CP v2

Tag: Italija

  • Roma užtvindyta „Vespa“: 25 000 gerbėjų iš 67 šalių šventė 80-metį ir atskleidė istoriją

    Roma užtvindyta „Vespa“: 25 000 gerbėjų iš 67 šalių šventė 80-metį ir atskleidė istoriją

    Roma tapo „Vespa“ sostine

    Romos istorinis centras birželio 27 dieną trumpam virto dviračių ir motorolerių švente: į Italijos sostinę suvažiavo apie 25 000 „Vespa“ vairuotojų iš 67 šalių. Mieste vyko 80-mečiui skirti renginiai, į gatves pritraukę ne tik bendruomenę, bet ir tūkstančius smalsuolių bei turistų.

    Jubiliejinis suvažiavimas tęsėsi kelias dienas, o jo epicentre atsidūrė simbolinis miesto paradas. Organizatoriai pabrėžė, kad tai buvo ne vien technikos mėgėjų susitikimas, bet ir Italijos dizaino bei pokario industrijos istorijos šventė.

    Didysis paradas ir įspūdingiausi maršrutai

    Ryškiausias šventės akcentas tapo didysis paradas, kuriam startą oficialiai davė Romos meras Roberto Gualtieri. Procesijos priekyje važiavo skirtingų šalių „Vespa“ klubų prezidentai, o paskui juos nusidriekė ilga motorolerių kolona.

    Kolona pajudėjo nuo Karakalos pirčių, pasiekė Koliziejų, apvažiavo Piazza Venezia ir nusidriekė palei Imperijos forumus. Šį reginį lydėjo plojimai, fotoaparatų blykstės ir nuolatinis miestiečių dėmesys, nes senamiestyje tokio masto dviračių kultūros šventės vyksta retai.

    Nuo 1946 metų iki šiandienos modelių

    Parade ir ekspozicijose didžiausio dėmesio sulaukė daugiau nei 160 skirtingų modelių, atspindinčių „Vespa“ raidą nuo 1946 metų iki šiandienos. Žiūrovai galėjo pamatyti itin retus ankstyvųjų serijų egzempliorius, tarp jų ir istorinę Vespa 98, taip pat 1950-ųjų „faro basso“ modelius bei 1960-ųjų VBB.

    Šalia klasikų rikiavosi gerbėjų pamėgti ET3, GTR, Rally ir legendinis PX, o galiausiai ir naujesnės „Primavera“ bei „GTS“ versijos. Dalis dalyvių į Romą atvyko įveikę tūkstančius kilometrų, o kai kurie motorolerius gabeno per kelias valstybes, kad nepraleistų jubiliejaus.

    „Toks renginys sutraukia visų aistrą: čia gali sutikti įvairiausių žmonių, kuriuos suvienija motoroleris, tarsi turintis savo sielą“, – sakė iš Čilės atvykusi Elizabeth Husman.

    „Man „Vespa“ yra gyvenimo būdas, nerūpestingos laisvės pojūtis ir galimybė viską patirti lėčiau, su maksimalia ramybe“, – sakė italas Andrea Musco.

    „Vespa Village“ ir šventė už gatvių ribų

    Šventė nesibaigė parade: Forume Italico, prie Stadio dei Marmi, įkurtame „Vespa Village“ lankytojams buvo siūloma nemokama programa su gyva muzika, pramogomis ir teminėmis erdvėmis. Čia buvo galima pamatyti didelę fotografijų ekspoziciją ir apžiūrėti kolekcinius, itin retus modelius iš Piaggio muziejaus.

    Jubiliejus tapo ir priminimu, kad „Vespa“ įvaizdis per dešimtmečius išliko atpažįstamas, o kartu prisitaikė prie naujų miestų mobilumo tendencijų. Europoje vis ryškesnė kryptis į mažiau taršų transportą, todėl rinkoje stiprėja elektrinių dviračių ir elektrinių motorolerių segmentas, o tradiciniai gamintojai ieško būdų suderinti paveldą, dizainą ir tvarumą.

  • „Ferrari“ marketingo vadovas traukiasi po nesėkmingo elektromobilio starto: ateina BMW žmogus

    „Ferrari“ marketingo vadovas traukiasi po nesėkmingo elektromobilio starto: ateina BMW žmogus

    „Ferrari“ pranešė, kad po daugiau nei 16 metų iš pareigų pasitrauks rinkodaros ir komercijos vadovas Enrico Galliera. Vieną jautriausių pozicijų prabangių automobilių industrijoje nuo liepos 1 dienos perims Massimiliano Di Silvestre, iki šiol vadovavęs BMW veiklai Italijoje.

    Naujasis vadovas atsiskaitys tiesiogiai „Ferrari“ generaliniam direktoriui Benedetto Vigna. Bendrovė pabrėžia, kad vadovų kaita planuota iš anksto, o Galliera nusprendė pradėti naują karjeros etapą.

    Vis dėlto sprendimas paskelbtas praėjus vos kelioms savaitėms po pirmojo „Ferrari“ visiškai elektrinio modelio „Luce“ pristatymo. Premjera sulaukė neįprastai aštrios reakcijos, o tai retas atvejis prekės ženklui, kuris įprastai remiasi gerbėjų lojalumu ir išskirtinumo aura.

    Po pristatymo „Ferrari“ akcijų kaina per vieną prekybos sesiją smuko daugiau nei 8 proc. Tai tapo aiškiu signalu investuotojams, kad elektrifikacijos strategija ir jos komunikacija turės būti itin tiksliai valdoma.

    „Luce“ dizainas sukėlė audrą

    „Luce“ dizainas ryškiai nutolo nuo tradicinės „Ferrari“ stilistikos ir, pasak publikacijų Italijoje bei automobilių bendruomenių, tapo pašaipų objektu. Modelio išorė buvo kuriama kartu su „LoveFrom“, dizaino studija, kurią įkūrė buvęs „Apple“ dizaino vadovas Jony Ive.

    Kritika pasiekė ir viešąją erdvę, į ją įsitraukė žinomi Italijos politikai bei su „Ferrari“ anksčiau siejami asmenys. Toks viešas fonas išryškino, kad perėjimas prie elektromobilių prabangių sportinių automobilių segmente neapsiriboja technologijomis, bet apima ir identiteto klausimą.

    „Ferrari“ oficialiai atmeta, kad Galliera pasitraukimas susijęs su „Luce“ priėmimu. Bendrovė nurodo, kad jis buvo sutikęs likti poste iki elektromobilio pristatymo, o vėliau perduoti estafetę įpėdiniui.

    Išorinis pasirinkimas keičia tradiciją

    Massimiliano Di Silvestre atėjimas laikomas netipišku žingsniu „Ferrari“, kuri dažniau renkasi vidines karjeros rokiruotes. Daugiau nei du dešimtmečius premium segmente dirbęs vadovas į komandą ateina iš tiesioginio konkurento, todėl rinkoje tai vertinama kaip bandymas sustiprinti komercinę discipliną ir užtikrinti sklandų strategijos įgyvendinimą.

    Jam teks spręsti sudėtingą uždavinį: parduoti elektrinį „Ferrari“ klientams, kurie už prekės ženklą moka išskirtinumo priemoką, ir tai daryti rinkoje, kurioje didelio našumo elektromobilių paklausa pastaraisiais metais tapo nepastovi. Prie to prisideda ir kainos klausimas, nes skelbiama, kad „Luce“ startuoja nuo maždaug 550 000 eurų.

    „Ferrari“ teigia, kad susidomėjimas „Luce“ išlieka didelis, tačiau aiškesnį vaizdą investuotojai tikisi pamatyti kartu su artimiausiais ketvirčio rezultatais. Būtent finansiniai rodikliai ir užsakymų dinamika parodys, ar pradinis triukšmas buvo tik reputacinė audra, ar realus paklausos stabdis.

    Elektrifikacijos spaudimas prabangos gamintojams nemažėja, tačiau „Ferrari“ atvejis išsiskiria tuo, kad prekės ženklas parduoda ne vien automobilį, o emociją ir tradiciją. Todėl naujajam vadovui teks suderinti technologinę kryptį su auditorijos lūkesčiais taip, kad elektra netaptų priežastimi prarasti tai, kas šį vardą daro išskirtinį.

  • Karščio banga užklupo Europą: iki 40 laipsnių, skelbiami raudoni pavojingumo lygiai

    Didelę Europos dalį užklupo ankstyva ir intensyvi karščio banga, kai kai kur temperatūra artėja prie 40 laipsnių. Dalis valstybių paskelbė aukščiausio lygio perspėjimus, o didmiesčiuose ir turistų pamėgtose vietose gyventojai raginami riboti veiklą lauke.

    Karščiai sustiprėjo apie vasaros saulėgrįžą, kuri paprastai žymi karščiausio sezono pradžią Šiaurės pusrutulyje. Meteorologai įspėja, kad tokie epizodai vis dažniau prasideda anksčiau ir trunka ilgiau, todėl didėja rizika sveikatai ir infrastruktūrai.

    Sinoptikai situaciją sieja su į šiaurę iš Sacharos slenkančia karšto oro mase, kurią palaiko stipri aukšto slėgio sistema, dažnai vadinama afrikiniu anticiklonu. Tokios sąlygos sukuria vadinamąjį šilumos kupolą, kai karštas oras tarsi „užrakinamas“ virš regiono ir diena po dienos temperatūra kyla.

    Ilgesnį laiką trunkant aukštai temperatūrai, ypač pavojingos tampa naktys, kai oras menkai atvėsta. Tuomet organizmas prasčiau atsistato, o šilumos streso rizika didėja net ir tiems, kurie dieną stengiasi vengti saulės.

    Italijoje dalyje miestų buvo paskelbtas raudonas pavojingumo lygis, įspėjantis apie didelę riziką sveikatai. Tokie perspėjimai paprastai reiškia, kad karštis gali paveikti ne tik vyresnio amžiaus ar lėtinėmis ligomis sergančius žmones, bet ir sveikus gyventojus, ypač dirbančius lauke.

    Karščių pikas juntamas ir turistiniuose centruose, kur žmonės ieško pavėsio, planuoja maršrutus ankstyvomis ryto valandomis arba vakare. Kai kur situaciją komplikuoja ir transporto sistemos, nes karštis didina gedimų tikimybę bei apkrauna miestų infrastruktūrą.

    „Apsirengiau visiškai baltai, nes labai karšta, ir kur tik einu, visada pasiimu mažą elektrinį ventiliatorių“, – sakė Madride viešinti 22 metų inžinierė iš Majamio.

    Ispanijoje meteorologijos tarnyba AEMET skelbė raudonus ir oranžinius perspėjimus keliuose regionuose, nurodydama, kad dalyje Pirėnų pusiasalio ir Maljorkoje temperatūra gali viršyti 39–40 laipsnių. Taip pat buvo pranešta, kad karščiai gali užsitęsti bent iki savaitės vidurio.

    Vokietijoje vietomis fiksuota iki 38 laipsnių, o meteorologai papildomai perspėjo apie smarkias perkūnijas. Tokios situacijos dažnos karščio bangų metu, kai įkaitęs oras vėliau sukuria sąlygas staigioms liūtims, stipriam vėjui ar krušai.

    Karščio banga smogia ne tik žmonėms. Gelbėtojai ir laukinių gyvūnų priežiūros centrai kai kuriose šalyse praneša apie šilumos streso atvejus, kai nusilpę paukščiai ir smulkūs žinduoliai atsiduria prieglaudose.

    Belgijoje netoli Namūro veikiantis centras nurodė per kelias dienas priėmęs apie 150 gyvūnų, nukentėjusių nuo karščio. Specialistai aiškina, kad jaunikliai lizduose kartais nebeištveria kaitros ir bando iššokti anksčiau laiko, taip patirdami papildomą pavojų.

    Mokslininkai ir meteorologijos tarnybos pabrėžia bendrą tendenciją: dėl klimato kaitos karščio bangos Europoje tampa dažnesnės, ilgesnės ir intensyvesnės. Tai reiškia, kad ankstyvos vasaros karščiai gali tapti ne išimtimi, o vis labiau įprasta sezono dalimi.

    Institucijos ragina sekti oficialius perspėjimus, gerti pakankamai vandens, vengti tiesioginės saulės per didžiausią kaitrą ir pasirūpinti pažeidžiamais žmonėmis bei gyvūnais. Ypač svarbu įvertinti riziką miestuose, kur asfaltas ir pastatai didina vadinamąjį šilumos salos efektą.

  • Italijoje 1930-aisiais Alpėse pasodino milijonus eglių dirvožemiui saugoti: pasekmės skaudžios

    Italijoje 1930 metais, Benito Mussolini režimo laikotarpiu, Šiaurės Alpėse buvo pradėta masinė eglių sodinimo kampanija. Tuometinis tikslas atrodė pragmatiškas: sutvirtinti šlaitus, mažinti eroziją ir apsaugoti dirvožemį nuo nuplovimo.

    Praėjus beveik šimtmečiui, ekologai konstatuoja priešingą rezultatą – dalyje teritorijų biologinė įvairovė sumenko, o ekosistemos tapo mažiau atsparios. Tyrimuose, kuriuos atliko Lozanos ir Milano universitetų mokslininkai, daugiausia dėmesio skirta vietovėms prie Komo ežero.

    Mokslininkai nustatė, kad dirbtinai suformuotuose eglynuose augalų rūšių įvairovė gerokai mažesnė nei kaimyniniuose natūralesniuose biotopuose. Vidutiniškai eglyno plotuose buvo fiksuojamos apie 7 augalų rūšys, greta esančiame lapuočių miške – apie 18, o pievose – apie 37.

    Tokie skirtumai reiškia ne tik mažiau žydinčių augalų ar žolinių rūšių. Mažėjant įvairovei, silpsta ir mitybos grandinės, keičiasi vabzdžių, paukščių bei dirvožemio mikroorganizmų bendrijos, o visa sistema tampa jautresnė ligoms ir klimato svyravimams.

    Esminė problema slypi eglių biologijoje ir poveikyje miško paklotui. Skirtingai nei šiam regionui būdingi bukai, klevai ar kaštonai, eglės išlieka žalios ištisus metus, todėl po laja nuolat išlieka gili paunksmė.

    Dėl šviesos trūkumo sunkiau išsilaiko ankstyvo pavasario augalai, kuriems svarbus trumpas šviesos laikotarpis iki medžių sužaliavimo. Be to, spygliai rūgština dirvožemį ir lėtina maisto medžiagų apytaką, todėl mažėja dirvožemio biologinis aktyvumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ši istorija aktuali ir dabar, kai daugelyje šalių siekiama greitai atsodinti miškus dėl klimato kaitos tikslų. Vienarūšės plantacijos, nors ir gali atrodyti efektyvus būdas greitai „padidinti miškų plotą“, dažnai nesukuria tokios pat ekologinės vertės kaip mišrūs, vietinėms sąlygoms pritaikyti medynai.

    Mokslininkų vertinimu, tokiose dirbtinai suformuotose sistemose blogėja ir ekosistemos gebėjimas efektyviai paskirstyti išteklius. Tyrime minimas rodiklis, apibūdinamas kaip funkcinė tolygumo charakteristika, buvo apie 30 proc. mažesnis, palyginti su įvairesniais natūraliais buveinių tipais.

    Specialistai akcentuoja, kad miškų atkūrimas tampa patikimesnis, kai prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, mišrioms struktūroms ir natūraliam atsinaujinimui ten, kur tai įmanoma. Priešingu atveju gerai skambantys planai gali virsti ilgalaikėmis problemomis, kurias spręsti tenka jau kitoms kartoms.

  • Ne pienas, ne cukrus: italai į kavą deda citrinos – štai kodėl ši mada grįžta

    Espresas su citrina, dažnai vadinamas caffè al limone arba espresso romano, pastaraisiais metais vėl atsiduria kavinių ir namų virtuvėse. Tai paprastas derinys: mažas espreso puodelis ir citrinos žievelės juostelė arba keli lašai sulčių, tačiau skonis daugeliui netikėtai pasirodo harmoningas.

    Nors šis gėrimas neretai pristatomas kaip itališka klasika, jo kilmė iki šiol nėra iki galo aiški. Minimos kelios versijos: nuo pietų Italijos kavinių tradicijų iki pokario laikotarpio, kai citrinos aromatas galėjo padėti paslėpti prastesnės kavos kartumą, o kai kur pasakojama ir apie emigrantų restoranus JAV.

    Kartais teigiama, kad citrina buvo naudojama vandeniui dezinfekuoti, tačiau toks aiškinimas neturi patikimo mokslinio pagrindo. Be to, daugelyje Romos ar Milano klasikinių kavinių tokio gėrimo meniu nerasite, todėl jį tiksliau būtų vadinti ne griežta tradicija, o įdomiu regioniniu ar vėliau išpopuliarėjusiu įpročiu.

    Kas iš tikro keičiasi skonyje?

    Citrina kartumo iš kavos „neišima“, bet pakeičia tai, kaip jį suvokiame. Espreso kartumą stiprina skrudinimo metu susidarantys junginiai, o citrinos rūgštis suaktyvina rūgštaus skonio receptorius, todėl pojūčiai burnoje labiau subalansuojami.

    Skirtingą efektą duoda žievelė ir sultys. Žievelėje esantys eteriniai aliejai suteikia ryškų citrusinį aromatą ir dažnai „pakelia“ kavos profilį, o keli lašai sulčių labiau paryškina rūgštumą ir gali sumažinti įspūdį, kad kava pernelyg karti.

    Ar tai sveikatos triukas?

    Vienas espresas paprastai turi apie 60–80 miligramų kofeino, taip pat nedidelius kiekius mineralų ir antioksidantų. Tačiau citrinos kiekis puodelyje dažniausiai simbolinis, todėl reikšmingos vitamino C dozės iš tokio gėrimo tikėtis neverta.

    Internete paplitę pažadai apie pagirių mažinimą, „detoksą“ ar riebalų deginimo stebuklus dažniausiai yra perdėti. Kofeinas trumpam gali padidinti budrumą ir šiek tiek paveikti termogenezę, tačiau tai nepakeičia miego, skysčių, subalansuotos mitybos ir bendro kalorijų balanso.

    Kaip pasigaminti ir kam pasisaugoti?

    Norint švelnesnio, gaivesnio rezultato, dažniausiai rekomenduojama rinktis citrinos žievelę be baltosios dalies, nes ji gali suteikti nemalonų kartumą. Prieš naudojant verta citriną gerai nuplauti, o žievelę lengvai suspausti virš puodelio, kad išsiskirtų aliejai, arba įlašinti vos kelis lašus sulčių.

    Atsargiau šį derinį turėtų vertinti žmonės, turintys refliuksą ar jautrų skrandį, nes juoda kava ir rūgštis gali sustiprinti nemalonius pojūčius. Taip pat verta prisiminti, kad rūgštūs gėrimai ilgainiui gali prisidėti prie dantų emalio dėvėjimosi, todėl po išgėrimo pravartu burną praskalauti vandeniu ir neskubėti valytis dantų bent 30–60 minučių.

    Espresas su citrina pirmiausia yra skonio eksperimentas, o ne stebuklinga sveikatinimo formulė. Vis dėlto jis puikiai parodo, kaip nedidelis aromato ar rūgštumo akcentas gali visiškai pakeisti įprasto espreso įspūdį.

  • Užsisakėte latte prieš pietus? Štai kodėl padavėjas pažiūrėjo keistai – itališka taisyklė

    Užsisakyti latte ar kapučino vidurdienį daugelyje Europos kavinių nieko nestebina, tačiau Italijoje tai vis dar laikoma prasto tono ženklu. Ten galioja sena nerašyta taisyklė: pieninė kava – ryto gėrimas, o po pietų renkamas trumpas, stiprus espresso.

    Italų kavos kultūroje pienas dažnai suvokiamas kaip atskiras maistas, todėl cappuccino ar latte siejami su pusryčiais. Dėl to turistai, užsisakę didelę pieninę kavą vėliau, kartais sulaukia ne piktumo, o nustebusio žvilgsnio.

    Kada tinka cappuccino ir latte?

    Dažniausiai pieninė kava Italijoje geriama iki maždaug 11 valandos. Tokiu metu ji dera su saldžiais pusryčiais, o švelnesnis skonis ir pieno puta laikomi natūralia ryto dalimi.

    Po sočių pietų didelė pieno porcija kai kuriems gali apsunkinti savijautą, ypač jei žmogus jautresnis laktozei ar apskritai pieno produktams. Dėl šios priežasties vietiniai paprastai pereina prie juodos kavos, kuri atrodo lengvesnis pasirinkimas.

    Po pietų karaliauja espresso

    Italijoje po pietų dažniausiai užsakomas espresso – mažas, intensyvus gėrimas, išgeriamas greitai, dažnai prie baro. Jis laikomas savotišku užbaigimu po valgio, todėl espresso pasirinkimas signalizuoja, kad suprantate vietinį ritmą.

    Dar viena detalė, kuri dažnai nustebina turistus: vanduo, jei jis pateikiamas prie espresso, paprastai geriamas prieš kavą. Taip, pagal tradiciją, nuplaunamas burnos skonis ir lengviau pajusti kavos aromatą.

    Ką rinktis popietę ir vakare?

    Jei po pietų norisi ilgesnio gėrimo, dažnas kompromisas yra americano arba lėčiau gurkšnojama filtrinė kava. Tokie variantai leidžia mėgautis kava ilgiau, bet išlaiko juodos kavos logiką, kuri po pietų laikoma tinkamiausia.

    O jei vis tiek norisi pieno, saugiausiu pasirinkimu laikomas espresso macchiato – espresso su nedideliu pieno putos kiekiu. Vakarui dažnai rekomenduojama rinktis mažesnes porcijas arba kavą be kofeino, nes kofeinas gali pabloginti užmigimą ir miego kokybę.

    Galiausiai, šios taisyklės nėra įstatymas, tačiau jos padeda lengviau susiorientuoti keliaujant ir išvengti kultūrinių nesusipratimų. Žinant, kada vietiniai geria pieninę kavą, o kada renkasi espresso, kavinėje jausitės užtikrinčiau.

  • Italijos Maremoje nyksta butterių amatas: kaip raiteliai Canale Monterano gaivina Riarto tradiciją

    Italijos Maremoje nyksta butterių amatas: kaip raiteliai Canale Monterano gaivina Riarto tradiciją

    Canale Monterano apylinkėse, tarp Lacijaus ir Toskanos, dar galima pamatyti vaizdą, labiau primenantį vesterną nei šiuolaikinę Europą: raitelį, kuris per ganyklas prižiūri galvijus. Čia jis vadinamas butteru, o jo darbas – ne romantika, o ilgaamžė regiono tapatybės dalis, gimusi iš plačių atvirų ganyklų ir gyvulininkystės tradicijų.

    Skirtingai nei JAV kaubojai, kurių įvaizdis susiformavo palyginti neseniai, butterių amatas siejamas su daug senesniais Viduržemio jūros regiono gyvulininkystės papročiais. Vietos bendruomenės jį neretai aiškina kaip itin seną paveldą, o Canale Monterano butterių asociacija „Associazione Butteri di Canale Monterano“ stengiasi šias praktikas išlaikyti gyvas.

    Kas yra butteriai šiandien?

    Butterių pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio, siejamo su galvijų varymu, o pats darbas šimtmečius buvo būtinas ekstensyvioje galvijininkystėje. Lacijaus Maremoje galvijai didelę metų dalį laikomi atvirose ganyklose, todėl bandą suvaldyti padeda raitelių įgūdžiai ir vadinamoji darbinė jojimo technika, pritaikyta darbui su gyvuliais.

    Technologijoms keičiant ūkius, butterių amatas daug kur traukėsi: dalį funkcijų perėmė transportas, modernios fermų valdymo praktikos ir gyvulių identifikavimo priemonės. Vis dėlto Canale Monterano aplinkoje jis išliko kaip realus darbas ir kartu kaip kultūrinis ženklas, kurį palaiko šeimų tradicijos ir vietos bendruomenės pasirinkimas neišsižadėti savo šaknų.

    Rinaldo Camilletti, ūkininkas ir butteras, šį tęstinumą aiškina paprastai: amatas jo aplinkoje perduotas per šeimą, todėl nuo jo nebuvo nusigręžta net tada, kai tai nebebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

    „Norėdami išsaugoti atmintį ir tradiciją, jos neatsisakėme, net jei tai darėme tik savo mastu“, – sakė Rinaldo Camilletti.

    Jaunesnė karta butterio vaidmenį apibrėžia kitaip: mažiau kaip vien gyvulių varymą ir labiau kaip nuolatinį darbą šalia bandos, kuri auga toje pačioje teritorijoje. Veterinarė Marta Papa, priklausanti butterių bendruomenei, pabrėžia, kad šioje aplinkoje svarbiausia yra kasdienė priežiūra ir ryšys su gyvuliais, o ne vien demonstratyvūs manevrai.

    „Tai ne tik gyvulių varymas, o darbas greta jų: mūsų arkliai ir karvės gimė ir užaugo čia“, – sakė Marta Papa.

    Kaip pasikeitė darbas ir papročiai

    Anksčiau butteriai turėjo sutelkti bandą, atskirti ir nujunkyti veršelius, parvaryti galvijus į aptvarus, o didelę dienos dalį praleisdavo ant žirgo. Šalia raitelių dirbdavo ir dresuoti šunys, ypač kalvotose vietovėse, kur gyvulius sugrąžinti į kelią būdavo sunkiau.

    Vienas ryškiausių istorinių elementų buvo bandos žymėjimas karštu geležiu, kuris turėjo praktinę paskirtį laikais, kai nebuvo ausų žymeklių ar kitų šiuolaikinių identifikavimo priemonių. Vietos pasakojimuose tai apibūdinama ir kaip bendruomeninis įvykis, suburiantis ūkius bei raitelius, tačiau ši praktika ilgainiui buvo apribota teisės aktais.

    Pokyčiai palietė ir kasdienę logistiką: iki galvijų dabar dažnai vykstama ne vien žirgu, bet ir traktoriais ar kitomis ūkio transporto priemonėmis. Pasak pačių butterių, tai padarė ūkius efektyvesnius, tačiau kartu prisidėjo prie to, kad amatas daugeliui tapo šalutine veikla, o kai kurios smulkios kasdienės gyvulių priežiūros rutinos nunyko.

    Riarto šventė: tradicija su nauja forma

    Kad praeitis nevirstų vien muziejine istorija, kiekvienų metų gegužę Canale Monterano rengiama Riarto šventė. Ji primena laikus, kai prieš sezoninius bandų judėjimus raiteliai susitikdavo prekiauti, varžytis ir pasitikrinti įgūdžius, o bendruomenė tai laikydavo svarbia metų dalimi.

    Vienas labiausiai išskirtinių Riarto akcentų – komandinės rungtys, kuriose trys raiteliai turi sugauti veršelį naudodami ne standžią, o lanksčią virvę. Sugavus gyvulį, žymėjimas atkuriamas simboliškai, paprastai kreida, taip išlaikant tradicijos prasmę, bet atsisakant senųjų, šiandien nebetaikomų priemonių.

    Butterių pasakojimuose svarbi ir darbinio žirgo paruošimo tema: reikėdavo išmokyti žirgą reaguoti tik į vienoje rankoje laikomą pavadį, paliekant kitą ranką laisvą darbui su gyvuliais. Tai buvo būtina epochoje, kai mechaninio transporto nebuvo, o raitelis dažnai keliaudavo ir dirbdavo toli nuo namų.

    Šiandien butterių pasaulis balansuoja tarp tradicijos ir prisitaikymo. Vis dėlto Canale Monterano pavyzdys rodo, kad net nykstant amatui jis gali išlikti gyvas, jei bendruomenė randa būdą suderinti šiuolaikinį ūkį, gyvūnų gerovės normas ir pagarbią istorijos tąsą.

  • Lacijaus maremų butteri: kaip italų kaubojų tradicija Canale Monterano prisitaiko prie pokyčių

    Lacijaus maremų butteri: kaip italų kaubojų tradicija Canale Monterano prisitaiko prie pokyčių

    Canale Monterano, nedidelis miestelis į šiaurės vakarus nuo Romos, turi savo kaubojus. Čia iki šiol gyva butteri tradicija – raitų galvijų piemenų amatas, šimtmečius formavęs Lacijaus Maremų kraštovaizdį ir kaimo bendruomenių tapatybę.

    Iš pirmo žvilgsnio vaizdas primena vesterną: raitelis lėtai kerta ganyklas ir prižiūri bandas. Tačiau šioje Italijos dalyje arklys nėra folkloro atributas – tai darbo įrankis, o butteri įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą, jų veiklą palaiko ir vietos bendruomenės.

    Istoriškai buttero buvo svarbiausias laisvo ganymo galvijininkystės žmogus, atsakingas už bandų suvedimą, jauniklių atskyrimą ir kasdienę gyvulių priežiūrą. Šiandien, modernėjant ūkiams ir keičiantis darbo organizavimui, amatas traukiasi, bet neišnyksta: dalis ūkininkų jį išsaugo kaip pagrindinę veiklą, kiti – kaip papildomą, tačiau prasmingą gyvenimo būdą.

    „Turėjau dėdžių, mamos pusbrolių. Kad atmintis neišblėstų, tradicijos neatsisakėme net ir savo mažais žingsniais“, – sakė butteras ir ūkio savininkas Rinaldo Camilletti, kartu su sūnumi Cesare prižiūrintis galvijų ir avių ūkį Canale Monterano apylinkėse.

    Pasak jaunos veterinarės Martos Papa, šiandienos butteri darbas nebeapsiriboja vien bandos varymu. Daug svarbiau tapo nuolatinis darbas greta gyvulių, geras vietovės pažinimas ir gebėjimas reaguoti į natūralius bandos judėjimo ritmus, nes ir arkliai, ir galvijai gimsta bei auga toje pačioje aplinkoje.

    Pokyčius diktuoja ir technologijos. Ūkiuose dažniau naudojami traktoriai bei kita technika, o gyvulių identifikavimo ir apskaitos tvarka per dešimtmečius pasikeitė taip, kad senieji metodai liko istorijoje.

    Vienas ryškiausių lūžių susijęs su žymėjimu: kadaise svarbus bendruomeninis įvykis buvo galvijų ženklinimas įkaitintu geležies ženklu, padėdavęs atpažinti bandas atvirose ganyklose. Ši praktika ilgainiui buvo atsisakyta dėl pasikeitusio reguliavimo ir gyvūnų gerovės standartų, o jos vietą užėmė kiti, šiuolaikinėje gyvulininkystėje įprasti sprendimai.

    Tradicija, vis dėlto, išlaikoma per atmintį ir šventes. Kasmet gegužę asociacija Butteri di Canale Monterano rengia Riarto – festivalį, atkuriantį laikotarpį prieš sezoninius gyvulių varymus, kai butteri susitikdavo, apsikeisdavo reikmenimis ir rungdavosi meistriškumu.

    Vienas įdomiausių Riarto akcentų – veršelio sugavimo rungtis, primenanti istorinius bandos suvaldymo įgūdžius, tačiau pritaikyta šių dienų požiūriui. Sugautas veršelis simboliškai „paženklinamas“ kreida, taip išlaikant ritualo prasmę be anksčiau taikytų griežtų priemonių.

    Neatskiriama butteri tapatybės dalis – specifinis jojimo stilius, vadinamas monta da lavoro, kai raitelis turi valdyti arklį taip, kad viena ranka liktų laisva darbui su gyvuliais. Šis įgūdis ypač svarbus kalvotose vietovėse, kur ganyklos ir takai reikalauja patirties, o bandos suvedimas dažnai vyksta sudėtingu reljefu.

    Šiandien butteri istorija Canale Monterano tampa ne tik kaimo kasdienybės, bet ir regiono kultūros pasakojimu. Tradicija prisitaiko: mažiau žmonių ja verčiasi kaip vieninteliu pragyvenimo šaltiniu, bet daugiau ją suvokia kaip gyvenimo būdą, kurio vertė matuojama ne vien ekonomika, o ryšiu su žeme ir bendruomene.

  • Konferencija Italijoje: Tauragės atstovė parsiveža įžvalgas, kaip stiprinti žmonių su negalia įtrauktį

    Konferencija Italijoje: Tauragės atstovė parsiveža įžvalgas, kaip stiprinti žmonių su negalia įtrauktį

    Gegužės 25–27 dienomis Italijos Vičencos mieste surengta tarptautinė trijų dienų konferencija Europe in Action 2026, į kurią susirinko daugiau kaip 500 dalyvių iš Europos šalių. Renginyje daugiausia dėmesio skirta žmonių su intelekto negalia savarankiškumui, įtraukčiai bendruomenėje ir žmogaus teisių užtikrinimui.

    Konferencijoje dalyvavo Tauragės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus specialistė, atvejo vadybininkė Rūta Keparutienė. Pasak savivaldybės, tokie vizitai padeda savivaldybių darbuotojams perimti praktinius sprendimus, kurie vėliau gali būti pritaikomi vietos paslaugų tinkle.

    Akcentas – atvejo vadyba

    Apie situaciją Lietuvoje pranešimus skaitė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Horizontalios politikos ir projektų valdymo grupės vyresnioji patarėja Rasa Genienė. Tarptautinei auditorijai pristatyta negalios politikos pertvarka ir Lietuvoje taikomas atvejo vadybos modelis, skirtas darbui su intelekto ir psichosocialine negalia.

    Konferencijoje pabrėžta, kad atvejo vadybininkas, dirbdamas savivaldybėje, gali tapti jungiamąja grandimi tarp socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, užimtumo ir teisinių klausimų sprendimo. Tokiu būdu siekiama mažinti paslaugų fragmentaciją, kai žmogui ar jo artimiesiems tenka patiems koordinuoti pagalbą tarp skirtingų institucijų.

    Ką perima savivaldybės?

    Renginio dalyviai iš įvairių šalių dalijosi gerąja patirtimi, kaip sudaryti sąlygas žmonėms su negalia gyventi kuo savarankiškiau, priimti sprendimus dėl savo gyvenimo ir aktyviai dalyvauti bendruomenės veiklose. Daug dėmesio skirta individualizuotai pagalbai, paslaugų prieinamumui ir nuosekliam asmens kelio planavimui nuo poreikių įvertinimo iki realios paramos.

    Tokiuose susitikimuose savivaldybėms ypač svarbios praktinės įžvalgos, kaip organizuoti paslaugas taip, kad jos būtų pasiekiamos laiku ir vieno langelio principu. Tai aktualu ir Lietuvos savivaldybėms, kurios, plėtojant bendruomenines paslaugas, vis dažniau ieško būdų, kaip geriau suderinti skirtingų sričių specialistų darbą.

    Italijos socialinio verslo pavyzdžiai

    Konferencijos metu pristatyti ir Italijos socialinio verslo pavyzdžiai, kai žmonės su negalia įdarbinami kavinėse, restoranuose, ūkiuose ar kitose veiklose. Šie modeliai dažnai remiasi nuoseklia pagalba darbo vietoje, aiškiomis užduotimis ir komandos pasirengimu, kad darbuotojas galėtų sėkmingai įsilieti į kolektyvą.

    Renginio organizatoriai ir dalyviai akcentavo, kad įtraukios bendruomenės kūrimas nėra vien socialinės srities klausimas. Tam reikalingas platesnis požiūris, apimantis švietimą, sveikatos paslaugas, užimtumą ir vietos bendruomenių įsitraukimą, o savivaldybės praktika dažnai tampa lemiamu veiksniu, ar žmogus realiai gauna reikalingą pagalbą.

    Tauragės rajono savivaldybė nurodo, kad tarptautiniai mainai leidžia įvertinti, kurios priemonės veikia geriausiai, ir ieškoti sprendimų, tinkamų vietos situacijai. Tikimasi, kad parsivežtos įžvalgos prisidės prie dar nuoseklesnio pagalbos organizavimo Tauragės rajone, stiprinant žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia įtrauktį.

  • Lėto keliavimo bumas: kodėl vis daugiau turistų kruizus derina su legendinėmis kelionėmis traukiniu

    Lėto keliavimo bumas: kodėl vis daugiau turistų kruizus derina su legendinėmis kelionėmis traukiniu

    Kai svarbi ne tik kryptis

    Kelionių rinkoje vis ryškėja lėto keliavimo tendencija: turistai vietoje skubėjimo per oro uostus renkasi maršrutus, kuriuose pats kelias tampa patirtimi. Dėl to sparčiai populiarėja atostogos, sujungiančios prabangesnius kruizus ir vaizdingas keliones traukiniu.

    Toks derinys leidžia vienoje kelionėje suderinti patogumą ir įspūdžius: laivu lengvai pasiekiami keli uostai, o geležinkelis atveria šalies vidų, kurio dažnai nepamatysi keliaudamas tik pakrantėmis. Be to, keliautojams svarbu mažiau logistikos rūpesčių ir daugiau laiko vietoje.

    „Keliautojai vis dažniau nori, kad kelionė būtų tokia pat įsimintina kaip ir pati kryptis“, – sakė kruizų ir kelionių ekspertė Kaye Holland.

    Kuo vilioja kruizo ir traukinio derinys?

    Kelionių organizatoriai šią paklausą išnaudoja kurdami vadinamąsias hibridines programas, kuriose kruizas, traukinys ir nakvynės sausumoje sujungiami į vieną paketą. Tai patrauklu tiems, kurie nori „daug pamatyti“ per vienas atostogas, bet vengia savarankiškai dėlioti sudėtingus persėdimus.

    Viena ryškesnių naujienų Europoje – kelionių agentūros „Inspiring Travel“ siūlomas maršrutas, kuriame derinamas „Orient Express“ prekės ženklo debiutinis jachtos kruizas „Orient Express Corinthian“ ir atnaujintas traukinys „La Dolce Vita Orient Express“. Programa orientuota į aukštesnį biudžetą, tačiau rodo, kur link juda premium segmento rinka.

    Nuo Viduržemio jūros iki Alpių ir JAV parkų

    Kita vertus, atsiranda ir platesnei auditorijai pritaikytų pasiūlymų. Pavyzdžiui, „Cruise.co.uk“ paskelbė 2027 metais startuosiančią kruizo ir geležinkelio kelionių kolekciją, kurioje numatytos nedidelės grupės ir iš anksto suplanuota logistika, įskaitant sėdimų vietų rezervacijas, pervežimus ir vietinius mokesčius.

    Tarp programų išskiriami maršrutai, kuriuose Viduržemio jūros kruizas derinamas su ekskursijomis Šiaurės Italijoje ir kelionėmis traukiniu, taip pat variantai, apimantys Šveicarijos kalnų geležinkelius, tarp jų „Glacier Express“ ir Berninos liniją. Kelionių paketų kainos, priklausomai nuo trukmės ir sezono, siekia apie 2 900–3 200 eurų asmeniui.

    Siūlomi ir ilgesni, už Europos ribų išeinantys maršrutai, kuriuose kelionės traukiniu dalis apima JAV gamtos parkus ir žymius regionus, o kruizinė dalis – pakrantės atkarpas. Tokie paketai atsiremia į idėją, kad keliautojas nori pamatyti ir žemyną „iš vidaus“, ir pakrantę iš laivo denio.

    „Tai atpalaiduojantis ir dažnai ekonomiškai pagrįstas būdas keliauti, kai viskas suplanuota nuo pradžios iki pabaigos“, – sakė „Cruise.co.uk“ vadovas Tony Andrews.

    Ekspertai pastebi, kad lėto keliavimo patrauklumą stiprina ne tik romantizuojama traukinio patirtis ar komfortas kruize. Svarbios ir praktinės priežastys: mažiau persėdimų, aiškesnis maršrutas, o kelionės metu galima daugiau laiko skirti vaizdams, miestams ir regionams, o ne kontrolės punktams ir laukimui.