Po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo ir vandens atsitraukimo buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijoje vyksta greiti gamtiniai pokyčiai. Ten, kur ilgus dešimtmečius buvo didžiulis vandens telkinys, vėl ryškėja buvusio slėnio reljefas, o augalija per trumpą laiką užima vis didesnius plotus.
Chersono valstybinio universiteto Botanikos katedros vedėjas, biologijos mokslų daktaras profesorius Ivanas Moisijenko teigia, kad šioje vietoje iš dalies atsikuria istorinis kraštovaizdis, buvęs iki užliejimo. Vis dėlto, pasak mokslininko, tai nebus tikslus praeities atkūrimas, nes ekologinės sąlygos per dešimtmečius pasikeitė, o dalis buvusių buveinių jau negrįžtamai transformuotos.
„Tai greičiau istorinio kraštovaizdžio atkūrimas, tačiau šimtaprocentinės kopijos nebus“, – sakė Ivanas Moisijenko.
Mokslininko teigimu, pirmiausia teritoriją kolonizuoja vėjo apdulkinami augalai, todėl ypač greitai plinta gluosniai ir kitos pionierinės rūšys. Tokie augalai paprastai geriausiai prisitaiko prie atvirų, nestabilių buveinių, kur dirvožemis dar tik formuojasi, o drėgmės režimas svyruoja nuo sausros iki užmirkimo.
Kartu jis aiškina, kad vabzdžių kol kas nėra tiek daug, kiek būtų brandesnėje ekosistemoje, nes vabzdžių apdulkinami augalai įsikuria vėliau. Augalų įvairovei didėjant, turėtų augti ir apdulkintojų gausa, o tai natūraliai skatintų viso mitybos tinklo plėtrą.
Didžiųjų gyvūnų situacija, anot profesoriaus, taip pat kol kas ribota. Pavyzdžiui, elniams sunku įsitvirtinti dėl itin tankių jaunų sąžalynų, kuriuose gyvūnams sudėtinga judėti, ieškoti pašaro ir išvengti pavojų.
„Miškas labai tankus, o elniui reikia retesnių miškų, kad galėtų laisvai judėti“, – sakė Ivanas Moisijenko.
Tuo metu smulkių plėšrūnų pėdsakai, pasak mokslininko, jau fiksuojami: teritoriją pradeda „žvalgyti“ tokie gyvūnai kaip lapės ar šeškai. Tai rodo, kad besiformuojanti aplinka jau teikia slėptuvių ir maisto išteklių, nors ekosistema dar ankstyvoje stadijoje.
Ilgainiui, augalijai paaugus, savaiminiai procesai turėtų „atidaryti“ mišką: dalis jaunuolynų natūraliai praretės, kinta šviesos kiekis ir pomiškio struktūra. Tokios permainos paprastai sukuria įvairesnes buveines, kurios tampa patrauklesnės ir stambesniems žolėdžiams, ir platesniam paukščių bei bestuburių spektrui.
Vis dėlto mokslininkas pabrėžia, kad visiškai sugrąžinti tokios ekosistemos, kokia buvo iki vandens telkinio įrengimo, neįmanoma. Net ir šalia esančios neužlietos užliejamų pievų bei slėnio teritorijos per maždaug 80 metų pasikeitė dėl klimato, invazinių rūšių plitimo, hidrologinių svyravimų ir žmogaus veiklos, todėl „istorinis vaizdas“ neišvengiamai bus kitoks.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad dabar buvusio vandens telkinio dugne formuojasi nauja, natūralios sukcesijos valdoma ekosistema. Galutinį jos „portretą“ bus galima įvertinti tik po ilgesnio laikotarpio, kai nusistovės augalijos struktūra, dirvožemio savybės ir gyvūnų populiacijos.
Leave a Reply