CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Projektas Tianhe Tibete: kaip Kinija bandė didinti kritulius ir kodėl „dangaus upė“ nunyko

    Kinija kelerius metus vystė ambicingą orų modifikavimo programą Tianhe, dar vadintą „dangaus upe“, kurios tikslas buvo padidinti kritulių kiekį virš Tibeto plynaukštės. Idėja buvo paprasta: paskatinti lietų ir sniegą ten, kur formuojasi svarbiausių Azijos upių ištakos, ir taip sustiprinti vandens tiekimą sausesniems šalies regionams.

    Ši programa rėmėsi debesų sėjos technologija, kai į atmosferą paleidžiamos dalelės, galinčios padėti vandens garams lengviau kondensuotis. Dažniausiai tam naudojami sidabro jodidas ar panašios medžiagos, o dalelės išsklaidomos raketomis, artilerijos įrenginiais ar specialiais generatoriais ant žemės.

    Tibeto plynaukštė dažnai vadinama Azijos vandens bokštu, nes čia prasideda upės, nuo kurių priklauso milžiniškos teritorijos ir šimtai milijonų žmonių. Tuo pat metu regionas jautriai reaguoja į klimato kaitą: tirpstantys ledynai, besikeičiantys musonų režimai ir dykumėjimo procesai didina vandens trūkumo riziką.

    Kinijos planuota schema siekė „pasiskolinti“ dalį drėgmės, kurią atneša pietų musonai, ir paskatinti kritulius virš didelės plynaukštės dalies. Tikėtasi, kad taip būtų galima didinti Geltonosios upės baseino vandeningumą ir ilgainiui mažinti spaudimą vandens ištekliams šiauriniuose ir vakariniuose regionuose.

    Debesų sėja pasaulyje taikoma jau dešimtmečius, tačiau mokslininkai nuolat pabrėžia pagrindinę sąlygą: metodas neveikia, jei nėra tinkamų debesų ir drėgmės. Kitaip tariant, technologija gali padidinti tikimybę, kad krituliai iškris, bet ji negali „sukurti“ lietaus iš giedro dangaus ar stabiliai valdyti atmosferos procesų milžinišku mastu.

    Oficialiose Kinijos komunikacijose anksčiau buvo skelbiami labai dideli lūkesčiai dėl galimo papildomo vandens kiekio. Vis dėlto tokie teiginiai sulaukė kritikos, nes regioninė meteorologija ir oro masių dinamika yra pernelyg sudėtinga, kad būtų galima patikimai garantuoti rezultatą, ypač kalnuotose vietovėse, kur orai keičiasi greitai.

    „Atmosferos procesai yra chaotiški, todėl net ir sėkmingai paskatinus kritulius vienoje vietoje, sunku įrodyti, kokia dalis pokyčio įvyko būtent dėl intervencijos“, – sakė klimato ir hidrologijos tyrėjas.

    Viešojoje erdvėje pastaraisiais metais vis dažniau pastebėta, kad programa Tianhe minima rečiau, o jos apimtis, sprendžiant iš oficialių signalų, galėjo būti sumažinta. Kai kuriuose vertinimuose keliama prielaida, kad projektas galėjo būti tyliai pristabdytas arba perorientuotas į mažesnio masto priemones.

    Tam yra kelios tikėtinos priežastys: sunkiau išmatuojamas efektas, didelės infrastruktūros ir operacijų sąnaudos, taip pat rizikų vertinimas, kai kalbama apie tarpregioninius vandens balansus. Krituliai yra ne tik vandens šaltinis, bet ir sudėtingos sistemos dalis, todėl bet kokie bandymai daryti įtaką orams kelia diskusijas dėl ilgalaikių pasekmių.

    Kinijos pastangos didinti vandens saugumą sutampa su platesnėmis tendencijomis, kai valstybės investuoja į infrastruktūrą, rezervuarus, vandens nukreipimo projektus ir tikslesnę meteorologiją. Vandens trūkumas ir sausrų dažnėjimas tampa vienu svarbiausių ekonomikos ir saugumo veiksnių, ypač regionuose, priklausomuose nuo sezoninių musonų.

    Tibeto plynaukštė šioje diskusijoje užima ypatingą vietą, nes ji yra svarbi ne tik Kinijai, bet ir kaimyninėms šalims, žemiau upių vagų. Dėl to bet kokios iniciatyvos, susijusios su vandens ištekliais, paprastai vertinamos ne vien kaip technologinis eksperimentas, bet ir kaip ilgalaikės strategijos dalis.

  • Karščio banga Paryžiuje: gyventojai nakvoja parkuose, nes butai nebeatsvėsta net naktį

    Karščio banga Paryžiuje: gyventojai nakvoja parkuose, nes butai nebeatsvėsta net naktį

    Prancūziją užklupus intensyviai karščio bangai, dalis Paryžiaus gyventojų ieško vėsos ten, kur jos dar įmanoma rasti be kondicionieriaus, – miesto parkuose. Kai kuriems tai tapo ne pavieniu nuotykiu, o praktišku sprendimu: naktimis butai, ypač viršutiniuose aukštuose, ilgai išlaiko dienos kaitrą.

    Viename didžiausių žaliųjų miesto plotų, Parc des Buttes-Chaumont, žmonės į parką atvyksta su antklodėmis, hamakais ir pripučiamais čiužiniais. Vėsesnis nakties oras, pavėsis ir atviresnės erdvės leidžia lengviau ištverti temperatūrą, kuri tankiai apstatytuose kvartaluose sumažėja tik minimaliai.

    „Šiąnakt čia jau kaip tikrame viešbutyje“, – sakė Camille Arregun, į parką atsinešusi kūdikį, kad išvengtų tvankos namuose.

    „Man būtų kur kas geriau miegoti po žvaigždėmis nei bute, kur viduje tiesiog nepakeliamai karšta“, – sakė Agathe Chebassier.

    Gyventojai pasakoja, kad dalis žmonių į parkus užsuka tik kelioms valandoms, kol šiek tiek atvėsta, tačiau kiti pasiruošę likti iki ryto. Paryžiuje, kaip ir daugelyje didmiesčių, karščio poveikį sustiprina vadinamasis miesto šilumos salos efektas: asfaltas, betonas ir pastatų stogai sukaupia šilumą dieną ir ją lėtai atiduoda naktį.

    Ši situacija išryškina seną sostinės problemą – ne visų būstų pritaikymą vis dažnėjančioms karščio bangoms. Specialistai primena, kad didžiausią riziką patiria vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir sergantieji lėtinėmis ligomis, o pagrindinės rekomendacijos išlieka paprastos: gerti pakankamai vandens, vengti fizinio krūvio per kaitrą, laikytis pavėsyje ir, jei įmanoma, vėsinti patalpas naktį.

    Prognozuojama, kad Europoje karščio bangos taps dažnesnės ir intensyvesnės, todėl miestai vis aktyviau ieško sprendimų – nuo papildomų želdynų ir pavėsio zonų iki vėsinimo centrų bei pastatų modernizavimo. Paryžiuje šios priemonės tampa vis aktualesnės, kai net nakties vėsa kai kuriose miesto dalyse nebeatneša palengvėjimo.

  • Karščio stresas darbe gresia 130 mln. europiečių: profsąjungų institutas siūlo ES taisykles

    Karščio stresas darbe gresia 130 mln. europiečių: profsąjungų institutas siūlo ES taisykles

    Europoje daugėjant karščio bangų, vis dažniau keliami klausimai ne tik apie sveikatą namuose, bet ir apie saugias darbo sąlygas. Europos profesinių sąjungų instituto (ETUI) pristatytoje analizėje teigiama, kad karščio stresas darbo vietoje gali paveikti apie 130 mln. darbuotojų visame žemyne.

    ETUI skaičiuoja, kad su karščiu siejami sužalojimai ir sveikatos sutrikimai kasmet lemia apie 277 000 nelaimingų atsitikimų darbe ir maždaug 230 mirčių. Institutas pabrėžia, kad rizika nebėra vien pietų Europos problema: sparčiausi nelaimingų atsitikimų augimo tempai fiksuojami ir Vidurio bei Šiaurės Europoje.

    Kodėl rizika auga ir šiaurėje?

    „Problema didžiausia pietuose, nes ten matome daugiausia nelaimingų atsitikimų. Tačiau didžiausias nelaimingų atsitikimų augimas fiksuojamas Vidurio ir Šiaurės Europoje“, – sakė Tesalijos universiteto fiziologijos profesorius Andreas Flouris.

    Anot jo, regionai, kuriuose istoriškai vasaros buvo vėsesnės, greitai „vejasi“ pietus, o darbuotojai ir darbdaviai dažnai neturi įpročių bei infrastruktūros prisitaikymui. Tai ypač aktualu lauko darbams, logistikai, statyboms, žemės ūkiui, taip pat prastai vėdinamoms vidaus patalpoms.

    Produktyvumas krenta, pavojai didėja

    ETUI remiasi tyrimais, rodančiais, kad kylant temperatūrai mažėja darbingumas ir didėja klaidų bei traumų rizika. Pasak A. Flourio, optimali temperatūra darbui yra apie 16 laipsnių, o kiekvienas papildomas 1 laipsnis vidutiniškai mažina produktyvumą maždaug 2 proc.

    Jo vertinimu, per įprastą karščio bangą Pietų Europoje produktyvumo nuostoliai gali siekti 20–25 proc., Vidurio Europoje – 8–14 proc., o Skandinavijoje per metus dėl karščio bangų fiksuojami 3–6 proc. nuostoliai. Tai reiškia ne tik mažesnį darbo našumą, bet ir didesnę riziką perkaisti, dehidratuoti ar patirti šilumos smūgį.

    2025 metais Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros (EU-OSHA) apklausa parodė, kad maždaug kas penktas ES darbuotojas per pastaruosius 12 mėnesių darbe susidūrė su ekstremaliu karščiu. Klimato kaita, mokslininkų vertinimu, didina karščio bangų dažnį ir intensyvumą, todėl darbo aplinkos rizikos tampa labiau nuspėjamos, bet kartu ir aktualesnės.

    ETUI siūlo privalomas taisykles ES mastu

    Institutas ragina Europos Sąjungą imtis specialaus reguliavimo, nukreipto į karščio riziką darbo vietoje. Vienas pagrindinių siūlymų – privalomas karščio rizikos vertinimas, kuris įpareigotų darbdavius identifikuoti, kada ir kokiose veiklose darbuotojai patiria pavojingą poveikį.

    „Siūlome privalomą karščio rizikos vertinimą, kad darbdaviai būtų įpareigoti įvertinti ir nustatyti su karščiu susijusias rizikas darbo vietoje. Tik žinodami, su kuo susiduriame, galime apsaugoti darbuotojus ir užkirsti kelią rizikoms“, – sakė ETUI tyrėjas Marouane Laabbas-el-Guennouni.

    Kartu siūloma plačiau vertinti karščio stresą, neapsiribojant vien oro temperatūra. ETUI akcentuoja, kad drėgmė ir vėjo greitis gali reikšmingai pakeisti realiai patiriamą apkrovą organizmui, todėl vertinimo rodikliai turėtų atspindėti faktinį šiluminį stresą.

    ETUI teigimu, karščio bangos yra išmatuojamas ir prognozuojamas reiškinys, todėl didelė dalis rizikų gali būti valdoma iš anksto. Praktikoje tai paprastai reiškia darbo organizavimo korekcijas, poilsio pertraukas, geriamojo vandens prieinamumą, pavėsį ar vėsinimą ir aiškias taisykles, kada darbas turi būti ribojamas.

  • Paryžius per karščio bangą siūlo nemokamus seansus su kondicionieriumi: kam skiriama pirmenybė

    Paryžius per karščio bangą siūlo nemokamus seansus su kondicionieriumi: kam skiriama pirmenybė

    Europą jau kelias dienas alina užsitęsusi karščio banga, o didžiausias poveikis fiksuojamas Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Valdžios institucijos skelbia įspėjimus, dalis mokyklų uždaromos, kai kurie renginiai atšaukiami, gyventojai raginami vengti nebūtinų kelionių.

    Prancūzijoje birželio pabaigos temperatūros šiemet pasiekė ypač aukštas reikšmes, o tai atsiliepė ir sveikatos rodikliams. Šalies vadovybė viešai priminė apie padidėjusią riziką per kaitrą, ypač kai žmonės ilgiau būna prie vandens telkinių, o miestai susiduria su vadinamuoju šilumos salos efektu.

    Nemokami seansai karščiausiu metu

    Ieškodamas praktinių sprendimų, Paryžiaus 10-ajame rajone veikiantis nepriklausomų kino teatrų tinklas pradėjo iniciatyvą Ciné-clim. Jos esmė paprasta: karščiausiomis dienos valandomis gyventojams siūlomi nemokami popietiniai kino seansai kondicionuojamose salėse.

    Programa vykdoma keliuose kino teatruose, tarp jų L’Archipel, Le Brady ir Le Louxor. Nemokami seansai paprastai rengiami nuo 13 iki 16 valandos, kai mieste dažniausiai fiksuojami aukščiausi temperatūrų pikai.

    Kam teikiamas prioritetas?

    Iniciatyvos organizatoriai pabrėžia, kad pirmenybė teikiama žmonėms, kuriems karštis pavojingiausias. Į šią grupę įtraukiami jaunesni nei 25 metų asmenys, vyresni nei 65 metų gyventojai, nėščiosios ir žmonės, turintys judėjimo sunkumų.

    Bilietai išduodami atvykus į konkretų kino teatrą ir pateikus asmens dokumentą. Tokia tvarka leidžia greitai patikrinti, ar žmogus patenka į prioritetines grupes, ir kartu išlaikyti iniciatyvą kuo paprastesnę, be išankstinių registracijų internetu.

    Miesto priemonės ir platesnis kontekstas

    Paryžiaus savivaldybė šią idėją pristato kaip dalį platesnio karščio valdymo priemonių paketo. Tarp taikomų sprendimų minimos vėsinimosi erdvės, vėsesnė patalpa rotušėje, prižiūrimas maudymasis Canal Saint-Martin kanale bei ilgiau atveriamos žaliosios zonos.

    Tokios priemonės vis dažniau tampa europinių miestų kasdienybe, nes šilumos bangos kartojasi dažniau ir trunka ilgiau. Viešos, kondicionuojamos erdvės per kaitrą laikomos viena efektyviausių trumpalaikių priemonių, padedančių sumažinti perkaitimo riziką ir suteikti gyventojams saugią atokvėpio vietą.

    Tuo metu kituose Prancūzijos miestuose planuojamos ir su kinu susijusios akcijos: šiemet rengiama Semaine du Cinéma, kurios metu bilietai kainuoja apie 5 eurus. Tai papildoma paskata karščio dienomis rinktis vėsesnes, uždaras kultūros erdves.

  • Kaip vaikams paaiškinti atsinaujinančią energiją: „Eurowind Energy“ dalija nemokamus rinkinius

    Kaip vaikams paaiškinti atsinaujinančią energiją: „Eurowind Energy“ dalija nemokamus rinkinius

    Energetikos ir klimato temos vis dažniau pasiekia vaikus per socialinius tinklus, tačiau mokyklose trūksta paprastų, praktiškų priemonių, padedančių suprasti, kaip iš tiesų gaminama elektra ir kodėl vystoma atsinaujinanti energetika. Dėl to didėja rizika, kad mokiniai susidarys nuomonę iš paviršutinių ar gąsdinančių žinučių, o ne iš patikimų paaiškinimų.

    Šią spragą siekia mažinti „Eurowind Energy“ kartu su edukatore dr. Zuzanna Jastrzębska-Krajewska parengtas projektas, mokykloms suteikiantis nemokamus mokomuosius paketus apie energiją, ekologiją ir aplinką. Kūrėjai pabrėžia, kad tikslas yra ne dar viena teorijos santrauka, o priemonės, kurios įtrauktų ir skatintų tyrinėti.

    Nuo apibrėžimų prie patyrimų

    Medžiaga sukurta taip, kad mokiniai ne tik išgirstų, bet ir patys patikrintų, kaip veikia vėjo energija, kaip matuojama energija ir kokie procesai lemia elektros gamybą. Vietoj ilgų paaiškinimų siūlomos užduotys, praktiniai bandymai, dirbtuvės, o mokytojams pateikiami parengti pamokų scenarijai.

    Paketai pritaikyti trims amžiaus grupėms, todėl juos galima naudoti tiek pradinėse klasėse, tiek vyresniems pradinukams. Taip pat numatytos darbo kortelės, edukacinis garso turinys ir nuotolinė medžiaga mokytojams, kad pasirengimas pamokai neužimtų papildomų valandų.

    „Šiuolaikinė aplinkosauginė edukacija neturi būti atskiras sunkus dalykas. Ją galima sujungti su matematika, bandymais ir užduotimis, kurias vaikai sprendžia žingsnis po žingsnio, tada aiškiau suprantama, iš kur atsiranda energija ir kaip ją išmatuoti“, – sakė dr. Zuzanna Jastrzębska-Krajewska.

    Kodėl tokios priemonės tampa reikalingos

    Pastaraisiais metais energijos kainų šuoliai, diskusijos apie energetinę nepriklausomybę ir Europos Sąjungos klimato tikslai tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Dėl to auga visuomenės poreikis suprasti, kas yra atsinaujinantys energijos šaltiniai, kokie jų privalumai ir ribojimai, ir kodėl energetikos pertvarka neapsiriboja vien technologijomis.

    Švietime ši tema dažnai išsiskaido tarp skirtingų dalykų, o mokytojams pritrūksta laiko ir priemonių ją pateikti šiuolaikiškai. Praktiniai rinkiniai, kuriuos galima integruoti į gamtos mokslus ar klasės valandėles, padeda kalbėti apie klimatą ne vien per grėsmių prizmę, bet ir per sprendimus bei kritinį mąstymą.

    „Tikime, kad energetinis raštingumas ir jaunimo sąmoningumas yra svarbūs vietos bendruomenių ateičiai. Todėl norime remti mokytojus nemokamomis didaktinėmis priemonėmis ir susitikimais su mokiniais, paprastai parodydami, kaip veikia vėjo energija ir kokį vaidmenį ateityje atliks technologijos“, – sakė „Eurowind Energy“ vadovė Małgorzata Szambelańczyk.

    Konkurso dalis ir veiklos regionuose

    Projektas taip pat kviečia klases dalyvauti konkurse, kuriame numatytos edukacinės dovanos, pavyzdžiui, mokomieji žaidimai ir kita mokymąsi palaikanti medžiaga. Tai suteikia papildomos motyvacijos įsitraukti ir už mokyklos ribų, o mokiniams leidžia temas „pasimatuoti“ per komandines užduotis.

    Numatytos ir gyvos veiklos skirtinguose regionuose, kad mokyklos galėtų ne tik atsisiųsti turinį, bet ir gauti tiesioginį kontaktą su edukatoriais ar projekto atstovais. Tokie vizitai dažnai padeda vaikams užduoti konkrečius klausimus apie vėjo jėgaines, elektros gamybą ir aplinkos apsaugą, o atsakymai tampa labiau suprantami.

    Organizatoriai pabrėžia, kad pagrindinė vertė slypi paprastume: mokytojui nereikia kurti turinio nuo nulio, o mokiniams suteikiama galimybė mokytis per veiksmą. Tai ypač svarbu tuo metu, kai informacijos apie klimatą daug, tačiau pasitikėjimą kuria aiškūs paaiškinimai ir patirtis, o ne vien emocinės antraštės.

  • Šervudo miško legendinis Major Oak nebeatsigavo: paskelbta, kad 1 200 metų ąžuolas mirė

    Šervudo miško legendinis Major Oak nebeatsigavo: paskelbta, kad 1 200 metų ąžuolas mirė

    Šervudo miške, netoli Notingamšyro, mirė legendinis Major Oak, dažnai siejamas su Robino Hudo pasakojimais. Karališkoji paukščių apsaugos draugija (RSPB) pranešė, kad šį pavasarį medis neišleido lapų, todėl jo būklė pripažinta nebeatkuriama.

    Šis ąžuolas ne kartą buvo vadintas „mirštančiu“, tačiau ankstesniais metais dar sugebėdavo sužaliuoti. Šįkart, pasak gamtosaugininkų, aiškių atsigavimo ženklų nebėra, o ilgalaikiai stebėjimai rodo ryškų gyvybingumo kritimą.

    Kas nulėmė ąžuolo žūtį?

    RSPB teigia, kad vienos konkrečios priežasties nėra, tačiau susidėjo keli dešimtmečius veikiantys veiksniai. Medį silpnino sausros, šylantis klimatas ir pasikartojantys ilgi sausringi laikotarpiai, didinantys medžių vandens stokos stresą.

    Prie problemų prisidėjo ir žmogaus poveikis: per pastaruosius du šimtmečius milijonai lankytojų mindė dirvožemį aplink medį, jis tankėjo, blogiau sugėrė vandenį. Dėl to drėgmė ir deguonis sunkiau pasiekdavo šaknų zoną, o šaknų sistema, pasak specialistų, pamažu „badavo“.

    „Net ir sveiki medžiai patiria stiprų sausrų spaudimą, tačiau Major Oak turi ir papildomų sudėtingumų. Per kelis dešimtmečius matėme staigų jo šaknų sistemos gyvybingumo kritimą“, – sakė RSPB Šervudo miško valdų operacijų vadovė Chloe Ryder.

    Kodėl Major Oak svarbus ne tik legendoms?

    Major Oak pavadinimas siejamas su 1790 metais majoro Haymano Rooke’o knygoje paminėtu ąžuolu, po kurios prasidėjo ankstyvasis susidomėjimas šiuo medžiu. Ilgainiui jis tapo vienu atpažįstamiausių Šervudo simbolių, traukusiu ir istorijos, ir gamtos mylėtojus.

    Nors Robino Hudo legenda priklauso folklorui, senieji ąžuolai Šervude yra svarbūs kaip buveinės: jų drevėse ir negyvoje medienoje gyvena vabzdžiai, grybai, kerpės, paukščiai ir šikšnosparniai. Todėl net ir miręs medis gali dar ilgai atlikti reikšmingą vaidmenį ekosistemoje.

    „Major Oak daugiau nei 1 000 metų įkvėpė begalę istorijų, eilėraščių, paveikslų ir žmonių, pats būdamas pilnas gyvybės ir suteikdamas namus daugybei laukinių rūšių“, – sakė aktorė Judi Dench.

    Ji pridūrė, kad žmonės, kuriuos įkvėpė Major Oak ar kiti senieji medžiai, turėtų kreiptis į savo parlamento narius ir prašyti stiprinti teisinę apsaugą. Gamtosaugininkai pabrėžia, kad senųjų medžių apsauga apima ne tik patį kamieną, bet ir šaknų zoną bei aplinkinį dirvožemį.

    Legenda gyva, nors medis mirė

    RSPB tikina, kad Major Oak bus paliktas stovėti kaip natūralus paminklas, o jo teikiama nauda gamtai išliks ir po mirties. Tokia praktika dažnai taikoma seniesiems medžiams, nes jų negyva mediena tampa svarbia grandimi biologinei įvairovei.

    Tuo pat metu Robino Hudo istorijos populiarumas nemažėja: pasakojimai ir ekranizacijos toliau grįžta į kultūrinę apyvartą. RSPB primena, kad iš Major Oak išauginti sodinukai jau anksčiau buvo pasodinti įvairiose vietose, taip simboliškai pratęsiant šio ąžuolo „palikuonių“ liniją.

  • Prie Indijos krantų aptiko nuskendusį miestą: užuominos apie 9 500 metų senumo civilizaciją

    Prie Indijos krantų aptiko nuskendusį miestą: užuominos apie 9 500 metų senumo civilizaciją

    Sonaras atskleidė keistas struktūras

    Netoli Indijos krantų maždaug 36 metrų gylyje aptiktos po vandeniu esančios struktūros, kurios, tyrėjų teigimu, pasižymi aiškiais geometriniais kontūrais. Apie radinį pradėta kalbėti dar 2000 metų pabaigoje, kai Indijos Nacionalinio vandenynų technologijų instituto specialistai vykdė rutininį jūros aplinkos tyrimą.

    Tuomet, pasitelkus sonarą, užfiksuotos didelio masto formacijos, primenančios žmogaus sukurtą kompleksą. Skelbta, kad teritorija gali siekti daugiau nei 8 kilometrus ilgio ir apie 3 kilometrus pločio, tačiau šie vertinimai vėliau buvo nevienareikšmiškai interpretuojami.

    Kodėl šis radinys kelia ginčus?

    Tyrimų metu iš dugno esą buvo iškelta įvairių radinių: keramikos fragmentų, karoliukų, skulptūrų detalių, mūrų fragmentų, taip pat žmonių kaulų ir dantų. Daugiausia diskusijų sukėlė radiokarboninio datavimo rezultatai, kai kuriems objektams leidę spėti apie maždaug 9 500 metų senumą.

    Jei toks amžius būtų patvirtintas pačioms struktūroms, tai reikštų sensacingą scenarijų: urbanizuotos bendruomenės galėjo egzistuoti gerokai anksčiau nei Induso slėnio civilizacija. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje pabrėžiama, kad vieno objekto, pavyzdžiui, medienos gabalo, amžius nebūtinai sutampa su viso komplekso atsiradimo laiku.

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į pakrančių archeologijai būdingą problemą: srovės bei nuosėdų pernaša gali perkelti objektus iš kitų vietų. Dėl to būtina aiškiai atskirti, kas rasta pirminėje padėtyje, o kas galėjo būti atnešta vėliau.

    Induso slėnio civilizacijos pamoka

    Induso slėnio, dar vadinama harapų, civilizacija laikoma viena ankstyviausių pasaulyje, klestėjusi maždaug 2600–1900 metais prieš mūsų erą. Jos miestai išsiskyrė pažangiu planavimu, kanalizacijos sistemomis ir tolimos prekybos ryšiais, siekusiais net Mesopotamiją.

    Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kodėl ši civilizacija nyko: svarstytos invazijų, ligų, konfliktų ar didelių potvynių hipotezės. Vis dažniau akcentuojama, kad lemiamas veiksnys galėjo būti klimato kaita, ypač ilgalaikiai sausros periodai ir susilpnėję musonai, mažinę upių vandeningumą.

    Kai kritulių sumažėja, nukenčia žemdirbystė, o dideliems miestams išlaikyti prireikia vis daugiau išteklių. Dalis tyrėjų mano, kad Induso slėnio civilizacija ne žlugo staiga, o palaipsniui transformavosi: gyventojai kėlėsi į regionus, kur vandens režimas buvo stabilesnis, o didžiuosius centrus pakeitė mažesnės gyvenvietės.

    Po vandeniu aptiktas kompleksas prie Indijos krantų šioje istorijoje tampa tarsi lakmuso popierėliu, parodančiu, kaip sunku atskirti sensaciją nuo patikrinto mokslo. Norint atsakyti, ar tai iš tiesų nuskendęs miestas, lemiami bus papildomi geologiniai, archeologiniai ir datavimo tyrimai, atliekami taikant griežtą radinių kilmės kontrolę.

  • Saulės elektrinės dykumose keičia mikroklimatą: tyrimai aiškina, kaip jos gali skatinti lietų ir želdynus

    Saulės elektrinės dykumose keičia mikroklimatą: tyrimai aiškina, kaip jos gali skatinti lietų ir želdynus

    Didelės saulės elektrinės dykumose gali daryti daugiau nei tik gaminti elektrą: mokslininkai pastebi požymių, kad jos keičia vietos mikroklimatą ir kai kuriais atvejais sudaro palankesnes sąlygas augalijai. Naujausi modeliavimai ir stebėjimai rodo, kad plačios fotovoltinių modulių teritorijos gali paveikti temperatūrą, vėjo srautus ir drėgmės apytaką.

    Šis reiškinys dažniausiai siejamas su vadinamuoju paviršiaus albedo pokyčiu: tamsūs moduliai sugeria daugiau Saulės spinduliuotės nei šviesus smėlis, todėl pasikeičia energijos balansas prie žemės. Kartu moduliai sudaro šešėlį ir mažina tiesioginį įkaitimą po jais, o tai gali sumažinti dirvos paviršiaus temperatūros svyravimus.

    Vienas dažniausiai minimas mechanizmas yra oro srautų persitvarkymas: įkaitęs oras virš saulės modulių ir aplink juos kyla aukštyn, o tai gali sustiprinti vietinę konvekciją. Jei regione yra pakankamai drėgmės ir susidaro tinkamos sąlygos, tokie procesai teoriškai gali prisidėti prie debesuotumo didėjimo ir kritulių tikimybės.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra paprastas ir visur vienodai veikiantis efektas. Krituliai dykumose priklauso nuo didesnio masto atmosferos cirkuliacijos, todėl saulės parkai greičiau gali keisti mikroklimatą ir drėgmės pasiskirstymą lokaliai, o ne garantuoti lietų. Dėl to mokslinėse publikacijose dažnai kalbama apie galimą teigiamo grįžtamojo ryšio kilpą, kai daugiau augalijos didina drėgmės išgarinimą ir dar labiau palaiko vietines drėgnesnes sąlygas.

    Kitas svarbus aspektas yra vandens balansas: šešėlis po moduliais gali mažinti dirvos išdžiūvimą, o vėjo susilpnėjimas tarp konstrukcijų kartais sumažina garavimą. Tokiose vietose augalai gali lengviau įsitvirtinti, ypač jei yra papildomų drėgmės šaltinių, pavyzdžiui, periodiniai krituliai, rasa ar gruntinis vanduo. Praktikoje tai gali reikšti žalesnes dėmes aplink infrastruktūrą, bet ne būtinai plataus masto dykumos virtimą stepėmis.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į galimus šalutinius padarinius: dideli saulės parkai keičia buveines, gali trikdyti gyvūnų migracijos kelius, o netinkamai suplanuota priežiūra didina dirvožemio erozijos ar dulkių problemą. Be to, karštuose regionuose saulės modulių efektyvumas mažėja kylant temperatūrai, todėl dalis projektų ieško sprendimų, kaip suderinti elektrinės našumą ir mažesnį šiluminį poveikį aplinkai.

    Ekspertai sutaria, kad sprendžiant, kur ir kaip plėtoti saulės energiją, reikia vertinti ne tik pagaminamos elektros kiekį, bet ir vietos klimato, dirvožemio bei biologinės įvairovės veiksnius. Dykumose pastatyti parkai gali turėti netikėtų privalumų mikroklimatui, tačiau rezultatą lemia regiono meteorologija, parko mastas ir tai, ar projektuojant numatytos aplinkosauginės priemonės.

  • Kurtka, kuri geriamą vandenį „ištraukia“ iš oro: mokslininkai skelbia įspūdingus skaičius

    Kurtka, kuri geriamą vandenį „ištraukia“ iš oro: mokslininkai skelbia įspūdingus skaičius

    Teksaso universiteto Ostine inžinieriai pristatė dėvimą sistemą, kuri gali padėti gauti geriamojo vandens tiesiog iš oro. Sukurta kurtka naudoja specialius porėtus tekstilės pluoštus, sugeriančius drėgmę ir nukreipiančius ją į atsegamus surinkimo modulius.

    Komanda teigia, kad toks sprendimas skirtas situacijoms, kai prieiga prie vandens ribota arba jos visai nėra. Pritaikymas matomas tiek žygiuose ir stovyklaujant, tiek gelbėjimo operacijose, kariuomenėje ar regionuose, kuriuos vis dažniau paveikia sausros.

    Kaip veikia vandens kurtka?

    Pagrindas yra hierarchinės porėtos struktūros tekstilės pluoštai, į kuriuos integruota higroskopinė druska ličio chloridas. Tokia medžiaga sugeria ore esančius vandens garus, o jos struktūra padeda drėgmei greitai judėti per audinį, kad susikaupęs vanduo būtų surenkamas efektyviau.

    Drėgmę sugėręs audinys vandenį nukreipia į atsegamus modulius, kuriuose jis surenkamas. Vėliau moduliai šildomi iki maždaug 60 laipsnių, pavyzdžiui, saulės energija arba kaitinimo elementu, kad vanduo būtų išlaisvinamas, kondensuojamas ir sukaupiamas.

    „Vandens rinkimas iš oro dažniausiai įsivaizduojamas kaip stacionarus įrenginys, tačiau mes iš esmės pergalvojome formą. Jei pats audinys gali rinkti vandenį, atsiveria nauja kryptis asmeniniam, nešiojamam priėjimui prie vandens“, – sakė projekto bendraautoris Guihua Yu.

    Kiek vandens galima gauti?

    Bandymuose, kai santykinė oro drėgmė siekė nuo 20 iki 80 proc., sistema per parą pagamino apie 0,4–0,9 litro vandens. Skaičiuojant pagal sorbento masę, pasiektas maždaug 3,76–7,45 litro vandens kiekis iš vieno kilogramo medžiagos per parą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas svarbiausių pasiekimų yra ne tik gebėjimas sugerti drėgmę, bet ir vandens transporto kelio suprojektavimas tekstilėje. Tai, jų vertinimu, leidžia technologijai veikti ne vien laboratorinėmis sąlygomis, bet ir realiame, dėvimame formate.

    „Jie sukūrė ne dar vieną vandenį sugeriančią medžiagą. Jie suprojektavo kelią, kuriuo vanduo greitai juda nuo garų ore iki skysčio ir toliau į tekstilės vidų, todėl sprendimas veikia ne tik mažuose bandymuose, bet ir dėvimame įrenginyje“, – sakė bendraautoris Keith Johnston.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Pastaraisiais metais didėja susidomėjimas decentralizuotais vandens gavimo sprendimais, nes šylantis klimatas ir ekstremalesnės oro sąlygos didina sausrų riziką daugelyje regionų. Nešiojamos ar lengvai transportuojamos sistemos gali tapti papildomu saugumo sluoksniu ten, kur vandentiekio infrastruktūra pažeidžiama arba jos nėra.

    Komanda technologiją sieja su platesniu sprendimų paketu, vadinamu „AirGel“, ir mini planus plėsti pritaikymą. Ateityje tie patys pluoštai galėtų būti naudojami kuprinėms, palapinėms ar laikiniems gelbėjimo būstams, kad vandens surinkimas taptų integruota kasdienės įrangos funkcija.

    Kol kas tai yra tyrimų ir prototipo stadijos sprendimas, o jo realus pritaikymas priklausys nuo patvarumo, kainos, energijos poreikio šildymui ir higienos užtikrinimo skirtingomis sąlygomis. Vis dėlto pats principas rodo aiškią kryptį: vandens gavyba gali tapti ne atskiru įrenginiu, o drabužio ar kitos tekstilės savybe.

  • Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Tarp Nilo slėnio ir Raudonosios jūros, dabartinių Sudano ir Egipto pasienio zonoje, iš palydovinių vaizdų paaiškėjo įspūdingas radinys: dykumoje išsibarsčiusios šimtai akmeninių konstrukcijų. Tarptautinė mokslininkų komanda identifikavo 280 monumentalių objektų, o 260 jų iki šiol nebuvo aprašyti mokslinėje literatūroje.

    Šie statiniai dažniausiai yra akmeniniai kapai, apjuosti apvaliais mūrais. Jų skersmuo svyruoja nuo kelių iki daugiau nei 80 metrų, todėl iš viršaus jie primena milžiniškus ratus, išmėtytus per dykumos peizažą. Viduje aptikta žmonių ir gyvūnų palaidojimų, taip pat mažesnių akmeninių struktūrų bei sampilų.

    Kas slypi akmeniniuose ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks mastas keičia požiūrį į regiono praeitį. Objektų išsidėstymas didžiulėje teritorijoje nuo pietų Egipto iki Eritrėjos prieigų rodo plačiai paplitusią kultūrinę tradiciją, apėmusią tūkstančius kvadratinių kilometrų.

    Tai leidžia manyti, kad čia gyvenusios piemenų bendruomenės nebuvo mažos ir izoliuotos. Priešingai, jos galėjo turėti sudėtingesnę socialinę sandarą ir gebėti organizuoti didelius statybinius projektus, kuriems reikėjo darbo jėgos, išteklių ir ilgalaikės atminties.

    Kapai, naudoti šimtmečius

    Geriau ištirtame Wadi Khashab komplekse archeologai aptiko 25 palaidojimus. Centrinėje dalyje buvo žmogaus kapas, kurį supo galvijų, avių ir vaiko palaikai, o tai rodo neatsitiktinę laidojimo tvarką.

    Analizės leidžia teigti, kad vieta buvo naudojama maždaug 2 000 metų, o vėlesnės kartos perplanavo erdvę ir rengė naujus palaidojimus. Toks tęstinumas paprastai siejamas su stipria tradicija ir ypatingu šių vietų statusu bendruomenėje.

    Kodėl čia laidoti gyvūnai

    Radiniuose ryškiai matomas galvijų vaidmuo: jie, tikėtina, buvo daugiau nei maisto šaltinis. Galvijai galėjo simbolizuoti turtą, socialinę padėtį ir turėti ritualinę reikšmę, o jų palaidojimas greta žmonių kapų sufleruoja aiškią hierarchiją.

    Mokslininkai svarsto, kad centriniai kapai galėjo priklausyti piemenų grupių lyderiams ar išskirtinį autoritetą turėjusiems asmenims. Gyvūnų palaidojimai aplink tokį kapą gali būti interpretuojami kaip galios, statuso ar kulto ženklas.

    Ne mažiau svarbi ir pačių kapinynų vieta: dauguma jų įrengti netoli senųjų vandens šaltinių bei ganykloms palankių plotų. Palydoviniai vaizdai taip pat padėjo atsekti senovinius judėjimo koridorius per dykumą, todėl tyrėjai tikisi tiksliau rekonstruoti, kaip prieš tūkstančius metų migravo žmonės ir bandos.

    Dar vienas esminis kontekstas yra klimatas. Šiandien vietovė atrodo itin atšiauri, tačiau prieš tūkstantmečius, vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kritulių buvo daugiau, augalija vešlesnė, o sąlygos gyvulininkystei ir sezoniniam judėjimui buvo gerokai palankesnės.

    Didelę dalį atradimo lėmė nuotoliniai tyrimų metodai: palydoviniai duomenys leidžia greitai įvertinti didžiules teritorijas, kuriose lauko darbai būtų lėti, brangūs ir rizikingi dėl karščio bei ribotų vandens išteklių. Tyrėjai nurodo, kad šis etapas tik pradžia, o regione dar gali būti daug panašių, iki šiol nepastebėtų objektų.