CP v2

Tag: Maisto sauga

  • Atrodo nekaltas priedas, bet poveikis stebina: kodėl verta kasdien valgyti daigus?

    Atrodo nekaltas priedas, bet poveikis stebina: kodėl verta kasdien valgyti daigus?

    Daigai yra jauni augalai ankstyviausioje augimo stadijoje, todėl juose koncentruojasi daug biologiškai aktyvių medžiagų. Mitybos požiūriu tai patogus būdas papildyti racioną skaidulomis, vitaminais, mineralais ir įvairiais augaliniais junginiais.

    Specialistai pabrėžia, kad daigai nėra stebuklingas vaistas ir nepakeičia subalansuotos mitybos, tačiau gali padėti lengviau didinti daržovių kiekį lėkštėje. Ypač vertinga tai, kad jie dažniausiai valgomi be papildomo gaminimo, tad tinka greitiems patiekalams.

    Kas daiguose vertingiausia?

    Daiguose, priklausomai nuo rūšies, gali būti daugiau vitamino C, folio rūgšties ir kitų mikroelementų, taip pat fermentų bei antioksidantų. Daigumas keičia sėklos sudėtį: dalis krakmolo ir kitų atsarginių medžiagų paverčiama lengviau pasisavinamais junginiais.

    Dėl šios priežasties daigai dažnai vertinami kaip maistingas, bet mažai kalorijų turintis priedas prie kasdienio maisto. Be to, skaidulos prisideda prie sotumo jausmo ir padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą.

    Brokolio daigai ir sulforafanas

    Tarp populiariausių išsiskiria brokolio daigai, kuriuose randama gliukorafanino. Organizme iš jo gali susidaryti sulforafanas – junginys, dažnai tiriamas dėl antioksidacinių ir priešuždegiminių savybių.

    Mokslinėje literatūroje sulforafanas siejamas su organizmo apsaugos nuo oksidacinio streso mechanizmais ir detoksikacijos procesuose dalyvaujančių fermentų aktyvumu. Vis dėlto tai nereiškia, kad daigai gydo ligas, todėl jie turėtų būti vertinami kaip bendros mitybos dalis, o ne gydymo pakaitalas.

    Kaip valgyti ir ką svarbu žinoti?

    Daigus lengviausia dėti į patiekalus prieš pat valgant, kad išliktų traškumas ir skonis. Jie tinka sumuštiniams, varškės užtepėlėms, salotoms, omletams, košių dubenėliams ar trintoms sriuboms, jei užberiami jau patiekiant.

    Skirtingos rūšys suteikia skirtingą skonį: ridikėlių daigai būna aštresni, liucernos – švelnesni, saulėgrąžų – sotesnio, riešutinio poskonio. Tai leidžia lengvai pasirinkti pagal įpročius ir derinti su įvairiais patiekalais.

    Kadangi daigai dažnai valgomi žali, svarbiausia yra higiena ir saugus laikymas. Drėgna ir šilta dygimo aplinka gali būti palanki mikroorganizmams, todėl daigus verta pirkti iš patikimų tiekėjų, laikyti šaldytuve ir suvartoti kuo greičiau po pakuotės atidarymo.

    Prieš valgant daigus galima perplauti po tekančiu vandeniu, tačiau geriau to nedaryti iš anksto, nes papildoma drėgmė trumpina galiojimą. Jei atsirado nemalonus kvapas, gleivėtumas ar akivaizdūs gedimo požymiai, jų vartoti nereikėtų.

    Didesnį atsargumą turėtų taikyti nėščiosios, maži vaikai, senjorai ir žmonės su nusilpusia imunine sistema. Tokiais atvejais saugesnis pasirinkimas gali būti termiškai apdoroti daigai arba jų atsisakymas, jei kyla abejonių dėl produkto šviežumo.

  • Turistinė šaldymo dėžė ar kompresorinė šaldytuvė? Vasarą tai gali išgelbėti maistą

    Turistinė šaldymo dėžė ar kompresorinė šaldytuvė? Vasarą tai gali išgelbėti maistą

    Turistinis šaldytuvas ar šaldymo dėžė dažniausiai siejami su atostogomis, tačiau jų paskirtis kur kas platesnė. Vasarą jie padeda saugiau gabenti maistą ir gėrimus automobilyje, praverčia sodyboje, žvejyboje ar net kaip papildoma vieta gėrimams namuose.

    Karštyje didžiausia rizika kyla greitai gendantiems produktams, ypač pieno gaminiams, mėsai, žuviai ir šaldytiems produktams. Kai temperatūra automobilyje ar lauke pakyla, šaldymo įranga leidžia sumažinti gedimo tikimybę ir išvengti situacijų, kai po ilgesnės kelionės tenka išmesti pirkinius.

    Kada ji tikrai praverčia?

    Tokie įrenginiai labiausiai pasiteisina ilgose kelionėse automobiliu, šeimos išvykose, piknikuose ar stovyklaujant, kai nėra patikimo šaldytuvo. Jie taip pat naudingi vežant didesnį maisto kiekį po apsipirkimo, kai iki namų tenka važiuoti ilgiau nei kelias minutes.

    Praktiškas scenarijus ir kasdienybėje: kai namuose trūksta vietos šaldytuve, turistinis šaldytuvas gali tapti laikina papildoma talpa gėrimams ar užkandžiams. Vis dėlto jo nauda labiausiai atsiskleidžia tada, kai įrenginys naudojamas reguliariai, o ne kartą per kelerius metus.

    Skirtingi tipai veikia skirtingai

    Rinkoje dažniausiai sutinkami pasyvūs ir elektriniai sprendimai. Pasyvios šaldymo dėžės elektros nereikalauja, o vėsą palaiko su šaldymo elementais, todėl jos tinka trumpesnėms išvykoms, kai reikia kelioms valandoms išlaikyti žemesnę temperatūrą.

    Elektriniai modeliai jungiami prie 12 V automobilio lizdo arba 230 V tinklo, tad jie patogesni ilgesnėms kelionėms. Didesnį efektyvumą paprastai užtikrina kompresoriniai turistiniai šaldytuvai, galintys ne tik vėsinti, bet ir šaldyti iki minusinės temperatūros, tačiau jie kainuoja brangiau ir dažnai sveria daugiau.

    Į ką žiūrėti prieš perkant?

    Vienas svarbiausių kriterijų yra talpa: vienam ar dviem žmonėms dažnai pakanka apie 20 litrų, o šeimai praktiškesni 30–40 litrų ir didesni modeliai. Ne mažiau svarbus ir svoris bei pernešimas, nes kelionėse praverčia tvirti rankenų sprendimai, ratukai ar ištraukiama rankena.

    Vertėtų įvertinti ir maitinimo galimybes bei laidų ilgį, kad įrenginį būtų patogu naudoti tiek automobilyje, tiek atvykus į vietą. Jei planuojama miegoti palapinėje ar kemperyje, aktualus ir triukšmo lygis, nes kai kurie modeliai naktį gali erzinti.

    Ar verta pirkti?

    Jei įrenginys bus naudojamas retai, dažnai pakanka paprastesnės pasyvios dėžės su šaldymo elementais. Tačiau dažnai keliaujant automobiliu, leidžiant savaitgalius sodyboje ar stovyklaujant, patogesnis pasirinkimas paprastai yra elektrinis modelis.

    Geriausią sprendimą lemia realūs įpročiai: kelionių dažnis, reikalinga talpa, galimybė turėti elektros šaltinį ir lūkesčiai dėl vėsinimo. Teisingai pasirinktas turistinis šaldytuvas padidina komfortą, sumažina maisto išmetimą ir leidžia ramiau planuoti kelionę per karščius.

  • Viena klaida pjaustant arbūzą gali baigtis apsinuodijimu: ką būtina padaryti prieš valgant

    Pjaustant arbūzą dažna klaida yra jo nemauti prieš peilį: bakterijos nuo žievės lengvai patenka į minkštimą. Jei ant žievės yra salmonelių ar žarninių lazdelių, jos gali būti perneštos į vaisių ir vėliau daugintis, ypač jei arbūzas laikomas netinkamai.

    Arbūzo paviršius užsiteršia ne tik lauke, kur jis auga ant žemės ir liečiasi su dirvožemiu. Bakterijų jis gali „pasigauti“ ir transportavimo metu, prekybos centre ant vežimėlio, taip pat ant virtuvės stalviršio ar pjaustymo lentos.

    Kodėl žievę būtina nuplauti

    Nors arbūzo žievės nevalgome, ji tampa pagrindiniu rizikos tašku, kai vaisius pjaustomas. Peilis perbraukia per paviršių ir tą patį kontaktą perkelia į minkštimą, todėl net ir šviežias, gražiai atrodantis arbūzas gali tapti apsinuodijimo priežastimi.

    Didžiausią riziką kelia situacijos, kai arbūzas pjaustomas ant nešvarios lentos arba tuo pačiu peiliu, kuriuo prieš tai buvo pjaustyta žalia mėsa ar žuvis. Tokiais atvejais padidėja kryžminės taršos tikimybė, todėl vien plovimas vandeniu ne visada kompensuoja prastą higieną.

    Kaip teisingai nuplauti arbūzą

    Prieš imdami arbūzą, nusiplaukite rankas šiltu vandeniu su muilu bent 20 sekundžių. Taip pat pasirūpinkite švaria pjaustymo lenta, švariu, aštriu peiliu ir popieriniu rankšluosčiu arba švariu audiniu nusausinimui.

    Visą arbūzą nuplaukite po vėsaus tekančio vandens srove, lėtai jį sukdami, kad vanduo pasiektų visą paviršių. Jei matote žemių ar dulkių, žievę švelniai patrinkite švariu daržovėms ir vaisiams skirtu šepetėliu, o tada dar kartą perplaukite.

    Nuplautą arbūzą nusausinkite, nes drėgmė ant paviršiaus gali palengvinti nešvarumų patekimą ant rankų ir į pjaustymo vietą. Tik po to pjaustykite, o patogumui galima nupjauti po 1–2 centimetrus nuo abiejų galų, kad vaisius stabiliau stovėtų.

    Kaip saugiai laikyti supjaustytą arbūzą

    Supjaustytas arbūzas greitai praranda saugumą, jei ilgai paliekamas kambario temperatūroje. Jį reikėtų kuo greičiau įdėti į šaldytuvą ir laikyti sandariame inde arba uždengtą, kad minkštimas nesugertų kvapų ir nebūtų papildomai užterštas.

    Šaldytuve supjaustytas arbūzas paprastai išlieka tinkamas vartoti apie 3–5 dienas, tačiau svarbu įvertinti kvapą, tekstūrą ir laikymo sąlygas. Jei vaisius buvo ilgiau pastovėjęs šilumoje ar laikytas nešvarioje aplinkoje, saugiau jo nebevalgyti.

  • Kiek minučių pasterizuoti agurkus, kad liktų traškūs: dažna klaida sugadina viską

    Norint, kad konservuoti agurkai išliktų traškūs, pasterizavimo laikas turi būti tikslus, o temperatūra – stabili. Dažniausiai 500 mililitrų stiklainiams pakanka apie 10 minučių, o 1 litro – apie 15 minučių, laiką skaičiuojant nuo momento, kai vanduo vėl užverda.

    Patikimiausias būdas laikomas klasikinis kaitinimas puode vandens vonelėje, nes taip šiluma pasiskirsto tolygiai per visą stiklainį. Per trumpas kaitinimas didina gedimo riziką, o per ilgas gali suminkštinti agurkus ir „nužudyti“ traškumą.

    Prieš pasterizuojant verta pasirūpinti smulkmenomis, kurios lemia galutinį rezultatą. Stiklainiai turi būti be įskilimų, su švariais kraštais, o dangteliai – nauji ir neįlinkę, nes net menkas defektas gali sutrukdyti sandarumui.

    Puodo dugną rekomenduojama iškloti medvilniniu rankšluostėliu ar specialiu įdėklu, kad stiklainiai nesiliestų prie įkaitusio metalo. Stiklainiai turi stovėti vertikaliai ir nesiliesti tarpusavyje, o vanduo paprastai pilamas maždaug iki trijų ketvirtadalių jų aukščio, neapsemiant dangtelių.

    Dar viena svarbi taisyklė – nekeisti recepte nurodytų acto ir druskos proporcijų, nes rūgštingumas yra pagrindinis barjeras mikroorganizmams. Pasterizavimas padeda užtikrinti saugų laikymą, tačiau jis nepakeičia netinkamai paruošto marinato.

    Kai kurie renkasi pasterizavimą orkaitėje, tačiau čia sunkiau užtikrinti vienodą įšilimą, nes karštas oras šilumą perduoda ne taip tolygiai kaip vanduo. Dažnai nurodoma kaitinti apie 110–130 laipsnių temperatūroje 20–30 minučių, bet laikas gali skirtis pagal orkaitę ir stiklainio dydį.

    Pasterizavimas indaplovėje taip pat naudojamas, įjungiant aukščiausios temperatūros programą, dažniausiai apie 70–75 laipsnius, be ploviklių. Vis dėlto toks būdas laikomas mažiau nuspėjamas, nes ciklo metu keičiasi temperatūros etapai ir stiklainiai ne visada šildomi vienodomis sąlygomis.

    Po pasterizavimo stiklainius geriausia palikti atvėsti vertikaliai 12–24 valandas, jų neapverčiant ir iš naujo neužveržiant dangtelių. Teisingai užsidaręs dangtelis atvėsus būna įtrauktas ir nespaudžiant neklikčioja, o jei jis išlieka iškilęs, tokį stiklainį reikėtų laikyti šaldytuve ir suvartoti greičiau arba perdirbti iš naujo su nauju dangteliu.

  • Grzybų sezonas įsibėgėja: ką iš tiesų duoda sveikatai ir kokių taisyklių privalu laikytis

    Grzybų sezonas įsibėgėja: ką iš tiesų duoda sveikatai ir kokių taisyklių privalu laikytis

    Jeszcze do niedawna grzyby uważano przede wszystkim za aromatyczny dodatek do potraw. Dziś wiadomo, że mogą być wartościowym elementem zdrowej diety. Zawierają witaminy z grupy B, potas, selen, błonnik oraz związki przeciwutleniające, które pomagają chronić komórki przed stresem oksydacyjnym.

    Grzyby zawierają również ergosterol, czyli związek, który pod wpływem promieniowania UV może przekształcać się w witaminę D. Jej ilość zależy jednak między innymi od gatunku, warunków wzrostu i dostępu do światła.

    Są przy tym niskokaloryczne – 100 gramów świeżych grzybów dostarcza zwykle nie więcej niż około 50 kcal. Dzięki dużej zawartości wody i obecności błonnika mogą zwiększać objętość posiłku i wspierać uczucie sytości. Wiele zależy jednak od sposobu przygotowania – smażenie na dużej ilości tłuszczu czy podawanie ich w ciężkim sosie znacznie podnosi kaloryczność dania.

    Obecna w grzybach ergotionina ma właściwości przeciwutleniające. Badania obserwacyjne wskazują, że częstsze spożywanie grzybów może wiązać się z lepszym funkcjonowaniem poznawczym u osób starszych. Nie oznacza to jednak, że grzyby działają jak lek. Powinny być traktowane jako jeden z elementów urozmaiconej diety.

    Polskie lasy obfitują w wiele jadalnych gatunków, które różnią się nie tylko wyglądem i smakiem, lecz także składem oraz zawartością poszczególnych składników odżywczych.

    Najważniejsza zasada jest prosta – zbieramy wyłącznie te gatunki, które rozpoznajemy bez najmniejszych wątpliwości. Jeśli nie jesteśmy pewni, pozostawmy okaz w lesie. Zdjęcie znalezione w internecie lub aplikacja w telefonie nie powinny być jedyną podstawą do rozpoznania grzyba. Nie należy zbierać bardzo młodych owocników, ponieważ nie mają jeszcze w pełni widocznych cech gatunkowych. Unikajmy również grzybów starych, przejrzałych, zapleśniałych, nadpsutych i robaczywych.

    Początkującym grzybiarzom zaleca się zbieranie przede wszystkim grzybów rurkowych, czyli mających pod kapeluszem warstwę przypominającą gąbkę. Ryzyko znalezienia w tej grupie gatunku śmiertelnie trującego jest mniejsze niż wśród grzybów blaszkowych. Nie oznacza to jednak, że wszystkie grzyby rurkowe są jadalne.

    Grzyby najlepiej delikatnie wykręcać z podłoża, zachowując cały trzon. Ułatwia to rozpoznanie gatunku, ponieważ w jego dolnej części mogą znajdować się ważne cechy charakterystyczne.

    Do lasu najlepiej zabierać wiklinowy koszyk lub inną przewiewną łubiankę. W plastikowej torbie grzyby szybko się zaparzają, kruszą i psują. Nie zbierajmy okazów rosnących przy ruchliwych drogach, zakładach przemysłowych, torach kolejowych czy wysypiskach śmieci. Grzyby mogą kumulować metale ciężkie i inne zanieczyszczenia z otoczenia.

    Jeżeli nie jesteśmy pewni swoich zbiorów, warto skorzystać z pomocy grzyboznawcy lub klasyfikatora grzybów. W sezonie bezpłatnych porad udzielają również wybrane stacje sanitarno-epidemiologiczne.

    Grzyby są ciężkostrawne ze względu na zawartość chityny, dlatego nie są zalecane małym dzieciom, osobom starszym oraz osobom cierpiącym na choroby przewodu pokarmowego. Ostrożność powinny zachować również kobiety w ciąży i karmiące piersią.

    Dziko rosnących grzybów nie należy jeść na surowo. Odpowiednia obróbka termiczna poprawia ich strawność i ogranicza ryzyko dolegliwości pokarmowych. Grzybów nie powinno się także spożywać w bardzo dużych ilościach ani traktować ich jako podstawy posiłku.

    Gotowe dania najlepiej jeść niedługo po przygotowaniu. Jeżeli mają zostać zachowane na później, należy je szybko schłodzić i przechowywać w lodówce. Potrawy o zmienionym zapachu, smaku lub wyglądzie trzeba wyrzucić.

    Niektóre gatunki mogą wywoływać niebezpieczne reakcje po połączeniu z alkoholem. Dotyczy to między innymi czernidłaka pospolitego, który zawiera koprynę zaburzającą metabolizm alkoholu.

    Po takim połączeniu mogą pojawić się zaczerwienienie twarzy, kołatanie serca, nudności, osłabienie i spadek ciśnienia. Reakcja może wystąpić również wtedy, gdy alkohol zostanie wypity pewien czas przed posiłkiem lub po nim.

    Jeżeli po zjedzeniu grzybów pojawią się nudności, wymioty, bóle brzucha, biegunka, zawroty głowy, osłabienie lub zaburzenia widzenia, nie należy czekać na samoistne ustąpienie objawów.

    Trzeba jak najszybciej skontaktować się z lekarzem lub zadzwonić pod numer alarmowy. Warto zabezpieczyć resztki potrawy, surowe grzyby albo obierki, ponieważ mogą pomóc w ustaleniu przyczyny zatrucia.

    Sama wyprawa do lasu może być wartościową formą umiarkowanej aktywności fizycznej. Spacer po nierównym terenie angażuje mięśnie nóg i tułowia, poprawia kondycję i sprzyja zwiększeniu dziennego wydatku energetycznego.

    Przebywanie wśród zieleni pomaga także ograniczyć napięcie, uspokoić myśli i odpocząć od ekranów oraz codziennego pośpiechu. Poszukiwanie grzybów wymaga skupienia i uważności, dzięki czemu łatwiej oderwać się od problemów i skoncentrować na otoczeniu.

    Nie bez znaczenia jest również satysfakcja z udanych zbiorów. Wspólne grzybobranie może być okazją do spędzenia czasu z bliskimi, przekazywania wiedzy i pielęgnowania jesiennych tradycji.


  • Beveik kiekviename šaldytuve: šie padažai po galiojimo gali baigtis rimtu apsinuodijimu

    Daugelyje namų šaldytuvų galima rasti kečupo, garstyčių ar sojų padažo, o dalis žmonių juos vartoja ir pasibaigus galiojimo terminui. Mažesnės rizikos paprastai būna labai rūgštūs, sūrūs ar saldūs padažai, nes tokia terpė lėčiau leidžia daugintis mikrobams.

    Vis dėlto „saugesnis“ nereiškia „saugus“: pasikeitęs kvapas, spalva, išsipūtusi pakuotė ar pelėsis rodo, kad produktą reikia nedelsiant išmesti. Ypač atsargiai reikėtų vertinti padažus, kuriuose daug drėgmės ir baltymų, nes jie gali tapti palankia terpe bakterijoms.

    Didžiausia rizika virtuvėje

    Didesnę apsinuodijimo riziką kelia kreminės salotų užpilų rūšys ir padažai su pieno produktais. Atidarius tokie produktai paprastai išsilaiko trumpiau, todėl svarbu ne tik „geriausias iki“, bet ir kiek laiko stiklainis ar pakuotė jau atidaryta.

    Dar jautresni yra produktai, kuriuose nėra papildomų „apsauginių“ veiksnių, pavyzdžiui, daugiau druskos ar cukraus. Dėl to grietinė, creme fraiche ar jogurtiniai padažai po atidarymo dažnai išlieka tinkami vartoti tik ribotą laiką, ypač jei laikymo sąlygos svyruoja.

    Ypatingo dėmesio reikalauja majonezas ir jo pagrindu gaminami padažai, pavyzdžiui, tartaras. Nors pramoniniu būdu pagaminti produktai paprastai būna stabilesni dėl receptūros ir pakuotės, net ir jie tampa rizikingi, jei ilgai laikomi šiltai arba užteršiami naudojant nešvarų šaukštą.

    Dažniausios laikymo klaidos

    Viena dažniausių klaidų yra padažų nelaikymas šaldytuve arba laikymas netinkamoje vietoje. Net jei kai kurie prieskoniai kambario temperatūroje gali stovėti ilgiau, šaldymas dažnai padeda išlaikyti kokybę ir sumažina gedimo tikimybę.

    Problema gali būti ir laikymas ant šaldytuvo durelių, kur temperatūra labiausiai svyruoja dėl dažno varstymo. Jautresnius padažus verta laikyti gilesnėse lentynose, o atidarius visuomet sandariai užsukti dangtelį.

    Svarbi ir higiena: padažą kabinkite švariu įrankiu ir negrąžinkite atgal į pakuotę to, kas jau buvo lėkštėje. Jei kyla abejonių dėl kvapo, skonio ar konsistencijos, saugiausia taisyklė paprasta: nerizikuokite ir produktą išmeskite.

  • Ar grybai tikrai sugeria šviną ir kadmį kaip kempinė? Mokslininkai patikrino, kiek jų randama

    Ar grybai tikrai sugeria šviną ir kadmį kaip kempinė? Mokslininkai patikrino, kiek jų randama

    Miško grybai garsėja tuo, kad iš aplinkos „surinka“ įvairius elementus, tačiau kartu su naudingomis medžiagomis į vaisiakūnius gali patekti ir sunkieji metalai. Mokslininkai pabrėžia, kad daugiausia klausimų kelia kadmis ir švinas, kurių perteklius siejamas su rizika sveikatai.

    Jog grybai elementus sugeria efektyviau nei dauguma augalų, aiškinama jų biologija: grybiena tiesiogiai kontaktuoja su dirvožemiu ir organinėmis liekanomis, o kai kurios rūšys linkusios kaupti tam tikras medžiagas. Dėl tos pačios priežasties grybai gali būti geras mikroelementų, pavyzdžiui, seleno, cinko ar vario, šaltinis.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad metalų kiekis grybuose labai priklauso nuo vietos, kur jie auga. Didesnė taršos rizika siejama su teritorijomis prie intensyvaus eismo kelių, buvusiomis pramoninėmis zonomis, senais sąvartynais ar laukais, kuriuose reguliariai ir gausiai naudojamos trąšos.

    Tyrimuose vertinant valgomųjų grybų mėginius nustatyta, kad skirtingos rūšys kaupia metalus nevienodai, tačiau tirtuose pavyzdžiuose kiekiai dažnai neviršijo taikomų saugos ribų. Svarbi detalė ta, kad šviežiuose grybuose yra apie 87–90 proc. vandens, todėl matuojant „šviežią masę“ ir „sausą masę“ skaičiai gali atrodyti labai skirtingi.

    Laboratorijoje tyrėjai papildomai analizavo, kiek švino ir kadmio iš grybų iš tiesų gali „atsirišti“ virškinimo metu. Tam buvo naudojamas dirbtinis virškinamojo trakto modelis, imituojantis skrandžio ir žarnyno aplinką, kad būtų įvertinta vadinamoji biodostupumo dalis.

    Gauti rezultatai buvo labiau raminantys nei galėtų rodyti bendras metalų kiekis vaisiakūniuose. Dalis švino ir kadmio virškinimo metu į tirpalą pereidavo menkai, kai kuriais atvejais jų kiekiai buvo netoli nustatymo ribos, o žarnyno terpėje „atsipalaidavimas“ buvo mažesnis nei skrandyje.

    Mokslininkai aiškina, kad net ir esant didesnei taršai dalis metalų gali būti surišama grybo struktūrose, pavyzdžiui, grybo ląstelių sienelėse, todėl žmogaus organizmui jie tampa mažiau prieinami. Tuo pat metu organizmui svarbūs elementai, tokie kaip kalis, magnis ar fosforas, dažniau lieka lengviau pasisavinamose frakcijose.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra kvietimas nekreipti dėmesio į surinkimo vietą. Saugiausia rinkti grybus nuošalesniuose, akivaizdžiai netaršiuose miškuose ir vengti teritorijų, kur tarša tikėtina, o vartojant grybus laikytis saiko, ypač jei mityboje jų būna dažnai.

  • Saugokitės šios voveraitės klastotės: supainiojus su ja, grybų sezonas gali baigtis ligoninėje

    Saugokitės šios voveraitės klastotės: supainiojus su ja, grybų sezonas gali baigtis ligoninėje

    Prasidėjus voveraičių sezonui, grybautojai vėl plūsta į miškus, tačiau specialistai primena apie dažną ir pavojingą klaidą. Valgomosios voveraitės neretai supainiojamos su panašiai atrodančiais, bet nevalgomais ar sveikatą sutrikdyti galinčiais grybais.

    Dažniausias „dvynys“ yra netikroji voveraitė, dar vadinama lisūvka. Ji paprastai nėra laikoma mirtinai nuodinga, tačiau gali sukelti ryškius virškinimo sutrikimus, ypač jautresniems žmonėms, vaikams ar suvalgius didesnį kiekį.

    Valgomą voveraitę lengviausia atpažinti pagal apatinę kepurėlės pusę: ji turi ne plonas plokšteles, o storas, bukas raukšles, kurios tarsi „nubėga“ į kotą. Netikroji voveraitė dažniau turi plonas, tankias, aiškiai atskirtas plokšteles, kurios nuo kepurėlės gali lengviau atsiskirti.

    Skiriasi ir išvaizdos niuansai: netikroji voveraitė dažnai būna ryškesnio oranžinio atspalvio, o tikros voveraitės spalva paprastai švelnesnė, gelsva. Voveraitės minkštimas dažniausiai tvirtesnis, o netikrojo „dvynio“ – minkštesnis ir trapesnis.

    Voveraitės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinės sudėties: jos turi skaidulų, įvairių mikroelementų, yra palyginti nekaloringos. Visgi didelę reikšmę turi paruošimas: per ilgas kepimas ar virimas gali pabloginti tekstūrą, o patiekalas įgauna kartumo ir tampa kietesnis.

    Grybautojai, ieškantys voveraičių, dažniausiai jų randa spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač samanotose vietose. Jos mėgsta rūgštesnį, smėlingą dirvožemį ir drėgmę sulaikančias vietas, dažnai aptinkamos po pušimis ar eglėmis, taip pat netoli beržų, bukų ar ąžuolų.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės, jo geriau nerinkti ir nedėti į bendrą krepšį. Pajutus apsinuodijimo ar stipresnių virškinimo sutrikimų simptomus po grybų, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus, o likusius grybus ar patiekalo likučius, jei įmanoma, išsaugoti identifikavimui.

  • Šiuo milteliu indų plauti negalima: specialistai įspėja dėl galimų pasekmių sveikatai

    Jei namuose baigėsi indų ploviklis, kai kurie žmonės griebiasi skalbimo miltelių, tačiau tai gali būti rizikingas sprendimas. Skalbikliai sukurti audiniams, o ne sąlyčiui su paviršiais, nuo kurių vėliau valgome ar geriame.

    Skalbimo miltelių sudėtyje dažnai būna paviršiaus aktyviųjų medžiagų, kvapiųjų medžiagų, fermentų ir kitų priedų, kurių paskirtis yra šalinti nešvarumus nuo tekstilės. Dalis šių komponentų gali būti sunkiau nuskalaujami nuo lėkščių, stalo įrankių ar puodelių, ypač jei plaunama vėsiu vandeniu.

    Praktinė problema ta, kad milteliai gali palikti plika akimi ne visada matomą plėvelę ar nuosėdas, kurios vėliau patenka į burną su maistu. Ypač atsargiai reikėtų elgtis plaunant vaikų indus, gertuves ar termosus, kuriuose likučiai gali užsilaikyti ilgiau.

    Specialistai pabrėžia, kad indų plovikliai yra kuriami taip, kad efektyviai nusiplautų ir būtų tinkami kontaktui su maistu, kai naudojami pagal instrukciją. Tuo metu skalbikliai orientuoti į kitokias sąlygas, įskaitant skalavimo ciklus ir audinių sudėtį, todėl jų naudojimas virtuvėje nėra numatytas.

    Ką daryti, jei ploviklis baigėsi?

    Jei indus reikia išplauti skubiai, pirmiausia verta pasitelkti karštą vandenį ir mirkymą, nes tai suminkština maisto likučius ir riebalus. Dažnai po mirkymo pakanka mechaniškai nuvalyti nešvarumus kempine ir kruopščiai nuskalauti.

    Kasdienėms situacijoms gali praversti ir saugesnės buitinės alternatyvos, naudojamos saikingai. Pavyzdžiui, valgomoji soda, sumaišyta su trupučiu vandens iki pastos, gali padėti nušveisti prikepusius likučius, o po to indus būtina labai gerai nuskalauti.

    Dar viena priemonė yra praskiestas actas, kuris dėl rūgštinės terpės padeda šalinti apnašas ir kvapus. Vis dėlto actas nėra universalus riebalų tirpiklis, todėl geriausiai tinka kaip pagalbinė priemonė, o ne kaip vienintelis ploviklis.

    Kaip išvengti panašių situacijų?

    Kad neprireiktų improvizuoti, verta namuose turėti atsarginį indų ploviklio buteliuką. Taip pat naudinga reguliariai perplauti kempines ir šluostes, nes net ir plaunant tinkamomis priemonėmis ant nešvarių įrankių gali kauptis nepageidaujami likučiai ir kvapai.

    Jei kyla abejonių dėl konkretaus produkto, saugiausia vadovautis gamintojo paskirtimi ir naudojimo instrukcija ant pakuotės. Priemonės, neskirtos indams, neturėtų pakeisti indų ploviklių, ypač kai kalbama apie paviršius, turinčius tiesioginį kontaktą su maistu.

  • Škotijoje uždrausta dar 1983 metais, o Lenkijoje vis dar parduodama: žalias pienas kelia audras

    Žalias, nepasterizuotas pienas jau daugelį metų skelia vartotojus į dvi stovyklas. Vieni jį renkasi dėl išskirtinio skonio ir tradicijų, kiti primena, kad toks produktas gali tapti pavojingų bakterijų šaltiniu. Skirtingos Europos šalys šią riziką vertina nevienodai, todėl taisyklės smarkiai skiriasi.

    Škotijoje nepasterizuoto pieno pardavimas tiesioginiam vartojimui buvo uždraustas dar 1983 metais, kai maisto saugos institucijos sugriežtino požiūrį į galimų apsinuodijimų prevenciją. Pagrindinis argumentas paprastas: nepasterizuojant pieno nelieka papildomo barjero, kuris sumažintų patogenų kiekį, jei užterštumas atsiranda melžimo, laikymo ar transportavimo metu.

    Kodėl žalias pienas laikomas rizika?

    Nepasterizuotame piene didžiausią susirūpinimą kelia bakterijos, galinčios sukelti ūmias žarnyno infekcijas ar sunkesnes komplikacijas. Dažniausiai minimos salmonelės, Escherichia coli ir Listeria monocytogenes, o infekcijos simptomai gali svyruoti nuo viduriavimo ir karščiavimo iki hospitalizacijos.

    Didžiausia rizika siejama su jautriomis grupėmis: nėščiosiomis, mažais vaikais, senjorais ir žmonėmis, kurių imuninė sistema nusilpusi. Listeriozė ypač pavojinga nėštumo metu, nes gali sukelti sunkias komplikacijas vaisiui, todėl sveikatos specialistai šioms grupėms dažniausiai rekomenduoja rinktis pasterizuotą arba UHT pieną.

    Lenkijoje leidžiama, bet prižiūrima

    Lenkijoje nepasterizuoto pieno prekyba nėra draudžiama, tačiau ją lydi higienos reikalavimai ir kontrolė. Pienas turi būti gaunamas iš patikrinto ūkio, laikantis sanitarinių normų, o prekybos vietose dažnai pateikiami nurodymai dėl saugaus vartojimo.

    Žalią pieną galima rasti ūkiuose ar specialiuose automatuose, o taip pat nusipirkti produktų, pagamintų iš nepasterizuoto pieno. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad išvaizda ir kvapas nėra patikimi saugumo rodikliai, todėl vartojimas be terminio apdorojimo išlieka rizikingesnis.

    Tradiciniai sūriai ir saugumo klausimai

    Nepasterizuotas pienas plačiai naudojamas tradicinių sūrių gamyboje, kur svarbus autentiškas skonis ir technologija. Tokie produktai dažnai siejami su regioninėmis tradicijomis, o kai kurių jų gamybą reglamentuoja aiškios taisyklės ir kilmės apsauga, todėl ypatingai svarbi legali kilmė bei oficiali priežiūra.

    Maisto saugos praktikoje esminė rekomendacija išlieka ta pati: rinktis patikimą, kontroliuojamą gamintoją ir laikytis nurodymų dėl vartojimo. Jei ant pakuotės ar prekybos vietoje nurodoma pieną prieš vartojant užvirinti, tai nėra formalumas, o paprastas būdas reikšmingai sumažinti galimų infekcijų tikimybę.

    Žalio pieno šalininkai dažnai teigia, kad jis yra natūralesnis, tačiau mitybos požiūriu pasterizacija pirmiausia skirta ne maistinei vertei keisti, o saugumui užtikrinti. Dėl to daugumoje visuomenės sveikatos rekomendacijų pabrėžiama, kad kasdieniam vartojimui, ypač jautrioms grupėms, saugesnis pasirinkimas yra pasterizuotas pienas.