CP v2

Tag: Maisto sauga

  • Vienas ženklas gali išduoti sugedusias braškes: nepastebėsite – uogos keliaus į šiukšles

    Vienas ženklas gali išduoti sugedusias braškes: nepastebėsite – uogos keliaus į šiukšles

    Į prekybą jau atkeliauja pirmosios vietinės braškės, dažniausiai užaugintos po priedangomis. Pirkėjai jų laukia mėnesius, tačiau sezono pradžioje kainos paprastai būna aukštos, o kokybė nevienoda.

    Augintojai ir prekybininkai pastebi, kad vėsesni orai ir krituliai gali pristabdyti nokimą, todėl pasiūla auga lėčiau. Tuo pat metu drėgmė padidina greitesnio gedimo riziką, ypač jei uogos ilgiau stovi šiltai arba sandariai supakuotos.

    Vienas aiškiausių signalų, kad braškių pirkti nereikėtų, yra matomas pelėsis. Net ir nedidelė dėmelė ant vienos uogos rodo, kad mikroorganizmai gali būti išplitę ir kitose pakuotės vietose, todėl tokias braškes saugiausia išmesti.

    „Nupjauti pelėsio pažeistą vietą ir suvalgyti likusią uogą yra klaida, nes pelėsio struktūros gali būti išplitusios daugiau, nei matome akimis“, – sako chemikė ir maisto saugos temomis viešai kalbanti Sylwia Panek.

    Renkantis braškes verta įvertinti ne tik spalvą, bet ir tekstūrą bei kvapą. Pernelyg minkštos, pažliugusios uogos, drėgnos dėžutės dugnas ar rūgštokas fermentacijos kvapas dažnai reiškia, kad braškės laikytos netinkamai ir greitai suges net šaldytuve.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kaip uogos tvarkomos namuose. Braškes reikėtų perrinkti, pašalinti suminkštėjusias ar pažeistas, o laikyti šaldytuve taip, kad jos nebūtų suspaustos ir nekauptų drėgmės.

    Prieš valgant braškes būtina nuplauti, ypač kadangi jos valgomos su odele. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros institucijos rekomenduoja vaisius ir uogas plauti po tekančiu vandeniu, o esant nešvarumams švelniai padėti sau minkšta šepetėle.

    Jei pelėsį pastebėjote tik namuose, saugiausias sprendimas yra nebandyti gelbėti pakuotės turinio, o uogas išmesti. Taip sumažinama rizika suvalgyti nematomai išplitusių pelėsių ir išvengti galimų virškinimo sutrikimų.

  • ES planuoja nuo rugsėjo stabdyti mėsos importą iš Brazilijos: kas nutiko po Mercosur sutarties?

    ES planuoja nuo rugsėjo stabdyti mėsos importą iš Brazilijos: kas nutiko po Mercosur sutarties?

    Kas nuspręsta ir kada

    Europos Sąjungos valstybių narių ekspertų komitetas pritarė sprendimui nuo 2026 metų rugsėjo 3 dienos uždrausti importuoti mėsą ir dalį kitų gyvūninės kilmės produktų iš Brazilijos. Pagrindinė priežastis – neatitikimai ES taisyklėms, susijusioms su antimikrobinių medžiagų naudojimu gyvūnų auginime.

    Sprendimas reiškia, kad Brazilija bus išbraukta iš trečiųjų šalių sąrašo, kurioms leidžiama eksportuoti į ES produktus, jei jos laikosi Bendrijos sanitarinių ir fitosanitarinių reikalavimų. Formalus teisės akto priėmimas artimiausiomis dienomis turėtų įtvirtinti šią datą ir taikymo apimtį.

    Kokiems produktams tai galiotų

    Pagal Europos Komisijos pateiktą informaciją, nuo nurodytos dienos Brazilija nebegalės eksportuoti į ES galvijienos, paukštienos ir kitų maistinių gyvūnų produkcijos, taip pat kiaušinių. Apribojimai apimtų ir akvakultūros produkciją, medų bei natūralius žarnų apvalkalus.

    Nors viešojoje erdvėje dažniausiai akcentuojama „mėsa“, praktikoje tai yra platesnė priemonė, nukreipta į visą sistemą, kaip užtikrinama, kad į ES patenkantys gyvūninės kilmės produktai atitinka Bendrijos maisto saugos standartus. Tokie sprendimai paprastai daro įtaką ir tiekimo grandinėms, ir kainodarai, ypač jei rinkoje atsiranda poreikis greitai perskirstyti importo srautus.

    Kontekstas: Mercosur susitarimas ir ūkininkų spaudimas

    Laiko sutapimas yra politiškai jautrus, nes sprendimas priimtas netrukus po to, kai 2026 metų gegužės 1 dieną laikinai įsigaliojo ES ir Mercosur laisvosios prekybos susitarimas. Šis susitarimas turėjo liberalizuoti dalį žemės ūkio prekybos tarp ES ir Brazilijos, Argentinos, Paragvajaus bei Urugvajaus.

    Daugelyje ES valstybių ūkininkų organizacijos kritikuoja prekybos su Pietų Amerika plėtrą, argumentuodamos, kad skirtingi auginimo ir kontrolės standartai gali lemti nelygią konkurenciją. Dėl to ES institucijos pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia, kad prekybos lengvatos negali reikšti nuolaidų maisto saugai ir gyvūnų auginimo reikalavimams.

    „Tai, kad Sąjunga gali užtikrinti taisyklių laikymąsi, yra būtina pasitikėjimui, sąžiningai konkurencijai ir santykiams su prekybos partneriais“, – sakė ES diplomatas.

    Ką sako Europos Komisija

    Europos Komisija pabrėžia, kad prekybos susitarimai nekeičia ES privalomų sanitarinių ir fitosanitarinių standartų. Komisijos atstovė Eva Hrncirova patvirtino, kad nuo 2026 metų rugsėjo 3 dienos Brazilijai būtų taikomas eksporto į ES sustabdymas atitinkamoms prekių grupėms.

    Komisijos pozicija iš esmės remiasi principu, jog tiek ES ūkininkai, tiek trečiųjų šalių eksportuotojai turi laikytis tų pačių privalomų saugos taisyklių. Tai svarbu ir reputaciniu požiūriu, nes ES maisto saugos sistema yra vienas iš griežčiausių reguliavimo modelių pasaulyje, ypač kai kalbama apie antimikrobinių medžiagų naudojimą ir antimikrobinio atsparumo rizikas.

    „Prekybos susitarimai nekeičia mūsų taisyklių“, – sakė Eva Hrncirova.

    Ar draudimas gali būti atšauktas

    Sprendimas nėra negrįžtamas: jei Brazilija pateiks įrodymus, kad laikosi ES reikalavimų, importas galėtų būti atnaujintas. Tokiu atveju šalis galėtų vėl pasinaudoti tomis pačiomis tarifų lengvatomis, kurios taikomos kitoms Mercosur valstybėms.

    ES taip pat yra numačiusi apsaugos priemones, skirtas reaguoti į galimus rinkos sukrėtimus, jei importas staiga išaugtų. Be to, jautrioms prekėms, įskaitant paukštieną ir mėsą, paprastai taikomos kvotos, kurios riboja liberalizavimo mastą net ir esant galiojančiam susitarimui.

  • Mažiau kalorijų nei kiauliena ar jautiena: kuo išsiskiria triušiena ir kam ji tinka?

    Ieškant liesesnės mėsos alternatyvų dažniausiai pasirenkama paukštiena, tačiau mitybos specialistai vis dažniau mini ir triušieną. Ji vertinama dėl palyginti mažo riebalų kiekio, geros baltymų sudėties ir to, kad daugeliui žmonių yra lengviau virškinama nei kai kurios kitos mėsos rūšys.

    Triušienos maistinė vertė skiriasi priklausomai nuo gyvūno amžiaus ir mėsos dalies, tačiau bendra kryptis aiški: tai liesesnė mėsa, kuri gali turėti mažesnį kaloringumą nei įprasti kiaulienos ar riebesni jautienos gabalai. Dėl to ji dažnai minima kaip pasirinkimas norintiems kontroliuoti bendrą energijos kiekį racione.

    Triušiena išsiskiria tuo, kad joje dažniausiai yra mažiau riebalų, o baltymų kiekis išlieka didelis. Praktikoje tai reiškia, kad patiekalas gali būti sotesnis, bet „lengvesnis“ pagal bendrą kalorijų kiekį, ypač jei renkamasi troškinimas ar virimas, o ne kepimas riebaluose.

    Maistinėje sudėtyje svarbi ne tik riebalų suma, bet ir jų tipas. Triušienoje paprastai būna mažiau sočiųjų riebalų rūgščių nei daugelyje riebesnių mėsos produktų, todėl tokia mėsa dažnai įtraukiama į saikingesnius, širdžiai palankesnius mitybos planus.

    Triušiena paprastai yra geras visaverčių baltymų šaltinis, nes baltymuose yra organizmui reikalingų aminorūgščių. Tai aktualu tiek fiziškai aktyviems žmonėms, tiek vyresniems, kuriems svarbu palaikyti raumenų masę ir atsigavimą po krūvio.

    Be baltymų, triušiena siejama su B grupės vitaminais, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus nervų sistemai ir kraujodarai. Jo trūkumas dažniau pasitaiko tuomet, kai racione mažai gyvūninės kilmės produktų.

    Mineralų prasme dažniausiai minimi geležis ir fosforas. Geležis aktuali hemoglobino gamybai ir deguonies pernešimui, o fosforas svarbus kaulams ir dantims, ypač jei mityba vienoda ir stokoja įvairių šaltinių.

    Triušiena neretai apibūdinama kaip švelni ir lengviau virškinama mėsa. Tai siejama su plonesnėmis raumenų skaidulomis ir mažesniu jungiamojo audinio kiekiu, kuris kai kurių rūšių mėsoje gali apsunkinti virškinimą.

    Dėl tokios tekstūros ji gali būti patogesnė žmonėms, kurie turi jautresnį virškinamąjį traktą ar sunkiau kramto. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad individuali tolerancija skiriasi, o bendrą savijautą dažnai lemia visas racionas, ne vienas produktas.

    Triušiena taip pat gali būti pasirenkama, kai norima riboti riebesnės mėsos vartojimą dėl padidėjusio cholesterolio ar bendro kalorijų pertekliaus. Tačiau mitybos pokyčiai efektyviausi tuomet, kai kartu didinamas daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų kiekis ir mažinamas itin perdirbtų produktų vartojimas.

    Perkant triušieną verta vertinti šviežumą: mėsa paprastai būna šviesiai rausva, kvapas neutralus. Pilkšvi atspalviai ar ryškus rūgštus kvapas gali rodyti prastesnę kokybę arba netinkamą laikymą.

    Saugumui svarbi pakankama terminė apdorojimo temperatūra: mėsa turi būti gerai iškepusi ar išvirusi, kad būtų sumažinta su maistu plintančių infekcijų rizika. Jei siekiama „liesesnio“ rezultato, dažniausiai palankesni metodai yra troškinimas, virimas arba kepimas orkaitėje be didelio riebalų kiekio.

    Didelę įtaką galutinei patiekalo maistinei vertei daro priedai: riebūs padažai, gausus aliejaus kiekis ar kepimas giliose riebaluose gali panaikinti dalį triušienos, kaip liesesnės mėsos, pranašumo.

    Jei turite podagrą ar kitų būklių, kurioms svarbūs purinai, mėsos pasirinkimą ir porcijų dydį verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tokiais atvejais lemia ne vienas produktas, o bendras purinų kiekis visame racione.

  • Sudygusios ir pažaliavusios bulvės: kada jos tampa toksiškos ir kaip išvengti apsinuodijimo

    Bulvės daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau netinkamai laikomos jos gali tapti sveikatai pavojingos. Kai gumbai pradeda žaliuoti ar leisti daigus, juose gali didėti natūralių toksinų kiekis, o tai kartais baigiasi apsinuodijimo simptomais.

    Pagrindinė rizika siejama su glikoalkaloidais, ypač solaninu ir chakoninu. Tai augalo „gynybinės“ medžiagos, kurios padeda apsisaugoti nuo kenkėjų ir ligų, tačiau žmogui didesnės jų dozės gali būti toksiškos.

    Žalią atspalvį bulvėse sukelia chlorofilas, kuris pats nėra nuodingas, bet dažnai rodo, kad gumbas buvo veikiamas šviesos. Būtent šviesos poveikis ir mechaniniai pažeidimai dažnai sutampa su didesniu glikoalkaloidų susikaupimu, ypač žievelėje ir po ja.

    Dygimas paprastai prasideda laikant per šiltai arba per ilgai. Kuo daugiau daigų ir kuo ryškesnis žaliavimas, tuo didesnė tikimybė, kad glikoalkaloidų kiekis išaugo ne tik paviršiuje, bet ir gilesniuose sluoksniuose.

    Jei bulvė turi nedidelius daigus ar mažas pažaliavusias vietas, riziką galima sumažinti storai nuskutant žievę ir išpjaunant pažeistas vietas. Vis dėlto tai nėra garantija, nes toksinų pasiskirstymas priklauso nuo laikymo sąlygų, gumbų būklės ir pažeidimų.

    Jei bulvė stipriai pažaliavusi, turi daug daigų, yra minkšta, drėgna, su pelėsiu ar įtartinu kvapu, saugiausia ją išmesti. Tokiais atvejais vien nupjauti paviršių gali nepakakti, nes padidėjęs toksinų kiekis gali būti visame gumbre.

    Apsinuodijimas glikoalkaloidais dažniausiai pirmiausia paveikia virškinimo sistemą. Simptomai gali pasireikšti per kelias valandas, kartais vėliau, ir apimti pilvo skausmus, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, deginimo pojūtį gerklėje ar kartų skonį burnoje.

    Sunkesniais atvejais gali pasireikšti galvos svaigimas, silpnumas, mieguistumas, sąmonės sumišimas, o itin retai ir rimtesni neurologiniai požymiai. Jei simptomai stiprūs, nepraeina arba blogėja, ypač vaikams ar vyresniems žmonėms, reikėtų kreiptis į gydytoją.

    Norint sumažinti žaliavimo ir dygimo riziką, bulves verta laikyti tamsioje, vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, atokiau nuo šilumos šaltinių. Tiesioginė saulė ir ryški dirbtinė šviesa spartina žaliavimą, todėl gumbai neturėtų stovėti ant palangės ar atviroje virtuvės lentynoje.

    Praktiškai padeda ir paprasta taisyklė: nepirkti per didelio kiekio, jei nėra tinkamų laikymo sąlygų, o prieš gaminant visada peržiūrėti gumbus. Pastebėjus didelius žalius plotus, gausų dygimą, puvinį ar pelėsį, saugiausia bulvių nenaudoti net po terminio apdorojimo.

  • Vokietijos „NanoStruct“ pritraukė 2,6 mln. eurų: pavojingas bakterijas maiste žada aptikti per valandas

    Vokietijos „NanoStruct“ pritraukė 2,6 mln. eurų: pavojingas bakterijas maiste žada aptikti per valandas

    Viurcburge įsikūręs startuolis „NanoStruct“ užbaigė pradinio etapo investicijų raundą ir pritraukė 2,6 mln. eurų. Bendrovė kuria greitos analizės platformą, skirtą maisto produktuose aptikti pavojingas bakterijas per kelias valandas, o ne per kelias dienas.

    Įmonė skelbia, kad naujos lėšos bus naudojamos bandomiesiems projektams maisto analizės rinkoje, pardavimų organizacijos kūrimui ir komandos plėtrai. Toks kryptingas etapas paprastai reiškia perėjimą nuo laboratorinės technologijos prie realių klientų ir reguliuojamos rinkos reikalavimų.

    Kas investavo ir kam bus skirtos lėšos

    Raundui vadovavo investuotojai High-Tech Gründerfonds, Bayern Kapital ir AUXXO Female Catalyst Fund. „NanoStruct“ taip pat nurodo, kad ankstesniuose etapuose buvo gavusi paramą iš Vokietijos Federalinės ekonomikos reikalų ir energetikos ministerijos bei Europos Sąjungos programų.

    Finansavimas turėtų padėti įmonei įgyvendinti pilotinius diegimus su maisto gamintojais ir laboratorijomis, išgryninti komercinį pasiūlymą ir pasiruošti platesniam pardavimų masteliui. Maisto saugos sprendimuose būtent validacija realiose grandinėse dažnai tampa kritiniu barjeru, lemiančiu technologijos įsitvirtinimą.

    Kodėl greitis čia tampa lemiamas

    Pasak „NanoStruct“, šiandien plačiai taikomi patogenų nustatymo metodai dažnai užtrunka kelias dienas, todėl rezultatai ateina per vėlai, kad būtų galima laiku sulaikyti rizikingas partijas. Tokia delsos kaina gali virsti brangiais atšaukimais, reputacijos žala ir didesniu maisto švaistymu.

    Įmonė teigia, kad jų sprendimas pavojingų patogenų, tokių kaip listerijos ar salmonelės, identifikavimą gali sutrumpinti nuo 2–3 dienų iki kelių valandų. Tai ypač aktualu, kai tiekimo grandinės trumpėja, o vartotojų ir reguliuotojų lūkestis dėl atsekamumo ir prevencijos nuolat auga.

    Kaip veikia technologija ir kur ji gali plėstis

    „NanoStruct“ technologijos pagrindas yra nanostruktūruotos jutiklių mikroschemos ir optinio matavimo metodai, sujungiami su biotechnologija bei mašininiu mokymusi. Bendrovė pabrėžia, kad tikslas yra tą pačią dieną pateikiami rezultatai, kurie leistų greičiau priimti sprendimus gamyboje ir laboratorijose.

    „Su High-Tech Gründerfonds, Bayern Kapital ir AUXXO radome būtent tokius partnerius, kokių reikia kitam žingsniui: patyrusius, turinčius ryšius ir tikinčius mūsų vizija. Dabar atnešame greitą bakterijų analizę į maisto pramonę“, – sakė „NanoStruct“ vadovė dr. Henriette Maaß.

    Bendrovė buvo atskirta nuo Julius-Maximilians universiteto Viurcburge ir įkurta 2021 metais. Be maisto pramonės, įmonė mato potencialą plėsti technologiją į veterinarinę ir žmonių diagnostiką bei bakterijų monitoringą jautriose gamybos aplinkose, kur svarbi ankstyva taršos prevencija.

    „NanoStruct“ investuotojai akcentuoja ir technologinį progresą jutiklių kūrime, ir komandos ryšius tikslinėje rinkoje. Jei pilotiniai projektai patvirtins patikimumą ir ekonominę naudą, greitesnė patogenų diagnostika gali tapti konkurenciniu pranašumu tiek gamintojams, tiek laboratorijoms.

  • 5 produktai, kurių geriau neplauti kriauklėje: ekspertai įspėja apie bakterijų plitimą

    Daugelis įpratę prieš gaminimą maistą perplauti kriauklėje, tačiau tai ne visada saugu. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad vandens srovė ir taškymasis gali pernešti bakterijas nuo žalių produktų ant stalviršių, indų ir kitų maisto produktų.

    Tokiu būdu didėja kryžminės taršos rizika, kai mikroorganizmai iš žalių produktų patenka ant jau paruošto ar vartojimui skirto maisto. Ypač pavojinga, jei po to paviršiai nėra nedelsiant išvalomi ir dezinfekuojami.

    Kodėl neplauti žalios mėsos?

    Žalios vištienos, kalakutienos, kiaulienos ar jautienos plovimas nepašalina patogenų, nes jie tvirtai laikosi paviršiuje. Vietoj to vandens lašai gali išnešioti bakterijas, tokias kaip salmonelės ar kampilobakterijos, po visą virtuvę.

    Tas pats galioja jūros gėrybėms: plovimas nėra patikimas būdas sumažinti mikroorganizmų kiekį, o taškymasis gali užteršti kriauklę, maišytuvą, pjaustymo lenteles ir net šalia padėtus produktus. Saugiausia yra kruopštus terminis apdorojimas ir griežtas žalių bei paruoštų produktų atskyrimas.

    Praktiškai tai reiškia atskiras pjaustymo lenteles mėsai ir daržovėms, atskirus įrankius ir įprotį po kontakto su žalia mėsa iškart nusiplauti rankas. Kai mėsa jau keptuvėje ar orkaitėje, svarbu nuvalyti darbo zoną ir dezinfekuoti dažnai liečiamus paviršius.

    Kiaušiniai ir iš anksto nuplauti produktai

    Kiaušinių su lukštu plovimas taip pat laikomas rizikingu, nes vanduo gali padėti nešvarumams ir mikroorganizmams patekti per smulkius lukšto pažeidimus. Jei kiaušinis nešvarus, paprastai pakanka jį atsargiai nuvalyti sausa arba vos drėgna šluoste prieš pat naudojimą.

    Dar viena dažna klaida yra pakartotinai plauti parduotuvėje įsigytus supakuotus salotų mišinius ar kitus produktus su žyma, kad jie jau nuplauti. Papildomas plovimas namuose gali padidinti užteršimo tikimybę, nes bakterijos gali patekti nuo kriauklės, rankų ar virtuvės įrankių.

    Grybai ir praturtinti ryžiai

    Grybai yra porėti, todėl ilgai plaunami greitai prisigeria vandens ir praranda tekstūrą, o vėliau prasčiau kepa. Vietoj mirkymo ar ilgo plovimo juos patariama greitai perlieti vandeniu arba nuvalyti šepetėliu, o tada nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

    Ryžius daugelis įpratę plauti, kad pasišalintų krakmolas, tačiau praturtintų ryžių atveju intensyvus plovimas gali nuplauti dalį specialiai pridėtų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, geležį ir B grupės vitaminus. Jei ant pakuotės nurodyta, kad ryžiai praturtinti, verta laikytis gamintojo rekomendacijų ir neperplauti jų be reikalo.

    Virtuvės higiena dažnai yra svarbesnė nei pats plovimas: švari kriauklė, dažnas rankų plovimas ir teisingas terminis apdorojimas geriausiai mažina apsinuodijimų maistu riziką. Jei kyla abejonių, saugiausia principą formuluoti paprastai: žalius gyvūninės kilmės produktus geriau ne plauti, o tinkamai iškepti ar išvirti.

  • Perpjovėte braškę ir pamatėte skylę? Štai ką tai reiškia ir kada uogą geriau išmesti

    Iš pirmo žvilgsnio braškės gali atrodyti nepriekaištingai, tačiau perpjovus kartais paaiškėja, kad viduje yra didesnė ar mažesnė tuštuma. Toks vaizdas dažnai sukelia įtarimų, ar uoga tikrai tinkama valgyti. Dažniausiai tai nėra pavojingas ženklas, tačiau svarbu įvertinti ir kitus gedimo požymius.

    Tuščiaviduris braškės vidus paprastai susijęs ne su kenkėjais, o su vaisiaus vystymosi ypatumais. Tokia tuštuma gali atsirasti, kai uoga auga netolygiai ir minkštimas ne visiškai užpildo vidų. Dažna priežastis yra nepilnas apdulkinimas, kai dalis sėklyčių ant uogos paviršiaus nebuvo tinkamai apdulkintos.

    Kodėl atsiranda tuščias vidus?

    Įtakos turi ir oro sąlygos. Temperatūros svyravimai, vėsios naktys, staigus atšilimas, sausra ar nereguliarus laistymas gali lemti, kad uoga auga greitai, bet minkštimas nesiformuoja taip tolygiai, kaip įprastai.

    Svarbi ir veislė bei auginimo sąlygos. Kai kurios braškių veislės natūraliai turi laisvesnę struktūrą ir yra labiau linkusios formuoti tuštesnes ertmes, ypač kai uogos užauga labai stambios. Net ir su tuštuma tokia braškė gali būti saldi, sultinga ir saugi.

    Kada tokią braškę galima valgyti?

    Braškę su tuščiu vidumi paprastai galima valgyti, jei ji yra tvirta, kvepia gaiviai, neturi pelėsio, nėra gleivėta ir neskleidžia rūgštaus, fermentaciją primenančio kvapo. Taip pat verta apžiūrėti vietas prie kotelio ir ten, kur uoga buvo kiek pažeista, nes gedimas dažnai prasideda būtent tokiose vietose.

    Tuščiavidurės braškės po perpjovimo gali greičiau prarasti šviežumą, todėl jas geriausia suvalgyti tą pačią dieną. Jos puikiai tinka kokteiliams, košėms, blynams ar kepiniams, jei tik nėra kitų gedimo ženklų.

    Kada uogą geriau išmesti?

    Didžiausia rizika siejama ne su skyle viduje, o su pelėsiu ir irimu. Jei matote baltą, pilkšvą ar žalsvą apnašą, tokios braškės geriau nebevalgyti, nes pelėsis gali būti išplitęs ir nematomoje uogos dalyje.

    Atsargiai reikėtų vertinti ir labai minkštas, šlapias, slidžias uogas, taip pat tas, kurios turi tamsių įdubusių dėmių ar skleidžia rūgštų kvapą. Tokie požymiai rodo gedimą, o suvalgius gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, ypač vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir jautresnį virškinimą turintiems asmenims.

    Svarbu ir tinkamas plovimas bei laikymas. Braškes rekomenduojama nuplauti po tekančiu vandeniu tik prieš valgant, nes drėgmė paspartina gedimą, o laikant šiltai uogos genda dar greičiau. Jei uogos pirktos turguje ar iš atviros taros, ant jų paviršiaus gali būti žemių ir kitų nešvarumų, todėl apžiūra ir higiena tampa ypač svarbūs.

  • Daugelis net nepasilenkia: gegužę pievose prasideda pievagrybių bumas

    Pievagrybiai daugeliui siejasi su parduotuvėje perkamais baltais grybais, tačiau jų laukinis giminaitis, pievagrybis, pavasarį gali nustebinti skoniu. Pasak grybautojų, gegužę šių grybų pievose ir ganyklose kartais pasitaiko itin gausiai, ypač po lietaus.

    Specialistai pabrėžia, kad laukiniai pievagrybiai dažnai būna aromatingesni ir ryškesnio skonio nei auginami pievagrybiai. Vis dėlto tokį privalumą lydi didesnė rizika, nes net menka klaida renkant grybus gali baigtis apsinuodijimu.

    Kur ir kada jų ieškoti?

    Pievagrybių sezonas paprastai prasideda pavasario pabaigoje ir, priklausomai nuo orų, gali tęstis iki rudens. Daugiausia jų aptinkama atvirose vietose, pievose, ganyklose, laukuose ar didesniuose žolynuose prie sodybų, dažniau po šilto lietaus.

    Vis dėlto grybauti prie judrių kelių nerekomenduojama, nes grybai linkę kaupti aplinkos taršą. Saugiausias pasirinkimas yra švarios vietovės, toliau nuo intensyvaus eismo, pramonės ir senų užterštų teritorijų.

    Svarbiausia taisyklė grybaujant

    Renkant pievagrybius būtina imti tik tuos grybus, dėl kurių tapatybės nekyla jokių abejonių. Išoriškai kai kurie nuodingi grybai, ypač jauni, gali būti painiojami su pievagrybiais, todėl pradedantiesiems patariama grybauti tik su patyrusiais žmonėmis.

    Jei kyla nors menkiausia abejonė, grybą geriau palikti. Apsinuodijimai grybais gali sukelti sunkius sveikatos sutrikimus, o dalis toksinų veikia ne iš karto, todėl simptomai gali pasireikšti vėliau.

    Ką skanaus pasigaminti?

    Pievagrybiai virtuvėje vertinami dėl ryškesnio skonio, todėl tinka tiek paprastiems, tiek įmantresniems patiekalams. Jie dažnai apkepami su svogūnais ir naudojami kaip įdaras, dedami į kiaušinienę, patiekiami su mėsa arba įmaišomi į makaronus ir ryžių patiekalus.

    Gaminant patariama rinktis jaunus, tvirtus grybus ir juos kruopščiai nuvalyti. Terminis apdorojimas yra svarbus, o grybų kokybė labai priklauso nuo jų šviežumo, todėl parsineštą laimikį geriausia paruošti tą pačią dieną.

  • Dažnas valgo ir nežino: kada bulvių daigai tampa pavojingi, o kada dar galima valgyti

    Pradėjusi dygti bulvė nebūtinai iškart tampa netinkama maistui, tačiau tai yra signalas įvertinti jos būklę. Dygimas reiškia, kad bulvė baigia ramybės periodą ir pradeda naudoti sukauptas medžiagas augimui, todėl keičiasi skonis ir tekstūra.

    Daigai ir ypač bulvės paviršius po jais dažniau turi daugiau natūralių glikoalkaloidų, svarbiausi iš jų yra solaninas ir chakoninas. Šios medžiagos augalui padeda apsisaugoti nuo kenkėjų, tačiau žmogui didesni kiekiai gali sukelti pykinimą, pilvo skausmą, viduriavimą, galvos svaigimą.

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai bulvė ne tik išleidusi daigus, bet ir pažaliavusi. Žalia spalva susijusi su chlorofilo susidarymu nuo šviesos, o kartu dažnai didėja ir glikoalkaloidų kiekis, todėl tokių vietų ragauti nerekomenduojama.

    Jei bulvė tik lengvai sudygusi, kieta, nesusiraukšlėjusi, be nemalonaus kvapo ir be pažaliavusių plotų, ją dažniausiai dar galima vartoti. Svarbu kruopščiai išpjauti daigus ir jų „akutes“ su aplinkiniu audiniu, o jei yra žalių vietų, jas nupjauti storesniu sluoksniu.

    Bulves reikėtų išmesti, jei jos minkštos, šlapios, stipriai susiraukšlėjusios, turi pelėsio požymių, nemaloniai dvokia arba yra plačiai pažaliavusios. Taip pat atsargiau vertėtų elgtis su bulvėmis, kurių daigai ilgi, o pati bulvė akivaizdžiai „išsekusi“.

    Siekiant sumažinti dygimą, bulves patariama laikyti vėsioje, tamsioje ir sausoje vietoje, gerai vėdinamoje taroje. Šviesa ir šiluma spartina ir žaliavimą, ir dygimą, todėl laikymas ant palangės ar šalia šilumos šaltinių yra viena dažniausių priežasčių, kodėl bulvės greitai tampa abejotinos kokybės.

  • Šefas atskleidė restoranų triuką: taip greitai ir tiksliai sūdo lašišą namuose

    Namų sąlygomis sūdyta raudona žuvis gali būti tokia pat švelni ir aromatinga kaip restorane, jei laikomasi kelių esminių principų: tikslių proporcijų, šaldymo režimo ir laiko. Šefai dažniausiai renkasi sausą sūdymą, nes jis leidžia suvaldyti tekstūrą ir skonį be perteklinio skysčio.

    Pagrindinė idėja paprasta: druska ištraukia dalį drėgmės, o cukrus sušvelnina sūrumą ir padeda išryškinti žuvies skonį. Krapai ir citrinos žievelė dažniau naudojami ne dėl rūgšties, o dėl kvapo, kuris ypač tinka lašišai ar upėtakiui.

    Sauso sūdymo proporcijos

    Dažniausiai taikoma restoranuose pasiteisinusi bazė yra 2 dalys stambios jūros druskos ir 1 dalis cukraus. Pavyzdžiui, 200 gramų druskos ir 100 gramų cukraus tinka maždaug 800–1 200 gramų lašišos gabalui, priklausomai nuo norimo sūrumo.

    Į mišinį galima įmaišyti smulkintų krapų ir vienos citrinos tarkuotos žievelės. Svarbu naudoti tik geltoną žievelės dalį, nes baltoji gali suteikti kartumo, kuris žuvyje atsiskleidžia itin greitai.

    Kaip sūdyti kaip restorane

    Druskos ir cukraus mišinį tolygiai paskirstykite ant žuvies iš abiejų pusių, tuomet dėkite į sandarų indą arba sandariai suvyniokite. Žuvį laikykite šaldytuve 12 valandų, o jei gabalas storesnis ir norisi ryškesnio skonio, laiką galima pratęsti iki 18 valandų.

    „Aš iš karto pasūdau pusę žuvies, kad vėliau galėčiau greitai paruošti skirtingus patiekalus. Taip veikia restoranų sistema“, – sakė šefas.

    Pasūdius žuvį verta lengvai nuvalyti nuo mišinio ir nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kad paviršius nebūtų per šlapias. Tokia žuvis patogiai pjaustoma plonomis riekelėmis ir tinka sumuštiniams, salotoms ar užkandžiams.

    Kaip saugiai laikyti pasūdytą žuvį

    Pasūdytą raudoną žuvį geriausia laikyti šaldytuve 0–4 laipsnių temperatūroje, sandariame inde arba tvirtai įvyniotą, kad neperdžiūtų ir neprisigertų kvapų. Jei sūdyta sausu būdu, paviršių galima vos patepti rafinuotu aliejumi, kad neapdžiūtų.

    Silpno sūdymo namuose gamintą žuvį rekomenduojama suvalgyti per 3–5 dienas, o sūresnę laikyti iki 7–10 dienų. Ilgesniam saugojimui žuvį galima užšaldyti apie minus 18 laipsnių temperatūroje 1–2 mėnesiams, o atitirpinti tik šaldytuve.

    Žuvies geriau nebevalgyti, jei atsiranda aitrus rūgštus ar amoniaką primenantis kvapas, paviršius tampa lipnus, gleivėtas, pastebimas tamsėjimas ar neįprastas minkštėjimas. Tokiais atvejais rizikuoti neverta, net jei skonis dar atrodo pakenčiamas.