CP v2

Tag: Europos Sąjunga

  • ES automobilių rinka auga, bet benzino ir dyzelio dalis traukiasi: elektriniai jau sudaro penktadalį

    Pirmąjį 2026 metų pusmetį naujų automobilių registracijos Europos Sąjungoje išaugo 5,7 proc., rodo Europos automobilių gamintojų asociacijos ACEA duomenys. Vis dėlto bendra rinkos kryptis išlieka aiški: vidaus degimo varikliai pamažu užleidžia vietą elektrifikuotiems modeliams, o pirkėjų pasirinkimus veikia ir geopolitinis neapibrėžtumas.

    Didžiausią dalį naujų registracijų jau sudaro hibridiniai automobiliai, o visiškai elektriniai modeliai (BEV) pasiekė reikšmingą ribą. ACEA skaičiuoja, kad iki birželio pabaigos elektriniai automobiliai sudarė 20,7 proc. visų naujų registracijų ES, kai prieš metus jų dalis siekė 15,6 proc.

    Hibridų segmentas išlieka didžiausias: per šešis 2026 metų mėnesius jų dalis ES rinkoje siekė 37,3 proc. Įkraunami hibridai (plug-in) užėmė 9,8 proc. rinkos ir taip pat augo, nors jų plėtra skiriasi priklausomai nuo šalies taikomų paskatų ir mokesčių.

    Tuo metu benzininių ir dyzelinių automobilių bendra dalis ES smuko iki 29,7 proc., kai prieš metus sudarė 37,8 proc. Benzininių automobilių registracijos per pusmetį sumažėjo 17,2 proc., dyzelinių – 16,5 proc., o neigiamos tendencijos fiksuotos pagrindinėse rinkose.

    Kas stumia rinką į elektrifikaciją?

    Rinkos struktūros pokytį lemia ne tik pirkėjų požiūris ar paramos priemonės, bet ir griežtėjantys emisijų reikalavimai. Gamintojams vis labiau apsimoka didinti elektrifikuotų modelių dalį, nes tai padeda mažinti vidutinę parduodamų automobilių parko taršą.

    ACEA cituojama S&P Global analizė įspėja, kad 2030–2032 metų laikotarpiu Europos automobilių gamintojams gali grėsti 60–65 mlrd. eurų baudos, jei realūs rodikliai pernelyg nutols nuo nustatytų tikslų. Tokia rizika daro tiesioginį spaudimą asortimentui: mažėja vien tik benzinu ar dyzelinu varomų modelių pasiūla, daugiau dėmesio skiriama hibridams ir elektriniams automobiliams.

    Šis spaudimas juntamas ir planuojant ilgalaikius tikslus. Prognozuojama, kad 2030 metais vidutinė parduodamų automobilių parko emisija gali siekti apie 72,3 g/km, kai tikslinė riba numatoma 49,2 g/km, o 2035 metais – 38,7 g/km, kai tikslas siejamas su 11,1 g/km. Gamintojams tai reiškia būtinybę sparčiau didinti mažai taršių automobilių dalį.

    Kur elektriniai auga sparčiausiai?

    Per pirmąjį 2026 metų pusmetį ES registruota 1 220 890 naujų visiškai elektrinių automobilių. ACEA duomenimis, trys didžiausios rinkos, kartu sudarančios apie 63 proc. visų elektrinių registracijų, demonstravo itin ryškų augimą.

    Prancūzijoje elektrinių automobilių registracijos augo 62,9 proc., Vokietijoje – 48 proc., Danijoje – 41,2 proc. Belgijoje augimas buvo nuosaikesnis – 8,2 proc., tačiau bendra kryptis išlieka kylanti.

    Lietuvos kontekste dažnai minimas regiono skirtumas išryškėja Lenkijoje: šalyje elektrinių automobilių registracijos didėjo 16 proc., tačiau jų rinkos dalis išliko apie 5 proc. Tai rodo, kad vien augimo tempas nebūtinai reiškia didelę skvarbą, jei startinė bazė maža, o infrastruktūros ir finansinių paskatų paketas nėra pakankamai stiprus.

    Hibridai pirmauja, bet vidaus degimo varikliai traukiasi

    Hibridinių automobilių registracijos ES per pusmetį pasiekė 2 198 148 vienetus. Augimą labiausiai palaikė Italija, kur registracijos didėjo 23 proc., ir Ispanija – 20,8 proc., o Vokietijoje ir Prancūzijoje augimas buvo nuosaikesnis.

    Įkraunami hibridai per tą patį laikotarpį pasiekė 577 735 registracijas. Didžiausią postūmį suteikė Italija, kur augimas siekė 84,3 proc., taip pat Ispanija ir Vokietija, o bendra plug-in dalis ES rinkoje pakilo iki 9,8 proc.

    Tuo pat metu benzininių automobilių registruota 1 309 153, jų rinkos dalis sumažėjo iki 22,2 proc. Dyzelinių automobilių dalis krito iki 7,5 proc., patvirtindama ilgalaikę tendenciją, kad dyzelis ES naujų automobilių rinkoje sparčiai praranda pozicijas.

    Bendras paveikslas rodo, kad ES automobilių rinka atsigavo apimtimis, tačiau jos vidinė struktūra keičiasi greičiau nei anksčiau. Jei emisijų tikslai ir reguliacinis spaudimas išliks tokie pat griežti, elektrifikacijos dalis gali augti ne vien dėl vartotojų pasirinkimo, bet ir dėl gamintojų priverstinės strategijos.

  • ES iki 2028 metų pratęs žinučių skenavimo išimtį: šifruotos programėlės lieka už ribų

    ES iki 2028 metų pratęs žinučių skenavimo išimtį: šifruotos programėlės lieka už ribų

    Europos Sąjungos valstybės narės patvirtino laikiną teisinį režimą, leidžiantį ryšių ir žinučių paslaugų teikėjams savanoriškai taikyti priemones, skirtas aptikti vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagą internete. Ši išimtis nuo elektroninių ryšių privatumo taisyklių pratęsta iki 2028 metų balandžio 3 dienos.

    Sprendimas priimtas taikant rašytinę procedūrą, kuri paprastai naudojama, kai siekiama greitai užfiksuoti valstybių pozicijas be atskiro posėdžio. Už pratęsimą balsavo 25 šalys, viena buvo prieš, dar viena susilaikė.

    Į patvirtintą tekstą įtraukta svarbi išlyga: išimtis netaikoma visapusiškai šifruotoms nuo galo iki galo žinutėms. Tai reiškia, kad tokios programėlės kaip „WhatsApp“ ir „Signal“, kuriose žinučių turinį gali perskaityti tik siuntėjas ir gavėjas, nepatenka į šio laikino režimo taikymo sritį.

    Laikinasis režimas jau kelerius metus kelia aštrias diskusijas tarp vaikų apsaugos šalininkų ir privatumo gynėjų. Kritikai jį vadina bandymu įtvirtinti principą, kad privačios žinutės gali būti tikrinamos masiškai, o tai, jų teigimu, kurtų pavojingą precedentą ir didintų piktnaudžiavimo riziką.

    Europos Parlamentas anksčiau buvo pasisakęs prieš pratęsimą, todėl priemonė buvo nustojusi galioti, tačiau klausimas sugrąžintas į darbotvarkę ir galiausiai pritarta naujam terminui. Tuo pat metu ES institucijose toliau derinamas nuolatinis sprendimas, kuris, skirtingai nei laikinasis, galėtų numatyti privalomas, o ne savanoriškas taisykles.

    Centro kairės europarlamentarė Birgit Sippel po balsavimo pabrėžė, kad parlamente buvo siekta labiau apriboti priemonių taikymą ir orientuotis į jau žinomą neteisėtą turinį bei tikslines priemones.

    „Aiški dauguma norėjo apriboti taikymą iki žinomos vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagos ir numatyti tik tikslines priemones“, – sakė Birgit Sippel.

    Kritikos ES institucijoms net ir po šifruotų pokalbių išėmimo nemažėja. Žaliųjų frakcijos atstovai pabrėžia, kad bet koks privataus susirašinėjimo turinio tikrinimas turėtų būti siejamas tik su konkrečiais įtariamaisiais, o ne taikomas plačiai visiems naudotojams.

    „Bet koks privataus bendravimo turinio skenavimas turi būti ribojamas tik konkretiems įtariamiesiems“, – sakė europarlamentaras Ignazio Marino.

    Diskusijų foną stiprina ir teisinė rizika: skeptikai įspėja, kad pernelyg platus susirašinėjimo tikrinimas gali prieštarauti pagrindinėms teisėms, įskaitant susirašinėjimo slaptumą, todėl ateityje tokios priemonės gali atsidurti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo akiratyje. Dėl to artimiausiais metais lemiamu taps klausimas, ar pavyks suderinti vaikų apsaugos tikslus su proporcingumo ir privatumo principais.

  • ES mokamų atlyginimų skirtumas kainuoja milijardus: moterys kasmet netenka beveik 3 900 eurų

    ES mokamų atlyginimų skirtumas kainuoja milijardus: moterys kasmet netenka beveik 3 900 eurų

    Lyčių darbo užmokesčio atotrūkis Europos Sąjungoje išlieka apčiuopiama ekonominė problema, kuri kasmet kainuoja ne tik atskiriems darbuotojams, bet ir visai ekonomikai. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad moterų bruto valandinis atlygis ES vidutiniškai yra 11,1 proc. mažesnis nei vyrų.

    Praktiškai tai reiškia, kad kai vyras uždirba 100 eurų, moteris vidutiniškai gauna 88,9 euro. Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) skaičiavimai, paremti Eurostato statistika, rodo, jog per metus tai sudaro beveik 3 900 eurų mažesnes pajamas vienai dirbančiai moteriai.

    ETUC vertinimu, dėl šio skirtumo ES dirbančios moterys bendrai netenka daugiau kaip 358 milijardų eurų per metus. Skaičiavimuose išskiriama ir tai, kad didelę įtaką rezultatams daro didesnės įmonės, kuriose atlygio struktūros dažniau apima priedus, premijas ir karjeros laiptus.

    „Atlygio skaidrumo priemonių kaštai įmonėms yra nedideli, tačiau neveikimas moterims kainuoja milijardus prarastų pajamų“, – sakė ETUC generalinė sekretorė Esther Lynch.

    Atotrūkio dydis tarp valstybių labai skiriasi. Liuksemburgas išsiskiria kaip vienintelė ES šalis, kur, pagal pateiktus vertinimus, moterys vidutiniškai uždirba daugiau nei vyrai, o metinis skirtumas jų naudai siekia apie 474 eurus.

    Tuo metu didžiausi metiniai praradimai fiksuojami Šiaurės ir dalyje Vakarų Europos: Suomijoje vidutiniškai apie 7 592 eurus, Austrijoje apie 6 854 eurus, Vokietijoje apie 6 049 eurus, Švedijoje apie 5 116 eurų. Virš ES vidurkio taip pat yra Estija, Prancūzija, Čekija ir Airija.

    Lietuvoje, pagal pateiktus skaičiavimus, vidutiniai metiniai praradimai siekia apie 2 404 eurus. Mažiausias skirtumas įvardijamas Belgijoje, kur jis sudaro apie 322 eurus, o kai kuriose valstybėse metinis atotrūkis nesiekia 1 000 eurų.

    Atlygio skaidrumo direktyva

    Lyčių atlygio skirtumą ES siekiama mažinti per Atlygio skaidrumo direktyvą, kurios tikslas yra sumažinti informacijos asimetriją tarp darbuotojų ir darbdavių. Direktyva numato daugiau pareigų darbdaviams, įskaitant informacijos teikimą apie atlygio lygius ir vidinius vertinimus, kai nustatomi nepagrįsti skirtumai.

    ES lygiu direktyvos įgyvendinimui buvo nustatytas 2026 metų birželio 7 dienos terminas, tačiau dalis valstybių narių jo neįvykdė. Tai reiškia, kad realūs pokyčiai kai kuriose rinkose gali vėluoti, o darbuotojų galimybės greičiau identifikuoti diskriminacinius skirtumus išlieka ribotos.

    „Tai nepriimtina, kai moterys dešimtmečius patyrė atlygio diskriminaciją. Laikas baigėsi slaptumo kultūrai, kuri leido toleruoti diskriminaciją“, – teigė Esther Lynch.

    Ką rodo poveikio skaičiavimai?

    ETUC vertinimu, net ir santykinai nedidelis pokytis galėtų būti apčiuopiamas. Jei lyčių darbo užmokesčio atotrūkis sumažėtų 10 proc., vidutinė dirbanti moteris ES per metus uždirbtų maždaug 672 eurais daugiau.

    Didžiausias toks prieaugis prognozuojamas Prancūzijoje, apie 1 069 eurus, ir Airijoje, apie 1 033 eurus. Pastebimas efektas būtų ir Suomijoje, Vokietijoje, Italijoje bei Danijoje, o mažiausias, dėl jau mažesnio atotrūkio, būtų Lenkijoje.

    ETUC atstovai taip pat pabrėžia, kad direktyvos nevykdymas gali turėti teisinių pasekmių, nes valstybės narės privalo perkelti ES teisės aktus į nacionalinę teisę. Ilgainiui atlygio skirtumai daro poveikį ne tik mėnesinėms pajamoms, bet ir socialinėms garantijoms, įmokoms bei pensijoms, todėl ekonominė nelygybė gali didėti ir pasitraukus iš darbo rinkos.

  • Karo laikų garvežys atgims iš naujo: muziejus ieško rangovų unikaliam Ty42-1 remontui

    Karo laikų garvežys atgims iš naujo: muziejus ieško rangovų unikaliam Ty42-1 remontui

    Istorinis garvežys Ty42-1, priklausantis Silezijos geležinkelių muziejui Jaworzyno Śląska vietovėje, bus restauruojamas, kad vėl atgautų autentišką išvaizdą ir techninę būklę. Muziejus pradėjo rangovų paiešką darbams, kurie laikomi sudėtingais dėl amžiaus, specifinių mazgų ir ribotos dalių pasiūlos.

    Ty42-1 yra vienas iš nedaugelio išlikusių šio tipo garvežių Lenkijoje. Istoriškai šalyje buvo pagaminta 150 šios serijos vienetų, o veikiantys liko tik keli, todėl kiekvienas išsaugotas egzempliorius laikomas svarbia technikos paveldo dalimi.

    Remontas apims kritines dalis

    Planuojami darbai apims katilo ir peleninės mazgus, taip pat mašinisto kabinos elementus, kurie per dešimtmečius labiausiai nukenčia nuo korozijos ir mechaninio nusidėvėjimo. Rangovams teks ne tik atnaujinti konstrukcijas, bet ir užtikrinti, kad restauravimas atitiktų paveldo reikalavimus, išlaikant istorines detales.

    Numatyta sutvarkyti ir apsaugoti svarbias važiuoklės bei technines sistemas: ašis, guolius, elektros instaliaciją, tepimo įrangą ir kitus mechanizmus. Tik atlikus šiuos darbus bus galima pereiti prie išorės restauravimo, kad lokomotyvo paviršiai ir dažymas atitiktų originalų istorinį vaizdą.

    Projektas sieja paveldą ir turizmą

    Restauravimas yra platesnės iniciatyvos dalis, kuria siekiama sustiprinti geležinkelių paveldo pristatymą ir paskatinti turizmą Lenkijos ir Čekijos pasienio regionuose. Muziejus pabrėžia, kad atnaujintas eksponatas suteiks daugiau galimybių rengti edukacines programas ir gyvas demonstracijas lankytojams.

    „Įgyvendinę projektą ne tik išsaugosime vertingą technikos paminklą, bet ir sukursime naujų galimybių pristatyti geležinkelių paveldą gyventojams ir turistams abipus sienos“, – sakė muziejaus atstovai.

    Muziejus tikisi pasiūlymų sulaukti artimiausiu metu ir neatmeta, kad sutartis su vykdytojais galėtų būti pasirašyta dar šį mėnesį. Tokiu atveju darbų grafikas priklausys nuo technologinių terminų, ypač katilo ir važiuoklės mazgų atnaujinimo.

    Kodėl Ty42-1 vadinamas karo laikų mašina

    Ty42-1 buvo pagamintas 1945 metų pradžioje Chrzanów mieste veikusiame fabrike, remiantis anksčiau naudota Ty2 konstrukcija. Pastaroji Antrojo pasaulinio karo metais buvo kuriama kaip masinės gamybos, paprastesnės priežiūros garvežys, pritaikytas veikti prastesnės būklės geležinkelio linijose.

    Istoriškai ši konstrukcijų šeima buvo siejama su karo logistika okupuotose teritorijose, todėl viešojoje erdvėje prigijo apibūdinimas karo laikų lokomotyvas. Po karo reikšminga dalis tokių garvežių pateko į Lenkijos geležinkelių parką, o šiandien išlikę vienetai tampa vis retesniu pramonės istorijos liudijimu.

  • ES plieno gamyba smuko iki rekordo, o importas šoktelėjo: CBAM lūkesčiai keičia rinką

    Europos plieno pramonės asociacija Eurofer fiksuoja pirmuosius atsigavimo signalus Europos Sąjungos plieno rinkoje, tačiau bendra gamyba ir toliau traukiasi. Pasak asociacijos, vartojimas augo, bet reikšmingą šio augimo dalį „susirinko“ importuotojai, o ne ES gamintojai.

    Eurofer duomenimis, žaliavinio plieno gamyba ES sumažėjo 2,9 proc. iki 125,8 mln. tonų ir pasiekė žemiausią lygį istorijoje. Asociacija pažymi, kad gamyba buvo beveik 20 mln. tonų mažesnė nei prieš pandemiją ir maždaug 60 mln. tonų mažesnė nei prieš 2008 metų finansų krizę.

    Vartojimo augimas, kaip nurodo Eurofer, siekė 4,4 proc., tačiau jį iš dalies paskatino paspartintas importas. Importuotojai ypač suaktyvėjo metų antroje pusėje, siekdami apsirūpinti plienu prieš įsigaliojant su anglies dioksido korekciniu mechanizmu pasienyje (CBAM) susijusiems reikalavimams.

    Importas išaugo 14 proc. ir priartėjo prie 40 mln. tonų, o importuotas plienas užėmė rekordinę, apie 30 proc. rinkos dalį, palyginti su 27 proc. metais anksčiau. Eurofer teigimu, vien ketvirtąjį ketvirtį importas pašoko 53 proc., o tai asociacija sieja su pirkimų „sprintu“ prieš CBAM.

    Dėl tokios dinamikos ES suvartojo daugiau plieno, nei pagamino, o prekybos balanso minusas didėjo. Eurofer skaičiavimu, bendras plieno produktų prekybos deficitas pasiekė 24 mln. tonų, o gatavų plieno gaminių deficitas sudarė 15 mln. tonų.

    „Iš esmės iš atsigavimo šiuo metu daugiausia laimi importuotojai, o ne Europos plieno gamintojai“, – teigiama Eurofer vertinime.

    Paklausos struktūroje Eurofer išskiria statybų sektorių, kuris Europoje suvartoja didžiausią plieno dalį, apie 37 proc. Vis dėlto automobilių gamyba, antras pagal plieno imlumą sektorius, fiksavo trečius iš eilės metinius nuosmukio metus, o ryškesnio atsigavimo tikimasi tik vėliau.

    Asociacija prognozuoja, kad plieno vartojimas artimiausiu laikotarpiu gali augti nuosaikiai, tačiau pabrėžia riziką, kad šį augimą ir toliau „nuims“ importas. Eurofer akcentuoja, kad pagrindinis iššūkis bus užtikrinti, jog didėjanti paklausa stiprintų Europos gamybą, o ne didintų priklausomybę nuo įvežtinio plieno.

  • Subsidijos ir muitai tampa norma: Europa ieško būdų apginti pramonę nuo Kinijos spaudimo

    Europos pramonės konkurencingumo diskusijoje vis dažniau skamba mintis, kad subsidijos ir muitai tampa nauja įprasta priemone, o ne laikinu atsaku į krizes. Ekspertai pabrėžia, jog didžiausias iššūkis šiandien nėra vien Europos Sąjungos klimato politika, o pasaulinėje rinkoje plintantys stipriai subsidijuoti produktai, ypač iš Kinijos.

    Energetikos analitikas Marcin Dusiło iš organizacijos Forum Energii teigia, kad Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ETS) pirmiausia turėtų būti laikoma investiciniu signalu. Pasak jo, sistema skatina įmones mažinti emisijas ir priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, tačiau poveikis silpnėja, kai lėšos iš taršos leidimų pardavimo neišnaudojamos modernizacijai.

    Jo vertinimu, problemos prasideda tuomet, kai Europos gamintojai turi konkuruoti su produktais, kurių kaina rinkoje iškreipta valstybės parama ir dempingu. Tokia konkurencija, anot pašnekovo, mažina paskatas investuoti Europoje, net jeigu technologijos emisijoms mažinti jau yra prieinamos daliai sektorių.

    Kinijos strategija ir priklausomybės rizika

    Pastarąjį dešimtmetį Kinija kryptingai stiprino savo pozicijas švarios energetikos technologijų tiekimo grandinėse, nuo saulės modulių iki baterijų komponentų ir dalies kritinių žaliavų perdirbimo. Tai reiškia, kad Europos energetikos transformacija vis labiau remiasi importu, o kartu didėja geopolitinė ir ekonominė rizika.

    „Kinija pasirengusi naudoti eksportą kaip spaudimo įrankį“, – sakė Marcin Dusiło.

    Tokią riziką ypač ryškiai parodė kritinių žaliavų ir retųjų žemių elementų tiekimo ribojimo precedentai, kai valstybės pradeda naudoti prekybą kaip strateginę svertą. Dėl to Europos atsakas vis dažniau siejamas su tiekimo diversifikacija, vietos gamybos skatinimu ir apsaugos priemonėmis nuo dempingo.

    Pašnekovas pabrėžia, kad globalizacija nesibaigė, tačiau persikėlė į realistinių sprendimų etapą. Pagrindinis tikslas, anot jo, yra ne visiška savipakankamybė, o tokia priklausomybių struktūra, kuri neleidžia vienam tiekėjui tapti nepakeičiamu.

    Parama pramonei: ne pinigų dalybos

    Diskusijoje akcentuojama, kad pramonės politika neturėtų virsti vien nuolatine finansine „lašeline“ atskiroms įmonėms. Parama, jei ji taikoma, turėtų būti nukreipta į konkrečių technologinių ar ekonominių barjerų įveikimą, pavyzdžiui, į elektrifikaciją, efektyvesnį energijos vartojimą ar procesų modernizavimą.

    Taip pat pabrėžiama, kad skirtingiems sektoriams reikia skirtingo tempo ir instrumentų. Vienur dekarbonizacijos sprendimai jau komerciškai pasiekiami, kitur technologijos dar brangios arba pramoniniu mastu nepakankamai išvystytos, todėl reguliavimas ir pereinamojo laikotarpio priemonės turėtų atspindėti šiuos skirtumus.

    Pasak M. Dusiło, svarbu, kad vieningoje ES rinkoje nenugalėtų tie, kurie gali sau leisti dosnesnes nacionalines subsidijas, nes tai iškreiptų konkurenciją pačioje Europoje. Todėl vis dažniau kalbama apie bendresnius, horizontalius instrumentus, kuriuose projektai atrenkami konkurencijos būdu, o ne „rankiniu“ politiniu sprendimu.

    Kur Europa dar gali laimėti?

    Europos pramonės ateitis siejama ne tik su muitais ar apsauga nuo dempingo, bet ir su aiškiai pasirenkamomis nišomis, kuriose dar nesusiformavo monopolis. Tarp tokių krypčių minimos stacionarios energijos kaupimo sistemos, viešojo transporto bateriniai sprendimai, naujesnės chemijos baterijų technologijos, taip pat kritinių žaliavų perdirbimas ir antrinis panaudojimas.

    Didelį vaidmenį čia gali atlikti žiedinė ekonomika, nes Europa patiria žaliavų, tokių kaip litis, kobaltas ar manganas, trūkumą. Gebėjimas efektyviau surinkti, perdirbti ir grąžinti šias medžiagas į gamybą leistų mažinti priklausomybę nuo importo ir tuo pačiu kurti aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietas.

    Galiausiai pabrėžiama, kad be stabilios teisinės aplinkos ir nuspėjamos paklausos pramonė nesiryš investuoti. Jei valstybės reguliavimas dažnai keičiasi, įmonės sunkiau planuoja gamybos plėtrą ir persiorientavimą į švarias technologijas, todėl prarandamas laikas ir konkurencinis pranašumas.

  • Draudimas automobiliams su vidaus degimo varikliais: „Fraunhofer“ įspėja dėl darbo vietų, bet Lietuva gali laimėti

    Kas keičia Europos automobilių pramonę

    Europos Sąjungos tikslas mažinti transporto taršą reiškia spartesnį perėjimą prie elektrinių automobilių, o nuo 2035 metų nauji lengvieji automobiliai turės atitikti itin griežtus CO2 reikalavimus. Praktikoje tai dažniausiai siejama su vidaus degimo variklių eros pabaiga naujų automobilių rinkoje, nors technologinių išimčių diskusijos tęsiasi.

    Vokietijos metalo ir elektros pramonės darbdavių asociacijos užsakymu „Fraunhofer“ institutas vertino, kaip dabartinis reguliavimo kelias gali pakeisti darbo rinką ir sukuriamą vertę automobilių sektoriuje. Išvada griežta: transformacija gali būti skausminga didžiosioms gamybos šalims, bet daliai regiono atsiveria ir galimybių langas.

    Prognozė: mažiau darbo vietų ir mažesnė vertė

    „Fraunhofer“ vertinime teigiama, kad iki 2040 metų Europos automobilių pramonėje rizikuoja dingti apie 726 000 darbo vietų, arba maždaug 45 proc. dabartinio užimtumo. Skaičiavimas remiasi prielaida, kad šiuo metu sektoriuje dirba apie 1 600 000 žmonių.

    Taip pat prognozuojamas ir sukuriamos pridėtinės vertės kritimas, lyginant su 2025 metais: apie 95 mlrd. eurų, arba maždaug 38 proc. Šie skaičiai pateikiami kaip neto rezultatas, įvertinus ir naujų technologijų plėtros naudą.

    „Aukšti mokesčiai ir rinkliavos, brangi energija, didelės darbo sąnaudos, perteklinė biurokratija“, – sakė Vokietijos automobilių pramonės atstovai, aiškindami, kodėl naujos investicijos ir darbo vietos dažniau kuriamos už šalies ribų.

    Kodėl šalys paveikiamos nevienodai

    Vertinime išskiriama, kad didžiausią neigiamą poveikį gali patirti šalys, kurių ekonomikoje svarbi vidaus degimo variklių komponentų gamyba ir susijusios tiekimo grandinės. Minimos Austrija, Italija ir Prancūzija, kuriose, pagal pateiktą scenarijų, automobilių sektoriaus sukuriama vertė 2040 metais galėtų būti gerokai mažesnė nei 2025 metais.

    Vokietijos atvejis išskiriamas dėl masto: net jei procentinis kritimas mažesnis nei kai kuriose šalyse, absoliuti suma būtų didžiausia vien dėl pramonės apimties. Tyrime akcentuojama, kad konkurencingumą veikia ne tik technologinis posūkis, bet ir rinkos sąlygos, įskaitant energijos kainas ir reguliacinę aplinką.

    Kodėl Baltijos regionui gali atsiverti šansas

    Nors bendras vaizdas niūrus, kai kuriose šalyse prognozuojama geresnė dinamika dėl gamybos perskirstymo į mažesnių sąnaudų regionus ir dėl investicijų į naujas grandis, tokias kaip elektriniai varikliai, galios elektronika ar akumuliatorių komponentai. Tyrime pabrėžiama, kad didelę reikšmę turės tai, kur Europoje koncentruosis automatizuotos, aukštos pridėtinės vertės gamybos linijos.

    Lietuvai tai svarbu dėl dviejų priežasčių: pirma, regionas konkuruoja dėl naujų investicijų, kurios gali persikelti iš brangesnių lokacijų, antra, auganti elektromobilių ir baterijų ekosistema didina paklausą inžinerinėms kompetencijoms ir tiekėjų tinklui. Vis dėlto reali nauda priklausys nuo infrastruktūros, kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos ir stabilios energetikos kainos pramonei.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad draudimo vidaus degimo varikliams tema dažnai supaprastinama iki vieno sprendimo, nors iš tiesų ją sudaro keli sluoksniai: emisijų normos, gamybos perkėlimas, investicijų aplinka ir technologijų pasirinkimai. Todėl klausimas, kas laimės, o kas pralaimės, galiausiai spręsis ne vien Briuselyje, bet ir nacionalinių sprendimų pakete.

  • Europos Sąjungoje auga kultūros sektoriaus darbo vietos: kuriose šalyse jų daugiausia, o kur trūksta

    Europos Sąjungoje auga kultūros sektoriaus darbo vietos: kuriose šalyse jų daugiausia, o kur trūksta

    Kultūros darbai ES: skaičiai auga

    Kultūros sektoriaus darbo vietų Europos Sąjungoje daugėja, rodo naujausi „Eurostat“ duomenys. 2025 metais kultūroje dirbo apie 8 900 000 žmonių, tai sudarė 4,3 proc. viso užimtumo ES.

    Lyginant 2024 ir 2025 metus, kultūros sektoriaus dalis bendrame užimtume padidėjo 0,5 procentinio punkto. Į šią sritį patenka įvairios profesijos – nuo menininkų ir muzikantų iki aktorių ir kitų kūrybinių industrijų darbuotojų.

    Pagal demografinę struktūrą beveik pusė dirbančiųjų kultūroje buvo 30–49 metų amžiaus. Taip pat išsiskiria išsilavinimo profilis: dauguma turėjo bent bakalauro laipsnį.

    „Eurostat“ skaičiai rodo, kad dar 31,3 proc. kultūros sektoriaus darbuotojų buvo baigę bent vidurinį ugdymą, o 6,7 proc. – iki pagrindinio ugdymo lygio. Tai leidžia kultūros rinką vertinti kaip santykinai aukštos kvalifikacijos užimtumo segmentą.

    Kur kultūros sektorius stipriausias?

    Daugumoje ES valstybių kultūros užimtumas sudaro panašią dalį: 17-oje iš 27 šalių jis svyravo tarp 4 ir 5 proc. visų dirbančiųjų. Tai rodo, kad kultūros ekonomika daug kur yra reikšminga, bet dažniausiai nėra dominuojanti darbo rinkos dalis.

    Didžiausios kultūros sektoriaus užimtumo dalys fiksuotos Nyderlanduose, kur kultūroje dirbo 5,7 proc. visų darbuotojų. Antroje vietoje buvo Estija su 5,3 proc., trečioje – Malta su 5,1 proc.

    Tuo metu mažiausios dalys nustatytos Rumunijoje – 1,8 proc. Toliau rikiavosi Slovakija su 3,3 proc. ir Airija su 3,4 proc., o tai signalizuoja apie nevienodą kultūros sektoriaus svorį nacionalinėse ekonomikose.

    Pirmoji ES kultūros deklaracija

    Instituciniu lygmeniu kultūros svarbą ES neseniai pabrėžė ir bendra politinė žinutė: Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas bei Europos Komisija pasirašė pirmąją bendrą deklaraciją dėl kultūros. Dokumentas pavadintas „Europe for Culture – Culture for Europe“ ir apibrėžia principus, kuriais, institucijų teigimu, turėtų būti grindžiama artimiausio laikotarpio ES kultūros politika.

    Jame kultūra įvardijama kaip priemonė reaguoti į šiuolaikinius iššūkius, tarp kurių minimos geopolitinės įtampos, klimato kaita, skaitmeninė transformacija, socialinė nelygybė ir psichikos sveikatos krizė. Deklaracija taip pat akcentuoja kultūros vaidmenį visuomenės atsparumui ir demokratijos stiprinimui.

    „Sektorius susiduria su sudėtingų iššūkių deriniu: nuo DI, kuris keičia kūrybinių grandinių veikimą ir darbuotojų pragyvenimą, iki platformų galios augimo, keliančio grėsmę kultūrų įvairovei, ir kultūros naudojimo antidemokratinei dezinformacijai skleisti“, – sakė Mafalda Dâmaso.

    Dokumente įvardijami 12 principų, tarp jų – siekis, kad menininkai galėtų dirbti be cenzūros, o kultūros darbuotojai gautų geresnį atlygį ir stipresnę socialinę apsaugą. Vis dėlto deklaracija nėra teisės aktas, todėl ji tiesiogiai neįpareigoja valstybių didinti finansavimo ar keisti nacionalinių taisyklių.

    Dėl to esminis klausimas lieka atviras: kaip šiuos principus realiai įgyvendins atskiros šalys ir ar politiniai įsipareigojimai virs konkrečiomis priemonėmis. Augant užimtumui kultūros sektoriuje, šis sprendimų etapas gali turėti tiesioginę įtaką tiek darbo vietų kokybei, tiek kūrybinių industrijų konkurencingumui Europoje.

  • Kipras primena Turkijos invaziją: 52 metai okupacijos, dingusieji ir užstrigęs taikos planas

    Kipras primena Turkijos invaziją: 52 metai okupacijos, dingusieji ir užstrigęs taikos planas

    Sirenos ir 52 metų šešėlis

    Kipras liepos 20 dieną minėjo 1974 metų Turkijos karinės invazijos metines. Šalyje tradiciškai 5.30 valandą ryto įjungiamos sirenos, žyminčios valandą, kai prasidėjo desantas.

    Po kelias savaites trukusių kovų Turkijos pajėgos užėmė apie 37 proc. salos teritorijos. Konfliktas tapo vienu ilgiausiai Europoje trunkančių neišspręstų teritorinių ginčų.

    Kas įvyko 1974 metais?

    Invazija prasidėjo po Graikijos remto perversmo Kipre, kurio metu buvo nuverstas prezidentas Makarios III. Ankara savo veiksmus argumentavo būtinybe ginti Kipro turkų bendruomenę, o tarptautinėje arenoje tai iki šiol vertinama kaip neteisėta intervencija.

    Karo ir padalijimo pasekmės buvo masinis gyventojų perkėlimas: iš namų pasitraukė apie 170 000 graikų kilmės kipriečių ir apie 50 000 turkų kilmės kipriečių. Daug šeimų iki šiol gyvena su prarasto turto ir negrįžusių artimųjų istorijomis.

    „Turkija ir toliau neteisėtai okupuoja 37 proc. mūsų tėvynės, tęsdama vieną didžiausių pokario Europos nusikaltimų“, – sakė Kipro prezidentūra.

    „52 metus nėra atsakymų dėl dingusiųjų likimo, plečiamos neteisėtos gyvenvietės, naikinamas religinis ir kultūrinis paveldas“, – pridūrė ji.

    Dingusieji, pripažinimas ir aklavietė

    Per 1974 metų įvykius žuvo daugiau nei 3 000 žmonių, daugiausia civilių, o 1 619 asmenų buvo paskelbti dingusiais. Dingusiųjų tema išlieka viena jautriausių: šeimos reikalauja aiškių atsakymų, o paieškos ir identifikavimo darbai tęsiasi dešimtmečius.

    Šiaurinė salos dalis, kurioje po invazijos susiformavo atskira administracija, tarptautiniu mastu pripažįstama tik Turkijos. Pietinę dalį kontroliuojanti Kipro Respublika yra tarptautiniu mastu pripažinta valstybė ir Europos Sąjungos narė.

    Europos Sąjungoje Kipras išlieka vienintele valstybe nare, kurios dalis teritorijos yra kontroliuojama užsienio kariuomenės. Tarpininkavimo bandymų per dešimtmečius buvo ne vienas, tačiau politinis susitarimas dėl salos ateities iki šiol nepasiektas.

    Graikija, tradicinė Kipro sąjungininkė, nuosekliai remia sprendimą pagal Jungtinių Tautų rėmuose aptariamą dviejų zonų, dviejų bendruomenių federacijos modelį. Vis dėlto derybos ne kartą įstrigo dėl saugumo garantijų, kariuomenės buvimo, teritorijų ir nuosavybės klausimų.

  • ES įspėja: Kinija tapo ilgalaikiu strateginiu iššūkiu, o jos ryšiai su Rusija kelia grėsmes

    ES įspėja: Kinija tapo ilgalaikiu strateginiu iššūkiu, o jos ryšiai su Rusija kelia grėsmes

    ES ministrų įspėjimas dėl Kinijos

    Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai bendrame vertinime Kiniją įvardijo kaip kritinį ilgalaikį strateginį iššūkį. Pasak jų, Pekinas turi asimetrinių pranašumų prieš ES dėl ekonominės ir technologinės galios, kuri gali būti naudojama spaudimui.

    Dokumente akcentuojama, kad rizikos apima ne tik prekybą, bet ir saugumą bei ekonominį atsparumą. Ministro lygmens vertinimas susijęs su pastaraisiais mėnesiais paaštrėjusia ES ir Kinijos įtampa dėl rinkos apsaugos priemonių ir atsakomųjų grasinimų.

    „Kinijos asimetriniai pranašumai, nuo prekybos disbalanso iki kritinių žaliavų ir technologinių pasiekimų, kartu su noru tai naudoti kaip svertą, daro ją ilgalaikiu strateginiu iššūkiu“, – teigiama ministrų vertinime.

    Prekyba, žaliavos ir spaudimo svertai

    ES siekia per dialogą perbalansuoti prekybos santykius ir yra nustačiusi rudenį terminą apčiuopiamiems rezultatams pasiekti. Briuselis pabrėžia, kad kai kuriuose sektoriuose Kinijos pertekliniai pajėgumai daro spaudimą Europos gamintojams ir gali išstumti vietos produkciją.

    Ministrai taip pat išskyrė Kinijos įtaką tiekimo grandinėms, ypač dėl retųjų žemių ir kitų kritinių žaliavų, reikalingų gynybos pramonei bei žaliajai transformacijai. Ši priklausomybė laikoma viena svarbiausių ES pažeidžiamumo vietų, didinančių ekonominio šantažo riziką.

    Kinijos ir Rusijos ryšiai bei karas Ukrainoje

    Vertinime Pekinas apibūdinamas kaip svarbus veiksnys, padedantis Rusijai tęsti plataus masto karą prieš Ukrainą, nors Kinija viešai neigia tiesioginį vaidmenį. ES institucijos pastaruoju metu taikė ribojamąsias priemones ir daliai Kinijos įmonių, įtariamų prisidedant prie Rusijos karo pajėgumų palaikymo.

    Ministrai pažymi, kad Kinija ir Rusija siekia stiprinti regioninę įtaką ir keisti tarptautinę tvarką pagal savo interesus, grįsdamos ją įtakos zonų logika. Toks kursas, ES vertinimu, ilgainiui gali sujungti saugumo įtampas Europoje ir Indijos bei Ramiojo vandenynų regione.

    „Gilėjanti Kinijos ir Rusijos strateginė partnerystė stiprina tarpusavio ryšius nuo Europos iki Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono ir didina grėsmes ES saugumui“, – nurodoma dokumente.

    Ministrų vertinimas rodo, kad ES toliau laikysis vadinamosios rizikų mažinimo krypties, siekdama mažinti priklausomybes kritinėse srityse, išlaikant prekybą ten, kur ji nekelia saugumo grėsmių. Artimiausi mėnesiai turėtų parodyti, ar dialogas su Pekinu leis pasiekti kompromisų, ar Europa pasirinks griežtesnes apsaugos priemones.