CP v2

Tag: Italija

  • Invaziniai azijiniai maldininkai plinta Europoje: mokslininkai įspėja dėl žalos vietiniams vabzdžiams

    Europoje sparčiai plinta dvi didelių azijinių maldininkų rūšys, kurios, mokslininkų vertinimu, tampa realia grėsme vietinėms ekosistemoms. Tyrėjai teigia, kad šie plėšrūs vabzdžiai į žemyną pateko atsitiktinai maždaug prieš dešimtmetį, o pastaraisiais metais jų populiacijos ėmė augti itin greitai.

    Daugiausia naujų radaviečių fiksuojama pietų Prancūzijoje ir šiaurės Italijoje, kur šiltesnis klimatas ir urbanizuotos teritorijos sudaro palankias sąlygas įsitvirtinti. Specialistai pabrėžia, kad tai atspindi platesnę tendenciją: dėl klimato kaitos daugelis invazinių rūšių lengviau peržengia natūralias geografines ribas ir plečia arealą į šiaurę.

    Tyrime, kurį koordinavo italų entomologas Roberto Battistonas, akcentuojama, kad šios rūšys yra universalūs plėšrūnai ir pasižymi dideliu reprodukciniu potencialu. Vienas kiaušinėlių kokoną primenantis dėtis vidutiniškai gali duoti apie 200 jauniklių, o tai yra beveik dvigubai daugiau nei įprastai susilaukia vietiniai europiniai maldininkai.

    Augimą dar labiau spartina tai, kad jaunikliai rečiau suėda vienas kitą, todėl iki brandos išgyvena didesnė dalis individų. Tokia kombinacija reiškia, kad net ir santykinai nedidelis pradinis skaičius per kelis sezonus gali virsti reikšminga populiacija, ypač jei sąlygos švelnios ir pakanka grobio.

    Mokslininkai įspėja, kad invaziniai maldininkai kelia grėsmę ne tik kitoms maldininkų rūšims, bet ir platesniam vietinių vabzdžių spektrui. Jie aktyviai medžioja apdulkintojus, įskaitant medunešes bites, o tai gali turėti netiesioginį poveikį augalų apdulkinimui ir visoms su tuo susijusioms mitybinėms grandinėms.

    Be vabzdžių, fiksuojami ir atvejai, kai šie plėšrūnai sugaudo smulkius stuburinius, pavyzdžiui, varles ar driežus. Ypatingas nerimas siejamas su Viduržemio jūros salomis, kur yra daug endeminių rūšių, todėl papildomas plėšrūnas gali greitai pakeisti trapų ekologinį balansą.

    Tyrėjų surinkti stebėjimai parodė ir netikėtą faktą: dažniausiai užfiksuoti stuburiniai plėšrūnai, sėkmingai sumedžiojantys invazinius maldininkus, yra naminės katės. Duomenyse nurodoma, kad katės sudarė apie 45 proc. patvirtintų sėkmingos medžioklės atvejų.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį į svarbų niuansą: katės neskiria invazinių ir vietinių rūšių, todėl kartu gali mažinti ir europinių maldininkų populiacijas, kurios kai kuriose vietovėse jau patiria spaudimą. Tai reiškia, kad vien natūralūs plėšrūnai problemos neišsprendžia, o situacija gali tapti dar kompleksiškesnė.

    Entomologai pabrėžia, kad invazinių rūšių plitimą dažnai skatina du veiksniai: šylantis klimatas ir žmogaus kuriamos buveinės. Miestuose bei priemiesčiuose dažnai būna šilčiau, yra daugiau slėptuvių ir skirtingų mikrobuveinių, o apšvietimas ir želdynai pritraukia vabzdžius, kurie tampa lengvu grobiu.

    „Jie juda vis toliau į šiaurę dėl klimato kaitos“, – sakė Roberto Battistonas.

    Mokslininkų vertinimu, šis atvejis yra dar vienas priminimas, kad žmogaus veikla ir klimato pokyčiai naikina natūralius barjerus, kurie anksčiau stabdė invazinių rūšių įsitvirtinimą. Tolimesnė stebėsena ir ankstyvas aptikimas tampa kritiškai svarbūs, kad poveikis vietinėms rūšims būtų kuo mažesnis.

  • Lietuviai jos suvalgo vos keliasdešimt gramų, o Italija išgraibsto: viena sveikiausių mėsų

    Aviena ir ėriena Lietuvoje iki šiol dažnai lieka nišiniu pasirinkimu, nors Europoje šios mėsos paklausa didelė. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tinkamai paruošta ėriena gali būti liesa, maistinga ir lengvai pritaikoma kasdieniam meniu.

    Žemės ūkio sektoriaus statistika rodo, kad vidutinis vartojimas kai kuriose Vidurio Europos šalyse tesiekia keliasdešimt gramų per metus vienam žmogui. Tuo metu pietų Europoje, ypač Graikijoje, Ispanijoje ar Prancūzijoje, aviena ir ėriena dažnai skaičiuojama kilogramais.

    Lietuvoje užauginta ėriena tarptautinėje rinkoje vertinama kaip aukštesnės pridėtinės vertės produktas, todėl reikšminga jos dalis keliauja eksportui. Vienas svarbiausių pirkėjų dažnai įvardijama Italija, kur prieš didžiąsias pavasario šventes ėriena tradiciškai turi stiprią paklausą.

    Ši mėsa skiriasi nuo jautienos ar kiaulienos ne tik skoniu, bet ir maistine sudėtimi. Ėriena, ypač iš jaunesnių gyvulių, paprastai būna minkštesnė, turi mažiau jungiamojo audinio ir gali būti lengviau virškinama, o joje esantys baltymai svarbūs raumenų masei ir sotumui.

    Mitybos požiūriu svarbus ir mikroelementų profilis: avienoje bei ėrienoje dažnai aptinkama geležies, cinko, seleno, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie riboja perdirbtos mėsos produktus, bet ieško maistingų alternatyvų.

    Didžiausias barjeras pirkėjams dažnai yra baimė, kad mėsa bus kieta arba turės intensyvų kvapą. Virtuvės profesionalai pataria rinktis šviežią, kokybiškai subrandintą mėsą, neperkepti ir derinti su prieskoniais, kurie natūraliai papildo skonį, pavyzdžiui, rozmarinu, čiobreliu, česnaku ar citrina.

    Jei norisi paprasto starto, saugiausias pasirinkimas yra lėtesnis kepimas žemesnėje temperatūroje arba troškinimas, nes taip mėsa tampa minkšta ir sultinga. Be to, didėjant susidomėjimui tvarumu ir aiškia kilme, vis daugiau pirkėjų renkasi mėsą, kurios tiekimo grandinė skaidri, o ūkiai orientuojasi į gyvūnų gerovę.

  • Atostogų kainų žemėlapis: kur Europoje pigiausia valgyti, miegoti ir kodėl Turkija stebina

    Atostogų kainų žemėlapis: kur Europoje pigiausia valgyti, miegoti ir kodėl Turkija stebina

    Planuojant vasaros atostogas, tas pats vakarienės, viešbučio ar gėrimų krepšelis skirtingose šalyse gali kainuoti kardinaliai nevienodai. Naujausias kainų lygių palyginimas, paremtas Eurostato duomenimis, rodo aiškius laimėtojus ir netikėtas išimtis populiariausiose Europos kryptyse.

    Analizėje vertintos septynios keliautojų itin mėgstamos šalys: Prancūzija, Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija, Kroatija ir Turkija. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra konkrečios kelionės biudžetas, o nacionaliniai vidurkiai, todėl kurortuose kainos dažnai būna aukštesnės nei šalies statistinis vidurkis.

    Bendras kainų lygis

    Eurostato naudojamas namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek kainuotų toks pats prekių ir paslaugų krepšelis skirtingose šalyse. Jei Europos Sąjungos vidurkis laikomas 100, matyti, kur atostogų pinigai nuperka daugiausia.

    Pagal bendrą indeksą pigiausia iš vertintų krypčių yra Turkija: krepšelis, kuris Europos Sąjungoje vidutiniškai kainuoja 100, Turkijoje siekia 59,6. Tuo metu brangiausia tarp lygintų šalių yra Prancūzija su 100,3, t. y. vos kiek virš vidurkio.

    Kitų šalių rodikliai taip pat žemiau Europos Sąjungos vidurkio: Italija siekia 97,1, Ispanija 91,6, Graikija 87,4, Portugalija 86,6, Kroatija 78,4. Tokie skirtumai keliautojams reiškia, kad net ir nekeičiant kelionės trukmės, kasdienės išlaidos gali skirtis dešimtimis procentų.

    Viešbučiai ir restoranai

    Keliautojams ypač svarbi „restoranų ir viešbučių“ kategorija, apimanti maitinimą įstaigose ir apgyvendinimą mokamose vietose. Joje matomas ryškus kontrastas tarp Vakarų ir Pietų Europos krypčių.

    Brangiausia šioje grupėje yra Prancūzija, kurios indeksas siekia 116, o Italija seka su 110,8. Tai reiškia, kad paslaugų krepšelis, kurio Europos Sąjungos vidurkis yra 100, šiose šalyse atsieina atitinkamai 116 ir 110,8.

    Geriausią vertę šioje kategorijoje siūlo Portugalija, kurios indeksas yra 73,6, o Turkija išlieka žemiau 80 ir siekia 78,3. Ispanija ir Graikija taip pat patrauklios: jų rodikliai atitinkamai 85,4 ir 86,1, Kroatija yra kiek aukščiau su 89,6.

    Maistas ir alkoholis

    Maisto kainos tarp lygintų šalių išsiskiria mažiau nei apgyvendinimas, tačiau yra viena ryški išimtis. Prancūzijoje maisto krepšelis siekia 107,9, taigi yra 7,9 proc. virš Europos Sąjungos vidurkio.

    Turkijoje tas pats maisto krepšelis kainuoja 75,6, o Ispanija yra vienintelė kita šalis, esanti žemiau vidurkio su 94,6. Likusiose šalyse maisto kainos dažniausiai balansuoja netoli Europos Sąjungos atskaitos taško.

    Didžiausia staigmena keliautojams yra alkoholis: Turkijoje alkoholinių gėrimų kainų lygio indeksas siekia 210,2, daugiau nei dvigubai virš Europos Sąjungos vidurkio. Tarp lygintų šalių po Turkijos seka Graikija su 154 ir Kroatija su 133,9, o pigiausia alkoholiui yra Italija su 81,9.

    Nealkoholinių gėrimų skirtumai mažesni, tačiau vis tiek apčiuopiami: nuo 81,8 Italijoje iki 133,5 Kroatijoje. Planuojantiems biudžetą tai signalas, kad pigesnė bendra kryptis nebūtinai reiškia pigesnius barus ar vakarinius gėrimus.

    Galiausiai tabako kainų indeksas tarp šalių svyruoja itin plačiai: nuo 25,4 Turkijoje iki 191,1 Prancūzijoje. Viešajam transportui palyginime pigiausia taip pat Turkija su 68,3, o vienintelė virš Europos Sąjungos vidurkio esanti šalis šioje kategorijoje yra Prancūzija su 112,8.

    Šie rodikliai neįvertina keliautojų pajamų ir perkamosios galios, todėl realus brangumo pojūtis skirtingiems turistams gali būti nevienodas. Vis dėlto kainų lygio indeksai suteikia tvirtą pagrindą palyginti kryptis ir suprasti, kur labiausiai tikėtina sutaupyti apgyvendinimui bei maitinimui, o kur netikėtai išaugs gėrimų sąskaita.

  • „Axpo“ pirmąkart įleido biometaną į Italijos dujų tinklą: iki pilnos galios liko keli mėnesiai

    Šveicarijos energetikos grupė „Axpo“ pranešė pirmą kartą įleidusi į Italijos nacionalinį dujų tinklą biometaną, pagamintą bendrovei priklausančioje gamykloje Grotolėje, Pietų Italijoje. Įmonės teigimu, objektas pradėjo veiklą po to, kai projektas buvo perimtas 2024 metais kaip statybai parengta iniciatyva.

    Pasak „Axpo“, iki visiškos operacinės galios gamyklai gali prireikti iki šešių mėnesių. Pasiekus pilną pajėgumą, įrenginys turėtų pagaminti apie 45 GWh atsinaujinančios energijos per metus, o tai atitinka reikšmingą žaliųjų dujų kiekį regiono rinkoje.

    Kaip gaminamas biometanas?

    Grotolės įrenginys biometaną gamina iš vietos ūkių tiekiamų žemės ūkio šalutinių produktų. Tokia žaliava naudojama biodujoms išgauti, o vėliau jos išvalomos iki gamtinių dujų kokybės standarto biometano, tinkamo tiekti į dujų tinklą.

    „Axpo“ pažymi, kad be mažesnės taršos dujų, procese taip pat susidaro perdirbtos maistinės medžiagos, kurios gali būti naudojamos kaip trąšos. Toks modelis laikomas vienu iš būdų stiprinti žiedinę ekonomiką žemės ūkyje ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Kas pirks pagamintas dujas?

    Bendrovė nurodo, kad dėl biometano tiekimo pasirašyta ilgalaikė dujų supirkimo sutartis su popieriaus pramonės įmone „Cartiere del Garda“. Tokie susitarimai energetikos rinkoje paprastai padeda užtikrinti stabilesnes pajamas gamintojui ir sumažinti kainų svyravimų riziką pirkėjui.

    „Biometanas atlieka esminį vaidmenį Europos energetikos transformacijoje, o Grotolės projektas yra vienas mūsų augimo strategijos ramsčių“, – sakė „Axpo“ atstovas Andy Heiz.

    „Pirmųjų dujų įleidimas į tinklą yra daugiau nei technologinė sėkmė. Tai įrodymas, kad mūsų biometano strategija duoda apčiuopiamų rezultatų, o plėtra Italijoje – tik pradžia“, – sakė „Axpo“ atstovė Véronique Abrate.

    Platesnis kontekstas Europoje

    Biometanas laikomas vienu sparčiausiai augančių atsinaujinančių dujų segmentų Europoje, nes gali būti naudojamas esamoje dujų infrastruktūroje ir pramonėje, kur elektrifikacija vyksta lėčiau. Dėl to daug dėmesio skiriama projektams, kurie leidžia pakeisti dalį iškastinių dujų vietine, iš atliekų ar šalutinių produktų pagaminta alternatyva.

    „Axpo“ akcentuoja, kad tokie projektai kaip Grotolėje padeda derinti energetinio saugumo tikslus su emisijų mažinimu. Įmonė taip pat leidžia suprasti, kad biometano kryptis bus plėtojama ir toliau, plečiant gamybą kitose rinkose.

  • Italija išsiunčia du Rusijos karinius atašė: įtariamas šnipinėjimas ir grasinimas atsaku

    Italija išsiunčia du Rusijos karinius atašė: įtariamas šnipinėjimas ir grasinimas atsaku

    Italija nurodė iš šalies išvykti dviem Rusijos ambasados kariniams atašė, kuriuos prokurorai sieja su šnipinėjimo veikla. Užsienio reikalų ministras Antonio Tajani pareiškė, kad tai esą „rimti ir nepriimtini kišimosi veiksmai“, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui.

    Pasak ministro, du Rusijos diplomatai turi palikti Italiją per tris dienas. Jis viešai įvardijo išsiunčiamus asmenis ir pabrėžė, kad sprendimas priimtas po Romos prokuratūros atlikto tyrimo ir surinktos medžiagos.

    Šis žingsnis žengtas praėjus dviem dienoms po to, kai policija pranešė sulaikiusi du buvusius Italijos žvalgybos pareigūnus. Vietos žiniasklaida skelbė, kad jie galėjo perduoti Rusijai informaciją apie karinę paramą Ukrainai ir kitus su gynyba susijusius duomenis.

    Įtarimai dėl slaptos informacijos

    Italijos teisėsauga nurodė, kad vienas sulaikytųjų, 59 metų buvęs žvalgybos pareigūnas, esą buvo atlyginamas Rusijos kuratoriaus. Tyrėjų teigimu, per ilgą laiką jis galėjo teikti informaciją iš kelių šaltinių, tarp jų ir tarnaujančių kariškių, dirbusių itin konfidencialiose pozicijose.

    Žiniasklaidos pranešimuose minėta, kad tarp galimai perduotų duomenų galėjo būti informacija apie Italijos ir Prancūzijos oro gynybos sistemą SAMP/T, numatytą perduoti Ukrainai, taip pat apie „Aster“ raketas, kurios jau buvo išsiųstos Kyjivui. Taip pat skelbta apie bandymus gauti duomenų apie NATO veiklą Bulgarijoje ir Italijos bendrovę „Avio“, siejamą su variklių gamyba bepiločiams ir viršgarsinėms raketoms.

    Ką sako įtariamųjų gynyba

    Vieno sulaikytųjų advokatas neigė išdavystės faktą ir tikino, kad jo klientas rinko tik viešai prieinamą informaciją. Skelbta, kad įtariamasis turėjo būti oficialiai apklaustas artimiausiomis dienomis, o tyrimas tęsiamas.

    Italijos gynybos ministras Guido Crosetto šį atvejį apibūdino kaip galimą platesnės Rusijos hibridinės veiklos Europoje dalį. Tokie tyrimai, anot ekspertų, dažniausiai apima ne tik tradicinį šnipinėjimą, bet ir bandymus daryti įtaką sprendimų priėmėjams, rinkti jautrią technologinę informaciją bei sekti gynybos pramonės grandines.

    Maskvos reakcija ir fonas

    Rusijos užsienio reikalų ministerija per valstybinę žiniasklaidą pareiškė, kad į Italijos sprendimą bus atsakyta „atitinkamu atsaku“. Tuo metu Rusijos ambasadorius Italijoje tvirtino, kad Roma esą siekia maksimaliai apriboti Rusijos įtaką šalyje.

    Diplomatų išsiuntimas dėl įtariamo šnipinėjimo nėra naujas reiškinys Europoje, ypač po plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Italija jau buvo susidūrusi su panašiais atvejais ankstesniais metais, o tokios bylos dažnai baigiasi ir abipusėmis išsiuntimo priemonėmis.

    „Maskva tęsia hibridinį karą prieš Vakarus ir Italiją, o toks kišimasis yra rimtas ir nepriimtinas mūsų institucijoms bei nacionaliniam saugumui“, – sakė Antonio Tajani.

    „Į tai bus sureaguota atitinkamu atsaku“, – teigė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovai.

  • Etna vėl suaktyvėjo Sicilijoje: pelenų debesis sutrikdė skrydžius, įvestas raudonas pavojus

    Italijos Sicilijoje esantis Etna 2026 metų liepos 5 dieną vėl suaktyvėjo ir į atmosferą išmetė tankų vulkaninių pelenų šleifą. Pelenų debesis, vietos žiniasklaidos teigimu, pradėjo kilti ryte ir per maždaug valandą išsiplėtė, o vėjas jį nunešė į pietus.

    Dėl pelenų keliamo pavojaus aviacijai laikinai sutriko darbas Katnijos-Fontanarosos oro uoste. Pelenai ypač pavojingi reaktyviniams varikliams ir matomumui, todėl net ir trumpalaikės vulkaninės emisijos gali lemti skrydžių atšaukimus ar maršrutų korekcijas.

    Oro uostai ir oro eismo valdymo tarnybos, gavusios pranešimus apie pelenų debesį, paprastai taiko atsargumo principą: uždaromos atskiros oro erdvės zonos, ribojamas nusileidimų skaičius per valandą arba laikinai stabdomas atvykstančių reisų priėmimas. Tokios priemonės leidžia sumažinti riziką, kol patikslinamos pelenų sklaidos prognozės ir stebėjimų duomenys.

    Vietos pranešimais, dalis reisų buvo nukreipti į Palermą, o keleiviams rekomenduota sekti oro bendrovių informaciją dėl vėlavimų ir perkeliamų skrydžių. Italijos vežėjai socialiniuose tinkluose informavo, kad atvykstantys ir išvykstantys reisai gali būti atšaukiami arba perplanuojami.

    Specialistai aktyvumą apibūdina kaip strombolinį: trumpi, ritmiški dujų ir vulkaninių medžiagų pliūpsniai, trunkantys kelias sekundes. Tokia veikla gali greitai sustiprėti arba susilpnėti, tačiau net ir vidutinio intensyvumo pelenų emisijos yra pakankamos, kad paveiktų oro susisiekimą.

    Skelbta, kad ankstesnis lavos srautas, kuris pastarosiomis savaitėmis tekėjo iš plyšio netoli Šiaurės Rytų kraterio, buvo nuslūgęs, tačiau viršūnėje vis dar fiksuojami nedideli sprogimai. Situacija paprastai vertinama pagal seismologinius duomenis, dujų emisijas ir palydovinius stebėjimus.

    Etna laikomas vienu aktyviausių Europos stratovulkanų, o jo aukštis siekia apie 3 350 metrų. Dėl dažnų išsiveržimų ir tankiai apgyvendintų teritorijų aplink kalną, kiekvienas aktyvesnis epizodas atidžiai stebimas civilinės saugos ir vulkanologijos tarnybų.

    Keliaujantiems Sicilijoje svarbiausia sekti oficialius pranešimus, oro uostų atnaujinimus ir oro bendrovių taisykles dėl bilietų keitimo. Esant pelenų krituliams, sveikatos specialistai paprastai rekomenduoja riboti buvimą lauke, ypač turintiems kvėpavimo sutrikimų, ir saugoti akis bei kvėpavimo takus.

  • Popiežius Leonas XIV Lampedūzoje pasiuntė žinutę Europai: mirtys jūroje – neveiklumo kaina

    Popiežius Leonas XIV Lampedūzoje pasiuntė žinutę Europai: mirtys jūroje – neveiklumo kaina

    Popiežius Leonas XIV liepos 4 dieną apsilankė Lampedūzoje – Italijos saloje, tapusioje vienu ryškiausių migracijos per Viduržemio jūrą simbolių. Tai pirmasis tokio masto pontifiko vizitas saloje nuo 2013 metų, kai ją kaip pirmąją apaštališką kelionę pasirinko popiežius Pranciškus.

    Pontifikas vizitą pradėjo Cala Pisana vietovėje esančiose vadinamosiose Bevardžių kapinėse, kur palaidoti jūroje žuvę migrantai. Ant dalies kapų stovi kryžiai, pagaminti iš sudužusių laivų medienos – tai tapo tyliu priminimu apie tragedijas jūros kelyje.

    Vėliau Leonas XIV nuvyko prie „Porta d’Europa“ monumento ir susitiko su migrantų šeima. Ten jam buvo perduotas vaiko laiškas, kuriame pasakojama apie atvykimą į Lampedūzą ir išgyvenimus, o kaip simbolinė dovana įteiktas futbolo kamuolys, turintis, pasak berniuko, pasiekti ir pradžiuginti kitą vaiką.

    Gestai, kurie kalba garsiau

    Vizito metu popiežius užsuko į Molo Favarolo prieplauką, kur dažnai išlaipinami išgelbėti žmonės, o jų laivai nutempiami į krantą. Čia jis atidengė ir palaimino atminimo lentą popiežiui Pranciškui, po kurios prieplauka vietos sprendimu pavadinta Molo Francesco.

    Pontifikas pasisveikino su į salą atgabentais migrantais ir aptarė situaciją priėmimo centre, kur, kaip skelbta, tuo metu buvo apgyvendinti 138 žmonės, tarp jų 51 nelydimas nepilnametis. Nurodyta, kad pastaruoju metu gelbėjimo operacijose iš jūros buvo ištraukti ir vaikai bei moterys.

    „Esu čia, kad pasakyčiau: Bažnyčia ir toliau eina kartu su jumis, palaiko ir drąsina“, – rašė popiežius Leonas XIV laiške Lampedūzos merui, pabrėždamas ryšį, kurį su sala buvo užmezgęs jo pirmtakas.

    Europa ir atsakomybė už migrantus

    Prieš šv. Mišias, kuriose, valdžios teigimu, dalyvavo apie 4 000 žmonių, popiežius pervažiavo Lampedūzos gatvėmis, sveikino susirinkusiuosius ir laimino vaikus. Savo kalboje jis pabrėžė, kad migracija nėra vien pakrančių regionų problema – tai visos Europos politinis ir moralinis išbandymas.

    Pasak pontifiko, mirtys jūroje yra ne tik atsitiktinių nelaimių pasekmė, bet ir sprendimų bei nesprendimų rezultatas. Jis kritikavo abejingumą, pabrėžė žmogaus orumo apsaugą ir ragino pereiti nuo vien krizių valdymo prie nuoseklių, ilgalaikių sprendimų, apimančių priėmimą, apsaugą ir integraciją.

    Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į Lampedūzos paradoksą: sala priima ir poilsiautojus, ir žmones, bėgančius nuo karo, persekiojimo ar skurdo. Jo teigimu, Europa turi potencialą veikti nuosekliai, tačiau tam reikalinga politinė valia, tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir pilietinės visuomenės įsitraukimas.

    Kalbėdamas apie migracijos priežastis, Leonas XIV minėjo veiksnius, kurie skatina žmones palikti gimtąsias šalis: skurdą, nestabilumą, smurtą, korupciją ir nusikalstamus tinklus, pasipelnius iš žmonių kančios. Jis ragino nepasiduoti baimei ir išankstinėms nuostatoms, o sprendimuose remtis solidarumu ir žmogaus teisių principais.

  • Saulės elektrinės statybose Italijoje aptiko 2 500 metų nekropolį: kas rasta po žeme Vasto mieste

    Saulės elektrinės statybose Italijoje aptiko 2 500 metų nekropolį: kas rasta po žeme Vasto mieste

    Italijoje, Vasto apylinkėse prie Adrijos jūros, planuota saulės elektrinės statyba netikėtai sustojo, kai paruošiamųjų darbų metu technika atsitrenkė į masyvius akmeninius darinius. Teritorijoje buvo pradėti privalomi prevenciniai archeologiniai tyrimai, o aptiktas objektas greitai peraugo į skubią gelbėjimo kasinėjimų operaciją.

    Radinių vieta yra Punta Penna pramoninėje zonoje, kur dominuoja logistika, gamyba ir intensyvus judėjimas. Būtent todėl atradimas nustebino archeologus: po šiuolaikine infrastruktūra slypėjo gerai išlikęs priešromėniškas kompleksas, datuojamas maždaug V–IV amžiais prieš mūsų erą.

    Paaiškėjo, kad statybvietėje aptikta didelė italikų laikotarpio nekropolio dalis su dešimtimis kapų. Istoriniai duomenys rodo, kad tuo metu šią Adrijos pakrantės atkarpą kontroliavo frentanai, o Romos įtaka regione dar nebuvo įsitvirtinusi.

    Archeologai išskyrė ne tik radinių gausą, bet ir neįprastą kapų įrengimą. Žemė buvo giliai iškasta, o duobės sandariai užpildytos akmenimis, kurie, tikėtina, suformavo savotišką apsauginį sluoksnį ir padėjo išsaugoti palaidojimus bei įkapes ilgus šimtmečius.

    Rasta įvairių laidojimo būdų pėdsakų: dalis mirusiųjų buvo paguldyti ant kruopščiai sudėtų čerpių pagrindo, kiti palaidoti čerpėmis suformuotose dėžėse. Tarp įkapių minimi geležies ir bronzos dirbiniai, keramika, taip pat išskirtinai gerai išsilaikęs bronzinis diržas, leidžiantis spręsti apie aukštesnį socialinį statusą ir organizuotą vietos elitą.

    Siekiant apsaugoti objektą nuo plėšikavimo, kasinėjimų metu buvo laikomasi griežtesnio konfidencialumo, o tikslesnė informacija apie vietą ir radinių pobūdį viešinta etapais. Tokia praktika Italijoje taikoma dažnai, ypač kai aptinkami kapinynai ir vertingos įkapės.

    Tolimesni darbai apima radinių valymą, stabilizavimą ir katalogavimą, nes dalis objektų yra trapūs ir reikalauja restauratorių įsikišimo. Skelbiama, kad radiniai turėtų būti pristatyti vietos muziejinėje ekspozicijoje Vasto mieste, taip išlaikant atradimą regione, kuriame jis ir buvo aptiktas.

    Šis atvejis dar kartą parodė, kaip atsinaujinančios energetikos plėtra susiduria su kultūros paveldo apsauga: prieš didelius infrastruktūros projektus atliekami tyrimai ne tik sumažina rizikas vystytojams, bet ir padeda aptikti iki tol nežinomus istorijos sluoksnius. Vasto radinys papildo žinias apie italikų genčių laidojimo tradicijas ir socialinę struktūrą laikotarpiu, kai Apeninų pusiasalio pakrantėse dar formavosi vėliau Romos suvienytas pasaulis.

  • Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Šedevras, dingęs daugiau nei šimtmečiui

    Italija po ilgų derybų ir daugiau nei šimtmetį trukusių pastangų susigrąžino vienus svarbiausių etruskų dailės kūrinių – vadinamojo Prançois kapo freskas. Jos dabar prieinamos lankytojams Nacionaliniame etruskų muziejuje Villa Giulia Romoje.

    Šis sugrįžimas kultūros paveldo specialistų vertinamas kaip reikšmingas žingsnis saugant ir grąžinant istoriškai svarbius objektus į viešąją erdvę. Freskos XIX amžiuje buvo atskirtos nuo kapavietės sienų ir ilgą laiką liko privačiose rankose.

    Kaip viskas prasidėjo Vulčiuose

    Kapavietę 1857 metais senoviniame etruskų mieste Vulčiuose aptiko prancūzų archeologas Alessandro François. Nekropolis buvo teritorijoje, priklausiusioje aristokratų Torlonia šeimai, todėl ankstyvieji radinių likimai priklausė ir nuo privačių interesų.

    1863 metais sienų tapyba buvo nuimta ir perkelta į privačią kolekciją, o kiti kapo radiniai išsisklaidė po skirtingas institucijas ir rinkinius. Dalis jų vėliau atsidūrė muziejuose įvairiose pasaulio šalyse, todėl vieningo komplekso idėja ilgą laiką buvo prarasta.

    Kodėl šios freskos tokios svarbios

    Prançois kapas, datuojamas IV amžiaus prieš mūsų erą pabaiga, laikomas vienu ryškiausių etruskų meno pavyzdžių. Uoloje iškaltą erdvę puošė dešimtys tapytų siužetų ir akmens dekoras, o išlikę fragmentai leidžia rekonstruoti itin turtingą ikonografiją.

    Freskose vaizduojami motyvai apima ir graikų mitologijos siužetus, ir etruskų istorijos bei legendų atgarsius. Tarp žinomiausių scenų minimi Achilo aukojimo epizodai, Eteoklio ir Polineiko kova, taip pat vaizdai, interpretuojami kaip etruskų konfliktai su ankstyvuoju Roma ir kitais Italijos miestais.

    Istorikams ypač reikšminga scena, kurioje karys Mastarna išlaisvina Caeliusą Vibenną. Romėnų šaltiniuose, remiantis vėlesne imperatoriaus Klaudijaus interpretacija, Mastarna siejamas su Servijumi Tulijumi, šeštuoju Romos karaliumi, todėl freska gali būti unikali užuomina apie ankstyvąją Romos valdovų tradiciją.

    „Šie vaizdai svarbūs ne tik kaip menas – jie yra retas langas į etruskų pasaulį ir jo ryšį su ankstyvąja Roma“, – sakė kultūros paveldo tyrėjas, komentuodamas kūrinių reikšmę istorinei atminčiai.

    Etruskai šimtmečius dominavo centrinėje Italijoje, o nemaža dalis romėnų religijos, simbolikos ir politinės kultūros elementų siejama būtent su etruskų tradicijomis. Tačiau išlikusių etruskų sienų tapybos pavyzdžių yra nedaug, todėl Prançois kapo freskos laikomos vienu vertingiausių šaltinių, padedančių suprasti šią civilizaciją.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija aktyviau spręsti paveldo grąžinimo ir prieinamumo klausimus, o muziejai vis dažniau pabrėžia skaidrų objektų kilmės tyrimą. Italijos atvejis rodo, kad net po labai ilgo laiko kultūros vertybės gali sugrįžti į viešą ekspoziciją, jei valstybė nuosekliai siekia susitarimo.

  • Italijos policija sulaikė 4 įtariamuosius dėl sprogdinimo prie žurnalisto namų: kas žinoma?

    Italijos policija sulaikė 4 įtariamuosius dėl sprogdinimo prie žurnalisto namų: kas žinoma?

    Italijos teisėsauga sulaikė keturis asmenis, įtariamus dėl sprogstamojo įtaiso panaudojimo prieš tiriamosios žurnalistikos atstovą Sigfrido Ranucci. Incidentas įvyko 2025 metų spalį prie jo namų netoli Pomezijos, Romos apylinkėse.

    Įtariamiesiems pritaikytos kardomosios priemonės: dalis jų suimti, daliai skirtas namų areštas. Tyrėjai nurodo, kad byla apima įtariamus nusikaltimus, susijusius su sprogstamojo įtaiso naudojimu viešoje vietoje, turto sugadinimu ir grasinimais.

    Teismas vertina, kad veiksmai galėjo būti atlikti grupėje ir naudojant vadinamuosius mafijos metodus, o tai pagal Italijos praktiką dažnai reiškia organizuotą spaudimą ar bauginimą. Tyrėjų versija tokia, kad vykdytojai galėjo būti pasamdyti, o tikrieji užsakovai kol kas nenustatyti.

    Kas įtariama ir kaip veikė grupė

    Italijos žiniasklaidoje minimi keturi įtariamieji: Pellegrino D’Avino, Marika De Filippi, Saverio Mutone ir Antonio Passariello. Teigiama, kad vienas iš jų galėjo pasirūpinti automobiliu, o kiti prieš ataką vykdė žvalgymą prie žurnalisto gyvenamosios vietos.

    Pagal tyrėjų rekonstrukciją, sprogstamasis įtaisas buvo padėtas ir susprogdintas prie Sigfrido Ranucci namų. Ikiteisminio tyrimo teisėjas pažymėjo, kad šiuo etapu įtaiso padėjimo būdas nebūtinai leidžia daryti išvadą, jog tikslas buvo nužudyti, tačiau pats išpuolis vertinamas kaip rimtas bauginimo aktas.

    Bylos medžiagoje taip pat minimas asmuo, kuris, kaip įtariama, galėjo duoti nurodymus planuoti ir parengti nusikalstamą veiką, tačiau jis dar nėra identifikuotas. Tai viena svarbiausių tyrimo krypčių, nes atsakymas į klausimą, kas užsakė išpuolį, lems ir platesnį bylos kontekstą.

    Žurnalisto reakcija ir anoniminio laiško versija

    Sigfrido Ranucci, komentuodamas sulaikymus, teigė, kad šio momento laukė nuo pat atakos dienos. Jis akcentavo, kad iš turimos informacijos mato ne tik vykdytojus, bet ir galimą platesnį ratą žmonių, kurie galėjo prisidėti prie organizavimo ar pėdsakų slėpimo.

    „Nuo pat išpuolio dienos laukiau šio momento. Iš to, ką suprantu, buvo tie, kurie organizavo, tie, kurie padėjo, ir tie, kurie bandė sunaikinti įrodymus“, – sakė Sigfrido Ranucci.

    Tyrime figūruoja ir anoniminis elektroninis laiškas, kuris esą buvo išsiųstas 2026 metų balandžio 6 dieną Romos prokurorui Carlo Villani. Jame vienas įtariamasis įvardijamas kaip galimas atakos vykdytojas, tačiau teisminiuose dokumentuose pabrėžiama, kad dalis teiginių šiuo metu nėra patvirtinti įrodymais.

    Minėtame pranešime taip pat buvo siejama, kad išpuolis galėjo būti atliekamas tam tikro klano vardu, tačiau teisėjas nurodė, jog šiame etape nėra duomenų, patvirtinančių įtariamojo priklausymą minimai nusikalstamai aplinkai. Dėl to tyrimas toliau tikrina tiek ryšių, tiek motyvų versijas.

    Solidarumas ir spaudos laisvės fonas

    Į sulaikymus sureagavo žurnalistų organizacijos. Italijos spaudos nacionalinė federacija pranešė, kad svarstytų dalyvauti teisiniame procese kaip civilinė šalis, jei byla pasiektų teismą.

    Profesinės sąjungos taip pat akcentuoja, kad tyrimas dar nesibaigė, o svarbiausias tikslas yra nustatyti užsakovus ir motyvus. Šis aspektas laikomas esminiu, nes atakos prieš žurnalistus dažnai vertinamos kaip bandymas daryti spaudimą ne vien konkrečiam žmogui, bet ir visai tiriamajai žurnalistikai.

    Italijoje tokio pobūdžio išpuoliai sulaukia ypatingo dėmesio ir dėl to, kad tiriamoji žurnalistika neretai paliečia organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ar piktnaudžiavimo valdžia temas. Būtent todėl, pasak žurnalistų bendruomenės, svarbu neapsiriboti vykdytojų nustatymu ir atsakyti, kas ir kodėl inicijavo išpuolį.