CP v2

Tag: Europos Sąjunga

  • Meloni užsienio politikos posūkis: ar Italija tolsta nuo Izraelio ir JAV, o artėja prie ES linijos?

    Meloni užsienio politikos posūkis: ar Italija tolsta nuo Izraelio ir JAV, o artėja prie ES linijos?

    Įtampos ženklai Romoje

    Italijos premjerės Giorgios Meloni vadovaujama Vyriausybė pastaraisiais mėnesiais siunčia signalų, kurie Vašingtone ir Jeruzalėje skaitomi kaip atsargus, bet apčiuopiamas tono pasikeitimas. Roma tradiciškai laikoma artima JAV ir Izraelio partnere, tačiau vieši pareiškimai ir kai kurie sprendimai verčia klausti, ar prasideda naujas etapas.

    Diskusijos suintensyvėjo po kelių epizodų, kai Italijos pozicija ne visai sutapo su politikų, laikomų Meloni ideologiškai artimais, kryptimi. Tai ypač išryškėjo vertinant karą Artimuosiuose Rytuose ir augančią politinę įtampą transatlantiniuose santykiuose.

    Sankcijų tema ir konfliktas su Netanyahu kabinetu

    Vienu ryškiausių lūžio taškų tapo Europoje atsinaujinusios kalbos apie sankcijas Izraelio nacionalinio saugumo ministrui Itamarui Ben-Gvirui. Itališkoje politinėje darbotvarkėje tai pristatoma kaip reakcija į viešumoje aptarinėtą vaizdo įrašą, kuriame ministras, kritikų teigimu, žemino sulaikytus aktyvistus.

    Šis epizodas įsiliejo į platesnį kontekstą: dalis Europos sostinių vis garsiau reikalauja griežtesnio spaudimo Izraelio Vyriausybei dėl karo veiksmų regione, o Italijai tenka balansavimo užduotis. Roma vienu metu siekia išlaikyti saugumo partnerystę ir neatsidurti priešingoje ES daugumos pusėje, kai Briuselyje auga raginimai griežtinti politiką.

    Trintis su Trumpu ir Hormūzo klausimas

    Įtampa juntama ir santykiuose su Donaldu Trumpu, kuris, anot viešų pasisakymų, kritiškai reagavo į Meloni laikyseną Vatikano atžvilgiu. Italijos premjerė Trumpo pareiškimus apie popiežių Leoną XIV yra pavadinusi nepriimtinais, taip rizikuodama prarasti dalį politinės „chemijos“, kuri anksčiau buvo matoma dešinės lyderių susitikimuose.

    Dar reikšmingesniu signalu laikomas Romos nenoras sekti Trumpo raginimais dėl karinio atsako prieš Iraną, kai buvo keliama Hormūzo sąsiaurio saugumo tema. Italijai, kaip ir kitoms ES valstybėms, šis maršrutas svarbus dėl energijos ir prekybos srautų, tačiau Roma akivaizdžiai vengia veiksmų, kurie galėtų įtraukti į eskalaciją.

    Italijos vidaus politikoje – dvi stovyklos

    Viešoje diskusijoje išryškėjo skirtingi požiūriai, atspindintys Italijos vidaus politikos įtampą. Parlamento narys Arturo Scotto teigė, kad Meloni ilgą laiką siekė veikti kaip patikima sąjungininkė, tačiau tai neapsaugojo nuo griežtesnio Trumpo tono.

    „Kai elgiesi kaip padavėjas, šeimininkas galiausiai ir elgiasi su tavimi kaip su padavėju. Taip nutiko Giorgiai Meloni: kai ji pabandė bent šiek tiek atsitraukti nuo Donaldo Trumpo, jis priminė, kas čia vadovauja“, – sakė Arturo Scotto.

    Tuo metu Lygos senatorius Claudio Borghi skeptiškai vertino ekonominių sankcijų idėją ir pabrėžė prekybinę logiką. Jo teigimu, jei Italija turi prekybos perteklių su Izraeliu, griežtos priemonės gali smogti pačiai Italijos ekonomikai, o ne tik politiniams adresatams.

    „Ekonominės sankcijos dažnai atsisuka atgal. Problema ta, kad Italija su Izraeliu turi prekybos perteklių, tad iš esmės baustume patys save“, – sakė Claudio Borghi.

    Kas toliau: kosmetika ar strategija?

    Kol kas sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar tai ilgalaikės strategijos pradžia, ar tik taktiniai manevrai, skirti išvengti konfliktų ES viduje ir suvaldyti visuomenės nuotaikas. Italijos užsienio politika tradiciškai remiasi pragmatizmu: saugumo garantijos iš JAV, ekonominiai interesai Viduržemio jūros regione ir būtinybė derinti pozicijas su Briuseliu.

    Vis dėlto keli sutapę signalai leidžia kalbėti apie atsargesnį, labiau europietišką balansavimą. Jei įtampa Artimuosiuose Rytuose augs, o transatlantinėje politikoje stiprės neapibrėžtumas, Romai gali tekti dar aiškiau apsibrėžti, kuriame aljanse ir kuriomis temomis ji renkasi lyderystę, o kur – kompromisą.

  • MEPA metai finišuoja: 102 Lietuvos mokyklos telkia bendruomenę ir stiprina pilietiškumą

    MEPA metai finišuoja: 102 Lietuvos mokyklos telkia bendruomenę ir stiprina pilietiškumą

    MEPA tinklas Lietuvoje auga

    Programa Mokyklos – Europos Parlamento ambasadorės (MEPA) Lietuvoje per dešimtmetį tapo vienu stipriausių tokių mokyklų tinklų Europoje. 2025–2026 mokslo metais joje registruotos 102 Lietuvos mokyklos, o tai rodo stabilų augimą ir ilgalaikį mokyklų įsitraukimą.

    Šiemet prie iniciatyvos pirmą kartą prisijungė 17 mokyklų, o 18 jų MEPA veiklose dalyvauja nuo pat programos starto Lietuvoje. Toks tęstinumas paprastai laikomas vienu svarbiausių rodiklių, kad pilietiškumo ugdymo veiklos mokyklose tampa ne epizodinės, o sisteminės.

    Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos patirtis

    Viena ilgiausiai MEPA veiklose dalyvaujančių ugdymo įstaigų yra Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija, kasmet įtraukianti naujus mokinius į jaunesniųjų ambasadorių veiklas. Gimnazijoje kartu su mokiniais dirba ir vyresnioji ambasadorė, mokytoja Daiva Matijošienė.

    Mokslo metų pradžioje gimnazijoje buvo suburta MEPA komanda, suplanuotos veiklos ir išsigrynintos temos, susijusios su Europos Parlamento darbu bei Europos Sąjungos prioritetais. Mokiniai rengė informacinius stendus, pristatymus apie ES institucijas, diskutavo apie jaunimo galimybes Europoje ir pilietinio aktyvumo svarbą.

    Temos, renginiai ir susitikimai

    Integruotų pamokų ir veiklų metu gimnazijoje nagrinėtos demokratijos, žmogaus teisių, klimato kaitos, dezinformacijos, lygių galimybių, savanorystės ir saugumo temos. Dėmesys skirtas kritiniam mąstymui ir tam, kaip jauni žmonės gali atsakingai vertinti informaciją bei dalyvauti sprendimų priėmime.

    Gimnazijos bendruomenė į veiklas įtraukė ir patirtinius mokymosi elementus: pristatytos „Erasmus+“ patirtys Vokietijoje ir Vengrijoje, minėta Europos kalbų diena. Spalio mėnesį mokiniai dalyvavo simuliacinėje Europos Parlamento sesijoje Strasbūre, lankėsi Telšių Žemaitės gimnazijoje, susitiko su europarlamentaru Dainiumi Žalimu.

    Į gimnaziją kelis kartus buvo pakviesti ir alumnai Arnoldas Abramavičius bei Auksė Petruškevičiūtė, kurių veikla siejasi su europinėmis iniciatyvomis. Tokie susitikimai mokiniams padeda pamatyti, kaip pilietinis aktyvumas ir domėjimasis Europa gali virsti realiais studijų ar karjeros pasirinkimais.

    Europos diena kaip metų akcentas

    Vienu ryškiausių metų akcentų tapo Europos dienos renginiai, kurių metu vyko integruotos veiklos, protmūšis ir simuliaciniai užsiėmimai. Juose dalyvavo ir Visagino bei Ignalinos gimnazijų mokiniai, o bendros veiklos stiprino mokyklų partnerystę.

    Susitikime su europarlamentaru Pauliumi Saudargu mokiniai turėjo progą aptarti, kaip priimami sprendimai Europos Parlamente ir kodėl jaunimo įsitraukimas svarbus ne tik rinkimuose, bet ir kasdienėse pilietinėse iniciatyvose. Simuliacijos leido praktiškai išbandyti argumentavimo, kompromisų paieškos ir komandinio darbo įgūdžius.

    Veiklos už mokyklos ribų

    Per mokslo metus MEPA komanda aktyviai viešino veiklas mokyklos informacinėse erdvėse ir socialiniuose tinkluose, skatindama bendruomenę sekti Europos aktualijas. Trečius metus iš eilės, minint Europos dieną, gimnazistai vyko į miesto ugdymo įstaigas ir bendruomenes, kur vedė pamokas apie ES ir Europos Parlamentą.

    Tokios veiklos vyko Zarasų „Lakštingalos“ mokykloje, Zarasų „Santarvės“ pradinėje mokykloje, Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijoje, Zarasų profesinėje mokykloje ir Trečiojo amžiaus universitete. Siekiant įtraukti platesnį mokinių ratą, gimnazijoje surengtos ir tinklinio varžybos, kurios tapo papildomu būdu telkti bendruomenę.

    „Svarbu, kad mokiniai suprastų, jog Europos Sąjunga nėra tolima institucija, o erdvė, kurioje reikšmingas kiekvieno piliečio balsas“, – sakė MEPA vyr. ambasadorė Daiva Matijošienė.

    Apibendrindama mokslo metų veiklas gimnazijos bendruomenė pabrėžia, kad dalyvavimas MEPA padeda stiprinti atsakomybės, organizavimo, bendruomeniškumo ir europietiškos tapatybės jausmą. Ilgalaikis įsitraukimas rodo, jog pilietiškumo ugdymas gali būti paremtas ne vien teorija, bet ir realiomis patirtimis, diskusijomis bei bendradarbiavimu.

  • Šiaurės šalių koalicija ragina ES nešvelninti draudimo gręžti Arkties naftą ir dujas

    Šiaurės šalių koalicija ragina ES nešvelninti draudimo gręžti Arkties naftą ir dujas

    Ragina išlaikyti Arkties draudimą

    Šiaurės šalių finansų institucijų, profesinių sąjungų ir klimato mokslininkų koalicija kreipėsi į Europos Komisiją, ragindama nekeisti ES pozicijos dėl naujų naftos ir dujų gręžinių Arkties regione. Atvirame laiške pabrėžiama, kad bet koks draudimo švelninimas didintų tiek aplinkosaugines, tiek saugumo rizikas.

    Koalicija kreipėsi į penkis eurokomisarus, teigdama, kad Briuselis šiuo metu peržiūri Arkties politiką. Pasak autorių, būtent ši peržiūra kelia nerimą, nes gali atverti kelią didesniam iškastinio kuro vaidmeniui jautriausiuose šiauriniuose vandenyse.

    „Jei iš Norvegijos Arkties į Europą tiekiamos naftos ir dujų srautai taptų svarbūs energetiniam saugumui, infrastruktūra būtų patrauklesnis sabotažo taikinys“, – rašoma laiške.

    Aplinkos ir saugumo argumentai

    Laiško autoriai primena, kad ES 2021 metais savo Arkties strategijoje rėmė plataus masto kryptį atsisakyti naujų naftos ir dujų projektų, motyvuodama klimato ir ekosistemų apsauga. Koalicija tvirtina, kad Arktis šyla kelis kartus greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl bet koks papildomas pramoninis spaudimas regione didina ilgalaikės žalos tikimybę.

    Ypatingas dėmesys skiriamas Barenco jūrai, kuri laikoma tiek biologiškai svarbia, tiek geopolitiškai jautria. Pasak signatarų, didesnė energetikos infrastruktūros koncentracija šalia Rusijos teritorijos ir Šiaurės jūrų kelio padidintų hibridinių grėsmių scenarijus.

    Arkties gręžiniai neatsakytų į šiandienos krizę

    Koalicija ginčija argumentą, kad Arkties ištekliai galėtų greitai sustiprinti Europos energetinį stabilumą. Laiške teigiama, kad naujų projektų vystymas Norvegijos kontinentiniame šelfe užtrunka apie 13 metų, todėl šiandien patvirtinti telkiniai realiai reikšmingiau prisidėtų tik apie 2040 metus.

    Taip pat keliama ekonominė rizika: laiške remiamasi vertinimais, jog ekonomiškai išgaunamų išteklių Barenco jūroje gali būti gerokai mažiau, nei prognozuojama oficialiai. Be to, pabrėžiama, kad nauji suskystintų gamtinių dujų projektai dažniausiai remiasi ilgalaikėmis, 20–25 metų trukmės pirkimo sutartimis, kurios galėtų stabdyti perėjimą prie klimatui neutralaus ūkio.

    „Efektyviausias būdas stiprinti ilgalaikį ES energetinį saugumą yra spartinti elektrifikaciją ir vietinę atsinaujinančią energiją bei efektyvumą, o ne gilinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro“, – teigiama laiške.

    Tuo metu Norvegijos energetikos bendrovė „Equinor“ viešai palaiko ES Arkties strategijos atnaujinimą ir ragina neįvesti bendro moratoriumo žvalgybai šiaurėje. Europos Komisija savo ruožtu nurodo, kad strategijos atnaujinimas dar ankstyvoje stadijoje, o klimato kaitos ir aplinkos apsaugos tikslai išlieka nepakitę.

  • ES žvalgybos centras INTCEN siekia daugiau galių: kas keistųsi dalijantis slapta informacija

    ES žvalgybos centras INTCEN siekia daugiau galių: kas keistųsi dalijantis slapta informacija

    Europos Sąjungos išorės veiksmų tarnyba svarsto, kaip sustiprinti savo Žvalgybos ir situacijos centro INTCEN vaidmenį rengiamoje Europos saugumo strategijoje. Briuselyje diskutuojama apie praktinius pokyčius, kurie galėtų padėti šiam padaliniui tapti aiškesniu kanalu, per kurį į ES institucijas patenka įslaptinta informacija.

    Pagal aptariamas idėjas INTCEN galėtų gauti daugiau administracinio svorio: atskirą žmogiškųjų išteklių funkciją ir nuosavesnę informacinių technologijų infrastruktūrą. Tai nereiškia naujų šnipinėjimo įgaliojimų, tačiau sustiprintų centro padėtį institucijos viduje ir palengvintų kasdienį darbą su itin jautriais duomenimis.

    Ką iš tiesų daro INTCEN

    INTCEN nėra operatyvinė žvalgybos tarnyba ir pats nerenka informacijos agentūriniais ar techniniais metodais. Jo pagrindinė užduotis yra analizuoti ES valstybių narių savanoriškai perduotą žvalgybinę informaciją ir parengtas išvadas pateikti Europos Sąjungos išorės veiksmų tarnybos vadovybei bei kitoms pagrindinėms ES institucijoms.

    Toks modelis leidžia Briuseliui turėti bendrą situacijos vaizdą, bet kartu išryškina esminę ribą: informacijos kokybė ir pilnumas priklauso nuo nacionalinių tarnybų noro dalytis. Dėl to dalis pareigūnų INTCEN vertina kaip naudingą analizės mazgą, bet ne kaip struktūrą, galinčią pakeisti valstybių narių žvalgybą.

    Nauja ES saugumo strategija

    Rengiama Europos saugumo strategija turėtų pasirodyti vasarą, o saugumas joje suprantamas plačiau nei vien gynyba. Į dokumentą planuojama įtraukti ekonominio saugumo, tiekimo grandinių atsparumo, pasirengimo krizėms ir partnerystės su valstybėmis už ES ribų temas.

    Diskusijose minimas planas gali būti pristatomas kaip administracinis pokytis, nes nesikeistų INTCEN teisinis mandatas ir nebūtų kuriami nauji žvalgybos informacijos rinkimo įgaliojimai. Tai reikštų, kad sprendimai galėtų būti priimami greičiau, tačiau politinis jautrumas išliktų.

    Valstybės narės išlieka skeptiškos

    Nacionalinės žvalgybos tarnybos tradiciškai atsargiai vertina gilesnį informacijos dalijimąsi, ypač kai kalbama apie pačias vertingiausias įžvalgas, šaltinius ir metodus. Net artimų partnerių aplinkoje išlieka pasitikėjimo ir konkurencijos klausimas, todėl bendras ES lygmens „žvalgybos centras“ daliai šalių skamba kaip potenciali rizika.

    „Esame partneriai, bet nesame draugai“, – sakė vienos ES valstybės nacionalinės žvalgybos pareigūnas.

    Kai kurie pareigūnai pabrėžia, kad glaudesnis bendradarbiavimas įmanomas, tačiau ES sutartys neleidžia Briuseliui nurodinėti, kaip valstybės narės turi vykdyti nacionalinio saugumo ir žvalgybos veiklą. Dėl to realistiškiausias kelias yra ne centralizuota „ES žvalgybos tarnyba“, o geresnė analizė, saugesni kanalai ir aiškesnės procedūros, kada ir kaip informacija dalijamasi.

    Praėjusiais metais bandymas stiprinti žvalgybinės informacijos rinkimą Europos Komisijos viduje sulaukė pasipriešinimo sostinėse, todėl ambicijos buvo sumažintos. Tai rodo, kad šioje srityje bet koks didesnis žingsnis pirmiausia bus matuojamas pasitikėjimo tarp valstybių narių ir institucijų balansu.

  • Europos verslas nepaiso ES de-risking: gamyba Kinijoje tik auga – atskleidė šviežia apklausa

    Europos verslas nepaiso ES de-risking: gamyba Kinijoje tik auga – atskleidė šviežia apklausa

    Europos bendrovės ir toliau laiko Kiniją vienu svarbiausių gamybos ir tiekimo grandinių centrų, nors Europos Sąjunga viešai ragina mažinti strateginę priklausomybę. Tai rodo Europos Sąjungos prekybos rūmų Kinijoje apklausa, apėmusi beveik 300 narių atsakymus, surinktus metų pradžioje.

    Apklausos duomenimis, apie 68 proc. respondentų teigė arba išlaikantys, arba plečiantys veiklą Kinijoje. Tuo metu tik apie 7 proc. nurodė perkeliantys gamybos užsakymus į kitas šalis arba kuriantys alternatyvias gamybos bazes už Kinijos ribų.

    „Nematyti, kad de-risking taptų dominuojančia tema. Greičiau matome, kad Europos įmonės tampa dar labiau priklausomos nuo Kinijos kaip tiekimo ir gamybos vietos“, – sakė Europos Sąjungos prekybos rūmų Kinijoje prezidentas Jensas Eskelundas.

    Kas stumia likti Kinijoje

    Vienas svarbiausių veiksnių, kodėl įmonės nesitraukia, yra kaštai ir greitis. Nors Kinijoje darbo jėga ilgą laiką buvo laikoma konkurenciniu pranašumu, vis daugiau įmonių pabrėžia ne atlyginimus, o automatizaciją ir gamybos mastą.

    Konsultacijų bendrovės „Roland Berger“ atstovai apklausos kontekste akcentavo, kad per pastaruosius porą metų Kinijos gamyklose automatizacijos lygis kai kuriose šakose išaugo itin sparčiai. Dėl to darbo sąnaudų skirtumai praranda reikšmę, o lemiamu tampa pajėgumas gaminti greitai ir stabiliai.

    „Darbo kaina tampa vis mažiau svarbi, nes automatizacija ją nustumia į antrą planą“, – sakė „Roland Berger“ vadovaujantis partneris Denis Depoux.

    Robotai, ekosistema ir tiekėjų spaudimas

    Kinijos gamybos patrauklumą didina ne tik robotizacija, bet ir susiformavusi pramoninė ekosistema: tiekėjų koncentracija, žaliavų prieinamumas, logistika ir galimybė greitai keisti gamybos apimtis. Apklausos rezultatai rodo, kad maždaug trys ketvirtadaliai ES įmonių Kinijoje savo gamybos efektyvumą šalyje vertina kaip aukštesnį nei kitose rinkose.

    Kaip pavyzdys dažnai minimas elektromobilių sektorius, kuriame gamybos procesai vis labiau automatizuojami, o grandinės valdymas koncentruojamas vietoje. Kinijos elektromobilių gamintojas „Nio“ yra skelbęs, kad vienoje jo gamyklų dirba 941 robotas, galintis autonomiškai vykdyti dalį procesų ir palaikyti gamybą visą parą.

    Apklausoje taip pat išryškėjo tarpinis kelias: apie 24 proc. respondentų nurodė diversifikuojantys riziką taip, kad tuo pačiu plečia veiklą Kinijoje, bet lygiagrečiai kuria alternatyvius tiekėjus kitose šalyse. Tokį modelį įmonės dažnai renkasi siekdamos apsidrausti nuo geopolitinių įtampų, tarifų ar staigių reguliavimo pokyčių, bet neprarasti Kinijos masto ir kainos pranašumo.

    Ką tai reiškia Europai

    ES de-risking politika orientuota į jautrių sektorių atsparumą, kritinių žaliavų tiekimo saugumą ir perteklinės priklausomybės mažinimą. Tačiau verslo sprendimus dažnai lemia kasdieniai konkurencingumo kriterijai: savikaina, pristatymo terminai, tiekimo stabilumas ir gamybos lankstumas.

    Logistikos rinkos dalyviai taip pat pastebi, kad dalis sprendimų dėl tarptautinių srautų vis dažniau priimama pačioje Kinijoje, ypač tokiose srityse kaip elektromobiliai, baterijos ir plataus vartojimo elektronika. Tai reiškia, kad Europai siekiant mažinti riziką, reali priklausomybė nuo Kinijos pramonės pajėgumų daugelyje šakų kol kas nemažėja.

  • Merilandas svarsto DI greičio ribojimą automobiliuose: pilotas galėtų fiziškai neleisti viršyti limito

    Merilandas svarsto DI greičio ribojimą automobiliuose: pilotas galėtų fiziškai neleisti viršyti limito

    JAV Merilando valstijoje svarstomi du teisės aktai, kurie galėtų iš esmės pakeisti požiūrį į greičio viršijimą. Vietoje dar daugiau baudų ar papildomų kamerų siūlomas bandomasis projektas, kai greitį ribojanti technologija būtų diegiama pačiuose automobiliuose.

    Iniciatyva siejama su House Bill 107 ir Senate Bill 366: jais būtų sukurtas bandomasis išmaniosios greičio pagalbos sistemos modelis. Šalininkai teigia, kad tradicinės priemonės nepakankamai sumažino žūčių keliuose, todėl reikia sprendimų, veikiančių realiuoju laiku.

    Kaip veikia išmanioji greičio pagalba

    Išmanioji greičio pagalba yra automobilio sistema, kuri nustato leistiną greitį konkrečiame kelio ruože ir reaguoja, kai vairuotojas jį viršija. Priklausomai nuo nustatymų, ji gali tik perspėti arba įsikišti ir riboti greitį taip, kad viršyti limitą būtų labai sunku arba neįmanoma.

    Tokios sistemos paprastai remiasi GPS duomenimis, skaitmeniniais greičio limitų žemėlapiais, kelio ženklų atpažinimu kameromis arba šių metodų deriniu. Tai leidžia prisitaikyti prie kintančių ribojimų, pavyzdžiui, įvažiavimuose į magistrales, gyvenamuosiuose kvartaluose ar mokyklų zonose.

    Kodėl Merilandas ieško naujo sprendimo

    Eismo saugos šalininkai pabrėžia, kad vien kontrolė ir baudos turi ribas. Policijos patruliavimas neišvengiamai yra epizodinis, o stacionarios priemonės, tokios kaip greičio matuokliai, veikia tik konkrečiose vietose, todėl dalis vairuotojų pristabdo tik trumpam.

    Pagrindinis argumentas už sistemą automobilyje yra paprastas: ji veikia ten, kur priimamas sprendimas spausti akseleratorių. Vietoje pasekmių po pažeidimo, sistema gali daryti įtaką pačiam važiavimo procesui ir taip mažinti pavojingo greičio tikimybę.

    Kas būtų toliau, jei bandomasis projektas startuotų

    Bandomasis projektas reikštų ribotos apimties programą su atrinktais dalyviais, duomenų rinkimu ir vertinimo laikotarpiu. Tokiu būdu būtų siekiama gauti praktinių įrodymų, kaip technologija veikia realiomis sąlygomis ir kokį poveikį turi vairuotojų elgsenai bei avaringumui.

    Kartu tai greičiausiai sukeltų diskusiją apie vairuotojo autonomiją ir valstybės vaidmenį ribojant automobilio galimybes. Merilando sprendimas būtų atidžiai stebimas ir kitose JAV valstijose, nes tokio masto bandymai galėtų tapti precedentais būsimam reguliavimui.

    „Technologija turi potencialo sumažinti pavojingą vairavimą ir išsaugoti gyvybes“, – teigiama eismo saugos šalininkų pozicijoje, kuria raginama bandomąją programą pradėti.

    Tarptautiniame kontekste panašios sistemos jau diegiamos plačiau: Europos Sąjungoje naujiems automobiliams keliami reikalavimai dėl išmaniosios greičio pagalbos prisidėjo prie spartesnio šios technologijos plitimo. Dėl to JAV politikams spaudimas vertinti tokias priemones gali tik augti, ypač siekiant mažinti žūčių keliuose skaičių.

  • Atsparios bakterijos gali kainuoti trilijoną: kodėl antibiotikų rinka Europoje lūžta

    Atsparios bakterijos gali kainuoti trilijoną: kodėl antibiotikų rinka Europoje lūžta

    Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, kai bakterijos išmoksta „apeiti“ antibiotikus, vis dažniau vadinamas tyliąja sveikatos ir ekonomikos krize. Ekspertai įspėja, kad be ryžtingų sprendimų atsparios infekcijos ateityje gali nusinešti daugiau gyvybių ir sukelti didesnius nuostolius nei dalis šiuo metu dažniausiai minimų ligų.

    Ši problema aštrėja dėl kelių priežasčių: antibiotikai neretai vartojami nepagrįstai, o bakterijos nuolat evoliucionuoja. Kuo dažniau ir netiksliau jie naudojami, tuo greičiau didėja tikimybė, kad gydymo priemonės taps nebeveiksmingos.

    Kas yra atsparumas antibiotikams?

    Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms reiškia, kad įprasti vaistai nebesunaikina bakterijų, todėl gydymas užsitęsia, komplikacijų rizika auga, o ligoninėse prireikia daugiau resursų. Praktikoje tai gali reikšti ilgėjančias hospitalizacijas, daugiau nedarbingumo dienų ir didesnį mirštamumą.

    Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras skelbia, kad Europos Sąjungoje atsparios infekcijos kasmet siejamos su daugiau nei 35 000 mirčių. Pasauliniu mastu skaičiai dar didesni, o poveikis sveikatos sistemoms vertinamas kaip struktūrinis, o ne laikinas.

    Ekonomikai smogia per ligonines ir darbą

    Didėjantis sunkių infekcijų skaičius reiškia ne tik papildomas išlaidas gydymui, bet ir prarastą produktyvumą. Darbdaviai susiduria su ilgesniais darbuotojų nedarbingumais, o pacientai dažniau praranda pajamas ir patiria ilgalaikes sveikatos pasekmes.

    Europos mastu atsparumo antimikrobinėms medžiagoms našta vertinama maždaug 12 milijardų eurų per metus, o ši suma gali augti. Prognozės iki 2050 metų rodo, kad pasaulinė papildoma sveikatos priežiūros ir produktyvumo sąnaudų našta gali siekti šimtus milijardų eurų kasmet, o kai kurie scenarijai kalba ir apie trilijono eurų lygio spaudimą.

    Kodėl naujų antibiotikų mažėja?

    Farmacijos sektoriui naujų antibiotikų kūrimas dažnai finansiškai nepatrauklus: vaistų kūrimas trunka 10–15 metų, kainuoja apie 1 milijardą eurų, o didžioji dalis kandidatų taip ir nepasiekia rinkos. Kita problema ta, kad antibiotikai paprastai yra pigesni nei daugelis kitų inovatyvių vaistų, o jų vartojimas turi būti ribojamas, kad lėčiau formuotųsi atsparumas.

    „Tai yra lūžusi rinka“, – sakė „Shionogi Europe“ vadovė Prancūzijai Estelle Fruchet, pabrėždama, kad vien tik rinkos logika čia neveikia.

    „Reikia naujo ekonominio modelio ir valstybės finansavimo sprendimų, kad pramonė vėl investuotų į antibiotikus“, – pridūrė ji.

    „Netflix“ modelis ir kitos išeitys

    Viena iš pastaruoju metu dažniausiai minimų priemonių yra prenumeratos principas, kai valstybė ar sveikatos sistema moka fiksuotą metinį mokestį už prieigą prie kritiškai svarbių antibiotikų, nepriklausomai nuo realiai sunaudoto kiekio. Tokiu būdu siekiama atskirti gamintojų pajamas nuo parduotų pakuočių skaičiaus ir paskatinti kurti naujus vaistus.

    Toks modelis jau buvo išbandytas Jungtinėje Karalystėje, o diskusijos dėl panašių sprendimų vyksta ir kitose Europos valstybėse. Kartu ekspertai pabrėžia, kad vien finansinių instrumentų nepakanka: būtinos griežtesnės skyrimo gairės, infekcijų kontrolė ligoninėse, atsakingesnis vartojimas žmonėms ir gyvūnams bei tarptautinis duomenų ir priemonių derinimas.

    Europos Sąjungoje keliami tikslai iki 2030 metų mažinti antibiotikų vartojimą, tačiau tendencijos rodo, kad vartojimo kreivė ne visur juda norima kryptimi. Dėl to atsparumo mažinimas vis dažniau įvardijamas ne kaip vien sveikatos, o kaip plataus masto ekonominio saugumo uždavinys.

  • Klimato kaitos jau neneigia: įsigalėjo nauja taktika, kurią sieja su Kremliumi

    Klimato kaitos jau neneigia: įsigalėjo nauja taktika, kurią sieja su Kremliumi

    Klasikinis klimato kaitos neigimas vis dažniau užleidžia vietą kitokiai, labiau „protingai“ atrodančiai taktikai: pripažįstama, kad problema egzistuoja, bet siekiama įtikinti, jog veikti neverta arba per brangu. Tokie pranešimai akcentuoja tariamą chaotišką žaliosios transformacijos kainą, menkina atsinaujinančių išteklių patikimumą ir skatina nepasitikėjimą mokslu bei institucijomis.

    Ši kryptis tyrimuose vadinama klimato veiksmų vilkinimo naratyvais. Vietoj klausimo, ar klimato kaita vyksta, dėmesys perkeliamas į ginčą, ar apskritai verta imtis sprendimų. Taip visuomenėje auginamas bejėgiškumo jausmas, o diskusija nukreipiama į baimę dėl sąskaitų, darbo vietų ar tariamų draudimų.

    Nuo neigimo prie vilkinimo

    Praktikoje tokie naratyvai dažnai pasirodo ten, kur daug emocijų: kalbant apie energijos kainas, transporto pertvarką ar taršos mažinimo priemones. Tipiškas argumentas skamba paprastai: Europa esą sudaro per mažą pasaulio taršos dalį, todėl pastangos beprasmės, kol „pirmiau nesusitvarkys“ Kinija ar Jungtinės Valstijos.

    Problema ta, kad neretai pasitelkiami tikri skaičiai, tačiau jie pateikiami be konteksto. Europos Sąjunga išlieka viena didžiausių pasaulio ekonomikų ir rinkų, todėl jos sprendimai daro įtaką technologijų, pramonės ir energijos standartams, o kartu ir investicijų krypčiai. Tai reiškia, kad pokyčiai Europoje gali turėti daug didesnį poveikį nei vien „tiesioginė“ išmetimų dalis.

    Kita dažna taktika – priešinti klimato politiką su socialiniu teisingumu, tarsi ji būtų nukreipta prieš „paprastus žmones“. Toks rėminimas ypač lengvai prigyja regionuose, kuriuose daug darbo vietų susiję su iškastiniu kuru ar energijai imlia pramone, nes ten bet kokios permainos natūraliai kelia nesaugumo jausmą.

    Kai tema tampa informacinio karo dalimi

    Vis daugiau analizių sieja klimato temų dezinformaciją su platesnėmis informacinėmis operacijomis, kurių tikslas – skaldyti visuomenę ir silpninti pasitikėjimą valstybe bei Europos Sąjunga. Klimato politika tam itin patogi, nes vienu metu paliečia pragyvenimo lygį, energetinį saugumą ir geopolitiką.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie naratyvai gali būti naudingi valstybėms, suinteresuotoms išlaikyti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Europos šalims energetikos transformacija reiškia ir mažesnę priklausomybę nuo importuojamų žaliavų, todėl bandymai diskredituoti pokyčius gali turėti ir labai apčiuopiamą strateginę naudą.

    „Tikslas nėra laimėti ginčą faktais, o sukelti informacinį chaosą ir išsekinti visuomenės kantrybę“, – teigia dezinformacijos tyrėjai, vertinantys klimato temų komunikacijos tendencijas.

    Emocijos svarbesnės už faktus

    Vertinant dezinformacijos efektyvumą, lemiamas veiksnys dažnai būna ne argumentų logika, o emocinis krūvis. Turinys dažniau kuria pyktį, baimę ar neteisybės jausmą, o ne kviečia lyginti duomenis. Dėl to daugiausia dėmesio skiriama kasdieniams kaštams: elektrai, šildymui, kurui ir tariamai neišvengiamam skurdimui.

    Tokiose žinutėse energetikos pertvarka vaizduojama kaip elitų projektas, o ne kaip atsakas į rizikas, kurias fiksuoja klimato mokslas. Dėl to visuomenė gali pradėti klimato sprendimus vertinti ne pagal jų veiksmingumą ar ilgalaikę naudą, bet pagal tai, kas garsiau sužadina nepasitenkinimą.

    Specialistai ragina atskirti pagrįstą kritiką nuo manipuliacinių vilkinimo naratyvų: klausti, kokie konkretūs sprendimai siūlomi, kas už juos mokės ir kokios būtų neveikimo pasekmės. Klimato kaita nėra vien „aplinkos“ tema – tai ir ekonomikos, sveikatos, infrastruktūros, energetinio saugumo klausimas, todėl diskusijai būtinas kontekstas, o ne vien šūkiai.

  • Ukraina ragina spartinti stojimą į ES: viceministras teigia, kad kitų alternatyvų nėra

    Ukraina ragina spartinti stojimą į ES: viceministras teigia, kad kitų alternatyvų nėra

    Kyjivo žinutė Briuseliui

    Ukrainos vicepremjeras europinei ir euroatlantinei integracijai Tarasas Kačka teigia, kad Kyjivui nėra priimtinos tarpinės ar pakaitinės narystės Europos Sąjungoje formos. Pasak jo, vienintelis kelias yra greitas, pagal nuopelnus vykstantis, bet į visavertę narystę vedantis procesas.

    Interviu „Euronews“ politikas pabrėžė, kad Ukrainai reikalinga įprasta stojimo procedūra, kuri baigtųsi stojimo sutartimi pagal Europos Sąjungos sutarties 49 straipsnį. Jo vertinimu, bet kokie kiti modeliai nėra sprendimas, jei jie siūlomi kaip alternatyva pilnavertei narystei.

    „Ukrainai nėra alternatyvų greitam, pagal nuopelnus vykstančiam, bet visavertės narystės Europos Sąjungoje siekiančiam keliui“, – sakė Tarasas Kačka.

    Šie pasisakymai nuskambėjo po to, kai Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas viešai svarstė, kad Ukraina prieš pilną narystę galėtų gauti asocijuoto nario statusą. Kačka tokią idėją atmetė, pabrėždamas, kad kompromisiniai statusai neturėtų stabdyti pagrindinio tikslo.

    Stojimo derybų grafikas ir derybų klasteriai

    Kyjivas ragina Europos Komisiją ir valstybes nares spartinti techninę stojimo derybų dalį ir jau birželio mėnesį atverti visus šešis derybų klasterius. Tai reikštų, kad Ukraina prie derybų stalo vienu metu galėtų aptarti pagrindines reformų sritis, nuo teisės viršenybės iki viešojo administravimo.

    Europos Komisijos plėtros komisarė Marta Kos anksčiau yra sakiusi, kad pirmąjį derybų klasterį būtų galima atverti birželio mėnesį, o likusius penkis perkelti į vėlesnį laiką. Ukrainos pusė tvirtina, kad šis grafikas per lėtas, nes dalis pasirengimo darbų, jų vertinimu, buvo atlikta dar prieš oficialų kandidato statuso suteikimą.

    „Viskas jau padaryta, todėl mes jau atsiliekame nuo grafiko“, – sakė Tarasas Kačka.

    Derybų klasterių atvėrimas yra vienas svarbiausių stojimo proceso etapų, tačiau sprendimams reikalingas vienbalsis visų 27 ES valstybių narių pritarimas. Praktikoje tai reiškia, kad techninis reformų vertinimas persipina su politiniais interesais, dvišaliais ginčais ir vidaus politikos spaudimu įvairiose sostinėse.

    Vengrijos veto ir mažumų klausimas

    Ilgą laiką Ukrainos derybų pažangą stabdė Vengrijos veto, siejamas su Budapešto keliamais reikalavimais dėl vengrų mažumos teisių Ukrainoje. Pastaruoju metu abi šalys atnaujino konsultacijas, o Kyjivas tikisi, kad politinė įtampa mažės ir blokavimo praktika bus nutraukta.

    Kačka teigia, kad Ukrainos valstybė su vengrų bendruomene elgiasi pagarbiai ir laiko ją integralia šalies visuomenės dalimi. Jo teigimu, švietimo galimybės vengrų kalba Ukrainoje išlieka, o teisės aktai gali būti tikslinami taip, kad būtų aiškios ir stabilios garantijos.

    „Vengrų bendruomenę Ukrainoje gerbiame visapusiškai, ji yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis“, – sakė Tarasas Kačka.

    Politikas kartu pabrėžė, kad dialogas dėl tautinių mažumų teisių yra nuolatinis procesas, todėl, jo vertinimu, jis neturėtų tapti argumentu vilkinti stojimo etapų. Kyjivo tikslas yra atskirti dvišales derybas nuo bendro ES plėtros sprendimų priėmimo.

    Ar gali atsirasti naujų blokavimų?

    Nors Vengrijos pozicija dažnai įvardijama kaip pagrindinis stabdis, Kyjivas pripažįsta, kad ateityje jautrių klausimų gali kelti ir kitos valstybės narės. Viena dažniausiai minimų rizikų yra Lenkijos nuogąstavimai dėl konkurencijos žemės ūkio sektoriuje ir prekybos srautų poveikio vidaus rinkai.

    Kačka teigia, kad Ukraina jau tariasi su Varšuva ir kitomis sostinėmis dėl sektorinių sprendimų, kurie leistų sumažinti įtampą, ypač jautriose srityse. Jo teigimu, kol kas nematyti aiškaus ketinimo blokuoti klasterių atvėrimą, tačiau derybose reikės daug politinio kruopštumo.

    „Nematau ketinimo blokuoti klasterių atvėrimą, tačiau su Lenkija tai bus jautriausia ir delikačiausia tema“, – sakė Tarasas Kačka.

    Platesniame kontekste Ukrainos stojimo klausimas ES darbotvarkėje siejamas ne tik su reformomis, bet ir su saugumo situacija bei Bendrijos politiniu pasirengimu plėtrai. Net ir atvėrus klasterius, derybos paprastai trunka ne vienerius metus, o kiekvienas žingsnis priklauso nuo įgyvendintų kriterijų ir valstybių narių politinės valios.

  • Ukraina aiškina ES: korupcijos tyrimai rodo, kad Kijevas vykdo namų darbus ir institucijos veikia

    Ukraina aiškina ES: korupcijos tyrimai rodo, kad Kijevas vykdo namų darbus ir institucijos veikia

    Korupcijos bylos – signalas Briuseliui

    Ukrainos vicepremjeras europinei integracijai Tarasas Kačka teigia, kad pastaruoju metu suintensyvėję korupcijos tyrimai yra įrodymas, jog šalies teisinė sistema veikia net tęsiantis Rusijos plataus masto karui. Pasak jo, tai yra būtent tai, ko iš Kijevo tikisi Europos Sąjunga, vertindama Ukrainos pasirengimą integracijai.

    Anot Kačkos, korupcijos iškėlimas į viešumą ir tyrimų pažanga rodo ne institucijų silpnumą, o jų gebėjimą dirbti. Jis pabrėžė, kad Ukraina su partneriais nesiekia teisintis ir „namų darbus“ stengiasi atlikti maksimaliai tiksliai.

    „Tai yra būtent tai, ko Europos Sąjunga nori iš mūsų: išvalyti valdžią, atsikratyti korupcijos ir užtikrinti, kad antikorupcinė sistema veiktų, ir ji veikia“, – sakė Tarasas Kačka.

    Didelio masto tyrimai ir skaičiai

    Pastarosiomis savaitėmis Ukrainoje nuskambėjo keli didelio atgarsio sulaukę tyrimai, kurie, pasak pareigūnų, apima ir įtariamą pinigų plovimą per nekilnojamojo turto projektus. Viename iš aptariamų epizodų minimas maždaug 9 000 000 eurų mastas, siejamas su laikotarpiu nuo 2021 iki 2025 metų.

    Kačka nurodė, kad antikorupcinės institucijos didina apimtis: pernai Nacionalinis antikorupcijos biuras pradėjo 737 tyrimus, Specializuota antikorupcinė prokuratūra pateikė 125 kaltinamuosius aktus, o Aukštasis antikorupcinis teismas priėmė 93 nuosprendžius.

    Kaip veikia Ukrainos antikorupcinė sistema

    Ukrainos antikorupcinė architektūra formuota po 2014 metų Euromaidano įvykių, kai valstybė pasirinko spartesnį suartėjimą su Vakarais. 2015 metais įsteigtas Nacionalinis antikorupcijos biuras tiria aukšto lygio korupciją, o Specializuota antikorupcinė prokuratūra prižiūri tyrimus ir palaiko valstybinį kaltinimą.

    Šias bylas nagrinėja Aukštasis antikorupcinis teismas, sukurtas tam, kad jautrūs procesai būtų nagrinėjami specializuotai ir kuo mažiau veikiami politinių interesų. Tokia sistema buvo vienas iš svarbių reikalavimų Ukrainai, siekiant pažangos santykiuose su Europos Sąjunga ir tarptautiniais kreditoriais.

    Įtampa dėl nepriklausomumo ir reputacijos rizika

    Kartu Kačka pripažįsta, kad vieši skandalai neišvengiamai kenkia šalies įvaizdžiui, ypač kai Ukraina prašo ilgalaikės finansinės ir karinės paramos. Vis dėlto, jo teigimu, skaidrumas ir realios bylos yra geresnis signalas partneriams nei bandymas problemas nutylėti.

    Pastaraisiais metais įtampą kėlė ir konfliktai tarp skirtingų valstybės institucijų, įskaitant saugumo struktūrų veiksmus prieš antikorupcinių institucijų pareigūnus. Antikorupcinės agentūros tokiose situacijose kartojo, kad jų nepriklausomumas yra kritiškai svarbus tiek visuomenės pasitikėjimui, tiek Ukrainos keliui į ES.

    Ukrainos derybose su Europos Sąjunga korupcijos prevencija, teisės viršenybė ir institucijų atsparumas išlieka kertiniais kriterijais. Kijevas siunčia žinią, kad net karo sąlygomis siekia ne stabdyti reformas, o įrodyti, kad jos veikia praktikoje.