CP v2

Tag: F-35

  • F-35 vėl Turkijai? JAV Kongrese kyla mūšis: graikų lobistai įspėja dėl S-400

    F-35 vėl Turkijai? JAV Kongrese kyla mūšis: graikų lobistai įspėja dėl S-400

    JAV sostinėje atsinaujino politinis ginčas dėl galimybės Turkijai sugrįžti į penktosios kartos naikintuvų F-35 programą. Baltieji rūmai signalizuoja norą glaudžiau dirbti su Ankara, tačiau Kongrese stiprėja spaudimas išlaikyti teisinius ribojimus.

    Diskusija įsiplieskė po JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimo su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Vis dėlto oficialaus administracijos sprendimo, kuris atvertų kelią Turkijai grįžti į programą, kol kas nėra.

    Graikija viešai pabrėžia, kad ginkluotės sprendimai yra suvereni kiekvienos valstybės teisė ir Atėnai neturi veto JAV sprendimams. Tačiau kartu Graikijos pareigūnai teigia turintys pareigą sąjungininkams kelti regiono saugumui svarbius klausimus.

    Atėnai primena, kad Turkija yra NATO sąjungininkė, tačiau graikų ir turkų santykiuose išlieka įtampos židiniai. Tarp jų minimi ginčai dėl Egėjo jūros ir Rytų Viduržemio bei Ankaros laikysena, kuri, Graikijos vertinimu, kelia rizikų Aljansui.

    Kongrese telkiama opozicija

    Pirmą ryškesnį viešą žingsnį prieš galimą politikos pokytį žengė demokratė Atstovų Rūmų narė Dina Titus. Ji subūrė 18 kongresmenų, pasirašiusių laišką Atstovų Rūmų vadovybei, ragindami užtikrinti, kad būtų laikomasi galiojančių ribojimų.

    Laiške akcentuojama, kad Kongresas turi būti pasirengęs įsikišti, jei administracija bandytų pajudėti Turkijos sugrąžinimo į F-35 programą kryptimi. Šią iniciatyvą Vašingtone aktyviai palaiko ir graikų amerikiečių organizacijos.

    Hellenic American Leadership Council atstovas Thanos Davelis teigė, kad tai yra pirmoji koordinuota reakcija Kongrese.

    „Dina Titus subūrė 18 atstovų, daugiausia demokratų, kurie laišku paragino vadovybę būti pasirengusią stabdyti bet kokius žingsnius dėl F-35 Turkijai“, – sakė Thanos Davelis.

    Pasak jo, respublikonų stovykloje nuotaikos kitokios: dalis taip pat vertina situaciją atsargiai, tačiau renkasi mažiau viešą taktiką ir esą bando daryti įtaką administracijai per vidinius kanalus.

    Kodėl S-400 vis dar yra pagrindinis barjeras

    Esminis argumentas, kodėl Turkijos kelias atgal į F-35 programą išlieka komplikuotas, yra teisiniai ribojimai, kuriuos pats Kongresas įtvirtino po to, kai Ankara įsigijo rusišką priešlėktuvinės gynybos sistemą S-400. Turkija iš F-35 programos buvo pašalinta 2019 metais, o sprendimas buvo siejamas ne vien su politika, bet ir su saugumo rizikomis.

    JAV teisės aktuose ir gynybos biudžeto nuostatose įtvirtinta logika paprasta: kol Turkija turi S-400, pažangios JAV technologijos neturėtų atsidurti aplinkoje, kurioje būtų galima rinkti jautrius duomenis. Vašingtonas nuogąstauja, kad S-400 eksploatavimas šalia F-35 galėtų padėti fiksuoti orlaivio mažo matomumo bei elektroninių sistemų ypatybes.

    Politiniuose užkulisiuose aptariami scenarijai, kaip būtų galima „apeiti“ kliūtį, susijusią su S-400 turėjimu, pavyzdžiui, sistemų perdavimas trečiajai šaliai ar jų išgabenimas iš Turkijos kontrolės. Tačiau oponentai Kongrese pabrėžia, kad svarbus ne tik naudojimas, bet ir pats faktinis turėjimas.

    Galutinis sprendimas, ar Turkijai bus atvertas kelias į F-35 programą, priklausys nuo Baltųjų rūmų siekio gerinti santykius su Ankara ir Kongreso ryžto išlaikyti griežtą teisinę liniją. Kol kas Vašingtone aiškėja, kad šis klausimas taps vienu ryškiausių JAV vidaus politikos ir saugumo debatų NATO kontekste.

  • F-35 keis Lenkijos kariuomenę: „Lockheed Martin“ atstovas atskleidė, kas laukia iki 2030-ųjų

    F-35 keis Lenkijos kariuomenę: „Lockheed Martin“ atstovas atskleidė, kas laukia iki 2030-ųjų

    Kas išskiria F-35

    „Lockheed Martin“ atstovas ir F-35 programos klientų sprendimus kuruojantis viceprezidentas Marshallas Shepardas teigia, kad didžiausia šio naikintuvo vertė yra sąveika su sąjungininkais. Pasak jo, F-35 suteikia atgrasymo efektą, nes viename tinkle gali veikti ne tik to paties tipo lėktuvai, bet ir kitos platformos, pavyzdžiui, F-16.

    Jo vertinimu, iki 2030 metų Europoje turėtų būti apie 700 F-35, priklausančių Jungtinių Valstijų ir įvairių Europos šalių oro pajėgoms. Tai reiškia, kad nauji naudotojai ne tik įgyja modernią techniką, bet ir tampa platesnės regioninės gynybos architektūros dalimi.

    Pašnekovas pabrėžia, kad F-35 dažnai vadinamas penktosios kartos naikintuvu ne vien dėl mažo matomumo technologijų. Esminė savybė, kuri kasdien keičia pilotų darbą, anot jo, yra jutiklių duomenų sujungimas į vieną aiškų situacijos vaizdą.

    „Ankstesnės kartos lėktuvuose pilotai gauna daug skirtingų signalų ir patys turi susidėlioti bendrą vaizdą, o F-35 tai padaro už juos ir pateikia suprantamai“, – sakė M. Shepardas.

    ALIS ir ODIN: kas tai

    Interviu metu aptarta ir skaitmeninė F-35 priežiūros ekosistema, anksčiau žinoma kaip ALIS, o dabar vystoma kaip ODIN. Tai platforma, skirta techninei būklei stebėti, planuoti remontą, valdyti atsarginių dalių tiekimą ir užtikrinti operacinį pasirengimą.

    M. Shepardo teigimu, tokia sistema suteikia prieigą prie globalios tiekimo grandinės, kurioje standartizuotos dalys ir procesai leidžia greičiau spręsti techninius klausimus. Praktikoje tai reiškia, kad prie sistemos prijungti centrai gali koordinuoti užklausas ir dalių tiekimą tarptautiniu mastu.

    Pasak jo, sąveikumas svarbus ne tik ore, bet ir ant žemės, kai kalbama apie parengtį dešimtmečiams. Techninės priežiūros procedūrų suvienodinimas, bendri diagnostikos duomenys ir tarpusavio patirtis leidžia greičiau užtikrinti, kad lėktuvai išliktų tinkami vykdyti užduotis.

    Ką tai reiškia pramonei

    Kalbėdamas apie bendradarbiavimą su Lenkija, „Lockheed Martin“ atstovas priminė ilgametę partnerystę, siejamą su F-16 ir kitais projektais. Jo teigimu, įvedus F-35, atsiranda papildomų galimybių vietos tiekėjams ir techninės priežiūros paslaugų rinkai, ypač kai Europoje daugėja šio tipo orlaivių.

    M. Shepardas pažymėjo, kad pramoninis dalyvavimas gali apimti techninį aptarnavimą, remonto kompetencijų kūrimą ir darbą su skaitmeninėmis logistikos sistemomis. Vis dėlto konkreti apimtis priklauso nuo tarpvalstybinių sprendimų ir nuo to, kokių pajėgumų pati šalis sieks ilgalaikėje perspektyvoje.

    Paklaustas apie galimybę įkurti F-35 remonto ir aptarnavimo centrą, jis teigė, kad tokie sprendimai įmanomi, tačiau dažniausiai prasideda nuo tarpvyriausybinių procesų ir programos valdymo institucijų derinimų. Pašnekovo vertinimu, kiekvienas toks etapas paprastai atneša naujų šansų nacionalinei pramonei.

  • Trumpas vėl atveria duris Turkijai į F-35: sandorį gali lemti S-400 ir Kongreso pasipriešinimas

    Trumpas vėl atveria duris Turkijai į F-35: sandorį gali lemti S-400 ir Kongreso pasipriešinimas

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas po susitikimo su Turkijos vadovu Recepu Tayyipu Erdoganu leido suprasti, kad svarstytų grąžinti Ankarą į naikintuvų F-35 programą ir atnaujinti šių orlaivių pardavimą Turkijos oro pajėgoms. Tokia kryptis reikštų reikšmingą posūkį po kelerius metus trukusio konflikto, susijusio su Turkijos įsigytais rusiškais S-400 oro gynybos kompleksais.

    F-35 klausimas Turkijai tapo itin jautrus dar 2019 metais, kai JAV sustabdė Turkijos dalyvavą programoje ir nutraukė kelią įsigyti naikintuvus. Pagrindinis argumentas buvo rizika, kad S-400 eksploatavimas šalia F-35 gali sudaryti sąlygas Rusijai surinkti duomenis apie pažangias naikintuvo charakteristikas ir aptikimo profilius.

    Turkija prie F-35 projekto buvo prisijungusi dar 2007 metais, investavo į programą ir dalyvavo kai kurių komponentų gamybos grandinėje. Ankara viešai buvo deklaravusi planus įsigyti iki 100 F-35, tačiau po sprendimo dėl S-400 JAV ne tik sustabdė lėktuvų perdavimą, bet ir nutraukė Turkijos pilotų bei technikų mokymus.

    Pastaraisiais metais Vašingtonas ir Ankara ieškojo kompromiso formulių, tačiau jos nuolat atsiremdavo į S-400 klausimą. JAV pusėje kartkartėmis buvo keliamos idėjos, kad sprendimas galėtų būti rastas tik atsisakant S-400 arba perduodant sistemas trečiajai šaliai, o Turkija savo ruožtu yra kalbėjusi apie galimybę laikyti S-400 nenaudojamus.

    Temai sugrįžus į politinę darbotvarkę, JAV gynybos institucijos pradėjo vertinti, ar įmanoma sukurti teisinį ir saugumo mechanizmą, leidžiantį parduoti F-35 šaliai, kuri turi rusišką strateginę oro gynybą. Tačiau net ir palankios Baltųjų rūmų pozicijos atveju sandorį gali stabdyti Kongresas, kuriame pasipriešinimas tokiai idėjai išlieka stiprus.

    Vidaus politinę riziką didina ir regioninis aspektas: dalis JAV sąjungininkų skeptiškai vertina galimą Turkijos sugrįžimą prie F-35, nes tai gali pakeisti karinės galios balansą Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Viduržemio regione. Kritikai taip pat akcentuoja, kad problema neišnyksta vien nuo politinių pažadų, jei S-400 infrastruktūra lieka Turkijos dispozicijoje.

    Tuo pat metu Turkija aktyviai vysto savo 5-osios kartos naikintuvo projektą TAI Kaan, kurio prototipas pirmą kartą pakilo 2024 metų vasarį. Ankara siekia greitesnio pajėgumų šuolio, tačiau programa susiduria su technologiniais iššūkiais, įskaitant variklių ir sudėtingų avionikos sprendimų priklausomybę nuo užsienio tiekimo.

    Ši situacija kuria dvigubą motyvaciją: F-35 Turkijai būtų greitesnis kelias užpildyti pajėgumų spragas, o JAV tai galėtų būti priemonė stiprinti NATO pietinį flangą, jei būtų išspręstos su S-400 susijusios rizikos. Vis dėlto realus sprendimas, kaip rodo ankstesnė patirtis, priklausys nuo konkrečių įsipareigojimų, techninių apribojimų ir politinės valios Vašingtone.

  • JAV svarsto grįžti prie F-35 pardavimo Turkijai: Trumpas teigia nematantis rizikų dėl S-400

    Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas per susitikimą Ankaroje su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu užsiminė, kad Vašingtonas svarsto galimybę vėl atverti kelią naikintuvų F-35 pardavimui Turkijai. Pasak jo, administracija šią temą vertina iš naujo, nors Ankara yra įsigijusi rusišką oro gynybos sistemą S-400.

    Paklaustas apie rizikas, susijusias su S-400 buvimu Turkijos arsenale, Trumpas teigė dėl to neturintis jokių abejonių. Tokia pozicija išsiskiria iš ankstesnės JAV politikos, kai S-400 sandoris buvo laikytas tiesiogiai nesuderinamu su F-35 programos saugumo reikalavimais.

    Kas keistųsi dėl F-35?

    Turkija F-35 programoje anksčiau dalyvavo kaip partnerė, o dalis komponentų buvo gaminama Turkijos pramonėje, tačiau po S-400 įsigijimo ji buvo pašalinta iš programos. JAV taip pat pritaikė sankcijas pagal įstatymus, kurie numato ribojimus už reikšmingus sandorius su Rusijos gynybos sektoriumi.

    Dabar Trumpo pareiškimai signalizuoja apie politinį norą ieškoti sprendimų, tačiau realus pardavimo atnaujinimas reikštų sudėtingą teisinių ir saugumo kliūčių kelią. JAV sprendimai dėl pažangios ginkluotės eksporto paprastai apima Kongreso priežiūrą, o ankstesniais metais šis klausimas tapo vienu jautriausių JAV ir Turkijos santykiuose.

    Regiono reakcijos ir spaudimas

    Turkijos vadovas viešai pareiškė tikintis palankaus Vašingtono sprendimo. Ankara savo ruožtu ne kartą tvirtino, kad siekia atkurti bendradarbiavimą dėl F-35 ir išspręsti įtampas, kilusias po S-400 sandorio.

    Tuo pat metu Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu ragino JAV neparduoti Turkijai pažangios ginkluotės, įskaitant F-35. Jo argumentas grindžiamas karinės pusiausvyros Artimuosiuose Rytuose klausimu ir nuogąstavimu, kad Turkijos galimybės ore galėtų keisti esamą status quo.

    S-400 klausimas lieka esminis

    S-400 sistema Vašingtonui išlieka ne tik politinis, bet ir techninis saugumo klausimas, nes F-35 yra glaudžiai susijęs su jautriomis technologijomis, ryšių ir duomenų mainų infrastruktūra. Ankstesnė JAV argumentacija rėmėsi rizika, kad S-400 galėtų sudaryti sąlygas rinkti informaciją apie F-35 charakteristikas ir taip didinti Rusijos pajėgumus prieš šį orlaivį.

    Net jei politinė valia Vašingtone stiprėtų, sprendimas greičiausiai būtų siejamas su papildomomis sąlygomis, susitarimais dėl naudojimo apribojimų ar platesniu JAV ir Turkijos santykių paketu. Kol kas Trumpo pareiškimas laikytinas signalu apie galimą krypties keitimą, bet ne galutiniu sprendimu dėl sandorio.

  • Netanjahu ragina JAV neparduoti Turkijai F-35: kodėl šis sandoris kelia įtampą NATO viduje

    Izraelio perspėjimas Vašingtonui

    Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu paragino Jungtines Valstijas neparduoti Turkijai pažangios ginkluotės, įskaitant naikintuvus F-35. Jo teigimu, toks sprendimas pakeistų jėgų pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose ir sumažintų Izraelio pranašumą ore.

    Interviu „FOX News“ B. Netanjahu pabrėžė, kad Turkija neturėtų gauti nei F-35, nei jų komponentų, nes tai, jo vertinimu, turėtų tiesioginių pasekmių regiono saugumui. Izraelis tradiciškai remiasi oro pajėgų pranašumu ir glaudžiu kariniu bendradarbiavimu su JAV.

    F-35 klausimas ir S-400 šešėlis

    Turkija anksčiau dalyvavo F-35 programoje, tačiau 2019 metais buvo pašalinta, kai įsigijo rusišką oro gynybos sistemą S-400. Vašingtonas tuomet argumentavo, kad S-400 naudojimas greta F-35 galėtų sudaryti sąlygas rinkti duomenis apie naikintuvo mažo matomumo technologijas.

    Ši rizika JAV politikoje iki šiol laikoma viena svarbiausių priežasčių, kodėl Turkijos sugrįžimas į F-35 programą yra itin jautrus. Net ir teorinė galimybė, kad techninės detalės ar eksploataciniai duomenys galėtų pasiekti Rusiją, NATO rėmuose vertinama kaip ilgalaikis saugumo iššūkis.

    Kas gali keistis dabar?

    Naują įtampą pakurstė signalai, kad JAV administracija svarsto galimus sprendimus dėl Turkijos prašymų atnaujinti prieigą prie pažangios aviacijos. Viešojoje erdvėje taip pat minima galima reakcinių variklių pardavimo kryptis, siejama su Turkijos kuriamu naikintuvu „Kaan“.

    Bet koks sprendimas dėl F-35 pardavimo Turkijai priklausytų ne vien nuo Baltųjų rūmų, nes tokio masto sandoriams paprastai reikalingas ir JAV Kongreso pritarimas. Būtent Kongrese ankstesniais metais ne kartą skambėjo skeptiški vertinimai dėl Turkijos patikimumo, ypač po S-400 įsigijimo.

    F-35 yra viena svarbiausių JAV ir sąjungininkų naudojamų platformų, kurią gamina „Lockheed Martin“. Šiuos naikintuvus naudoja ir Izraelio oro pajėgos, o Lenkija yra užsisakiusi 32 vienetus, kurie palaipsniui įvedami į eksploataciją.

    Regioninė įtampa ir dvišalių santykių fonas

    Pastaraisiais metais Izraelio ir Turkijos santykiai pastebimai pablogėjo. Jeruzalė kaltina Ankarą priešiška politika Izraelio atžvilgiu, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas yra vienas aštriausių Izraelio kritikos balsų regione.

    Ši politinė įtampa suteikia F-35 klausimui papildomą svorį: tai nėra vien techninis gynybos pirkimas, bet ir signalas, kaip JAV balansuoja santykius tarp svarbių partnerių NATO ir Artimuosiuose Rytuose. Dėl to Netanjahu viešas raginimas Vašingtonui vertinamas kaip bandymas užkirsti kelią sprendimui dar prieš jam pasiekiant galutines politines procedūras.

  • NATO logistika ant lūžio: „Radia“ kuria „WindRunner“, galintį pervežti F-35 be ardymo

    NATO logistika ant lūžio: „Radia“ kuria „WindRunner“, galintį pervežti F-35 be ardymo

    Naujas milžinas karinei logistikai

    JAV ir Italijos bendrovė „Radia“ pristatė idėją sukurti itin didelį tolimojo nuotolio transporto lėktuvą, paremtą „WindRunner“ koncepcija. Projektas orientuotas į karinius poreikius, kai būtina greitai perkelti didelius ir ypač didelių gabaritų krovinius.

    Pastaraisiais metais NATO šalys vis dažniau kalba apie tai, kad vien tik turimų transporto orlaivių pajėgumų nepakanka greitam pajėgų sustiprinimui. Būtent todėl atsiranda niša sprendimams, kurie didintų krovinių pervežimo mastą ir mažintų pasirengimo laiką.

    Dydis, kuris keičia taisykles

    Pagal skelbiamą koncepciją, „WindRunner“ šeimos orlaivis galėtų siekti apie 109 metrų ilgį, o sparnų mojis būtų iki 80 metrų. Tai būtų vienas didžiausių kada nors siūlytų transporto lėktuvų, kuriuo siekiama praplėsti dabartinių sprendimų ribas.

    Numatoma naudingoji apkrova siektų apie 73 tonas, tačiau pagrindinis akcentas dedamas ne vien į masę, o į krovinių gabaritus. „Radia“ teigimu, modifikuotos versijos krovinių skyrius būtų kelis kartus didesnis už didžiausių JAV transporto lėktuvų galimybes, todėl būtų galima vežti tai, kas įprastai netelpa.

    F-35, „Chinook“ ir „Patriot“ be išmontavimo

    Didelė krovinių erdvė leistų gabenti iki šešių sraigtasparnių CH-47 „Chinook“ arba iki keturių naikintuvų F-35 be būtinybės ardyti jų elementų. Praktikoje tai reikštų trumpesnį parengimo laiką ir mažesnę riziką sugadinti techniką per išmontavimą bei surinkimą.

    Analogiškai būtų sprendžiama ir oro gynybos sistemų logistika: pavyzdžiui, „Patriot“ paleidimo įrenginius būtų galima pakrauti ir iškrauti be ilgo paruošimo, kad jie greičiau pasiektų dislokacijos vietą. Tokie sprendimai ypač aktualūs, kai vertinamas reagavimo laikas ir tiekimo grandinių atsparumas.

    Įmonė nurodo, kad JAV karinės oro pajėgos domėjosi galimybėmis gabenti ypač didelių gabaritų krovinius, įskaitant iki maždaug 91 metro ilgio objektus. Nors tai dar nėra įgyvendintas orlaivis, pats susidomėjimas rodo, kad strateginio pervežimo rinka ieško netipinių sprendimų.

    Ne vien kariuomenei

    „WindRunner“ pradinis sumanymas buvo siejamas ir su civiliniais pervežimais, ypač su pramonės kroviniais, kurių gabenimas keliais ar geležinkeliais yra sudėtingas. Tarp dažniausiai minimų pavyzdžių yra dideli vėjo jėgainių komponentai, kuriems logistikos apribojimai tampa realia plėtros kliūtimi.

    Skelbiama, kad orlaivis galėtų kilti ir leistis iš maždaug 1 800 metrų ilgio takų, o krovinių skyriaus tūris galėtų siekti iki 6 800 kubinių metrų. Tokie parametrai, jei būtų pasiekti praktikoje, reikštų naują standartą krovinių, kurių dydis svarbesnis už masę, pervežime.

    Kol kas projektas išlieka koncepcijos stadijoje, todėl galutiniai skaičiai gali keistis. Vis dėlto kryptis aiški: NATO ir sąjungininkams didėjant greitos perdislokacijos poreikiui, vis daugiau dėmesio skiriama ne tik ginklų sistemoms, bet ir logistikai, nuo kurios realiai priklauso atgrasymo patikimumas.

  • Kodėl Lenkija svarsto leisti milijardus dangaus tanklaiviams: skaičiai, kurie keičia diskusiją

    Kodėl Lenkija svarsto leisti milijardus dangaus tanklaiviams: skaičiai, kurie keičia diskusiją

    Lenkijoje vis garsiau diskutuojama, ar šaliai iš tiesų reikia oro pajėgų tanklaivių, galinčių papildyti degalų atsargas ore. Iš pirmo žvilgsnio argumentas paprastas: modernių naikintuvų nuotolis didelis, o NATO sąjungininkai regione jau turi savo tanklaivių pajėgumus.

    Tačiau karinės aviacijos praktika rodo, kad esminis klausimas dažnai yra ne maksimalus nuskristas atstumas, o laikas ore ir gebėjimas nenutraukiant misijos išlaikyti patruliavimą, žvalgybą ar oro gynybos budėjimą. Būtent čia oro tanklaiviai tampa vadinamaisiais pajėgumų daugikliais, leidžiančiais kelioms platformoms veikti ilgiau ir stabiliau.

    Kodėl vien nuotolio nepakanka

    Viešojoje erdvėje dažnai cituojami maksimalūs naikintuvų nuotolio rodikliai, tačiau jie paprastai atspindi palankiausią scenarijų, kai lėktuvas skrenda su minimaliu koviniu kroviniu. Realiose misijose nuotolį mažina ginkluotė, skrydžio profilis, greitis, oro sąlygos ir užduoties pobūdis.

    Dar svarbiau tai, kad kovinėje logikoje vertinamas veikimo spindulys, o ne vienkartinis perskridimas. Net ir turėdamas solidų veikimo spindulį, naikintuvas be papildymo ore gali patruliuoti ribotą laiką, o įtemptose situacijose budėjimo užduotys gali trukti gerokai ilgiau.

    Pajėgumų daugiklis, o ne prabanga

    Oro tanklaiviai leidžia užtikrinti ilgalaikį naikintuvų buvimą ore, kai reikia greitos reakcijos arba ilgų oro policijos ir sustiprinto budėjimo misijų. Tokiais atvejais misijos trukmę dažnai riboja ne techninės lėktuvo galimybės, o įgulos ištvermė ir operaciniai reikalavimai.

    Tanklaiviai svarbūs ne tik naikintuvams. Jie prisideda prie žvalgybos, ankstyvojo perspėjimo, transporto ir kitų oro operacijų tęstinumo, kai vienu metu reikia aprėpti didesnę erdvę ir išlaikyti pajėgas ore be pertraukų nusileidimams bei pakilimams.

    Diskusijoje minimas ir alternatyvus kelias, tai yra investicijos į daugiau bazavimo vietų ar išsklaidytą infrastruktūrą. Vis dėlto ant žemės orlaiviai išlieka pažeidžiami, o didesnis bazių skaičius nebūtinai pakeičia gebėjimą laiką ore prailginti kritinėmis valandomis, kai situacija eskaluojasi.

    Ką rodo NATO skaičiai ir reali pasiūla

    Vienas dažniausių argumentų prieš įsigijimą yra tas, kad NATO jau turi tanklaivių, o sąjungininkų lėktuvai esą ir taip pasirodo regione. Vis dėlto analizuojant Europos pajėgumų struktūrą aiškėja, kad dalis į sąrašus įtraukiamų platformų yra transporto lėktuvai su papildomais moduliais, kurių prieinamumas ir suderinamumas su konkrečiais naikintuvais gali būti ribotas.

    Šiame kontekste dažniausiai minimas „Airbus“ A330 MRTT yra laikomas vienu didžiausią degalų kiekį galinčių gabenti daugiafunkcių tanklaivių, o jo panaudojimo modelis leidžia aptarnauti didesnį orlaivių skaičių per vieną misiją, priklausomai nuo užduoties profilio. Dėl to tokios platformos įsigijimas vertinamas kaip būdas geriau išnaudoti jau turimų naikintuvų potencialą.

    Kita medalio pusė, tanklaiviai tampa itin vertingu taikiniu, todėl jų bazavimas ir apsauga reikalauja papildomų sprendimų, įskaitant išsklaidymą ir galimą dislokavimą sąjungininkų teritorijoje. Vis dėlto šis pažeidžiamumas savaime nepaneigia jų naudos, nes panašiai pažeidžiami ir kiti brangūs pajėgumai, kurių valstybės neatsisako.

    Lenkijos atveju viešojoje erdvėje aptariamas finansavimo modelis, siejamas su Europos gynybos iniciatyvomis ir galimu bendradarbiavimu su Ispanija. Jei tokie planai virstų sprendimais, oro tanklaivių įsigijimas būtų ne atskira prabanga, o elementas, leidžiantis sistemingai sustiprinti oro gynybos ir atgrasymo architektūrą regione.

    Galiausiai diskusijos esmė atsiremia į paprastą principą: modernūs naikintuvai ir jų modernizacija suteikia vertę tik tada, kai valstybė turi priemonių palaikyti jų veikimą realiose, ilgai trunkančiose operacijose. Oro tanklaiviai tokiu atveju tampa jungiamąja grandimi tarp brangios technikos ir realaus, nuoseklaus pajėgumų panaudojimo.

  • Lenkai ką tik perėmė pirmuosius F-35, o naujausias jau kyla: ką reiškia šis šuolis

    Lenkai ką tik perėmė pirmuosius F-35, o naujausias jau kyla: ką reiškia šis šuolis

    Lenkijos karinės oro pajėgos pradėjo realų perėjimą prie penktosios kartos naikintuvų F-35A: birželio 12 dieną oficialiai priimti pirmieji trys orlaiviai. Tuo pat metu JAV, „Lockheed Martin“ gamykloje Fort Verte Teksase, į orą jau pakilo dar vienas Lenkijai skirtas F-35 su gamykliniais bandymais.

    Gamykliniai bandomieji skrydžiai yra privaloma procedūra kiekvienam naujam F-35. Jų metu tikrinamas skrydžio valdymas, variklio ir avionikos darbas, ryšio bei jutiklių sistemos, o taip pat programinės įrangos stabilumas, kad lėktuvas atitiktų sutartinius reikalavimus prieš perduodant jį užsakovui.

    Kas vyksta po perdavimo

    Net ir po oficialaus perdavimo kariuomenei procesas nesibaigia. Lenkijos specialistai atlieka priėmimo bandymus, kurie leidžia įsitikinti, kad konkretus orlaivis parengtas eksploatacijai ir atitinka nustatytus saugos bei techninius standartus.

    F-35 „Lightning II“ laikomas vienu pažangiausių daugiafunkcių naikintuvų dėl mažesnio matomumo radarams, integruotų sensorių ir gebėjimo veikti tinkliniame mūšio lauke. Praktikoje tai reiškia, kad F-35 gali ne tik vykdyti smūgio ar oro gynybos užduotis, bet ir rinkti informaciją, ją apdoroti bei realiu laiku perduoti kitiems vienetams ore, jūroje ir sausumoje.

    Modernizacija, kuri keičia pajėgumus

    Lenkija perka F-35A versiją, pritaikytą kilti nuo įprastų kilimo ir tūpimo takų. Skelbiama, kad šie orlaiviai Lenkijai numatyti su naujausiais atnaujinimais, įskaitant TR-3 ir Block 4 kryptį, kuri siejama su didesne skaičiavimo galia, atnaujintais ekranų sprendimais ir platesnėmis ginkluotės integracijos galimybėmis.

    Tokie atnaujinimai yra svarbūs ne tik dėl techninių parametrų, bet ir dėl operacinio lankstumo. Europos saugumo aplinkoje, kur svarbus greitas informacijos apdorojimas ir sąveika su sąjungininkais, programinės įrangos ir sensorių modernizacija tampa vienu didžiausių pranašumų.

    Kiek F-35 turės Lenkija

    2020 metais Lenkija pasirašė sutartį dėl 32 F-35 įsigijimo su mokymo paketu ir papildomais varikliais. Bendra sandorio vertė buvo 4,6 mlrd. JAV dolerių, tai sudaro apie 4,3 mlrd. eurų, skaičiuojant apytiksliu to laikotarpio valiutos kursu.

    Visų 32 naikintuvų pristatymai planuojami iki 2029 metų pabaigos. Dalies orlaivių ir įgulų rengimas vyksta JAV, o mokymų perkėlimas į Lenkiją numatomas etapais, kai tik bus parengta infrastruktūra ir personalas.

    Lenkijos gynybos vadovybė taip pat yra viešai užsiminusi apie siekį ateityje įsigyti dar 32 F-35, kas reikštų 64 orlaivių parką. Toks skaičius būtų reikšmingas pajėgumų šuolis, tačiau ekspertai pabrėžia, kad pilnam potencialui reikia ir kitų pajėgumų, pavyzdžiui, oro papildymo degalais bei ankstyvojo perspėjimo ir valdymo orlaivių.

  • Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

    Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

    Lenkijai pradedant realiai ruoštis pirmųjų „F-35“ įvedimui į rikiuotę, vis dažniau keliama dilema: ar Rusija turi penktosios kartos naikintuvą, kuris galėtų būti lygiavertis šiam pajėgumui. Dažniausiai minimas „Su-57“, tačiau jį lydintys vertinimai svyruoja nuo perdėto nuvertinimo iki mitais paremtos baimės.

    „F-35“ kūrimo logika buvo orientuota į mažą aptinkamumą ir sensorių sujungimą į vieną vaizdą, kad orlaivis galėtų veikti sudėtingoje oro gynybos aplinkoje ir dalintis duomenimis su kitomis pajėgomis. Rusijos „Su-57“ pradėtas kaip PAK FA programos rezultatas, siekiant pakeisti dalį senesnių platformų, tačiau galutinis konceptas iš esmės liko arčiau sunkesnio naikintuvo, kuriam svarbi ir manevringumo idėja.

    Praktikoje tai reiškia, kad tiesioginis „Su-57“ ir „F-35“ lyginimas ne visada teisingas, nes orlaiviai sukurti skirtingoms užduotims ir skirtingai doktrininiai įsivaizduotai kovai. Vis dėlto kritiniai penktosios kartos kriterijai, tokie kaip mažas radarų matomumas ir tinklinis veikimas, yra būtent ta sritis, kurioje „F-35“ dažniausiai laikomas turinčiu aiškų technologinį pranašumą.

    Kas slepiasi už „Su-57“ mito

    „Su-57“ istorija prasidėjo nuo prototipų bandymų, o oficialus pavadinimas įtvirtintas 2017 metais. 2019 metais Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie planą įsigyti 76 orlaivius, tačiau gamyba ilgą laiką judėjo lėčiau, nei skambėjo deklaracijose, o viešai patvirtinti skaičiai išlieka riboti.

    Skirtingai nei vieno variklio „F-35A“, „Su-57“ yra didesnis, su dviem varikliais ir teoriškai palankesniu traukos ir masės santykiu. Tokia architektūra leidžia siekti didesnių greičių su forsažu, tačiau didesnis dydis ir konstrukciniai sprendimai kelia papildomų iššūkių mažo aptinkamumo tikslui.

    Vienas dažniausiai aptariamų aspektų yra įsiurbimo kanalų architektūra. „F-35“ naudojami sprendimai, mažinantys tiesioginį variklio kompresoriaus „matomumą“ radarui, laikomi vienu svarbiausių elementų, mažinančių aptikimo tikimybę, o „Su-57“ čia dažniau vertinamas kritiškai.

    Technologijos: radarai, jutikliai ir tinklinis karas

    Rusija „Su-57“ pristato kaip platformą su pažangia avionika ir įvairių tipų jutikliais, įskaitant aktyvios fazinės gardelės radarą ir optoelektroninius sensorius. Šie elementai teoriškai didina situacinį suvokimą, tačiau viešai patikrintos informacijos apie realų efektyvumą, programinės įrangos brandą ir patikimumą kovinėmis sąlygomis yra nedaug.

    Tinklinio karo koncepcijoje „F-35“ dažnai įvardijamas kaip vienas pagrindinių NATO informacijos „mazgų“, nes platforma sukurta ne vien kovai, bet ir duomenų sklaidai mūšio lauke. Rusijos teiginiai apie „Su-57“ tinklines galimybes skamba ambicingai, tačiau apie realiai veikiančią, masteliui pritaikytą ekosistemą, kuri prilygtų NATO standartams, patikimų detalių beveik nepateikiama.

    Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie dvivietę „Su-57“ versiją, kuri galėtų būti orientuota į kovos valdymą ir sąveiką su bepilotėmis platformomis. Toks žingsnis rodo, kad Rusija siekia didesnės tinklinės integracijos, tačiau kartu kelia klausimą, ar vienvietėje versijoje tam nepakanka automatizavimo ir sensorių duomenų sujungimo brandos.

    Gamybos tempas ir karo įtaka

    Vienas svarbiausių skirtumų tarp „Su-57“ ir „F-35“ yra gamybos mastas ir tiekimo grandinių stabilumas. „F-35“ programa išaugo į masinės gamybos projektą, o „Su-57“ iki šiol dažniau siejamas su ribotesne serija ir lėtesniu diegimu, kurį gali veikti finansiniai ir pramoniniai apribojimai.

    Karo Ukrainoje kontekstas šiuos apribojimus dar labiau išryškina: prioritetų perskirstymas, komponentų prieinamumas ir sankcijų poveikis pramonei gali turėti tiesioginę įtaką naujų orlaivių gamybai, modernizacijai ir aptarnavimui. Dėl to prognozuoti, ar Rusija sugebės sparčiai padidinti „Su-57“ skaičių, išlieka sudėtinga.

    Vis dėlto būtų klaida „Su-57“ vertinti vien per gamybos apimtis. Net ir ribotas penktosios kartos orlaivių skaičius, naudojamas kartu su oro gynybos sistemomis ir ilgo nuotolio ginkluote, gali kelti rimtų taktinių iššūkių, ypač jei platforma veikia pagal jai palankų scenarijų.

    Galutinis vertinimas šiandien aiškus: „F-35“ daugelyje sričių laikomas brandesne, sisteminiu požiūriu stipresne platforma, tačiau „Su-57“ nėra vien propagandinis maketas. Jis greičiau yra riboto masto, dar vystomas projektas, galintis būti pavojingas ten, kur Rusija sugeba kompensuoti technologinius skirtumus taktika ir integracija su kitomis pajėgomis.

  • Ukraina ruošiasi gauti „Meteor“ raketas: kas pasikeistų danguje ir kodėl tai svarbu Europai

    Ukraina ruošiasi gauti „Meteor“ raketas: kas pasikeistų danguje ir kodėl tai svarbu Europai

    Ukrainos gynybos ministras Mychailas Fedorovas pranešė, kad artimiausiu metu Ukraina planuoja įsigyti „Meteor“ oro–oro raketų, pasitelkdama Europos kreditinius mechanizmus. Tai vienas pažangiausių Vakarų rinkoje prieinamų ilgojo nuotolio sprendimų, galintis sustiprinti Ukrainos oro pajėgų galimybes.

    Šis pareiškimas išsiskiria tuo, kad pirmą kartą aukšto rango Ukrainos pareigūnas tiesiogiai užsiminė apie „Meteor“ įsigijimą. Viešojoje erdvėje šis klausimas siejamas ir su Ukrainos siekiu gauti naujų naikintuvų „JAS 39E/F Gripen“, apie tokio kelio svarstymus anksčiau yra kalbėjęs ir prezidentas Volodymyras Zelenskis.

    „Meteor“ įvedimas į Ukrainos ginkluotę būtų naujas gebėjimas, galintis pakeisti oro kovos logiką didesniais atstumais. Tačiau vien raketų ir orlaivių nepakanka: būtina ir patikima žvalgybinė informacija, taikinių aptikimo bei sekimo grandinė, ryšio ir duomenų perdavimo infrastruktūra.

    Kuo ypatinga „Meteor“ raketa

    „Meteor“ yra europinės MBDA sukurtos ilgojo nuotolio oro–oro raketos, išsiskiriančios reaktyviniu, vadinamuoju ramjet tipo varikliu. Tokia schema leidžia ilgiau išlaikyti didelę greitį ir energiją skrydžio pabaigoje, o tai ypač svarbu perimant manevruojančius taikinius.

    Viešai skelbiama, kad „Meteor“ nuotolis siekia apie 200 kilometrų, o maksimalus greitis gali būti apie Mach 4. Dažnai lyginama su JAV „AIM-120 AMRAAM“: nors naujesnės šių raketų versijos taip pat pasižymi dideliu nuotoliu, „Meteor“ pranašumu laikoma energijos išlaikymo charakteristika tolimoje skrydžio fazėje.

    Su kokiais naikintuvais ji naudojama

    „Meteor“ jau integruota į Europos naikintuvus „Eurofighter Typhoon“, „Rafale“ ir „JAS 39 Gripen“. Būtent todėl dažniausiai minimas ryšys su „Gripen“ platforma, kuri Europoje laikoma lankstesne ir pigiau eksploatuojama alternatyva daliai kitų vakarietiškų naikintuvų.

    Taip pat vyksta „Meteor“ integravimo į „F-35“ programa, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Jungtinės Karalystės ir Italijos partneriai. Viešai nurodoma, kad tokios integracijos tikslas siejamas su 2030-ųjų pradžia, todėl šis sprendimas laikomas vidutinės trukmės perspektyva.

    Ką tai reikštų Ukrainai ir regionui

    Jeigu Ukraina realiai gautų „Meteor“, tai sustiprintų jos galimybes atgrasyti ir perimti priešo orlaivius didesniais atstumais, ypač ten, kur svarbi ankstyva taikinių aptikimo informacija. Kartu tai didintų poreikį integruoti vakarietišką ginkluotę į vientisą valdymo ir žvalgybos sistemą.

    Europos kreditinis finansavimas tokiems pirkiniams rodo ir platesnę tendenciją: parama Ukrainai vis dažniau remiasi ne vien atsargų perdavimu, bet ir naujų pajėgumų formavimu, įskaitant mokymus, logistiką ir ilgalaikį aptarnavimą. Galutinis poveikis priklausys nuo to, kaip greitai bus sukurta visa reikalinga infrastruktūra ir kaip sklandžiai vyks integracija su turimais ar būsimais naikintuvais.