CP v2

Tag: Italija

  • Koliziejus po sutemų: Italija rugpjūtį ilgina lankymo laiką Romoje ir Milane populiariausiuose objektuose

    Koliziejus po sutemų: Italija rugpjūtį ilgina lankymo laiką Romoje ir Milane populiariausiuose objektuose

    Ilgesnis darbo laikas per patį piką

    Italija rugpjūtį pradeda bandomąją programą, pagal kurią dalis žymiausių kultūros objektų lankytojus priims ilgiau, įskaitant vakarinius apsilankymus. Sprendimas siejamas su vasaros turizmo piko metu augančiais srautais ir karščiu, kai dienos viduryje lankytis ne tik mažiau patogu, bet ir sudėtingiau valdyti minias.

    Programą įgyvendina Kultūros ministerija, Turizmo ministerija ir Milano savivaldybė. Tikslas – paskirstyti lankytojų srautus tolygiau per parą, pagerinti apsilankymo patirtį ir įvertinti, ar toks modelis galėtų tapti ilgalaike priemone populiariausiose vietose.

    Kur ir kada bus galima apsilankyti

    Pirmajame etape numatyti trys objektai: Koliziejus ir Panteonas Romoje bei Sforcų pilis Milane. Bandomasis laikotarpis truks vieną mėnesį, apimdamas vieną intensyviausių atostogų laikotarpių visoje šalyje.

    Koliziejus penktadieniais ir šeštadieniais bus atviras vakarais nuo 19.45 iki 23.30 valandos. Panteonas dirbs iki 23.00 valandos visomis dienomis, išskyrus ketvirtadienį, o Milane esanti Sforcų pilis kasdien darbo laiką pratęs iki 19.30 valandos, maždaug dviem valandomis ilgiau nei įprasta.

    Ką tai keičia turistams ir miestams

    Institucijos tikisi, kad vakariniai apsilankymai taps alternatyva tiems, kurie nori išvengti didžiausio karščio ir dienos spūsčių. Toks sprendimas taip pat leidžia miestams geriau suvaldyti srautus aplink pagrindinius traukos taškus, kurie piko metu neretai daro spaudimą viešajam transportui, saugumui ir infrastruktūrai.

    Kultūros ministras Alessandro Giuli pabrėžė, kad vakarinės valandos suteikia kitokį šių objektų patyrimą ir didina jų prieinamumą lankytojams.

    „Vakarinis apsilankymas leidžia šiuos paminklus pamatyti kitu kampu ir padaro juos patogiau pasiekiamus“, – sakė Alessandro Giuli.

    Turizmo ministras Gianmarco Mazzi savo ruožtu akcentavo kultūrinio turizmo svarbą šalies ekonomikai. Pasak jo, per pastarąjį dešimtmetį kultūra tapo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių keliaujama į Italiją, o sektorius jau dabar generuoja reikšmingas lankytojų išlaidas.

    „ISNART duomenimis, nuo 2026 metų kultūra tapo pagrindine kelionių į Italiją priežastimi, o sektorius sukuria apie 58 milijardus eurų lankytojų išlaidų“, – sakė Gianmarco Mazzi.

    Milane sprendimas pratęsti darbo laiką siejamas su augančiu muziejų lankomumu. Skelbiama, kad per pastaruosius metus Sforcų pilį aplankė apie 500 000 žmonių, o visų miesto savivaldybės muziejų metinis lankomumas išaugo nuo 1 300 000 2019 metais iki 1 700 000.

    Rugpjūtį Milane taip pat numatyti kai kurių ekspozicijų ir muziejinių erdvių bilietų kainų mažinimai, siekiant paskatinti lankymąsi ne tik piko valandomis. Jei bandomasis laikotarpis pasiteisins, modelis galėtų būti pritaikytas ir kituose Italijos paveldo objektuose.

  • Norite gyventi kaip Džeimsas Bondas? Komo ežero viloje iš Casino Royale parduodamas butas

    Norite gyventi kaip Džeimsas Bondas? Komo ežero viloje iš Casino Royale parduodamas butas

    Italijoje, ant Komo ežero kranto, į rinką iškeliavo butas viloje „Villa La Gaeta“, kuri kino gerbėjams įsiminė iš 2006 metais pasirodžiusio filmo Casino Royale. Būtent ši vila buvo pasirinkta finalinėms scenoms, kuriose Danielio Craigo įkūnytas agentas 007 ištaria vieną garsiausių franšizės frazių.

    Už galimybę įsikurti filmavimo vietoje prašoma nuo maždaug 1 200 000 iki 1 400 000 eurų. Skelbimą platina „Italy Sotheby’s International Realty“, o pati idėja parduoti gyvenamąjį būstą, siejamą su popkultūra, puikiai atliepia pastarųjų metų tendenciją, vadinamą set-jetting, kai kelionės ar apsistojimai planuojami pagal filmų ir serialų lokacijas.

    Kas parduodama viloje prie Komo ežero

    „Villa La Gaeta“ užbaigta 1921 metais ir suprojektuota „Coppedè“ architektų, pasirinkus eklektišką neoviduramžių stilistiką. Pastaraisiais metais vila buvo atnaujinta, o po 2023 metais atliktų darbų vidaus erdvės padalytos į penkis atskirus apartamentus.

    Parduodamas būstas yra pirmame aukšte, jame įrengti du miegamieji ir du vonios kambariai. Bendras plotas siekia 121 kvadratinį metrą per du lygius: viršutiniame lygyje suplanuota virtuvė, svetainė su išėjimu į terasą, miegamasis ir vonios kambarys.

    Apatinis lygis atsiveria į prieplaukos baseiną: čia yra antras miegamasis su nuosavu vonios kambariu bei papildoma patalpa, kurią galima pritaikyti darbo kambariui arba drabužinei. Kartu priklauso dvi sandėliavimo patalpos, dvi automobilio stovėjimo vietos ir vieta laivui švartuoti.

    Privatus paplūdimys ir bendras baseinas

    Skelbime pabrėžiama, kad gyventojams atsiveria parko teritorija, privatus paplūdimys maudynėms ežere ir bendras lauko baseinas. Tokie privalumai Komo ežero pakrantėje dažnai lemia kainą ne mažiau nei pats interjeras, nes paklausa čia stabiliai išlieka aukšta dėl ribotos pasiūlos ir griežtesnių plėtros galimybių.

    Nekilnojamojo turto ekspertai pastebi, kad objektai su aiškia istorija, architektūriniu išskirtinumu ar ryšiu su kino industrija dažniau atsiduria pirkėjų akiratyje net ir svyruojant rinkai. Tokiais atvejais mokama ne tik už kvadratinius metrus, bet ir už reputaciją, vietą bei emocinę vertę.

    Potencialiam pirkėjui tai būtų ir investicija, ir gyvenimo būdo pasirinkimas: Komo ežeras jau seniai laikomas viena geidžiamiausių Šiaurės Italijos krypčių, o „Villa La Gaeta“ vardas suteikia papildomą atpažįstamumą, kuris gali tapti svarbus tiek nuomojant, tiek perparduodant turtą ateityje.

  • Italijos Veneto siūlo paramą: kaip sutramdyti invazinius šamus Gardos ežere ir ką tai pakeis

    Italijos šiaurėje esantis Veneto regionas skiria finansinę paramą profesionaliems žvejams ir įmonėms, kurios sutiks intensyviau gaudyti invazinius šamus Gardos ežere. Vietos valdžia siekia sumažinti plėšrios žuvies populiaciją, kuri, pasak žvejų ir pareigūnų, vis labiau spaudžia vietines žuvų rūšis ir ardo ežero ekosistemos pusiausvyrą.

    Programai numatyta 100 000 eurų, o vienam pareiškėjui kompensacija gali siekti iki 20 000 eurų. Parama skirta padengti tinkamas išlaidas, susijusias su specialių tinklų, gaudymo, laikymo ir realizavimo įrangos įsigijimu, kad šamų gaudymas taptų nuoseklus ir ekonomiškai pagrįstas.

    Didžiausias rūpestis – europinis šamas, laikomas vienu stambiausių gėlavandenių plėšrūnų Europoje. Įsitvirtinęs kaip svetimžemis, jis gali daryti reikšmingą poveikį vietinėms žuvų populiacijoms, nes užima aukštą vietą mitybos grandinėje ir konkuruoja su vietiniais plėšrūnais bei mažina smulkesnių rūšių gausą.

    „Veneto regionas imasi veiksmų spręsti vieną didžiausių problemų, su kuriomis šiandien susiduria ežeras ir jo ekosistema. Šamas yra invazinė rūšis, daranti spaudimą vietinei žuvų faunai ir trikdanti natūralią ežero pusiausvyrą“, – sakė Veneto regiono atstovas, atsakingas už žvejybos klausimus Dario Bond.

    Praktinis aspektas ne mažiau svarbus: žvejai teigia, kad stambūs šamai dažnai sugadina tinklus, todėl auga veiklos sąnaudos ir prastėja kitų rūšių žvejybos rezultatai. Dėl to parama nukreipiama būtent į priemones, kurios padėtų efektyviau sugaudyti šią rūšį ir kartu sumažintų žalos riziką įrankiams.

    Pagal numatytas sąlygas, į finansavimą gali pretenduoti įmonės, kurių savininkas ar vienas partnerių yra įtrauktas į profesionalių žvejų registrą ir turi teisę dirbti Gardos ežere. Taip siekiama užtikrinti, kad priemonė būtų įgyvendinama per legalią ir kontroliuojamą žvejybą, o sugautų žuvų apskaita bei realizavimas būtų skaidrūs.

    Regionas tikisi dvigubo efekto: mažesnės invazinės rūšies daromos žalos ir naujų rinkos galimybių. Centrinėje Europoje šamo mėsa jau turi paklausą, todėl Veneto planuoja skatinti atskirą tiekimo grandinę, kuri apimtų sugavimą, apdorojimą ir pardavimą, paversdama ekologinę problemą valdomu ekonominiu procesu.

    Tokie sprendimai Europoje tampa vis aktualesni, nes invazinių rūšių plitimas dažnai siejamas su žmonių veikla, prekyba, transportu ir klimato kaita, kuri keičia vandens telkinių sąlygas. Vietos valdžios pasirinktas modelis rodo, kad kova su invazinėmis rūšimis vis dažniau remiasi ne vien draudimais, bet ir paskatomis, leidžiančiomis greičiau mobilizuoti sektorių bei pasiekti apčiuopiamą rezultatą.

  • Florencijos vienuolyne aptiktas eliksyro receptas: sutapimai kelia klausimų dėl „Coca-Cola“ ištakų

    Florencijos vienuolyne aptiktas eliksyro receptas: sutapimai kelia klausimų dėl „Coca-Cola“ ištakų

    Florencijoje, San Marko vienuolyne veikusios istorinės vaistinės archyvuose aptiktas ranka rašytas receptas, kuriame aprašomas vadinamasis atstatomasis vyninis eliksyras. Dokumentas datuojamas XIX amžiaus viduriu, o pats gėrimas pristatomas kaip priemonė nuo fizinio ir protinio nuovargio bei silpnumo.

    Receptą, tvarkydamas archyvą, rado vienuolyno rektorius Manuelis Ruso. Kartu, kaip teigiama, išliko ir keli originalūs etikečių pavyzdžiai bei tušti buteliai, leidžiantys spėti, kad tonikas buvo realiai gaminamas ir platinamas vienuolių vaistinėje.

    Sudedamosios dalys primena ankstyvą formulę

    Daugiausia dėmesio sulaukė sudėtis: recepte minimi kolos riešutai ir Bolivijos kokos lapai, užpilami alkoholiniu mišiniu. Istorikai primena, kad panašaus tipo tonikai XIX amžiuje buvo populiarūs tiek Europoje, tiek JAV, kur vaistinių kultūra neretai persipynė su gėrimų gamyba.

    Šis radinys kelia paralelių su amerikiečių vaistininko Johno Stitho Pembertono 1886 metais sukurtu medicininiu gėrimu „French Wine Coca“, laikomu vienu iš žingsnių link vėliau išgarsėjusios „Coca-Cola“. Skirtumas tas, kad JAV laikui bėgant alkoholis buvo pakeistas gazuotu vandeniu ir sirupu, o galutinę produkto kryptį nulėmė griežtėjantys alkoholio ribojimai.

    Įrodymų nėra, bet istorija intriguoja

    Pats vienuolynas pabrėžia, kad tiesioginio ryšio tarp Florencijoje naudotos formulės ir JAV sukurto produkto pagrįsti kol kas neįmanoma. Vis dėlto sutapimai, ypač ingredientų kombinacija, skatina iš naujo pažvelgti į XIX amžiaus farmacijos ir gėrimų pramonės sąsajas.

    „Atsitiktinai archyve aptikau seną šio eliksyro reklamą. Pradėjau gilintis į vienuolyne saugomus dokumentus ir paaiškėjo, kad tai buvo vienas paklausiausių mūsų vaistinės gaminių“, – sakė Manuelis Ruso.

    Pasak vietos istorikų, tuo metu, kai Florencija 1865–1871 metais buvo Italijos sostinė, čia dažnai užsukdavo tarnautojai ir valdininkai. Tokia praktika dera su ano meto miesto kasdienybe, kai tonikai ir „stiprinamieji“ gėrimai buvo suvokiami kaip sveikatos priemonės, o ne vien malonumas.

    Ne vienintelė panašios istorijos versija

    Florencija nėra vienintelė vieta Europoje, kur randama į „Coca-Cola“ pirmtakus panašių receptūrų pėdsakų. Ispanijos Valensijos regione, Aielo de Malferit miestelyje, XIX amžiuje buvo gaminamas sirupas „Nuez de Cola Coca“, kurio pavadinimas ir sudėtis taip pat dažnai minimi diskusijose apie legendinio gėrimo ištakas.

    Vietos gamintojai yra pasakoję, kad jų produkcija buvo vežama į tarptautines parodas ir konkursus, o XX amžiaus viduryje, „Coca-Cola“ atėjus į Ispanijos rinką, esą teko spręsti ir prekės ženklo bei patento klausimus. Vis dėlto ir ši istorijos linija, kaip ir Florencijos atvejis, dažniau remiasi sutapimais bei fragmentiškais liudijimais nei vienareikšmiais dokumentais.

    Šiuolaikiniams tyrėjams tokie radiniai svarbūs pirmiausia kaip kultūrinės istorijos detalės: jie primena, kad garsiausi prekės ženklai dažnai atsiranda ne iš vienos „genialios“ idėjos, o iš ilgos praktikos, mados ir technologinių sprendimų grandinės. O vienuolyno archyve rastas lapelis Florencijoje dabar tapo dar vienu argumentu, kodėl „Coca-Cola“ kilmės istorija ir toliau kelia klausimų.

  • Romos grafičius trina rankomis: 28-erių restauratorius su smėliasrove buria minias ir ginčus

    Romos grafičius trina rankomis: 28-erių restauratorius su smėliasrove buria minias ir ginčus

    Romos gatvėse grafičiai ir vadinamieji „tagai“ seniai tapo kasdienybe, tačiau 28 metų architektūros restauratorius Valerio Tuveri nusprendė su tuo kovoti praktiškai. Jis pats valo istorinių pastatų sienas, o procesą fiksuoja ir skelbia socialiniuose tinkluose, kur įgijo tūkstančius sekėjų.

    Jaunas restauratorius internete pristatomas kaip žmogus, kuris valo Romą, o kiekvienas jo vaizdo įrašas tampa ir edukacija, ir viešu spaudimu vandalams. Jo tikslas, pasak paties Tuveri, nėra „nubausti meną“, o apginti kultūros paveldą, kuris, anot jo, dažnai paverčiamas atsitiktinių užrašų fonu.

    Valymas smėliasrove ir gyva auditorija

    Naujausias Tuveri darbas vyko prie istorinės Villa Sciarra, kur ant neseniai sutvarkytų sienų vėl atsirado šviežių dažų. Apsivilkęs apsauginę aprangą jis naudojo aukšto slėgio smėliasrovę, kad pašalintų purškalų sluoksnį ir kartu nepažeistų akmens paviršiaus.

    Valymas virto savotišku gatvės renginiu: praeiviai stojo stebėti, kai kurie prisijungė padėti, o darbų pabaigoje dalis vietos gyventojų prisidėjo prie paskutinių detalių. Taip vieno žmogaus iniciatyva virto bendruomeniniu veiksmu, nors pats vandalizmo mastas mieste išlieka didžiulis.

    Kur riba tarp meno ir žalos?

    Tuveri pabrėžia, kad skiria gatvės meną nuo beatodairiškų „tagų“, kurie atsiranda ant istorinių fasadų, paminklų, privačių namų vartų ar net automobilių. Jo teigimu, būtent atsitiktiniai užrašai labiausiai kerta per miesto estetiką ir paveldą, o atstatymo darbai dažnai kainuoja brangiai ir reikalauja specialių technologijų.

    „Pasirinkau šį kelią, šią kovą su grafičiais, nes Roma, mano nuomone, yra gražiausias miestas pasaulyje, bet kartu ir vienas labiausiai niokojamų Europoje“, – sakė Valerio Tuveri.

    Jis ragina Italijos institucijas griežtinti kontrolę, didinti stebėjimo kamerų skaičių ir taikyti apčiuopiamesnes finansines baudas. Restauratoriaus logika paprasta: vien moraliniai raginimai neveikia, o reali ekonominė atsakomybė dažnai tampa stipriausiu atgrasymo veiksniu.

    Baudos ir atsakomybė Italijoje

    Italijos teisėje už kultūrinę, istorinę ar meninę vertę turinčio turto sugadinimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tokiais atvejais gali grėsti laisvės atėmimas iki vienų metų arba piniginė bauda, kuri praktikoje siekia apie 2 000 eurų, jei nustatoma žala kultūros paveldui.

    Vis dėlto net ir sutvarkius atskiras sienas problema greitai sugrįžta kitur: Romos rajonuose, įskaitant turistų mėgstamas zonas, grafičiai dažnai dengia ištisus kvartalus. Tuveri sako tikintis, kad viešumas ir nuoseklus darbas bent daliai žmonių padės pamatyti istorines sienas ne kaip tuščią drobę, o kaip saugotiną miesto atmintį.

  • Italija svarsto uždrausti turistines arklines karietas Romoje: kodėl „botticelle“ gali tapti istorija

    Italija svarsto uždrausti turistines arklines karietas Romoje: kodėl „botticelle“ gali tapti istorija

    Įstatymo projektas parlamente

    Italijos Deputatų rūmuose pristatytas įstatymo projektas, kuriuo siekiama uždrausti tradicines turistines arklines karietas, vadinamas botticelle. Šios karietos ypač paplitusios Romoje, tačiau draudimas būtų taikomas ir kitose turistų gausiai lankomose meno miestuose.

    Iniciatyvą parlamente pateikė kelių opozicinių politinių jėgų atstovai. Jų siūlymas numato keisti Kelių kodekso nuostatas, kurios dabar leidžia viešas paslaugas, teikiamas gyvūnų traukiamomis transporto priemonėmis.

    Ką siūloma uždrausti?

    Projekte įvardijama, kad draudimas apimtų ne tik turistinį vežimą, bet ir kitas viešai teikiamas, pagal grafiką nereguliuojamas paslaugas, taip pat pramogines ar ceremonines veiklas. Kitaip tariant, būtų atsisakoma praktikos, kai gyvūnai naudojami traukti vežimus už atlygį miesto erdvėse.

    Siūlymo šalininkai pabrėžia, kad atskiri savivaldybių sprendimai, ribojantys darbo valandas ar maršrutus, esą nebeišsprendžia problemos. Todėl siekiama nacionalinio masto reguliavimo, kuris vienodai galiotų visoje šalyje.

    Gyvūnų gerovė ir karščio argumentas

    Pagrindinis argumentas, lydintis iniciatyvą, yra gyvūnų gerovė šiuolaikiniuose miestuose. Anot projekto rėmėjų ir gyvūnų apsaugos aktyvistų, intensyvus eismas, triukšmas ir ilgos valandos ant įkaitusio asfalto neatitinka šiandieninių gerovės standartų.

    Karščio bangos Pietų Europoje pastaraisiais metais dažnėja, o miestų centrai vasarą įkaista labiau dėl vadinamojo šilumos salos efekto. Kritikai teigia, kad būtent ekstremalios temperatūros dienomis žirgams dirbti tampa itin sudėtinga, todėl vien tik laiko ribojimai nebėra pakankami.

    „Atskiri savivaldybių draudimai ir darbo valandų apribojimai nėra pakankami. Reikia nacionalinio įstatymo, kuris panaikintų botticelle ir gyvūnų traukiamas karietas miestuose“, – sakė parlamentarė Patrizia Prestipino.

    Romoje – ir informavimo kampanija

    Lygiagrečiai parlamento iniciatyvai Romoje planuojama viešinimo kampanija, skatinanti rinktis alternatyvas karietoms. Ji numatyta pagrindinėse turistinėse sostinės vietose ir bus pateikiama italų bei anglų kalbomis, orientuojantis į miestą lankantį srautą.

    Romoje šis klausimas jau seniai kelia diskusijas tarp gyvūnų gerovės šalininkų, turizmo sektoriaus ir tradicijos gynėjų. Jei įstatymo projektas būtų priimtas, tai reikštų reikšmingą pokytį vienai iš seniausių sostinės paslaugų, ilgą laiką buvusiai neatsiejama istorinio centro kasdienybės dalimi.

    Projekto rėmėjai tvirtina, kad 2026 metais gyvūnų naudojimas turistiniam transportui didmiesčių centruose vis labiau kertasi su visuomenės lūkesčiais. Tuo metu karietų verslo atstovai paprastai akcentuoja tradicijos ir darbo vietų argumentus, todėl politinė diskusija, tikėtina, bus aštri.

  • Italų triukas per karščius: keli paprasti įpročiai, kurie gali pakeisti jūsų vasarą

    Italų triukas per karščius: keli paprasti įpročiai, kurie gali pakeisti jūsų vasarą

    Kas yra riposo ir kodėl veikia?

    Italijoje vidurdienį gatvės dažnai ištuštėja, o dienos ritmas pastebimai sulėtėja. Tai susiję su riposo – įpročiu karščiausiomis valandomis daryti ilgesnę pertrauką ir vengti fizinio krūvio.

    Toks elgesys nėra tinginystė, o prisitaikymas prie klimato: kai saulė aktyviausia, kūnui sunkiau atvėsti, didėja perkaitimo ir šilumos smūgio rizika. Dėl to sudėtingesnius darbus italai linkę planuoti ryte arba vėlyvą popietę.

    Kaip vėsinti namus be kondicionieriaus?

    Vienas svarbiausių įpročių – ryte uždaryti langus ir užtraukti išorines žaliuzes ar užverti langines. Taip saulės spinduliai neprikaitina patalpų, o viduje ilgiau išsilaiko nakties vėsa.

    Vėdinti namus rekomenduojama tik tada, kai lauke vėsiau nei viduje, dažniausiai vėlai vakare ir anksti ryte. Priešingu atveju į patalpas įleidžiamas karštas oras, o efektas būna priešingas nei tikėtasi.

    Dar vienas senas būdas – drėgna grindų šluostė karščiausiu dienos metu, paliekant paviršių ne visiškai sausą. Garuojantis vanduo sugeria šilumą iš aplinkos, todėl patalpoje trumpam gali atsirasti gaivesnis pojūtis, nors svarbu nepersistengti, kad nekiltų perteklinės drėgmės problemų.

    Lengvesnis maistas ir tinkami drabužiai

    Karščių metu sotūs ir ilgai gaminami patiekalai ne tik papildomai įkaitina būstą, bet ir apsunkina savijautą, nes virškinimas didina vidinę šilumos gamybą. Italai dažnai renkasi lengvesnį maistą: daržoves, vaisius, alyvuogių aliejų, taip pat patiekalus, kuriuos galima valgyti atvėsintus.

    Kasdieniuose pasirinkimuose svarbūs ir drabužiai: natūralūs audiniai, tokie kaip linas ar medvilnė, geriau praleidžia orą ir padeda kūnui vėsintis. Šviesios spalvos mažiau sugeria saulės spinduliuotę, todėl drabužiai neįkaista taip greitai.

    Nors Lietuvoje ne visada realu vidury dienos išeiti iš darbo kelioms valandoms, riposo principą galima pritaikyti praktiškai. Sunkesnius darbus lauke, pavyzdžiui, žolės pjovimą ar remontą, verta perkelti į rytą arba vakarą, o dieną skirti poilsiui, vandeniui ir pavėsiui.

  • ES gynybos paskola Italijai: Roma delsia dėl 14,9 mlrd. eurų, Briuselis jau spaudžia

    ES gynybos paskola Italijai: Roma delsia dėl 14,9 mlrd. eurų, Briuselis jau spaudžia

    Europos Sąjungoje auga įtampa dėl Italijos sprendimo, susijusio su SAFE gynybos finansavimo programa. Roma dar nepatvirtino, kokią dalį iki 14,9 mlrd. eurų lengvatinių paskolų iš tiesų ketina panaudoti, o Briuselis ir dalis valstybių narių ragina nedelsti.

    SAFE programa sukurta tam, kad Europos šalys greičiau užkamšytų kritines gynybos pajėgumų spragas ir paspartintų bendrus pirkimus. Šios lėšos taip pat siejamos su platesniu ES tikslu didinti atsparumą ir prisidėti prie Ukrainos rėmimo, kai dalis nacionalinių biudžetų susiduria su ribomis.

    Laikas spaudžia dėl perskirstymo

    Europos Komisija ir ES sostinės pabrėžia teisinį terminų spaudimą: nepanaudotos SAFE lėšos turi būti perskirstytos per nustatytą laiką. Kuo ilgiau Italija neapsisprendžia, tuo mažiau erdvės lieka kitoms šalims suplanuoti papildomus prašymus ir parengti savo pirkimų planus.

    Pagal šiuo metu aptariamą scenarijų, jei Italija patvirtintų mažesnę sumą, jai tektų pateikti atnaujintą operacinį planą, kuriame detalizuojama, kam konkrečiai bus skiriami pinigai. Tada Europos Komisija turėtų inicijuoti naują kvietimą likusioms lėšoms, o tai yra papildomas administracinis procesas su griežtais terminais.

    Situaciją aštrina ir tai, kad dalis šalių, ypač rytiniame ES flange, jau yra signalizavusios norą gauti daugiau lengvatinių paskolų nei joms buvo skirta. Tarp minimų valstybių dažniau įvardijamos Lenkija ir Lietuva, kurios, pasak derybų eigą stebinčių pareigūnų, norėtų didesnio finansavimo apimties.

    Italijos signalai keičiasi

    Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani viešai pateikė nevienareikšmių žinučių: iš pradžių leista suprasti, kad būtų imama visa suma, vėliau akcentuota, jog 14,9 mlrd. eurų laikoma maksimaliu rezervu. Toks komunikacijos svyravimas sustiprino partnerių abejones, ar Roma iš tiesų artimiausiu metu užbaigs sprendimą.

    „SAFE: rezervavome 14,9 mlrd. eurų. Kiek realiai panaudosime, spręsime metų pabaigoje. Tikėtina, kad suma bus mažesnė“, – sakė Antonio Tajani.

    „Neturime laiko delsti. Tai aiški Europos Komisijos pozicija dėl SAFE ir jo įgyvendinimo“, – sakė Europos Komisijos atstovas gynybos klausimais Thomas Regnier.

    Vidaus politika ir energetika stabdo sprendimą

    Italijos delsimas aiškinamas keliais vidaus veiksniais, iš kurių vienas jautriausių yra energetikos kainų šuoliai ir fiskalinės erdvės trūkumas. Esant brangiai energijai ir didesnei priklausomybei nuo iškastinio kuro, vyriausybė susiduria su spaudimu subalansuoti gynybos didinimą ir gyventojų išlaidų naštą.

    Prie sprendimo vilkinimo prisideda ir politinis fonas: artėjant rinkimams stiprėja diskusijos dėl gynybos išlaidų tempo, o valdančiajai koalicijai tenka reaguoti į dešinėje pusėje atsirandančią konkurenciją. Tai reiškia, kad net jei Gynybos ministerija turi aiškesnę kryptį, galutinis sprendimas dėl bendros sumos tampa politinių kompromisų dalimi.

    Jeigu Italija galiausiai patvirtintų mažesnę nei 14,9 mlrd. eurų sumą, kitos šalys tikisi, kad nepanaudotos lėšos būtų greitai pasiūlytos naujam paskirstymui. Briuselis tuo metu siekia išvengti situacijos, kai dėl vienos valstybės neapsisprendimo būtų prarastas laikas ir dalis finansavimo galimybių liktų nepanaudota.

  • Italijoje sukūrė didžiausią pasaulyje popierinį lėktuvą: 20 metrų rekordas nustebino visus

    Italijoje užfiksuotas netikėtas inžinerinis rekordas: Pizos universiteto studentų komanda kartu su žinomu „Youtube“ kūrėju Jacopo D’Alessio pagamino didžiausią pasaulyje popierinį lėktuvą. Konstrukcija pavadinta ICARUS, o jos sparnų mojis siekia 20,04 metro.

    Rekordą oficialiai patvirtino Guinness World Records per technologijų ir inovacijų festivalį We Make Future Bolonijoje. Šioje kategorijoje pagrindinis vertinimo kriterijus yra būtent sparnų mojis, todėl 20,04 metro rezultatas tapo lemiamu.

    ICARUS aplenkė ankstesnį pasiekimą, užfiksuotą 2013 metais, kai Braunschweigo technologijos instituto komandai pavyko sukurti popierinį lėktuvą su 18,21 metro sparnų moju. Naujas rekordas rodo, kad net ir paprasta medžiaga gali tapti rimtu konstrukciniu iššūkiu.

    Kaip gimė 20 metrų ICARUS

    Projektui komanda ruošėsi kelis mėnesius: prieš gaminant galutinę versiją atliktos dešimtys kompiuterinių simuliacijų ir išbandyta serija sumažintų prototipų. Inžineriniai sprendimai buvo artimi aviacijos logikai, tik pritaikyti popieriui.

    Galutinis lėktuvas yra apie 7 metrų ilgio ir sveria beveik 28,5 kilogramo. Stabilumui užtikrinti sukurta vidinė konstrukcija su pagrindiniais laikomaisiais elementais ir uodegos dalimi, kad modelis išlaikytų trajektoriją po paleidimo.

    ICARUS gamybai panaudota apie 300 kilogramų dviejų tipų popieriaus ir beveik 60 kilogramų klijų. Tvirtumui ir santykinai mažesniam svoriui pasiekti pritaikyta korinė struktūra, plačiai naudojama ir aviacijoje bei lengvose kompozitinėse konstrukcijose.

    Taisyklės griežtos: lėktuvas turėjo skristi

    Guinness World Records reikalavimai šioje kategorijoje numato, kad lėktuvas turi savarankiškai nuskristi mažiausiai 15 metrų, o jį turi paleisti vienas žmogus iš platformos, ne aukštesnės nei 3 metrai. Tai reiškia, kad vien įspūdingų matmenų nepakanka, būtinas realus skrydis.

    ICARUS ne tik atitiko sąlygas, bet ir jas gerokai viršijo: komandos teigimu, lėktuvas paviljono viduje nuskrido 59 metrus. Tokį rezultatą pasiekti ypač sudėtinga dėl popieriaus deformacijų ir didelio sparnų ploto, jautraus oro srautams.

    Vienas iš projekto autorių Jacopo D’Alessio pabrėžė, kad tai buvo daugiau nei pramoga: reikėjo spręsti tvirtumo, svorio, standumo ir aerodinaminės pusiausvyros uždavinius. Šis rekordas dar kartą primena, kad inžinerija prasideda nuo medžiagos ribų supratimo ir kruopštaus testavimo.

  • Italijoje nuteistas sukčius: 20 metų pardavinėjo bilietus į paties pastatytą „romėnų“ amfiteatrą

    Italijoje nuteistas sukčius: 20 metų pardavinėjo bilietus į paties pastatytą „romėnų“ amfiteatrą

    Italijoje teismas skyrė realią laisvės atėmimo bausmę 69 metų Franco Malosso, kuris, kaip nustatyta byloje, daugiau nei dešimtmetį vertėsi apgaule: turistams už pinigus rodė tariamai senovinį romėnų amfiteatrą, nors šis buvo pastatytas palyginti neseniai.

    Vyras iš lankytojų ėmė po 40 eurų už apsilankymą vietoje, kuri Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Vičencos, buvo pristatoma kaip Beriko jūrinis amfiteatras. Pasak jo paties pasakojimo, objektas esą „atrastas“ po nuošliaužos 2005 metais.

    Abejones sukėlė detalės

    Istorija skambėjo įtikinamai tik iš pirmo žvilgsnio: lankytojams buvo teigiama, kad statinys datuojamas 393 mūsų eros metais ir esą yra vienas seniausių bei didžiausių amfiteatrų pasaulyje. Vėliau aiškėjo, kad pasakojime buvo ir kitų „prieskonių“, siejusių vietą su Romos istorija bei literatūriniais motyvais.

    Tačiau 2016 metais atsiradus įtarimų, tyrimą inicijavo Italijos karabinieriai, o į vietą buvo pakviesti archeologai. Ekspertai nustatė, kad vadinamasis „antikinis“ statinys turi šiuolaikinių medžiagų požymių, o dalis detalių primena dekoracijas, o ne autentišką archeologinį objektą.

    Tyrėjų išvadose minėtos stiklo pluošto, popieriaus masės, tinkuotų blokų ir gipso skulptūrų konstrukcijos, būdingos šiuolaikinei gamybai. Be to, palydoviniai vaizdai, kaip skelbta, rodė, kad teritorija pirmiausia buvo sulyginta, o vėliau joje iškilo „istorinis“ statinys.

    Kaip objektas atsidūrė turistų giduose

    Bylos duomenimis, F. Malosso sugebėjo įtikinti dalį vietos institucijų, kad vieta verta dėmesio, ir dėl to ji buvo įtraukta į Vičencos turizmo informacinius kanalus, finansuotus Europos Sąjungos lėšomis, taip pat į skaitmeninius gidus.

    Tyrimas atskleidė ir tai, kad kai kurie viešai pasakoti „faktai“ akivaizdžiai nesutampa su istorine chronologija. Pavyzdžiui, Julijus Cezaris gyveno gerokai anksčiau nei laikotarpis, kuriuo tariamai datuotas amfiteatras, o su Šekspyro tragedija siejama vieta istoriniuose šaltiniuose paprastai siejama su Verona, o ne Vičenca.

    Nuosprendis ir finansinės pretenzijos

    Teismas F. Malosso nuteisė dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Jam taip pat skirta 3 000 eurų bauda, o kaltinimai siejami su neteisėtomis statybomis, meno klastojimu ir kūrinių sukūrimu be leidimo.

    Tuo pat metu Arkugnjano savivaldybė pateikė civilinį ieškinį ir siekia prisiteisti apie 560 000 eurų žalą, argumentuodama patirtais nuostoliais. Ši istorija tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip turizmo sektoriuje, ypač ten, kur istorinis paveldas yra ekonomikos dalis, svarbus nepriklausomas ekspertinis patikrinimas ir aiškios atsakomybės grandinės.