną kartą paukštę vėl pagavo ir peržiedavo tas pats biologas, kuris ją sužiedavo pirmąsyk, praėjus keliems dešimtmečiams.

    Nors Wisdom amžius žmogui atrodytų sunkiai įsivaizduojamas, mokslininkai pabrėžia, kad ji ir toliau dalyvauja perėjime. Biologų vertinimu, per gyvenimą ji galėjo sudėti apie 50–60 kiaušinių ir užauginti iki 30 jauniklių, nors tikslius skaičius patvirtinti sudėtinga.

    Pastaraisiais metais fiksuota, kad po ilgamečio partnerio dingimo ji rado naują patiną ir sėkmingai susilaukė jauniklio. Tai dar kartą atkreipė dėmesį į albatrosų ilgaamžiškumą ir tai, kaip stipriai jie prisiriša prie perėjimo vietų.

    Wisdom gyvenimo istorijoje minimas ir 2011 metais įvykęs stiprus cunamis, kuris Midvėjaus atole pražudė daugybę jauniklių. Vis dėlto pati paukštė, kaip ir dalis kolonijos suaugėlių, išgyveno, o populiacijos stebėsena buvo tęsiama.

    Albatrosai kasmet migruodami įveikia tūkstančius kilometrų virš Ramiojo vandenyno, todėl per visą gyvenimą Wisdom galėjo nuskristi kelis milijonus kilometrų. Šios kelionės ilgą laiką buvo suprantamos ne iš palydovinių duomenų, o iš sugrįžimų į tą pačią koloniją ir žiedavimo įrašų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad būtent čia slypi istorijos išskirtinumas: labai paprastas žiedas leidžia patikimai atpažinti paukštę po dešimtmečių. Toks ilgalaikis žiedavimas laikomas vienu svarbiausių būdų suprasti jūrinių paukščių ilgaamžiškumą, migraciją ir perėjimo sėkmę.

  • Per sausrą 16-metė virė apelsinų žieves: pigus biopolimeras dirvoje sulaikė daugiau vandens

    2016 metais Pietų Afrika patyrė vieną skaudžiausių sausrų per stebėjimų istoriją: kritulių kiekis smuko, didžioji dalis regionų skelbė stichinę nelaimę, o ūkininkai stebėjo džiūstančius pasėlius. Tuo metu 16-metė Johanesburgo moksleivė Kiara Nirghin ėmė ieškoti sprendimo ne „kaip iškviesti lietų“, o kaip dirvožemyje ilgiau išlaikyti jau turimą drėgmę.

    Ji dėmesį sutelkė į superabsorbentus, dar vadinamus hidrogeliais, kurie sugeria didelius vandens kiekius ir vėliau palaipsniui atiduoda juos augalams. Tokie polimerai plačiai naudojami žemės ūkyje, tačiau dažnai gaminami akrilo pagrindu, nėra lengvai suyrantys ir gali būti brangūs, ypač jei reikalingi dideli kiekiai.

    Nirghin iškėlė hipotezę, kad panašų vandens sugeriantį polimerą galima sukurti iš maisto atliekų, kuriose gausu polisacharidų. Pagrindine žaliava ji pasirinko apelsinų žieves, kuriose yra pektino, o papildomu komponentu tapo avokadų žievės.

    Eksperimentų metu moksleivė apelsinų žieves virė, kad išgautų pektinu turtingą skystį, tuomet jį maišė su susmulkintomis ir išdžiovintomis žievėmis bei avokado likučiais. Mišinį ji paliko saulėje, kur šiluma ir ultravioletiniai spinduliai padėjo susiformuoti struktūrai, galinčiai sugerti ir sulaikyti vandenį.

    Pagal projekto aprašymuose minimus bandymus, jos sukurtas biopolimeras sugėrė apie 76,1 proc. skysčio, kai pramoninis akrilinis analogas sugėrė apie 74,7 proc. Taip pat teigta, kad medžiaga gali sulaikyti maždaug 300 kartų didesnį vandens kiekį nei jos pačios svoris, tačiau tokie skaičiai priklauso nuo bandymo sąlygų ir metodikos.

    Vienas svarbiausių projekto argumentų buvo kaina: skaičiuota, kad tokios medžiagos gamyba galėtų kainuoti maždaug 30–60 eurų už toną, kai kai kurių pramoninių sprendimų kaina gali siekti apie 1 800–2 700 eurų už toną. Be to, maisto atliekų pagrindu sukurtas produktas būtų biologiškai suyrantis, o tai mažintų ilgalaikę taršos riziką dirvožemyje.

    Vis dėlto pati idėja neturėtų būti vertinama kaip paruošta masinei rinkai technologija. Projekto rezultatai buvo gauti mokyklinių eksperimentų aplinkoje, todėl prieš realų pritaikymą reikėtų nepriklausomų laboratorinių patikrų, standartizuotų bandymų bei lauko tyrimų skirtinguose dirvožemiuose ir klimato sąlygose.

    Projektas, pavadintas No More Thirsty Crops, 2016 metais pelnė „Google“ mokslo mugės apdovanojimą už socialinį poveikį Artimųjų Rytų ir Afrikos regionui, o vėliau ir pagrindinį prizą. Jo esmė paprasta: panaudoti tai, kas paprastai išmetama, ir paversti medžiaga, galinčia padėti augalams išgyventi sausrų metu.

    Pastaraisiais metais sausros ir karščio bangos vis dažniau siejamos su klimato kaitos poveikiu, todėl auga susidomėjimas sprendimais, kurie mažina vandens sąnaudas ir gerina dirvožemio drėgmės išlaikymą. Tokios iniciatyvos kaip Nirghin darbas rodo kryptį, kurioje susitinka tvarumas, žiedinė ekonomika ir praktiniai žemės ūkio poreikiai.

  • Černobylio rezervate patrulis sustojo kelyje: žibintų šviesoje sustingo naktinis paukštis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate vakarinio patruliavimo metu automobilio ekipažui kelią netikėtai užtvėrė naktinis miško paukštis – slanka. Paukštis buvo pastebėtas tiesiog ant kelio, stovintis baloje ir, anot rezervato darbuotojų, neskubėjo pasitraukti net priartėjus automobiliui.

    Specialistai pasakoja, kad slanka kurį laiką ramiai ilsėjosi ir į žibintų šviesą reagavo minimaliai: tik pasuko galvą, tačiau liko vietoje. Tik po trumpos „fotosesijos“ paukštis galiausiai pasitraukė į kelkraštį ir nuskrido ieškoti kitos drėgnos vietos.

    Ornitologų teigimu, slankos reakcija į ryškią, kryptinę šviesą tamsoje yra gerai žinomas reiškinys. Staiga apšviestas paukštis trumpam gali prarasti orientaciją ir sustingti, todėl iš šalies atrodo, kad jis sąmoningai „blokuoja“ kelią.

    Ši savybė žinoma ir mokslininkams: naktinių paukščių gaudymo bei žiedavimo metu būtent trumpalaikis dezorientacijos momentas kartais tampa proga paukštį saugiai suimti, įvertinti būklę ir paleisti. Rezervato darbuotojai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia neartėti per greitai ir nedaryti staigių manevrų.

    Rezervato specialistai aiškina, kad slanką galėjo privilioti baloje susikaupęs vanduo ir drėgnas dumblas. Po karščio ir sausrų laikotarpių tradicinės šios rūšies buveinės išdžiūsta, todėl net mažos, po lietaus atsiradusios balos tampa svarbiomis maitinimosi ir poilsio vietomis.

    Slanka maistą dažniausiai susiranda drėgnoje dirvoje, kur ilgu, plonu snapu ieško bestuburių. Dėl to po lietaus susidariusios šlapios „salelės“ gali tapti laikinais traukos taškais net ir netipinėse vietose, įskaitant pakeles.

    Ornitologai taip pat atkreipia dėmesį į slankos anatomiją: paukščio akys yra aukščiau ir šiek tiek pastumtos atgal, todėl regos laukas itin platus. Tai leidžia stebėti aplinką ne tik priekyje, bet ir šonuose bei iš dalies už nugaros, o tokia adaptacija padeda laiku pastebėti plėšrūnus.

    Nors slankos dažniausiai aktyvios prieblandoje ir naktį, jos neretai palieka miško priedangą ir skrenda į atviresnes vietas, pavyzdžiui, pievas ar laukus. Dėl to susidūrimas su automobiliu naktį nėra visiškai neįmanomas, ypač kai aplinkoje trūksta drėgnų plotų.

    Rezervato darbuotojai primena, kad laukinių gyvūnų trikdyti nereikėtų: geriausia sumažinti greitį, neakinti ilgosios šviesos srautu ir palikti paukščiui laiko pasitraukti. Tokie epizodai, pasak jų, primena, kaip greitai aplinkos sąlygos gali paveikti net įprastų rūšių elgesį.

  • 56 mln. metų senumo miškų pamoka: per spartų atšilimą Žemė pradėjo ruduoti ir tai kartojasi

    Mokslininkai atkūrė, kaip atrodė miškai prieš maždaug 56 milijonus metų, kai Žemę ištiko staigaus atšilimo epizodas, vadinamas paleoceno ir eoceno terminio maksimumo laikotarpiu. Tyrimas rodo, kad tuomet didelės teritorijos tapo pastebimai rudesnės, nes miškų danga retėjo, o ekosistemos patyrė stiprų karščio ir sausros stresą.

    Šis laikotarpis siejamas su didžiuliais anglies išmetimais į atmosferą, tikėtina, dėl intensyvios vulkaninės veiklos. Augant anglies dioksido koncentracijai, kilo temperatūra, o daugelyje regionų mažėjo kritulių, todėl sausros tapo dažnesnės ir ilgesnės, o sausumo poveikis miškams stiprėjo.

    Norėdami įvertinti senovinių miškų tankį, tyrėjai analizavo mikroskopines suakmenėjusių lapų struktūras, išlikusias uolienose dabartinio Vajomingo teritorijoje. Lapų paviršiaus ląstelių forma gali išduoti, kiek šviesos pasiekdavo augalą, o tai tiesiogiai susiję su lajų tankiu ir miško uždarumu.

    Tankioje paunksmėje augantys lapai dažniau turi pailgesnes ląsteles, nes augalas prisitaiko efektyviau sugerti ribotą šviesą. Palyginę šiuos požymius su šiuolaikinių augalų duomenimis, mokslininkai sukūrė metodą, leidžiantį iš lapų mikrostruktūros spręsti apie istorinių miškų būklę.

    Rekonstrukcija parodė, kad tuometiniai miškai šiame regione tapo retesni, sumažėjo didelių medžių, o lajos akivaizdžiai praretėjo. Tyrėjų vertinimu, karščio ir sausros derinys kėlė augalams tokį stresą, kad didėjo medžių žūties rizika, spartėjo dirvožemio erozija ir silpnėjo sausumos vandens apytaka.

    Tokie procesai svarbūs ne tik vietos mastu: retėjant miškams, sumažėja jų gebėjimas stabilizuoti mikroklimatą, sulaikyti drėgmę ir apsaugoti dirvožemį. Ilgainiui tai gali skatinti tolesnį sausėjimą ir dar labiau komplikuoti miškų atsikūrimą.

    Tyrėjams nerimą kelia panašumai su dabartinėmis tendencijomis, kurias fiksuoja palydoviniai stebėjimai. Po kelių dešimtmečių, kai dalyje pasaulio buvo matomas bendras „žalėjimo“ efektas, kai kuriuose regionuose vis dažniau registruojamas „rudėjimas“, siejamas su sausromis, karščio bangomis, gaisrais, kenkėjais ir ligomis.

    Miškai yra vienas svarbiausių anglies „sugertuvų“, todėl jų silpnėjimas reiškia ne tik biologinės įvairovės praradimus. Kai miškų danga retėja arba didėja medžių žūtis, silpnėja ir natūrali klimato sistemos apsauga, o tai gali didinti atšilimo pagreitį.

    Tyrimas pabrėžia ir esminį skirtumą: šiandien anglis į atmosferą patenka gerokai sparčiau nei per tą senovinį atšilimo epizodą. Tai reiškia, kad ekosistemoms gali pritrūkti laiko prisitaikyti, o miškų atsakas kai kuriose vietovėse gali būti staigesnis, nei tikėtasi.

    „Kai klimatas šyla ir sausėja, miškai gali pereiti į būseną, kurioje jie nebepajėgia išlikti tokie tankūs kaip anksčiau“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, apibendrindamas pagrindinę išvadą.

  • Černobylio rezervate po gaisrų sugrįžo skruzdėlės: mokslininkai aiškinasi, kaip jos atkuria kolonijas

    Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferos rezervate po neseniai kilusių miškų gaisrų užfiksuotas netikėtas reiškinys: teritorijose, kurios atrodė beveik visiškai išdegusios, vėl gausėja skruzdėlių.

    Tyrėjai pasakoja, kad pirmųjų išvykų metu vaizdas priminė ankstesnių didelių gaisrų pasekmes: daug pajuodusių plotų, apdegusios paklotės ir menkai pastebimas gyvybės sugrįžimas. Vis dėlto jau tuomet pavyko pamatyti pavienių raudonųjų miško skruzdėlių.

    Po maždaug mėnesio situacija, pasak rezervato specialistų, pasikeitė akivaizdžiai: pradėjo kaltis žolė, o skruzdėlių tapo gerokai daugiau, jos ėmė rastis įvairiose vietose.

    Ekologų teigimu, miško gaisras skruzdėlėms dažnai reiškia tiesioginę kolonijos žūtį. Jų lizdai paprastai būna sudaryti iš degių medžiagų, todėl ugnis gali sunaikinti visą konstrukciją, o vietoje jos neretai lieka tik įduba.

    Dar viena problema yra tai, kad kartu su lizdu prarandama ir įprasta maisto bazė, o aplinkos sąlygos kardinaliai pasikeičia. Po gaisro pakinta temperatūros režimas, drėgmė, šešėliavimas ir miško paklotės struktūra, todėl įprasta buveinė tampa sunkiai atpažįstama.

    Nepaisant to, mokslininkus nustebino skruzdėlių aktyvumas pelenais virtusiose vietose. Pastebėta, kad jos ėmė formuoti naujus lizdus, tiesti takus ir iš esmės iš naujo „užimti“ išdegusią teritoriją.

    Rezervatas pranešė parengęs tyrimų planą, kurio darbinis pavadinimas lietuviškai skambėtų kaip skruzdėlių postapokalipsė. Prie darbų taip pat įtrauktas studentas, planuojantis šią temą nagrinėti bakalauro studijų darbe.

    Šiuo metu renkami duomenys, kurie turėtų padėti atsakyti į esminius klausimus: kaip skruzdėlės išgyvena didelio masto gaisrus, kokie veiksniai lemia jų sugrįžimo greitį ir ar kolonijos atsikuria iš išlikusių individų, ar į išdegusias vietas atkeliauja iš aplinkinių plotų.

    Skruzdėlės miško ekosistemose laikomos svarbiais „inžinieriais“: jos purena dirvožemį, perneša organines medžiagas, daro įtaką kai kurių augalų sėklų plitimui ir dalyvauja vabzdžių populiacijų reguliavime.

    Dėl to jų gana greitas sugrįžimas po gaisro gali būti vienas iš signalų, kad bent dalis ekosistemos procesų pradeda atsigauti. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad ilgalaikės išvados galės būti daromos tik įvertinus, ar naujos kolonijos yra stabilios ir ar joms pakanka maisto bei tinkamų mikrobuveinių.

  • Teksase bandomi keliai iš perdirbto plastiko: ar ši danga karštyje tarnaus ilgiau už asfaltą?

    Teksase pradėtas realiomis sąlygomis tikrinti sprendimas, kuris vienu metu taikosi į dvi problemas: kelių dangos ilgaamžiškumą ir augančias plastiko atliekų apimtis. Inžinieriai į karštą asfalto mišinį įmaišė perdirbto plastiko ir tokią dangą paklojo bandomame kelio ruože, stebėdami, kaip ji elgiasi veikiama karščio ir eismo.

    Idėja paprasta: dalį bitumo, kuris gaminamas iš naftos produktų ir veikia kaip rišamoji asfalto medžiaga, pakeisti perdirbto plastiko priedu. Karštuose regionuose, tokiuose kaip Teksasas, tradicinė danga dažniau patiria deformacijas ir skilinėjimą, todėl ieškoma mišinių, geriau atlaikančių aukštą temperatūrą.

    Bandomajame projekte plastikas pirmiausia išrūšiuojamas, nuvalomas, susmulkinamas į dribsnius, o vėliau įmaišomas į įkaitintą asfaltą, kad ištirptų ir pasiskirstytų mišinyje. Tokiu būdu dalis tradicinės rišamosios medžiagos pakeičiama plastiku, o pati danga turėtų išlaikyti pagrindines eksploatacines savybes.

    Teksaso universiteto Arlingtone komanda, dirbanti kartu su vietos kelių priežiūros institucijomis, stebi dangą realiame eisme. Pirminiai stebėjimai rodo, kad bandymo metu, kai oro temperatūra viršijo 38 laipsnius Celsijaus, danga neparodė akivaizdžių greitos degradacijos požymių, tačiau galutinėms išvadoms dar per anksti.

    Pasaulyje plastiku modifikuotas asfaltas tiriamas ne vienerius metus, o dalis laboratorinių rezultatų rodo geresnį atsparumą provėžoms ir didesnį standumą, ypač esant aukštesnei temperatūrai. Kai kuriuose darbuose fiksuojama, kad nedidelis polimerų kiekis mišinyje gali pagerinti mechanines savybes, nors poveikis priklauso nuo plastiko tipo, jo kiekio ir technologijos.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad laboratoriniai bandymai ne visada tiksliai atspindi daugiamečio naudojimo realybę. Dangos ilgaamžiškumui lemiami ir tokie veiksniai kaip sunkiojo transporto intensyvumas, pagrindo būklė, drėgmės režimas, mišinio paruošimo kokybė ir priežiūros darbų reguliarumas.

    Vienas dažniausiai keliamų klausimų yra mikroplastiko atsiradimo rizika. Kai kurių tyrimų vertinimu, plastikas, integruotas į asfalto struktūrą, gali būti mažiau linkęs atsiskirti į smulkias daleles, tačiau tai priklauso nuo mišinio sudėties ir dangos dilimo intensyvumo.

    Ne mažiau svarbi praktinė pusė: norint technologiją taikyti plačiai, reikia užtikrinti stabilų švaraus, tinkamai išrūšiuoto plastiko srautą, nes priemaišos gali keisti mišinio savybes. Taip pat vertinamas ekonominis efektyvumas, nes kelių tarnyboms svarbu ne tik ekologija, bet ir aiškus remonto kaštų mažėjimas per visą dangos gyvavimo ciklą.

    Jei Teksase vykstantys bandymai pasiteisins, tokia technologija galėtų tapti vienu iš būdų mažinti bitumo poreikį ir kartu nukreipti dalį plastiko atliekų nuo sąvartynų. Tačiau galutinį atsakymą lems kelių metų stebėsena, nepriklausomi bandymai ir aiškūs duomenys apie ilgaamžiškumą, saugumą ir poveikį aplinkai.

  • Netoli Lucko saugomas 250 metų ąžuolas su penkiais kamienais: miške dar matyti karo pėdsakai

    Netoli Lucko, šiaurinėje Derno kaimo pašonėje, tarp geležinkelio ir kelio Luckas–Rivne, yra saugomas Papikų miško masyvas. Čia auga išskirtinis, maždaug 250 metų amžiaus ąžuolas, turintis net penkis kamienus ir tapęs vietos simboliu.

    Miško teritorija siekia apie 606 hektarus, o didžiąją dalį sudaro ąžuolynai, kurių amžius vietomis siekia iki 130 metų. Specialistai pabrėžia, kad Papikai vertingi ne tik dėl brandžių medynų, bet ir dėl biologinės įvairovės bei istorinių sluoksnių, susiklosčiusių per kelis šimtmečius.

    Miško plėtra ypač suintensyvėjo XX amžiaus pradžioje, kai natūralią skroblynų ir ąžuolų augavietę ėmė papildyti dirbtinai sodinti medynai. Istoriniai šaltiniai ir vietos pasakojimai sieja tuos darbus su laikotarpiu, kai apylinkės priklausė Olykos dvarą valdžiusiems Radviloms.

    Papikuose aptinkama ir retų augalų: čia auga į Ukrainos Raudonąją knygą įrašyta baltažiedė snieguolė, taip pat plačialapis saulenis, turintis regioninį apsaugos statusą. Tokios rūšys rodo, kad miško paklotė ir drėgnesnės vietos išlaikė natūralioms buveinėms būdingas sąlygas.

    Gyvūnijos įvairovė taip pat juntama: vietovėje fiksuojama apie 70 paukščių rūšių, o tarp stambesnių žvėrių galima sutikti stirnų. Vietos gyventojai pasakoja, kad anksčiau į šiuos miškus esą užklysdavo ir stumbrai, nors šiandien tokie susitikimai būtų itin reti.

    Miškas, kuris prisimena frontą

    Didžiausią įspūdį lankytojams dažnai palieka ne tik penkiakamienis ąžuolas, bet ir miške išlikę karo pėdsakai. Pirmojo pasaulinio karo metais per šią teritoriją ėjo fronto linija, todėl vietovė buvo militarizuota ir smarkiai keitėsi.

    Nors nuo tų įvykių praėjo daugiau nei šimtmetis, tarp medžių vis dar galima rasti apkasų ir įtvirtinimų fragmentų. Gamta pamažu juos užkloja, tačiau reljefo nelygumai ir žemės darbų žymės daug kur tebėra aiškiai atpažįstamos.

    Pačiam ąžuolui priskiriamas maždaug 250 metų amžius reiškia, kad jis augo dar gerokai iki XX amžiaus sukrėtimų ir išgyveno du pasaulinius karus. Tokie seni medžiai dažnai vadinami gyvaisiais liudytojais, nes jų gyvavimo trukmė apima kelias žmonių kartas ir skirtingus istorijos tarpsnius.

    Kodėl tokios vietos svarbios šiandien?

    Saugomi miško masyvai, kuriuose dera senas medynas, retos rūšys ir istorinis kraštovaizdis, tampa vis reikšmingesni tiek gamtosaugai, tiek vietos turizmui. Europoje vis dažniau akcentuojama, kad biologinės įvairovės išsaugojimas priklauso ne vien nuo rezervatų ploto, bet ir nuo buveinių kokybės bei tęstinumo.

    Papikų atvejis parodo, kaip vienoje teritorijoje susikerta ekologinė ir kultūrinė vertė: nuo XX amžiaus pradžios sodintų medynų iki natūralių augaviečių ir karo palikimo. O penkiakamienis ąžuolas išlieka ryškiausiu šios vietos akcentu, primenančiu, kad istorija ir gamta dažnai gyvena viename kraštovaizdyje.

  • Prie Suomijos ir Rusijos sienos įstrigo šernai: dėl AKM užverti vartai, valdžia imasi ribojimų

    Prie rytinės Suomijos sienos susitelkė dešimtys šernų, kurių įprastas migracijos kelias į Rusijos pusę laikinai užkirstas. Situaciją lėmė afrikinio kiaulių maro (AKM) židinys, dėl kurio sugriežtinta kontrolė ir apribotas gyvūnų judėjimas pasienyje.

    Suomijos žiniasklaida skelbia, kad pasienio ruože gali būti iki maždaug šimto šernų. Įprastai laukiniai gyvūnai laisvai migruoja abipus sienos ieškodami maisto, tačiau šįkart jų judėjimą sustabdė prevencinės priemonės, taikomos dėl AKM grėsmės.

    Rytų Suomijoje, Kymenlaakso regione, Virolahti apylinkėse AKM buvo nustatytas po to, kai virusas aptiktas nugaišusiuose šernų jaunikliuose. Tai signalas, kad infekcija cirkuliuoja laukinėje faunoje, o didžiausia rizika kyla tiek kitiems šernams, tiek kiaulininkystės ūkiams.

    Reaguodami į židinį, Suomijos pareigūnai laikinai uždarė specialius vartus laukiniams gyvūnams pasienio tvoroje. Tokie sprendimai paprastai priimami siekiant sumažinti šernų judėjimą, nes būtent migracija ir kontaktas tarp bandų laikomi vienu svarbiausių AKM plitimo veiksnių.

    Pasienio tarnyba sprendimą grindžia maisto saugos institucijų prašymu ir pabrėžia, kad režimas galios iki atskiro nurodymo. Pareigūnai taip pat viešai informavo apie situaciją, kad gyventojai laikytųsi papildomų taisyklių, galiojančių infekcijos zonoje.

    Suomijos specialistai įspėja, kad užblokavus įprastą kelią šernai gali pradėti trauktis į vakarus, arčiau gyvenviečių ir ūkių. Dėl to taikomos priemonės, kurios mažintų gyvūnų išbaidymą ir netikėtą jų persigrupavimą į naujas teritorijas.

    Infekcijos paveiktose vietovėse, įskaitant Virolahti, Miehikkälä ir dalį Lappeenrantos apylinkių, laikinai apribota medžioklė, kai kurios miško darbų veiklos ir šunų vedžiojimas be pavadėlio. Taip siekiama sumažinti triukšmą ir žmonių judėjimą, kuris galėtų išgąsdinti šernus ir paskatinti juos palikti kontrolės zoną.

    Be to, tam tikru spinduliu nuo užkrato nustatymo vietos gali būti ribojamas uogavimas ir grybavimas. Nors AKM žmonėms nepavojingas, tokie ribojimai taikomi dėl biologinio saugumo: virusas gali būti netyčia perneštas ant avalynės, įrankių, transporto priemonių ar per maisto atliekas.

    AKM yra labai užkrečiama virusinė liga, pavojinga naminėms kiaulėms ir šernams, dažnai sukelianti didelį gaišimą. Vakcinos plačiam praktiniam naudojimui Europoje vis dar nėra, todėl pagrindinės priemonės išlieka prevencija, biosauga, greitas židinių nustatymas ir judėjimo kontrolė.

    Suomijos institucijos svarsto, ar prireiks papildomų fizinių užtvarų, kad šernai neišsisklaidytų už židinio ribų. Tokie sprendimai gali užtrukti mėnesius, tačiau AKM atvejais laikas laikomas kritiniu veiksniu, nes virusas gali išplisti per trumpą laiką ir sukelti didelę žalą žemės ūkiui.

    Ekspertai nuolat primena, kad svarbiausia yra biosauga: nešerti šernų maisto atliekomis, nepalikti atliekų gamtoje, laikytis reikalavimų ūkiuose ir nedelsiant pranešti apie rastus nugaišusius šernus. Tai priemonės, kurios, pasak veterinarijos ir maisto saugos institucijų, realiai mažina AKM plitimą.

  • Kodėl zebrai reikalingos juostos: eksperimentas su apjuostuotais arkliais pateikė aiškų atsakymą

    Ilgą laiką buvo manoma, kad zebro juostos pirmiausia padeda pasislėpti nuo plėšrūnų ar bent jau klaidina liūtus per gaudynes. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo kitą, kur kas praktiškesnę priežastį: kontrastingas raštas trukdo kraujasiurbėms musėms ir akliams nutūpti ant gyvūno.

    Viename dažniausiai cituojamų bandymų Jungtinės Karalystės mokslininkai stebėjo zebrų ir įprastų arklių elgesį tomis pačiomis sąlygomis. Nors vabzdžiai aplink abu gyvūnus skraidė panašiai dažnai, ant zebrų jie tūpė beveik keturis kartus rečiau, o tai paskatino ieškoti paaiškinimo pačiame rašte.

    Kad atskirtų rašto poveikį nuo kitų veiksnių, tyrėjai arklius paeiliui dengė skirtingomis gūniomis: vientisai juoda, vientisai balta ir juostuota, imituojančia zebro kailį. Rezultatas buvo nuoseklus: ant vientisų paviršių vabzdžiai tūpė gerokai dažniau, o ant juostuotos gūnios jiems tai pavykdavo rečiau.

    Lėto kadro vaizdo įrašai padėjo suprasti mechanizmą. Paskutinėje priartėjimo fazėje akliai prie juostų atlėkdavo dideliu greičiu, bet vietoj stabilaus nusileidimo dažniau atsitrenkdavo į paviršių arba praskrisdavo pro šalį.

    Ankstesnė hipotezė teigė, kad juostos gali išsklaidyti kontūrus ar trukdyti plėšrūnui tiksliai įvertinti judėjimą. Vis dėlto tyrimai, kuriuose modeliuotas liūtų ir dėmėtųjų hienų matymas, parodė ribotą tokio efekto tikimybę: dienos šviesoje juostų kontrastas ryškiai atpažįstamas tik palyginti nedideliu atstumu.

    Tokiu atveju, jei plėšrūnas jau priartėjo tiek, kad aiškiai mato juostas, staigaus „optinio triuko“ nauda per ataką gali būti menka. Tuo tarpu vabzdžių atveju kritiškas yra būtent paskutinis nutūpimo etapas, kuriam juostos, kaip rodo bandymai, ir daro didžiausią įtaką.

    Panašų principą išbandė ir Japonijos mokslininkai: ant juodų karvių užpiešė baltas juostas, imituodami zebro raštą. Palyginus su kontrolinėmis sąlygomis, „juostuotos“ karvės pritraukė maždaug perpus mažiau kandančių musių ir rečiau rodė su vabzdžiais susijusį stresą.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad juostos nesukuria aplink gyvūną absoliučios apsaugos. Vabzdžiai vis tiek gali nutūpti ant galvos, ausų, kojų ar kitų vietų, kur raštas mažiau ryškus arba jo visai nėra.

    Nepaisant to, net dalinis sumažėjimas gali būti evoliuciškai reikšmingas: kraujasiurbės musės ne tik vargina, bet ir gali pernešti ligų sukėlėjus. Dėl to vis labiau stiprėja nuomonė, kad zebro juostos pirmiausia yra prisitaikymas prie parazitų ir vabzdžių spaudimo, o ne „kamufliažas“ nuo didžiųjų plėšrūnų.

  • Karo smogas po Rusijos smūgių: ekologė paaiškino, kas ore pavojingiausia ir kaip saugotis

    Po Rusijos atakų Ukrainos miestuose ore dažnai susidaro vadinamasis karo smogas: dūmų, dulkių ir cheminių junginių mišinys, kuris gali paveikti kvėpavimo takus bei bendrą savijautą. Visuomenės sveikatos specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla ne vien nuo matomų dūmų, bet ir nuo smulkiųjų dalelių bei nematomų dujų.

    Ukrainos visuomeninių aplinkosaugos organizacijų atstovė, ekologė Tetiana Timočko aiškino, kad sprogmenų ir raketų detonavimo metu į aplinką patenka įvairūs oksidai, o dalis jų susidaro junginiams reaguojant su deguonimi. Dėl šių reakcijų oro sudėtis trumpam gali tapti gerokai toksiškesnė, ypač jei kartu kyla gaisrai.

    „Oro būklė blogėja dviem būdais: tiesiogiai nuo sprogimų ir netiesiogiai nuo gaisrų gyvenamuosiuose kvartaluose, pramonės teritorijose ar ekosistemose. Netiesioginis poveikis dažnai trunka ilgiau ir būna reikšmingesnis“, – sakė Tetiana Timočko.

    Ekspertų vertinimu, po apšaudymų ir degimo į orą gali patekti anglies monoksidas, azoto oksidai, sieros junginiai, suodžiai, smulkiosios kietosios dalelės, taip pat sunkieji metalai ir kiti degimo produktai. Pavojus didėja, kai dega plastikai, naftos produktai ar įvairios buitinės medžiagos, nes tuomet susidaro papildomi dirgikliai ir toksinai.

    Ekologė atkreipė dėmesį, kad kai kuriuose raketų ar jų kuro komponentuose gali būti itin toksiškų medžiagų, kurios didelėmis koncentracijomis pavojingos centrinei nervų sistemai ir kvėpavimo takams. Pasak jos, net jei koncentracijos mažesnės, kelių valandų poveikis gali sukelti galvos skausmą, pykinimą, akių ir gerklės perštėjimą bei dusulį, ypač jautresniems žmonėms.

    Pirmas signalas, kad ore padaugėjo teršalų, dažniausiai būna matomas dūmų stulpas ar tvyrantis degėsių kvapas. Tokiais atvejais specialistai rekomenduoja kuo greičiau pasitraukti nuo dūmų krypties ir rinktis uždaras patalpas, nes atviroje erdvėje teršalai lengviau patenka į kvėpavimo takus.

    Jei tenka trumpam būti lauke, patariama kvėpuoti per tankų drėgną audinį, nes drėgmė padeda sulaikyti dalį dalelių. Timočko pabrėžė, kad paprastos medicininės kaukės dažnai nesuteikia pakankamos apsaugos nuo smulkiųjų dalelių ir dūmų, todėl svarbiau kuo greičiau sumažinti buvimo lauke laiką.

    Grįžus į patalpas rekomenduojama uždaryti langus, vengti skersvėjų ir atlikti drėgną valymą, nes dalis teršalų nusėda ant paviršių ir vėliau gali būti pakeliami į orą. Jei namuose yra oro valytuvas su HEPA filtru, jis gali padėti sumažinti kietųjų dalelių kiekį, tačiau tai nėra universali priemonė nuo visų galimų cheminių junginių.

    Didesnė rizika kyla vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems astma, lėtine obstrukcine plaučių liga ar širdies ir kraujagyslių ligomis. Jei po dūmų poveikio atsiranda stiprus dusulys, krūtinės skausmas, sąmonės sutrikimai ar būklė greitai blogėja, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus.

    Pastaraisiais mėnesiais, intensyvėjant smūgiams Ukrainos miestuose, vis dažniau akcentuojamas ir ilgalaikis poveikis aplinkai: užterštas dirvožemis, suodžių ir sunkiųjų metalų nusėdimas, pažeistos pramonės zonos. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad net ir pasibaigus aktyviems gaisrams, oro kokybė gali išlikti prastesnė, todėl svarbu sekti oficialius įspėjimus ir elgtis atsargiai.