CP v2

Tag: Italija

  • Romos koncertas atvėrė naują Italijos ir Kazachstano etapą: pradėjo veikti ambasada prie Šventojo Sosto

    Romos koncertas atvėrė naują Italijos ir Kazachstano etapą: pradėjo veikti ambasada prie Šventojo Sosto

    Koncertas Romoje pažymėjo diplomatiją

    Romoje surengtas koncertas Armonia della Musica tapo proga simboliškai įtvirtinti stiprėjančius Italijos ir Kazachstano kultūrinius ryšius. Renginys buvo skirtas Kazachstano ambasados prie Šventojo Sosto atidarymui.

    Koncertas vyko Santa Cecilia konservatorijos Didžiojoje akademinėje salėje, garsėjančioje įspūdingais vargonais ir aukštomis lubomis. Ši vieta Italijoje laikoma viena reikšmingiausių klasikinės muzikos erdvių.

    Programoje susitiko opera ir kazachų klasika

    Vakaro programoje skambėjo italų operos klasika ir Kazachstano kompozitorių kūriniai. Publika išgirdo Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini muziką, taip pat Akhmeto Žubanovo bei Latifo Khamidi kompozicijas.

    Renginys sutapo su Akhmeto Žubanovo 120-osiomis gimimo metinėmis. Jis dažnai įvardijamas kaip vienas Kazachstano profesionaliosios muzikos tradicijos pradininkų ir pirmasis šalies profesionalus dirigentas.

    Scenoje – tarptautinė atlikėjų komanda

    Koncertui dirigavo Elmaras Buribajevas, pristatomas kaip A. Žubanovo proanūkis. Serbų smuikininkas Ilija Marinkovičius atliko A. Žubanovo kūrinį smuikui ir orkestrui.

    Scenoje pasirodė Astanos operos solistai kartu su Santa Cecilia konservatorijos atlikėjais. Tarp jų buvo ir Kazachstano sopranas Maria Mudryak.

    „Tai buvo tikrai ypatinga ir nepamirštama patirtis dainuoti Santa Cecilia konservatorijos scenoje ir atstovauti Kazachstanui šiame renginyje“, – sakė Maria Mudryak.

    Organizatorių teigimu, renginys Romoje atspindėjo platesnę tendenciją, kai diplomatiniai santykiai vis dažniau stiprinami kultūros formatais. Tokie koncertai padeda kurti ilgalaikį dialogą, kuris veikia ne tik politinį, bet ir visuomeninį šalių santykių lygmenį.

  • Europos paslėpti kelionių perlai 2026-iesiems: nuo pasakų miestelių iki ramių ežerų salų

    Europos paslėpti kelionių perlai 2026-iesiems: nuo pasakų miestelių iki ramių ežerų salų

    Kur ieškoti mažiau turistų?

    Paryžius, Roma ar Barselona ir toliau traukia minias, tačiau vis daugiau keliautojų ieško alternatyvų, kuriose mažiau eilių, triukšmo ir „Instagram“ spūsčių. Šią kryptį stiprina ir lėtesnio keliavimo tendencijos: noras ilgiau pabūti vienoje vietoje, daugiau pažinti vietos virtuvę, gamtą ir tradicijas.

    Kelionių kryptys, esančios toliau nuo pagrindinių srautų, dažnai pasiūlo tą patį Europos „atviruko“ vaizdą, tik be masinio turizmo spaudimo. Nauja „European Best Destinations“ sudaryta rekomendacijų atranka išskiria vietas, kurios 2026 metais vertos dėmesio dėl autentiškumo, kraštovaizdžių ir kultūros.

    Penki ryškiausi 2026 metų pasirinkimai

    Vokietijos pietvakariuose esantis Tiubingenas laikomas vienu vaizdingiausių universitetinių miestų regione, kur senamiestis, upė ir istorinis paveldas dera su gyvu studentų ritmu. Miestą patogu pasiekti iš Štutgarto oro uosto, o didelė dalis įdomybių pasiekiama pėsčiomis.

    Kroatijos Istrijoje įsikūręs Motovunas išsiskiria ant kalvos iškilusiomis viduramžių sienomis, vingiuotomis akmeninėmis gatvėmis ir plačiomis panoramomis į Mirnos upės slėnį. Aplink esantis Motovuno miškas garsėja baltaisiais triufeliais, todėl rudenį čia ypač populiarios triufelių degustacijos ir paieškos.

    Italijoje, Pjemonto regione, Ortos ežere esanti Isola San Giulio siūlo ramesnę alternatyvą perpildytoms šiaurės Italijos ežerų kryptims. Nedidelė sala žinoma dėl sakralinio paveldo, vienuolyno aplinkos ir pasivaikščiojimo tako, kuris dažnai minimas kaip tylos ir ramybės patirtis.

    Pietų Italijos Apulijoje esantis Alberobelas turistus vilioja truliais, baltais akmeniniais nameliais su kūginiais stogais, kurie yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestelyje populiaru klaidžioti siaurose gatvelėse, o vietos virtuvė dažnai tampa ne mažiau svarbia kelionės dalimi nei architektūra.

    Graikijoje esanti Meteora išsiskiria vienu įspūdingiausių religinių kraštovaizdžių Europoje: vienuolynai, pastatyti ant aukštų uolų, buvo kuriami tarp XIV ir XVI amžių. Šiandien dalis vienuolynų tebėra veikiantys, o apylinkės traukia ir žygeivius dėl takų bei apžvalgos vietų.

    Visas 10-ukas ir ką verta žinoti

    Į 2026 metų rekomenduojamų Europos paslėptų perlų dešimtuką taip pat pateko Fiskardas Graikijoje, Kravicės kriokliai Bosnijoje ir Hercegovinoje, Monsarasas Portugalijoje, Resijos ežeras Italijoje ir Peružas Prancūzijoje. Bendras šių vietų bruožas – mažesnis masinio turizmo intensyvumas ir stiprus vietos identitetas.

    Planuojant kelionę verta įvertinti sezoniškumą: kai kurios kryptys geriausiai atsiskleidžia pavasarį ar rudenį, kai oras dar palankus, bet srautai mažesni. Tokios kelionės dažnai leidžia sutaupyti nakvynei, lengviau rasti vietą restoranuose ir patirti daugiau vietinės kasdienybės, o ne vien „top“ objektų maršrutą.

  • ES ir trys kandidatūros į FAO: Philas Hoganas tapo lyderiu, bet Briuseliui gresia skilimas

    ES ir trys kandidatūros į FAO: Philas Hoganas tapo lyderiu, bet Briuseliui gresia skilimas

    Europos Sąjunga pradėjo ankstyvą kovą dėl Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) vadovo posto, kuris atsilaisvins pasibaigus dabartinio generalinio direktoriaus kadencijai. Tai viena įtakingiausių JT agentūrų: ji formuoja tarptautines maisto saugos ir tvarios žemdirbystės gaires, vertina grėsmes badui ir dalyvauja nustatant pasaulinius standartus žuvininkystei bei miškų naudojimui.

    Šįkart ES viduje išryškėjo trys kandidatūros, o ryškiausiu favoritu laikomas buvęs Europos Komisijos narys iš Airijos Philas Hoganas. Tačiau pagrindinė rizika Briuseliui ta pati kaip ir ankstesniuose tarptautinių postų rinkimuose: jei valstybės narės nesusitars dėl vieno vardo, balsai gali išsisklaidyti ir postas atiteks kandidatui iš už ES ribų.

    Kas yra FAO ir kodėl postas svarbus

    FAO vadovas ketveriems metams gauna galimybę daryti įtaką globaliai maisto politikai, įskaitant maisto sistemų atsparumą klimato kaitai, tarptautinės prekybos taisyklių derinimą ir paramos mechanizmus regionams, kuriuose kyla maisto krizės. Agentūros sprendimai ir rekomendacijos yra reikšmingos tiek donorams, tiek valstybėms, kurios priklauso nuo tarptautinės pagalbos ar siekia plėsti žemės ūkio eksportą.

    Europai šis postas svarbus ir geopolitine prasme: FAO darbas tiesiogiai siejasi su maisto kainų stabilumu, tiekimo grandinių patikimumu bei taisyklėmis, kurios lemia konkurenciją pasaulio žemės ūkio rinkose. ES siekis turėti savo kandidatą vertinamas kaip bandymas sustiprinti įtaką JT sistemoje, ypač kai dėl tarptautinių institucijų krypties aktyviai varžosi didžiosios valstybės ir regionai.

    Trys ES kandidatai ir trys skirtingos strategijos

    Į ES vidinę atranką įsitraukė Airija, Ispanija ir Italija. Airijos kandidatas Philas Hoganas laikomas turinčiu aiškų startinį pranašumą dėl tarptautinių ryšių, patirties Europos Komisijoje bei aktyvios kampanijos dar prieš tai, kai kitos šalys aiškiai apsisprendė dėl savo kandidatų.

    Ispanija į kovą delegavo ilgametį žemės ūkio ministrą Luisą Planą, kuris, kaip vertinama, turi gerai organizuotą ir resursais paremtą kampaniją. Vis dėlto jam gali kliudyti neformali tarptautinių institucijų rotacijos logika, ypač susijusi su tuo, kad Romoje įsikūrusiose JT maisto institucijose aukščiausi postai dažnai suvokiami kaip tarpusavyje derinamas balansas.

    Italijos kandidatas Maurizio Martina šiuo metu dirba FAO vadovybės komandoje, todėl jo situacija jautresnė: atvira kampanija būnant organizacijos viduje gali kelti klausimų dėl interesų konflikto ir diplomatinio etiketo. Kita vertus, Italija turi papildomą svertą, nes būtent ji priima Romoje įsikūrusias JT maisto agentūras ir dažnai siekia, kad derybose dėl aukščiausių postų šalis neliktų be apčiuopiamos naudos.

    Hogano pranašumas ir reputacijos klausimas

    Philo Hogano kandidatūra išsiskiria tuo, kad jis, pasitraukęs iš Europos Komisijos 2020 metais po politinio skandalo Airijoje, šiandien vėl grįžta į tarptautinės politikos orbitą. Nors tokia biografijos detalė daugeliui kandidatų būtų rimtas trukdis, šiuo atveju svarstyklės krypsta į jo naudą dėl anksti pradėto darbo su diplomatais, plataus kontaktų tinklo ir matomos paramos kai kuriose sostinėse.

    Diplomatinėje arenoje svarbus ir politinis svoris ES viduje. Tarp trijų kandidatų Hoganas dažnai siejamas su platesne centro dešiniųjų parama, o tai gali būti reikšminga, kai galutinis sprendimas persikelia į ES lyderių lygmenį ir tampa didesnio paketo derybų dalimi.

    „Svarbiausia yra pasirinkti vieną kandidatą, nes kitaip galime pralaimėti, o laimės kandidatas iš už ES ribų“, – sakė Lenkijos žemės ūkio ministras Stefanas Krajewskis.

    Net jei ES sutars dėl vieno vardo, tai bus tik pirmas etapas. FAO generalinis direktorius renkamas slaptu balsavimu, kuriame dalyvauja JT valstybės narės, todėl kandidatams tenka ieškoti paramos Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, kur balsai dažnai lemia galutinį rezultatą. Šioje stadijoje svarbūs ne tik programiniai pažadai, bet ir ilgalaikiai dvišaliai ryšiai, paramos projektai bei pasitikėjimas, kad būsimas vadovas gebės išlaikyti organizacijos neutralumą.

    ES sprendimą gali apsunkinti tai, kad tarptautiniai postai neretai tampa platesnio politinio turgaus dalimi: vienas paskyrimas derinamas su kitais, o galutinis susitarimas pasiekiamas tik aukščiausio lygio susitikimuose. Jei kompromisas užsitęs, didėja tikimybė, kad ES į lemiamą balsavimą ateis susiskaldžiusi, o tai atvertų kelią konkurentams iš kitų regionų.

    Kol kas aišku viena: kova dėl FAO vadovo posto prasidėjo gerokai anksčiau nei oficialus finišo tiesiosios etapas, o Europos vienybė šioje dvikovoje gali būti ne mažiau svarbi nei bet kurio kandidato CV. Jei Briuselis nesugebės greitai susitelkti, strategiškai reikšmingas postas gali paslysti iš rankų net ir turint stiprų favoritą.

  • Pirma kelionė dviese: indeksas išrinko geriausias vietas poroms, o lyderis nustebins ne vieną

    Pirma kelionė dviese: indeksas išrinko geriausias vietas poroms, o lyderis nustebins ne vieną

    Kas lemia sėkmingą kelionę dviese?

    Pirma bendra kelionė poroms dažnai tampa rimtu išbandymu: skirtingi atostogų įpročiai, dienos ritmas ir lūkesčiai greitai išryškėja. Kelionėje tenka derinti kompromisus dėl maršruto, biudžeto, poilsio ir net elementarių dalykų, tokių kaip miegas ar asmeninė erdvė.

    Šį fenomeną pastaraisiais metais vis dažniau aptaria ir kelionių industrija: kelionė neretai pasirenkama kaip praktiškas būdas patikrinti suderinamumą realiomis sąlygomis. Būtent dėl to atsiranda įvairūs reitingai, bandantys ne tik įkvėpti, bet ir sumažinti pirmos kelionės stresą.

    Naujas indeksas: nuo saugumo iki minios streso

    Poroms skirtame Couples’ Holiday Success indekse kryptys vertinamos pagal kelis kriterijus: įperkamumą, saugumą, minios keliamą stresą, miego ir komforto sąlygas bei patirtis, kurios padeda stiprinti ryšį. Kiekviena vieta balais įvertinta pagal atskiras kategorijas, o galutinis rezultatas skaičiuotas kaip vidurkis.

    Indeksą pristatė santykių ir sekso terapeutė Georgina Vass, projektą įgyvendinusi kartu su mados prekės ženklu „Pour Moi“. Reitingo logika paprasta: pirmai kelionei parankiausios tos kryptys, kuriose lengviau išvengti konfliktų dėl tempo, nuovargio ir „per didelio programos“.

    Lyderis Europoje: Gardos ežeras

    Pirmą vietą reitinge užėmė Gardos ežeras Italijoje. Vertinime ši kryptis ypač gerai pasirodė dėl aplinkos, palankios ramiam laikui dviese, ir dėl komforto, kas pirmai kelionei neretai būna svarbiau nei intensyvus lankytinų objektų sąrašas.

    Gardos ežeras taip pat pristatomas kaip praktiškas pasirinkimas dėl patogaus susisiekimo iš didesnių miestų šiaurės Italijoje, todėl planuojant trumpesnes atostogas galima mažiau laiko skirti logistikai. Be to, lyginant su garsesnėmis kryptimis, čia paprastai lengviau rasti ramesnių vietų be didžiausių turistų srautų.

    „Pirmai kelionei svarbiausia sumažinti kasdienio ritmo trintį ir turėti erdvės tiesiog pabūti kartu“, – sakė Georgina Vass.

    Kur dar verta vykti pirmai kelionei?

    Antrą vietą reitinge užėmė Bledo ežeras Slovėnijoje, vertinamas dėl vaizdingos aplinkos ir paprasto atostogų formato: pasivaikščiojimai, apžvalgos taškai ir galimybė neskubant planuoti dieną. Tokios kryptys dažnai tinka poroms, kurios nori romantiško fono, bet nenori persitempti.

    Trečioje vietoje atsidūrė Essaouira Maroke, išsiskyrusi aukštu įperkamumo įvertinimu. Toliau rikiuojasi Giethoorn Nyderlanduose, garsėjantis „be automobilių“ patirtimi, ir Kotoras Juodkalnijoje, kur atostogos derina senamiesčio maršrutus su panoraminiais vaizdais nuo tvirtovės.

    Į indekso dvidešimtuką taip pat pateko Tulum Meksikoje, Santorinis Graikijoje, Amalfio pakrantė ir Venecija Italijoje, Dubrovnikas Kroatijoje, Kiotas Japonijoje, Madeira Portugalijoje, Zanzibaras Tanzanijoje ir Farerų salos Danijoje. Bendras vardiklis aiškus: kryptys, kuriose lengva derinti poilsį, pasivaikščiojimus ir vieną kitą ryškesnę patirtį, dažniau laikomos saugiu pasirinkimu pirmoms atostogoms dviese.

  • Meloni užsienio politikos posūkis: ar Italija tolsta nuo Izraelio ir JAV, o artėja prie ES linijos?

    Meloni užsienio politikos posūkis: ar Italija tolsta nuo Izraelio ir JAV, o artėja prie ES linijos?

    Įtampos ženklai Romoje

    Italijos premjerės Giorgios Meloni vadovaujama Vyriausybė pastaraisiais mėnesiais siunčia signalų, kurie Vašingtone ir Jeruzalėje skaitomi kaip atsargus, bet apčiuopiamas tono pasikeitimas. Roma tradiciškai laikoma artima JAV ir Izraelio partnere, tačiau vieši pareiškimai ir kai kurie sprendimai verčia klausti, ar prasideda naujas etapas.

    Diskusijos suintensyvėjo po kelių epizodų, kai Italijos pozicija ne visai sutapo su politikų, laikomų Meloni ideologiškai artimais, kryptimi. Tai ypač išryškėjo vertinant karą Artimuosiuose Rytuose ir augančią politinę įtampą transatlantiniuose santykiuose.

    Sankcijų tema ir konfliktas su Netanyahu kabinetu

    Vienu ryškiausių lūžio taškų tapo Europoje atsinaujinusios kalbos apie sankcijas Izraelio nacionalinio saugumo ministrui Itamarui Ben-Gvirui. Itališkoje politinėje darbotvarkėje tai pristatoma kaip reakcija į viešumoje aptarinėtą vaizdo įrašą, kuriame ministras, kritikų teigimu, žemino sulaikytus aktyvistus.

    Šis epizodas įsiliejo į platesnį kontekstą: dalis Europos sostinių vis garsiau reikalauja griežtesnio spaudimo Izraelio Vyriausybei dėl karo veiksmų regione, o Italijai tenka balansavimo užduotis. Roma vienu metu siekia išlaikyti saugumo partnerystę ir neatsidurti priešingoje ES daugumos pusėje, kai Briuselyje auga raginimai griežtinti politiką.

    Trintis su Trumpu ir Hormūzo klausimas

    Įtampa juntama ir santykiuose su Donaldu Trumpu, kuris, anot viešų pasisakymų, kritiškai reagavo į Meloni laikyseną Vatikano atžvilgiu. Italijos premjerė Trumpo pareiškimus apie popiežių Leoną XIV yra pavadinusi nepriimtinais, taip rizikuodama prarasti dalį politinės „chemijos“, kuri anksčiau buvo matoma dešinės lyderių susitikimuose.

    Dar reikšmingesniu signalu laikomas Romos nenoras sekti Trumpo raginimais dėl karinio atsako prieš Iraną, kai buvo keliama Hormūzo sąsiaurio saugumo tema. Italijai, kaip ir kitoms ES valstybėms, šis maršrutas svarbus dėl energijos ir prekybos srautų, tačiau Roma akivaizdžiai vengia veiksmų, kurie galėtų įtraukti į eskalaciją.

    Italijos vidaus politikoje – dvi stovyklos

    Viešoje diskusijoje išryškėjo skirtingi požiūriai, atspindintys Italijos vidaus politikos įtampą. Parlamento narys Arturo Scotto teigė, kad Meloni ilgą laiką siekė veikti kaip patikima sąjungininkė, tačiau tai neapsaugojo nuo griežtesnio Trumpo tono.

    „Kai elgiesi kaip padavėjas, šeimininkas galiausiai ir elgiasi su tavimi kaip su padavėju. Taip nutiko Giorgiai Meloni: kai ji pabandė bent šiek tiek atsitraukti nuo Donaldo Trumpo, jis priminė, kas čia vadovauja“, – sakė Arturo Scotto.

    Tuo metu Lygos senatorius Claudio Borghi skeptiškai vertino ekonominių sankcijų idėją ir pabrėžė prekybinę logiką. Jo teigimu, jei Italija turi prekybos perteklių su Izraeliu, griežtos priemonės gali smogti pačiai Italijos ekonomikai, o ne tik politiniams adresatams.

    „Ekonominės sankcijos dažnai atsisuka atgal. Problema ta, kad Italija su Izraeliu turi prekybos perteklių, tad iš esmės baustume patys save“, – sakė Claudio Borghi.

    Kas toliau: kosmetika ar strategija?

    Kol kas sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar tai ilgalaikės strategijos pradžia, ar tik taktiniai manevrai, skirti išvengti konfliktų ES viduje ir suvaldyti visuomenės nuotaikas. Italijos užsienio politika tradiciškai remiasi pragmatizmu: saugumo garantijos iš JAV, ekonominiai interesai Viduržemio jūros regione ir būtinybė derinti pozicijas su Briuseliu.

    Vis dėlto keli sutapę signalai leidžia kalbėti apie atsargesnį, labiau europietišką balansavimą. Jei įtampa Artimuosiuose Rytuose augs, o transatlantinėje politikoje stiprės neapibrėžtumas, Romai gali tekti dar aiškiau apsibrėžti, kuriame aljanse ir kuriomis temomis ji renkasi lyderystę, o kur – kompromisą.

  • Zarasų krašto sportininkė Arina po pergalės Taline ruošiasi sportinės akrobatikos stovyklai Italijoje

    Zarasų krašto sportininkė Arina po pergalės Taline ruošiasi sportinės akrobatikos stovyklai Italijoje

    Zarasų rajono savivaldybėje apsilankė jaunoji sportininkė Arina kartu su mama. Jos atvyko padėkoti merei Nijolei Guobienei už suteiktą paramą, kuri leis Arinai rugpjūtį dalyvauti sportinės akrobatikos stovykloje Italijoje.

    Arina treniruojasi Visagino sporto centre, kur lanko sportinės akrobatikos užsiėmimus. Savivaldybė pabrėžia, kad šią sporto šaką Visagine atranda ir daugiau vaikų iš Zarasų krašto, o tai rodo augantį jaunimo įsitraukimą į aktyvią veiklą.

    Tarptautinė patirtis ir tobulėjimas

    Sportinės akrobatikos stovyklos užsienyje dažniausiai tampa svarbiu žingsniu jauniems sportininkams, nes suteikia galimybę treniruotis intensyviau, susipažinti su kitų šalių rengimo metodais ir gauti daugiau praktikos dirbant su skirtingais treneriais.

    Tokios patirtys ypač reikšmingos augant meistriškumui, kai sportininkai siekia tvirtesnės technikos, didesnio stabilumo atliekant elementus ir geresnio pasirengimo varžybų sezonui. Savivaldybės atstovai akcentuoja, kad parama jaunimui dažnai lemia, ar talentingi vaikai turi galimybių dalyvauti tokio lygio programose.

    Pergalė Taline papildė pasiekimus

    Susitikimo metu Arina su mama pasidalijo ir dar viena džiugia žinia: sportininkė su komanda iškovojo pirmą vietą Taline vykusiame sportinės akrobatikos konkurse KevadAkro 2026 in Tallinn. Pasak savivaldybės, šis rezultatas tapo reikšmingu įvertinimu nuoseklaus darbo treniruotėse.

    Merė Nijolė Guobienė pasveikino Ariną su pergale ir palinkėjo sėkmės ruošiantis artėjančiai stovyklai Italijoje. Taip pat pabrėžta, kad tokie pasiekimai primena, kaip svarbu laiku pastebėti jaunuosius talentus ir suteikti jiems sąlygas augti bei garsinti savo kraštą.

  • Italų narų tragedija Maldyvuose: gelbėtojai atskleidė, kas nutiko 50 metrų gylyje

    Italų narų tragedija Maldyvuose: gelbėtojai atskleidė, kas nutiko 50 metrų gylyje

    Maldyvuose žuvę penki Italijos piliečiai, kaip manoma, galėjo pasiklysti tyrinėdami povandeninį urvą. Taip teigė organizacijos, dalyvavusios kūnų paieškoje ir iškėlime, atstovai.

    Italijos užsienio reikalų ministerija anksčiau skelbė, kad narai dingo mėgindami tyrinėti urvus maždaug 50 metrų gylyje. Tokiuose gyliuose dėl slėgio ir dekompresijos reikalavimų klaidos kaina būna ypač didelė.

    Kas, anot gelbėtojų, įvyko urve

    Pirminė įvykių rekonstrukcija rodo, kad urvas, į kurį įplaukė narai, buvo sudarytas iš trijų didesnių kamerų, sujungtų siaurais praėjimais. Paiešką komplikavo gylis ir ribotos galimybės ilgai dirbti dėl dekompresinių sustojimų.

    Su paieška siejama organizacija „Dan Europe“ nurodė, kad urvo pradžioje yra erdvi, natūraliai apšviesta ertmė, iš kurios tęsiasi apie 30 metrų ilgio koridorius. Toliau, už smėlio sankasos, prasideda kita patalpa be natūralios šviesos, kur orientacija gali sparčiai pablogėti.

    „Iš ten nebuvo kaip išeiti“, – sakė „Dan Europe“ atstovė Laura Marroni.

    Jos teigimu, smėlio sankasa galėjo tapti klaidinančiu orientyru: įplaukti į gilesnę dalį galėjo būti nesunku, tačiau apsisukus praėjimas gali „dingti“ iš matymo lauko. Pranešta, kad narų kūnai rasti kitame, trumpesniame koridoriuje, į kairę nuo smėlio sankasos.

    „Sugrįžti būtų buvę labai sunku, ypač turint ribotą oro atsargą, galėjo likti apie 10 minučių ar net mažiau“, – sakė L. Marroni.

    Žuvo ir gelbėtojas

    Per paieškos operaciją taip pat žuvo Maldyvų nacionalinių gynybos pajėgų gelbėtojas, seržantas majoras Mohammedas Mahdi. Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani dėl jo žūties pareiškė užuojautą Maldyvų kolegai.

    „Šias gedulo dienas Italijoje dar labiau apsunkina žinia, kad vienas iš jūsų drąsių kariškių, seržantas majoras Mohammedas Mahdi, žuvo bandydamas iškelti mūsų tautiečių kūnus“, – sakė A. Tajani.

    „Ši tragedija suvienija Italiją ir Maldyvus bendrame liūdesyje ir pagarboje aukoms“, – pridūrė jis.

    Kodėl urvinis nardymas laikomas itin pavojingu

    Specialistai pabrėžia, kad urvų nardyme riziką didina siauri praėjimai, nuosėdos, kurios gali staiga sumažinti matomumą, ir sudėtinga navigacija be natūralios šviesos. Papildomą įtampą kelia ir tai, kad dideliame gylyje bet koks delsimasis reiškia greitesnį oro atsargų mažėjimą bei ilgesnius privalomus dekompresinius sustojimus kylant.

    Italijos institucijos ir vietos tarnybos toliau aiškinasi tikslias tragedijos aplinkybes, vertinami narų maršrutai, įranga ir sprendimai po vandeniu. Gelbėjimo operacijose dalyvavusių komandų pateikiama pirminė rekonstrukcija kol kas laikoma viena iš pagrindinių versijų.

  • Italijos saulės parke po moduliais – skirtingi mikroklimatai: dirvožemio gyviai gyvena skirtingai

    Italijos saulės parke po moduliais – skirtingi mikroklimatai: dirvožemio gyviai gyvena skirtingai

    Saulės elektrinės keičia ne tik elektros gamybą, bet ir sąlygas žemėje po moduliais. Italijoje viename saulės parke mokslininkai ištyrė siauras dirvožemio juostas tarp eilių ir nustatė, kad net kelių metrų atstumu susidaro labai skirtingos aplinkos.

    Tyrėjai tikėjosi įprastų pokyčių, susijusių su šešėliu, šiluma ir drėgme. Vis dėlto rezultatai parodė daugiau: po tais pačiais saulės moduliais dirvožemio smulkieji bestuburiai skyrėsi pagal tai, kurioje panelių pusėje gyvena.

    Kaip susidaro skirtingos zonos

    Saulės modulių metamas šešėlis dalį dienos palaiko žemesnę dirvos temperatūrą ir ilgiau išlaiko drėgmę po lietaus. Tuo metu atviresnėse tarpueilių vietose dirvožemis greičiau įkaista ir sparčiau išdžiūsta, ypač vasarą, kai saulės spinduliuotė intensyvi.

    Tokie skirtumai atsiranda gana greitai ir veikia ne vien paviršių. Kinta ir augalijos danga, o kartu ir organinių liekanų kiekis dirvoje, todėl susiformuoja tarsi keli mikrohabitatų tipai vienoje, iš pažiūros vienodoje teritorijoje.

    Kas yra tie nematomi gyventojai

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta dirvožemio mikrobestuburiams, pavyzdžiui, šokliukams ir erkėms. Šie organizmai plika akimi dažnai nepastebimi, tačiau jie svarbūs skaidant organinę medžiagą ir palaikant maisto medžiagų apytaką.

    Vėsesnėse ir drėgnesnėse vietose po moduliais dažniau aptinkamos drėgmę mėgstančios rūšys, o atviresnėse, sausesnėse zonose dominuoja karščiui atsparesni organizmai. Kitaip tariant, saulės parkas sukuria dirvožemiui skirtingas gyvenimo sąlygas, kurios „atrūšiuoja“ bendrijas.

    Kodėl tai svarbu planuojant saulės parkus

    Didėjant saulės energetikos mastui Europoje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik kraštovaizdžiui ar paukščiams, bet ir tam, kas vyksta dirvožemyje. Dirvožemio gyvybė svarbi ir anglies kaupimui, ir dirvos derlingumui, todėl net nedideli mikroklimato pokyčiai gali turėti platesnių pasekmių.

    Mokslininkų įžvalgos rodo, kad saulės parkų projektavime gali būti verta numatyti sprendimus, padedančius išlaikyti dirvožemio stabilumą: valdyti augalijos dangą, mažinti perdžiūvimą atvirose zonose ir stebėti dirvožemio būklę ne tik įrengimo pradžioje, bet ir vėliau.

    Tyrimas pabrėžia paprastą, bet reikšmingą faktą: dvi dirvos dėmės, kurias skiria keli metrai, po saulės moduliais gali virsti visiškai skirtingomis buveinėmis. O tai reiškia, kad energetikos infrastruktūra „perrašo“ ne tik vaizdą virš žemės, bet ir nematomą gyvenimą po ja.

  • „Ferrari“ pristatė 550 000 eurų elektromobilį: internete juokiasi, akcijos krito 7,8 proc.

    „Ferrari“ pristatė 550 000 eurų elektromobilį: internete juokiasi, akcijos krito 7,8 proc.

    „Ferrari“ pirmadienį Romoje pristatė pirmąjį visiškai elektrinį savo automobilį „Luce“. Penkiavietis modelis, kurio kaina siekia apie 550 000 eurų, iškart tapo vienu brangiausių serijinių elektromobilių rinkoje.

    Tačiau džiaugsmą netrukus pakeitė kritika: socialiniuose tinkluose automobilio dizainas pradėtas lyginti su „Nissan Leaf“ ir pigesniais „Toyota“ modeliais. Investuotojų reakcija taip pat buvo aštri: prekybos Milane metu „Ferrari“ akcijos buvo smukusios iki 7,8 proc.

    Interneto verdiktas ir politika

    Kritika apsiribojo ne vien anoniminiais komentarais. Buvęs Italijos pramonės ministras Carlo Calenda, kadaise dirbęs „Ferrari“, naujieną pavertė platesne ataka prieš įmonės vadovą Johną Elkanną ir jo sprendimus.

    Politikas teigė, kad „Luce“ esą yra įžeidimas markės gerbėjams ir kartu simbolizuoja, kaip silpnėja Italijos pramonės pamatai. Tokie pasisakymai greitai išplito, o diskusija persimetė nuo dizaino prie strategijos ir identiteto klausimų.

    Ką žada „Luce“ technika

    Techninė pusė, sprendžiant iš pristatymo, skirta nutildyti skeptikus. „Ferrari“ nurodo, kad „Luce“ turi keturis elektros variklius, po vieną kiekvienam ratui, o bendra galia viršija 1 000 arklio galių.

    Skelbiama, kad automobilis iki 100 kilometrų per valandą įsibėgėja per 2,5 sekundės, o maksimalus greitis viršija 310 kilometrų per valandą. Taip pat akcentuojamas praktiškumas: penkios sėdimos vietos ir 600 litrų bagažinė, kas „Ferrari“ pasaulyje nėra įprastas prioritetas.

    Kas slypi už dizaino ir garso

    „Luce“ dizainas kurtas bendradarbiaujant su buvusiu „Apple“ dizaino vadovu Jony Ive ir jo kolektyvu „LoveFrom“. Glotnus, stikliškas kėbulas ryškiai nutolsta nuo tradiciškai raumeningų „Ferrari“ siluetų, todėl daliai gerbėjų jis tapo sunkiai atpažįstamas.

    Gamintojas bandė iš anksto suvaldyti ir kitą jautrią temą, elektromobilių skleidžiamą garsą. „Ferrari“ teigia penkerius metus kūrusi akustinę sistemą, kuri fiksuoja ir sustiprina elektros pavaros skleidžiamą ūžesį, vietoj to, kad dirbtinai imituotų vidaus degimo variklio riaumojimą.

    „„Ferrari Luce“ nėra atsakas į pokyčius. Tai sąmoningas sprendimas vesti į priekį tai, kas ateina“, – sakė Johnas Elkannas.

    Užsakymai, kaip skelbiama, pradėti priimti nuo pirmadienio, o pirmieji pristatymai planuojami dar iki metų pabaigos. Rinkoje, kur prestižiniai gamintojai vis aktyviau elektrifikuoja modelių gamą, „Ferrari“ žingsnis gali tapti lūžio tašku, tačiau pirmosios reakcijos rodo, kad kova vyks ne tik dėl technologijų, bet ir dėl prekės ženklo įvaizdžio.

  • Italijoje autostradose veikia „Tutor“: matuoja vidutinį greitį ir fiksuoja daugiau pažeidimų

    Italijoje autostradose veikia „Tutor“: matuoja vidutinį greitį ir fiksuoja daugiau pažeidimų

    Italijos autostradose vairuotojai vis dažniau susiduria ne tik su įprastais greičio matuokliais, bet ir su vadinamuoju „Tutor“ – vidutinio greičio matavimo sistema, veikiančia ištisuose kelio ruožuose. Ji fiksuoja automobilį įvažiuojant į kontroliuojamą atkarpą ir dar kartą jos pabaigoje, o tada apskaičiuoja vidutinį greitį.

    Skirtingai nei pavienis fotoradaras, toks sprendimas „baudžia“ ne už trumpą akceleraciją viename taške, o už viso ruožo važiavimo tempą. Dėl to taktika pristabdyti prie kameros ir vėl smarkiai greitėti tampa mažiau veiksminga, ypač didelio eismo intensyvumo trasose.

    Kas pasikeitė su „Tutor 3.0“?

    Naujausia sistemos versija „Tutor 3.0“, diegiama nuo 2025 metų, nebėra skirta vien greičio kontrolei. Italijos kelių infrastruktūroje ji naudojama ir kitų pavojingų pažeidimų fiksavimui, siekiant sumažinti avaringumą ir drausminti vairavimo kultūrą.

    Pranešama, kad sistema gali registruoti rizikingus manevrus, netinkamą atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio ir neteisėtą važiavimą avarine juosta. Praktikoje tai reiškia, kad kontrolė apima ne tik greitį, bet ir elgesį sraute, ypač ten, kur dažni staigūs persirikiavimai.

    Kuriuose keliuose tikimybė didžiausia?

    „Tutor“ pirmiausia taikomas labiausiai apkrautose Italijos autostradose, įskaitant pagrindinius tranzitinius ir atostogų maršrutus. Tarp dažnai minimų krypčių yra A1 ašis iš Milano per Boloniją, Florenciją ir Romą į Neapolį, taip pat A4, jungianti Turiną, Milaną ir Veneciją.

    Kontrolė minima ir A14, einančioje palei Adrijos jūros pakrantę, bei A23, vedančioje Palmanovos kryptimi link Tarvizio. Skelbiama, kad Autostrade per l’Italia tinkle vidutinio greičio kontrolė apima apie 2 500 kilometrų ir daugiau nei 260 matavimo įrenginių.

    Kaip veikia kontrolė ir kada ji aktyvi?

    Italijos praktikoje matavimo infrastruktūra gali stovėti nuolat, tačiau ne kiekviena atkarpa visada būna aktyvi. Sistemos įjungimas gali priklausyti nuo eismo intensyvumo, saugumo poreikių ar organizacinių sprendimų, todėl vairuotojui svarbiausia laikytis taisyklių viso ruožo metu.

    Taip pat pabrėžiama, kad sistema veikia ir naktį, ir esant lietui ar rūkui, o kai dėl oro sąlygų greitis autostradoje sumažinamas iki 110 kilometrų per valandą, kontrolė prisitaiko prie naujo limito. Įranga atpažįsta skirtingas transporto priemones, įskaitant motociklus, lengvuosius automobilius, autobusus ir sunkvežimius.

    Vairuotojams, keliaujantiems iš užsienio, svarbu žinoti ir tai, kad Italijoje naktį baudos už greičio viršijimą gali būti didesnės maždaug trečdaliu. Be to, šalyje dažnai taikomos ne fiksuotos sumos, o baudos intervalai, o galutinę sankciją lemia pareigūnų vertinimas bei situacijos aplinkybės.

    Už greičio viršijimą iki 10 kilometrų per valandą baudos paprastai siekia nuo 42 iki 173 eurų, viršijus 10–40 kilometrų per valandą – nuo 173 iki 694 eurų. Viršijimas 40–60 kilometrų per valandą gali kainuoti nuo 543 iki 2 170 eurų, o daugiau nei 60 kilometrų per valandą – nuo 845 iki 3 382 eurų.

    Griežtai vertinamas ir per mažas atstumas iki priekyje važiuojančios transporto priemonės, ypač autostradose, kur greičiai dideli. Už vadinamąjį važiavimą ant „bamperio“ ar pavojingą lenkimą baudos gali siekti kelis šimtus eurų, o už kai kuriuos lenkimo pažeidimus sankcijos prasideda maždaug nuo 85 eurų.