CP v2

Tag: Europos Sąjunga

  • Kanada gali tapti ES asocijuota nare: Marko Carney žinutė Vašingtonui ir Briuseliui sukėlė audrą

    Kanada gali tapti ES asocijuota nare: Marko Carney žinutė Vašingtonui ir Briuseliui sukėlė audrą

    Europos Sąjungoje vis garsiau svarstoma idėja dėl asocijuotos narystės Kanadui – politinio formato, kuris sustiprintų ryšius su artima partnere, bet nevestų į pilną narystę. Diskusijas pakurstė Kanados ministras pirmininkas Markas Carney, Strasbūre kalbėjęs Europos Parlamente apie geopolitikos lūžį ir būtinybę telkti demokratines valstybes.

    Carney kalboje akcentavo, kad svarbiausia yra ne naujo formato pavadinimas, o politinis signalas: Kanada ir ES siektų gilesnio bendradarbiavimo prekyboje, saugume, technologijose, švietime ir strateginėse tiekimo grandinėse. Tokia kryptis atspindi platesnę tendenciją, kai Vakarų valstybės ieško patikimesnių partnerystės modelių pasaulyje, kuriame daugėja ekonominio spaudimo ir saugumo rizikų.

    „Šiandien ne pavadinimas lemia ateitį, o ryžtas ginti laisvę ir savo pasirinkimą“, – sakė Markas Carney.

    Europos politikams ši idėja patraukli dėl kelių priežasčių. Pirma, Kanada yra viena artimiausių ES partnerių pagal vertybinį ir institucinį suderinamumą, o abipusė prekyba jau remiasi sutartu pagrindu per ES ir Kanados ekonomikos ir prekybos susitarimą CETA, nors jo ratifikavimas kai kuriose valstybėse iki šiol kelia politinių ginčų, ypač žemės ūkio sektoriuje.

    Antra, diskusija vyksta tuo metu, kai Europoje stiprėja siekis mažinti priklausomybes ir didinti strateginį atsparumą. Ši kryptis apima pramonės konkurencingumą, žaliavų ir energetikos saugumą, gynybos pajėgumų stiprinimą bei didesnes investicijas į inovacijas ir infrastruktūrą. Viena dažniausiai cituojamų gairių yra Mario Draghi iškelta mintis, kad Europos konkurencingumo stiprinimui gali prireikti apie 800 milijardų eurų investicijų kasmet, todėl finansavimo klausimas tampa kertinis.

    Trečia, didėja politinė įtampa transatlantiniuose santykiuose, o prekybos priemonės, įskaitant grasinimus tarifais, išlieka realiu spaudimo instrumentu. Dėl to ES ieško būdų plėsti partnerių ratą ir kurti platesnes koalicijas su valstybėmis, kurios gali prisidėti tiek ekonomiškai, tiek politiškai, ypač tais atvejais, kai sprendimai turi būti priimami greitai ir koordinuotai.

    Europos Parlamente reakcijos buvo dvejopos: dalis europarlamentarų teigė dar iki galo nesuprantantys, kaip praktiškai atrodytų asocijuota narystė ir kokias teises ar įsipareigojimus ji suteiktų. Tačiau pats siūlymas sutiktas palankiai kaip ženklas, kad ES gali kurti lankstesnius partnerystės modelius su panašiai mąstančiomis demokratijomis, o ateityje tai teoriškai galėtų būti pritaikoma ir kitoms valstybėms, pavyzdžiui, Australijai ar Naujajai Zelandijai.

    Kol kas aišku viena: debatai dėl asocijuotos narystės tapo platesnės diskusijos dalimi apie ES vietą pasaulyje ir jos gebėjimą veikti kaip savarankiška geopolitinė jėga. Jei iniciatyva virs konkrečiais pasiūlymais, Briuselyje teks atsakyti į esminius klausimus – kokio gylio integracijos siekiama, kaip tai dera su esamomis sutartimis ir kas už tai mokės.

  • Atviri DI modeliai sparčiai vejasi uždarus: Europa ieško suvereniteto ir savo infrastruktūros kelio

    Atviri DI modeliai sparčiai vejasi uždarus: Europa ieško suvereniteto ir savo infrastruktūros kelio

    Nauja „Mozilla“ ataskaita apie atvirąjį dirbtinį intelektą teigia, kad atvirojo kodo ir atvirų svorių DI peržengė eksperimentų stadiją ir tapo reikšminga pasaulinės ekosistemos dalimi. Postūmį suteikia sparčiai gerėjančios galimybės, mažėjančios diegimo sąnaudos ir didesnė kontrolė, kai modeliai vykdomi savo infrastruktūroje.

    2026 metų rugsėjį vertinime nagrinėjama, kaip atvirasis DI vystosi pagal gebėjimus, įsisavinimą, infrastruktūrą, investicijas, reguliavimą ir technologinį suverenitetą. Dokumente pabrėžiama, kad Europa turi ryškių pavyzdžių ir nišų, tačiau vis dar atsilieka nuo JAV ir Kinijos pagal pažangiausių modelių lygį.

    Atvirasis DI tampa parengtas darbui

    Ataskaitoje pateikiama ir europinių iniciatyvų: Lozanoje tyrėjai kartu su Raudonuoju Kryžiumi sukūrė atvirą medicininį modelį, suderintą su humanitarinėmis gairėmis. Nurodoma, kad klinikiniams bandymams ruošiama tiek vietoje, tiek Tanzanijoje, o pats sprendimas kuriamas taip, kad būtų galima jį valdyti ir prižiūrėti be priklausomybės nuo išorinių tiekėjų.

    „Jie tai pasidarė patys. Jie neprašė leidimo, to nenuomojosi – jie tai turi, gali paleisti, keisti ir išlaikyti“, – sakė „Mozilla“ technologijų vadovas Raffi Krikorian.

    Anot ataskaitos, atvirųjų modelių kūrimas išaugo į vieną sparčiausiai augančių kūrėjų ekosistemų programinės įrangos istorijoje. Kaip vienas iš signalų minimos platformos „Hugging Face“ apimtys: 2 500 000 viešų modelių, 13 000 000 naudotojų ir maždaug trečdalis „Fortune 500“ bendrovių, kurios vienaip ar kitaip įsitraukusios į šią ekosistemą.

    Kitas rodiklis siejamas su „OpenRouter“, kur nukreipiamas realus produkcinis srautas: atvirų svorių modelių dalis iki 2025 metų pabaigos esą priartėjo prie trečdalio naudojimo. Po maždaug pusmečio platforma per savaitę apdoroja apie 25 trilijonus žetonų, o didžiausia srauto dalis siejama būtent su atviru modeliu.

    Europa dalyvauja, bet lyderystė dažniau Kinijoje

    Ataskaitoje pažymima, kad pagal vertinamus stipriausius atvirus modelius lyderystė dažniausiai atitenka Kinijos kūrėjams, minimi Kimi K3, GLM-5.3 ir Qwen 3.8. Europos atstovas „Mistral“ gebėjimų skalėje įvardijamas žemiau, o pavyzdžiu pateikiamas Mistral Medium 3.5.

    Taip pat akcentuojama, kad „Mistral“ atvirumas turi komercinių apribojimų: minima modifikuota MIT licencija su pajamų išlyga. Tai iliustruoja platesnę ataskaitos mintį, jog atviri svoriai ir tikras atvirasis kodas nėra tas pats, o sąlygos gali smarkiai skirtis.

    Europos galimybė, pasak „Mozilla“, gali būti ne vien bandymas sukurti dar vieną pažangiausią bazinį modelį, o gebėjimas užtikrinti suverenią diegimo grandinę. Tai reiškia vietinę kontrolę ir nuosavybę, kai modeliai, duomenys ir infrastruktūra nėra „nuomojami“ iš dominuojančių tiekėjų.

    Kaip išskirtinis pavyzdys nurodoma Šveicarija, kur viešasis konsorciumas esą apmokė nacionalinį modelį naudodamas viešuosius superkompiuterius ir paskelbė svorius, duomenis bei mokymo kodą. Kartu pabrėžiama, kad toks pilnas atvėrimas yra retas: iš 16 „Mozilla“ analizuotų ryškesnių leidimų nė vienas nepateikė viso duomenų „recepto“, kurio reikalauja Atvirojo kodo iniciatyvos apibrėžtis.

    Suverenitetą lemia diegimas ir reguliavimas

    Ataskaita išskiria ir praktinį atotrūkį tarp naudojimo bei realaus įdiegimo: pasauliniu mastu 79 proc. apklaustų kūrėjų teigia naudojantys atvirus modelius, tačiau tik 51 proc. atvirų modelių naudotojų juos įdiegia produkcinėje aplinkoje. Uždariems modeliams šis rodiklis, „Mozilla“ duomenimis, siekia 63 proc.

    Skirtumas aiškinamas ne vien gebėjimais, o veikiau operacinių įrankių branda ir pasitikėjimu: saugumu, atitiktimi, stebėsena, patikimumu bei įmonių procesais. Dėl to Europa, pasak ataskaitos, gali turėti progą stiprėti virš modelio sluoksnio, kuriant diegimo infrastruktūrą, orkestravimą, atitikties ir saugumo sprendimus.

    Ekonominiai veiksniai taip pat gali mažinti barjerus: vis pajėgesni atviri modeliai dažniau pritaikomi veikti santykinai kuklesnėje aparatinėje įrangoje, o pažanga, kaip teigiama, vis daugiau ateina iš postmokymo etapų. Tai gali perkelti konkurenciją į duomenų parinkimą, atlygio dizainą ir sustiprinamojo mokymosi aplinkas, kur mažesnėms komandoms lengviau konkuruoti be milžiniškų skaičiavimo biudžetų.

    Didžiosios Britanijos pavyzdys ataskaitoje siejamas su suverenaus DI kryptimi: minima programa, kurios apimtis siekia apie 580 000 000 eurų. Joje remiamas „Lumen Sovereign“ kūrimas, o modelio mokymas siejamas su Bristolyje veikiančiu Isambard-AI skaičiavimo centru, dalyvaujant įvairių sektorių organizacijoms.

    Reguliavimo dalyje keliama abejonė, ar Europos Sąjungos DI akto praktikoje taikomas mokymui panaudotos skaičiavimo galios kriterijus spės paskui efektyvėjančius modelius. Pabrėžiama, kad tokios technikos kaip retinimas gali leisti pasiekti panašius rezultatus naudojant mažiau skaičiavimo resursų, todėl panašaus pajėgumo sprendimai gali patekti į skirtingas reguliavimo kategorijas.

    Galiausiai primenama, kad atvirasis kodas savaime neatleidžia nuo pareigų: įmonės, kurios reikšmingai modifikuoja ar pritaiko atvirus modelius didelės rizikos paskirtims, pavyzdžiui, atrankai į darbą, kredito vertinimui ar medicininei diagnostikai, gali tapti atsakingos už atitiktį taikomiems reikalavimams.

  • Bajorų progimnazijai – 12,4 mln. eurų iš ES: aiškėja, kada startuos statybos ir kas bus viduje

    Šiaurinėje Vilniaus dalyje planuojama Bajorų kelio progimnazija sulaukė reikšmingo finansinio postūmio: projektui numatyta 12,4 mln. eurų Europos Sąjungos lėšų. Papildomai 6,2 mln. eurų skiria valstybė, o dar 6,4 mln. eurų – Vilniaus miesto savivaldybė, tad bendra viešojo finansavimo suma siekia apie 25 mln. eurų.

    Vilniaus miesto savivaldybė pabrėžia, kad tokio masto ES parama naujai savivaldybės ugdymo įstaigai sostinėje yra reta, nes dalis pastaraisiais metais planuotų mokyklų projektų įgyvendinami be ES prisidėjimo. Projektą koordinuoja Vilniaus vystymo kompanija – savivaldybės valdoma organizacija, atsakinga už viešojo intereso infrastruktūros projektų plėtrą ir valdymą.

    Kas numatyta naujoje mokykloje

    Progimnazija projektuojama 1–8 klasių mokiniams, joje planuojama daugiau nei 900 vietų. Skelbiama, kad numatytos bendrojo ugdymo klasės, gamtos mokslų laboratorijos, STEAM erdvės, technologijų dirbtuvės ir „Fab Lab“ tipo praktinio kūrimo zonos.

    Taip pat suplanuotos didžioji ir mažoji sporto salės bei universali renginių erdvė, kuri galėtų būti naudojama ne tik ugdymui, bet ir bendruomenės veikloms. Pastato plotas planuojamas apie 12,5 tūkst. kvadratinių metrų, jis turėtų būti trijų aukštų.

    „Įgyvendinus projektą, Bajorų kelyje atsiras viena didžiausių naujų progimnazijų Vilniuje. Ji padės spręsti ugdymo vietų trūkumo problemą sparčiai augančioje miesto dalyje“, – sakė Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.

    Kada prasidės statybos

    Šiuo metu projektas laukia statybos leidimo, o jį gavus bus skelbiamas viešasis rangos konkursas. Galutinė rangos darbų kaina priklausys nuo pirkimo laimėtojo pasiūlymo, todėl galutinė projekto sąmata gali kisti.

    Pagal dabar skelbiamą planą statybų pradžia numatoma 2027 metų antrąjį ketvirtį, o pabaiga – 2028 metais. Savivaldybė tikisi, kad pirkimų procedūros leis pereiti į statybų etapą be papildomų užsitęsusių korekcijų.

    „Bajorų gyventojai mokyklos laukia jau labai seniai. Džiaugiuosi, kad su Europos Sąjungos ir valstybės finansavimu procesas juda į priekį“, – sakė Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas.

    Ilga kelionė iki finišo tiesiosios

    Savivaldybė primena, kad kelias iki šio etapo užtruko ilgiau nei tikėtasi: 2022 metais buvo paskelbtas atviras architektūrinis konkursas, o vėliau projektavimo terminai keitėsi dėl atnaujintų statybos reikalavimų ir kitų aplinkybių. Projektavimo metu koreguotas detalusis planas, padidintas pastato aukštingumas ir suprojektuota priedanga po didžiąja mokyklos dalimi.

    Taip pat atlikti Bajorų kelio kadastriniai matavimai, sutvarkyti registravimo dokumentai bei parengti sprendiniai šilumos tinklų rekonstrukcijai ir prijungimui. Skelbiama, kad šie žingsniai būtini tam, jog objektas atitiktų naujausius saugos ir inžinerinių tinklų reikalavimus.

    „Kelias iki šio etapo buvo ilgesnis ir sudėtingesnis, nei planuota, tačiau šiandien galime drąsiai sakyti, kad projektas pasiekė finišo tiesiąją“, – teigė Vilniaus vystymo kompanijos Projektų valdymo departamento vadovė Inga Liutkevičiūtė.

    Architektūrinėje dalyje numatyta terasomis ir balkonais skaidoma pastato struktūra, orientuota į žaliąsias sklypo erdves. Ant stogo planuojama įrengti saulės elektrinę, o teritorijos sutvarkymo sprendiniuose akcentuojamas esamų želdinių išsaugojimas ir biologinės įvairovės stiprinimas.

    Projektą rengė MB „Urbanistinė architektūra“.

  • Šokiruojantis žemėlapis: kiek metų europiečiai realiai gyvena iš pensijos – kur Lietuva?

    Šokiruojantis žemėlapis: kiek metų europiečiai realiai gyvena iš pensijos – kur Lietuva?

    Pensijoje praleidžiamų metų skirtumai

    Europoje pensinis amžius daugelyje šalių kyla, tačiau vien to nepakanka paaiškinti, kodėl vienur žmonės pensiją gauna gerokai ilgiau nei kitur. Skirtumus lemia du pagrindiniai veiksniai: pensinis amžius ir tikėtina gyvenimo trukmė sulaukus pensijos.

    EBPO duomenimis, 2024 metais vidutinis pensinis amžius Europos Sąjungoje siekė 64,7 metų vyrams ir 64 metus moterims. Būtent nuo šio amžiaus, įvykdžius stažo ir kitas sąlygas, dauguma gyventojų įgyja teisę į senatvės pensiją.

    Kiek metų ES gyvena pensijoje?

    Skaičiuojant pagal tikėtiną gyvenimo trukmę pasiekus pensinį amžių, ES vyrai vidutiniškai gali tikėtis pensiją gauti 18,4 metų, o moterys – 21,8 metų. Tai reiškia, kad moterys ES vidutiniškai pensijoje praleidžia apie 3,4 metų daugiau nei vyrai.

    Skirtumai tarp šalių išlieka ryškūs net ir ES viduje. Dalis valstybių pasiekia daugiau nei 20 metų vidutinę pensijos gavimo trukmę vyrams, o kitose šis laikotarpis nesiekia ir 16 metų.

    Kur trumpiausia, kur ilgiausia?

    Pagal apžvalgoje naudotus Eurostato ir EBPO 2024 metų duomenis, trumpiausiai pensiją vyrai tikėtina gauna Bulgarijoje ir Vengrijoje – apie 14,7 metų. Tarp ES valstybių ilgiausias laikotarpis fiksuojamas Liuksemburge, kur vyrų tikėtina pensijos gavimo trukmė siekia apie 22 metus.

    Lietuva priskiriama prie šalių, kuriose vyrų tikėtinas pensijos gavimo laikotarpis yra mažesnis nei 16 metų. Prie šios grupės taip pat priskiriamos Latvija ir Rumunija, o tai siejama ir su sveikatos rodiklių, ir su mirtingumo struktūros skirtumais regione.

    Moterų situacija visoje Europoje palankesnė, tačiau ir čia matyti didelė amplitudė. ES vidurkis siekia 21,8 metų, o kai kuriose šalyse moterys statistiškai pensiją gauna gerokai trumpiau nei 20 metų.

    Vokietijos paradoksas ir Turkijos išskirtinumas

    Tarp didžiųjų Europos ekonomikų išsiskiria Vokietija: vyrų tikėtina pensijos gavimo trukmė ten yra apie 1,1 metų mažesnė už ES vidurkį. Tai sukuria pastebimą atotrūkį nuo tokių šalių kaip Prancūzija ar Ispanija, kur didesnę įtaką daro ilgesnė tikėtina gyvenimo trukmė ir skirtinga pensinio amžiaus dinamika.

    Europos kontekste ryški išimtis yra Turkija, kur 2024 metais pensinis amžius buvo ypač žemas: 52 metai vyrams ir 49 metai moterims. Dėl to statistiškai pensijos gavimo laikotarpis ten atrodo pats ilgiausias, nors realų vaizdą koreguoja tai, kada žmonės faktiškai pasitraukia iš darbo rinkos.

    Kada žmonės iš tiesų nustoja dirbti?

    Svarbus niuansas – faktinis pasitraukimo iš darbo rinkos amžius ne visada sutampa su oficialiu pensiniu amžiumi. ES vidutiniškai vyrai iš darbo rinkos pasitraukia apie 63,8 metų, nors pensinis amžius siekia 64,7 metų, o moterys – apie 62,9 metų, kai oficialiai pensija dažniausiai pradedama mokėti nuo 64 metų.

    Tai reiškia, kad dalis žmonių realiai nustoja dirbti anksčiau, tačiau pensiją pradeda gauti vėliau, arba pereina per nedarbo, ligos ar kitas išmokas. Kai kuriose šalyse skirtumas tarp oficialaus pensinio amžiaus ir faktinio pasitraukimo iš darbo rinkos yra ypač didelis, todėl „metai pensijoje“ statistikoje gali būti interpretuojami skirtingai.

    Ne tik trukmė, bet ir suma

    Ekspertai pabrėžia, kad vien tik pensijos gavimo trukmė neatsako į klausimą, ar senjorai gyvena finansiškai saugiai. Pensijos daugeliui vyresnių europiečių yra pagrindinis pajamų šaltinis, tačiau pensijų dydžiai skiriasi tiek nominaliai, tiek pagal perkamąją galią.

    Be to, EBPO šalyse išlieka ir lyčių pensijų atotrūkis: moterys vidutiniškai gauna apie 23 proc. mažesnes pensijas nei vyrai. Todėl net ir ilgesnė tikėtina gyvenimo trukmė pensijoje nebūtinai reiškia didesnį finansinį stabilumą.

  • Zelenskis subūrė Karpatų aštuonetą: 8 šalys taikosi į 9,4 mlrd. eurų investicijų

    Zelenskis subūrė Karpatų aštuonetą: 8 šalys taikosi į 9,4 mlrd. eurų investicijų

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Vakarų Ukrainoje pristatė naują regioninio bendradarbiavimo formatą Karpatų aštuonetas, kuriuo siekiama spartinti investicijas ir infrastruktūros plėtrą. Iniciatyva apima Ukrainą ir septynias kaimynines valstybes, o procese taip pat dalyvauja Europos Sąjunga.

    Į formatą įtrauktos Ukraina, Rumunija, Serbija, Lenkija, Slovakija, Čekija, Austrija ir Vengrija. Šalys sutarė telkti pastangas saugumo, energetikos, logistikos, karinio mobilumo, tarpvalstybinių ekonominių ryšių ir paramos vietos bendruomenėms srityse.

    „Anksčiau žmonės į Karpatus dažnai žiūrėjo kaip į turizmo regioną, klimato klausimų erdvę ir vietos bendruomenių rėmimo vietą. Šiandien Karpatai gali ir turi tapti vienu svarbiausių ekonomikos augimo, investicijų ir energijos eksporto variklių“, – sakė V. Zelenskis.

    Pasak susitikimo organizatorių, investuotojams buvo pristatyta apie 90 bendrų projektų, kuriems įgyvendinti gali prireikti maždaug 9,4 mlrd. eurų. Tarp prioritetų minimi transporto koridoriai, pasienio infrastruktūra, tiekimo grandinės, energetinis atsparumas ir žaliavų grandinių stiprinimas.

    V. Zelenskis pabrėžė, kad Karpatų regionas gali tapti svarbiu Europos vartais maršrutams iš Pietų Kaukazo ir Azijos per Juodosios jūros kryptį. Tokia logika atitinka ES pastangas diversifikuoti prekybos kelius ir mažinti kritinę priklausomybę nuo nedraugiškų tiekėjų.

    Viršūnių susitikime dalyvavo Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius ir Rumunijos prezidentas Nicușor Dan. Tačiau formatas atspindi ir regiono politinius skirtumus: dalis valstybių yra tvirtos Ukrainos rėmėjos, o kitos skeptiškiau vertina tiesioginės karinės pagalbos teikimą.

    Analitikai pažymi, kad tokie daugiašaliai formatai dažnai kuriami siekiant pagreitinti praktinius projektus ten, kur bendri ES sprendimai juda lėčiau. Jei Karpatų aštuonetui pavyktų sutarti dėl konkrečių finansavimo mechanizmų ir projektų atrankos kriterijų, tai galėtų tapti papildomu impulsu regiono energetiniam ir logistiniam atsparumui.

  • ES bręsta naujas mokestis energetikai: ministrai svarsto netikėtą žingsnį dėl kainų šoko

    ES bręsta naujas mokestis energetikai: ministrai svarsto netikėtą žingsnį dėl kainų šoko

    Europos Sąjungos finansų ministrai Dubline aptaria galimybę įvesti vadinamąjį netikėto pelno mokestį energetikos įmonėms. Idėja grįžta į darbotvarkę, nes energijos kainos vėl pasižymi dideliu nepastovumu, o tai kursto infliaciją ir apsunkina ekonomikos perspektyvas.

    Diskusijas paskatino geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose ir brangstanti nafta: „Brent“ rūšies naftos kaina tarptautinėje rinkoje perkopė 100 JAV dolerių už barelį ribą. Perskaičiavus pagal apvalintą kursą, tai sudaro apie 90 eurų, o tokie šuoliai greitai persiduoda degalų ir logistikos grandinėms.

    Europos Komisija ragina valstybes nares laikytis atsargios fiskalinės politikos ir pasitelkti tik numatytą ribotą lankstumą biudžetuose. Kartu Europos Centrinis Bankas tęsia griežtesnę pinigų politiką, palaipsniui didindamas palūkanų normas, kad infliacija grįžtų prie 2 proc. tikslo.

    Europos Komisijos narys ekonomikai Valdis Dombrovskis patvirtino, kad kai kurios šalys šią iniciatyvą aktyviai stumia į priekį.

    „Yra kelios valstybės narės, kurios pateikė šią iniciatyvą, tai yra mūsų diskusijų dalis“, – sakė Valdis Dombrovskis.

    Komisija pabrėžia, kad valstybės narės ir dabar gali taikyti netikėto pelno mokesčius nacionaliniu lygmeniu, jei apsisprendžia tai daryti. Briuselis žada prisidėti dalijantis gerąja praktika ir padėti rasti modelį, kuris būtų suderinamas su skirtingomis rinkų struktūromis ir reguliavimo režimais.

    Vokietijos finansų ministras Larsas Klingbeilis ragina Europos Komisiją kuo greičiau pateikti galimus tokio mokesčio modelius. Jo teigimu, konkretūs pasiūlymai turėtų atsirasti iki kito Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos posėdžio spalį, kad šalys galėtų apsispręsti dėl bendro kryptingumo.

    Ispanijos finansų ministras Carlosas Cuerpo taip pat palankiai vertina idėją, argumentuodamas, kad didelė dalis kainų šoko švelninimo priemonių finansuojama mokesčių mokėtojų lėšomis. Jo teigimu, tai kelia klausimą, ar dalį naštos teisingiau nebūtų perkelti sektoriams, kurie iš kainų svyravimų gali gauti papildomą pelną.

    Prancūzija laikosi atsargesnės pozicijos ir pabrėžia, kad energijos šokas skirtingas šalis veikia nevienodai. Prancūzijos finansų ministras Rolandas Lescure atkreipė dėmesį į nacionalinius ypatumus, įskaitant skirtingą elektros gamybos struktūrą ir rinkos reguliavimą.

    „Turime atsižvelgti į kiekvienos šalies specifiką“, – sakė Rolandas Lescure.

    Didelė dalis galutinių degalų kainų ES priklauso ne tik nuo žaliavos kainos, bet ir nuo nacionalinių mokesčių, pirmiausia akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio. Dėl to degalų kainos prie kolonėlių valstybėse narėse skiriasi itin smarkiai, net jei nafta perkama tose pačiose globaliose rinkose.

    Naujausi ES skelbiami duomenys rodo, kad kai kuriose šalyse didžiausią kainos dalį sudaro būtent mokesčiai. Pavyzdžiui, Suomijoje dyzelino litro kaina prieš mokesčius siekė 1,48 euro, o po mokesčių – 2,50 euro, o tai išryškina, kiek stipriai fiskalinė politika gali paveikti galutinę vartotojo sąskaitą.

    Be mokesčių, svarbus veiksnys yra ir regioninė naftos perdirbimo bei logistikos infrastruktūra. Šalys, turinčios arčiau esančius perdirbimo pajėgumus, įvairesnius importo maršrutus ir stipresnius ryšius su kaimyninėmis rinkomis, per tiekimo sutrikimus paprastai gali greičiau amortizuoti kainų šuolius.

    Kol kas netikėto pelno mokesčio idėja ES lygiu yra politinių diskusijų stadijoje, tačiau augantis kainų nepastovumas ją stumia į priekį. Jei būtų pasirinktas bendras modelis, svarbiausi klausimai būtų mokesčio bazė, laikotarpis, išimtys ir tai, kaip surinktos lėšos būtų nukreipiamos vartotojų ir ekonomikos pažeidžiamumui mažinti.

  • Nauji ES reikalavimai plastiko buteliams: prikabinti kamšteliai ir daugiau perdirbto PET nuo 2025 metų

    Europos Sąjungoje pastaraisiais metais pirkėjai jau priprato prie plastikinių butelių kamštelių, kurių nebegalima visiškai atsukti ir atskirti nuo pakuotės. Tačiau tai tik dalis pokyčių: įsigaliojantys reikalavimai apima ir patį plastiką, iš kurio gaminami gėrimų buteliai.

    Šie pokyčiai siejami su ES politika mažinti plastiko šiukšlinimą ir didinti perdirbimo apimtis. Dėl to parduotuvių lentynose vis dažniau galima pastebėti butelių, kurie atrodo kiek mažiau skaidrūs nei anksčiau, nors pats gėrimas dėl to netampa prastesnis.

    Kamštelis turi likti pritvirtintas

    Pagal ES reikalavimus vienkartinėms iki 3 litrų talpos gėrimų pakuotėms kamštelis ir žiedas turi likti pritvirtinti prie butelio per visą naudojimo laiką. Praktikoje tai reiškia vadinamuosius pritvirtintus kamštelius, kurie atsidarius neatsiskiria nuo kaklelio.

    Ši priemonė įtraukta į ES Vienkartinių plastikinių gaminių direktyvą ir skirta mažinti į aplinką patenkančių smulkių plastiko dalių kiekį. ES institucijos ne kartą pabrėžė, kad būtent kamšteliai ir jų žiedai dažnai atsiduria tarp dažniausiai randamų šiukšlių pakrantėse.

    Daugiau perdirbto plastiko, bet ne visur vienodai

    Kita kryptis – didesnė perdirbto plastiko dalis naujuose buteliuose. Nuo 2025 metų PET gėrimų buteliuose turi būti ne mažiau kaip 25 proc. perdirbto plastiko, o nuo 2030 metų šis rodiklis didės iki 30 proc.

    Svarbi detalė ta, kad šis reikalavimas taikomas kaip vidurkis konkrečios valstybės narės rinkai pateikiamiems buteliams, o ne kiekvienam atskiram vienetui. Todėl vieni buteliai gali turėti didesnę perdirbto plastiko dalį, kiti – mažesnę, bet gamintojų rezultatas vertinamas pagal bendrą sumą.

    Kodėl buteliai kartais atrodo pilkesni

    Buteliai su didesne perdirbto PET dalimi ne visada atrodo taip pat, kaip pagaminti daugiausia iš naujo plastiko. Priklausomai nuo žaliavos kokybės ir perdirbimo technologijos, plastikas gali kiek papilkėti, pagelsti arba tapti mažiau skaidrus.

    Tai nėra ES nurodymas gaminti pilkus ar gelsvus butelius – reikalavimai reglamentuoja perdirbto plastiko dalį, o išvaizdos pokyčiai dažniausiai yra technologinis šalutinis efektas. Gamintojams tenka suderinti perdirbimo tikslus su pakuotės optinėmis savybėmis, kurios vartotojams matomos iš karto.

    Ar pasikeitusi pakuotė reiškia prastesnį gėrimą?

    Vien iš pakuotės atspalvio daryti išvadų apie gėrimo kokybę nereikėtų. Perdirbtas plastikas, skirtas sąlyčiui su maistu, ES rinkoje turi atitikti saugos reikalavimus, o perdirbimo procesai vertinami pagal tai, kaip efektyviai pašalinami galimi teršalai.

    Trumpiau tariant, mažiau skaidrus ar vos kitokio atspalvio butelis paprastai rodo ne prastesnį produktą, o tai, kad pakuotėje panaudota daugiau perdirbtos žaliavos. Vartotojams tai gali tapti vienu labiausiai pastebimų ES žiedinės ekonomikos politikos ženklų kasdieniuose pirkiniuose.

  • ES ir Kanada vienija jėgas dėl dirbtinio intelekto: kaip „vidurinės galios“ meta iššūkį JAV ir Kinijai

    ES ir Kanada vienija jėgas dėl dirbtinio intelekto: kaip „vidurinės galios“ meta iššūkį JAV ir Kinijai

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir Kanados ministras pirmininkas Markas Carney pastarosiomis savaitėmis vis aiškiau kalba apie glaudesnį bendradarbiavimą skaitmeninių technologijų srityje. Pagrindinis akcentas – dirbtinis intelektas, jo sauga, standartai ir skaičiavimo pajėgumų telkimas.

    Abi pusės pripažįsta esminę problemą: JAV ir Kinija šiandien turi didžiausius investicinius mastus, pažangiausias DI ekosistemas ir didžiausią kompiuterinę galią, reikalingą moderniems modeliams kurti. Todėl ES ir Kanada, veikdamos atskirai, dažnai atsiduria taisyklių kūrėjų, o ne tempo diktuotojų pozicijoje.

    Ši strategija dažnai apibūdinama kaip „vidurinių galių“ žaidimas: demokratinės valstybės, neprilygstančios supergalių mastui, bando sustiprinti įtaką veikdamos išvien. Praktikoje tai reikštų bendrus DI patikros režimus, rizikų stebėseną ir didesnį koordinavimą, kad taisyklės būtų ne tik parašytos, bet ir realiai įgyvendinamos.

    Kanados vaidmuo Europos DI politikoje nėra naujas. Kanados kompiuterių mokslininkas Yoshua Bengio buvo tarp ekspertų, prisidėjusių prie saugos idėjų ir gerosios praktikos formavimo, kai Europoje buvo rengiama reglamentavimo architektūra pažangiems DI modeliams.

    Vienas ryškiausių verslo signalų – Kanados DI bendrovės „Cohere“ ir Vokietijos laboratorijos susijungimo planas, kuriuo siekiama sukurti stipresnį europietišką ir šiaurės amerikietišką alternatyvos centrą. Rinkos vertinimai viešojoje erdvėje šį sandorį sieja su maždaug 18 milijardų eurų verte, nors galutinės sąlygos priklauso nuo užbaigimo ir reguliavimo procedūrų.

    „Europa ir Kanada supranta, kad lenktynėse dėl dirbtinio intelekto turi būti antra demokratiška kryptis“, – sakė „Cohere“ vadovas Aidanas Gomezas.

    DI saugumo argumentas pastaruoju metu tapo dar aštresnis, augant diskusijoms apie pažangių modelių patikimumą, galimus piktnaudžiavimo scenarijus ir riziką kritinei infrastruktūrai. ES linija čia remiasi atsakomybe ir kontrole, o Kanada siekia išlaikyti inovacijų tempą, kartu stiprindama patikros ir pasitikėjimo mechanizmus.

    ES pusėje svarbia atrama išlieka DI aktas, kuriame numatytas rizikomis grįstas požiūris ir papildomi reikalavimai bendros paskirties DI modeliams. Kanados kryptis labiau orientuota į politikos gaires, atsakingo diegimo principus ir praktinę priežiūrą, tačiau bendras vardiklis – saugumo testai, skaidrumas ir standartai.

    Bendradarbiavimas numato ir žemiškesnes užduotis: talentų ugdymą, mokslinių tyrimų partnerystes, DI diegimą strateginiuose sektoriuose bei bendrą darbą kuriant suderinamus techninius standartus. Tikslas – kad taisyklės netaptų vien teorija, o įmonės gautų aiškesnį, prognozuojamą kelią diegti DI sprendimus Europoje ir Kanadoje.

    Ši „vidurinių galių“ ašis turi ir geopolitinę potekstę. Jei ES ir Kanada sugebėtų sutarti dėl bendrų saugos bandymų, stebėsenos ir skaičiavimo pajėgumų telkimo, jos galėtų pasiūlyti trečią, demokratišką alternatyvą technologinei priklausomybei nuo JAV ar Kinijos sprendimų.

  • Kanados posūkis į Europą: kas gali išlošti iš „asocijuotos narystės“ idėjos?

    Kanados posūkis į Europą: kas gali išlošti iš „asocijuotos narystės“ idėjos?

    JAV ir Kanados prekybos įtampa vis labiau stumia Otavą ieškoti tvirtesnių ryšių su Europos Sąjunga, o tai jau atveria apčiuopiamų galimybių Europos gynybos, aviacijos ir pramonės technologijų įmonėms. Politinis signalas buvo aiškus Strasbūre, kur Kanados ministras pirmininkas Markas Carney sulaukė išskirtinai šilto Europos Parlamento priėmimo.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen šį gestą pavertė platesnės darbotvarkės dalimi ir viešai pasiūlė Kanadą matyti naujame formate šalia ES. Idėja pristatyta kaip ilgalaikė strateginė kryptis, apimanti gynybą, energetiką, technologijas, kritines žaliavas ir Arktį.

    „Norėčiau dirbti su jumis, kad Kanada taptų pirmąja ES asocijuota nare“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Ką reikštų asocijuota narystė?

    ES sutartyse nėra aiškiai apibrėžtos asocijuotos narystės kategorijos, todėl toks modelis šiuo metu neturi paruošto teisinio šablono. Praktikoje tai reikštų sudėtingas derybas su valstybėmis narėmis ir naujų mechanizmų kūrimą, o kol kas tai labiau politinė žinutė nei parengtas planas.

    Be to, ne visos ES valstybės iki šiol yra pilnai ratifikavusios ES ir Kanados išsamų ekonomikos ir prekybos susitarimą CETA. Tuo pat metu M. Carney yra pabrėžęs, kad Kanada nesiekia pilnateisės narystės ES, o nori unikalaus aljanso, kuris būtų platesnis nei įprastas laisvosios prekybos susitarimas.

    Prekyba jau auga, o aviacijoje – šuolis

    Komerciniai ryšiai tarp ES ir Kanados ir taip turi pagreitį: pagal ES Tarybos skelbiamus duomenis, prekių ir paslaugų prekyba nuo 2016 metų išaugo daugiau nei 81 proc. ir 2025 metais pasiekė kiek daugiau nei 130 mlrd. eurų. Vien ES prekių eksportas į Kanadą sudarė 48,9 mlrd. eurų, paslaugų eksportas dar pridėjo 29,4 mlrd. eurų.

    Europos eksportą į Kanadą daugiausia sudaro mašinos, chemijos produktai, vaistai ir transporto įranga. Išskirtinai išsiskyrė aviacijos segmentas: varomųjų orlaivių pardavimai augo nuo 449 mln. eurų 2022 metais iki 1,2 mlrd. eurų pernai, rodydami, kad būtent čia užsakymų dinamika gali būti jautriausia politiniams pokyčiams.

    Gynyboje ryškėja Europos įmonės

    Gynybos sektorius pateikia aiškiausių ženklų, kad Kanada nori mažinti priklausomybę nuo tradicinių JAV tiekėjų. Liepos mėnesį Otava kaip pageidaujamą tiekėją iki 12 naujų povandeninių laivų programai pasirinko Vokietijos TKMS AG & Co. KGaA, o tai europiečius iškelia į vienos didžiausių Kanados karinių įsigijimų programų centrą.

    Švedijos „Saab“ taip pat sustiprino pozicijas: Kanada pasirinko šią bendrovę kaip prioritetinę tiekėją šešiems „GlobalEye“ žvalgybos orlaiviams. Sprendimas reikšmingas ir tuo, kad platforma siejama su Kanados „Bombardier“ gaminamais verslo klasės lėktuvais, o „Saab“ siūlo didelę darbų dalį atlikti Kanadoje, derinant europietiškas jutiklių ir misijų sistemas su kanadietiška gamyba.

    Papildomą impulsą gali suteikti ir tai, kad Kanada birželio mėnesį tapo pirmąja ne Europos valstybe, įtraukta į ES SAFE gynybos programos pirkimų ekosistemą. Tai palengvina bendras tiekimo grandines, kai Kanados gamintojai ir Europos gynybos grupės gali planuoti partnerystes ne vien eksporto, bet ir bendros gamybos principu.

    „Airbus“, „Siemens“ ir geležinkelių ambicijos

    Galimybės neapsiriboja gynyba. „Air Canada“ pateikė tvirtą užsakymą „Airbus“ aštuoniems A350-1000 orlaiviams, o Kanados vyriausybė sudarė sutartį su „Airbus“ dėl keturių naujų A330 tankerių ir penkių konversijų, kurios yra maždaug 2,2 mlrd. eurų programos dalis; papildomai skirta apie 930 mln. eurų laivyno eksploatacijai užtikrinti.

    Vokietijos „Siemens“ paskelbė investuosianti apie 97 mln. eurų per penkerius metus į Kanadoje kuriamą tyrimų centrą, orientuotą į DI sprendimus baterijų gamyboje. Tuo metu Prancūzijos „Keolis“, „Systra“ ir „SNCF Voyageurs“ dalyvauja „Cadence“ konsorciume, atrinktame vystyti „Alto“ greitojo geležinkelio projektą tarp Toronto ir Kvebeko; Kanada šio projekto vystymo etapui numatė apie 2,4 mlrd. eurų.

    Kritinės žaliavos ir kaina už gilesnę prieigą

    Kita potencialiai strateginė kryptis – kritinės žaliavos, tokios kaip nikelis, litis ir varis, kurių Kanada turi reikšmingų išteklių. Europai tai svarbu siekiant mažinti priklausomybę nuo riboto tiekėjų rato, o Kanadai – pritraukti investicijų į perdirbimą, didinti pridėtinę vertę ir diversifikuoti eksporto kryptis už JAV ribų.

    Kovo mėnesį Europos investicijų bankas ir Kanados vyriausybė pasirašė ketinimų protokolą dėl galimo finansavimo kritinių mineralų projektams, nors konkrečių įsipareigojimų dar nėra. Jei iniciatyva virstų realiais instrumentais, tai galėtų atverti rinką Europos bendrovėms, dirbančioms kasybos technologijų, perdirbimo, perdirbimo atliekų ir baterijų gamybos grandinėse.

    CETA iki 2024 metų panaikino 99 proc. muitų tarifų eilučių, todėl naujo formato pridėtinė vertė greičiausiai slypėtų ne muituose, o viešuosiuose pirkimuose, investicijų apsaugoje, skaitmeninėje prekyboje, profesiniame mobilume ir standartų tarpusavio pripažinime. Vis dėlto gilesnė prieiga paprastai reiškia ir didesnį taisyklių suderinimą, o tai gali tapti derybų kaina jautriuose sektoriuose.

    Ar Europa gali pakeisti JAV?

    JAV išlieka didžiausias Kanados partneris: 2025 metais į JAV keliavo 71,7 proc. Kanados prekių eksporto, o ES dalis Kanados prekių prekyboje sudarė 8,7 proc. Tai reiškia, kad greitas „ekonominis skyrybų“ scenarijus mažai realus, nes tarp Kanados ir JAV sukurta gili infrastruktūra ir tiekimo grandinės.

    Labiau tikėtinas laipsniškas investicijų ir vyriausybinių užsakymų persiskirstymas, kai pirmiausia juda sritys, kur tiekėjus pasirenka valstybė, pavyzdžiui, gynyba ar geležinkeliai. Ilgesnėje perspektyvoje prisijungti gali kritinės žaliavos, baterijų technologijos ir energetikos infrastruktūra, ypač jei finansavimo priemonės ir pramoniniai aljansai įgaus pagreitį.

    Europos bendrovėms svarbiausia gali būti ne vien eksportuoti, o įsitvirtinti vietoje, kurti gamybą, partnerystes ir darbo vietas Kanadoje. Būtent toks modelis, kaip rodo pastarieji sprendimai aviacijoje ir gynyboje, tampa pagrindine Kanados posūkio į Europą ekonomine logika.

  • ES sostinės sutriko po von der Leyen pareiškimo: svarstoma Kanados asocijuota narystė

    ES sostinės sutriko po von der Leyen pareiškimo: svarstoma Kanados asocijuota narystė

    Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen pareiškimas, kad Europos Sąjunga svarstys Kanados asocijuotos narystės modelį, dalį ES sostinių užklupo netikėtai. Diplomatų teigimu, idėja nebuvo iš anksto derinta su valstybėmis narėmis, todėl kilo klausimų, ką toks statusas realiai reikštų.

    Kalbėdama Strasbūre metinėje kalboje apie Sąjungos padėtį, U. von der Leyen akcentavo poreikį stiprinti partnerystes ir kurti platesnes demokratinių valstybių koalicijas. Pasak jos, Kanada galėtų tapti pirmąja šalimi, kuriai būtų „atveriamos durys“ į asocijuotos narystės formatą.

    Kas yra asocijuota narystė?

    ES sutartyse šiuo metu nėra aiškaus asocijuotos narystės modelio, todėl sostinėse pirmiausia keliamas teisinis klausimas, ar tam apskritai pakaktų politinio susitarimo. Diplomatų vertinimu, bet koks formatas, primenantis narystę, neišvengiamai paliestų Europos Vadovų Tarybos kompetenciją, o kai kuriais atvejais galėtų reikalauti ir ES sutarčių keitimo.

    Vienas iš dažniausiai minimų scenarijų būtų glaudesnis ekonominis susiejimas, panašus į išplėstą rinkos prieigą ar gilesnę laisvosios prekybos erdvę. Tačiau net ir tokiu atveju valstybės narės nori aiškumo, ar tai reikštų naujus įsipareigojimus, bendrų taisyklių perėmimą ir kokias išimtis Kanada siektų išsiderėti.

    Kur slypi įtampos taškai?

    Diplomatų nuomone, didžiausia rizika būtų ta, kad „asocijuotos narystės“ etiketė sukeltų per didelius lūkesčius, o praktinis turinys liktų miglotas. ES viduje jau dabar juntamas jautrumas bet kokiems formatams, kurie gali atrodyti kaip narystės pakaitalas arba precedentas kitoms šalims.

    Kalbant apie turinį, įvardijamos sritys, kuriose galėtų kilti sunkiai suderinamų interesų: plieno sektorius, automobilių prekyba, tam tikri mokesčiai bei importo taisyklės, taip pat požiūris į genetiškai modifikuotus augalus. Dalies valstybių atstovai pabrėžia, kad gilesnis suartėjimas neturėtų prieštarauti bendrosios rinkos principams ir vienodoms konkurencijos sąlygoms.

    Kodėl tema iškilo dabar?

    Kanada pastaruoju metu aktyviai ieško būdų mažinti priklausomybes ir stiprinti ryšius su panašiai mąstančiomis valstybėmis, ypač prekybos ir saugumo srityse. Įtampoms tarptautinėje prekyboje augant, Otava vis dažniau pabrėžia poreikį diversifikuoti partnerystes, o ES tokiame kontekste matoma kaip natūralus sąjungininkas.

    Kanados ministras pirmininkas Markas Carney apsilankė Europos Parlamente, kur turėtų pristatyti savo viziją dėl santykių su ES ateities. Tuo pat metu Briuselyje pabrėžiama, kad kol kas kalbama apie galimybių nagrinėjimą, o ne apie parengtą politinį ar teisinį sprendimą.

    Artimiausiomis savaitėmis valstybių narių diplomatai tikisi detalesnių Komisijos paaiškinimų, kokį konkretų formatą ji įsivaizduoja. Nuo to priklausys, ar idėja bus vystoma kaip pragmatiškas partnerystės gilinimas, ar įstrigs dėl teisinių ribų ir skirtingų sostinių politinių raudonųjų linijų.