Sparčiai tobulėjantis dirbtinis intelektas tampa ne tik technologijų, bet ir nacionalinio saugumo klausimu, o tai vis labiau atsispindi ir NATO darbotvarkėje. Prieš Aljanso lyderių susitikimą Ankaroje dėmesys krypsta į tai, kaip DI gali sustiprinti kibernetinę gynybą, bet kartu atverti naujų galimybių puolimui.
JAV šiame lauke turi ryškų pranašumą: pažangiausius DI modelius kuriančios bendrovės glaudžiai bendradarbiauja su valdžios institucijomis, o prieiga prie jautriausių galimybių dažnai ribojama. Dėl to NATO partneriams svarbu ne tik gauti technologijas, bet ir užsitikrinti aiškias taisykles, kada, kam ir kokiomis sąlygomis jos gali būti atveriamos.
Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje daugėja diskusijų apie tai, kad naujos kartos modeliai gali automatiškai ieškoti programinės įrangos spragų, greičiau nei tai pajėgia daryti dauguma specialistų. Tokie įrankiai gali padėti aptikti silpnąsias vietas ir užkirsti kelią įsilaužimams, tačiau tuo pačiu jie gali būti panaudoti ir koordinuotoms kibernetinėms atakoms dideliu mastu.
„DI iš esmės keičia grėsmių peizažą, ir NATO turi prie to prisitaikyti“, – sakė Estijos ambasadorė kibernetinės politikos klausimais Helen Popp.
Kai kurie JAV modeliai dėl šių rizikų buvo pristabdyti ar platinami itin kontroliuojamai, baiminantis, kad pažangios kibernetinės galimybės gali patekti nepageidaujamiems naudotojams. Tuo pat metu dalis JAV institucijų ir agentūrų jau testuoja pažangius sprendimus, siekdamos suprasti, kur jie geriausiai tinka gynybai, žvalgybai ir kritinės infrastruktūros apsaugai.
Europos sąjungininkai, ypač didžiosios valstybės, siekia didesnio aiškumo ir daugiau praktinės prieigos, nes kibernetinė rizika tampa kasdienybe. Ši įtampa nėra tik technologinė: ji paliečia pasitikėjimą Aljanso viduje ir klausimą, kaip pasidalijama priemonėmis, kurios gali lemti realų atgrasymo pajėgumą.
NATO oficialioje susitikimo darbotvarkėje numatyta tema apie naujas ir ardančias technologijas, į kurią patenka ir DI. Tačiau, kaip teigia su diskusijomis susipažinę pareigūnai, jautriausi sprendimai dažnai lieka už kulisų, nes valstybės linkusios viešai įtvirtinti tik tas formuluotes, dėl kurių pasiektas platus sutarimas.
„Tikėtina, kad diskusijos vyks paraštėse, tačiau tarptautinė taisyklė tokia: susitikimuose paprastai neviešiname temų, kurios dar nėra pribrendusios bendram sutarimui“, – sakė Heli Tiirmaa-Klaar, Vokietijos Maršalo fondo technologijų grupės kviestinė ekspertė.
Papildomą foną kuria ir karo Ukrainoje pamokos: konfliktas paspartino bepiločių ir skaitmeninių sprendimų diegimą, o NATO šalys vis dažniau kalba apie tai, kad moderni gynyba neatsiejama nuo programinės įrangos, duomenų ir saugių ryšių. Aljansas pastaruoju metu taip pat akcentuoja didesnes investicijas į kritinės infrastruktūros apsaugą, įskaitant atsparumą kibernetinėms atakoms.
Praktinis iššūkis NATO, kaip ir daugeliui vyriausybių, yra dvigubas: reikia kuo greičiau pritaikyti DI gynybai, bet kartu sukurti kontrolės mechanizmus, kad pažangios galimybės nebūtų panaudotos prieš pačius sąjungininkus. Būtent šis balansas, tikėtina, ir bus vienas svarbiausių, nors dažnai neįvardijamų, Ankaroje vyksiančių pokalbių akcentų.
