Tag: Infliacija

  • Anglijos bankas paliko 3,75 proc.: ką tai reiškia paskoloms, svarui ir infliacijai?

    Anglijos bankas paliko 3,75 proc.: ką tai reiškia paskoloms, svarui ir infliacijai?

    Palūkanos nepajudintos penktą kartą

    Anglijos bankas ketvirtadienį paliko bazinę palūkanų normą 3,75 proc. ir taip jos nekeičia jau penktą kartą šiais metais. Sprendimą lėmė noras įvertinti, kaip į ekonomiką persiduos mažėjanti infliacija ir išaugusi geopolitinė įtampa, galinti pakurstyti energijos kainas.

    Rinkos dalyviai tokio sprendimo iš esmės tikėjosi, nes pastaruoju metu infliacija Jungtinėje Karalystėje lėtėjo. Vis dėlto centrinis bankas pabrėžė, kad kainų stabilumas dar nėra užtikrintas, o išoriniai šokai gali greitai pakeisti situaciją.

    Komitete – ryškus nesutarimas

    Anglijos banko Pinigų politikos komitetas balsavo 6–3 palikti normą 3,75 proc. Tai rodo, kad dalis narių mato didesnę riziką, jog kainų augimas gali vėl įsibėgėti, ypač jei brangtų nafta ir dujos.

    Toks balsų pasiskirstymas signalizuoja, kad palūkanų trajektorija nėra vienareikšmė: didesnė dalis komiteto kol kas renkasi atsargą, tačiau mažuma jau dabar norėtų griežtesnės politikos. Investuotojams tai svarbu, nes net menki užuominos pokyčiai gali paveikti svaro kursą, obligacijų pajamingumus ir paskolų kainodarą.

    Infliacija lėtėja, bet tikslas dar nepasiektas

    Pagal Jungtinės Karalystės nacionalinės statistikos tarnybos duomenis, vartotojų kainų infliacija per 12 mėnesių iki birželio sumažėjo iki 2,6 proc., kai gegužę siekė 2,8 proc. Nors kritimas buvo didesnis nei prognozuota, infliacija vis dar viršija Anglijos banko 2 proc. tikslą.

    Tai reiškia, kad centrinis bankas, net ir matydamas gerėjančius rodiklius, vengia skubėti mažinti palūkanas. Ilgesnis laikotarpis virš tikslo paprastai didina riziką, kad įsitvirtins didesni kainų ir atlyginimų lūkesčiai, o tai vėliau reikalautų griežtesnių priemonių.

    Naftos šuoliai ir karas – pagrindinis nerimo šaltinis

    Anglijos banko vertinimu, atsinaujinęs konfliktas Artimuosiuose Rytuose didina neapibrėžtumą, ypač dėl energijos kainų. Naftos brangimas dažnai greitai persiduoda degalams, logistikai ir galiausiai kasdienėms prekių bei paslaugų kainoms, todėl infliacija gali vėl pakilti.

    Rinkose pastarosiomis savaitėmis buvo matomas staigus „Brent“ kainos šuolis: liepos 23 dieną ji buvo pakilusi virš maždaug 87 eurų už barelį, o ketvirtadienį laikėsi apie 79 eurus už barelį. Tokie svyravimai stiprina argumentą palaukti ir įsitikinti, kad infliacijos mažėjimas nėra laikinas.

    Ką tai reiškia gyventojams ir verslui

    Stabilios palūkanos dažniausiai reiškia, kad paskolų kainos artimiausiu metu reikšmingai nesikeis, tačiau išliks jautrios rinkos lūkesčiams. Jei investuotojai pradeda tikėti, kad palūkanos gali būti keliamos, iš karto brangsta ilgesnių terminų skolinimasis, net ir nepasikeitus oficialiai normai.

    Ekonomistai taip pat stebi naujos vyriausybės mokesčių ir išlaidų planus, nes papildomos išlaidos ar lengvatos gali didinti vidaus paklausą. Tokiu atveju infliacijos spaudimas gali išlikti didesnis, o centrinio banko erdvė švelninti politiką sumažėtų.

    „Rinka jau dabar įkainoja bent vieną palūkanų didinimą Jungtinėje Karalystėje šiais metais, o šiandien trys nariai balsavo būtent už tai“, – teigė „Quilter Cheviot“ fiksuotų pajamų tyrimų vadovas Richardas Carteris.

    Jo teigimu, net ir siekiant mažinti pragyvenimo kaštus, priemonės gali tik nežymiai pristabdyti infliaciją, todėl palūkanų kryptis išliks priklausoma nuo energijos kainų ir ekonomikos atsparumo.

  • Fed sprendimas gali sukrėsti rinkas: infliacija krenta, bet palūkanų kėlimas vėl ant stalo

    Fed sprendimas gali sukrėsti rinkas: infliacija krenta, bet palūkanų kėlimas vėl ant stalo

    Rinkos laukia itin neapibrėžto posėdžio

    JAV Federalinis rezervų bankas trečiadienį turėtų palikti bazines palūkanas nepakeistas, tačiau rinkose išaugęs neapibrėžtumas rodo, kad sprendimas šįkart gali būti vienas sunkiausių per kelerius metus. Investuotojai vertina ne tik infliacijos kryptį, bet ir naujas rizikas, galinčias vėl įžiebti kainų augimą.

    Šiuo metu federalinių fondų tikslinis intervalas siekia 3,50–3,75 proc. ir, anot ekonomistų, jis gali išlikti toks pats bent iki tol, kol centrinis bankas gaus daugiau patikimų duomenų apie kainas ir ekonomikos tempą. Vis dėlto dalis Volstrito dalyvių neatmeta staigesnio posūkio, jei infliacija vėl pasirodytų atkakli.

    Kodėl infliacija vėl kelia įtampą

    Naujausi vartotojų kainų duomenys parodė lėtesnį, nei tikėtasi, infliacijos tempą: birželį metinė infliacija siekė 3,5 proc., kai gegužę buvo 4,2 proc., o bazinė infliacija sumažėjo iki 2,6 proc. nuo 2,9 proc. gegužę. Didelę dalį šio pokyčio lėmė energijos kainų svyravimai, todėl dalis analitikų ragina nepervertinti vieno mėnesio rodiklių.

    Fed tikslas išlieka 2 proc., tačiau infliacija aukščiau šios ribos laikosi jau daugiau nei penkerius metus. Tai reiškia, kad centrinis bankas privalo balansuoti tarp dviejų rizikų: per anksti atlaisvinti politiką ir vėl įkaitinti kainas arba per ilgai laikyti aukštas palūkanas ir prislopinti ekonomikos augimą bei darbo rinką.

    Nafta, muitai ir DI bumas

    Infliacijos perspektyvas temdo išaugusi geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose, kuri vėl pakėlė naftos kainas ir atgaivino baimes dėl brangesnio transporto, logistikos ir energijos. Energijos brangimas JAV istorijoje ne kartą tapo veiksniu, kuris greitai persiduoda kitoms prekių ir paslaugų kainoms.

    Papildomą spaudimą, pasak ekonomistų, kelia ir prezidento Donaldo Trumpo taikomi muitai importuojamoms prekėms, nes jie gali didinti įmonių sąnaudas ir galiausiai atsidurti galutinėse kainose. Tuo pat metu didžiulės investicijos į duomenų centrus, skirtus dirbtinis intelektas sprendimams, didina lustų, įrangos ir elektros paklausą, o tai taip pat gali veikti kainų lygį.

    „Stovėti ir griežtai žiūrėti į infliaciją, tikintis, kad ji ištirps, nėra išeitis“, – sakė Fed valdybos narys Christopheris Walleris.

    Naujuoju Fed vadovu tapęs Kevinas Warshas Kongrese šį mėnesį pabrėžė, kad netoleruos užsitęsusios aukštos infliacijos. Jo vadovaujamas posėdis yra tik antrasis, todėl rinkos itin atidžiai vertins tiek sprendimą, tiek signalus apie galimus veiksmus rudenį.

    Analitikų vertinimu, lemiami gali būti artimiausi rodikliai: JAV Prekybos departamentas ketvirtadienį skelbs pirmąjį ekonomikos augimo įvertį už balandžio–birželio laikotarpį, taip pat bus paskelbtas Fed labiausiai stebimas infliacijos matas – asmeninio vartojimo išlaidų kainų indeksas. Šie duomenys gali nulemti, ar rugsėjį bus grįžtama prie palūkanų didinimo.

  • Neįtikėtina: „Jack in the Box“ mėsainis 7-ajame dešimtmetyje kainavo centus – kiek tai būtų šiandien?

    JAV greitojo maisto tinklas „Jack in the Box“, gimęs Kalifornijoje, 7-ajame dešimtmetyje klientus viliojo kainomis, kurios šiandien skamba kaip iš kitos epochos. Tuo metu bendrovė sparčiai plėtėsi, anksti perėjusi prie aptarnavimo per langelį modelio, leidusio mažinti sąnaudas ir trumpinti eiles.

    Iš to meto meniu kainų pavyzdžių matyti, kad paprastas mėsainis kainavo 18 centų, sūrainis – 27 centus, bulvytės – 17 centų, o tako – 25 centus. Brangesni pasirinkimai taip pat atrodė įspūdingai: krevetės kainavo 59 centus, vištiena – 69 centus, o „Bonusburger“ – 37 centus.

    Vertinant dabartinių kainų kontekste, vien sentimentų nepakanka, todėl svarbu infliacijos faktorius. Pagal JAV vartotojų kainų indeksu paremtas skaičiuokles, 18 centų 1962 metais atitiktų maždaug 1,8 euro šiandienos verte, tačiau dabartinis paprasto mėsainio įkainis dažnai siekia apie 2,5 euro.

    Įdomu tai, kad ne visų produktų kainos augo vienodai. 25 centų tako 7-ajame dešimtmetyje šiandienos pinigais būtų maždaug 2,5 euro, o dabar kai kuriose „Jack in the Box“ akcijose galima įsigyti du tako už panašią sumą, tad būtent šioje kategorijoje pasiūlymai pirkėjui gali būti palankesni nei anksčiau.

    Socialiniuose tinkluose pastaraisiais metais daugėja kritikos, kad greitasis maistas brangsta greičiau nei žmonės tikisi, o kainos nebeatitinka kokybės. Tą tendenciją sustiprina platesnis rinkos fonas: darbuotojų atlyginimų spaudimas, žaliavų ir logistikos kaštų svyravimai, taip pat dažnėjanti praktika kainas kelti, bet agresyviau skatinti pirkimą programėlėmis ir trumpalaikėmis akcijomis.

    Ekonomistų stebėjimai rodo, kad greitojo maisto kainos JAV per pastarąjį dešimtmetį reikšmingai augo, o kai kurių tinklų kainų šuoliai buvo itin ryškūs. Todėl vartotojų įspūdis, kad 1 dolerio laikai negrįžtamai baigėsi, yra pagrįstas, nors atskirų produktų ir akcijų pasiūlymų dinamika vis dar gali nustebinti.

  • Naftos kainos smigo po įtampos Hormūzo sąsiauryje: ką tai reiškia degalams ir infliacijai

    Naftos kainos smigo po įtampos Hormūzo sąsiauryje: ką tai reiškia degalams ir infliacijai

    Pirmadienio rytą naftos kainos smarkiai krito po to, kai Jungtinės Valstijos ir Iranas susilaikė nuo naujų karinių smūgių Persijos įlankoje. Rinkos dalyviai įvertino, kad bent trumpuoju laikotarpiu sumažėjo rizika dėl tiekimo sutrikimų viename svarbiausių pasaulio energijos koridorių.

    Rugsėjo mėnesio „Brent“ ateities sandorių kaina smuko 4,66 proc. iki maždaug 79 eurų už barelį, o WTI nafta pigo 5,02 proc. iki maždaug 73 eurų už barelį. Palyginimui, praėjusią savaitę „Brent“ buvo trumpam pakilusi iki maždaug 87 eurų už barelį ir pasiekusi aukščiausią lygį per maždaug du mėnesius.

    Hormūzo sąsiauris – kritinis taškas

    Investuotojų nerimą pastaraisiais mėnesiais labiausiai kaitino Hormūzo sąsiauris – siaura jūrų arterija prie Irano krantų, per kurią įprastai keliauja reikšminga pasaulio naftos dalis iš Persijos įlankos. Bet koks laivybos ribojimas čia gali greitai sumažinti pasiūlą ir pakelti kainas visame pasaulyje.

    Ši įtampa paskatino naftos gamintojus ir pirkėjus ieškoti alternatyvių maršrutų, tačiau ir jie nėra be rizikos. Pastaruoju metu atakos buvo fiksuojamos ir Raudonosios jūros regione, todėl draudimo kaštai, logistikos išlaidos ir pristatymo terminai išlieka jautrūs saugumo situacijai.

    Kodėl kainos taip greitai juda

    Naftos rinka į geopolitiką reaguoja akimirksniu, nes kainoje atsiranda vadinamoji rizikos premija. Kai tikimybė sutrikdyti tiekimą mažėja, premija traukiasi ir kotiruotės krenta net ir tada, kai faktinis naftos srautas dar nespėja pasikeisti.

    Šį kartą kainų šuolis sutapo su lėtėjančia infliacija, todėl brangesnė energija vėl tapo svarbiu veiksniu centrinėms bankininkystės prognozėms. CME Group duomenimis, rinkos dalyviai vertino apie 36 proc. tikimybę, kad JAV centrinis bankas artimiausiame posėdyje dar kartą kels bazines palūkanų normas.

    Ką tai gali reikšti Europai

    Europos vartotojams naftos kainų kritimas dažniausiai reiškia mažesnį spaudimą degalų kainoms, tačiau poveikis pasireiškia ne iš karto. Galutinę kainą lemia ir valiutų kursai, perdirbimo maržos, logistikos grandinė, taip pat mokesčiai, todėl degalinėse pokyčiai gali vėluoti.

    Jei energijos kainos vėl šokteltų, tai galėtų apsunkinti infliacijos suvaldymą ir didinti tikimybę, kad palūkanų normos ilgiau išliks aukštesnės. Vis dėlto net ir po šiandieninio kritimo rinkoje išlieka didelė nežinomybė, nes regiono saugumo rizikos ir laivybos trikdžiai kol kas nėra išnykę.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad vasaros mėnesiais naftos kainas papildomai veikia sezoniškai išaugusi paklausa, kai intensyvėja kelionės ir didėja degalų suvartojimas. Todėl artimiausiu metu kainų kryptį lems ne tik geopolitika, bet ir realūs pasiūlos bei paklausos rodikliai.

  • ECB sprendimas pakibo ant naftos: Lagarde paliko atviras duris palūkanų kėlimui rugsėjį

    ECB sprendimas pakibo ant naftos: Lagarde paliko atviras duris palūkanų kėlimui rugsėjį

    Naftos šokas vėl keičia ECB toną

    Europos Centrinis Bankas paliko tris pagrindines palūkanų normas nepakeistas, tačiau prezidentė Christine Lagarde aiškiai davė suprasti, kad rugsėjo posėdis gali baigtis ir nauju kėlimu. Jos teigimu, pastarųjų savaičių naftos kainų šuoliai ir geopolitinė įtampa tapo vienu svarbiausių veiksnių, galinčių pakreipti sprendimą.

    Dar prieš maždaug šešias savaites rinkoms atrodė, kad infliacija euro zonoje traukiasi greičiau, nei tikėtasi, o ekonomika laikosi tvirčiau. Tačiau situacija pasikeitė, kai atsinaujino konfliktų eskalacija ir dėl to išaugo energijos žaliavų kainų nepastovumas.

    Nuo optimizmo iki naujo neapibrėžtumo

    Lagarde pabrėžė, kad Valdančioji taryba dvi dienas vertino, kas pakito nuo birželio posėdžio, ir akcentavo energijos kainas, ypač naftą. Pasak jos, rugsėjį sprendimai ir toliau bus paremti duomenimis, tačiau energijos kainų trajektorija gali tapti lemiamu kintamuoju.

    ECB požiūris atspindi klasikines centrinių bankų dilemas: staigus energijos brangimas pirmiausia pakelia bendrąją infliaciją, bet vėliau gali persiduoti ir į platesnį kainų augimą. Didžiausias pavojus, kurį nuolat stebi monetarinės politikos formuotojai, yra vadinamieji antriniai efektai, kai brangimą pradeda kompensuoti didesni atlyginimų reikalavimai, o įmonės kainų augimą įtvirtina ilgesniam laikui.

    Rugsėjį viskas dar įmanoma

    Lagarde teigimu, ketvirtadienio sprendimas buvo vienbalsis, tačiau diskusijų netrūko. Ji pripažino, kad dalis narių kėlė klausimą, ar palūkanų nereikėjo didinti jau dabar, tačiau dauguma pasirinko laukti, kad turėtų daugiau įrodymų apie energijos šoko mastą ir trukmę.

    Iki rugsėjo ECB turės dar du infliacijos duomenų rinkinius, atnaujintus augimo vertinimus ir naujas ekspertų prognozes. Tai ypač svarbu, nes energijos kainų šuoliai gali veikti ir vartojimą, ir verslo sąnaudas, o galiausiai ir ekonomikos tempą, todėl rizikos balansavimas tarp infliacijos suvaldymo ir augimo nepasmaugimo tampa itin jautrus.

    „Vis dar esame gerai pasirengę veikti esant neapibrėžtumui“, – sakė Christine Lagarde.

    Ji taip pat pažymėjo, kad kol kas ECB nemato aiškių ženklų, jog įmonės masiškai susidurtų su spartėjančiais atlyginimų reikalavimais, kurie galėtų užtvirtinti infliaciją. Vis dėlto bankas ketina gilinti scenarijų analizę dėl skirtingų naftos ir dujų kainų raidos kelių, kad rugsėjį sprendimas būtų paremtas platesniu rizikų žemėlapiu.

    Lagarde atmetė spėliones, kad ji galėtų pasitraukti iki kadencijos pabaigos. „Nematyti manęs iš nugaros iki 2027 metų“, – sakė Christine Lagarde.

  • Rusija vėl mažina palūkanas, bet problemos tik gilėja: infliacija kyla, augimas beveik sustojęs

    Rusijos centrinis bankas dar kartą sumažino bazinę palūkanų normą 0,25 procentinio punkto iki 14,00 proc. Tai jau dešimtas nuoseklus mažinimas, kuriuo siekiama paskatinti ekonomikos augimą, tačiau signalai iš ekonomikos rodo priešingą kryptį.

    Palyginimui, prieš metus bazinė palūkanų norma siekė 18,00 proc., o oficiali infliacija tuo metu buvo skelbiama apie 3,5–4 proc. Dabar bankas pripažįsta, kad kainų spaudimas stiprėja, o augimo perspektyvos silpsta.

    Infliacija grįžta į pirmą planą

    Atnaujintose prognozėse Rusijos centrinis bankas nurodo, kad infliacija gali pakilti iki 6–7 proc. Tai reikšmingas pablogėjimas, palyginti su anksčiau viešai aptarinėtais lūkesčiais, kad kainų augimas liks artimesnis 4,5–5,5 proc. intervalui.

    Prie kainų kilimo prisideda brangstantys degalai ir per tai didėjanti maisto produktų savikaina. Oficialiai skelbta, kad per pirmąjį metų pusmetį degalų kainos išaugo 16 proc., o tai greitai persiduoda į logistiką ir kasdienio vartojimo prekes.

    „Atsižvelgdami į jau fiksuojamą degalų kainų augimą ir su tuo susijusį žemės ūkio bei maisto produktų brangimą, šių metų infliacijos prognozę pakėlėme iki 6–7 proc.“, – sakė Rusijos centrinio banko vadovė Elvira Nabiullina.

    Augimas lėtėja iki minimumo

    Kartu su sprendimu dėl palūkanų bankas pablogino ir ekonomikos augimo prognozes. Naujausiose gairėse nurodoma, kad bendrasis vidaus produktas gali augti tik apie 0,0–1,5 proc., t. y. praktiškai ties stagnacijos riba.

    Tai reiškia, kad palūkanų mažinimas pats savaime nebepajėgia atkurti paklausos ir pasitikėjimo, kai ekonomika vis labiau priklauso nuo ribotų eksporto srautų, valstybės išlaidų struktūros ir vidaus kainų šuolių. Ilgiau trunkantis karo finansavimas ir sankcijų poveikis, nors ir nevienodas skirtingiems sektoriams, didina įtampą biudžete ir tiekimo grandinėse.

    Kokie signalai svarbiausi verslui ir gyventojams

    Palūkanų normos mažinimas teoriškai turėtų piginti paskolas, tačiau augant infliacijai reali perkamoji galia silpnėja. Be to, kai dalyje rinkų atsiranda prekių trūkumo požymių, kainas labiau lemia pasiūlos apribojimai, o ne finansavimo kaina.

    Analitikų vertinimu, artimiausiu laikotarpiu Rusijos ekonomikai didžiausią riziką kelia būtent infliacijos ir augimo kombinacija: kainos kyla, o plėtros tempas lėtėja. Tokia situacija apsunkina ir centrinio banko pasirinkimus, nes per didelis palūkanų mažinimas gali dar labiau pakurstyti kainų kilimą.

  • ECB paliko 2,25 proc. palūkanas: Iraną vėl krečiantis karas gali priversti kelti dar kartą

    ECB paliko 2,25 proc. palūkanas: Iraną vėl krečiantis karas gali priversti kelti dar kartą

    Europos Centrinis Bankas ketvirtadienį paliko pagrindines euro zonos palūkanų normas nepakeistas ir toliau vertina, kiek atsinaujinęs energijos kainų šokas dėl karo Irano regione gali persiduoti infliacijai. Indėlių galimybės palūkanų norma išliko 2,25 proc., o ji laikoma svarbiausiu ECB orientyru.

    Taip pat nepakeistos ir kitos dvi pagrindinės normos: pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanos išlaikytos 2,40 proc., o ribinio skolinimosi galimybės – 2,65 proc. Šios trys palūkanos formuoja pinigų politikos sąlygas bankams ir galiausiai daro įtaką paskolų bei indėlių kainai gyventojams ir verslui.

    ECB pripažino, kad energijos kainų perspektyva išlieka itin nepastovi, o neapibrėžtumas – didelis. Bankas pabrėžė, jog stebės šoko intensyvumą ir trukmę bei galimus netiesioginius ir antrinio poveikio kanalus, kai brangesnė energija pradeda kelti platesnį kainų lygį.

    „Neapibrėžtumas išlieka didelis, o visas energijos kainų šoko poveikis infliacijai dar neatsiskleidė“, – sakoma ECB pranešime.

    Sprendimas priimtas po to, kai patvirtinta, jog euro zonoje metinė infliacija birželio mėnesį sumažėjo iki 2,8 proc. nuo 3,2 proc. gegužę. Bazinė infliacija, iš kurios eliminuojami labiausiai svyruojantys energijos ir maisto komponentai, taip pat lėtėjo iki 2,4 proc., todėl ECB įgijo daugiau laiko įvertinti rizikas.

    Pauzė įvyko praėjus maždaug šešioms savaitėms po pirmojo palūkanų pakėlimo per beveik trejus metus. Tą kartą sprendimą skatino karinių veiksmų sukelti energijos kainų svyravimai ir užsitęsęs spaudimas kainoms, o ECB akcentavo, kad infliacija tvariai prie 2 proc. tikslo sugrįžtų tik vėliau, jei prireiktų papildomo griežtinimo.

    ECB vadovė Christine Lagarde pastaruoju metu vengė įsipareigoti aiškiam palūkanų keliui, pabrėždama sprendimų priklausomybę nuo duomenų. Rinkos dalyviams tai reiškia, kad rudenį, kai bus atnaujintos prognozės, diskusijos dėl dar vieno palūkanų didinimo išlieka realios.

    Didžiausia rizika – energijos brangimas, kuris gali atgaivinti infliacijos spaudimą antrąjį metų pusmetį. Ilgiau išsilaikančios aukštesnės naftos ir dujų kainos paprastai pirmiausia didina sąskaitas namų ūkiams, o vėliau gali persiduoti prekių ir paslaugų kainoms per transporto, gamybos bei logistikos kaštus.

    ECB sprendimas išsiskiria platesniame centrinių bankų kontekste. JAV Federalinio rezervo tikslinis palūkanų intervalas siekia 3,50–3,75 proc., Jungtinės Karalystės centrinis bankas palūkanas laiko ties 3,75 proc., o Šveicarijos nacionalinis bankas bazinę normą išlaiko ties nuliu.

    Artimiausiomis dienomis sprendimus dėl palūkanų priims ir ECB svarbiausi partneriai – Federalinis rezervas bei Anglijos bankas. Kol kas finansų rinkose vyrauja lūkestis, kad abi institucijos artimiausiame posėdyje palūkanų nekeis, tačiau energijos kainų ir infliacijos dinamika gali greitai pakeisti prognozes.

  • Karo su Rusija kaina Lenkijai: ekspertai skaičiuoja smūgį BVP, infliacijai ir valiutai

    Rusijai tęsiant karą Ukrainoje ir ieškant būdų spausti Vakarus, saugumo ekspertai vis dažniau svarsto scenarijus, kurie apimtų ir NATO rytinį flanką. Lenkija, kaip viena svarbiausių Ukrainos rėmėjų ir logistikos mazgų regione, tokiose analizėse minima tarp labiausiai pažeidžiamų taikinių.

    Grėsmė nebūtinai reiškia tiesioginę plataus masto invaziją: realistiškesni modeliai apima raketinius smūgius, kibernetines atakas, diversijas prieš infrastruktūrą ir riboto masto karinę operaciją pasienio regione. Tokie veiksmai galėtų sukelti ne tik karines, bet ir didelio masto ekonomines pasekmes, kurios greitai paliestų kasdienį vartojimą, įmonių veiklą ir finansų sistemą.

    Trys scenarijai ir jų kaina

    Lenkijos verslo organizacijų analitikai savo vertinimuose paprastai skiria kelis eskalacijos lygius: nuo ribotų smūgių iki regioninės ofenzyvos ir aukšto intensyvumo karo. Net ir „švelniausiu“ atveju prognozuojamas reikšmingas ekonomikos susitraukimas, nes iš karto kristų investuotojų pasitikėjimas, brangtų draudimas ir logistika, o dalis verslų stabdytų veiklą dėl rizikos.

    Vidutinio scenarijaus atveju, kai konfliktas paliestų atskirus regionus, poveikis stiprėtų dėl gyventojų perkėlimo ir rinkų praradimo. Vertinimuose minima, kad vidaus migracija galėtų siekti apie 2 000 000 žmonių, o tai reikštų spaudimą socialinėms sistemoms, būstui, savivaldybių biudžetams ir darbo rinkai.

    Aukšto intensyvumo karo atveju prognozės tampa dramatiškos: galimas daugiau nei 50 proc. BVP kritimas, staigus nedarbo šuolis ir itin didelis kainų augimas. Analizėse minima, kad infliacija galėtų peržengti hiperinflacijos ribą, o tai paprastai sugriauna įprastus atsiskaitymo ir taupymo mechanizmus.

    Kodėl infrastruktūra tampa kritiniu veiksniu?

    Didžiausią ekonominį šoką dažniausiai sukelia ne vien fronto linija, o smūgiai logistikai ir energetikai. Analitikai išskiria rizikas, susijusias su naftos importo kanalais, perdirbimo pajėgumais ir stambiais logistikos terminalais, per kuriuos juda prekės į Europą ir iš jos.

    Raketiniai smūgiai ar diversijos prieš uostus, naftos terminalus, perdirbimo gamyklas ar geležinkelio mazgus reikštų tiekimo sutrikimus ir kainų šuolius. Tokiu atveju brangtų transportas, smuktų eksportas, o kai kurių prekių rinkoje atsirastų trūkumas, ypač jei būtų pažeistos degalų tiekimo grandinės.

    „Masinis valstybės skolos finansavimas gali paskatinti spontanišką perėjimą prie atsiskaitymų eurais, o nacionalinė valiuta prarastų dalį vaidmens“, – sakė ekonomistas Piotras Soroczyńskis.

    Valiuta, skola ir „euroizacijos“ rizika

    Karas arba net ilgalaikė jo grėsmė paprastai didina valstybės išlaidas: gynybai, infrastruktūros apsaugai, gyventojų paramai, verslo kompensacijoms. Jei didelė šių išlaidų dalis finansuojama skola, o centrinis bankas būtų spaudžiamas ją „monetizuoti“, kyla rizika, kad gyventojai ir verslas pradės vengti nacionalinės valiutos.

    Tokiu atveju atsiranda reiškinys, vadinamas „euroizacija“, kai didesnės vertės sandoriai, santaupos ar kainodara persikelia į eurus. Tai nebūtinai yra oficialus euro įvedimas, tačiau praktikoje jis mažina nacionalinės valiutos patikimumą ir apsunkina pinigų politiką.

    Papildomą spaudimą darytų ir įsipareigojimai eurais: silpnėjant zlotui, brangtų skolos aptarnavimas, o tai dar labiau didintų biudžeto deficitą. Dėl to išaugtų palūkanų našta ir sumažėtų erdvė finansuoti viešąsias paslaugas net ir nutolus nuo tiesioginių karo veiksmų.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokios prognozės yra scenarijų analizė, o ne neišvengiama baigtis, tačiau jos aiškiai rodo vieną tendenciją: šiuolaikinėje ekonomikoje karinė rizika greitai virsta finansine rizika. Todėl prioritetu laikomas ne tik gynybos stiprinimas, bet ir kritinės infrastruktūros atsparumas, tiekimo grandinių diversifikavimas bei finansinės sistemos stabilumo priemonės.

  • Trumpas smogia Kanadui: 50 proc. muitai daugeliui prekių – įtampa auga, deryboms duotas terminas

    Trumpas smogia Kanadui: 50 proc. muitai daugeliui prekių – įtampa auga, deryboms duotas terminas

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie 50 proc. muitus daugumai iš Kanados įvežamų prekių, argumentuodamas, kad Kanada esą nesąžiningai diskriminuoja amerikietiškus automobilius, alkoholį ir pieno produktus. Baltieji rūmai nurodė, kad sprendimas įsigalios po 30 dienų, paliekant laiko deryboms.

    Naujausi tarifai netaikomi daliai išteklių ir žaliavų, įskaitant energijos produktus, kalio trąšų žaliavas, žuvį bei kritinius mineralus. Tačiau apmokestinimas apima ir prekes, kurios anksčiau buvo apsaugotos nuo importo mokesčių pagal JAV, Meksikos ir Kanados susitarimą.

    Grėsmė kainoms ir rinkoms

    Ekonomistai pabrėžia, kad tarifai iš esmės yra importo mokestis, kurį įmonės dažnai perkelia pirkėjams per aukštesnes kainas. Dėl to didėja infliacijos rizika, ypač jei brangsta plačiai naudojami vartojimo produktai ir pramonės komponentai.

    Neapibrėžtumas taip pat gali smogti tiekimo grandinėms, kurios tarp JAV ir Kanados per dešimtmečius tapo glaudžiai susietos, ypač automobilių ir dalių sektoriuje. Verslui papildomas iššūkis yra tai, kad dalis gamybos procesų vyksta per abi sienos puses, todėl tarifas gali daugintis keliuose etapuose.

    Kanados reakcija ir atsako scenarijai

    Kanados ministras pirmininkas Markas Carney pareiškė, kad Kanada remia laisvą ir sąžiningą prekybą bei yra pasirengusi intensyvioms deryboms su Vašingtonu. Jis pabrėžė, kad prekybiniai ginčai didina kaštus šeimoms, ypač Jungtinėse Valstijose.

    „Šis prekybos ginčas padidino išlaidas šeimoms, ypač JAV. Kanada pasirengusi intensyviai dirbti, kad išspręstume likusius klausimus abipusei piliečių naudai“, – sakė Markas Carney.

    Tuo metu Ontarijo provincijos vadovas Dougas Fordas viešai įspėjo, kad Kanada gali atsakyti simetriškai, jei tarifai įsigalios. Verslo organizacijos ragina išnaudoti 30 dienų langą deryboms, nes platesnis tarifų karas smogtų abiejų šalių eksportuotojams.

    Politinis ir teisinis fonas JAV

    JAV administracija nurodė, kad prezidentas pasirašė kelis dokumentus, kuriais tarifai pradedami taikyti remiantis senesnėmis prekybos teisės nuostatomis. Kritikai teigia, kad tokie instrumentai gali būti išplėsti ir kitų prekybos partnerių atžvilgiu, sukeldami didelę riziką globaliai prekybai.

    Tarifų politika tampa ir politiniu išbandymu pačiam Trumpui, ypač artėjant Kongreso rinkimams. Demokratų atstovai argumentuoja, kad importo mokesčiai pirmiausia padidina kainas vartotojams ir gali išprovokuoti atsakomąsias priemones prieš sektorius, kuriuos siekiama apsaugoti.

    Tuo pat metu Baltieji rūmai pabrėžia, jog tarifai esą skatina gamybos grįžimą į JAV, nors tokio efekto mastas dažnai priklauso nuo investicijų, darbo rinkos ir alternatyvių tiekėjų galimybių. Per artimiausias savaites pagrindiniu klausimu taps tai, ar abi pusės susitars dėl išimčių ar kompromiso, kad būtų išvengta platesnio prekybos karo.

  • Degalų kainos šauna aukštyn: dyzelinas artėja prie 2 eurų, valdžia svarsto, ar reikės naujų priemonių

    Lenkijoje degalų kainos šią vasarą pasiekė aukščiausius lygius per kelerius metus: analitikų vertinimu, dyzelino litras mažmeninėje rinkoje gali peržengti 8 zlotų ribą. Perskaičiavus pagal pastarųjų metų valiutos kursų lygį, tai yra maždaug 1,80 euro už litrą ar daugiau, o benzinas 95 artėja prie 1,70 euro už litrą.

    Kainų šuolį lėmė keli sutapę veiksniai: pasibaigusios laikinos lengvatos ir rinkos reguliavimo priemonės, brangstanti nafta bei įtempta situacija pasaulinėse tiekimo grandinėse. Daugeliui vairuotojų tai reiškia brangesnes keliones, o verslui – didesnes transporto sąnaudas, kurios galiausiai persiduoda ir į prekių bei paslaugų kainas.

    Pasaulinė įtampa kelia kainas

    Energetikos rinkos pastaruoju metu jautriai reaguoja į geopolitines rizikas, ypač Artimuosiuose Rytuose. Bet koks neapibrėžtumas dėl naftos gabenimo maršrutų ar pasiūlos ribojimų didina kainų svyravimus, o didžiausią spaudimą Europoje dažnai patiria dyzelino segmentas.

    Rinkos stebėtojai pabrėžia, kad dyzelinas brangsta sparčiau nei benzinas, nes jo paklausą vasarą tradiciškai didina žemės ūkio darbai, statybos ir intensyvesnis krovinių vežimas. Kai pasiūla įtempta, kainos degalinėse reaguoja greitai.

    „Dyzelino kainoms įtaką daro ne tik naftos kaina, bet ir tai, kiek rinkoje realiai yra paruošto produkto. Šiuo metu būtent dyzelino pusėje jaučiamas didžiausias spaudimas“, – sakė degalų rinkos analitikas.

    Ką tai reiškia ekonomikai?

    Brangstant degalams, pirmiausia didėja logistikos kaštai: tiek vežėjams, tiek įmonėms, kurios prekes paskirsto po šalį. Tai dažnai tampa papildomu infliacijos veiksniu, nes transporto dedamoji yra įskaičiuojama į plataus vartojimo prekių kainas.

    Kitas kanalas – vartojimas. Didesnė dalis gyventojų pajamų iškeliauja degalams, todėl mažiau lieka kitoms išlaidoms, o tai gali lėtinti vidaus paklausą ir ekonomikos augimą. Būtent dėl šios priežasties politikams kyla dilema: ar palikti rinką veikti savarankiškai, ar svarstyti laikiną pagalbą, kuri sumažintų kainų spaudimą.

    Ar valdžia grįš prie priemonių?

    Anksčiau Lenkijoje taikyti sprendimai, skirti amortizuoti degalų brangimą, biudžetui kainavo milijardus zlotų, tai yra apie 1–1,2 milijardo eurų. Dėl to naujas plataus masto paketas būtų sudėtingas, ypač jei viešieji finansai įtempti ir trūksta rezervų.

    Vis dėlto, jei degalų kainos ir toliau kils, rinkoje neatmetama galimybė, kad gali būti ieškoma siauresnių, tikslinių sprendimų. Tokiu atveju tikslas būtų ne tik palengvinti naštą vairuotojams, bet ir sumažinti riziką, kad brangus dyzelinas taps papildomu smūgiu transportui, prekybai ir bendrai kainų dinamikai.

    Kol kas prognozės atsargios: vasaros pabaigos kryptis priklausys nuo naftos kainų, regioninių konfliktų dinamikos ir dyzelino pasiūlos Europoje. Vairuotojams tai reiškia vieną dalyką – artimiausios savaitės degalinėse gali būti dar brangesnės.