CP v2

Tag: Hormūzo sąsiauris

  • Vairuotojai Portugalijoje sukluso: nuo pirmadienio degalai turėtų pigti dviženkliu kritimu

    Vairuotojai Portugalijoje sukluso: nuo pirmadienio degalai turėtų pigti dviženkliu kritimu

    Portugalijoje kitą savaitę degalų kainos, kaip prognozuoja šalies automobilių klubas ACP, turėtų pastebimai kristi tiek dyzelinui, tiek benzinui. Skaičiuojama, kad nuo rugpjūčio 10 dienos dyzelinas gali atpigti apie 12 centų už litrą, o benzinas – apie 12,5 cento.

    Jei šios prognozės pasitvirtins, vidutinė dyzelino litro kaina šalyje galėtų sumažėti iki maždaug 1,931 euro, o benzino – iki 1,855 euro. Vis dėlto galutinės kainos priklausys nuo to, kaip iki savaitės pabaigos keisis naftos ir degalų didmeninės kainos.

    Portugalijos Energetikos ir geologijos generalinio direktorato skelbiamais duomenimis, rugpjūčio 7 dieną įprastas dyzelinas vidutiniškai kainavo apie 2,051 euro už litrą, o 95 markės benzinas – apie 1,980 euro. Šie vidurkiai apskaičiuojami pagal degalinių pateikiamas kainas ir svertinami pagal parduotus kiekius, įtraukiant ir dalį taikomų nuolaidų.

    Kainų dinamika priklauso ne tik nuo vidaus rinkos, nes degalų sektorius Portugalijoje yra liberalizuotas, o skirtingos degalinės taiko nevienodą kainodarą. Dėl to galutinė kaina vairuotojams gali reikšmingai skirtis net ir tame pačiame regione.

    Pastarosiomis savaitėmis didžiausią įtaką kainoms darė geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose ir jos poveikis naftos tiekimo grandinėms. Rinkos jautriai reaguoja į bet kokias žinias apie rizikas Hormūzo sąsiauryje, per kurį, tarptautinių energetikos institucijų vertinimu, keliauja reikšminga pasaulinės naftos dalis.

    Portugalijos Vyriausybė yra numačiusi laikiną mechanizmą, pagal kurį, kainoms staigiau šoktelėjus, gali būti koreguojamas degalų mokestis ISP, siekiant sušvelninti smūgį vartotojams. Todėl, net jei didmeninės kainos rodo aiškų kritimą, galutinė kaina nuo pirmadienio dar gali keistis priklausomai nuo mokesčių korekcijų ir rinkos svyravimų.

  • Iranas švelnina poziciją dėl Hormūzo sąsiaurio: Europa gali būti įtraukta į išminavimą

    Iranas svarsto galimybę leisti Europos šalims prisidėti prie Hormūzo sąsiaurio išminavimo, skelbia „Bloomberg“. Tai būtų pastebimas posūkis, nes Teheranas anksčiau viešai tvirtino neketinantis įsileisti kitų valstybių į tokią operaciją.

    Diplomatinių šaltinių teigimu, pastarosiomis savaitėmis uždarų susitikimų metu Iranas ėmė kalbėti lanksčiau. Tokia nuolaida galėtų tapti platesnio susitarimo dalimi, siekiant atkurti įprastą laivybą ir sumažinti įtampą regione.

    Kas keistųsi laivyboje?

    Hormūzo sąsiauris jungia Persijos įlanką su Omano įlanka ir yra vienas svarbiausių pasaulio energetinių „butelio kakliukų“. Įprastomis sąlygomis per jį keliauja reikšminga dalis pasaulinės naftos ir suskystintų gamtinių dujų srautų, todėl bet kokie trikdžiai greitai atsispindi energijos kainose.

    Po konflikto paaštrėjimo laivyba šiame maršrute tapo rizikingesnė: dalis laivų rinkosi ilgesnius kelius, o draudimo ir logistikos kaštai augo. Išminavimas būtų vienas svarbiausių praktinių žingsnių, jei šalys siektų grįžti prie stabilesnio ir saugesnio eismo.

    Vakarų planai: konferencija Londone

    „Axios“ skelbia, kad JAV ir Jungtinė Karalystė planuoja Londone surengti tarptautinę konferenciją dėl laivybos apsaugos Hormūzo sąsiauryje. Pagrindinė idėja – telkti partnerius bendrai misijai, kuri apimtų jūrų pajėgų pajėgumus, išminavimo laivus, žvalgybos priemones ir bepiločius orlaivius.

    Tuo pat metu „Politico“ rašo, kad JAV administracija spaudžia Jungtinę Karalystę ir Prancūziją aktyviau įsitraukti į galimą jūrinę koaliciją. Vis dėlto dalis sąjungininkų signalizuoja, jog prieš didesnius įsipareigojimus norėtų aiškesnių saugumo garantijų ir tvaresnių paliaubų.

    Kodėl Iranui tai gali būti naudinga?

    Jei Teheranas iš tiesų leistų europiečiams prisidėti prie išminavimo, tai galėtų būti vertinama kaip derybinė priemonė santykiams su Vakarais stabilizuoti. Praktinis tikslas būtų sumažinti spaudimą dėl laivybos trikdžių ir kartu išlaikyti galimybę daryti įtaką vienam svarbiausių regiono jūrinių maršrutų.

    Artimiausiu metu daug kas priklausys nuo to, ar planuojama tarptautinė iniciatyva įgaus realų politinį mandatą ir kokias sąlygas kels Iranas. Rinkos jautriai reaguoja į kiekvieną signalą apie galimą laivybos normalizavimą, nes Hormūzo sąsiaurio stabilumas tiesiogiai veikia energijos kainų kryptį.

  • Iranas ir Omanas suderino laivybos maršrutą Hormūzo sąsiauryje: ar kelias vėl atsivers?

    Iranas ir Omanas suderino laivybos maršrutą Hormūzo sąsiauryje: ar kelias vėl atsivers?

    Suderintas maršrutas Hormūze

    Iranas ir Omanas pranešė galutinai suderinę siūlomo laivybos maršruto Hormūzo sąsiauryje geografines koordinates. Teheranas teigia, kad ruošiama bendra šalių deklaracija apims techninius, teisinius, saugumo ir aplinkosaugos aspektus.

    Hormūzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kaklelių“, per kurį keliauja reikšminga pasaulinės jūrinės naftos prekybos dalis. Todėl bet kokie pokyčiai šiame ruože greitai persiduoda naftos kainoms, draudimo įmokoms ir laivybos grafikams.

    Mokesčių klausimas ir tarptautinė teisė

    Esminė nesutarimų ašis – Irano siekis taikyti mokesčius už praplaukimą, remiantis suverenia kontrole strategiškai svarbioje vandens arterijoje. Tam prieštarauja JAV ir dalis Persijos įlankos valstybių, pabrėžiančių, kad navigacija turi išlikti laisva pagal tarptautinės jūrų teisės principus.

    Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas Esmaeilis Baghaei pareiškė, kad vien Iranui ir Omanui pasiektas susitarimas savaime neužtikrina saugios laivybos, kol, Teherano teigimu, išlieka JAV karinio jūrų laivyno veiksmai ir kitos priemonės, nukreiptos prieš Irano interesus.

    „Jei tam tikros trečiosios šalys netrukdys procesui, bendra abiejų šalių deklaracija šiuo metu peržiūrima ir baigiama derinti“, – sakė Esmaeilis Baghaei.

    Skirtingos žinutės dėl JAV vaidmens

    Irano valstybinė žiniasklaida skelbė, kad derybų esmė – vadinamojo vidurinio koridoriaus sukūrimas Hormūzo sąsiauryje, kurį kontroliuotų Iranas ir Omanas. Kituose pranešimuose akcentuota, jog derybos esą „neturi nieko bendra“ su JAV, o sąsiaurio atvėrimas priklausytų nuo Vašingtono elgesio pasikeitimo.

    Tuo metu JAV prezidentas Donaldas Trumpas interviu JAV televizijai pareiškė, kad JAV dalyvauja su Hormūzu susijusiose derybose, o procesas, jo teigimu, juda „labai gerai“. Tokie tarpusavyje prieštaraujantys pareiškimai didina neapibrėžtumą rinkose ir apsunkina laivybos įmonių rizikų planavimą.

    „Sąsiauris labai greitai bus atvertas, arba jie sulauks labai skaudaus smūgio, ir tada sąsiauris vis tiek bus atvertas“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Hormūzo sąsiaurio laivyba buvo smarkiai sutrikdyta po JAV ir Izraelio smūgių vasario pabaigoje, o Iranas faktiškai uždarė kelią, sukeldamas staigius energijos rinkų svyravimus. Pastarosiomis dienomis Teherano pareiškimai taip pat siejami su anksčiau skelbta informacija apie birželį pasirašytą JAV ir Irano supratimo memorandumą, nors Iranas viešai pabrėžia Omano vaidmenį ir atskirą derybų formatą.

    Buvęs Izraelio karinės žvalgybos tyrimų padalinio vadovas Danny Citrinowiczius viešai vertino, kad grįžimas į prieškrizinę padėtį reikštų arba režimo pasikeitimą Irane, arba ilgalaikes karines pastangas įtvirtinti kontrolę vandens kelyje. Jo teigimu, dėl politinių ir strateginių kaštų Vašingtonui tai būtų sunkiai priimtina, todėl realybėje dažnai pasirenkamas mažiau pageidaujamas, bet įgyvendinamas sprendimas.

  • Kataras prabilo apie slaptą JAV–Irano susitarimo juodraštį: kas stabdo derybas dėl Hormuzo?

    Kataras prabilo apie slaptą JAV–Irano susitarimo juodraštį: kas stabdo derybas dėl Hormuzo?

    Derybos vyksta, bet tiesioginio stalo nėra

    Kataras teigia, kad pastangos pasiekti trumpalaikį Jungtinių Valstijų ir Irano susitarimą yra pažengusios, tačiau tiesioginių derybų tarp Vašingtono ir Teherano kol kas neplanuojama. Pasak Dohos, tarpininkai jau keičiasi siūlymais ir derina formuluotes, kurios galėtų padėti išvengti tolesnės eskalacijos regione.

    Kataro užsienio reikalų ministerijos atstovas Majedas Al Ansari nurodė, kad Kataras dirba kartu su Omanu ir Pakistanu, perduodamas idėjas bei pasiūlymus tarp abiejų pusių. Jo teigimu, regione formuojasi platesnis tarpininkavimo tinklas, kurio tikslas – grąžinti procesą į diplomatinę trajektoriją.

    „Dabar svarbiausia išvengti eskalacijos, atverti sąsiaurį ir atverti duris diplomatijai tarp šalių“, – sakė Majedas Al Ansari.

    Hormuzo sąsiauris – kritinė grandis pasaulinei prekybai

    Kataras pabrėžia, kad pagrindinis trumpalaikis tikslas yra atkurti laisvą laivybą Hormuzo sąsiauryje ir neleisti, kad šis kelias taptų politinio spaudimo priemone. Tai vienas svarbiausių pasaulio jūrų „butelio kakliukų“, per kurį juda reikšminga dalis naftos ir suskystintų gamtinių dujų srautų.

    Pastarosiomis savaitėmis laivybą regione veikė išaugusi rizika: pranešta apie išpuolius ir incidentus prieš komercinius laivus, o dalis vežėjų koregavo maršrutus ir draudimo sąlygas. Tokie pokyčiai paprastai greitai persiduoda energijos kainoms, krovinių tarifams ir tiekimo grandinių stabilumui.

    Skirtingi pareiškimai iš Vašingtono ir Teherano

    Kataro pareiškimai išryškina viešų signalų neatitikimą: JAV prezidentas Donaldas Trumpas tvirtino, kad derybos vyksta, o Iranas viešai neigė derantis tiesiogiai su Jungtinėmis Valstijomis. Teheranas pripažino kontaktus su Omanu, daugiausia dėl laivybos sąsiauryje klausimų.

    Kataras akcentuoja, kad tarpininkai šiuo metu realiai „neša“ pasiūlymus pirmyn ir atgal, o galimos sutarties kalba jau rengiama bei cirkuliuoja tarp šalių. Vis dėlto Dohos atstovas nepatvirtino, kad ant stalo yra galutinis dokumentas, kurį būtų galima pasirašyti nedelsiant.

    „Galimo susitarimo formuluotės yra parengtos ir cirkuliuoja tarp šalių“, – sakė Majedas Al Ansari.

    Kataras ragina spausti Izraelį dėl Gazos plano

    Atskirai Kataras paragino tarptautinę bendruomenę didinti spaudimą Izraeliui, kad būtų pilnai įgyvendintas vadinamasis Gazos kelrodis, numatantis žingsnius, kurie turėtų vesti link karo pabaigos ir atstatymo proceso. Kataro pozicija – kad palestiniečių pusė laikėsi sutartų įsipareigojimų, todėl tikimasi analogiško veikimo ir iš Izraelio.

    Al Ansari taip pat kartojo raginimą Izraeliui trauktis iš okupuotų teritorijų, teigdamas, kad sprendimai turi atitikti tarptautinę teisę. Kataras argumentuoja, kad kelrodžio įgyvendinimas galėtų sumažinti humanitarinę įtampą ir tapti prielaida platesniam politiniam susitarimui regione.

    „Tikimės, kad Izraelis įgyvendins planą taip, kaip jis buvo sutartas“, – sakė Majedas Al Ansari.

  • Antras Qataro SGD tanklaivis apšaudytas Hormuzo sąsiauryje: „QatarEnergy“ plečia force majeure

    Antras Qataro SGD tanklaivis apšaudytas Hormuzo sąsiauryje: „QatarEnergy“ plečia force majeure

    Antrasis per mažiau nei mėnesį incidentas Hormuzo sąsiauryje palietė suskystintų gamtinių dujų (SGD) tanklaivį, kuris krovinį buvo pakrovęs Katare. Tuo pat metu auga draudimo įmokos, o „QatarEnergy“ plečia force majeure apimtį, didindama neapibrėžtumą pasaulinėje dujų rinkoje.

    JK jūrų prekybos operacijų tarnyba (UKMTO) pranešė, kad prie Omano krantų nenustatytas laivas buvo pataikytas sviediniu. Saugumo bendrovės „Vanguard Tech“ ir „Marisks“ laivą įvardijo kaip „GasLog Shanghai“.

    „GasLog“ patvirtino, kad incidentas įvyko praėjusį penktadienį laivui paliekant sąsiaurį. Įgula nenukentėjo, visi žmonės rasti ir saugūs, o pats laivas liko stabilios būklės.

    Remiantis laivo judėjimo duomenimis, „GasLog Shanghai“ krovinį Katare pakrovė maždaug prieš savaitę, o ties vakarine Hormuzo sąsiaurio prieiga laivas buvo nustojęs perduoti buvimo vietą. Kam konkrečiai priklausė krovinys, viešai nebuvo patvirtinta.

    Vienintelis kelias į rinkas

    Hormuzo sąsiauris yra pagrindinė ir iš esmės vienintelė Kataro jūrinė jungtis su tarptautinėmis SGD rinkomis. Kataras yra vienas didžiausių SGD eksportuotojų pasaulyje, o didžioji dalis jo krovinių keliauja būtent šiuo siauru vandens keliu, todėl bet koks saugumo pablogėjimas greitai persiduoda tiekėjams ir pirkėjams.

    Liepos 7 dieną netoli sąsiaurio buvo apgadintas Katarui priklausantis SGD tanklaivis „Al Rekayyat“, po kurio, kaip skelbta, kroviniai per šį maršrutą buvo pristabdyti kelioms savaitėms. Naujas smūgis sustiprina nuogąstavimus, kad rizika regione tapo sistemine, o ne pavienė.

    „Tai smūgis Kataro pastangoms suvaldyti krizės poveikį“, – sakė Šveicarijoje veikiančios konsultacijų bendrovės „Wideangle LNG“ vadovas Jeanas-Christianas Heintzas.

    Jo vertinimu, rizikos profilis iš esmės nesikeičia net ir tuomet, kai „QatarEnergy“ naudoja nuosavą flotilę ar trečiųjų šalių vežėjus, nes grėsmės šaltinis susijęs su pačiu maršrutu. Kiekvienas naujas incidentas, pasak eksperto, verčia laivų savininkus, krovinių prekiautojus ir draudikus pervertinti tranzito kainą.

    Force majeure plečiama iki rugsėjo

    „QatarEnergy“ force majeure daliai sutarčių taiko nuo kovo, kai po atakų ir sutrikimų regione buvo paveikta gamyba bei logistika. Didžiausias Kataro SGD gamybos mazgas Ras Laffan laikomas kertiniu šalies eksporto pajėgumų elementu, o bet kokie jo darbo trikdžiai tiesiogiai mažina tiekimo patikimumą.

    Italijos energetikos įmonė „Edison“ pranešė gavusi informaciją, kad dar trys SGD kroviniai nebus pristatyti, todėl force majeure jos tiekimui pratęsiama iki rugsėjo pabaigos. Iš viso force majeure dabar apima 24 krovinius, kurie turėjo būti pristatyti nuo balandžio iki rugsėjo pabaigos ir sudaro apie 3 milijardus kubinių metrų gamtinių dujų.

    „Edison“ teigė jau pakeitusi 17 paveiktų krovinių alternatyviais pirkimais ir galinti vykdyti įsipareigojimus klientams. Bendrovė turi 25 metų trukmės tiekimo sutartį su „QatarEnergy“, pasirašytą 2009 metais, pagal kurią numatytas 6,4 milijardo kubinių metrų dujų tiekimas per metus.

    Ką tai reiškia kainoms?

    Rinkos dalyviai atidžiai stebi, kaip dėl išaugusios rizikos keisis draudimo sąlygos ir laivybos kaštai, nes tai tiesiogiai įskaičiuojama į galutinę SGD kainą Europoje ir Azijoje. Kai tranzitas per Hormuzo sąsiaurį laikomas nesaugus, dalis laivų gali rinktis laukti, keisti maršrutus ar persiderėti dėl sutarčių, o tai mažina pasiūlos lankstumą.

    Pasak J.-Ch. Heintzo, pasaulinė dujų rinka jau buvo prisitaikiusi prie sutrikimų, tačiau nauji incidentai kartu su europiečių poreikiu papildyti saugyklas prieš žiemą didina kainų kilimo riziką. Kol saugumo situacija regione išlieka neaiški, tikėtina, kad force majeure atšaukimas bus atidėliojamas, o spaudimas draudimo ir frachto kainoms išliks.

  • JAV ir Irano karas pakėlė naftos kainas: „Exxon Mobil“ ir „Chevron“ pelnai šoktelėjo

    JAV ir Irano karas pakėlė naftos kainas: „Exxon Mobil“ ir „Chevron“ pelnai šoktelėjo

    JAV ir Irano konfliktui įžengus į šeštą mėnesį, energijos rinkose įsivyravo įtampa, kuri tiesiogiai smogė degalų kainoms ir tiekimui. Dėl sutrikusios laivybos Hormūzo sąsiauryje, per kurį įprastai keliauja reikšminga pasaulio naftos ir dujų dalis, rinka susidūrė su pasiūlos trūkumu.

    „Brent“ etaloninės naftos kaina per pavasario mėnesius kilo nuo maždaug 60 eurų iki daugiau nei 86 eurų už barelį, o piko metu buvo pasiekusi apie 108 eurus. Dėl šio šuolio brango benzinas, dyzelinas ir reaktyviniai degalai, o kai kuriose šalyse fiksuotos ir tiekimo spragos.

    Su kainų banga atėjo ir rekordiniai pelnai didžiausioms naftos bendrovėms, ypač toms, kurios valdo ir gavybą, ir perdirbimą. JAV milžinė „Exxon Mobil“ pranešė, kad antrąjį ketvirtį jos pelnas išaugo iki maždaug 12,5 mlrd. eurų, o pajamos pasiekė apie 99,8 mlrd. eurų.

    „Chevron“ rezultatai taip pat šoktelėjo: bendrovė nurodė uždirbusi apie 10,4 mlrd. eurų pelno, o pajamos paaugo iki maždaug 60,3 mlrd. eurų. Pagrindinis impulsas – brangesni degalai ir išaugusios perdirbimo maržos, ypač dyzelino segmente.

    Tuo pat metu Europoje šešios didžiausios naftos bendrovės pirmąjį ketvirtį iš viso uždirbo apie 18,9 mlrd. eurų, tai yra daugiau nei 40 proc. daugiau nei prieš metus. Tokie skaičiai atgaivino diskusijas, ar šiuo laikotarpiu gauti pelnai neturėtų būti papildomai apmokestinti.

    „Pasaulyje yra grupių, kurioms krizė labai palanki, o naftos gamintojai yra viena iš jų“, – sakė Patrickas Galey iš organizacijos „Global Witness“.

    JAV Kongrese demokratai pristatė siūlymus nuo 2026 metų papildomai apmokestinti didžiuosius gamintojus už išskirtinį pelną, o surinktas lėšas nukreipti vartotojams. Idėja grindžiama tuo, kad degalų brangimas tampa didele našta namų ūkiams ir verslams, ypač tais laikotarpiais, kai dalis ekonomikos tiesiogiai priklausoma nuo transporto sąnaudų.

    Viena pagrindinių rinkos priežasčių, kodėl pelnai auga greičiau nei gavybos apimtys, yra perdirbimo sektorius. Perdirbimo gamyklos naftą paverčia benzinu, dyzelinu, reaktyviniais degalais ir šildymo kuru, o būtent šių produktų kainos karo fone kilo sparčiausiai.

    Ekspertai pabrėžia, kad perdirbimo pajėgumų pasaulyje trūksta, todėl turintys modernias gamyklas ir stabilias žaliavos tiekimo grandines uždirba daugiausia. Kai kuriuose regionuose perdirbimą ribojo logistikos sutrikimai, saugumo rizikos bei pažeista infrastruktūra, todėl JAV perdirbėjai tapo vienais pagrindinių laimėtojų.

    Vis dėlto ne visos naftos ir dujų bendrovės išlošia vienodai. Įmonės, kurios yra arčiau konflikto zonos ir negali išgabenti produkcijos, patiria didesnes transportavimo bei apsaugos išlaidas, o pardavimo apimtys mažėja, tad net ir aukštos kainos ne visada kompensuoja praradimus.

    Galiausiai kainų šoką labiausiai jaučia vartotojai: mokama daugiau už degalus, brangsta kelionės, o energijos sąnaudos persikelia į platesnį prekių ir paslaugų krepšelį. Ekonomistai įspėja, kad užsitęsę tiekimo sutrikimai Hormūzo sąsiauryje gali ilgiau išlaikyti aukštą infliacinį spaudimą ir didinti riziką pasaulio augimui.

  • Jemenas įspėja: husių planas apmokestinti Bab el Mandebo sąsiaurį gali sujaukti laivybą

    Jemenas įspėja: husių planas apmokestinti Bab el Mandebo sąsiaurį gali sujaukti laivybą

    Jemeno tarptautiniu mastu pripažintos vyriausybės atstovai teigia turintys žvalgybinės informacijos, kad husių judėjimas, bendradarbiaudamas su Iranu, rengia planą apmokestinti laivus, plaukiančius per Bab el Mandebo sąsiaurį. Šis siauras kelias ties Raudonosios jūros pietiniu įėjimu laikomas vienu svarbiausių pasaulio jūrinių koridorių.

    Jemeno informacijos ministras Moammaras al Eryani pareiškė, kad tokia schema būtų pavojingas eskalavimas, galintis paversti strateginę laivybos arteriją nuolatiniu pajamų šaltiniu ginkluotai grupuotei. Pasak jo, surinktos lėšos galėtų būti nukreiptos husių karinėms operacijoms ir veiklai, kurią Jemeno vyriausybė vadina teroristine.

    Kas yra Bab el Mandebas?

    Bab el Mandebo sąsiauris jungia Raudonąją jūrą su Adeno įlanka ir Indijos vandenynu, o per jį kelias veda į Sueco kanalą. Sutrikimai šiame ruože paprastai greitai atsispindi tiekimo grandinėse, nes laivai gali būti priversti rinktis ilgesnį maršrutą aplink Afrikos pietus, pailginant kelionę ir didinant degalų bei draudimo sąnaudas.

    Pastaraisiais metais regionas tapo itin jautrus dėl išpuolių prieš su Izraeliu siejamus ar, kaip teigiama, su Izraeliu susijusius laivus. Dėl rizikos dalis vežėjų jau anksčiau buvo sumažinę reisus Raudonąja jūra, o kai kurie nukreipė laivus alternatyviais maršrutais, kurie yra lėtesni ir brangesni.

    Įtarimai dėl Irano vaidmens

    Moammaras al Eryani tvirtina, kad žvalgybiniai duomenys rodo tiesioginį Irano Islamo revoliucinės gvardijos korpuso patarėjų dalyvavimą kuriant planuojamos rinkliavų sistemos techninę ir administracinę struktūrą. Pasak ministro, svarstoma steigti atskirą struktūrą, kuri rinktų mokėjimus iš laivybos kompanijų ir komercinių laivų.

    „Žvalgybinė informacija rodo, kad Irano Islamo revoliucinės gvardijos korpuso ekspertai ir patarėjai tiesiogiai dalyvauja kuriant šio projekto techninę ir administracinę sistemą“, – sakė Moammaras al Eryani.

    Platesnis konfliktų fonas

    Jemeno pareiškimai pasirodė platesniame įtampos regione kontekste, kai ginčai dėl laivybos kontrolės ir galimų rinkliavų siejami su precedentu Hormūzo sąsiauryje. Hormūzas ilgą laiką buvo vienas svarbiausių pasaulio energijos tranzito taškų, o bet kokios grėsmės laivybai ten tradiciškai didina nervingumą naftos ir dujų rinkose.

    Husiai, dar žinomi kaip Ansar Allah, Jemeno sostinę Saną užėmė 2014 metų pabaigoje, o vyriausybė buvo priversta pasitraukti. Nors husiai tiesiogiai nekontroliuoja visos pakrantės ties Bab el Mandebu, jie valdo teritorijas netoli šio ruožo, todėl, pasak analitikų, gali kelti realią riziką laivybos saugumui.

    Jemeno vyriausybė husių veiklą sieja su Irano remiamu regioniniu tinklu, kuris dažnai įvardijamas kaip pasipriešinimo ašis. Šiame tinkle minimos ir kitos ginkluotos grupuotės Artimuosiuose Rytuose, o tai didina tikimybę, kad bet koks incidentas jūroje turėtų platesnių politinių ir ekonominių pasekmių.

    Laivybos sektoriui tokie signalai paprastai reiškia vieną dalyką: didesnę rizikos kainą. Jei planai dėl rinkliavų ar išpuolių grėsmė materializuotųsi, brangtų draudimas, didėtų krovinio gabenimo tarifai, o dalis srautų vėl galėtų persikelti į ilgesnius maršrutus, kas galiausiai atsiliepia ir vartotojų kainoms.

  • Irakas siūlo Turkijai 1 mln. naftos barelių per dieną: ką tai keičia Hormūzo krizės fone?

    Irakas siūlo Turkijai 1 mln. naftos barelių per dieną: ką tai keičia Hormūzo krizės fone?

    Naftos pasiūlymas Turkijai

    Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pranešė, kad Irakas pasiūlė tiekti Turkijai iki 1 milijono naftos barelių per dieną. Apie tai paskelbta po derybų Ankaroje, į kurias pirmą kartą nuo pareigų pradžios atvyko Irako ministras pirmininkas Ali Zeydi.

    Nors politinis signalas skambus, konkreti, teisiškai įpareigojanti sutartis dėl apimčių ar grafiko tą dieną nebuvo pasirašyta. Šalys teigia siekiančios kuo greičiau sudaryti platesnį energetinio bendradarbiavimo susitarimą.

    „Mūsų kaimynas yra čia pat. Mūsų tikslas dabar kuo greičiau pasirašyti visapusišką energetinio bendradarbiavimo sutartį, kuri bus naudinga abiem pusėms“, – sakė Recepas Tayyipas Erdoganas.

    „Kai iš kaimyno Irako perimsime 1 milijoną naftos barelių, tai patenkins mūsų poreikį“, – teigė Recepas Tayyipas Erdoganas.

    „Taip, tai teisinga, 1 milijonas“, – sakė Ali Zeydi.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Turkija importuoja apie 90 proc. jai reikalingos naftos, todėl tiekimo diversifikavimas tapo ypač jautrus tema. Pasiūlymas nuskambėjo Irano karo ir Hormūzo sąsiaurio uždarymo fone, kai dalis srautų iš Persijos įlankos buvo sutrikdyti, o energijos kainos pasaulyje išaugo.

    Irakas jau yra vienas svarbiausių Turkijos prekybos partnerių ir reikšmingas žaliavinės naftos šaltinis. Ankarai tai galėtų reikšti didesnį tiekimo stabilumą, o Bagdadui – patikimesnį sausumos eksporto kanalą į Europą per Turkijos infrastruktūrą.

    Susitarimai ir projektai: nuo telkinių iki koridorių

    Lygiagrečiai paskelbta apie sandorį, pagal kurį „Turkish Petroleum“ įgytų 15 proc. dalį „BP“ veikloje Kirkuko naftos telkinyje. Turkijos vadovas šį žingsnį pavadino istoriniu, tačiau pabrėžiama, kad didysis energetikos paketas dar derinamas.

    Derybų darbotvarkėje taip pat figūravo vadinamasis Vystymo kelio projektas, apimantis automagistralės, geležinkelio ir vamzdynų koridorių, maždaug 1 200 kilometrų maršrutu nuo Basros uosto Irake iki Turkijos sienos ir toliau į Europą. Projekto vertė nurodoma apie 17 milijardų Jungtinių Valstijų dolerių, tai yra maždaug 16 milijardų eurų.

    Irako premjeras teigė, kad darbai įgavo pagreitį, o Turkijos transporto ministras Abdülkadir Uraloğlu sakė, kad šalys artėja prie detalių užbaigimo. Jo vertinimu, statybos galėtų prasidėti dar iki 2026 metų pabaigos.

    Vamzdynas Kirkukas–Džeihanas ir dujos Irakui

    Papildomą įtampą ir skubą deryboms suteikia tai, kad 2026 metų liepos mėnesį baigėsi senasis Kirkuko–Džeihano naftotiekio susitarimas. Abi šalys derasi dėl naujo dokumento, kuriame Turkija siekia mechanizmo, užtikrinančio pilną vamzdyno išnaudojimą, kurio pajėgumas siekia iki 1,5 milijono barelių per dieną.

    Šis naftotiekis buvo sustabdytas nuo 2023 metų kovo mėnesio po arbitražo sprendimo, susijusio su naftos eksportu iš Irako Kurdistano. Tiek Bagdadui, tiek Ankarai jo atgaivinimas yra ekonomiškai ir politiškai svarbus, nes tai vienas tiesiausių sausumos eksporto maršrutų.

    Turkijos energetikos ministras Alparslanas Bayraktaras taip pat nurodė, kad svarstomos galimybės tiekti gamtines dujas Irako elektrinėms, kurios susiduria su kuro trūkumu. Tokie sprendimai Irake galėtų sumažinti elektros tiekimo sutrikimus, ypač vasaros piko metu.

    Vandens klausimas liko derybose

    Be energetikos, šalys pasirašė naują bendrą sistemą dėl Tigro ir Eufrato upių baseino valdymo. Sutarta, kad ji įsigalios nuo 2026 metų rugsėjo 1 dienos.

    Vandens tema tarp valstybių jau daug metų kelia trintį, nes Irakas ne kartą kaltino Turkiją, kad aukštupyje statomos užtvankos sumažina žemupio srautus iki kritiškai žemo lygio. Taip pat skelbiama, kad bendri infrastruktūros projektai bus finansuojami iš atskiros sąskaitos, į kurią keliaus Irako naftos pajamos iš pardavimų Turkijai.

  • Naftos kainos smigo po įtampos Hormūzo sąsiauryje: ką tai reiškia degalams ir infliacijai

    Naftos kainos smigo po įtampos Hormūzo sąsiauryje: ką tai reiškia degalams ir infliacijai

    Pirmadienio rytą naftos kainos smarkiai krito po to, kai Jungtinės Valstijos ir Iranas susilaikė nuo naujų karinių smūgių Persijos įlankoje. Rinkos dalyviai įvertino, kad bent trumpuoju laikotarpiu sumažėjo rizika dėl tiekimo sutrikimų viename svarbiausių pasaulio energijos koridorių.

    Rugsėjo mėnesio „Brent“ ateities sandorių kaina smuko 4,66 proc. iki maždaug 79 eurų už barelį, o WTI nafta pigo 5,02 proc. iki maždaug 73 eurų už barelį. Palyginimui, praėjusią savaitę „Brent“ buvo trumpam pakilusi iki maždaug 87 eurų už barelį ir pasiekusi aukščiausią lygį per maždaug du mėnesius.

    Hormūzo sąsiauris – kritinis taškas

    Investuotojų nerimą pastaraisiais mėnesiais labiausiai kaitino Hormūzo sąsiauris – siaura jūrų arterija prie Irano krantų, per kurią įprastai keliauja reikšminga pasaulio naftos dalis iš Persijos įlankos. Bet koks laivybos ribojimas čia gali greitai sumažinti pasiūlą ir pakelti kainas visame pasaulyje.

    Ši įtampa paskatino naftos gamintojus ir pirkėjus ieškoti alternatyvių maršrutų, tačiau ir jie nėra be rizikos. Pastaruoju metu atakos buvo fiksuojamos ir Raudonosios jūros regione, todėl draudimo kaštai, logistikos išlaidos ir pristatymo terminai išlieka jautrūs saugumo situacijai.

    Kodėl kainos taip greitai juda

    Naftos rinka į geopolitiką reaguoja akimirksniu, nes kainoje atsiranda vadinamoji rizikos premija. Kai tikimybė sutrikdyti tiekimą mažėja, premija traukiasi ir kotiruotės krenta net ir tada, kai faktinis naftos srautas dar nespėja pasikeisti.

    Šį kartą kainų šuolis sutapo su lėtėjančia infliacija, todėl brangesnė energija vėl tapo svarbiu veiksniu centrinėms bankininkystės prognozėms. CME Group duomenimis, rinkos dalyviai vertino apie 36 proc. tikimybę, kad JAV centrinis bankas artimiausiame posėdyje dar kartą kels bazines palūkanų normas.

    Ką tai gali reikšti Europai

    Europos vartotojams naftos kainų kritimas dažniausiai reiškia mažesnį spaudimą degalų kainoms, tačiau poveikis pasireiškia ne iš karto. Galutinę kainą lemia ir valiutų kursai, perdirbimo maržos, logistikos grandinė, taip pat mokesčiai, todėl degalinėse pokyčiai gali vėluoti.

    Jei energijos kainos vėl šokteltų, tai galėtų apsunkinti infliacijos suvaldymą ir didinti tikimybę, kad palūkanų normos ilgiau išliks aukštesnės. Vis dėlto net ir po šiandieninio kritimo rinkoje išlieka didelė nežinomybė, nes regiono saugumo rizikos ir laivybos trikdžiai kol kas nėra išnykę.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad vasaros mėnesiais naftos kainas papildomai veikia sezoniškai išaugusi paklausa, kai intensyvėja kelionės ir didėja degalų suvartojimas. Todėl artimiausiu metu kainų kryptį lems ne tik geopolitika, bet ir realūs pasiūlos bei paklausos rodikliai.

  • Nobelio laureatas įspėja: reali naftos kaina gali siekti 130–140 dolerių už barelį

    Kas slypi už naftos kainos?

    Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas perspėja, kad dabartinės naftos kotiruotės gali neatskleisti tikrųjų sąnaudų, su kuriomis susiduria rinka. Jo vertinimu, dėl geopolitinės įtampos ir ribotų pajėgumų naftos produktams perdirbti „efektyvi“ kaina vartotojams gali prilygti maždaug 130–140 JAV dolerių už barelį.

    Ekonomistas akcentuoja, kad riziką didina eskaluojamas konfliktas Artimuosiuose Rytuose ir galimi sutrikimai viename svarbiausių pasaulio energijos koridorių – Hormūzo sąsiauryje. Būtent per šį maršrutą keliauja reikšminga dalis pasaulinės naftos ir jos produktų srautų.

    Hormūzo sąsiaurio rizika

    Krugmanas atkreipia dėmesį, kad ankstesni suvaržymai regione ne visada sukeldavo tokį staigų kainų šuolį, kokio baimintasi. Tai esą lėmė alternatyvūs maršrutai, sumažėję kai kurių šalių pirkimai ir tai, kad valstybės kurį laiką galėjo remtis strateginėmis atsargomis.

    Tačiau, jo teigimu, pakartotinis rimtas sutrikimas galėtų būti gerokai skausmingesnis, nes atsargų lygis daug kur jau yra mažesnis, o ilgiau trunkančio tiekimo šoko jos nebesugebėtų amortizuoti. Papildomu neapibrėžtumu išlieka išpuoliai prieš laivybą regione, kurie gali branginti transportavimą ir draudimą.

    Ne tik nafta, bet ir perdirbimas

    Ekonomistas pabrėžia, kad vartotojai perka ne žalią naftą, o benziną, dyzeliną, reaktyvinius degalus ir kitus produktus, kuriems būtinas rafinavimas. Todėl itin svarbus tampa ne vien žaliavos kiekis, bet ir pasauliniai perdirbimo pajėgumai, kurie, pasak jo, šiuo metu yra įtempti.

    Krugmanas aiškina, kad rafinavimo grandinėje išaugęs kainų skirtumas tarp žaliavos ir galutinių produktų reiškia didesnę galutinę kainą vairuotojams ir verslui. Jo logika paprasta: jei perdirbimo „priemoka“ išauga, vartotojui degalai kainuoja taip, tarsi pati nafta būtų žymiai brangesnė, net jei biržos grafike tai atrodo ne taip dramatiškai.

    „Svarbiausia tai, kad reali naftos kaina yra didesnė, nei gali atrodyti pagal kotiruotes“, – sakė Paulas Krugmanas.

    Ekonomistas priduria, kad brangesnė energija paprastai greitai persiduoda į platesnę infliaciją: kyla logistikos, gamybos ir paslaugų kaštai. Jei kartu didėja ir prekybos apribojimai ar muitai, poveikis vartojimui ir įmonių sąnaudoms gali sustiprėti, o ekonomikos augimo perspektyvos – suprastėti.

    Anot Krugmano, tai dar nereiškia neišvengiamos krizės, tačiau rizikų balansas artimiausiu metu gali pablogėti, jei geopolitinė eskalacija tęsis. Tokiu atveju rinkos dėmesys grįžtų prie trijų dalykų: tiekimo saugumo, atsargų pakankamumo ir rafinavimo pajėgumų.