Tag: Ekologija

  • Indijos sala iš jūros ima elektrą ir geriamą vandenį: kaip veikia OTEC bandymas Kavaratyje

    Projektas remiasi OTEC principu, kai šiltas paviršinis vanduo ir daug šaltesnis giluminis vanduo sudaro pakankamą temperatūrų skirtumą energijai išgauti. Tropinėse jūrose šis skirtumas gali siekti apie 20–30 laipsnių, todėl technologija labiausiai tinka būtent tokioms geografinėms zonoms.

    Demonstracinė stotis įrengta Kavaratyje, Lakšadvypo salyne, maždaug 400 kilometrų nuo žemyninės Indijos. Skelbiama, kad vietos sąlygomis sistema pasiekia apie 65 kilovatų elektros galią ir per parą pagamina iki 100 000 litrų gėlo vandens, kondensuojant garus.

    Šiame bandyme pasirinktas rečiau taikomas sprendimas: vietoje uždaro ciklo su lengvai verdančiu skysčiu, pavyzdžiui, amoniaku, naudojamas sumažinto slėgio principas. Siurbliai sukuria vakuumą, todėl šiltas jūros vanduo gali užvirti žemesnėje temperatūroje, jo garai suka turbiną, o vėliau atšaldomi giluminiu vandeniu ir kondensuojami į gėlą vandenį.

    Nors idėja skamba patraukliai, OTEC iki šiol plačiai nepaplito dėl ekonominių ir techninių kliūčių. Reikia ilgo vamzdyno iki šaltų gelmių, galingų siurblių, šilumokaičių ir patvarios infrastruktūros jūroje, o energijos konversijos naudingumo koeficientas dažnai vertinamas kaip santykinai žemas, todėl projektų kaina išauga.

    Dėl to ši technologija dažniau matoma kaip nišinis sprendimas konkrečioms vietoms, o ne masinė alternatyva didžiosioms elektrinėms. Atokioms saloms ar pakrančių teritorijoms ji gali tapti dvigubos paskirties infrastruktūra, kuri mažina priklausomybę nuo dyzelinių generatorių ir kartu sprendžia geriamojo vandens trūkumą.

  • Volynėje grybų sezonas stebina derliumi: vietiniai pasakoja, kad kibirą pripildo per 10 minučių

    Ukrainos Volynės srityje šį rudenį fiksuojamas ypač gausus grybų sezonas. Vietos žiniasklaidos reportažuose grybautojai pasakoja, kad kai kuriose vietovėse kelias minutes užtenka, jog kibiras prisipildytų kelmučių.

    Nors vasara buvo karšta, situaciją pakeitė vėlesnės liūtys ir drėgnesnis oras, sudaręs palankias sąlygas grybienai. Be kelmučių, miškuose aptinkama ir baravykų, lepšių, kazlėkų bei kitų rudeninių rūšių, tačiau jų gausa, pasak žmonių, labai priklauso nuo konkretaus miško ir dirvožemio.

    „Mums tai ne svarbiausia, kad prisirinktume grybų. Atvažiavome pailsėti, nes darbų daug, norėjome tiesiog pabūti su šeima“, – sakė Volynės gyventojai, kalbėję vietos televizijai.

    Žmonės pabrėžia, kad į mišką vyksta ne tik dėl laimikio, bet ir dėl atokvėpio. Reportaže minėta šeima pasakojo, jog bendras pasivaikščiojimas miške tapo proga vėl susiburti po ilgesnio įtempto laikotarpio, o netikėtas grybų gausumas tik papildė išvyką.

    Grybautojai taip pat pastebi, kad įsijautus į vadinamąją tyliąją medžioklę kartais pasitaiko prarasti orientaciją ir pamiršti, kur paliktas automobilis. Vietiniai tokias situacijas juokais vadina pasiklydimu, o patys grybautojai primena svarbią taisyklę: rinkti verta tik gerai pažįstamus grybus.

    Specialistai nuolat akcentuoja, kad net gausaus sezono metu rizika apsinuodyti išlieka didelė dėl panašių į valgomus nuodingų rūšių bei neteisingo paruošimo. Todėl nepažįstamus grybus patariama palikti miške, o grįžus namo laimikį dar kartą kruopščiai peržiūrėti.

  • Tyrimas Černobylio zonoje: apleistose kapinėse suklestėjo ekosistemos ir užaugo rekordiniai ąžuolai

    Kapinės tapo gamtos prieglobsčiu

    Apleistos kapinės aplink Černobylį per keturis dešimtmečius virto netikėtais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai, dirbę Černobylio radiologiniame ir ekologiniame biosferos rezervate, fiksavo, kad be nuolatinės žmogaus veiklos šios teritorijos sparčiai užželia ir tampa saugiomis buveinėmis daugeliui rūšių.

    Tyrėjai apžiūrėjo 24 kapines ir suskaičiavo daugiau nei 400 augalų rūšių, įskaitant retas ir saugomas. Pasak ekspedicijos dalyvių, kapinės, kurios įprastai apauga lėtai, šiuo atveju gavo neįprastą impulsą, kai po 1986 metais įvykusios avarijos žmonės iš didelių teritorijų pasitraukė.

    Rekordiniai medžiai ir saugomos rūšys

    Be gausios augalijos, beveik kiekvienose tirtose kapinėse aptikti įspūdingo skersmens medžiai. Mokslininkai nurodė, kad ne vieno kamieno apimtis viršijo 2 metrus, o dalyje vietų siekė ir daugiau nei 3 metrus.

    Didžiausio užfiksuoto ąžuolo kamieno apimtis sudarė 4,46 metro, o vieno nudžiūvusio medžio kamienas siekė apie 5,1 metro. Tokie rodikliai tyrėjams leidžia daryti prielaidą, kad dalis medžių čia augo daugelį dešimtmečių, o žmonių nebuvimas sumažino kirtimus, žemės judinimą ir nuolatinį teritorijų tvarkymą.

    Ekspedicijoje taip pat pabrėžtas keliuose kapinynuose aptiktas augalas Jurinea cyanoides, priklausantis astrinių šeimai. Ši rūšis minima kaip griežtai saugoma pagal Berno konvencijos nuostatas, todėl jos radavietės tokiose vietose laikomos reikšmingu gamtotvarkos ir apsaugos signalu.

    Ką tai sako apie Černobylio zoną šiandien?

    Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojama, kad Černobylio zona yra sudėtingas reiškinys: dalis teritorijų išlieka užterštos ir reikalauja griežtų saugos taisyklių, tačiau kartu tai viena rečiausių vietų Europoje, kur dideli plotai ilgą laiką buvo palikti be intensyvios žmogaus ūkinės veiklos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radiacinė tarša ir ekosistemų atsigavimas nėra priešybės, o greičiau paraleliai egzistuojantys procesai. Vienose vietose biologinė įvairovė gali didėti dėl sumažėjusio žmogaus spaudimo, kitose išlieka rizikos, susijusios su radionuklidų pasiskirstymu dirvožemyje ir augalijoje.

    Tyrimo išvados sustiprina platesnę tendenciją: apleistos, fragmentiškai prižiūrimos ar žmonių ištuštėjusios teritorijos kartais tampa svarbiais koridoriais augalams ir gyvūnams. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokie radiniai neturėtų būti suprasti kaip radiacinės taršos „naudos“ įrodymas, o veikiau kaip priminimas, kokią įtaką kraštovaizdžiui daro kasdienė žmogaus veikla.

  • Ukrainos miškuose aptiktas nuodingas baravyko dvynys: kaip atpažinti, kad neklystumėte

    Nuodingas grybas, kurį lengva supainioti

    Ukrainoje, Poltavos srityje, pušyne netoli Lipovės kaimo grybautojas aptiko į baravykus ar lenkiškus grybus panašius vaisiakūnius. Pirminis radinio atpažinimas rodo, kad tai gali būti smėlinis gyroporas (Gyroporus ammophilus) – nuodinga rūšis, kuri iš pirmo žvilgsnio primena valgomus vamzdelinius grybus.

    Specialistai pabrėžia, kad net patyrę grybautojai kartais suklysta, nes panašūs požymiai kartojasi pas kelias rūšis. Dėl to vien iš nuotraukų ar vieno bruožo spręsti apie valgymą yra rizikinga.

    Kuo jis pavojingas ir kodėl klaidina

    Didžiausia problema ta, kad vamzdelinis sluoksnis po kepurėle dažnai klaidingai laikomas saugumo ženklu. Iš tiesų tarp vamzdelinių grybų yra ir tokių, kurių vartojimas sukelia apsinuodijimą, todėl „kempinėlė“ po kepurėle nėra patikimas kriterijus.

    Smėlinį gyroporą ypač lengva supainioti dėl spalvinių niuansų ir augavietės, nes jis aptinkamas pušynuose ant smėlėtų dirvožemių. Tokiomis pačiomis vietomis dažnai domisi ir valgomų rūšių ieškotojai.

    Kaip atpažinti smėlinį gyroporą

    Jaunų grybų kepurėlė būna pusiau rutuliška, vėliau tampa iškili, pagalvėlės formos, kraštai gali būti šiek tiek užsirietę. Paviršius dažniausiai sausas, lygus arba vos plaušuotas, o spalva neretai turi rausvą ar lašišinį atspalvį, kuris senstant tamsėja.

    Kotas paprastai cilindriškas, kartais kiek storesnis prie pagrindo, jo aukštis dažniausiai apie 3–6 centimetrus. Vienas būdingiausių požymių – bręstant kotelio viduje formuojasi ertmės, todėl perpjovus galima matyti tuštumas.

    Minkštimas gali būti rausvas ar lašišinis, senesnių egzempliorių – su melsvu atspalviu. Kvapas dažniausiai silpnas, o skonis apibūdinamas kaip švelnus, tačiau nepažįstamų grybų ragauti griežtai nerekomenduojama net ir „tik patikrinimui“.

    „Nei vienas išorinis požymis savaime negarantuoja, kad grybas yra valgomas“, – pabrėžia specialistai, ragindami rinkti tik gerai pažįstamas rūšis.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė, saugiausia sprendimą paprastas: tokio grybo į krepšį nedėti. Apsinuodijimo atveju medikai pataria nedelsti ir kreiptis pagalbos, ypač jei pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai ar silpnumas.

  • Tinginiai ir kandys: kodėl jų neįprasta kaimynystė kailiuose pasirodė naudinga abiem

    Tyrėjai vis dažniau pabrėžia, kad vabzdžiai gyvūnams yra ne vien maistas. Kai kurios rūšys su smulkiais bestuburiais kuria ryšius, kurie padeda apsisaugoti nuo parazitų, geriau išgyventi ir net netiesiogiai „pasigaminti“ papildomo maisto.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių aptariamas kalbant apie rudagerklius tinginius: jų kailiuose įsikuria kandys, o toks sugyvenimas, pasirodo, gali būti abipusiai naudingas. Mokslininkų dėmesį patraukė tai, kad kandys nėra atsitiktiniai „keleiviai“ ir jų buvimas siejamas su visa mikroekosistema, gyvenančia tarp tinginio plaukų.

    Mechanizmas aiškinamas gana paprastai: kandys, gyvendamos tinginio kailyje, prisideda prie azoto apykaitos, o tai sudaro palankesnes sąlygas vešėti dumbliams. Būtent dumbliai yra svarbi šių gyvūnų „papildoma“ mitybos dalis, todėl tankesnė dumblių danga gali reikšti daugiau lengvai pasiekiamų maisto medžiagų.

    Kandžių gyvenimo ciklas taip pat prisitaikęs prie tinginių elgsenos. Kai tinginys periodiškai nusileidžia nuo medžio ant žemės atlikti gamtinių reikalų, kandys pasinaudoja proga padėti kiaušinėlius ekskrementuose, kur lervos turi maisto ir tinkamą terpę vystytis.

    Panašūs vabzdžių ir stuburinių ryšiai aptinkami ir kituose gyvūnų pasaulio kampeliuose. Paukščiai kartais leidžia skruzdėlėms ropoti po plunksnas, o tyrėjai tai sieja su galimu parazitų kontrolės efektu, nes skruzdžių išskiriamos medžiagos gali veikti kaip natūrali „chemija“ prieš kai kuriuos kenkėjus.

    Ekologai primena, kad didesniame paveiksle vabzdžių reikšmė dar platesnė: dauguma sausumos ir gėlavandenių stuburinių bent dalį raciono sudaro iš bestuburių, dažnai būtent vabzdžių. Net ir sėklomis mintantys paukščiai jauniklių auginimo metu paprastai pereina prie baltymingo maisto, todėl vikšrai ir kiti vabzdžiai tampa kritiškai svarbūs.

    Dėl to vabzdžių nykimas vis dažniau siejamas su grandininiais padariniais ekosistemoms, ypač toms rūšims, kurios labai priklausomos nuo sezoninių vabzdžių gausos. Mokslininkai pabrėžia, kad kai kuriais atvejais ryšiai gali būti tokie specifiniai, jog vienos rūšies mažėjimas tampa rimtu išbandymu kitai.

  • Azovo jūroje fiksuojami rykliai: sparčiai augantis druskingumas keičia žuvų rūšis ir ekosistemą

    Remiantis viešai skelbiamais duomenimis, atskiruose Azovo jūros rajonuose druskingumas 2025 metais siekė apie 16,7 gramo litre. Palyginimui, Juodojoje jūroje druskingumas paprastai vertinamas maždaug 17–18 promilių lygiu, tad skirtumas tarp šių dviejų baseinų tampa vis mažiau reikšmingas.

    Istoriškai Azovo jūra buvo žinoma kaip sekli ir santykinai mažiau sūri, nes ją maitina didelės upės, ypač Donas. Būtent žemesnis druskingumas ilgą laiką formavo savitą rūšinę sudėtį ir žvejybai svarbias populiacijas, kurios geriau prisitaikiusios prie labiau gėlavandenės aplinkos.

    Katranas yra nedidelis ryklys, paplitęs Juodojoje jūroje, neretai vadinamas jūriniu šunimi. Jis turi pailgą kūną, smailesnę galvą, o prie nugaros pelekų yra spygliai, kuriais gali sužeisti neatsargiai paėmus ar užmynus.

    Vis dėlto katranas paprastai nelaikomas pavojingu žmogui, nes dažniausiai minta žuvimis. Juodojoje jūroje šie rykliai gali telktis į būrius ir sekti žuvų sankaupas, todėl jų pasirodymas Azovo jūroje vertinamas kaip signalas, kad sąlygos ten tampa tinkamesnės jūriniams plėšrūnams.

    Ekologiniu požiūriu problema nėra vien naujų rūšių atsiradimas. Organizmai, kurie ilgus šimtmečius prisitaikė prie mažiau sūraus vandens, staigius pokyčius gali išgyventi kaip stresą, o daliai jų tai reiškia prastėjančias dauginimosi ir mitybos sąlygas.

    Azovo jūra yra sekli, todėl joje pokyčiai gali vykti greitai ir paveikti visą mitybos grandinę: nuo planktono ir bestuburių iki žuvų bei plėšrūnų. Druskingumo kaita dažnai keičia, kurios rūšys ima dominuoti, o kurios pamažu traukiasi, todėl ilgainiui gali persiformuoti tradiciškai šiame baseine buvusi biologinė pusiausvyra.

    Viešojoje erdvėje druskingumo didėjimas siejamas su pakitusiu vandens balansu regione ir sumažėjusiu gėlo vandens pritekėjimu. Pastaraisiais metais taip pat minimi spartūs rūšinės sudėties pokyčiai: dalies žuvų rūšių mažėjimas ir jūrinių rūšių skverbimasis į Azovo jūrą.

  • Mokslininkai nustatė: miestų augalai po sausros atsigauna greičiau nei kaime, labiausiai lemia laistymas

    Miestų augalai po karščio ir sausros periodų dažnai atgauna įprastą žalumą greičiau nei augalai už miesto ribų, rodo plataus masto tarptautinis tyrimas. Mokslininkai analizavo 751 miestą 109 šalyse ir vertino, kaip greitai augmenija grįžta į įprastą būklę po nepalankių sąlygų.

    Tyrėjų komanda iš Honkongo universiteto rėmėsi 2001–2022 metų palydoviniais stebėjimais. Lygintos istorinės centrų teritorijos, naujos statybos rajonai ir gretimos kaimiškos vietovės, o skirtumai vertinti pagal augalijos „atsigavimo laiką“ po žalumos sumažėjimo.

    Rezultatai parodė, kad 78 proc. nagrinėtų miestų augalai miesto sąlygomis atsistatydavo greičiau nei kaime. Geriausi rodikliai fiksuoti centrinėse miesto dalyse, o pakraščiuose augmenija atsigavo lėčiau, bet vis tiek dažnai lenkė aplinkinių teritorijų augalus.

    Vertindami atsparumą, mokslininkai atsižvelgė į temperatūrą, kritulius ir saulės spinduliuotę. Vis dėlto ryškiausias veiksnys, aiškinantis miesto pranašumą, buvo papildomas vandens tiekimas, susijęs su parkų, vejų ir medžių laistymu.

    Didžiausias miesto augalijos pranašumas išryškėjo karštuose ir sausringuose regionuose, įskaitant Afrikos dalį, Australiją ir Šiaurės Amerikos pietvakarius. Tokiose vietovėse net nedidelis papildomas drėkinimas gali reikšmingai sumažinti augalijos stresą ir padėti greičiau atkurti žalumą.

    „Mus nustebino, kaip glaudžiai papildomas vandens tiekimas susijęs su miesto augalijos atsparumo pranašumu, ypač karštuose ir sausringuose regionuose“, – sakė vienas tyrimo autorių Juju Džou.

    Tyrime taip pat pastebėta ilgalaikė tendencija: 2001–2022 metų laikotarpiu atotrūkis tarp miesto ir kaimo didėjo 67 proc. analizuotų miestų. Mokslininkai tai sieja su tuo, kad už miestų ribų augmenija palaipsniui prarado gebėjimą greitai atsigauti, o miestuose žaliosios zonos dažniau išlaikė ankstesnį atsparumą arba jį šiek tiek pagerino.

    Dar vienas svarbus signalas – dalyje, daugiausia sausringų miestų, augalai ne tik greičiau atsistatydavo, bet ir mažiau prarasdavo žaliosios masės nepalankių laikotarpių metu. Tai rodo, kad miesto žaliosios infrastruktūros valdymas kai kuriais atvejais veikia kaip apsauginis buferis.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia rekomendacijos laistyti viską neribotai. Pagrindinė išvada – ne vien didinti želdynų plotą, o kryptingai prižiūrėti miesto augmeniją taip, kad ji išliktų gyvybinga ilgalaikėje perspektyvoje.

    Mokslininkai ragina taikyti taupų drėkinimą, plačiau naudoti lietaus vandenį ar išvalytas nuotekas ir rinktis sausrai atsparesnes augalų rūšis. Kartu pripažįstama ir metodinė riba: vien palydoviniai duomenys ne visada leidžia tiksliai atskirti laistymo poveikį nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, šešėlio, dirvožemio ar augalų rūšinės sudėties.

  • Ar paukščiai atpažįsta žmones? Ornitologė paaiškino, kuo skiriasi įprotis ir prisirišimas

    Kai kurie paukščiai geba ne tik prisiminti, kur randa lesalo, bet ir atskirti konkretų žmogų nuo kitų. Ornitologė ir Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Zoologijos instituto mokslininkė Natalija Atamas atkreipia dėmesį, kad paukščių elgesys dažnai painiojamas su draugyste, nors pirmiausia tai gali būti išmoktas ryšys su maistu.

    Pasak jos, paprasčiausias lygis yra sąlyginis refleksas: paukštis pripranta, kad tam tikroje vietoje būna lesalo, todėl grįžta vėl ir vėl. Toks asociatyvus mokymasis būdingas daugeliui rūšių ir pats savaime nereiškia nei prisirišimo, nei emocinio ryšio su žmogumi.

    Aukštesnis lygis prasideda tada, kai paukštis ima atpažinti konkretų asmenį. Eksperimentuose su balandžiais nustatyta, kad jie gali skirti žmones ne vien pagal drabužius ar judesius, bet ir pagal veido bruožus, todėl skirtingai reaguoja į draugiškai ir priešiškai besielgiantį žmogų net ir pasikeitus aprangai.

    Jei žmogus paukščiui tampa „ypatingas“, tai gali pasimatyti iš elgesio: jis prisileidžia arčiau, nebėga taip greitai kaip nuo kitų, skleidžia tam tikrus garsus. Svarbu tai, kad tokios reakcijos kartais išlieka ir tuomet, kai žmogus neatneša lesalo, tačiau tai dar nereiškia, kad susiformavo tikra draugystė.

    N. Atamas pabrėžia, kad emocinį ryšį, kuris panašus į prisirišimą, labiau linkusios kurti itin socialios ir ilgaamžės rūšys. Pagal vadinamąją socialinio intelekto hipotezę, tokios rūšys kasdien turi atpažinti daug grupės narių ir su jais palaikyti sudėtingus santykius, todėl jų pažintiniai gebėjimai paprastai būna geriau išvystyti.

    Varnos, kovai ir kiti varninių šeimos paukščiai dažnai minimi kaip vieni iš „protingiausių“ dėl gebėjimo mokytis ir perduoti informaciją. Tyrimuose Šiaurės Amerikoje parodyta, kad varnos gali ilgam įsidėmėti žmogų, kuris elgėsi agresyviai, atpažinti jį vėliau ir net perduoti signalą kitiems paukščiams.

    Eksperimentuose, kuriuose naudotos kaukės, varnos puldavo „pavojingu“ laikomą veidą ir po ilgesnio laiko tarpo. Be to, agresyvi reakcija pasireikšdavo ir paukščiams, kurie su tuo žmogumi anksčiau nebuvo susidūrę, o tai rodo, kad informacija apie grėsmę gali būti perduodama socialiai.

    Mokslininkė įspėja, kad pernelyg artimas laukinių paukščių prisijaukinimas jiems dažnai tampa rizika. Pripratę prie žmonių paukščiai gali dažniau patekti į pavojingas situacijas šalia kelių, automobilių ar naminių gyvūnų, o taip pat tapti lengvesniu taikiniu piktavaliams.

    Dar viena problema yra ligų plitimas, kai daug paukščių nuolat renkasi prie tų pačių lesyklų. Tankus susibūrimas ir nepakankamai prižiūrimos šėrimo vietos gali sudaryti palankias sąlygas infekcijoms, todėl lesinti patariama saikingai ir užtikrinant švarą.

    Kalbant apie nelaisvėje laikomus, itin socialius paukščius, pavyzdžiui, papūgas, stiprus prisirišimas prie žmogaus kartais atsisuka prieš patį gyvūną. Kai trūksta bendravimo, judėjimo ir užimtumo, gali didėti streso lygis, atsirasti elgesio problemų, įskaitant plunksnų pešiojimą.

    Apibendrindama N. Atamas sako, kad stebėti paukščius ir juos saikingai lesinti dažniausiai yra normalu, tačiau daryti laukinį paukštį priklausomą nuo žmogaus ir pernelyg „rankinį“ – pavojinga. Paukščių atpažinimas ir jų atmintis yra įspūdingi gebėjimai, bet juos geriausia vertinti kaip prisitaikymą išgyventi, o ne kaip žmogaus ir paukščio draugystės pažadą.

  • Antarktidoje fiksuojamas didelis pingvinų nuosmukis: didžiausia kolonija per 14 metų susitraukė

    Atokiame Zavodovskio salos vulkaniniame masyve, priklausančiame Pietų Sandvičo saloms, mokslininkai fiksuoja ryškų pingvinų kolonijos mažėjimą. Naujausiais vertinimais, kadaise viena didžiausių pasaulyje kolonijų per pastaruosius 14 metų neteko didelės dalies populiacijos.

    Britų Antarkties tarnybos tyrėjai, remdamiesi lauko stebėjimais ir nuotoliniais skaičiavimais, nurodo, kad vadinamųjų antarktinių pingvinų (pingvinų šnurovininkų) čia sumažėjo nuo maždaug 550 000 individų 2011 metais iki kiek daugiau nei 200 000 2025 metais. Tai reiškia kritimą, artimą dviem trečdaliams per palyginti trumpą laikotarpį.

    Tyrėjai pagrindine ilgalaikio nykimo kryptimi laiko klimato kaitą, kuri keičia maisto prieinamumą pietų vandenynuose. Šie pingvinai itin priklausomi nuo krilio, o šis, šylant vandenynui ir kintant ledo sąlygoms, gali trauktis į šaltesnes, tolesnes zonas.

    Profesorius Normanas Ratcliffe, vienas tyrimo autorių ir Britų Antarkties tarnybos ekologas, situaciją apibūdino kaip labai neraminančią.

    „Kai atvykome į salas ir pamatėme tokį ryškų sumažėjimą, tapo akivaizdu, kiek populiacija pasikeitė: vietose, kur anksčiau buvo tankūs lizdynai, dabar matėme tuščias teritorijas“, – sakė N. Ratcliffe.

    Įdomu tai, kad toje pačioje saloje gyvenantys auksaplaukiai pingvinai, kurių mityba laikoma įvairesne, demonstruoja kitokią kryptį. Tyrėjai nurodo, jog jų gausa, palyginti su 2011 metais fiksuotais daugiau nei 90 000 individų, vėliau išaugo ir išliko didesnė.

    Mokslininkų vertinimu, toks kontrastas gali rodyti, kaip nevienodai rūšys reaguoja į sparčiai kintančias sąlygas, kai vienoms užtenka alternatyvių maisto šaltinių, o kitos lieka stipriai priklausomos nuo krilio.

    Pasiekti Zavodovskio salą sudėtinga, nes ji nutolusi daugiau nei 2 000 kilometrų nuo artimiausios nuolat gyvenamos vietovės, o kelionė jūra gali užtrukti apie 15 dienų. Dėl to populiacijos vertinimui naudojami keli metodai, tarp jų dronų skrydžiai, aerofotografija ir kolonijų užimamų lizdaviečių analizė.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pokyčių greitis svarbus ne tik konkrečiai rūšiai, bet ir platesniam vaizdui, nes Antarktidos ir subantarktinių salų ekosistemos laikomos itin jautriomis temperatūros, ledo režimo ir maisto grandinės pokyčiams.

  • Vanduo grįžta į Tisos upę po neįprastos sausros: kuriose atkarpose vaga jau pagilėjo

    Vasarą Tisos vandens lygis buvo nusileidęs iki itin žemų reikšmių, kai kur fiksuotos hidrologiškai neįprastos sąlygos. Pastarosiomis dienomis krituliai ir padidėjęs prietakas kai kuriose vietose pradėjo pildyti vagą, rodo vandentvarkos institucijų skelbiami žemėlapiai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad situacija išlieka netolygi: dalyje ruožų upė dar tebėra labai nusekusi, o kitur gylis jau siekia kelis metrus. Tokį kontrastą lemia nevienodas kritulių pasiskirstymas baseine, vietiniai intakai ir vandens naudojimas.

    Pagal viešai skelbiamus hidrologinius duomenis, vanduo akivaizdžiau sugrįžo į kai kurias Tisos atkarpas ties gyvenvietėmis Tiszaszőlős, Nagykörű, Tiszavárkony, Martfű, Tiszakécske ir Tiszaug. Šiuose ruožuose vaga kai kur tapo pastebimai gilesnė, palyginti su vasaros pabaigoje fiksuotais minimumais.

    Ekstremalią padėtį šiemet sustiprino ilgalaikis kritulių trūkumas pavasarį ir vasaros pradžioje, o dalis intakų nepernešė įprastų vandens kiekių. Hidrologai atkreipia dėmesį, kad tokiais metais upių režimas tampa jautresnis net ir trumpalaikiams kritulių epizodams, todėl kilimas gali būti greitas, bet ne visada stabilus.

    Rugsėjį, nepaisant lūkesčių, kritulių kiekis dalyje regiono taip pat išliko mažas, todėl atsigavimas gali užtrukti. Ekspertai pabrėžia, kad norint tvariau atkurti baseino drėgmės balansą reikalingas ilgesnis, tolygiai pasiskirstęs lietingesnis laikotarpis, o ne pavienės liūtys.

    Klimato kaitos kontekste Tisos baseinas vis dažniau patiria užsitęsusias sausras ir didesnį garavimą, o tai didina riziką tiek ekosistemoms, tiek vandens ūkiui. Dėl šios priežasties vis daugiau dėmesio skiriama vandens sulaikymo sprendimams, potvynių lygumų atkūrimui ir atsakingesniam vandens vartojimui, kad upių lygis būtų atsparesnis ekstremaliems svyravimams.

    Šis atvejis taip pat primena apie platesnę problemą regione: teritorijose tarp Dunojaus ir Tisos sausros kartojasi vis dažniau, o dirvožemio drėgmės deficitas kaupiasi. Vandens sugrįžimas į Tisą yra pozityvus signalas, tačiau specialistai ragina jį vertinti atsargiai, kol hidrologiniai rodikliai stabilizuosis ilgesniam laikui.