Tag: Ekologija

  • Chersone vyras 13 metų augina ąžuolus iš gilių ir miestui dovanojo per 100 sodinukų

    Chersone gyvenantis Anatolijus Kariaka jau 13 metų augina ąžuolus iš gilių, o vėliau sodina juos mieste arba perduoda komunalininkams. Vyras pasakoja, kad šis hobis jam teikia džiaugsmą ir, jo manymu, įkvepia aplinkinius prisidėti prie miesto žalinimo.

    Apie jo iniciatyvą pranešama Ukrainos visuomeninio transliuotojo „Suspilne“ reportaže. Anatolijus iš karo paveikto, prie fronto linijos esančio Chersono neišvyko ir, nepaisydamas sudėtingų sąlygų, tęsia pradėtą veiklą.

    Viskas prasidėjo nuo pirmųjų gilių, pasodintų prie pat jo namų. Vyras sako, kad ąžuolus auginti nėra sudėtinga – svarbiausia reguliariai laistyti, o sėkmę, pasak jo, šiemet sustiprino ir gausesni lietūs.

    Jis tikėjosi, kad sudygs tik maždaug kas penkta gilė, tačiau rezultatas pranoko lūkesčius – sudygo beveik visos. Anatolijus pasakoja, kad prie namų užaugo kone mažas „miškelis“, kuris stebina praeivius ir kaimynus.

    Žalinimas kaip parama miestui

    Anatolijus savo veiklą vadina paprastu pomėgiu: vieni kolekcionuoja pašto ženklus ar monetas, o jam patinka sodinti medžius. Tačiau, jo teigimu, per daugiau nei dešimtmetį mieste pastebimai pasikeitė ir žmonių požiūris.

    Vyras sako, kad 2013 metais norinčių prisidėti prie aplinkos puoselėjimo buvo mažiau, o dabar vis daugiau gyventojų sodina medžius ir gėles prie savo namų. Jo manymu, asmeninis pavyzdys dažnai tampa postūmiu kaimynams.

    Jis pabrėžia ir emocinę šio užsiėmimo pusę: galimybė ką nors užauginti ir padaryti miestą žalesnį, anot jo, gali tapti savotiška psichologine atrama, ypač kai kasdienybė kupina įtampos.

    Komunalininkams perduota daugiau nei 100 ąžuolų

    Užaugintus sodinukus Anatolijus perduoda miesto įmonei „Parkai Chersono“. Neseniai jis tai padarė jau antrą kartą – šįsyk miestui atiteko daugiau nei 100 jaunų medelių.

    Įmonės želdynų sektoriaus vadovė Olha Čupikova tokį indėlį vadina itin vertingu. Pasak jos, gauti nemokamų sodinukų miestui yra ypač svarbu, nes dalis želdinių nukentėjo, o priežiūrai trūksta resursų.

    Perduoti sodinukai – paprastasis ąžuolas (Quercus robur), vietinė rūšis, gerai prisitaikiusi prie pietų Ukrainos klimato. Komunalininkai atkreipia dėmesį, kad mieste tokių ąžuolų nėra daug, nes jie auga lėtai, todėl kiekvienas naujas sodinukas yra investicija į ilgesnę perspektyvą.

    Olha Čupikova pabrėžia, kad ši iniciatyva gimsta iš entuziazmo ir meilės gimtajam miestui. Anot jos, būtent tokios vietos žmonių pastangos padeda atkurti ir išlaikyti miesto žaliąsias erdves, kai oficialių galimybių tam nepakanka.

  • Černobylio zonoje fotospąstai užfiksavo miške klaidžiojančius elnius: paviešintos nuotraukos

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje įrengti fotospąstai užfiksavo kelis elnius, ramiai klaidžiojančius miško tankmėje.

    Draustinio specialistai paviešino kadrus, kuriuose matyti grakštūs gyvūnai tarp medžių – sustojantys, tarsi įsiklausantys į mišką, ir vėl pranykstantys lapijoje.

    Tyrėjų teigimu, būtent rudenį miške tvyranti šviesa ir spalvos sukuria ypatingą atmosferą, o tokie trumpi laukinės gamtos momentai primena apie joje slypinčią harmoniją.

    Pasak jų, stebint šiuos vaizdus natūraliai norisi sulėtinti tempą, giliai įkvėpti ir tiesiog pabūti „čia ir dabar“.

    Rudens miško akimirkos – fotospąstuose

    Paskelbtose nuotraukose elniai matomi skirtinguose miško plotuose: vienur jie žingsniuoja pro medžių kamienus, kitur – sustoja ir, regis, stebi aplinką.

    Draustinio atstovai pabrėžia, kad tokie kadrai – ne tik estetiški, bet ir primena, kiek įkvėpimo gali suteikti laukinė gamta, net ir žmonėms istoriškai jautriose teritorijose.

  • Kazachstane į laisvę paleisti tigrai: gyventojai gaus SMS įspėjimus jiems priartėjus

    Kazachstanas pradėjo ambicingą programą, kurios tikslas – po beveik 80 metų į šalies gamtą sugrąžinti tigrus. Apie plėšrūnų priartėjimą prie gyvenviečių vietos gyventojai bus perspėjami SMS žinutėmis.

    Kaip rašo „Interia Zielona“, tai precedento neturintis bandymas atkurti tigrų populiaciją praktiškai nuo nulio teritorijoje, kur šie plėšrūnai išnyko dar XX amžiaus viduryje. Paskutinis tigras Kazachstane buvo nušautas 1948 metais.

    Istoriškai šiame regione gyveno Kaspijos tigras – stambus porūšis, paplitęs didžiulėse teritorijose nuo Turkijos ir Irako iki Kazachstano bei vakarų Kinijos. Vis dėlto šio porūšio sugrąžinti neįmanoma, nes jis išnyko.

    Siekiant atkurti didžiųjų kačių buvimą Centrinėje Azijoje, pasirinktas artimiausias genetinis giminaitis – amūrinis (Sibiro) tigras. Nors tarp jų yra skirtumų, būtent šie plėšrūnai laikomi realiausia galimybe atkurti populiaciją.

    Tigrai paleidžiami Ile-Balchašo rezervate

    Pasiruošimas tigrų sugrąžinimui truko ne vienerius metus: Ile-Balchašo rezervate buvo kuriama tinkama buveinė. Plane numatytas medžių sodinimas ir dalies gyvūnų, kurie galėtų tapti tigrų grobiu, perkėlimas į šią teritoriją.

    Nurodoma, kad nuo 2021 metų čia pasodinta 50 tūkst. sodinukų, o medžiai jau pasiekė beveik trijų metrų aukštį. Kai aplinka pakankamai pasikeitė, į rezervatą paleista pirmoji tigrė – Umit (jos vardas reiškia „Viltis“).

    Stebėta, kad tigrė greitai užėmė teritoriją ir pradėjo medžioti. Viena netikėčiausių detalių – tarp pirmųjų jos laimikių paminėtas vilkas, rodantis, jog plėšrūno sugrįžimas gali keisti visą vietos ekosistemos pusiausvyrą.

    Prieš kelias dienas prie patelės prijungtas ir patinas vardu Amur. Tigrai paprastai nesudaro nuolatinių porų – susitinka tik poravimosi laikotarpiu, o jauniklius vėliau augina patelė.

    Įspėjimai SMS ir „antikonfliktinės“ grupės

    Kartu su plėšrūnų sugrįžimu kuriamos priemonės galimiems konfliktams su žmonėmis mažinti. Kadangi aplink rezervatą gyvena gyvulininkyste užsiimantys žmonės, išlieka rizika, jog tigrai gali kelti grėsmę bandoms.

    Todėl Kazachstanas subūrė mobilias „antikonfliktines“ grupes – apmokytus specialistus, kurie turėtų reaguoti realiu laiku, jei kiltų incidentų tarp tigrų ir žmonių ar naminių gyvūnų.

    Papildomai įdiegta įspėjimų sistema: automatinės SMS žinutės informuos gyventojus, kai tigras priartės prie kaimo ar ūkio maždaug 5 kilometrų atstumu. Pranešama, kad gyvūnai turi antkaklius su palydoviniais siųstuvais, todėl jų judėjimą galima sekti.

    Projekto tikslas – ne tik „sugrąžinti“ tigrus į istorinį arealą, bet sukurti stabilią, savarankiškai laukinėje gamtoje gyvenančią ir besidauginančią populiaciją. Planuojama, kad 2027 metais rezervate bus paleisti dar du tigrai, o galutinis siekis – 50 gyvūnų.

    Skelbiama, kad 30 mln. JAV dolerių vertės tigrų apsaugos ir populiacijos atkūrimo projektą finansuoja Pasaulio gamtos fondas (WWF), Jungtinių Tautų vystymo programa (UNDP) ir Kazachstano vyriausybė.

  • Po 5 mėnesių paieškų netoli Lvivo sugautas savanos katės hibridas: įspėjo elgtis atsargiai

    Netoli Lvivo, Čiškių kaime, po beveik penkis mėnesius trukusių paieškų pavyko surasti ir sugauti neįprastą augintinį – savanos veislės katės hibridą vardu Savažas.

    Kaip rašo ZAXID.NET, gyvūnas dar birželio 6 dieną pabėgo Jamnicos kaime Ivano Frankivsko srityje, kai ištrūko nuo pavadėlio. Apie sėkmingą paieškos pabaigą feisbuke pranešė katės savininkė, prisistatanti „Stefa Kosmetyka“.

    Savažas – savanos F1, t. y. pirmos kartos hibridas, išveistas sukryžminus laukinį afrikinį servalą ir naminę katę. Dėl tokios kilmės gyvūnas gali elgtis labiau kaip laukinis: šnypšti, rodyti dantis, neprisileisti žmonių.

    Dėl šios priežasties paieškų metu žmonių buvo prašoma nebandyti katės gaudyti patiems, o pastebėjus – informuoti šeimininkę ir stebėti, kuria kryptimi ji juda.

    Kur katė buvo pastebėta paieškų metu

    Savininkė dar dingimo dieną paskelbė apie paiešką ir pažadėjo 100 JAV dolerių atlygį tam, kas padės sugrąžinti augintinį.

    Istorija greitai išplito socialiniuose tinkluose. Rugpjūčio 10 dieną žmonės pranešė katę matę Halyče, tačiau tuomet jos sugauti nepavyko.

    Vėliau, rugsėjį, gyvūnas jau buvo pastebėtas Lvivo srityje – pranešta, kad jis judėjo tarp Zvenyhorodo, Šolomyjos ir Vydnykų kaimų. Socialiniuose tinkluose taip pat pasirodė žinučių apie katės pasirodymą Berežanuose, Hajų ir Vynnykų apylinkėse.

    Nors šeimininkai ne kartą vyko į vietas, kur augintinis buvo matytas, beveik penkis mėnesius jo sugrąžinti nepavyko. Galiausiai katė pastebėta prie Čiškių kaimo – ir šį kartą paieškos baigėsi sėkmingai.

    Kas padėjo sugauti Savažą

    Savininkė viešai dėkojo vietos gyventojams Aleksandrui ir jo mamai Irynai, kurie prisidėjo prie paieškų ir padėjo katę pagauti.

    Pasak moters, Aleksandras buvo pirmasis, pastebėjęs Savažą Lvivo srityje, o vėliau nuolat įsitraukė į paiešką: vyko į pranešimų vietas, perstatinėjo gaudykles, palikdavo maisto ir padėdavo pervežti reikalingą įrangą.

    Taip pat, anot įrašo, prie gyvūno gelbėjimo prisidėjo Lvivo srities gelbėtojai.

    Ką svarbu žinoti apie savanos F1 veislę

    Savanos F1 – pirmos kartos hibridas, kurio protėviai yra laukinis afrikinis servalas ir naminė katė. Ši veislė buvo išvesta ir registruota Jungtinėse Amerikos Valstijose.

    Tokioms katėms būdingi laukinių kačių bruožai – didesnis kūnas, ilgesnės galūnės, dėmėtas kailis. Kartu jos gali būti prisirišusios prie šeimininkų, o kartais elgesiu priminti šunis.

    Tekste pabrėžiama, kad savanos yra labai aktyvios ir pasižymi gebėjimu šokti aukštai bei toli. Vis dėlto, net ir auginamos namuose, pirmos kartos savanos gali išlaikyti nemažai laukinių protėvių elgesio ypatybių.

  • Prie stoties „Akademik Vernadskij“ Antarktidoje aptikti pirmieji pingvinų kiaušiniai

    Prie Ukrainos Antarktidos stoties „Akademik Vernadskij“ Galindezo saloje šį sezoną aptikti pirmieji subantarktinių pingvinų kiaušiniai. Biologai jau suskaičiavo 14 kiaušinių skirtingose salos vietose ir tikisi, kad netrukus čia gali išsiristi keli tūkstančiai jauniklių.

    Nacionalinis antarktinis mokslo centras nurodo, kad perėjimo pradžios buvo laukiama – pirmuosius paukščių poravimosi atvejus komanda fiksavo dar rugsėjo pabaigoje. Dėl to pastaruoju metu mokslininkai nuolat apžiūrinėjo salą, ypač atidžiai stebėdami gerai įrengtus lizdus.

    Tiksli pirmojo kiaušinio pasirodymo data tyrėjams svarbi ne tik kaip sezono pradžios ženklas. Šis rodiklis leidžia lyginti pokyčius skirtingais metais ir vertinti išorinių sąlygų, įskaitant klimato kaitą, įtaką.

    Šiuo metu Galindezo saloje gyvena daugiau kaip 8 tūkst. pingvinų, todėl paieškos tapo visos komandos užduotimi. Galiausiai pirmąjį kiaušinį lapkričio 2 dieną aptiko 31-osios ekspedicijos gydytoja Jelizaveta Podgajeckaja.

    Kur rastas pirmasis kiaušinis

    Jelizaveta Podgajeckaja pasakojo atsargiai apžiūrinėjusi skirtingas pingvinų grupes ir žvilgčiojusi į lizdus. Viename jų paukštis pakilo, o po juo pasimatė šviesi dėmelė – nuotraukoje priartinus paaiškėjo, kad tai kiaušinis.

    Kiaušinis rastas ant uolos netoli geokosminės laboratorijos (vadinamojo DNH namelio). Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad būtent šioje vietoje pirmasis kiaušinis aptinkamas jau trečius metus iš eilės.

    Specialistai spėja, jog tai viena aukščiausių pingvinų perėjimo vietų saloje. Dėl uolos aukščio ji anksčiau nusivalo nuo sniego ir greičiau tampa tinkama jaunikliams perėti.

    Kiek kiaušinių deda subantarktiniai pingvinai

    Pasak mokslininkų, subantarktiniai pingvinai dažniausiai deda du kiaušinius, rečiau – tris. Jie paprastai būna pilkšvai žalsvo atspalvio, o forma ir dydžiu primena žąsų kiaušinius.

    Pingvinai peri lizduose iš akmenukų, o pora kiaušinius šildo pakaitomis: kol patelė maitinasi vandenyne, lizde lieka patinas, vėliau jie keičiasi. Tokia tvarka leidžia išlaikyti nuolatinę šilumą ir kartu pasirūpinti maistu.

    Mokslo centras priminė, kad praėjusiais metais Galindezo saloje fiksuotas rekordinis perinčių paukščių skaičius – beveik 11 tūkst. pingvinų.

  • 1995-aisiais į Jeloustouną sugrąžinti vilkai pakeitė ekosistemą: po 80 metų atželia drebulės

    Jeloustouno nacionaliniame parke JAV po maždaug 80 metų pertraukos vėl pastebimai atželia jaunos drebulės – mokslininkai šį pokytį sieja su vilkų sugrįžimu į parką.

    Kaip rašo „Futura-sciences.com“, ryškesni atsinaujinimo ženklai išryškėjo lyginant skirtingais metais atliktus tuose pačiuose plotuose stebėjimus: vietose, kur ilgą laiką beveik nebuvo išgyvenančių jaunų medžių, situacija ėmė keistis.

    2012 metais drebulynus tyrę mokslininkai buvo fiksavę, kad dalyje teritorijų beveik nėra jaunų medžių, galinčių užaugti iki saugesnio aukščio – jų ūgliai buvo nuolat apgraužiami briedžių.

    Vėlesni vizitai į tas pačias vietas parodė kitokį vaizdą: ekologas Luke’as Painteris iš Oregono valstijos universiteto, grįžęs į anksčiau tirtas teritorijas, užfiksavo, kad dalyje masyvų atsirado gerokai aukštesnių jaunų drebulių, o tai šiaurinėje parko dalyje nebuvo įprasta nuo 1940-ųjų.

    Kas pasikeitė sugrąžinus vilkus

    Pagrindinis lūžis siejamas su vilkų sugrįžimu: iki 1926 metų Jeloustoune šie plėšrūnai buvo visiškai išnaikinti vykdant federalines programas, o jų nelikus ėmė augti kanopinių populiacija.

    Daugėjant gyvūnų, sustiprėjo spaudimas jaunai augmenijai – ypač drebulėms, gluosniams ir tuopoms, kurių ūgliai būdavo intensyviai apėdami ir nepasiekdavo brandos.

    1995 metais į parką išleista pirmoji 14 vilkų grupė. Tyrėjai pabrėžia, kad plėšrūnų sugrįžimas paveikė ne tik žolėdžių gausą, bet ir jų elgseną.

    Anksčiau bandos galėdavo ilgiau laikytis atvirose vietose prie upių ir upelių, kur gausu šviežios augmenijos. Atsiradus vilkų grėsmei, gyvūnai tapo atsargesni, dažniau judėjo ir ėmė vengti kai kurių pavojingesnių zonų, įskaitant tankesnius sąžalynus upių užliejamose teritorijose.

    Kodėl vilkai – ne vienintelis veiksnys

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad augmenijos atsigavimas nėra vien vilkų „nuopelnas“. Drebulynų būklę veikia ir kiti plėšrūnai bei gyvūnai, pavyzdžiui, lokiai, pumos ar bizonai.

    Svarbūs ir tokie veiksniai kaip orų sąlygos bei žmogaus veikla. Vis dėlto dabartiniai pokyčiai, tyrėjų vertinimu, rodo teigiamą Jeloustouno ekosistemos dinamiką.

  • Polesėje auga daugiau nei 1 000 metų senumo „kunigaikščio Igorio“ ąžuolas: kur jį rasti

    Ukrainos Polesėje auga išskirtinis medis, kurio amžius, kaip teigiama, viršija 1 000 metų – vadinamasis Juzefo (Juzefo) ąžuolas, dar žinomas kaip „kunigaikščio Igorio“ ąžuolas.

    Apie šį gamtos paminklą socialiniuose tinkluose papasakojo tinklaraštininkė Aniuta Horun – ji pasidalijo nuotrauka, kurioje šimtamečio milžino fone žmogus atrodo visai mažas.

    Pasak jos, vietos pasakojimuose šis ąžuolas siejamas su senosios Rusios laikais ir dėl to neretai vadinamas kunigaikščio Igorio vardu. Tokie pasakojimai iš dalies paaiškina, kodėl medis tapo traukos objektu ir simboliniu krašto ženklu.

    Įdomu ir tai, kad medis atlaikė ne tik šimtmečius bei audras, bet ir žaibo smūgius. Aplink jį išlikę ir daugiau senų medžių, taip pat – buvusios dvaro sodybos pėdsakų.

    Kur auga Juzefo ąžuolas

    Skelbiama, kad šis ąžuolas auga Rokitno rajone, Glynne kaimo pakraštyje, visai šalia plento ir netoli Juzefo moterų vienuolyno.

    Medis yra vietinės reikšmės parko–sodininkystės meno paminklo teritorijoje, vadinamoje „Juzefo“ parku.

    Nurodoma, kad ąžuolo aukštis siekia daugiau nei 27 metrus, kamieno apimtis – beveik 8 metrus, o amžius – daugiau nei 1 000 metų.

    Rekordai, žaibo randai ir legenda apie kunigaikštį Igorį

    Šis ąžuolas laikomas vienu iš Ukrainos gamtos stebuklų ir yra įrašytas į Ukrainos rekordų knygą.

    Ant kamieno matyti kelios didelės įtrūkų žymės – teigiama, kad jos atsirado po žaibo smūgių.

    Taip pat minima, kad Juzefo apylinkės nuo XV amžiaus priklausė Lietuvos didikams Radviloms. O pagal legendą, būtent iki šio ąžuolo buvo atėjęs kunigaikštis Igoris – pirmasis iš dinastijos, kurio vardas oficialiai fiksuojamas metraščiuose – prieš žūtį.

  • Černobylyje grakliai perima varnų triuką: riešutus skaldys pasitelkdami automobilius

    Černobylyje varnos atrado paprastą būdą suskaldyti riešutus beveik neįdėdamos pastangų – tam jos pasitelkia automobilius. Paukščiai riešutą pakelia snapu, numeta ant asfalto, o jei reikia – palieka jį važiuojamojoje dalyje, kad kevalą sutraiškytų pravažiuojančių automobilių ratai.

    Apie šį elgesį socialiniuose tinkluose pasakojo Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistas Sergejus Žila. Pasak jo, paukščiams belieka tik laiku pasiimti grobį – kol jo nepagriebė kiti.

    Įdomiausia tai, kad šį „triuką“ Černobylyje vis dažniau perima ir juodieji grakliai. Jie taip pat pradeda kelti riešutus ir mėtyti juos ant asfalto, tarsi kartodami varnų veiksmus, tačiau paprastai elgiasi atsargiau ir rečiau išeina tiesiai į važiuojamąją dalį.

    Tyrėjas atkreipia dėmesį, kad rudenį grakliai aktyviai ieško maisto vejose, o rastus riešutus neretai slepia „atsargoms“ – užkasa žemėje ar paslepia po nukritusiais lapais. Vis dėlto ne visos slėptuvės vėliau būna surandamos net ir pačių paukščių.

    Kaip varniniai mokosi vieni iš kitų

    Varnos ir grakliai priklauso varninių šeimai, kuri laikoma viena sumaniausių paukščių grupių. Pasak S. Žilos, šie paukščiai mokosi iš patirties, įsimena vietas, kur randa maisto, sprendžia užduotis ir kartais naudoja aplinkos objektus tikslui pasiekti.

    Specialistas primena ir eksperimentus, kuriuose varninių atstovai mesdavo akmenukus į vandenį, kad pakeltų jo lygį ir pasiektų paviršiuje esantį maistą. Toks elgesys rodo, kad kai kuriais atvejais veikia ne vien instinktas – paukščiai geba ieškoti nestandartinių sprendimų.

    Černobylyje šią „praktinę išmonę“ dabar galima stebėti tiesiog pakelėse: varnos jau taiko patikrintą riešutų skaldymo būdą, o grakliai, regis, stebi ir bando atkartoti.

    Varnos įsimena veidus, bet „keršto“ nereikėtų sužmoginti

    S. Žila taip pat pabrėžia, kad varnos gerai įsimena žmonių veidus ir ilgai atpažįsta tuos, iš kurių anksčiau patyrė grėsmę. Be to, jos reaguoja į kitų varnų elgesį ir balsiniais signalais perspėja apie pavojų.

    Dėl to pasakojimai apie tariamą varnų „kerštą“ žmonėms gali turėti pagrindą paukščių socialinio elgesio ypatumuose. Vis dėlto tyrėjas įspėja automatiškai nepriskirti paukščiams žmogiškų emocijų.

    Jo teigimu, ir grakliai tam tikromis aplinkybėmis gali atlikti sudėtingas užduotis, naudotis „įrankiais“ bei mokytis stebėdami kitus. Gyvenimas būriais suteikia galimybę greitai perimti elgesio modelius, o gebėjimas pamėgdžioti įvairius garsus, įskaitant žmogaus kalbą, tik sustiprina varninių „protingų paukščių“ reputaciją.

    Tačiau vienareikšmiškai pasakyti, kuri rūšis protingesnė, anot S. Žilos, neįmanoma – varnos ir grakliai demonstruoja skirtingas stiprybes, o rezultatas priklauso nuo užduoties ir aplinkybių.

  • DNR analizė perrašė 150 metų klaidą: „milžiniškas“ gervės tipas pasirodė esąs pilkoji gervė

    Mokslininkai iš naujo įvertino Europos urvuose rastus didžiulius priešistorinių gervių kaulus, kurie daugiau nei 150 metų buvo priskiriami išnykusiai rūšiai. Senovinės DNR analizė parodė, kad tai buvo ne atskira rūšis, o šiandien Europoje vis dar gyvenančios pilkosios gervės atstovai.

    Kaip rašo „ScitechDaily“, išvados meta šešėlį XIX amžiuje įsitvirtinusiai klasifikacijai ir kelia platesnį klausimą: ar dalis „išnykusių“ paukščių rūšių praeityje galėjo būti aprašytos klaidingai, remiantis vien kaulų dydžiu.

    Istorija prasidėjo XIX amžiuje, kai prancūzų biologas Alphonse’as Milne-Edwardsas pietų Prancūzijos urvuose aptiko neįprastai stambius gervių kaulus. Jis padarė prielaidą, kad tai atskiros rūšies liekanos, ir suteikė jai pavadinimą Grus primigenia.

    Nuo tada šie radiniai buvo laikomi įrodymu, kad po paskutinio ledynmečio išnyko „milžiniška“ gervė. Tačiau šiuolaikiniai genetiniai metodai leido hipotezę patikrinti iš esmės tiksliau nei anksčiau.

    Kas parodė senovinės DNR tyrimas

    Tyrėjai iš Bornmuto universiteto, vadovaujami profesoriaus Johno Stewarto, ištyrė senovinę DNR iš 18 gervių kaulų. Šie kaulai buvo rasti Anglijoje, Velse, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Balearų salose.

    Genetiniai duomenys parodė, kad liekanos priklausė pilkosioms gervėms, o ne atskirai išnykusiai rūšiai. Tai reiškia, kad „milžiniška gervė“, kurią mokslas ilgai laikė dingusia, iš tiesų niekada nebuvo atskiras, išnykęs paukštis.

    Johnas Stewartas paaiškino, kad ankstesniuose tyrimuose didelės gervės buvo vertinamos beveik vien pagal kaulų dydį ir formą. DNR analizė, anot jo, suteikė gerokai tikslesnį vaizdą, kas iš tiesų buvo šie paukščiai.

    Kodėl kaulai suklaidino mokslininkus

    Viena iš priežasčių, kodėl priešistorinių gervių liekanos buvo palaikytos atskira rūšimi, gali būti lytinis dimorfizmas – kai tos pačios rūšies patinai ir patelės smarkiai skiriasi dydžiu.

    Pilkosios gervės patinai paprastai būna pastebimai stambesni už pateles. Tyrėjų teigimu, yra tikimybė, kad paleontologai iš esmės lygino didelių patinų ir smulkesnių patelių kaulus, juos klaidingai priskirdami skirtingoms „grupėms“.

    Kodėl senovės gervės galėjo būti didesnės

    Nors DNR atsakė į klausimą, kokiai rūšiai priklausė kaulai, lieka neaišku, kodėl senoviniai paukščiai atrodė tokie stambūs, palyginti su dabartinėmis pilkosiomis gervėmis.

    Viena iš svarstomų versijų sieja kūno dydžio pokyčius su aplinkos transformacija. Tarp galimų veiksnių minimas pelkių ir kitų šlapynių sausinimas bei žemėnaudos pokyčiai, tačiau tai kol kas tėra hipotezė, kuriai reikia papildomų įrodymų.

    Mokslininkai planuoja toliau aiškintis, kokį vaidmenį kūno dydžio kitimui galėjo turėti natūralių kraštovaizdžių pokyčiai ir žmogaus veikla. Atrasta klaida taip pat primena, kad vien pagal kaulų dydį daryti išvadas apie „išnykusias rūšis“ gali būti pernelyg rizikinga.

  • Havajuose 67 į laisvę paleisti fazanai per dešimtmečius išplatino invazinius augalus

    1962 metais Havajuose į vieną salą buvo paleisti 67 fazanai – iš pradžių medžioklei, tačiau ilgainiui jie tapo netikėtu invazinių augalų platinimo veiksniu.

    Kaip rašo „Antena3“, tyrimai rodo, kad paukščiams plečiantis po miškus, į naujas vietoves buvo pernešamos svetimžemių augalų sėklos, o kai kurie invaziniai augalai pradėjo sparčiai plisti.

    Pirmuosius maždaug penkerius metus fazanai laikėsi nedidelėje ąžuolų giraitėje netoli išleidimo vietos, bet vėliau ėmė skverbtis toliau ir kolonizuoti vis didesnes teritorijas.

    Ekologai atkūrė jų plitimo vaizdą: vidutiniškai fazanai judėjo apie 8 km per metus, o per 14 metų užėmė didelę dalį vidutinio aukščio miškų. Iki 1984 metų jų aptikta įvairiose buveinėse – nuo jūros lygio iki maždaug 2 600 m aukščio.

    Kokius invazinius augalus platino fazanai

    Mokslininkai nustatė, kad fazanai minta įvairių augalų vaisiais ir sėklomis, įskaitant invazinius augalus, keliančius grėsmę vietos ekosistemoms.

    Tyrime buvo analizuotas 44 sugautų paukščių skrandžio turinys. Banano poka (invazinio augalo) sėklų ir vaisių rasta 82 proc. tirtų fazanų – šis augalas, sprendžiant iš duomenų, tapo reikšminga jų raciono dalimi.

    Be to, fazanų virškinimo sistemoje aptikta ir kitų svetimžemių augalų sėklų, o tai reiškia, kad paukščiai galėjo prisidėti prie invazinių rūšių plėtros skirtingose salos vietose.

    Gamtosaugos organizacijos „American Forests“ duomenimis, banano poka į Havajus buvo atvežtas 1920-aisiais kaip dekoratyvinis augalas. Vėliau jis išplito miškuose ir žemės ūkio teritorijose.

    Galimas poveikis vietinei augmenijai

    Invazinių augalų plitimas – ne vienintelis rūpestis. Hilo Havajų universiteto ataskaitoje fazanai minimi tarp gyvūnų, galinčių ėsti vietinių rūšių jaunus augalus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad atvežtiniai gyvūnai gali keisti ekosistemas ne tik konkuruodami su vietinėmis rūšimis, bet ir platindami svetimžemių augalų sėklas į anksčiau nepasiektas teritorijas.

    Šis atvejis yra priminimas, kaip net kelių dešimčių į gamtą paleistų gyvūnų populiacija per ilgą laiką gali turėti reikšmingų, iš anksto neįvertintų pasekmių vietos miškams.