CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Rekordinė karščio banga Europoje: virš 1 300 mirčių, 43,7 laipsnio rekordai ir kas laukia toliau

    Rekordinė karščio banga Europoje: virš 1 300 mirčių, 43,7 laipsnio rekordai ir kas laukia toliau

    Karščio banga slenka į rytus

    Europa išgyvena vieną intensyviausių karščio bangų per stebėjimų istoriją: fiksuojami nauji temperatūros rekordai, o karštis iš Vakarų ir Vidurio Europos slenka Balkanų ir Ukrainos kryptimi. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad nuo birželio 21 dienos užfiksuota daugiau kaip 1 300 perteklinių mirčių.

    Medikai ir meteorologai pabrėžia, kad rizika didžiausia vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis, taip pat mažiems vaikams. Tarp skaudžiausių incidentų minimos mirtys įkaitusiuose automobiliuose ir nelaimės prie vandens telkinių, kai žmonės ieško atgaivos neprižiūrimose vietose.

    Kodėl šis karštis toks užsitęsęs?

    Sinoptikai karščio bangą sieja su vadinamuoju omega bloku, kai atmosferos srautai suformuoja stabilų barjerą ir karštas, sausas oras užstringa virš regiono. Tokiu atveju vėsinančios žemo slėgio sistemos lieka tarsi „atstumtos“ į šonus, todėl įkaitęs oras išsilaiko kelias dienas ar net ilgiau.

    Mokslininkų grupė World Weather Attribution vertinimu, tokio masto karštis taip anksti vasarą be klimato kaitos būtų buvęs praktiškai neįmanomas. Pasaulio meteorologijos organizacija ir PSO ne kartą yra pabrėžusios, kad Europa šyla sparčiausiai iš visų žemynų, o temperatūros augimas čia viršija pasaulinį vidurkį.

    Rekordai ir padariniai

    Karščio mastą iliustruoja nacionaliniai rekordai: Čekijoje Doksanuose užfiksuota 41,9 laipsnio temperatūra, Vokietijoje prie Lenkijos sienos Coschene 41,7 laipsnio. Lenkijoje Slubicuose termometrai rodė 40,5 laipsnio, o Ispanijos Kantabrijoje Tama gyvenvietėje pasiekta 43,7 laipsnio riba.

    Kai kur fiksuotos ir itin šiltos naktys, kurios pavojingos tuo, kad organizmas neatsigauna nuo dienos karščio. Tai didina šilumos streso, dehidratacijos, širdies ir kraujagyslių komplikacijų tikimybę, o ligoninių priėmimo skyriai sulaukia daugiau pacientų.

    Prancūzijoje nacionalinė sveikatos agentūra skaičiuoja apie 1 000 perteklinių mirčių per kelias dienas, daugiausia tarp 65 metų ir vyresnių žmonių. Šalyje taip pat daugėjo skendimų atvejų, o panaši tendencija fiksuota ir kitose valstybėse, kai žmonės masiškai traukė prie upių ir ežerų.

    Kaip reaguoja valdžios institucijos?

    Dalis miestų ėmėsi papildomų priemonių, kad sumažintų spaudimą greitosios pagalbos ir gelbėjimo tarnyboms. Paryžiuje buvo ribojamas alkoholio vartojimas viešose vietose, kai kurie renginiai perkelti, o lankytini objektai karščio piko metu trumpino darbo laiką.

    Vokietijos sostinėje pareigūnai karštomis dienomis naudojo vandens patrankas gyventojams atvėsinti, o Belgijoje atšauktas masinis renginys, motyvuojant dalyvių ir gelbėtojų saugumu. Prancūzijoje valdžia taip pat akcentavo mokyklų ir darželių vėsinimo bei pastatų pritaikymo klausimą.

    Kur karštis keliaus toliau?

    Prognozuojama, kad karščio banga artimiausiomis dienomis stipriausiai veiks Balkanų šalis ir dalį Ukrainos, o kai kur temperatūra gali artėti prie 40 laipsnių. Kai kur jau fiksuojami gaisrai, kuriuos kursto sausra ir aukšta temperatūra.

    Ukrainai situaciją apsunkina karo nuniokota energetikos infrastruktūra: dėl pažeidimų ir remonto darbų elektros tinklas vasarą turi mažiau rezervo, o karštis didina elektros paklausą, ypač vėsinimui. Energetikos operatoriai kai kuriuose regionuose skelbė laikinas vartojimo ribojimo priemones, siekdami išvengti tinklo perkrovų.

    PSO vadovas Tedros Adhanom Ghebreyesus ragino šalis įgyvendinti karščio sveikatos veiksmų planus ir priminė, kad šilumos stresas gali būti tylus žudikas. Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymas tampa ne vien komforto, bet ir visuomenės sveikatos bei infrastruktūros atsparumo klausimu.

  • Vėl pagerintas Vokietijos karščio rekordas: 41,7 laipsnio, o sinoptikai įspėja dėl audrų

    Vėl pagerintas Vokietijos karščio rekordas: 41,7 laipsnio, o sinoptikai įspėja dėl audrų

    Vokietijoje ir vėl fiksuotas naujas karščio rekordas. Vokietijos meteorologijos tarnyba DWD pranešė, kad Brandenburge, Oderio–Spree rajone esančioje Neisemundės–Košeno matavimo stotyje užregistruota 41,7 laipsnio temperatūra.

    Sinoptikai pabrėžė, kad dienos eigoje rodiklis dar galėjo kilti, todėl galutinis rekordas paprastai patvirtinamas tik įvertinus visos paros duomenis. DWD skelbė, kad aiškesnis patvirtinimas tikėtinas vakare, kai suvedami ir patikrinami matavimai iš skirtingų stočių.

    Pastarosiomis dienomis Vokietijoje rekordai krito vienas po kito, o ankstesnis aukščiausios temperatūros rodiklis buvo pasiektas tik prieš parą Saksonijoje-Anhalte. DWD taip pat pranešė apie neįprastai šiltą naktį: Saksonijoje Kubšiucėje temperatūra naktį siekė 29,4 laipsnio.

    Karštis jau daro žalą

    Ekstremali kaitra kelia ne tik sveikatos riziką, bet ir sukelia tiesioginę žalą infrastruktūrai. Keliuose greitkelių ruožuose, įskaitant A2, dėl įkaitusios dangos atsirado plyšimų ir deformacijų, dalis atkarpų buvo laikinai uždarytos.

    Pranešta, kad ties Burg miestu Saksonijoje-Anhalte buvęs uždarytas A2 ruožas vėl atvertas eismui, tačiau Brandenburge ir Saksonijoje-Anhalte kai kurios atkarpos dar liko nepravažiuojamos. Leipcige karštis paveikė ir miesto transportą: asfaltas vietomis aptirpo virš tramvajaus bėgių.

    Pagalbos prašo ir socialinės organizacijos

    Karščio bangos metu daug dėmesio skiriama pažeidžiamiausioms grupėms, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir lėtinėmis ligomis sergantiems gyventojams. „Caritas“ vadovė Eva Maria Welskop-Deffaa paragino dažniau atverti bažnyčias, kad jos galėtų tapti vietomis atsivėsinti.

    „Daugelis maldos namų jau atviri, tačiau to nepakanka, jų turėtų būti daugiau“, – sakė Eva Maria Welskop-Deffaa.

    Prognozuojamas lūžis: liūtys ir atvėsimas

    DWD prognozavo, kad sekmadienio vakarą karščio bangą turėtų nutraukti audros, o pirmadienį daugelyje regionų numatomas ryškesnis atvėsimas. Maksimali temperatūra tuomet turėtų siekti 25–29 laipsnius, nors šalies rytuose ir pietryčiuose vietomis gali sušilti iki 32 laipsnių.

    Tokios kaitros epizodai Europoje vis dažniau siejami su klimato kaitos tendencijomis, kai karščio bangos tampa intensyvesnės ir dažnesnės, o naktys išlieka šiltos, didindamos perkaitimo riziką. Meteorologai nuolat pabrėžia, kad ypač pavojingas derinys yra aukšta dienos temperatūra ir menkai atvėstanti naktis.

  • Po Grenlandijos ledu aptikta apleista JAV bazė: NASA radaras išryškino Camp Century ir jo palikimą

    NASA mokslininkai, 2024 metais vykdydami skrydį virš Grenlandijos ledyninio skydo, radaru netikėtai užfiksavo didelį po ledu paslėptą objektą. Vėliau paaiškėjo, kad tai Camp Century – Šaltojo karo laikų JAV kariuomenės bazė, daugiau kaip šešis dešimtmečius buvusi maždaug 30 metrų gylyje po ledu.

    Atradimas padarytas naudojant radarų sistemą, skirtą ledo sluoksniams ir jų pagrindui tirti. Vietoje įprastų geologinių struktūrų ekrane išryškėjo aiškios žmogaus sukurtos formos, primenančios tunelių ir patalpų tinklą.

    „Ieškojome ledo pagrindo, o staiga pasirodė Camp Century. Iš pradžių net nesupratome, kas tai“, – sakė NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos kriosferos mokslininkas Aleksas Gardneris.

    Camp Century bazę JAV kariuomenės inžinieriai pastatė 1959–1960 metais, išpjaudami tunelius lede ir įrengdami požeminę infrastruktūrą. Kompleksą sudarė 21 tunelis, kurių bendras ilgis siekė beveik 3 kilometrus, o veiklai užtikrinti buvo panaudotas branduolinis reaktorius PM-2.

    Nors oficialiai bazė pristatyta kaip mokslinių tyrimų vieta, vėliau paaiškėjo, kad ji buvo susijusi ir su slaptu projektu Project Iceworm. Šio sumanymo esmė – po ledu sukurti didžiulę tunelių sistemą, kurioje teoriškai galėjo būti dislokuojamos balistinės raketos, tačiau planus sustabdė techniniai sunkumai ir nestabilus ledo judėjimas.

    Bazė galutinai uždaryta 1967 metais, o dalis infrastruktūros buvo išmontuota. Vis dėlto po ledu, kaip nurodo tyrėjai, liko pavojingų medžiagų, įskaitant radioaktyvias atliekas ir kitus potencialiai taršius likučius, kurie tuo metu buvo laikomi saugiai „užkonservuotais“ amžiname šaltyje.

    Pastaraisiais metais Grenlandijos ledo skydas sparčiai tirpsta dėl klimato kaitos, todėl didėja susirūpinimas dėl ilgalaikių pasekmių. Kai kurie mokslininkų vertinimai rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos tirpsmo dinamika gali priartinti bazės likučius prie paviršiaus ir padidinti riziką, jog teršalai pradės migruoti į aplinką.

    „Jie manė, kad tai niekada neiškils į paviršių. Tačiau klimatas keičiasi, ir dabar klausimas paprastas: ar tai, kas ten apačioje, liks ten apačioje“, – sakė glaciologas Williamas Colganas.

    Šis atvejis laikomas aiškiu pavyzdžiu, kaip Šaltojo karo infrastruktūra gali tapti šių dienų aplinkosauginiu iššūkiu. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radariniai aptikimai leidžia tiksliau žemėlapiuoti palaidotus objektus ir įvertinti, kokių stebėsenos bei rizikos valdymo sprendimų gali prireikti ateityje.

  • Kalifornijos vėjo jėgainių parkas keičia mikroklimatą: dienomis vėsina, o naktimis netikėtai šildo

    Kalifornijos vėjo jėgainių parkas keičia mikroklimatą: dienomis vėsina, o naktimis netikėtai šildo

    Kalifornijos San Gorgonio perėjoje veikiantis vienas didžiausių JAV vėjo jėgainių parkų atkreipė mokslininkų dėmesį ne vien dėl pagaminamos elektros. Tyrimai rodo, kad tankiai išdėstytos turbinos gali pakeisti vietos temperatūrų režimą: dieną aplink jėgaines fiksuojama vėsiau, o naktį šilčiau.

    Tokie pokyčiai vadinami mikroklimato efektu, nes pasireiškia lokaliai, greta jėgainių, o ne visame regione. Svarbiausia, kad tai nėra tiesioginis globalios klimato kaitos signalas, o fizikinis reiškinys, susijęs su oro sluoksnių judėjimu ties žeme.

    Kas keičia temperatūrą?

    Mokslinėje literatūroje šis mechanizmas dažniausiai aiškinamas vadinamuoju pabudimo srautų maišymu, kai rotoriai sukuria turbulenciją ir sumaišo skirtingos temperatūros oro sluoksnius. Tai ypač svarbu vadinamajame atmosferos ribiniame sluoksnyje, kuris tiesiogiai lemia, kaip greitai įšyla ar atvėsta paviršius.

    Naktimis dykumų ir sausų teritorijų paviršius paprastai greitai atvėsta, o prie žemės susidaro vėsesnio oro „kišenė“, virš kurios laikosi šiltesnis sluoksnis. Sukdamosi turbinos šiuos sluoksnius sumaišo ir dalį šiltesnio oro „nuleidžia“ žemyn, todėl atšalimas sulėtėja ir temperatūra prie paviršiaus išlieka aukštesnė.

    Kodėl dieną tampa vėsiau?

    Dienos metu situacija apsiverčia: intensyviai įkaitinamas žemės paviršius ir šiltesnis oras kyla aukštyn, tačiau turbinos vėl didina oro maišymą ir keičia šilumos pasiskirstymą. Be to, pati infrastruktūra ir rotorių metami šešėliai gali sumažinti tiesioginės saulės spinduliuotės kiekį tam tikrose zonose.

    Dėl šių veiksnių šalia vėjo jėgainių kai kuriose vietose gali būti fiksuojama kiek žemesnė paviršiaus temperatūra nei atviroje aplinkoje. Efektas paprastai nėra tolygus ir priklauso nuo vėjo stiprumo, reljefo, jėgainių tankio bei paros laiko.

    Ar tai problema aplinkai?

    Meteorologai ir klimato tyrėjai pabrėžia, kad toks mikroklimato „apsikeitimas“ nebūtinai reiškia žalą, tačiau tai yra svarbus signalas planuojant didelio masto atsinaujinančios energetikos infrastruktūrą. Vietiniai temperatūros pokyčiai gali turėti įtakos dirvožemio drėgmei, rasos susidarymui ar augalijos sąlygoms, todėl poveikis turi būti vertinamas konkrečioje vietovėje.

    Tuo pačiu tai primena platesnę tendenciją: net ir švari energija turi fizinį pėdsaką, kurį galima išmatuoti. Dėl to vis dažniau kalbama apie būtinybę plėtrą derinti su ilgalaikiu stebėjimu, geresniu parkų išdėstymo modeliavimu ir skaidria poveikio aplinkai analize.

    „Didelio masto vėjo energetika nekeičia regiono klimato taip, kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, tačiau ji gali pastebimai paveikti vietos mikroklimatą ten, kur turbinų yra daug“, – teigia tyrėjai, apibendrindami panašių studijų išvadas.

  • Mokslininkai atskleidė: čiurliai kasmet grįžta į tą patį lizdą, o karštis kelia naują grėsmę

    Didžiosios Britanijos mokslininkai nustatė, kad čiurliai pasižymi išskirtiniu prisirišimu prie konkrečios lizdavietės: dauguma paukščių kasmet sugrįžta į tą pačią vietą net po tūkstančių kilometrų migracijos. Tyrėjai pabrėžia, kad ši elgsena daro lizdaviečių apsaugą miestuose ir miesteliuose ypač svarbią.

    Tyrimas, kurį atliko Karališkoji paukščių apsaugos draugija, rėmėsi ilgalaikiais stebėjimais vienoje Pietvakarių Anglijos vietovėje. 15 metų trukusio darbo metu buvo stebimi šimtai lizdų, o suaugę paukščiai žymimi žiedais, kad būtų galima tiksliai sekti jų sugrįžimus.

    Duomenys parodė, kad apie 94 proc. stebėtų čiurlių kasmet grįždavo į tą patį lizdą, kuriame perėjo ankstesniais metais. Tuo metu poros stabilumas buvo mažesnis: maždaug 59 proc. paukščių kitą sezoną perėjo su tuo pačiu partneriu.

    Prie lizdų įrengtos kameros fiksavo ir konfliktus: dėl teisės užimti lizdavietę paukščiai neretai susiremia, ypač kai tinkamų angų pastatuose mažėja. Tokia konkurencija sustiprėja renovuojant senus namus, keičiant stogus ar šiltinant fasadus, kai užsandarinami plyšiai ir ertmės.

    „Pirmą kartą galėjome dokumentiškai patvirtinti, kokia stipri yra čiurlių ištikimybė būtent lizdavietei. Tai dar kartą parodo, kad tokias vietas būtina saugoti mūsų miestuose ir kaimuose“, – sakė Karališkosios paukščių apsaugos draugijos tyrėjas Malcolmas Burgessas.

    Jungtinėje Karalystėje čiurliai įtraukti į rūšių, kurioms reikalinga sustiprinta apsauga, sąrašus, o jų populiacija nuo 1995 metais, kaip skelbia gamtosaugininkai, smuko maždaug 70 proc. Viena svarbiausių priežasčių siejama su lizdaviečių praradimu, kai pastatai sandarinami ar pertvarkomi nepaliekant ertmių paukščiams.

    Reaguodama į problemą, Škotija nuo šių metų įpareigojo naujų namų statyboje numatyti specialius sprendimus čiurliams, pavyzdžiui, integruotus lizdavietės tipo blokelius. Tuo tarpu Anglijoje analogiškas reikalavimas kol kas nėra įtvirtintas nacionaliniu mastu, nors tokio sprendimo kaina, kaip nurodoma viešai, siekia apie 40 eurų už vienetą.

    Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje nuskambėjo ir praktiniai pavyzdžiai, kaip sprendimai daromi po visuomenės spaudimo. Vienu atveju infrastruktūros valdytojas po gyventojų protestų atnaujino uždarytas angas viaduke, kad čiurliai galėtų sugrįžti į įprastas vietas.

    Tyrėjai ir savanorių grupės atkreipia dėmesį į dar vieną riziką, kuri stiprėja dėl klimato kaitos: karščio bangas perėjimo metu. Kai lizdavietės įkaista, jaunikliai gali perkaisti ir iškristi iš lizdo, o ant žemės atsidūrę čiurliai dažnai nebegali patys pakilti.

    „Svarbiausias veiksnys šiemet bus tai, kiek jauniklių neteksime dėl itin aukštos temperatūros lizduose. Tai nauja rimta problema šiai rūšiai“, – sakė čiurlių apsaugos iniciatyvų koordinatorius Nickas Brownas.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad situaciją gali pagerinti paprasti, bet nuoseklūs sprendimai: planuojant renovacijas palikti ar įrengti saugias lizdavietes, o karščių metu gyventojams būti atidiems, jei šalia namų randama nusilpusių jauniklių. Kuo daugiau miestai prisitaikys prie laukinių rūšių poreikių, tuo didesnė tikimybė, kad čiurliai išliks įprasta vasaros dangaus dalimi.

  • Antarktidos vėjai siekia iki 320 km/val.: kodėl 1959 metų sutartis stabdo vėjo jėgainių planus

    Antarktidos vėjai siekia iki 320 km/val.: kodėl 1959 metų sutartis stabdo vėjo jėgainių planus

    Antarktida laikoma viena vėjuočiausių vietų planetoje: pakrantėse fiksuojami itin stiprūs katabatiniai vėjai, kai šaltas, tankus oras nuo žemyno plokščiakalnio „nuteka“ žemyn šlaitais ir pagreitėja. Tokie srautai teoriškai galėtų paversti žemyną įspūdingu vėjo energijos šaltiniu, tačiau praktikoje tam kelią užkerta tiek fizika, tiek tarptautinės taisyklės.

    Didžiausi gūsiai kai kuriose Antarktidos vietose gali siekti apie 150–200 mylių per valandą, tai yra maždaug 240–320 km/val. Tokios reikšmės gerokai viršija standartines ribas, pagal kurias projektuojamos didžiosios vėjo jėgainės, todėl energetinis potencialas čia susiduria su paradoksu: vėjo per daug, kad jėgainės galėtų dirbti įprastu režimu.

    Kas daro Antarktidą vėjo rekordininke?

    Antarktidos ledo skydas nuolat atšaldo virš jo esantį orą, todėl susidaro temperatūros inversija: šalčiausias ir tankiausias oras nusėda arčiau paviršiaus. Veikiamas gravitacijos, jis slenka žemyn į pakrantes, o reljefas, slėniai ir perėjos šiuos srautus dar labiau sukoncentruoja.

    Būtent taip formuojasi katabatiniai vėjai, kurie kai kuriose pakrantės vietovėse gali tęstis ilgai, išlaikydami didelį greitį. Tokie vėjai nėra vien epizodinės audros: jie pasižymi pasikartojančiu, gana pastoviu pobūdžiu, todėl teoriškai atrodo patrauklūs energijos gamybai.

    Kodėl vėjo jėgainės čia „išsijungtų“?

    Šiuolaikinės vėjo jėgainės turi automatinę apsaugą: pasiekus tam tikrą vėjo greitį jos sustabdomos, kad būtų išvengta menčių ir mechaninių mazgų pažeidimų. Komercinėse jėgainėse ši riba dažnai yra apie 25 metrai per sekundę, tai yra maždaug 90 km/val., nors konkretūs skaičiai priklauso nuo modelio ir projekto.

    Antarktidoje stiprus vėjas gali būti ne išimtis, o norma, todėl jėgainė didelę laiko dalį praleistų avarinio stabdymo režime. Jei tokias ribas būtų bandoma apeiti, atsirastų kita problema: dėl ypač šalto ir tankaus oro didėja aerodinaminės apkrovos, kurios gali smarkiai viršyti įprastas eksploatacines sąlygas.

    Prie rizikų prisideda ir medžiagų elgsena šaltyje: metalai gali tapti trapesni, o ledas ir sniego kristalai veikia kaip abrazyvas, spartindami menčių ir konstrukcijų dėvėjimąsi. Net jei technologiškai pavyktų sukurti atsparią įrangą, reikėtų spręsti ir logistikos klausimą: didelio masto energijai išgabenti nėra elektros tinklų infrastruktūros.

    1959 metų sutartis ir komercijos ribos

    Antarktidos statusą lemia Antarktidos sutarties sistema, pradėta 1959 metais pasirašyta Antarktidos sutartimi. Ji numato, kad žemynas naudojamas taikiems tikslams ir moksliniams tyrimams, o teritorinės pretenzijos „įšaldomos“, todėl Antarktida nėra įprastai valdoma kaip bet kuri kita žemė.

    Praktikoje tai reiškia, kad žemyno pramoninis ir komercinis išnaudojimas yra griežtai ribojamas, o bet kokia veikla turi atitikti aplinkosauginius ir mokslinius prioritetus. Didelio masto vėjo parkas, skirtas pelnui ar masinei energijos gamybai, neatitiktų šios logikos, o projekto poveikis ekosistemoms ir tyrimų zonoms sukeltų papildomų kliūčių.

    Šiandien Antarktidoje energija dažniausiai gaminama mokslinių stočių poreikiams, kur taikomi mažesnio masto, lokaliai suvaldomi sprendimai. Todėl idėja apie žemyną kaip „vėjo jėgainių gigantą“ kol kas labiau išlieka teorinė: net ir turint milžinišką vėjo resursą, jį riboja technologinės saugos ribos, infrastruktūros stoka ir tarptautiniai susitarimai.

  • Vanduo traukiasi vis greičiau: 9 vietos pasaulyje, kur upės ir ežerai virsta dykromis

    Tai, kas statistikos lentelėse atrodo kaip skaičiai, iš kosmoso matoma kaip išblukę krantai, suskilinėję dugnai ir naujai atsiradusios sausumos salos. Mokslininkai ir vandens išteklių ekspertai pabrėžia, kad tokie pokyčiai dažniausiai kyla iš kelių priežasčių derinio: ilgėjančių sausrų, didėjančios temperatūros, intensyvesnio vandens paėmimo ir augančių miestų bei žemės ūkio poreikių.

    Vieni vandens telkiniai nyksta pamažu, metų dešimtmečiais. Kitur pokytis įvyksta stebėtinai greitai: per kelis sausų metų ciklus ežeras ar upės atkarpa praranda didelę dalį vandens, o pasekmės tampa ne tik ekologinės, bet ir ekonominės.

    Kur vanduo nyksta sparčiausiai

    Paranos upė Argentinoje yra viena svarbiausių Pietų Amerikos upių sistemų ir reikšmingas prekybos kelias, jungiantis regiono ekonomikas. Pastaraisiais metais vandens lygio kritimas kai kuriose atkarpose išryškino seklumas ir atidengė dugno plotus, kurie anksčiau buvo po vandeniu.

    Bolivijos Poopo ežeras kadaise buvo vienas didžiausių šalies vandens telkinių, svarbus žvejybai ir vietos bendruomenėms. Palydoviniai stebėjimai rodo, kad didelė jo dalis išdžiūvo, o buvusi ežero teritorija vietomis virto druskingomis lygumomis.

    Botsvanoje esantis Ngamio ežeras istoriškai buvo labai priklausomas nuo Okavango baseino vandens atnešimo. Pastarųjų dešimtmečių sausrų epizodai ir netolygus pritekėjimas lėmė situacijas, kai ežeras priartėjo prie beveik visiško išnykimo.

    Čilėje buvusi Akuleo lagūna, netoli Santjago, ilgą laiką buvo vietos poilsio ir vandens išteklių centras. Dabar ji dažnai minima kaip pavyzdys, kaip ilgalaikė sausra kartu su vandens deficitu ir vartojimu gali pakeisti regiono veidą.

    Irano Urmijos ežeras, kadaise buvęs vienas didžiausių sūrių ežerų regione, per kelis dešimtmečius drastiškai sumažėjo. Tyrėjai kaip pagrindinius veiksnius įvardija sausrų pasikartojimą, intensyvų drėkinimą žemės ūkyje, upių nukreipimą ir požeminio vandens gavybą.

    Irako pietuose esantys Mesopotamijos pelkynai, maitinami Tigro ir Eufrato baseinų, yra itin svarbi ekosistema ir kultūrinis kraštovaizdis. Palydoviniai duomenys rodo, kad pelkių plotai per laiką smarkiai kito, o vandens trūkumas paveikė ir biologinę įvairovę, ir vietos gyventojų pragyvenimą.

    Madagaskaro pietuose, ties Ambovombe, regionai kenčia nuo užsitęsusių sausrų ir karščio bangų, kurios silpnina vandens prieinamumą. Tokiose vietovėse vandens stoka reiškia ne tik prastesnį derlių, bet ir didesnę migracijos bei socialinių krizių riziką.

    Malyje, prie Sacharos pakraščio, esantis Fagibino ežeras anksčiau buvo papildomas potvynių vandeniu iš Nigerio upės sistemos. Susilpnėję potvyniai, sausros ir nuosėdų kaupimasis prisidėjo prie ežero nykimo, o tai savo ruožtu spartina dykumėjimo procesus.

    JAV pietvakariuose esantis Mid ežeras yra vienas svarbiausių regiono vandens rezervuarų, susijęs su Kolorado upės vandens tiekimu. Ilgalaikė sausra baseine ir didelis vartojimas lėmė vandens lygio kritimą, kuris tapo matomas ne tik matavimų ataskaitose, bet ir palydovinėse nuotraukose.

    Ką tai reiškia žmonėms ir ekonomikai

    Vandens telkinių traukimasis dažnai pirmiausia smogia vietos bendruomenėms: mažėja žvejybos galimybės, prastėja dirbamos žemės kokybė, brangsta vandens tiekimas, o kai kur tampa sunkiau užtikrinti higieną ir sveikatą. Miestuose tai reiškia didesnį spaudimą infrastruktūrai, griežtesnius ribojimus ir konfliktus tarp vartotojų grupių.

    Ekspertai pabrėžia, kad kai kurie telkiniai gali atsigauti, jei atsinaujins kritulių ciklai ir vandens išteklių valdymas taps tvaresnis. Tačiau vietose, kur hidrologija jau smarkiai pakeista užtvankomis, drėkinimo sistemomis ar išsekintais požeminiais vandenimis, sugrįžti į ankstesnę būklę gali būti itin sudėtinga.

    Ilgėjantys sausrų ciklai ir staigūs svyravimai

    Klimato mokslas vis dažniau kalba apie hidrologinių kraštutinumų stiprėjimą: po sausrų gali sekti intensyvūs lietūs, o po gausių kritulių vėl greitai grįžti sausra. Šylant atmosferai didėja jos gebėjimas išlaikyti daugiau drėgmės, todėl krituliai gali tapti retesni, bet smarkesni.

    Po ilgesnio sausros periodo išdžiūvusi ir suslėgta dirva prasčiau sugeria vandenį, todėl staigūs lietūs dažniau virsta paviršiniais nuotėkiais, erozija ar net lokaliais potvyniais. Dėl to vandens valdymo sprendimai, tokie kaip taupesnis vartojimas, efektyvesnis drėkinimas ir geresnis baseinų planavimas, tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir saugumo klausimu.

  • Indijos Ladakhe dykumoje kyla ledo bokštai: žiemą sukauptas vanduo gelbsti nuo sausros

    Šiaurės Indijoje, Ladakho regione, kurį vietiniai vadina šaltąja dykuma, žiemą iškyla neįprasti ledo bokštai. Tai ne gamtos, o inžinierių sukurtos konstrukcijos, skirtos vienam tikslui – sukaupti vandenį tada, kai jo perteklius, ir atiduoti tada, kai jo labiausiai trūksta.

    Idėjos esmė paprasta: žiemą, kai temperatūra naktimis gali kristi iki maždaug minus 30 laipsnių, vanduo užšąla labai greitai. O pavasarį ir vasaros pradžioje, kai ūkininkams reikia drėgmės sėjai ir pirmiesiems augalų augimo etapams, šie ledo bokštai pamažu tirpsta ir tampa patikimu vandens šaltiniu.

    Ledo bokštai formuojami pasitelkiant reljefo aukščių skirtumą ir elementarią fiziką. Vanduo į sistemą atvedamas iš aukščiau esančio upelio ar sraunios kalnų vagos, dažniausiai iš taško, kuris yra bent apie 60 metrų aukščiau už vietą, kur statomas bokštas.

    Dėl tokio aukščių skirtumo vamzdyne susidaro slėgis, todėl vanduo be papildomų siurblių gali būti išpurškiamas į viršų tarsi fontanas. Vandens lašeliai šaltame ore dalinai sušąla dar skrisdami, nusėda ant paprasto karkaso, dažnai iš šakų, ir taip sluoksnis po sluoksnio užaugina kūgio formos bokštą.

    Kūgio forma parenkama sąmoningai: ji turi santykinai mažesnį paviršiaus plotą lyginant su tūriu, todėl saulėje tirpsta lėčiau. Tai leidžia ilgiau išlaikyti sukauptą ledo masę ir užtikrinti tolygesnį tirpsmo vandens tiekimą.

    Ladakhas yra Himalajų apsuptyje, tačiau kritulių čia itin mažai: per metus dažnai iškrenta mažiau nei 100 milimetrų. Vietos ūkininkavimas daugiausia priklauso nuo tirpstančių ledynų vandens, kuris natūraliai į slėnius gausiau atkeliauja tik vasaros viduryje.

    Problema ta, kad pasėliams vandens labiausiai reikia pavasarį, kai dirva jau išdžiūvusi, o intensyvesnis ledynų tirpsmas dar neprasidėjęs. Žiemą vanduo srautu teka pro gyvenvietes ir nukeliauja tolyn, dažnai sušaldamas ten, kur jis praktiškai nepanaudojamas.

    Klimato kaita šį disbalansą dar labiau paaštrina: kinta sniego ir ledo sankaupos, o vandens prieinamumas pavasarį tampa vis mažiau nuspėjamas. Dėl to didėja rizika derliui, ypač regionuose, kur alternatyvių drėkinimo šaltinių beveik nėra.

    Ledo bokštų idėja siejama su Ladakho inžinieriumi Sonamu Wangchuku, kuris ją vystė remdamasis ankstesniais bandymais kurti dirbtinius ledynus. Ankstesnės konstrukcijos dažnai būdavo formuojamos aukštai kalnuose ir tirpdavo per greitai arba tirpsmo vanduo būdavo per toli nuo laukų.

    Wangchuko sprendimas buvo paprastas ir praktiškas: užšaldyti vandenį arčiau kaimų ir dirbamų plotų, kad pavasarį jis būtų pasiekiamas ten, kur jo reikia. Ankstyvieji prototipai parodė, kad per sezoną galima sukaupti reikšmingą vandens kiekį, o pilno masto bokštai vėliau pradėti diegti kaimuose, siekiant paremti drėkinimą kritiniu laikotarpiu.

    Vietos bendruomenėms tai nėra vien techninis eksperimentas. Tokie ledo bokštai tampa prisitaikymo prie sausros priemone, leidžiančia stabilizuoti ūkininkavimo ciklą ir sumažinti priklausomybę nuo vis labiau svyruojančių gamtinių sąlygų.

  • Šiltesnė žiema prie Galindezo salos keičia pingvinų migraciją: dalis pasiliko ilgiau nei įprasta

    Tai fiksuoja Ukrainos stotis Akademik Vernadskij ir Nacionalinis antarktinis mokslo centras, kurio biologai stebi, kaip šiltesni orai keičia paukščių elgseną. Tyrėjų teigimu, atvira vandens juosta aplink salą pingvinams reiškia prieigą prie maisto, todėl išvykimas šiemet užsitęsė.

    Biologai skaičiuoja, kad nuo gegužės vidurio pingvinų Galindeze sparčiai mažėjo: iš kelių tūkstančių liko nedidelė, atspariausia grupė. Birželio pradžioje saloje buvo stebimos masiškai į nakvynės vietas parplaukiančios paukščių būriai, tačiau bendras jų skaičius jau buvo aiškiai sumažėjęs.

    Pasak tyrėjų, net ir šiltą žiemą pingvinai negali likti visam sezonui, jei pakrantė užšąla taip, kad neįmanoma medžioti. Kol aplink salą dar yra neužšalusių vandens plotų, paukščiai gali maitintis kriliu ir žuvimi, tačiau mažėjant atviros vandens zonos plotui jie pamažu traukiasi šiauriau.

    Mokslininkai kelia versiją, kad keliolika ar kelios dešimtys individų gali vėluoti dėl individualių biologinių ciklų. Viena tikėtinų priežasčių yra vėlyvesnis šėrimasis ar plunksnų keitimas, dėl kurio paukščiai kurį laiką tampa mažiau mobilūs.

    Vis dėlto esminis veiksnys įvardijamas šiltesnis sezonas: kai ledas nesusiveržia įprastu metu, migracijos „grafikas“ pasislenka. Tai nereiškia, kad pingvinai renkasi žiemoti bet kokiomis sąlygomis, tačiau rodo, kad riba, kada verta trauktis, šiemet atėjo vėliau.

    Ukrainos mokslininkai pabrėžia, kad pingvinų migracijos ir paplitimo pokyčiai vertinami kaip vienas iš biologinių signalų, leidžiančių sekti klimato kaitą regione. Subantarktiniai pingvinai laikomi šiltesnėms sąlygoms palankesne rūšimi, todėl jų gausėjimas tam tikrose vietose gali sutapti su ilgalaikėmis atšilimo tendencijomis Vakarų Antarktidoje.

    Tyrėjai primena, kad iki 2000-ųjų vidurio subantarktiniai pingvinai Galindeze apskritai neperėjo perėti, o pastaraisiais metais jų skaičius sezono pike augo. Vienu iš rekordinių laikotarpių maždaug 1 kvadratinio kilometro ploto saloje buvo suskaičiuota apie 11 000 šių paukščių.

    Prie stoties Akademik Vernadskij kartais užklysta ir rūšys, kurioms šis rajonas nėra būdingas. Mokslininkai mini atvejį, kai netikėtai pasirodė imperatorinis pingvinas, paprastai gyvenantis gerokai šaltesnėse Antarktidos vietovėse.

    Toks apsilankymas laikomas retu, nes artimiausios šios rūšies kolonijos yra šimtus kilometrų nuo stoties, o pakrantė aplink Galindezą jiems paprastai yra per šilta. Mokslininkai tokius epizodus taip pat registruoja kaip dalį platesnių ekosistemų stebėjimų.

  • Genominis tyrimas: koalos beveik išnyko dar prieš žmonių atvykimą į Australiją

    Naujas genominis tyrimas rodo, kad koalos prieš maždaug 100 000 metų patyrė drastišką populiacijos sumažėjimą, o vėliau išgyveno genetinį „butelio kaklelį“, kai individų liko kritiškai mažai. Tai keičia ankstesnes versijas, siejusias didžiausią nuosmukį vien su žmonių atsikėlimu į žemyną.

    Tyrėjai analizavo 457 koalų genomus ir, svarbiausia, pirmą kartą tiesiogiai įvertino šios rūšies mutacijų greitį. Skaičiavimai parodė, kad koalų mutacijų greitis yra maždaug perpus mažesnis nei žmonių, todėl ankstesniuose modeliuose naudotos kitų žinduolių prielaidos galėjo klaidinti.

    „Šis tyrimas iš esmės perrašo koalų genetinės istorijos laiko juostą Australijoje“, – sakė tyrimui vadovavęs doktorantas Toby Kovacas.

    Pasak mokslininkų, šie genetiniai duomenys leidžia atkurti senųjų populiacijų dinamiką laikotarpiais, kai fosilijų įrašas yra per skurdus aiškioms išvadoms. Iš genomų signalų matyti, kad koalos išgyveno šaltus ir sausringus ledynmečio ciklus, kai Australijos aplinka darėsi vis labiau nepastovi ir mažiau palanki eukaliptų miškams.

    Koaloms itin svarbūs eukaliptai, todėl ilgalaikiai kritulių ir temperatūrų pokyčiai keičia ne tik miškų plotą, bet ir jų kokybę. Pleistoceno pabaigoje vykę sausrų ir vėsesnių periodų ciklai didino buveinių fragmentaciją, o augant gaisrų rizikai, tinkamų teritorijų mozaika dar labiau traukėsi.

    Tyrėjų teigimu, apie 60 000 metų prieš dabartį populiacija pasiekė ypač žemą tašką, o vėliau, klimatui švelnėjant, koalos pamažu atsigavo ir vėl išplito Rytų Australijoje. Vis dėlto genetinis „butelio kaklelis“ reiškia, kad dabartinių koalų genetinė įvairovė gali būti labiau ribota, nei būtų tikėtasi be tokio istorinio sukrėtimo.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartinės grėsmės koaloms dažnai yra tiesiogiai susijusios su žmogaus veikla: buveinių naikinimu, miestų plėtra, kelių infrastruktūra, ligomis ir vis intensyvesniais miškų gaisrais. Australijoje koalos kai kuriuose regionuose jau priskiriamos nykstančioms, o atskirų populiacijų būklė vertinama kaip ypač pažeidžiama.

    Genominiai duomenys gali padėti tiksliau planuoti apsaugą: nustatyti, kurios populiacijos yra labiausiai genetiškai izoliuotos, kur reikėtų atkurti ekologinius koridorius, ir kaip pasirinkti perkėlimo ar veisimo programas, kad būtų išlaikyta kuo didesnė genetinė įvairovė.

    „Genomų tyrimai rodo, kad koalos jau anksčiau patyrė didelį populiacijos sumažėjimą dėl klimato kaitos ir buveinių praradimo“, – sakė Toby Kovacas.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad šis metodas gali būti pritaikytas ir kitoms Australijos rūšims, siekiant suprasti, ar panašūs nuosmukiai vyko dar iki žmonių įtakos. Toks kontekstas padeda atskirti natūralių klimato svyravimų pasekmes nuo šiuolaikinių, žmogaus sukeltų veiksnių, kurie daugeliui rūšių šiandien tampa lemiami.