CP v2

Tag: Italija

  • ES šalys remia Venecijos bienalės finansavimo stabdymą: dėl Rusijos paviljono kilęs ginčas

    ES šalys remia Venecijos bienalės finansavimo stabdymą: dėl Rusijos paviljono kilęs ginčas

    Kas įvyko Briuselyje?

    Didžioji dalis Europos Sąjungos šalių sukritikavo Rusijos paviljono sugrįžimą į Venecijos bienalę, kai šis klausimas buvo aptartas ES kultūros ministrų susitikime Briuselyje. Diplomatiniai šaltiniai teigia, kad diskusija buvo įtempta, o pozicijos dėl meno ir politikos ribų išsiskyrė.

    Iš viso 14 iš 27 valstybių narių pasmerkė Rusijos dalyvavimą, tačiau vengė tiesiogiai kritikuoti Italiją, kuri šįkart posėdyje buvo atstovaujama ambasadoriaus. Dalis šalių akcentavo, kad kultūra neturi tapti karo prieš Ukrainą „balinimo“ priemone.

    Europos Komisijos dotacija – apie 1 900 000 eurų

    Kartu buvo išreikšta parama Europos Komisijos veiksmams įšaldyti maždaug 1 900 000 eurų dotaciją Venecijos bienalės fondui. Ši suma, Komisijos vertinimu, gali būti stabdoma dėl galimo grantų sąlygų pažeidimo, jei renginys sudaro prielaidas propagandai ar neatitinka sutartyje numatytų įsipareigojimų.

    Komisija viešai pabrėžė, kad kultūra neturėtų būti naudojama kaip platforma propagandai, ir perspėjo, jog Rusijos paviljonas galėtų tapti erdve asmenims, kurie palaikė arba teisino agresiją prieš Ukrainą. Jei nustatyti pažeidimai nebūtų pašalinti, finansavimas galėtų būti ne tik sustabdytas, bet ir nutrauktas.

    Argumentai: propaganda, sankcijos ir Ukrainos atkūrimas

    Klausimą posėdyje iškėlė Latvijos kultūros ministrė Agnese Lāce, raginusi užkirsti kelią, jos žodžiais, Rusijos bandymams instrumentalizuoti kultūros institucijas. Belgija, Ispanija, Lenkija ir kitos šalys taip pat akcentavo rizikas, susijusias su sankcijų apėjimu ir galimu sankcionuotų asmenų matomumu tarptautinėje parodoje.

    Europos Komisija ir ES Tarybai tuo metu pirmininkaujanti Kipras paragino stabdomas lėšas nukreipti Ukrainos atkūrimui. Šis siūlymas atspindi platesnę ES praktiką ieškoti būdų, kaip finansiniais instrumentais didinti paramą Ukrainai ir mažinti erdves, kuriose Rusija galėtų stiprinti savo naratyvus.

    „Kultūra niekada neturėtų būti naudojama kaip platforma propagandai“, – sakė Europos Komisijos atstovai.

    Italijos ir bienalės pozicija

    Venecijos bienalės fondas laikosi pozicijos, kad renginys turi išlikti dialogo, atvirumo ir meninės laisvės erdve. Taip pat teigiama, jog organizatoriai esą negali uždrausti dalyvauti valstybei, jei ji yra pripažįstama Italijos Respublikos ir atitinka formalius dalyvavimo kriterijus.

    Rusija Venecijoje turi nuolatinį paviljoną bienalės teritorijoje, o pagal renginio taisykles pati sprendžia, ar dalyvauti konkrečioje bienalėje. Pastaraisiais metais jos dalyvavimas tapo itin jautrus: po plataus masto invazijos į Ukrainą kilo boikotai, o tarptautinė kultūros bendruomenė dažniau svarsto, kaip vertinti valstybės institucijų ar su valdžia siejamų struktūrų buvimą prestižiniuose renginiuose.

    Šių metų bienalės atidarymą lydėjo protestai dėl Rusijos ir Izraelio dalyvavimo, o dalis menininkų ir aktyvistų viešai ragino organizatorius griežtinti atrankos bei etikos kriterijus. Situaciją dar labiau įkaitino pranešimai, kad tarptautinės žiuri nariai kolektyviai atsistatydino po kritikos dėl kai kurių sprendimų, susijusių su apdovanojimų politika.

  • „SOCAR“ užbaigė Italiana Petroli įsigijimą: kodėl Italija tampa svarbiausiu plėtros tašku Europoje

    „SOCAR“ užbaigė Italiana Petroli įsigijimą: kodėl Italija tampa svarbiausiu plėtros tašku Europoje

    Azerbaidžano valstybinė naftos ir dujų bendrovė „SOCAR“ pranešė užbaigusi 99,82 proc. Italijos įmonės Italiana Petroli (IP) akcijų įsigijimą iš API Holding. Sandoris reiškia, kad „SOCAR“ perima beveik visą vienos iš ilgiausiai veikiančių Italijos degalų ir perdirbimo grupių kontrolę.

    Italiana Petroli istorija siekia daugiau nei 90 metų, o jos veikla apima visą grandinę nuo perdirbimo iki degalinių tinklo. Bendrovė valdo dvi naftos perdirbimo gamyklas, talpyklų ir saugyklų infrastruktūrą bei platų mažmeninės prekybos tinklą visoje Italijoje.

    „SOCAR“ šį žingsnį sieja su ilgalaike strategija stiprinti pozicijas Europoje, o Italiją įvardija kaip vieną pagrindinių rinkų. Praktikoje tai reiškia ne vien investiciją į prekės ženklą ar degalinių tinklą, bet ir galimybę kontroliuoti didesnę logistikos bei tiekimo dalį vienoje didžiausių Europos energijos vartotojų rinkų.

    Kas keičiasi Italijos rinkoje

    Italija pastaraisiais metais aktyviai diversifikavo energijos tiekimą, o naftos produktų rinka kartu su perdirbimo sektoriumi išlieka strategiškai svarbi tiek transportui, tiek pramonei. Tokiose sąlygose perdirbimo pajėgumai, saugyklos ir platinimo tinklas tampa ne tik komerciniu, bet ir infrastruktūriniu pranašumu.

    Įsigijimas leidžia „SOCAR“ įsitvirtinti kaip integruotam rinkos dalyviui, turinčiam realius aktyvus šalies viduje, o ne tik prekybinius srautus. Tai gali sustiprinti IP derybinę galią tiekimo grandinėje ir padidinti atsparumą kainų svyravimams bei logistikos sutrikimams.

    Ryšys su naftos ir dujų srautais

    „SOCAR“ pabrėžia, kad Italijai nafta tiekiama per Baku–Tbilisio–Džeichano (BTC) naftotiekį, o dujos pasiekia Europą Pietiniu dujų koridoriumi. Tokie maršrutai yra svarbūs platesniame Europos energijos saugumo kontekste, nes suteikia papildomų alternatyvų tradiciniams tiekimo keliams.

    Sandoriu „SOCAR“ taip pat signalizuoja ketinimą išlaikyti ir toliau plėtoti IP rinkos pozicijas, reputaciją bei operacinius pajėgumus. Tai reiškia, kad artimiausiu metu tikėtinas tęstinumas veikloje, tačiau ilgainiui gali atsirasti daugiau investicijų į modernizaciją, logistikos efektyvumą ir mažmeninės prekybos tinklo konkurencingumą.

  • Val di Mello Italijoje: kodėl šį slėnį Lombardijoje vadina „lombardiškais Maldyvais“

    Val di Mello Italijoje: kodėl šį slėnį Lombardijoje vadina „lombardiškais Maldyvais“

    Kur yra Val di Mello

    Val di Mello slėnis yra šiaurinėje Italijoje, Lombardijoje, Val Masino apylinkėse netoli Sondrio. Tai Rėtinės Alpės, garsėjančios šviesiomis granito uolomis ir itin skaidriu kalnų vandeniu.

    Kelionių giduose šis slėnis dažnai minimas kaip „lombardiški Maldyvai“, nes saulėtą dieną vanduo čia įgauna ryškų turkio atspalvį. Spalvą sustiprina šviesus akmenuotas dugnas ir ledynų maitinamų upelių švara.

    Kas sukuria „Maldyvų“ efektą

    Didžiausia Val di Mello traukos dalis yra vandens sistema: per slėnį teka skaidrus upelis, formuojantis natūralius baseinus ir mažus ežerėlius. Viena žinomiausių vietų yra Laghetto di Mello, kur vandens paviršiuje atsispindi kalnai ir granito sienos.

    Slėnio reljefą suformavo ledynai, todėl čia aiškiai matomas gana lygus slėnio dugnas, masyvios uolų sienos ir iš šoninių tarpeklių krintantys kriokliai. Būtent šis derinys sukuria įspūdį, kad Alpėse atsirado tropikams būdingos spalvos.

    Kaip suplanuoti apsilankymą

    Val di Mello laikomas lengvai pasiekiamu: pagrindinis maršrutas slėniu daug kur yra beveik lygus ir tinkamas ramiam pasivaikščiojimui. Dažniausiai žygis pradedamas San Martino vietovėje, o kelionė pirmyn iki vaizdingiausių ruožų gali trukti apie 2 valandas.

    Takai veda ir platesniu keliu, ir miškingomis atkarpomis, todėl slėnis tinka tiek šeimoms, tiek keliautojams be rimtos kalnų patirties. Norintiems daugiau iššūkių regione yra ir sudėtingesnių maršrutų, tačiau jiems jau prireikia geresnio pasirengimo ir tinkamos avalynės.

    Nuo 2009 metais Val di Mello turi gamtos rezervato statusą ir yra laikomas didžiausia saugoma teritorija Lombardijoje. Apsaugos tikslas yra išsaugoti kraštovaizdį, ekosistemas ir laukinę gyvūniją, todėl lankytojams svarbu laikytis pažymėtų takų ir vietos taisyklių.

    Slėnyje galima sutikti kalnų ožkų, elnių, švilpikų, erelių ir kitų plėšriųjų paukščių. Nors vieta sparčiai populiarėja socialiniuose tinkluose, ji dažnai pristatoma kaip alternatyva masinio turizmo maršrutams, ieškantiems daugiau tylos.

    Geriausias metas keliauti dažniausiai siejamas su vėlyvu pavasariu ir vasara, kai vandens lygis būna aukštesnis, o kriokliai įspūdingesni. Tuo metu turkio spalva paprastai atrodo ryškiausiai, tačiau pravartu įvertinti ir tai, kad populiariausiais savaitgaliais gali būti daugiau lankytojų.

  • Italija smarkiai sugriežtina e. paspirtukų taisykles: šalmas privalomas, baudos iki 800 eurų

    Italija smarkiai sugriežtina e. paspirtukų taisykles: šalmas privalomas, baudos iki 800 eurų

    Nuo 2026 metų gegužės 16 dienos Italijoje įsigalios atnaujintos kelių eismo taisyklės, kurios elektriniams paspirtukams numato vienas griežčiausių sąlygų Europoje. Pokyčiai bus aktualūs ne tik vietos gyventojams, bet ir turistams, į Italiją atsivežantiems savo paspirtukus.

    Naujos nuostatos apima tiek pačius įrenginius, tiek važiavimo tvarką ir atsakomybę už pažeidimus. Nesilaikant reikalavimų gali grėsti ne tik baudos, bet ir paspirtuko sulaikymas ar konfiskavimas.

    Kas pasikeis pačiame paspirtuke

    Pagal naują tvarką elektrinis paspirtukas, dalyvaujantis eisme, turės turėti posūkių signalus priekyje ir gale bei veikiančią stabdymo šviesą. Dalis senesnių ar pigesnių modelių šių elementų neturi, todėl neatitiks reikalavimų.

    Praktikoje tai reiškia, kad įprasti paspirtukai, kurie apsiriboja atšvaitais ar pastovia gabaritine šviesa, Italijos keliuose gali būti laikomi netinkamais. Keliaujantiems svarbu iš anksto pasitikrinti konkretaus modelio komplektaciją ir galimybes ją sertifikuotai atnaujinti.

    Šalmas ir kur bus leidžiama važiuoti

    Italija taip pat įveda privalomą šalmą visiems elektrinių paspirtukų vairuotojams, nepriklausomai nuo amžiaus. Daugelyje Europos valstybių tokia pareiga iki šiol dažniau taikoma vaikams ir paaugliams, tačiau Italija renkasi visuotinio reikalavimo kelią.

    Bus griežčiau apibrėžtos ir vietos, kur paspirtukais galima važiuoti. Jie bus leidžiami tik gyvenvietėse, tose atkarpose, kur taikomas iki 50 kilometrų per valandą greičio limitas, o už gyvenviečių ribų važiavimas taps draudžiamas.

    Pėsčiųjų zonose ir promenadose vairuotojai turės judėti pėsčiojo greičiu, kuris apibrėžiamas kaip iki 6 kilometrų per valandą. Tokiose vietose pareigūnams bus paprasčiau vertinti, ar paspirtukas realiai netrukdo pėstiesiems ir nekelia pavojaus.

    Identifikacija, draudimas ir baudos

    Numatomas ir nacionalinis elektrinių paspirtukų identifikavimo mechanizmas: transporto priemonė turės turėti oficialią identifikacinę žymą, susietą su konkrečiu asmeniu. Ji bus išduodama internetu arba tam skirtuose taškuose Italijoje, tačiau turistams tai gali kelti papildomų praktinių klausimų.

    Dar vienas etapas – privalomas civilinės atsakomybės draudimas. Skelbiama, kad jis turėtų tapti privalomas nuo 2026 metų liepos 16 dienos, o važiavimas be galiojančio draudimo bus laikomas rimtu pažeidimu.

    Baudos už taisyklių nepaisymą gali siekti apie 800 eurų, priklausomai nuo konkretaus pažeidimo ir aplinkybių. Kadangi kai kuriais atvejais galimas ir paspirtuko konfiskavimas, turistams dažnai saugesnis sprendimas gali būti vietinės nuomos paslauga, kurios parkas privalės atitikti naujus reikalavimus.

  • Italijoje degalinėse tyko spąstai: pasirinkus servito galima permokėti net 10 eurų už baką

    Italijoje degalinėse tyko spąstai: pasirinkus servito galima permokėti net 10 eurų už baką

    Degalų pylimas Italijoje neretai nustebina net dažnai į užsienį keliaujančius vairuotojus. Prie kasos paaiškėja, kad suma didesnė, nei rodė iškaba prie kelio, nors degalai tie patys. Skirtumą dažniausiai lemia ne akcijos pabaiga, o pasirinktas aptarnavimo būdas.

    Daugelis Italijos degalinių vis dar siūlo du variantus: savitarną ir degalų pylimą su darbuotoju. Vairuotojai, skubėdami ar nesuprasdami užrašo, kartais sustoja prie netinkamo kolonėlės tipo ir automatiškai sumoka daugiau. Turistų sezono metu tai tampa viena dažniausių permokėjimo priežasčių.

    Brangesnis režimas dažniausiai žymimas servito, o savitarnos variantas vadinamas fai da te. Servito reiškia, kad degalus pila degalinės darbuotojas, o į kainą įskaičiuojamas aptarnavimo mokestis. Dėl to tas pats benzinas ar dyzelinas gali kainuoti pastebimai brangiau nei savitarnos kolonėlėje.

    Skirtumas kai kur siekia apie 0,20 euro už litrą, todėl pilant 50 litrų permoka gali sudaryti apie 10 eurų. Tokia suma vieno sustojimo metu atrodo nedidelė, tačiau ilgesnėse kelionėse, ypač važiuojant keliese ar su didesniu automobiliu, ji greitai išauga. Vairuotojai dažnai orientuojasi į žemiausią kainą švieslentėje, bet ji paprastai taikoma savitarnai.

    Svarbu žinoti, kad ne visada pakanka degalus pilti patiems. Jei vairuotojas pats įsipila degalų, bet tai daro prie kolonėlės, skirtos servito, sistema vis tiek pritaiko didesnį tarifą. Dėl to saugiausia taisyklė yra prieš pradedant pilti patikrinti kainą ir žymėjimą ant pačios kolonėlės, o ne vien tik bendrą iškabą.

    Norint išvengti permokų, verta ieškoti aiškaus užrašo fai da te ir įsitikinti, kad pasirinkta kolonėlė skirta savitarnai. Kai kur patogesnės būna visą parą veikiančios savitarnos degalinės su automatiniu apmokėjimu, dažnai pažymėtos aperto 24 ore. Jose pirmiausia atliekamas apmokėjimas kortele ar automatu, o tik tada atrakinta kolonėlė leidžia pradėti pylimą.

    Kelionėse taip pat praverčia bazinės itališkų degalų pavadinimų žinios, ypač renkantis dyzeliną. Dyzelinas dažniausiai žymimas gasolio, ir šis žodis ne visiems intuityviai siejasi su dyzelinu, todėl klaidos gali kainuoti brangiai. Jei kyla abejonių, saugiausia pasitikslinti degalinėje arba atidžiai perskaityti užrašus ant pistoleto ir kolonėlės.

    Dar vienas praktinis niuansas, galintis sugadinti planus, yra degalinių darbo laikas ne greitkeliuose. Prie autostradų degalinės dažniausiai dirba be pertraukų, tačiau mažesniuose keliuose dalis jų turi pertrauką dienos metu ir būna uždarytos. Planuojant maršrutą verta numatyti papildomą sustojimą arba rinktis didesnes degalines, kuriose dažniau veikia savitarnos automatai.

  • Akių sekimo tyrimas sudarė gražiausių pasaulio SPA reitingą: lyderiauja Naujoji Zelandija

    Akių sekimo tyrimas sudarė gražiausių pasaulio SPA reitingą: lyderiauja Naujoji Zelandija

    Naujame tyrime, kuriame pasitelkta akių sekimo technologija, sudarytas vizualiai įspūdingiausių pasaulio SPA sąrašas. Idėja paprasta: ramybę kuria ne tik procedūros, bet ir tai, kaip aplinka patraukia dėmesį ir jį išlaiko.

    Tokio tipo vertinimai remiasi prielaida, kad vaizdiniai dirgikliai gali sustiprinti kitus pojūčius ir prisidėti prie atsipalaidavimo. Ankstesni akademiniai darbai apie skirtingų pojūčių sąveiką rodo, kad aplinka, šviesa ir erdvės estetika gali keisti tai, kaip suvokiame komfortą ir patirtį.

    Tyrimą inicijavo Jungtinėje Karalystėje veikianti SPA rezervacijų platforma „SpaSeekers“. Ji atrinko 50 visame pasaulyje išsiskiriančių SPA vietų ir paprašė 200 dalyvių peržiūrėti jų nuotraukas, o akių sekimo įranga fiksavo vizualinį įsitraukimą.

    Galutinis balas buvo skaičiuojamas iš dviejų kriterijų: kaip greitai vaizdas patraukia žvilgsnį ir kiek ilgai jis išlaiko dėmesį. Pagal šiuos rodiklius sudarytas 20 vizualiai patraukliausių SPA sąrašas, apimantis penkis žemynus.

    Lyderiai: nuo geoterminių baseinų iki ežero panoramų

    Pirmą vietą reitinge užėmė „The Lost Spring“ Naujojoje Zelandijoje, surinkęs 96,2 balo iš 100. Ši vieta išskirta dėl geoterminių vandenų, tropinių sodų ir uolėtų erdvių, kurios kuria itin stiprų vizualinį įspūdį.

    Antroje vietoje atsidūrė „Peninsula Hot Springs“ Australijoje su 88,7 balo. Netoli Melburno įsikūręs terminis kompleksas vertinamas dėl atvirų baseinų, kalvotų apžvalgos taškų, taip pat hamamo ir kitų patirčių, kurios sustiprina bendrą atmosferą.

    Trečią vietą užėmė Balio džiunglėse esantis „COMO Shambhala Estate“ (88,4 balo). Šis SPA pristatomas kaip holistinės gerovės krypties pavyzdys, kuriame aplinka sąmoningai integruojama į patirtį, o gamta tampa ne fonu, o dalimi to, ką žmogus „išgyvena“ procedūrų metu.

    Ketvirtoje vietoje liko Aliaskoje esantis „Chena Hot Springs Resort and Spa“ (87,7 balo), išsiskiriantis laukinės gamtos apsuptimi ir galimybe maudytis lauko baseinuose net žiemą. Penketuką užbaigė vienintelis Europos atstovas šiame etape: Italijoje įsikūręs „Lefay Resort & Spa Lago di Garda“ (83,8 balo), siūlantis panoramas į Gardos ežerą ir dizainu pabrėžiančias atviras erdves.

    Kodėl SPA dizainas tampa konkurenciniu pranašumu

    Pastaraisiais metais sveikatingumo turizmas vis dažniau konkuruoja ne vien procedūrų meniu, bet ir vietos identitetu. Keliautojai renkasi patirtis, kuriose svarbūs vaizdai, architektūra, natūrali aplinka ir galimybė „atsijungti“ nuo miesto ritmo.

    Akių sekimo metodas šiuo atveju suteikia papildomą kampą: jis leidžia palyginti, kurios erdvės vizualiai veikia stipriausiai, nepriklausomai nuo asmeninių aprašymų. Vis dėlto tokie reitingai vertina tik vaizdinį įspūdį iš nuotraukų, todėl reali patirtis gali priklausyti ir nuo paslaugų kokybės, sezono, žmonių srautų bei kainodaros.

    Į 20-uką taip pat pateko dar keli Naujosios Zelandijos, JAV ir Australijos SPA, taip pat objektai Tailande, Pietų Afrikoje, Ispanijoje, Šri Lankoje ir Mauricijuje. Tai rodo, kad vizualiai įsimenanti SPA patirtis gali būti kuriama tiek per prabangų interjerą, tiek per išskirtinę gamtą.

  • Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija ieško būdų, kaip stabilizuoti dujų tiekimą po naujų sukrėtimų pasaulinėje energetikos rinkoje, ir vis dažniau žvalgosi į Libiją. Šią kryptį sustiprino Romos politikų vizitai į Tripolį ir Bengazį, kur aptartos galimybės didinti energijos prekybą su karo ir politinio susiskaldymo alinamu kaimynu per Viduržemio jūrą.

    Dėmesio centre atsidūrė „Greenstream“ – povandeninis dujotiekis, jungiantis Vakarų Libiją su Italijos terminalu Geloje, Sicilijoje. Jo teorinis pralaidumas siekia iki 11 mlrd. kubinių metrų per metus, tačiau pastaraisiais metais srautai sumenko ir, kaip nurodoma viešuose vertinimuose, dujotiekis dirba tik maža dalimi savo pajėgumo.

    Italijos pusėje argumentas paprastas: tiesioginis maršrutas reiškia mažiau tranzito rizikų, o dujos ir toliau sudaro didelę šalies energijos balanso dalį. Tuo pat metu Europos pastangos diversifikuoti tiekimą ir riboti kainų šuolius verčia ieškoti šaltinių, kurie galėtų papildyti importą iš kitų partnerių.

    Kas riboja greitą didinimą?

    Pagrindinė kliūtis – Libijos vidaus situacija ir energetikos sektoriaus pajėgumai. Nuo 2011 metų šalis patiria politinį susiskaldymą, ginkluotų grupuočių įtaką ir infrastruktūros pažeidžiamumą, todėl investicijos ir ilgalaikiai planai dažnai stringa, o gamybos ir eksporto režimai tampa nepastovūs.

    Kita problema – augantis Libijos vidaus vartojimas, dėl kurio eksportui lieka mažiau dujų. Praktikoje „Greenstream“ paprastai transportuoja tai, kas lieka po vietos poreikių, todėl net ir esant techninėms galimybėms, eksportą riboja šalies elektros gamybos ir pramonės priklausomybė nuo dujų.

    Vertinant gamybos bazę, tarptautiniai energetikos duomenys rodo, kad Libijos dujų gavyba yra gerokai mažesnė už šalies potencialą. Nors atsargos laikomos vienomis didesnių Afrikoje, norint pasiekti reikšmingą ir patikimą eksporto augimą, paprastai reikia kelerių metų investicijų, gręžinių plėtros, apdorojimo įrangos ir saugumo garantijų.

    „Eni“ vaidmuo ir modernizavimo planai

    „Greenstream“ eksploatavimas siejamas su „Eni“ ir Libijos nacionalinės naftos bendrovės bendradarbiavimu. Italijos bendrovė pastaraisiais metais skelbė apie projektus, kurie turėtų pagerinti infrastruktūros efektyvumą ir sumažinti dujų deginimą fakeluose, kai dujos sudeginamos vietoje dėl technologinių ar tinklo apribojimų.

    „Turime tai, kas su Italija sujungta tiesiogiai, be tarpininkų, galinčių sukelti problemų“, – sakė Italijos politikas Claudio Borghi.

    Vis dėlto net ir optimistiškai vertinami atnaujinimai nebūtinai reikš greitą proveržį. Kritiškesni vertinimai pabrėžia, kad tvariam augimui reikia laiko, o dalis papildomos gamybos gali būti „sugerta“ Libijos vidaus rinkos, jei lygiagrečiai nebus sprendžiami energijos vartojimo ir elektros gamybos efektyvumo klausimai.

    Europa tarp tiekimo saugumo ir klimato taisyklių

    Libijos dujų tema ryškėja platesniame Europos energetinio saugumo kontekste, kai po pastarųjų geopolitinių sukrėtimų šalys siekia mažinti priklausomybę nuo vieno šaltinio ir kartu neperžengti klimato įsipareigojimų. Dujų importas vis dažniau vertinamas per metano emisijų prizmę, nes metanas laikomas itin stipria šiltnamio efektą sukeliančia duja.

    Europos Komisijoje tuo pat metu svarstomos lankstesnės gairės metano reguliavimui kritiniais tiekimo saugumo atvejais, kas rodo augančią įtampą tarp rinkos stabilumo ir griežtesnės aplinkosaugos politikos įgyvendinimo. Energetikos bendrovės perspėja apie tiekimo rizikas, o politikai ieško sprendimų, kurie sumažintų kainų šuolių tikimybę.

    Italijai artimiausi mėnesiai bus pragmatiškų sprendimų laikotarpis: net jei „Greenstream“ srautai galėtų padidėti, tai greičiausiai būtų palaipsnis, nuo saugumo ir investicijų tempo priklausantis procesas. Todėl Roma lygiagrečiai aktyviai tariasi ir su kitais partneriais, o Libija išlieka viliojanti, bet rizikinga alternatyva.

  • Mirtinai užterštas oras Europoje: kur PM2,5 rodikliai blogiausi ir kodėl tai svarbu?

    Mirtinai užterštas oras Europoje: kur PM2,5 rodikliai blogiausi ir kodėl tai svarbu?

    PM2,5: ką rodo naujausi duomenys

    Naujausioje Europos aplinkos agentūros (EAA) apžvalgoje teigiama, kad iki 20 proc. oro kokybės matavimo stočių Europoje fiksuoja taršą, viršijančią šiuo metu galiojančius Europos Sąjungos standartus. Vienas didžiausių iššūkių išlieka smulkiosios kietosios dalelės PM2,5, galinčios prasiskverbti giliai į plaučius ir patekti į kraujotaką.

    PM2,5 susidaro ne tik dėl kelių transporto. Prie taršos prisideda pramonės objektai, naftos perdirbimas, cemento gamyba, iškastinio kuro deginimas, o kai kuriais sezonais ir miškų gaisrų dūmai.

    EAA duomenys rodo, kad 2024–2025 metų laikotarpiu didžiausi metiniai PM2,5 vidurkiai buvo fiksuoti pietų Italijoje. Kai kuriose vietovėse rodikliai smarkiai viršijo Europos Sąjungos metinę ribą, siekiančią 25 mikrogramus kubiniame metre.

    Italijos miesteliuose Ceglie Messapica ir Torchiarolo metiniai vidurkiai atitinkamai siekė apie 117 ir 113 mikrogramų kubiniame metre. Tokie skaičiai rodo ne pavienius trumpalaikius šuolius, o ilgalaikę problemą, tiesiogiai susijusią su sveikatos rizikomis.

    Kodėl kai kur tarša tokia didelė

    Ekspertai pabrėžia, kad dideli PM2,5 šuoliai pietų Italijoje žiemą dažnai siejami su biomasės deginimu, ypač kūrenimu židiniuose ir krosnyse. Šaltuoju sezonu prie taršos prisideda ir meteorologinės sąlygos, kai atmosfera prasčiau išsklaido teršalus.

    „Tokius šuolius daugiausia lemia biomasės deginimas žiemą, dažniausiai židiniuose“, – sakė Bari universiteto chemijos ir aplinkos poveikio profesorius Gianluigi De Gennaro.

    Pasak jo, tarša sustiprėja ir dėl sumažėjusios atmosferos gebos išsklaidyti daleles tam tikru metų laiku. Tai siejama su žemesniu ir tankesniu ribiniu atmosferos sluoksniu, kuris gali riboti teršalų „išsisklaidymą“ virš gyvenamųjų teritorijų.

    Ryškus taršos „židinys“ matomas ir šiaurės Italijoje, kur koncentruota pramonė ir intensyvus transportas. Čia nemažai vietovių metiniai kietųjų dalelių rodikliai balansuoja ties 25 mikrogramų kubiniame metre riba, todėl net nedideli pokyčiai gali lemti jos viršijimą.

    2024–2025 metų laikotarpiu, be Italijos, ribą viršijančios reikšmės fiksuotos ir kai kuriuose Lenkijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Šiaurės Makedonijos, Rumunijos bei Turkijos regionuose. EAA duomenyse išsiskiria ir vienas Kopenhagos matavimo taškas, kuriame užfiksuotas apie 95 mikrogramų kubiniame metre metinis vidurkis.

    Sveikatos pasekmės ir kiti teršalai

    EAA vertinimu, didžiausi su ilgalaikiu PM2,5 poveikiu siejami mirtingumo rodikliai 100 000 gyventojų tenka Balkanų ir Rytų Europos šalims. Tarp dažniausiai minimų valstybių yra Albanija, Bulgarija, Graikija ir Rumunija, kur taršos našta sveikatai laikoma ypač didelė.

    Palyginamuose vertinimuose Italija taip pat išsiskiria aukštesniais su PM2,5 siejamais mirtingumo rodikliais nei panašaus dydžio šalys, tokios kaip Ispanija, Prancūzija ar Vokietija. Mažiausios reikšmės dažniau fiksuojamos Šiaurės Europoje, įskaitant Islandiją, Suomiją, Švediją, Estiją ir Norvegiją.

    Nors ilgalaikė tendencija daugelyje šalių gerėjanti, sveikatos rizika išlieka didelė, ypač vertinant pagal griežtesnes Pasaulio sveikatos organizacijos gaires. PSO rekomenduojama metinė PM2,5 riba yra 5 mikrogramai kubiniame metre, todėl dauguma europiečių pagal šį kriterijų vis dar kvėpuoja nesaugiu oru.

    Be PM2,5, specialistai išskiria ir kitus teršalus: PM10 daleles, pažemio ozoną bei benzo(a)pireną. Pažemio ozonas susidaro saulės šviesai veikiant teršalų mišinius, susijusius su transporto ir pramonės emisijomis, o benzo(a)pirenas siejamas su dūmais, degimo procesais ir kai kuriais buitiniais šaltiniais.

    Kaip sumažinti poveikį kasdienybėje

    Ekspertai pabrėžia, kad asmeninė apsauga prasideda nuo paprastų sprendimų, ypač miestuose. Rekomenduojama vėdinti patalpas ne piko metu, kai eismas intensyviausias, o didesnės taršos dienomis riboti intensyvią fizinę veiklą lauke.

    Praktiškai gali padėti ir patalpų oro valytuvas, nors jis nepakeičia taršos mažinimo priemonių „prie šaltinio“. Taip pat patariama rinktis sertifikuotas krosneles, vengti deginti kurą dienomis, kai tarša linkusi kauptis, ir sekti realaus laiko oro kokybės informaciją programėlėse.

  • „Itališkas“ triukas su lenkiškais numeriais: ministerija siūlo naują ginklą prieš fiktyvius patikrinimus

    Lenkijoje įsibėgėjęs vadinamasis itališkas triukas remiasi paprasta schema: Italijoje važinėjantys automobiliai ir motoroleriai įregistruojami Lenkijoje, nors realiai šios šalies kelių nė nemato. Taip savininkai siekia mokėti gerokai mažesnį privalomą civilinės atsakomybės draudimą nei Italijoje, ypač tokiuose regionuose kaip Neapolis.

    Lenkijos Infrastruktūros ministerija svarsto pakeitimus, kurie turėtų apsunkinti fiktyvų techninių apžiūrų atlikimą. Ministerija nurodo, kad 2026 metų kovo 31 dieną kreipėsi dėl teisės akto projekto įtraukimo į Ministrų Tarybos teisėkūros darbų sąrašą, o vienas svarbiausių akcentų susijęs būtent su techninių apžiūrų tvarkos griežtinimu.

    Nuotraukos per apžiūrą ir duomenys registre

    Esminė planuojama naujovė yra prievolė techninės apžiūros metu parengti transporto priemonės fotodokumentaciją. Tokios nuotraukos turėtų patvirtinti, kad automobilis ar motoroleris realiai buvo atvykęs į apžiūrą, o ne „praėjo“ procedūrą tik dokumentuose.

    Numatoma, kad fotodokumentacija būtų perduodama į centrinę transporto priemonių apskaitą, kad ją galėtų matyti teisėtą prieigą prie apžiūrų duomenų turinčios institucijos. Ministerija vertina, jog tai gali tapti viena priemonių, ribojančių atvejus, kai techninė apžiūra įforminama be faktinio transporto priemonės patikrinimo.

    „Projektas numatys taisyklių pakeitimus, įskaitant pareigą apžiūros metu parengti fotodokumentaciją, kuri patvirtintų transporto priemonės buvimą apžiūroje“, – teigė ministerijos atstovai.

    Kodėl schema patraukli Neapolyje?

    Schema ypač paplitusi ten, kur draudimas brangiausias. Skaičiuota, kad vien Neapolio regione tokių transporto priemonių gali būti apie 35 000, o sutaupymas draudimui tampa pagrindine paskata ieškoti tarpininkų ir registruoti transportą užsienyje.

    Lenkijos draudikų rinkos atstovai yra viešai įspėję, kad tokie piktnaudžiavimai ilgainiui kelia bendras sistemos sąnaudas. Tai reiškia, kad didesnė rizika ir nuostoliai gali atsispindėti kainodaroje, o dalį naštos netiesiogiai gali pajusti sąžiningi vairuotojai.

    Techninės apžiūros pertvarka ir ES kryptis

    Platesnė techninių apžiūrų reforma Lenkijoje aptariama jau ne pirmus metus. Tarp dažniausiai minimų krypčių yra įkainių peržiūra, griežtesnės sankcijos už pradelstas apžiūras ir sprendimai, mažinantys galimybę formaliai „sutvarkyti“ dokumentus be realios patikros.

    Pokyčių fone diskutuojama ir Europos Sąjungos lygmeniu. Europos Komisija yra pateikusi idėjų, kaip modernizuoti techninių patikrų sistemą, daugiau dėmesio skiriant eismo saugai ir šiuolaikinių pagalbinių sistemų būklei, o dalis iniciatyvų susijusios ir su skirtingų šalių procedūrų suderinamumu.

  • Naujos prabangios kelionės traukiniais Europoje: maršrutai iš Sevilijos, Paryžiaus ir Romos

    Naujos prabangios kelionės traukiniais Europoje: maršrutai iš Sevilijos, Paryžiaus ir Romos

    Prabangūs traukiniai grįžta į madą

    Kelionės traukiniais Europoje vėl išgyvena pakilimą, o tai skatina ir nauji, į istoriją bei lėtą turizmą orientuoti prabangūs maršrutai. Vežėjai ir viešbučių grupės siūlo ne tik transportą, bet ir visą patirtį su nakvyne, gastronomija bei kruopščiai atrinktomis ekskursijomis.

    Tokia kryptis atliepia keliautojų norą per kelias dienas pamatyti skirtingus regionus, mažiau priklausyti nuo oro uostų ir kelionę paversti pačiu atostogų turiniu. Naujų maršrutų startai numatyti 2026 metais, o dalis jų jau pradėti arba pristatomi kaip artimiausių sezonų naujienos.

    Al Andalus: 7 dienos tarp Sevilijos ir Madrido

    Ispanijoje startavo atnaujintas prabangus maršrutas, jungiantis Seviliją ir Madridą, su sustojimais pietų ir centrinėje šalies dalyje. Kelionė planuojama kaip septynių dienų turas, kuriame derinami UNESCO saugomi objektai, istoriniai miestai ir pakrantės kryptys.

    Maršrute numatyti sustojimai, tarp jų Kadisas, Kordoba, Cheresas, Aranchuesas, Merida ir Alkasaras de San Chuanas. Programa orientuota į vietos kultūrą: nuo romėniško paveldo ir karališkųjų rūmų iki gastronomijos, flamenko bei tradicinių žirgų pasirodymų.

    Traukinio koncepcijos ašis yra restauruoti istoriniai vagonai, o sąstatas suformuotas kaip mobilus viešbutis su restoranų vagonais, baru, poilsio erdvėmis ir miegamaisiais vagonais. Skelbiama, kad traukinys talpina iki 64 keleivių, o komfortas papildomas visą parą teikiamu aptarnavimu.

    Kainodara priklauso nuo kajutės tipo ir keliautojų skaičiaus. Už vieną keliautoją kelionė prasideda nuo 11 200 eurų, o dviem keliautojams gali siekti iki 13 200 eurų, tuo metu aukštesnės klasės numeriai startuoja nuo 13 800 eurų vienam ir iki 15 800 eurų dviem.

    Venice Simplon-Orient-Express: iš Paryžiaus į Amalfį

    Vienas labiausiai atpažįstamų prabangių traukinių Europoje plečia geografiją ir planuoja naują kryptį iš Paryžiaus į Italijos Amalfio pakrantę. Kelionės idėja yra sujungti vaizdingus Prancūzijos ir Italijos Rivjerų peizažus su kruopščiai surežisuota kultūrine programa.

    Ši patirtis apima ne tik laiką traukinyje, bet ir išvykas: kelionę laivu pakrante, kulinarines veiklas su vietos produktais, kūrybines pamokas ir ekskursiją į Pompėją. Paketas taip pat numato nakvynes istoriniame viešbutyje Ravelo miestelyje.

    Traukinio interjeras išlaiko 1920–1930 metų vagonų estetiką, o keleiviai gali rinktis kelias apgyvendinimo kategorijas nuo istorinių kupė iki erdvesnių apartamentų. Aukščiausios klasės keliautojams žadamos ir papildomos, įprastai plačiajai publikai neprieinamos ekskursijos.

    La Dolce Vita Orient Express: itališkas aukso amžiaus dizainas

    Italijoje pristatytas „Accor“ projektas „La Dolce Vita Orient Express“ siūlo aštuonis skirtingus maršrutus po šalies regionus. Koncepcija remiasi itališko dizaino aukso amžiaus stilistika ir gastronomija, o kelionės sukomponuotos nuo kelių dienų išvykų iki ilgesnių turų.

    Maršrutai apima kryptis tarp Romos ir Sicilijos su sustojimais Palerme bei Taorminoje, taip pat keliones po Toskaną. Atskirai akcentuojamos teminės išvykos, pavyzdžiui, trumų maršrutas iki Nicca Monferato apylinkių ar kelionės, pritaikytos golfo mėgėjams su sustojimais skirtinguose regionuose.

    Traukinyje numatytos 31 kajutės, įskaitant liukso ir aukštesnės klasės numerius, o interjerą kūrė Italijos dizaino studija, įkvėpimo sėmusi iš XX amžiaus vidurio modernizmo. Maitinimo koncepcija kuriama pagal regionus, o meniu sudarytas bendradarbiaujant su aukšto lygio virtuvės šefu.

    Tokie projektai rodo, kad prabangios kelionės traukiniais Europoje tampa ne vien nostalgija, bet ir aiškiai suformuotu turizmo segmentu. Keleiviams siūloma alternatyva tradiciniam skraidymui, kur svarbiausia ne greitis, o patirtis, komfortas ir maršrutuose pasiekiami regionai.