CP v2

Tag: Europos Sąjunga

  • Kiaušiniai šaldytuve ar ant stalo? Ekspertai paaiškino, kada rizikuojate salmonelėmis

    Dalis europiečių kiaušinius parduotuvėse randa lentynose, o ne šaldytuvuose, todėl kyla klausimas, ar tikrai būtina juos laikyti šaltai. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad atsakymas priklauso ne tiek nuo įpročių, kiek nuo to, kas su kiaušiniu buvo padaryta iki jam patenkant į jūsų virtuvę.

    Jungtinėse Amerikos Valstijose kiaušiniai prieš parduodant paprastai plaunami, o tai sumažina nešvarumų ir paviršiaus taršos kiekį. Tačiau kartu nuplaunamas ir natūralus apsauginis sluoksnis, vadinamas kutikule, kuris užsandarina tūkstančius mikroskopinių lukšto porų, todėl tokie kiaušiniai vėliau turi būti laikomi šaldytuve.

    Kodėl vienur šaldo, kitur ne?

    Europos Sąjungoje mažmeninėje prekyboje kiaušinių plovimas paprastai ribojamas, nes tai gali pažeisti kutikulę. Vietoje to daugiau dėmesio skiriama prevencijai ūkiuose: biosaugai, pulkų kontrolei, higienai ir stebėsenai, todėl kiaušiniai neretai parduodami nešaldomi.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad temperatūros svyravimai yra viena didžiausių rizikų. Jei kiaušiniai atšaldomi ir vėliau sušyla, ant lukšto gali susidaryti kondensatas, o drėgmė padeda bakterijoms lengviau patekti per poras.

    Kada kiaušinius būtina laikyti šaldytuve?

    Jei perkate įprastus, komercinėje grandinėje parduodamus kiaušinius, saugiausia taisyklė paprasta: laikykite juos šaldytuve ir stenkitės užtikrinti pastovią temperatūrą. Kiaušinių ir patiekalų iš kiaušinių nereikėtų palikti kambario temperatūroje ilgiau nei 2 valandas.

    Taip pat rekomenduojama vengti kiaušinių laikymo šaldytuvo durelėse, nes ten temperatūra dažniau svyruoja. Geriau palikti originalioje dėžutėje, kuri saugo nuo kvapų, dūžių ir padeda išlaikyti drėgmės balansą.

    O ką daryti su naminiais kiaušiniais?

    Jeigu gaunate šviežių, neplautų kiaušinių iš nedidelio ūkio ar laikote vištas patys, situacija gali būti kitokia, nes jų kutikulė dažnai būna nepažeista. Tokius kiaušinius galima laikyti vėsioje, stabilios temperatūros vietoje, tačiau svarbu, kad lukštas būtų švarus ir sausas.

    Vis dėlto esminė taisyklė išlieka: jei kiaušinis jau buvo atšaldytas, jį reikėtų ir toliau laikyti šaldytuve. Nuolatinis nešiojimas iš šaldytuvo ant stalo ir atgal didina kondensato riziką ir, atitinkamai, mikrobiologinio užterštumo tikimybę.

    Gaminant skonis ir tekstūra dažniausiai labiau priklauso nuo šviežumo nei nuo to, ar kiaušinis laikytas šaltai. Tačiau kai kuriems receptams, pavyzdžiui, kepiniams, gali prireikti kambario temperatūros kiaušinių, todėl juos patariama trumpam palaikyti išimtus iš šaldytuvo ir sunaudoti nedelsiant.

  • Vaikai tai valgo kasdien: pavojingi transriebalai dar slepiasi užrašų smulkiu šriftu

    Transriebalai – tai riebalų rūgščių forma, kuri dažniausiai susidaro pramonėje apdorojant augalinius aliejus arba ilgai kaitinant riebalus labai aukštoje temperatūroje. Jie vertinami dėl ilgesnio galiojimo, stabilesnės tekstūros ir „traškumo“, tačiau sveikatos požiūriu laikomi vienu žalingiausių mitybos komponentų.

    Didžiausia problema ta, kad transriebalai didina mažo tankio cholesterolio kiekį ir mažina didelio tankio cholesterolį, o tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Tyrimai taip pat rodo sąsajas su lėtiniu uždegimu ir didesne 2 tipo diabeto tikimybe, ypač kai jų vartojama reguliariai.

    Kaip jie atsiranda maiste

    Pramonėje transriebalai dažniausiai atsiranda dalinai hidrintuose augaliniuose aliejuose, kai skystas aliejus paverčiamas labiau kietu ir patogiu naudoti kremuose, glaistuose ar tešlose. Kaitinant riebalus daug kartų, pavyzdžiui, gruzdintuvėse, taip pat gali didėti nepageidaujamų junginių kiekis, ypač jei aliejus naudojamas ilgai.

    Nors anksčiau dalinai hidrinti riebalai buvo itin paplitę, pastarąjį dešimtmetį jų vartojimas Europoje mažėja dėl griežtesnės kontrolės ir gamintojų receptūrų pokyčių. Vis dėlto vartotojui svarbu suprasti, kad riziką lemia ne vien etiketė, bet ir dažnas itin perdirbtų produktų pasirinkimas.

    Ką riboja Europos Sąjunga

    Europos Sąjungoje nuo 2021 metų balandžio 2 dienos įsigaliojo taisyklė, kad pramoniniu būdu pagamintų transriebalų kiekis maiste negali viršyti 2 gramų 100 gramų visų produkte esančių riebalų. Tai reikšmingai sumažino didžiausių kiekių tikimybę masinėje prekyboje, tačiau nereiškia, kad problema visiškai išnyko.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad transriebalų dalis racione neviršytų 1 proc. bendro paros energijos kiekio. Ši riba svarbi dėl to, kad net mažos, bet nuolat gaunamos dozės, ypač iš itin perdirbtų produktų, ilgainiui didina neigiamą poveikį sveikatai.

    „Transriebalų vartojimas turėtų būti kuo mažesnis, o mitybos pagrindą turėtų sudaryti nesočiosios riebalų rūgštys“, – pabrėžia Pasaulio sveikatos organizacija.

    Kur transriebalai slepiasi dažniausiai

    Dažniausi šaltiniai kasdienėje mityboje – pigesni konditerijos gaminiai, vafliai, sausainiai, glaistai, kai kurie saldumynai, greitas maistas ir gruzdintos bulvytės, ypač jei aliejus kaitinamas pakartotinai. Dalis rizikos tenka ir užkandžiams bei pusgaminiams, kurių sudėtyje daug riebalų ir kurie gaminami taip, kad ilgai išliktų stabilūs.

    Transriebalų nedideliais kiekiais gali būti ir gyvūninės kilmės produktuose, pavyzdžiui, piene ar mėsoje, tačiau šie kiekiai paprastai yra gerokai mažesni nei pramoniniu būdu susidarantys. Praktikoje didžiausią naudą sveikatai dažniausiai duoda ne vieno produkto atsisakymas, o nuoseklus itin perdirbtų užkandžių ir greito maisto retinimas.

    Ekspertai pataria dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą ir atidžiai skaityti sudėtį, ypač perkant produktus vaikams. Jei mityboje dominuoja namuose gaminami patiekalai, žuvis, ankštiniai, daržovės, riešutai ir nerafinuoti aliejai, rizika viršyti rekomenduojamas ribas paprastai ženkliai sumažėja.

  • Atsparumas antibiotikams iš arti: kaip gyvena žmonės, kai infekcijos kartojasi ir jėgų mažėja

    Atsparumas antibiotikams iš arti: kaip gyvena žmonės, kai infekcijos kartojasi ir jėgų mažėja

    Atsparumas antibiotikams – kas tai?

    Atsparumas antibiotikams (antimikrobinis atsparumas) – tai reiškinys, kai bakterijos prisitaiko ir vaistai jų nebeveikia taip, kaip anksčiau. Tuomet įprastos infekcijos gali užsitęsti, dažniau baigtis hospitalizacija ir reikalauti sudėtingesnio gydymo.

    Pasaulio sveikatos organizacija šią problemą įvardija kaip vieną didžiausių šiuolaikinės medicinos grėsmių. Europoje dėl atsparių bakterijų sukeltų infekcijų kasmet miršta dešimtys tūkstančių žmonių, o sveikatos sistemoms tai reiškia didesnes išlaidas ir ilgesnį gydymą.

    Paciento kasdienybė: ligoninė, lašelinės ir izoliacija

    Buvęs logistikos įmonės vadovas Iñaki Morán pasakoja, kad jam teko išgyventi kelis laikotarpius, kai infekcijas sukėlusios bakterijos tapo atsparios gydymui. Tokiais atvejais, anot jo, dažnai prireikia gydymo į veną ir nuolatinės medikų priežiūros.

    Pacientui pradžioje atliekami tyrimai ligoninėje, o vėliau gydymas gali būti tęsiamas namuose, kai vaistai tam tikrais intervalais suleidžiami naudojant specialų prietaisą. Tai leidžia mažinti laiką ligoninėje, tačiau kasdienybė vis tiek lieka griežtai susieta su gydymo grafiku.

    „Kai esi izoliuotas ir gydymas tęsiasi dienomis ar savaitėmis, ima atrodyti, kad situacijos nekontroliuoji“, – sakė Iñaki Morán.

    Morán taip pat serga lėtine obstrukcine plaučių liga, yra susidūręs su žarnyno ir plaučių vėžiu, todėl kiekvienas infekcijos epizodas jam tampa dar sunkesnis. Jis pabrėžia, kad po tokių paūmėjimų ne visada pavyksta grįžti į ankstesnę savijautą, ypač kai plaučių funkcija jau ir taip yra sutrikusi.

    Kodėl problema auga ir ką daro Europa?

    Atsparumo antibiotikams plitimą skatina keli veiksniai: perteklinis ar netinkamas antibiotikų vartojimas, infekcijų kontrolės spragos gydymo įstaigose, taip pat atsparumo genų plitimas bendruomenėje. Riziką didina ir tai, kad naujų antibiotikų kūrimas yra lėtas bei brangus, o atsparumas gali išsivystyti greičiau nei atsiranda nauji vaistai.

    Europos Sąjungoje daug dėmesio skiriama prevencijai: infekcijų kontrolei ligoninėse, racionaliam antibiotikų skyrimui, skiepijimo aprėpčiai ir stebėsenai. Taip pat vis aktyviau ieškoma sprendimų, kaip paskatinti naujų antimikrobinių vaistų ir diagnostikos kūrimą, kad gydytojai greičiau nustatytų sukėlėją ir parinktų tikslinį gydymą.

    Ką gali padaryti kiekvienas?

    Specialistai pabrėžia, kad atsparumo antibiotikams mažinimas prasideda nuo kasdienės praktikos: antibiotikai turi būti vartojami tik gydytojui paskyrus ir tiksliai taip, kaip nurodyta. Savavališkas gydymasis ar gydymo nutraukimas anksčiau laiko didina tikimybę, kad išliks atsparios bakterijos.

    Ne mažiau svarbi ir prevencija: rankų higiena, skiepai, atsakingas elgesys susirgus ir infekcijų kontrolė gydymo įstaigose. Pacientų istorijos, tokios kaip Morán, primena, kad atsparumas antibiotikams nėra abstrakti statistika – tai reali, kasdienybę ribojanti problema.

  • Eurazijos ekonominė sąjunga spaudžia Armėniją: raginama referendumu rinktis tarp ES ir Maskvos bloko

    Eurazijos ekonominė sąjunga spaudžia Armėniją: raginama referendumu rinktis tarp ES ir Maskvos bloko

    Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) lyderiai susitikime Astanoje paragino Armėniją kuo greičiau surengti referendumą, kuris aiškiai atsakytų, ar šalis renkasi kelią į Europos Sąjungą, ar lieka Maskvos vadovaujamame bloke. Bendrame pareiškime pabrėžta, kad Jerevano planai artėti prie ES esą kelia „rimtų rizikų“ visų EES valstybių ekonominiam saugumui.

    Rusija, Baltarusija, Kazachstanas ir Kirgizija taip pat įspėjo, kad Armėnijos kursas į ES gali baigtis jos narystės EES peržiūra ir net laikinu sustabdymu. Skelbiama, jog iki metų pabaigos gali būti užbaigtas formalus vertinimas, nuo kurio priklausytų tolimesnis Armėnijos statusas organizacijoje.

    Referendumas ir narystės dilema

    Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar anksčiau viešai kėlė referendumo idėją, teigdamas, kad būtų „logiška“ paklausti Armėnijos piliečių, kokį pasirinkimą jie laiko teisingu. Astanoje jis pakartojo mintį, kad vienu metu išlaikyti suderinamus įsipareigojimus abiem blokams esą neįmanoma dėl skirtingų standartų ir taisyklių.

    Armėnijos valdžia pastaraisiais metais kartojo, kad neplanuoja pasitraukti iš EES, tačiau siekia stiprinti ryšius su Europa. Tokia „dviejų krypčių“ politika vis dažniau susiduria su Maskvos pasipriešinimu, nes EES veikimas remiasi bendromis prekybos, techninių reikalavimų ir reguliavimo taisyklėmis, kurios, Maskvos argumentu, nesutampa su ES acquis.

    Maskvos spaudimas prieš rinkimus

    Susitikime Armėnijai atstovavo vicepremjeras Mheras Grigorianas, nes ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas buvo įsitraukęs į birželio 7 dieną vyksiančių rinkimų kampaniją. Jis teigė, kad Armėnija išlieka įsipareigojusi konstruktyviai dalyvauti EES, remdamasi „abipuse pagarba“ ir „lygiaverte partneryste“.

    Tuo pat metu Rusija paskelbė apie laikinas kai kurių Armėnijos vaisių ir daržovių eksporto ribojimo priemones, kurios papildo ankstesnius ribojimus daliai armėniškų gėrimų ir mineralinio vandens. Tokie prekybiniai sprendimai regione dažnai vertinami kaip politinio spaudimo instrumentas, ypač jautriu rinkimų laikotarpiu.

    „Viskas, kas priimtina ir gera armėnams, priimtina ir gera Rusijai. Darykite taip, kaip manote, kad geriausia Armėnijos žmonėms“, – sakė Vladimiras Putinas.

    Kremlius taip pat primena Armėnijai jos priklausomybę nuo pigesnių energijos išteklių tiekimo ir platesnių ekonominių ryšių, kurie daugelį metų buvo vienas svarbiausių narystės EES argumentų. Maskva viešai akcentuoja, kad dėl ES standartų suderinimo Armėnijai tektų peržiūrėti dalį ekonominių režimų, o tai galėtų paveikti prekybą su EES rinka.

    Vakarų signalai ir geopolitinis kontekstas

    EES pareiškimas pasirodė po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas viešai parėmė Nikolo Pašiniano perrinkimą, o Vašingtonas su Jerevanu paskelbė apie naujus bendradarbiavimo formatus. JAV pusė akcentavo strateginės partnerystės gilinimą ir infrastruktūrinius planus, kurie, Vašingtono teigimu, galėtų pakeisti Pietų Kaukazo susisiekimo ir energetikos logiką.

    Ši dinamika didina geopolitinį spaudimą Armėnijai, kuri po pastarųjų metų saugumo krizių siekia diversifikuoti partnerius, bet kartu nenori staigiai nutraukti ekonominių ryšių su Rusija. Birželio 7 dieną vyksiantys rinkimai gali tapti esminiu tašku, nulemiančiu, ar Jerevanas ryšis aiškiau įtvirtinti proeuropietišką kryptį, ar bandys išlaikyti balansą tarp konkuruojančių blokų.

  • Prancūzija tiria pranešimus apie Gazos flotilės aktyvistų žeminimą ir smurtą sulaikant

    Prancūzija tiria pranešimus apie Gazos flotilės aktyvistų žeminimą ir smurtą sulaikant

    Prancūzija pradeda tyrimą dėl pranešimų, kaip buvo elgiamasi su jos piliečiais, sulaikytais Gazos kryptimi plaukusioje flotilėje. Apie tai paskelbė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean-Noël Barrot, nurodęs, kad informacija perduota teisingumo institucijoms.

    Tyrimas inicijuotas po pranešimų, kad sulaikymo metu aktyvistai galėjo patirti žeminimą, smurtą ir kitokį netinkamą elgesį. Pasak ministro, sprendimas priimtas remiantis Prancūzijos generalinio konsulo Turkijoje parengta ataskaita.

    „Remdamasis ataskaita, kurios paprašiau iš mūsų generalinio konsulo Turkijoje, kurioje aprašomas seksualinis smurtas, šaltis, mušimas ir pakartotinis Prancūzijos piliečių žeminimas, nusprendžiau kreiptis į prokuratūrą“, – sakė Jean-Noël Barrot.

    Ministras pabrėžė, kad kreipimasis atliktas pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso nuostatas, numatančias pareigą valstybės pareigūnams informuoti prokuratūrą apie galimus nusikaltimus. Tolimesni veiksmai priklausys nuo prokurorų sprendimų ir surinktų faktų.

    Raginimai ES reaguoti

    Ši tema įgavo platesnį politinį atgarsį ir Europoje. Italija, Airija ir Ispanija anksčiau ragino Europos Sąjungą imtis priemonių prieš Izraelio kraštutinių dešiniųjų nacionalinio saugumo ministrą Itamarą Ben Gvirą, kai viešumoje pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti sulaikyti flotilės aktyvistai.

    Po įrašo paskelbimo kilo tarptautinė kritika dėl sulaikytųjų laikymo sąlygų ir jų viešo demonstravimo. Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni aktyvistų traktavimą pavadino netoleruotinu, o Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchezas teigė, kad toks elgesys yra nepriimtinas.

    Kas yra Gazos flotilė?

    „Global Sumud Flotilla“ išplaukė iš Turkijos, siekdama pasiekti Gazą ir atkreipti dėmesį į humanitarinę padėtį bei pagalbos patekimą į teritoriją. Tokios iniciatyvos paprastai pristatomos kaip bandymas pristatyti paramą, tačiau Izraelis jas vertina kaip bandymą pažeisti jūros blokadą.

    Izraelis kontroliuoja Gazos pasienio ir įėjimo taškus, o blokada taikoma nuo 2007 metais įvykusių politinių pokyčių teritorijoje. Per karą, prasidėjusį po 2023 metų spalį įvykdyto „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį, Gazos ruožas patyrė didelius maisto, vaistų ir kitų būtiniausių prekių trūkumus, o pagalbos srautai periodiškai buvo stabdomi ar ribojami.

    Prancūzijos pradėtas tyrimas bus stebimas ir kitų Europos valstybių, nes jis gali tapti precedentu vertinant, kaip valstybės gina savo piliečių teises sulaikymo užsienyje atvejais. Kartu tai dar kartą iškelia klausimą, kaip derinami saugumo argumentai, tarptautinė humanitarinė teisė ir žmogaus teisių standartai, kai konfliktinėse zonose vykdomos sulaikymo operacijos.

  • Buvęs „Arsenal“ žaidėjas Mathieu Flamini: ES konkurencingumas priklauso nuo žalesnės chemijos

    Buvęs „Arsenal“ žaidėjas Mathieu Flamini: ES konkurencingumas priklauso nuo žalesnės chemijos

    Buvęs „Arsenal“ futbolininkas ir Prancūzijos rinktinės žaidėjas Mathieu Flamini šiandien sieja savo karjerą su pramone: jis vadovauja bendrovei, kuriančiai biožaliavomis paremtas chemines medžiagas. Jo teigimu, Europai būtų klaida silpninti aplinkosaugos politiką vien tam, kad trumpuoju laikotarpiu atpigintų gamybą.

    Flamini pabrėžia, kad vien anglies dioksido kainodaros mažinimas Europos neprilygins konkurentams, kurie dažnai gamina pigiau dėl kitokių energijos kainų, subsidijų ar žemesnių aplinkosaugos standartų. Pasak jo, Europos pranašumas gali būti ne taisyklių atsisakymas, o kryptingas perėjimas prie mažiau taršių technologijų ir naujų medžiagų.

    Žalioji chemija kaip konkurencingumo planas

    Flamini kartu su partneriais 2013 metais įkūrė „GF Biochemicals“, kuri iš žemės ūkio atliekų gamina bio pagrindo chemines medžiagas. Tokie ingredientai naudojami kasdieniuose produktuose, pavyzdžiui, dažuose, kosmetikoje ar valymo priemonėse, todėl pokytis, jo teigimu, gali vykti ne teorijoje, o realiose tiekimo grandinėse.

    Jo argumentas dvigubas: iškastinis kuras didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, o didelė dalis naftos ir dujų yra importuojama, kas silpnina Europos strateginę autonomiją. Dėl to pramonės transformacija, anot jo, yra neišvengiama, panašiai kaip automobilių sektoriuje vyksta perėjimas nuo vidaus degimo variklių prie elektrifikacijos.

    Kodėl ginčai dėl ETS ir kainų neišnyksta

    Diskusijos dėl ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos ir anglies dioksido kainos pastaraisiais metais aštrėja dėl lėtesnio ekonomikos augimo ir spaudimo energijai imlioms šakoms. Dalies politikų ir pramonės atstovų nuomone, griežtesni reikalavimai didina sąnaudas ir skatina gamybą perkelti į trečiąsias šalis.

    Flamini laikosi priešingos pozicijos: jei Europa susilpnins taisykles, ji rizikuoja prarasti investicijas į švaresnes technologijas ir ilguoju laikotarpiu atsilikti nuo regionų, kurie jau kuria naujas tiekimo grandines. Jo teigimu, konkurencingumas turėtų būti grindžiamas inovacijomis, efektyvumu ir vietine pridedamąja verte, o ne bandymu grįžti prie pigesnių, bet taršesnių sprendimų.

    Bioekonomika, kvotos ir anglies pasienio mechanizmas

    Vienas iš Flamini siūlymų yra aktyvesnė ES parama bioekonomikai, tai yra pramonės krypčiai, kuri remiasi tvariomis biologinės kilmės žaliavomis, o ne iškastiniais ištekliais. Jo manymu, be aiškių paskatų ir stabilios reguliacinės krypties Europoje gali trūkti investicijų į gamybos pajėgumus, o rinką perims konkurentai.

    Jis taip pat kelia idėją dėl žaliųjų kvotų chemijos produktams, kad dalis sudėties būtų bio pagrindo. Tokios priemonės, anot jo, gali sukurti nuspėjamą paklausą, kuri padeda pramonei planuoti plėtrą ir mažina riziką, kad tvarūs sprendimai liks nišiniai.

    Kitas akcentas yra sąžiningos konkurencijos principas importui: jei europinė gamyba moka už taršą, panašus principas turėtų būti taikomas ir įvežamiems produktams. Flamini pabrėžia, kad anglies dioksido pasienio korekcinis mechanizmas gali padėti išvengti taršos perkėlimo ir suvienodinti sąlygas, kai prekės atkeliauja iš šalių, kuriose klimato politika yra švelnesnė.

  • ES vadovai perspėja: Europos priklausomybė nuo iškastinio kuro gali tapti ginklu karo metu

    ES vadovai perspėja: Europos priklausomybė nuo iškastinio kuro gali tapti ginklu karo metu

    Europos Sąjungos klimato ir gynybos politikos vadovai perspėja, kad priklausomybė nuo importuojamos naftos ir dujų gali tapti rimta saugumo spraga, jei Europoje kiltų platesnio masto karinis konfliktas. Pasak jų, priešiškos valstybės ar tiekimo grandinių sutrikdytojai galėtų pasinaudoti energijos srautais kaip spaudimo priemone.

    Šiuo metu ES didžiąją dalį iškastinio kuro atsiveža iš užsienio: apie 95 proc. naftos ir apie 85 proc. gamtinių dujų, kurias sunaudoja namų ūkiai, transportas ir pramonė. Toks importo mastas, anot Europos Komisijos atstovų, reiškia, kad energetika konflikto metu gali tapti ne tik ekonomikos, bet ir gynybos planavimo klausimu.

    Energetika kaip gynybos rizika

    ES klimato komisaras Wopke Hoekstra pabrėžia, kad net ir taikos metu Europa jau patiria apribojimų bei kainų šuolių, kai tarptautiniai konfliktai išbalansuoja rinką. Jo teigimu, karo ar beveik karo situacijoje energijos ištekliai galėtų būti panaudoti siekiant „užsmaugti“ ekonomiką, trikdyti logistiką ir pramonės pajėgumus.

    „Įsivaizduokite, kas būtų situacijoje, kai esame arti karo arba kare, o kita pusė tuo naudojasi, kad jus užsmaugtų“, – sakė Wopke Hoekstra.

    Gynybos komisaras Andrius Kubilius primena, kad ankstesnė patirtis, kai Rusija ribojo dujų tiekimą reaguodama į Europos paramą Ukrainai, parodė, jog energija gali būti naudojama kaip spaudimo instrumentas. Pasak jo, priklausomybė nuo autoritarinių režimų prekyboje ilgainiui virsta sistemine rizika.

    Kodėl elektrifikacija laikoma sprendimu

    Komisarai akcentuoja, kad energijos perėjimas prie vietinių, mažai taršių šaltinių yra svarbus ne tik klimato tikslams, bet ir strateginiam atsparumui. Kadangi ES neturi didelių iškastinio kuro išteklių, ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią reikšmę įgyja atsinaujinanti energetika, branduolinė energija ir kiti Europoje gaminami sprendimai.

    Wopke Hoekstra teigia, kad vien tiekėjų diversifikacija problemos neišsprendžia, nes tai vis tiek palieka Europą priklausomą nuo importo. Jo nuomone, atsparumo pagrindas yra gausi, Europoje pagaminta ir konkurencingos kainos energija, kuri mažintų ekonomikos pažeidžiamumą sukrėtimų metu.

    Vienas svarbiausių instrumentų, apie kurį kalbama Briuselyje, yra spartesnė transporto, šildymo ir pramonės elektrifikacija. Logika paprasta: kuo daugiau sektorių pereina prie elektros, tuo mažesnė bendroji priklausomybė nuo naftos ir dujų, o ribotus skystojo kuro išteklius lengviau nukreipti ten, kur jų neišvengiama prireikia.

    Naujos priklausomybės grėsmė

    Kartu ES vadovai įspėja, kad atsisakant iškastinio kuro svarbu nesukurti naujų vienpusių priklausomybių, ypač nuo kritinių žaliavų ir švarių technologijų tiekimo. Jų vertinimu, energetinė nepriklausomybė turi eiti kartu su pramonės politika, gamybos pajėgumų stiprinimu ir tiekimo grandinių saugumu.

    „Tai darome ne tam, kad vėliau suteiktume kitai valstybei naują svertų rinkinį, kuriuo būtų galima mus spausti“, – sakė Wopke Hoekstra.

    ES institucijos pripažįsta, kad tai ilgas procesas, trunkantis dešimtmečius, tačiau pabrėžia skubą mažinti pažeidžiamumą kuo greičiau. Pastarųjų metų krizės, įskaitant karą Ukrainoje ir įtampas Artimuosiuose Rytuose, Europos energetikos politikoje vis aiškiau susiejo kainų stabilumą, pramonės konkurencingumą ir nacionalinį saugumą.

  • ES ir trys kandidatūros į FAO: Philas Hoganas tapo lyderiu, bet Briuseliui gresia skilimas

    ES ir trys kandidatūros į FAO: Philas Hoganas tapo lyderiu, bet Briuseliui gresia skilimas

    Europos Sąjunga pradėjo ankstyvą kovą dėl Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) vadovo posto, kuris atsilaisvins pasibaigus dabartinio generalinio direktoriaus kadencijai. Tai viena įtakingiausių JT agentūrų: ji formuoja tarptautines maisto saugos ir tvarios žemdirbystės gaires, vertina grėsmes badui ir dalyvauja nustatant pasaulinius standartus žuvininkystei bei miškų naudojimui.

    Šįkart ES viduje išryškėjo trys kandidatūros, o ryškiausiu favoritu laikomas buvęs Europos Komisijos narys iš Airijos Philas Hoganas. Tačiau pagrindinė rizika Briuseliui ta pati kaip ir ankstesniuose tarptautinių postų rinkimuose: jei valstybės narės nesusitars dėl vieno vardo, balsai gali išsisklaidyti ir postas atiteks kandidatui iš už ES ribų.

    Kas yra FAO ir kodėl postas svarbus

    FAO vadovas ketveriems metams gauna galimybę daryti įtaką globaliai maisto politikai, įskaitant maisto sistemų atsparumą klimato kaitai, tarptautinės prekybos taisyklių derinimą ir paramos mechanizmus regionams, kuriuose kyla maisto krizės. Agentūros sprendimai ir rekomendacijos yra reikšmingos tiek donorams, tiek valstybėms, kurios priklauso nuo tarptautinės pagalbos ar siekia plėsti žemės ūkio eksportą.

    Europai šis postas svarbus ir geopolitine prasme: FAO darbas tiesiogiai siejasi su maisto kainų stabilumu, tiekimo grandinių patikimumu bei taisyklėmis, kurios lemia konkurenciją pasaulio žemės ūkio rinkose. ES siekis turėti savo kandidatą vertinamas kaip bandymas sustiprinti įtaką JT sistemoje, ypač kai dėl tarptautinių institucijų krypties aktyviai varžosi didžiosios valstybės ir regionai.

    Trys ES kandidatai ir trys skirtingos strategijos

    Į ES vidinę atranką įsitraukė Airija, Ispanija ir Italija. Airijos kandidatas Philas Hoganas laikomas turinčiu aiškų startinį pranašumą dėl tarptautinių ryšių, patirties Europos Komisijoje bei aktyvios kampanijos dar prieš tai, kai kitos šalys aiškiai apsisprendė dėl savo kandidatų.

    Ispanija į kovą delegavo ilgametį žemės ūkio ministrą Luisą Planą, kuris, kaip vertinama, turi gerai organizuotą ir resursais paremtą kampaniją. Vis dėlto jam gali kliudyti neformali tarptautinių institucijų rotacijos logika, ypač susijusi su tuo, kad Romoje įsikūrusiose JT maisto institucijose aukščiausi postai dažnai suvokiami kaip tarpusavyje derinamas balansas.

    Italijos kandidatas Maurizio Martina šiuo metu dirba FAO vadovybės komandoje, todėl jo situacija jautresnė: atvira kampanija būnant organizacijos viduje gali kelti klausimų dėl interesų konflikto ir diplomatinio etiketo. Kita vertus, Italija turi papildomą svertą, nes būtent ji priima Romoje įsikūrusias JT maisto agentūras ir dažnai siekia, kad derybose dėl aukščiausių postų šalis neliktų be apčiuopiamos naudos.

    Hogano pranašumas ir reputacijos klausimas

    Philo Hogano kandidatūra išsiskiria tuo, kad jis, pasitraukęs iš Europos Komisijos 2020 metais po politinio skandalo Airijoje, šiandien vėl grįžta į tarptautinės politikos orbitą. Nors tokia biografijos detalė daugeliui kandidatų būtų rimtas trukdis, šiuo atveju svarstyklės krypsta į jo naudą dėl anksti pradėto darbo su diplomatais, plataus kontaktų tinklo ir matomos paramos kai kuriose sostinėse.

    Diplomatinėje arenoje svarbus ir politinis svoris ES viduje. Tarp trijų kandidatų Hoganas dažnai siejamas su platesne centro dešiniųjų parama, o tai gali būti reikšminga, kai galutinis sprendimas persikelia į ES lyderių lygmenį ir tampa didesnio paketo derybų dalimi.

    „Svarbiausia yra pasirinkti vieną kandidatą, nes kitaip galime pralaimėti, o laimės kandidatas iš už ES ribų“, – sakė Lenkijos žemės ūkio ministras Stefanas Krajewskis.

    Net jei ES sutars dėl vieno vardo, tai bus tik pirmas etapas. FAO generalinis direktorius renkamas slaptu balsavimu, kuriame dalyvauja JT valstybės narės, todėl kandidatams tenka ieškoti paramos Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, kur balsai dažnai lemia galutinį rezultatą. Šioje stadijoje svarbūs ne tik programiniai pažadai, bet ir ilgalaikiai dvišaliai ryšiai, paramos projektai bei pasitikėjimas, kad būsimas vadovas gebės išlaikyti organizacijos neutralumą.

    ES sprendimą gali apsunkinti tai, kad tarptautiniai postai neretai tampa platesnio politinio turgaus dalimi: vienas paskyrimas derinamas su kitais, o galutinis susitarimas pasiekiamas tik aukščiausio lygio susitikimuose. Jei kompromisas užsitęs, didėja tikimybė, kad ES į lemiamą balsavimą ateis susiskaldžiusi, o tai atvertų kelią konkurentams iš kitų regionų.

    Kol kas aišku viena: kova dėl FAO vadovo posto prasidėjo gerokai anksčiau nei oficialus finišo tiesiosios etapas, o Europos vienybė šioje dvikovoje gali būti ne mažiau svarbi nei bet kurio kandidato CV. Jei Briuselis nesugebės greitai susitelkti, strategiškai reikšmingas postas gali paslysti iš rankų net ir turint stiprų favoritą.

  • Ispanija atsitraukia nuo raginimo griežtinti ES prekybos gynybą prieš Kiniją: kas pasikeitė

    Ispanija atsitraukia nuo raginimo griežtinti ES prekybos gynybą prieš Kiniją: kas pasikeitė

    Ispanija traukiasi nuo prancūzų iniciatyvos, kuria Europos Sąjunga buvo raginama griežtinti prekybos gynybos priemones Kinijos atžvilgiu. Apie tai Berlyne pareiškė šalies ekonomikos ir prekybos ministras Carlosas Cuerpo, pabrėžęs, kad politinio pritarimo dokumentui šiuo metu nėra.

    Ministro žodžiai reiškia akivaizdų kurso koregavimą po to, kai Ispanija buvo minima tarp didžiųjų ES ekonomikų, pritarusių Prancūzijos parengtam pozicijos dokumentui Europos Komisijai. Jame siūlyta aktyviau naudoti tyrimų pajėgumus, stiprinti prekybos apsaugos instrumentus ir svarstyti naują priemonę rinkos iškraipymams mažinti.

    „Šiame etape nebuvo jokio konkretaus politinio palaikymo jokiam neformaliam dokumentui“, – sakė Carlosas Cuerpo.

    Ispanijos atsargumas išryškėjo likus nedaug laiko iki Europos Komisijos diskusijų, kuriose tikimasi pradėti platesnį ES santykių su Kinija peržiūros etapą. Pastaraisiais metais Bendrija vis dažniau kalba apie poreikį saugoti pramonę nuo itin konkurencingų importo srautų ir mažinti strategines priklausomybes, ypač sektoriuose, susijusiuose su žaliąja ir skaitmenine transformacija.

    C. Cuerpo Berlyne akcentavo, kad ES turėtų ne tik stiprinti savo instrumentus, bet ir tęsti dialogą su Pekinu. Jo teigimu, tikslas turėtų būti mažinti dvišalius prekybos disbalansus ir aiškiau susitarti dėl sąžiningesnių konkurencijos sąlygų, o ne vien didinti konfrontaciją.

    „Turime kalbėtis lygiaverčiai, iš vienodų pozicijų su Kinija ir JAV. Turime įsitraukti į dialogą su Kinijos institucijomis“, – sakė Carlosas Cuerpo.

    Greitas Madrido pozicijos pasikeitimas parodo, kaip sudėtinga ES suformuoti vieningą liniją Kinijos atžvilgiu. Dalis valstybių narių siekia ryžtingesnių veiksmų prieš rinkos iškraipymus ir valstybės remiamą konkurenciją, tačiau kitos, palaikančios pragmatiškesnius ryšius su Pekinu, baiminasi atsakomųjų priemonių ir neapibrėžtumo verslui.

    Ispanija dažnai laikoma viena atviresnių Kinijos investicijoms ES šalių, ypač energetikos transformacijos grandinėse ir gamybos projektuose. Dėl to Madridas siekia derinti pramonės apsaugos ambicijas su tikslu pritraukti kapitalą ir technologijas, kartu išvengiant sprendimų, kurie galėtų apsunkinti eksportuotojų padėtį ar padidinti įtampą tiekimo grandinėse.

    ES institucijoms rengiantis sprendimams, tikėtina, kad diskusijos suksis apie tai, kiek griežtai ir kokiomis priemonėmis Bendrija turėtų reaguoti į konkurencinį spaudimą, kartu paliekant erdvės deryboms. Ispanijos signalas rodo, kad kompromiso paieškos tarp valstybių narių gali būti ne mažiau svarbios nei pati politika Kinijos atžvilgiu.

  • ES prekybos taršos leidimais sistema kelia įtampą: šešios šalys prašo švelninti ETS taisykles

    ES prekybos taršos leidimais sistema kelia įtampą: šešios šalys prašo švelninti ETS taisykles

    Šešios Europos Sąjungos valstybės įspėja, kad griežtinamos prekybos taršos leidimais sistemos ETS taisyklės gali didinti gamybos kaštus ir skatinti pramonės perkėlimą už ES ribų. Jų teigimu, didžiausią spaudimą jaučia energijai imlūs sektoriai, tokie kaip plieno, cemento, aliuminio ir chemijos pramonė.

    Susitikime Briuselyje Bulgarijos, Čekijos, Graikijos, Lenkijos, Rumunijos ir Slovakijos atstovai akcentavo, kad pramonę vienu metu veikia keli veiksniai. Tarp jų minimos išaugusios energijos kainos, geopolitinis nestabilumas ir sparčiau nei anksčiau griežtinami taršos reikalavimai.

    Kas labiausiai ginčijama?

    Diskusijų centre atsidūrė planuojami nemokamų taršos leidimų pokyčiai 2026–2030 metų laikotarpiui. Europos Komisija gegužės 11 dieną paskelbė ketinanti reikšmingai mažinti nemokamai skiriamų leidimų apimtis, kai kuriais atvejais iki maždaug 50 proc., palyginti su ankstesniu laikotarpiu.

    Ministrai teigia, kad toks tempas ne visada atitinka realias technologines galimybes. Pasak jų, dalis gamyklų vis dar priklausomos nuo iškastinio kuro generuojamos šilumos, o alternatyvos arba nėra pakankamai išvystytos, arba išlieka pernelyg brangios, kad būtų plačiai diegiamos.

    Italija ir Austrija remia pokyčius

    Šių šešių šalių parengtą poziciją palaikė ir Italija bei Austrija, pastaruoju metu raginusios iš esmės peržiūrėti ETS veikimą. Jų argumentas paprastas: kai energijos kainos kyla, papildoma anglies dioksido kainos dedamoji tampa vis labiau juntama galutiniuose produktuose ir mažina Europos gamintojų konkurencingumą.

    Italijos pramonės ministras Adolfo Urso teigė, kad pramonės situacija buvo įtempta dar iki naujausių geopolitinių sukrėtimų. Jo žodžiais, sprendimų reikėjo anksčiau, tačiau dabar jų reikia dar labiau.

    „Reikėjo imtis veiksmų dar prieš karą. Neaišku, kada jis baigsis. To reikėjo tada, o dabar to reikia dar labiau, kad suvaldytume situaciją“, – sakė A. Urso.

    Austrijos federalinis ekonomikos ir energetikos ministras Wolfgang Hattmannsdorfer taip pat pabrėžė, kad vien plieno gamintojams per artimiausius penkerius metus gali reikėti investuoti apie 1–2 mlrd. eurų į dekarbonizaciją. Jo teigimu, nemokamų leidimų mažinimas šiuo metu vis dažniau tampa konkurenciniu minusu Europos pramonei.

    „Nemokami ETS sertifikatai turėtų būti pratęsti, nes ši sistema vis labiau tampa konkurenciniu trūkumu Europos pramonei“, – sakė W. Hattmannsdorfer.

    Ką siūlo Europos Komisija?

    Šalys, keliančios klausimą, pabrėžia, kad jos nesiūlo atsisakyti klimato politikos, bet ragina pereiti prie pragmatiškesnio grafiko. Tarp siūlymų minimas laikinas etalonų įšaldymas dabartiniame lygyje ir metodikos koregavimas, kad ji geriau atspindėtų realius gamybos pajėgumus bei energijos struktūrą atskirose šakose.

    Europos Komisijos pramonės komisaras Stephane Séjourné leido suprasti, kad Komisija gali svarstyti lankstesnį požiūrį, pritaikant nemokamų leidimų skyrimą konkretiems sektoriams. Jis taip pat priminė, kad ES turi finansinių priemonių, skirtų pramonės dekarbonizacijos investicijoms skatinti, įskaitant maždaug 30 mlrd. eurų fondus, finansuojamus iš ETS kvotų.

    „Taip pat svarstysime pritaikytą metodiką, kuri būtų lankstesnė ir labiau atitiktų sektorių realybę, kad ateityje neatsidurtume tokioje pačioje situacijoje“, – sakė S. Séjourné.