CP v2

Tag: Europos Sąjunga

  • ES plieno gamyba smuko iki rekordo, o importas šoktelėjo: CBAM lūkesčiai keičia rinką

    Europos plieno pramonės asociacija Eurofer fiksuoja pirmuosius atsigavimo signalus Europos Sąjungos plieno rinkoje, tačiau bendra gamyba ir toliau traukiasi. Pasak asociacijos, vartojimas augo, bet reikšmingą šio augimo dalį „susirinko“ importuotojai, o ne ES gamintojai.

    Eurofer duomenimis, žaliavinio plieno gamyba ES sumažėjo 2,9 proc. iki 125,8 mln. tonų ir pasiekė žemiausią lygį istorijoje. Asociacija pažymi, kad gamyba buvo beveik 20 mln. tonų mažesnė nei prieš pandemiją ir maždaug 60 mln. tonų mažesnė nei prieš 2008 metų finansų krizę.

    Vartojimo augimas, kaip nurodo Eurofer, siekė 4,4 proc., tačiau jį iš dalies paskatino paspartintas importas. Importuotojai ypač suaktyvėjo metų antroje pusėje, siekdami apsirūpinti plienu prieš įsigaliojant su anglies dioksido korekciniu mechanizmu pasienyje (CBAM) susijusiems reikalavimams.

    Importas išaugo 14 proc. ir priartėjo prie 40 mln. tonų, o importuotas plienas užėmė rekordinę, apie 30 proc. rinkos dalį, palyginti su 27 proc. metais anksčiau. Eurofer teigimu, vien ketvirtąjį ketvirtį importas pašoko 53 proc., o tai asociacija sieja su pirkimų „sprintu“ prieš CBAM.

    Dėl tokios dinamikos ES suvartojo daugiau plieno, nei pagamino, o prekybos balanso minusas didėjo. Eurofer skaičiavimu, bendras plieno produktų prekybos deficitas pasiekė 24 mln. tonų, o gatavų plieno gaminių deficitas sudarė 15 mln. tonų.

    „Iš esmės iš atsigavimo šiuo metu daugiausia laimi importuotojai, o ne Europos plieno gamintojai“, – teigiama Eurofer vertinime.

    Paklausos struktūroje Eurofer išskiria statybų sektorių, kuris Europoje suvartoja didžiausią plieno dalį, apie 37 proc. Vis dėlto automobilių gamyba, antras pagal plieno imlumą sektorius, fiksavo trečius iš eilės metinius nuosmukio metus, o ryškesnio atsigavimo tikimasi tik vėliau.

    Asociacija prognozuoja, kad plieno vartojimas artimiausiu laikotarpiu gali augti nuosaikiai, tačiau pabrėžia riziką, kad šį augimą ir toliau „nuims“ importas. Eurofer akcentuoja, kad pagrindinis iššūkis bus užtikrinti, jog didėjanti paklausa stiprintų Europos gamybą, o ne didintų priklausomybę nuo įvežtinio plieno.

  • Subsidijos ir muitai tampa norma: Europa ieško būdų apginti pramonę nuo Kinijos spaudimo

    Europos pramonės konkurencingumo diskusijoje vis dažniau skamba mintis, kad subsidijos ir muitai tampa nauja įprasta priemone, o ne laikinu atsaku į krizes. Ekspertai pabrėžia, jog didžiausias iššūkis šiandien nėra vien Europos Sąjungos klimato politika, o pasaulinėje rinkoje plintantys stipriai subsidijuoti produktai, ypač iš Kinijos.

    Energetikos analitikas Marcin Dusiło iš organizacijos Forum Energii teigia, kad Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ETS) pirmiausia turėtų būti laikoma investiciniu signalu. Pasak jo, sistema skatina įmones mažinti emisijas ir priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, tačiau poveikis silpnėja, kai lėšos iš taršos leidimų pardavimo neišnaudojamos modernizacijai.

    Jo vertinimu, problemos prasideda tuomet, kai Europos gamintojai turi konkuruoti su produktais, kurių kaina rinkoje iškreipta valstybės parama ir dempingu. Tokia konkurencija, anot pašnekovo, mažina paskatas investuoti Europoje, net jeigu technologijos emisijoms mažinti jau yra prieinamos daliai sektorių.

    Kinijos strategija ir priklausomybės rizika

    Pastarąjį dešimtmetį Kinija kryptingai stiprino savo pozicijas švarios energetikos technologijų tiekimo grandinėse, nuo saulės modulių iki baterijų komponentų ir dalies kritinių žaliavų perdirbimo. Tai reiškia, kad Europos energetikos transformacija vis labiau remiasi importu, o kartu didėja geopolitinė ir ekonominė rizika.

    „Kinija pasirengusi naudoti eksportą kaip spaudimo įrankį“, – sakė Marcin Dusiło.

    Tokią riziką ypač ryškiai parodė kritinių žaliavų ir retųjų žemių elementų tiekimo ribojimo precedentai, kai valstybės pradeda naudoti prekybą kaip strateginę svertą. Dėl to Europos atsakas vis dažniau siejamas su tiekimo diversifikacija, vietos gamybos skatinimu ir apsaugos priemonėmis nuo dempingo.

    Pašnekovas pabrėžia, kad globalizacija nesibaigė, tačiau persikėlė į realistinių sprendimų etapą. Pagrindinis tikslas, anot jo, yra ne visiška savipakankamybė, o tokia priklausomybių struktūra, kuri neleidžia vienam tiekėjui tapti nepakeičiamu.

    Parama pramonei: ne pinigų dalybos

    Diskusijoje akcentuojama, kad pramonės politika neturėtų virsti vien nuolatine finansine „lašeline“ atskiroms įmonėms. Parama, jei ji taikoma, turėtų būti nukreipta į konkrečių technologinių ar ekonominių barjerų įveikimą, pavyzdžiui, į elektrifikaciją, efektyvesnį energijos vartojimą ar procesų modernizavimą.

    Taip pat pabrėžiama, kad skirtingiems sektoriams reikia skirtingo tempo ir instrumentų. Vienur dekarbonizacijos sprendimai jau komerciškai pasiekiami, kitur technologijos dar brangios arba pramoniniu mastu nepakankamai išvystytos, todėl reguliavimas ir pereinamojo laikotarpio priemonės turėtų atspindėti šiuos skirtumus.

    Pasak M. Dusiło, svarbu, kad vieningoje ES rinkoje nenugalėtų tie, kurie gali sau leisti dosnesnes nacionalines subsidijas, nes tai iškreiptų konkurenciją pačioje Europoje. Todėl vis dažniau kalbama apie bendresnius, horizontalius instrumentus, kuriuose projektai atrenkami konkurencijos būdu, o ne „rankiniu“ politiniu sprendimu.

    Kur Europa dar gali laimėti?

    Europos pramonės ateitis siejama ne tik su muitais ar apsauga nuo dempingo, bet ir su aiškiai pasirenkamomis nišomis, kuriose dar nesusiformavo monopolis. Tarp tokių krypčių minimos stacionarios energijos kaupimo sistemos, viešojo transporto bateriniai sprendimai, naujesnės chemijos baterijų technologijos, taip pat kritinių žaliavų perdirbimas ir antrinis panaudojimas.

    Didelį vaidmenį čia gali atlikti žiedinė ekonomika, nes Europa patiria žaliavų, tokių kaip litis, kobaltas ar manganas, trūkumą. Gebėjimas efektyviau surinkti, perdirbti ir grąžinti šias medžiagas į gamybą leistų mažinti priklausomybę nuo importo ir tuo pačiu kurti aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietas.

    Galiausiai pabrėžiama, kad be stabilios teisinės aplinkos ir nuspėjamos paklausos pramonė nesiryš investuoti. Jei valstybės reguliavimas dažnai keičiasi, įmonės sunkiau planuoja gamybos plėtrą ir persiorientavimą į švarias technologijas, todėl prarandamas laikas ir konkurencinis pranašumas.

  • Draudimas automobiliams su vidaus degimo varikliais: „Fraunhofer“ įspėja dėl darbo vietų, bet Lietuva gali laimėti

    Kas keičia Europos automobilių pramonę

    Europos Sąjungos tikslas mažinti transporto taršą reiškia spartesnį perėjimą prie elektrinių automobilių, o nuo 2035 metų nauji lengvieji automobiliai turės atitikti itin griežtus CO2 reikalavimus. Praktikoje tai dažniausiai siejama su vidaus degimo variklių eros pabaiga naujų automobilių rinkoje, nors technologinių išimčių diskusijos tęsiasi.

    Vokietijos metalo ir elektros pramonės darbdavių asociacijos užsakymu „Fraunhofer“ institutas vertino, kaip dabartinis reguliavimo kelias gali pakeisti darbo rinką ir sukuriamą vertę automobilių sektoriuje. Išvada griežta: transformacija gali būti skausminga didžiosioms gamybos šalims, bet daliai regiono atsiveria ir galimybių langas.

    Prognozė: mažiau darbo vietų ir mažesnė vertė

    „Fraunhofer“ vertinime teigiama, kad iki 2040 metų Europos automobilių pramonėje rizikuoja dingti apie 726 000 darbo vietų, arba maždaug 45 proc. dabartinio užimtumo. Skaičiavimas remiasi prielaida, kad šiuo metu sektoriuje dirba apie 1 600 000 žmonių.

    Taip pat prognozuojamas ir sukuriamos pridėtinės vertės kritimas, lyginant su 2025 metais: apie 95 mlrd. eurų, arba maždaug 38 proc. Šie skaičiai pateikiami kaip neto rezultatas, įvertinus ir naujų technologijų plėtros naudą.

    „Aukšti mokesčiai ir rinkliavos, brangi energija, didelės darbo sąnaudos, perteklinė biurokratija“, – sakė Vokietijos automobilių pramonės atstovai, aiškindami, kodėl naujos investicijos ir darbo vietos dažniau kuriamos už šalies ribų.

    Kodėl šalys paveikiamos nevienodai

    Vertinime išskiriama, kad didžiausią neigiamą poveikį gali patirti šalys, kurių ekonomikoje svarbi vidaus degimo variklių komponentų gamyba ir susijusios tiekimo grandinės. Minimos Austrija, Italija ir Prancūzija, kuriose, pagal pateiktą scenarijų, automobilių sektoriaus sukuriama vertė 2040 metais galėtų būti gerokai mažesnė nei 2025 metais.

    Vokietijos atvejis išskiriamas dėl masto: net jei procentinis kritimas mažesnis nei kai kuriose šalyse, absoliuti suma būtų didžiausia vien dėl pramonės apimties. Tyrime akcentuojama, kad konkurencingumą veikia ne tik technologinis posūkis, bet ir rinkos sąlygos, įskaitant energijos kainas ir reguliacinę aplinką.

    Kodėl Baltijos regionui gali atsiverti šansas

    Nors bendras vaizdas niūrus, kai kuriose šalyse prognozuojama geresnė dinamika dėl gamybos perskirstymo į mažesnių sąnaudų regionus ir dėl investicijų į naujas grandis, tokias kaip elektriniai varikliai, galios elektronika ar akumuliatorių komponentai. Tyrime pabrėžiama, kad didelę reikšmę turės tai, kur Europoje koncentruosis automatizuotos, aukštos pridėtinės vertės gamybos linijos.

    Lietuvai tai svarbu dėl dviejų priežasčių: pirma, regionas konkuruoja dėl naujų investicijų, kurios gali persikelti iš brangesnių lokacijų, antra, auganti elektromobilių ir baterijų ekosistema didina paklausą inžinerinėms kompetencijoms ir tiekėjų tinklui. Vis dėlto reali nauda priklausys nuo infrastruktūros, kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos ir stabilios energetikos kainos pramonei.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad draudimo vidaus degimo varikliams tema dažnai supaprastinama iki vieno sprendimo, nors iš tiesų ją sudaro keli sluoksniai: emisijų normos, gamybos perkėlimas, investicijų aplinka ir technologijų pasirinkimai. Todėl klausimas, kas laimės, o kas pralaimės, galiausiai spręsis ne vien Briuselyje, bet ir nacionalinių sprendimų pakete.

  • Europos Sąjungoje auga kultūros sektoriaus darbo vietos: kuriose šalyse jų daugiausia, o kur trūksta

    Europos Sąjungoje auga kultūros sektoriaus darbo vietos: kuriose šalyse jų daugiausia, o kur trūksta

    Kultūros darbai ES: skaičiai auga

    Kultūros sektoriaus darbo vietų Europos Sąjungoje daugėja, rodo naujausi „Eurostat“ duomenys. 2025 metais kultūroje dirbo apie 8 900 000 žmonių, tai sudarė 4,3 proc. viso užimtumo ES.

    Lyginant 2024 ir 2025 metus, kultūros sektoriaus dalis bendrame užimtume padidėjo 0,5 procentinio punkto. Į šią sritį patenka įvairios profesijos – nuo menininkų ir muzikantų iki aktorių ir kitų kūrybinių industrijų darbuotojų.

    Pagal demografinę struktūrą beveik pusė dirbančiųjų kultūroje buvo 30–49 metų amžiaus. Taip pat išsiskiria išsilavinimo profilis: dauguma turėjo bent bakalauro laipsnį.

    „Eurostat“ skaičiai rodo, kad dar 31,3 proc. kultūros sektoriaus darbuotojų buvo baigę bent vidurinį ugdymą, o 6,7 proc. – iki pagrindinio ugdymo lygio. Tai leidžia kultūros rinką vertinti kaip santykinai aukštos kvalifikacijos užimtumo segmentą.

    Kur kultūros sektorius stipriausias?

    Daugumoje ES valstybių kultūros užimtumas sudaro panašią dalį: 17-oje iš 27 šalių jis svyravo tarp 4 ir 5 proc. visų dirbančiųjų. Tai rodo, kad kultūros ekonomika daug kur yra reikšminga, bet dažniausiai nėra dominuojanti darbo rinkos dalis.

    Didžiausios kultūros sektoriaus užimtumo dalys fiksuotos Nyderlanduose, kur kultūroje dirbo 5,7 proc. visų darbuotojų. Antroje vietoje buvo Estija su 5,3 proc., trečioje – Malta su 5,1 proc.

    Tuo metu mažiausios dalys nustatytos Rumunijoje – 1,8 proc. Toliau rikiavosi Slovakija su 3,3 proc. ir Airija su 3,4 proc., o tai signalizuoja apie nevienodą kultūros sektoriaus svorį nacionalinėse ekonomikose.

    Pirmoji ES kultūros deklaracija

    Instituciniu lygmeniu kultūros svarbą ES neseniai pabrėžė ir bendra politinė žinutė: Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas bei Europos Komisija pasirašė pirmąją bendrą deklaraciją dėl kultūros. Dokumentas pavadintas „Europe for Culture – Culture for Europe“ ir apibrėžia principus, kuriais, institucijų teigimu, turėtų būti grindžiama artimiausio laikotarpio ES kultūros politika.

    Jame kultūra įvardijama kaip priemonė reaguoti į šiuolaikinius iššūkius, tarp kurių minimos geopolitinės įtampos, klimato kaita, skaitmeninė transformacija, socialinė nelygybė ir psichikos sveikatos krizė. Deklaracija taip pat akcentuoja kultūros vaidmenį visuomenės atsparumui ir demokratijos stiprinimui.

    „Sektorius susiduria su sudėtingų iššūkių deriniu: nuo DI, kuris keičia kūrybinių grandinių veikimą ir darbuotojų pragyvenimą, iki platformų galios augimo, keliančio grėsmę kultūrų įvairovei, ir kultūros naudojimo antidemokratinei dezinformacijai skleisti“, – sakė Mafalda Dâmaso.

    Dokumente įvardijami 12 principų, tarp jų – siekis, kad menininkai galėtų dirbti be cenzūros, o kultūros darbuotojai gautų geresnį atlygį ir stipresnę socialinę apsaugą. Vis dėlto deklaracija nėra teisės aktas, todėl ji tiesiogiai neįpareigoja valstybių didinti finansavimo ar keisti nacionalinių taisyklių.

    Dėl to esminis klausimas lieka atviras: kaip šiuos principus realiai įgyvendins atskiros šalys ir ar politiniai įsipareigojimai virs konkrečiomis priemonėmis. Augant užimtumui kultūros sektoriuje, šis sprendimų etapas gali turėti tiesioginę įtaką tiek darbo vietų kokybei, tiek kūrybinių industrijų konkurencingumui Europoje.

  • Kipras primena Turkijos invaziją: 52 metai okupacijos, dingusieji ir užstrigęs taikos planas

    Kipras primena Turkijos invaziją: 52 metai okupacijos, dingusieji ir užstrigęs taikos planas

    Sirenos ir 52 metų šešėlis

    Kipras liepos 20 dieną minėjo 1974 metų Turkijos karinės invazijos metines. Šalyje tradiciškai 5.30 valandą ryto įjungiamos sirenos, žyminčios valandą, kai prasidėjo desantas.

    Po kelias savaites trukusių kovų Turkijos pajėgos užėmė apie 37 proc. salos teritorijos. Konfliktas tapo vienu ilgiausiai Europoje trunkančių neišspręstų teritorinių ginčų.

    Kas įvyko 1974 metais?

    Invazija prasidėjo po Graikijos remto perversmo Kipre, kurio metu buvo nuverstas prezidentas Makarios III. Ankara savo veiksmus argumentavo būtinybe ginti Kipro turkų bendruomenę, o tarptautinėje arenoje tai iki šiol vertinama kaip neteisėta intervencija.

    Karo ir padalijimo pasekmės buvo masinis gyventojų perkėlimas: iš namų pasitraukė apie 170 000 graikų kilmės kipriečių ir apie 50 000 turkų kilmės kipriečių. Daug šeimų iki šiol gyvena su prarasto turto ir negrįžusių artimųjų istorijomis.

    „Turkija ir toliau neteisėtai okupuoja 37 proc. mūsų tėvynės, tęsdama vieną didžiausių pokario Europos nusikaltimų“, – sakė Kipro prezidentūra.

    „52 metus nėra atsakymų dėl dingusiųjų likimo, plečiamos neteisėtos gyvenvietės, naikinamas religinis ir kultūrinis paveldas“, – pridūrė ji.

    Dingusieji, pripažinimas ir aklavietė

    Per 1974 metų įvykius žuvo daugiau nei 3 000 žmonių, daugiausia civilių, o 1 619 asmenų buvo paskelbti dingusiais. Dingusiųjų tema išlieka viena jautriausių: šeimos reikalauja aiškių atsakymų, o paieškos ir identifikavimo darbai tęsiasi dešimtmečius.

    Šiaurinė salos dalis, kurioje po invazijos susiformavo atskira administracija, tarptautiniu mastu pripažįstama tik Turkijos. Pietinę dalį kontroliuojanti Kipro Respublika yra tarptautiniu mastu pripažinta valstybė ir Europos Sąjungos narė.

    Europos Sąjungoje Kipras išlieka vienintele valstybe nare, kurios dalis teritorijos yra kontroliuojama užsienio kariuomenės. Tarpininkavimo bandymų per dešimtmečius buvo ne vienas, tačiau politinis susitarimas dėl salos ateities iki šiol nepasiektas.

    Graikija, tradicinė Kipro sąjungininkė, nuosekliai remia sprendimą pagal Jungtinių Tautų rėmuose aptariamą dviejų zonų, dviejų bendruomenių federacijos modelį. Vis dėlto derybos ne kartą įstrigo dėl saugumo garantijų, kariuomenės buvimo, teritorijų ir nuosavybės klausimų.

  • ES įspėja: Kinija tapo ilgalaikiu strateginiu iššūkiu, o jos ryšiai su Rusija kelia grėsmes

    ES įspėja: Kinija tapo ilgalaikiu strateginiu iššūkiu, o jos ryšiai su Rusija kelia grėsmes

    ES ministrų įspėjimas dėl Kinijos

    Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai bendrame vertinime Kiniją įvardijo kaip kritinį ilgalaikį strateginį iššūkį. Pasak jų, Pekinas turi asimetrinių pranašumų prieš ES dėl ekonominės ir technologinės galios, kuri gali būti naudojama spaudimui.

    Dokumente akcentuojama, kad rizikos apima ne tik prekybą, bet ir saugumą bei ekonominį atsparumą. Ministro lygmens vertinimas susijęs su pastaraisiais mėnesiais paaštrėjusia ES ir Kinijos įtampa dėl rinkos apsaugos priemonių ir atsakomųjų grasinimų.

    „Kinijos asimetriniai pranašumai, nuo prekybos disbalanso iki kritinių žaliavų ir technologinių pasiekimų, kartu su noru tai naudoti kaip svertą, daro ją ilgalaikiu strateginiu iššūkiu“, – teigiama ministrų vertinime.

    Prekyba, žaliavos ir spaudimo svertai

    ES siekia per dialogą perbalansuoti prekybos santykius ir yra nustačiusi rudenį terminą apčiuopiamiems rezultatams pasiekti. Briuselis pabrėžia, kad kai kuriuose sektoriuose Kinijos pertekliniai pajėgumai daro spaudimą Europos gamintojams ir gali išstumti vietos produkciją.

    Ministrai taip pat išskyrė Kinijos įtaką tiekimo grandinėms, ypač dėl retųjų žemių ir kitų kritinių žaliavų, reikalingų gynybos pramonei bei žaliajai transformacijai. Ši priklausomybė laikoma viena svarbiausių ES pažeidžiamumo vietų, didinančių ekonominio šantažo riziką.

    Kinijos ir Rusijos ryšiai bei karas Ukrainoje

    Vertinime Pekinas apibūdinamas kaip svarbus veiksnys, padedantis Rusijai tęsti plataus masto karą prieš Ukrainą, nors Kinija viešai neigia tiesioginį vaidmenį. ES institucijos pastaruoju metu taikė ribojamąsias priemones ir daliai Kinijos įmonių, įtariamų prisidedant prie Rusijos karo pajėgumų palaikymo.

    Ministrai pažymi, kad Kinija ir Rusija siekia stiprinti regioninę įtaką ir keisti tarptautinę tvarką pagal savo interesus, grįsdamos ją įtakos zonų logika. Toks kursas, ES vertinimu, ilgainiui gali sujungti saugumo įtampas Europoje ir Indijos bei Ramiojo vandenynų regione.

    „Gilėjanti Kinijos ir Rusijos strateginė partnerystė stiprina tarpusavio ryšius nuo Europos iki Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono ir didina grėsmes ES saugumui“, – nurodoma dokumente.

    Ministrų vertinimas rodo, kad ES toliau laikysis vadinamosios rizikų mažinimo krypties, siekdama mažinti priklausomybes kritinėse srityse, išlaikant prekybą ten, kur ji nekelia saugumo grėsmių. Artimiausi mėnesiai turėtų parodyti, ar dialogas su Pekinu leis pasiekti kompromisų, ar Europa pasirinks griežtesnes apsaugos priemones.

  • Europa kaista, sąskaitos auga: vėsinimui energijos reikia dvigubai daugiau – kas pirmauja?

    Europa kaista, sąskaitos auga: vėsinimui energijos reikia dvigubai daugiau – kas pirmauja?

    Vėsinimas tampa nauju iššūkiu

    Pastarieji metai Europoje pasižymėjo rekordinėmis temperatūromis, o karščio bangos vis dažniau tampa ne išimtimi, bet norma. Tai tiesiogiai keičia namų ūkių įpročius: kondicionieriai ir kitos vėsinimo priemonės sparčiai didina elektros poreikį.

    Europos Sąjungoje namų ūkių energijos vartojimas patalpų vėsinimui per šešerius metus praktiškai padvigubėjo. Nuo 2018 iki 2024 metų jis išaugo nuo 40 500 iki 80 400 teradžaulių, tai yra 99 proc.

    Kodėl procentai gali klaidinti?

    Skirtingose šalyse augimas buvo labai nevienodas, tačiau procentinius šuolius verta vertinti atsargiai. Ten, kur vėsinimo beveik nebuvo, net nedidelis absoliutus padidėjimas statistikoje virsta milžinišku procentiniu augimu.

    Ryškus pavyzdys yra Austrija: namų ūkių energijos vartojimas vėsinimui padidėjo nuo 22 teradžaulių 2018 metais iki 253 teradžaulių 2024 metais. Tai reiškia daugiau nei 1 000 proc. augimą, nors bendras kiekis išlieka palyginti nedidelis.

    Tarp ES šalių dideliu šuoliu išsiskyrė ir Čekija, kur augimas siekė 244 proc., o Italijoje – 193 proc. Tai rodo, kad paklausa auga net ir ten, kur kondicionieriai jau seniai įprasti.

    Kur vėsinimas sudaro didžiausią dalį?

    Vertinant, kokią namų ūkių galutinio energijos vartojimo dalį sudaro patalpų vėsinimas, ES vidurkis 2024 metais siekė 0,84 proc., tai yra mažiau nei 1 proc. Vis dėlto kai kuriose šalyse vėsinimas užima reikšmingą vietą bendrose sąnaudose.

    Pirmauja Kipras, kur vėsinimui tenka 16 proc. namų ūkių energijos vartojimo. Dviženklė dalis fiksuojama ir Maltoje, kur ji siekia 15 proc., taip pat Albanijoje – 13,4 proc.

    Graikijoje vėsinimui tenka 7,4 proc., o Ispanijoje, Italijoje ir Kroatijoje šis rodiklis viršija 2 proc. Tokia geografija atspindi klimato skirtumus ir didesnę karščio bangų riziką pietuose.

    Italija sunaudoja trečdalį ES vėsinimo energijos

    Pagal absoliutų suvartojimą ES lyderė yra Italija, kur 2024 metais namų ūkiai vėsinimui sunaudojo 26 300 teradžaulių. Tai sudaro 32,7 proc. viso ES vėsinimui skirto energijos kiekio.

    Antrą vietą užima Ispanija: jos dalis ES mastu siekia 17,8 proc., o suvartojimas – 14 300 teradžaulių. Į skaičiavimus įtraukus šalis kandidates, tarp didžiausių vartotojų pagal absoliučius skaičius išsiskiria ir Turkija – 13 600 teradžaulių.

    Didėjantis vėsinimo poreikis jau persikelia į elektros rinką: karščio bangomis piko valandomis auga paklausa ir didėja kainų svyravimai. Ekspertai pabrėžia, kad ilgiau trunkantys brangimo periodai gali atsispindėti ir galutinėse vartotojų sąskaitose.

  • Vokietija ieško miedies Hesijoje: „GreenX Metals“ pradeda gręžinius, o KGHM ruošia atsaką

    Vokietijoje bręsta naujas miedies ir sidabro žaliavų projektas, galintis sustiprinti šalies pozicijas Europos metalų rinkoje. Australijos kapitalo bendrovė „GreenX Metals“ planuoja Hesijoje pradėti gręžinių programą, kurios tikslas – patikrinti, kiek realus Tannenbergo projekto potencialas.

    Įmonė turi žvalgybos licencijas maždaug 1 900 kvadratinių kilometrų teritorijoje, o darbai turėtų startuoti 2026 metais ir trukti apie pusantrų metų. Bendrovė tikisi, kad gręžiniai patvirtins didesnius išteklius, nei manyta įsigyjant projektą prieš dvejus metus.

    Kas žinoma apie Tannenbergą

    „GreenX Metals“ vadovybė teigia, kad svarbią pradinę informaciją surado archyvuose, susijusiuose su buvusios VDR laikotarpiu. Bendrovė nurodo turinti duomenų iš 142 ankstesnių gręžinių, o 47 gręžinių kernai esą buvo pakartotinai ištirti laboratorijoje Švedijoje.

    Pagal viešai minėtus duomenis, mineralizacija šiame projekte gali slūgsoti maždaug 285–533 metrų gylyje. Tokie gyliai, palyginti su dalimi Lenkijos telkinių, reikštų paprastesnę kasybos logistiką, nors rūdos kokybė gali būti kuklesnė.

    „Iš archyvų atkurti duomenys ir pakartotiniai tyrimai parodė, kad potencialas gali būti didesnis, nei tikėjomės prieš dvejus metus“, – sakė „GreenX Metals“ vadovas Benas Stoikovichas.

    Bendrovė taip pat mini nepriklausomo geologo parengtą vertinimą, kuriame kalbama apie kelių milijonų tonų vario potencialą ir reikšmingus sidabro kiekius tik dalyje licencijuotos teritorijos. Vis dėlto tokie skaičiai šiuo metu turėtų būti vertinami kaip žvalgybiniai tikslai, kuriuos dar reikia pagrįsti naujais gręžiniais ir ataskaitomis.

    Regiono konkurencija: projektai Vokietijoje ir Lenkijoje

    Tannenbergas nėra vienintelis ambicingas miedies ir sidabro projektas regione. Lenkijoje kanadiečių „Lumina Metals“ vysto projektą prie Nove Solės, kuriam jau pradėtas parengiamasis ekonominis vertinimas, o įmonė siekia per šį dešimtmetį pasistūmėti iki gavybos licencijų.

    Naujų projektų atsiradimas rodo platesnę tendenciją: Europa, siekdama mažinti priklausomybę nuo importo, vis aktyviau ieško vietinių žaliavų šaltinių. Tai ypač svarbu vario rinkoje, nes metalas būtinas elektros tinklų plėtrai, atsinaujinančios energetikos infrastruktūrai, elektromobilių gamybai ir pramonei.

    Ką daro KGHM ir kodėl tai svarbu

    Europos vario ir sidabro rinkoje dominuojanti KGHM tuo pat metu planuoja dideles investicijas ir naujus projektus. Bendrovės strateginiuose planuose numatytos dešimčių milijardų eurų apimties investicijos per kelerius metus, didelę dalį jų skiriant plėtrai ir technologiniams sprendimams.

    Vienas ryškiausių signalų – planai statyti naują kasybos kompleksą, neretai įvardijamą kaip KGHM 2.0, kuris turėtų papildyti esamą gavybos bazę ir padėti išlaikyti gamybos apimtis. KGHM taip pat pabrėžia tarptautinių projektų portfelį ir galimų įsigijimų paiešką.

    Vario vaidmuo Europos strategijoje

    2024 metais Europos Sąjunga varį įtraukė į kritinių žaliavų sąrašą, kartu įsigaliojus Kritinių žaliavų aktui. Šis reglamentas numato, kad iki 2030 metų dalis strateginių žaliavų turėtų būti išgaunama, perdirbama ir perdirbama iš antrinių žaliavų pačioje Europoje, mažinant riziką, susijusią su tiekimo grandinėmis.

    Tokie tikslai reiškia, kad kiekvienas didesnis vario projektas – tiek Vokietijoje, tiek Lenkijoje ar kitose ES šalyse – automatiškai patenka į didesnį politinį ir ekonominį kontekstą. Tačiau galutinį atsakymą, ar Vokietija iš tiesų taps ryškesne miedies galia, duos ne pareiškimai, o gręžinių rezultatai, investicijų sprendimai ir leidimų procedūrų greitis.

  • Pirkėjai dažnai suklysta: kaip parduotuvėje neapsigauti ir atskirti sardines nuo šprotų?

    Sardinės ir šprotai parduotuvių lentynose dažnai atrodo beveik vienodai, tačiau tai skirtingos žuvys. Sardinė paprastai vadinama rūšis Sardina pilchardus, o šprotai priskiriami Sprattus sprattus genties žuvims, nors abi priklauso silkių šeimai. Dėl panašaus dydžio ir spalvos konservuose pirkėjai neretai supainioja, ką iš tiesų perka.

    Mitybos požiūriu abi žuvys vertinamos dėl baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir vitamino B12, taip pat seleno. Kadangi tai smulkios, trumpiau gyvenančios žuvys, jos dažniausiai sukaupia mažiau sunkiųjų metalų nei didesnės plėšrios žuvys. Vis dėlto bendras maistingumas priklauso ir nuo produkto sudėties, pavyzdžiui, ar konservai yra aliejuje, pomidorų padaže, ar savo sultyse.

    Praktinis skirtumas dažnai matomas pagal dydį ir kūno formą. Sardinės paprastai būna didesnės, dažniausiai apie 15–30 centimetrų, jų kūnas pilnesnis, o spalva ryškiai sidabrinė. Šprotai paprastai smulkesni, dažniausiai apie 10–13 centimetrų, neretai turi labiau išreikštą tamsesnę nugarą, o konservuose dažnai parduodami kaip mažos žuvelės vienodo dydžio.

    Kas svarbiausia etiketėje?

    Didžiausia užuomina slypi ne reklaminėje antraštėje, o informacijoje apie rūšį. Jei ant pakuotės nurodyta Sardina pilchardus, tai klasikinės sardinės. Jei nurodoma Sprattus sprattus, tai šprotai, net jeigu priekyje matote žodį sardinės ar panašias formuluotes.

    Europos Sąjungos taisyklės leidžia kai kuriems produktams vartoti sardinių pavadinimą tik su aiškiu patikslinimu, kokia žuvis iš tikrųjų panaudota. Todėl verta ieškoti mokslinio pavadinimo ir sugavimo vietos, nes būtent šie duomenys aiškiausiai identifikuoja, kas yra skardinėje. Kuo trumpesnė ir neaiškesnė sudėtis, tuo didesnė rizika nusivilti.

    Kuri žuvis geresnis pasirinkimas?

    Kas sveikiau, dažniausiai lemia ne vien rūšis, o visas produktas. Sardinės neretai būna kaloringesnės, ypač jei konservuotos aliejuje, tačiau jos taip pat gali turėti daugiau kalcio, jeigu valgomi ir suminkštėję kauliukai. Šprotai dažnai kainuoja mažiau, o pagal omega-3 ir baltymų kiekį kasdienėje mityboje gali būti visiškai pakankamas pasirinkimas.

    Jei norite geriausio kainos ir kokybės santykio, rinkitės produktus su aiškiai nurodyta žuvies rūšimi, trumpa sudėtimi ir be perteklinių priedų. O mitybą verta įvairinti, nes skirtingi konservai skiriasi ne tik žuvimi, bet ir druskos, riebalų bei padažų kiekiu.

  • ES siūlo griežtesnį nepilnamečių saugumą internete: amžiaus riba nuo 13 ir naujos pareigos platformoms

    ES siūlo griežtesnį nepilnamečių saugumą internete: amžiaus riba nuo 13 ir naujos pareigos platformoms

    Europos Sąjungoje bręsta naujas požiūris į vaikų apsaugą internete: ekspertų parengtoje kryptyje socialiniams tinklams ir kitoms skaitmeninėms paslaugoms numatomi griežtesni reikalavimai. Pagrindinė žinutė paprasta: atsakomybė už nepilnamečių saugumą turi labiau tekti pačioms platformoms, o ne vien tėvams ar mokykloms.

    Dokumente kaip bendras atspirties taškas įvardijama 13 metų amžiaus riba socialinėms platformoms, tačiau kartu pabrėžiama, kad vien „kietas“ draudimas nėra universali išeitis. Siūlomas laipsniškas nepilnamečių įvedimas į skaitmeninį pasaulį, priklausomai nuo amžiaus ir priežiūros.

    Ką keistų 13 metų riba?

    13 metų slenkstis pristatomas ne kaip vienintelis sprendimas, o kaip minimali bendroji bazė visoje ES, kuri galėtų būti taikoma kartu su papildomomis apsaugomis. Kartu paliekama galimybė valstybėms narėms pasirinkti aukštesnę ribą, jei tai atitinka jų nacionalinį kontekstą ir politinius sprendimus.

    Ekspertai akcentuoja, kad vaikams iki 13 metų turėtų būti taikoma labiau ribota prieiga, o svarbiausia sąlyga būtų priežiūra ir aiškūs laiko apribojimai. Tokiu būdu siekiama ne tik „uždrausti“, bet ir mažinti rizikas, kurios kyla dėl dizaino sprendimų, skatinančių ilgą naudojimąsi.

    Atsakomybę siūloma perkelti platformoms

    Viena ryškiausių krypčių yra siūlymas perkelti įrodinėjimo naštą technologijų bendrovėms: prieš suteikdamos prieigą nepilnamečiams, jos turėtų pagrįsti, kad yra įdiegusios veikiančias saugumo priemones. Tai reikštų ne simbolinius nustatymus, o realiai veikiančius mechanizmus, mažinančius žalingą turinį ir probleminį naudojimą.

    Ši logika remiasi vartotojų saugos principu, taikomu fizinių produktų rinkoje: jei gaminys gali kelti riziką, už ją pirmiausia atsako kūrėjas. Skaitmeninėje erdvėje tai galėtų virsti aiškesnėmis pareigomis dėl amžiaus užtikrinimo, turinio rekomendacijų skaidrumo ir rizikos mažinimo priemonių.

    „Kas kuria produktą, tas turi užtikrinti jo saugumą. Iš vaikų nesitikime, kad jie patys susikurs saugos diržus, todėl tokia pati logika turi galioti ir didžiosioms technologijų platformoms“, – sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

    Dėmesys ne tik socialiniams tinklams

    Ekspertų išvados apima ne vien klasikinius socialinius tinklus. Įvardijama platesnė „social media+“ kategorija, apimanti ir kitas skaitmenines paslaugas bei funkcijas, kurios gali daryti panašų poveikį vaikų elgsenai ir emocinei būsenai.

    Ypač išskiriami sprendimai, skirti maksimaliai ilginti laiką ekrane: begalinis slinkimas, algoritminės rekomendacijos ir kitos dėmesį „užrakinančios“ funkcijos. Siūloma reguliuoti ne tik prieigą prie pačių platformų, bet ir prieigą prie tam tikrų funkcijų, kurios labiausiai skatina priklausomą naudojimą.

    „Mes siūlome riboti ne konkrečių platformų pavadinimus, o tam tikrų funkcijų naudojimą, nes būtent jos dažniausiai ir sukuria didžiausią riziką nepilnamečiams“, – teigė vienas iš ekspertų.

    Dokumente taip pat pabrėžiama, kad pokyčiai neįvyks per naktį: net ir įvedus amžiaus ribas, reikės laiko, kol susiformuos naujos praktikos šeimose, mokyklose ir pačiose platformose. Dėl to greitos priemonės siejamos su ilgalaikiu tikslu, kad internetas būtų saugesnis visiems, o ne tik iš dalies apribotas jauniausiems.

    ES diskusija vyksta tuo metu, kai dalis valstybių narių jau svarsto ar įgyvendina griežtesnius nacionalinius sprendimus, numatydamos 15 ar 16 metų ribas. Siūloma bendroji 13 metų bazė galėtų tapti kompromisu, bet kartu palikti erdvės šalims taikyti griežtesnę politiką.