Tag: Mityba

  • Kiaušiniai ar avižinė košė: dietologai paaiškino, kas palankiau širdies sveikatai

    Pusryčiai dažnai tampa greičio varžybomis, tačiau būtent ryte turime progą papildyti racioną širdžiai svarbiomis medžiagomis. Todėl nenuostabu, kad vienas dažniausių klausimų – kas geriau širdies sveikatai: kiaušiniai ar avižinė košė.

    Leidinys „EatingWell“ apžvelgė dietologų įžvalgas ir tyrimų duomenis apie abu klasikinius pasirinkimus. Išvada gana aiški: abu produktai gali būti širdžiai palankios mitybos dalis, tačiau avižos turi nedidelį pranašumą dėl poveikio cholesterolio rodikliams.

    Diskusijos apie kiaušinius dažnai sukasi apie cholesterolį. Naujėjančių tyrimų duomenys rodo, kad daugeliui žmonių kiaušiniai, valgomi širdžiai palankios mitybos kontekste (kai mažai sočiųjų riebalų), nebūtinai didina „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį.

    Tuo metu avižinė košė laikoma vienu patikimiausių pasirinkimų tiems, kurie nori labiau kontroliuoti cholesterolį. Tam daugiausia įtakos turi tirpiosios skaidulos – beta gliukanas, siejamas su LDL mažėjimu.

    Kuo naudingi kiaušiniai?

    Kiaušiniai yra geras baltymų šaltinis – viename dideliame kiaušinyje jų apie 6 gramus. Baltymai padeda ilgiau jaustis sotiems, o tai gali palengvinti svorio kontrolę – ji svarbi širdies ligų, hipertenzijos ir 2 tipo diabeto rizikos mažinimui.

    Kiaušinio trynyje yra nemažai kitų maistinių medžiagų: cholino, seleno, taip pat šiek tiek vitamino D ir B grupės vitaminų. Tad atsisakant trynio prarandama dalis vertingų medžiagų.

    2025 metais publikuotame atsitiktinių imčių kryžminiame tyrime lygintos skirtingos mitybos kryptys: mažiau sočiųjų riebalų turinti mityba su dviem kiaušiniais per dieną buvo siejama su mažesniu LDL, palyginti su kontroliniu variantu, kuriame sočiųjų riebalų buvo daug. Kitaip tariant, svarbus ne vien kiaušinis, o visa mitybos sudėtis.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad kai kurie minimi tyrimai buvo nedideli, o dalį jų finansavo kiaušinių mitybos centras – nors nurodoma, kad rėmėjas nedalyvavo kuriant tyrimo dizainą ar interpretuojant rezultatus. Tai svarbi detalė vertinant išvadų apibendrinimą.

    Kuo išsiskiria avižinė košė?

    Avižos dažnai minimos kaip vienas geriausiai ištirtų produktų cholesterolio mažinimo kontekste. Jų sudėtyje esantis beta gliukanas virškinamajame trakte su skysčiu sudaro tirštą gelį, kuris padeda „surišti“ tulžies rūgštis – jos gaminamos iš cholesterolio – ir jas pašalinti.

    Tuomet organizmui prireikia daugiau tulžies rūgščių, todėl kepenys daugiau LDL cholesterolio „pasiima“ iš kraujo. Taip LDL rodiklis gali mažėti.

    Didelė tyrimų apžvalga, apėmusi 59 atsitiktinių imčių kontroliuojamus tyrimus, parodė, kad vartojant avižas ar jų beta gliukaną bendras ir LDL cholesterolis buvo mažesnis nei jų nevartojant. Vidutiniškai LDL sumažėjo maždaug 0,29 mmol/l.

    Vis dėlto ir čia yra niuansas: širdžiai palankus efektas labiausiai sietinas su mažiau perdirbtomis avižomis ir protingais priedais. Saldinti greitai paruošiami pakeliai gali turėti daug pridėtinio cukraus, o didesnis jo vartojimas siejamas su didesne koronarinės širdies ligos rizika.

    Kas širdžiai geriau – kiaušiniai ar avižos?

    Dietologų vertinimu, abu pasirinkimai gali tikti širdžiai palankioje mityboje. Tačiau dėl gausaus įrodymų kiekio apie tirpiųjų skaidulų poveikį cholesterolio rodikliams avižinė košė dažniausiai laikoma turinčia nedidelį pranašumą.

    Tai nereiškia, kad kiaušinių reikėtų vengti. Praktinis sprendimas – derinti abu produktus, išlaikant bendrą kryptį: daugiau skaidulų, mažiau sočiųjų riebalų ir pridėtinio cukraus.

    Pavyzdžiui, kiaušiniai gali pakeisti pusryčių produktus, kuriuose sočiųjų riebalų daugiau (pvz., dešreles ar šoninę). O avižoms skonio geriau suteikti cinamonu, vanile ar vaisiais, o ne cukringais priedais.

    Galiausiai daugiausia lemia ne vienas patiekalas, o visuma: mitybos modelis, fizinis aktyvumas, miegas, streso valdymas ir žalingų įpročių atsisakymas.

  • Ar yra „geriausias laikas“ valgyti vaisius, kad nekiltų cukraus kiekis kraujyje? Dietologų patarimai

    Sergant diabetu ar stebint gliukozės rodiklius dažnai kyla klausimas: ar vaisius geriau valgyti ryte, o gal jų reikėtų vengti vakare. Dietologai sako, kad vaisiai ankstesnėje dienos dalyje gali turėti tam tikrų medžiagų apykaitos pranašumų, tačiau vieno universaliai „teisingo“ laiko nėra.

    Kaip rašoma „EatingWell“, tyrimai rodo, jog organizmas paprastai geriau tvarkosi su angliavandeniais dienos pradžioje, kai insulino jautrumas linkęs būti didesnis. Vis dėlto tai nereiškia, kad po tam tikros valandos vaisiai tampa „draudžiami“.

    Specialistai pabrėžia, kad kur kas svarbiau ne laikrodis, o kiek vaisių suvalgote, su kuo juos derinate ir koks yra bendras mitybos modelis. Kitaip tariant, net ir vakare suvalgytas vaisius nebūtinai sukels problemų, jei jis dera į jūsų racioną.

    Praktinis tikslas daugeliui – išvengti ryškių cukraus šuolių kraujyje. Tam įtakos turi ir porcija, ir tai, ar vaisius valgote vienus, ar kartu su kitais produktais, ir net tai, kiek judate po valgio.

    Kodėl dažnai siūloma vaisius valgyti anksčiau?

    Vaisius įtraukti į pusryčius ar pietus daugeliui gali būti paprasta pradžia. Moksliniai duomenys leidžia manyti, kad gliukozės tolerancija (organizmo gebėjimas „susitvarkyti“ su cukraus kiekiu) dienos bėgyje kinta, o angliavandeniai neretai geriau toleruojami anksčiau nei vėliau.

    Vis dėlto tai nėra griežta taisyklė visiems. Miego režimas, darbo valandos, vartojami vaistai ir individualūs gliukozės svyravimai gali lemti, kad vienam žmogui uogos po vakarienės neturės didelės įtakos, o kitam – bus reikšmingesnės.

    Derinkite vaisius su baltymais ir riebalais

    Vaisiuose yra angliavandenių ir natūralių cukrų, tačiau jie taip pat suteikia skaidulų, vandens, vitaminų ir kitų naudingų medžiagų. Valgant vaisius kartu su baltymais, sveikaisiais riebalais ar papildomomis skaidulomis, užkandis paprastai tampa sotesnis, o maistas virškinamas lėčiau.

    Dietologų pavyzdžiai paprasti: vienas obuolys ir obuolio skiltelės su žemės riešutų sviestu – ne tas pats, kaip ir sauja uogų palyginti su uogomis, valgomomis kartu su natūraliu graikišku jogurtu ir riešutais. Vaisiaus kiekis gali būti panašus, bet bendras poveikis gliukozei – skirtingas.

    Judėjimas po valgio gali padėti

    Fizinis aktyvumas yra dar viena svarbi dėlionės dalis. Judant raumenys naudoja gliukozę energijai, todėl cukraus kiekio kraujyje kilimas po angliavandenių (įskaitant vaisius) kai kuriems žmonėms gali būti mažesnis.

    Minima ir labai praktiška idėja – trumpas, maždaug 10 minučių spartesnis pasivaikščiojimas po pusryčių ar užkandžio. Net nedidelis judėjimas gali būti naudingas, ypač jei pastebite ryškesnius gliukozės šuolius.

    Apibendrinant dietologų mintį: vaisiai gali tikti bet kuriuo paros metu, tačiau, jei norisi švelnesnės reakcijos, verta pradėti nuo porcijos, derinių su kitais produktais ir judėjimo po valgio – tai dažnai duoda daugiau naudos nei bandymas rasti „tobulą“ valandą.

  • Kiek riekelių duonos per dieną – norma? Dietologai paaiškina, kada jau per daug

    Kiek riekelių duonos per dieną – norma? Dietologai paaiškina, kada jau per daug

    Parduotuvėse duonos pasirinkimas milžiniškas – nuo kvietinių kepalų iki ruginės, rupių miltų ar įvairiagrūdės. Nors visa duona suteikia energijos, jos maistinė vertė gali smarkiai skirtis.

    Svarbiausias skirtumas slypi grūdo perdirbime. Pilno grūdo (viso grūdo) miltai išsaugo sėlenas, gemalą ir endospermą, todėl juose paprastai daugiau skaidulų, B grupės vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, magnio, cinko ar geležies.

    Tuo metu balta duona dažniausiai kepama iš labiau išvalytų miltų – pašalinus dalį sėlenų ir gemalo, sumažėja naudingų medžiagų kiekis. Visgi tai nereiškia, kad balta duona sudaryta vien iš „paprastų cukrų“ – pagrindinė jos sudedamoji dalis taip pat yra krakmolas.

    Vienas didžiausių pilno grūdo duonos privalumų – skaidulos. Jos padeda žarnynui, gali reguliuoti tuštinimąsi ir ilgiau išlaikyti sotumo jausmą po valgio.

    Kaip skaidulos veikia cukraus lygį

    Skaidulos taip pat daro įtaką tam, kaip greitai virškinami ir įsisavinami angliavandeniai. Dėl to pilno grūdo produktai dažnai siejami su švelnesniais gliukozės kiekio kraujyje svyravimais nei gaminiai iš rafinuotų miltų.

    Tačiau svarbu ne tik tai, ar produktas pilno grūdo, bet ir grūdų smulkumo laipsnis bei visas patiekalo „kontekstas“ – kuo valgoma duona, kiek yra baltymų, riebalų, daržovių.

    Nauda gali būti platesnė nei vien virškinimas. Žurnale „The BMJ“ publikuotoje metaanalizėje, apėmusioje 45 tyrimus, didesnis pilno grūdo produktų vartojimas siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų bei priešlaikinės mirties rizika, nors stebėjimo tyrimai savaime neįrodo priežastinio ryšio.

    Kodėl ne viskas, kas tamsu, yra geriau

    Dalis pirkėjų vadovaujasi paprasta taisykle: kuo duona tamsesnė, tuo ji sveikesnė. Vis dėlto spalva ne visada patikimai parodo, kiek produkte yra pilno grūdo miltų.

    Kai kurie kepiniai tamsesnį atspalvį įgauna dėl miežių salyklo ar karamelės, o ne dėl rupesnės sudėties. Panašiai ir užrašas „įvairiagrūdė“ nebūtinai reiškia, kad duona kepta iš viso grūdo – jis gali nurodyti tik kelių rūšių grūdų ar sėklų buvimą.

    Todėl renkantis duoną verta pirmiausia žvilgtelėti į sudėtį. Geras ženklas, jei sąrašo pradžioje nurodyti pilno grūdo ar rupių miltų ingredientai, taip pat naudinga įvertinti skaidulų, druskos ir pridėtinio cukraus kiekį.

    Kiek riekelių per dieną – ar yra riba?

    Vienos visiems tinkančios „leidžiamos“ duonos riekelių ribos nėra. Poreikis priklauso nuo žmogaus energijos sąnaudų, fizinio aktyvumo ir to, iš ko sudarytas visas dienos racionas.

    Nacionalinis mitybos švietimo centras rekomenduoja, kad grūdiniai produktai sudarytų maždaug ketvirtadalį lėkštės per valgymą, pirmenybę teikiant pilno grūdo pasirinkimams. Taip pat nurodoma, kad naudinga kasdien suvartoti bent tris pilno grūdo produktų porcijas – apie 90 gramų.

    Svarbu, kad tai nebūtinai turi būti vien duona: prie pilno grūdo produktų priskiriamos ir kruopos, avižos, ryžiai, makaronai. Tad duonos kiekis gali natūraliai sumažėti, jei dalį angliavandenių gaunate iš kitų šaltinių.

    Balta duona taip pat neprivalo visiškai dingti iš mitybos – ji gali būti subalansuoto raciono dalis, ypač jei valgoma kartu su daržovėmis, baltymų šaltiniais ir sveikaisiais riebalais. Vis dėlto kasdienai dažniau rekomenduojama rinktis pilno grūdo, ruginę rupią ar graham duoną – taip paprasčiau padidinti skaidulų kiekį nekeičiant visų įpročių.

    Jei iki šiol dažniausiai rinkotės baltą duoną, pilno grūdo produktus verta įtraukti palaipsniui. Staigus skaidulų kiekio padidinimas kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ir virškinimo diskomfortą.

    Galiausiai „sveikiausias pasirinkimas“ dažniausiai nėra vien riekelių skaičius ar kepalo spalva. Daug lemia duonos sudėtis, kokybė ir tai, kaip ji dera su visu dienos meniu.

  • Tyrimas: daug antioksidantų turinti mityba siejama su 21 proc. mažesne mirties rizika esant aukštam cholesteroliui

    Žmonės, turintys padidėjusį cholesterolį, kurie su maistu gauna daugiau antioksidantų, gali turėti mažesnę mirtingumo riziką. Naujo tyrimo duomenimis, didžiausias antioksidantų kiekis mityboje buvo siejamas su 21 proc. mažesne mirties nuo bet kokių priežasčių rizika.

    Šios išvados gautos iš stebimojo tyrimo, kuriame analizuoti daugiau nei 25 000 suaugusiųjų duomenys. Apie rezultatus skelbia „EatingWell“, remdamasis žurnale „Scientific Reports“ publikuotu darbu.

    Mokslininkai vertino, kiek antioksidantų žmonės gauna iš maisto, o ne iš papildų. Tam pasitelktas vadinamasis sudėtinis mitybos antioksidantų indeksas (CDAI), apimantis šešias maistines medžiagas: cinką, seleną, bendrą karotenoidų kiekį ir vitaminus A, C bei E.

    Tyrėjų teigimu, antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, kuris siejamas su lėtiniu uždegimu ir įvairiomis ligomis. Kadangi padidėjęs cholesterolis yra vienas svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių, mitybos pasirinkimai čia gali turėti ilgalaikės reikšmės.

    Kaip buvo atliktas tyrimas

    Į analizę įtraukti 25 383 JAV suaugusieji nuo 18 metų, kuriems nustatytas padidėjęs cholesterolis. Dalyviai identifikuoti pagal laboratorinius tyrimus, pačių nurodytą diagnozę arba cholesterolį mažinančių vaistų vartojimą.

    Dalyvių mityba vertinta pagal du 24 valandų mitybos prisiminimo interviu: vieną gyvai ir antrą telefonu po 3–10 dienų. Remiantis šiais duomenimis, apskaičiuotas CDAI balas ir žmonės suskirstyti į keturias grupes – nuo mažiausio iki didžiausio antioksidantų suvartojimo.

    Stebėjimo laikotarpio mediana siekė 111 mėnesių, tai yra daugiau nei devynerius metus. Per šį laiką registruotos mirtys nuo visų priežasčių, taip pat atskirai – nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei nuo vėžio.

    Kad rezultatai būtų kuo patikimesni, analizė koreguota įvertinus daugybę veiksnių: amžių, lytį, rūkymą, alkoholio vartojimą, kūno masės indeksą, kitas sveikatos būkles, pajamų ir išsilavinimo rodiklius bei bendrą mitybos kokybę.

    Ką parodė rezultatai

    Per stebėjimą užfiksuota 3 810 mirčių nuo visų priežasčių, 1 218 – nuo širdies ir kraujagyslių ligų, 883 – nuo vėžio. Palyginus grupes, didžiausią antioksidantų kiekį su maistu gavę žmonės išsiskyrė geresniais išgyvenamumo rodikliais.

    Skaičiuojama, kad didžiausio antioksidantų suvartojimo grupėje mirties nuo bet kokių priežasčių rizika buvo 21 proc. mažesnė nei mažiausio suvartojimo grupėje. Be to, nustatyta sąsaja ir su 27 proc. mažesne mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei 28 proc. mažesne mirties nuo vėžio rizika.

    Vertinant atskirus antioksidantus, ryškiausiai išsiskyrė vitaminas E: didesnis jo suvartojimas buvo siejamas su mažesne rizika visuose nagrinėtuose mirtingumo rodikliuose. Kitų antioksidantų sąsajos buvo silpnesnės arba nenuoseklios.

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar galimas paaiškinimas galėtų būti mažesnis uždegimas. Duomenys rodė, kad daugiau antioksidantų vartojantys žmonės turėjo mažesnius tam tikrų uždegimo žymenų rodiklius kraujyje, nors ši uždegimo dalis, kaip nurodoma, paaiškino tik nedidelę ryšio dalį (apie 1–4 proc.).

    Ką tai gali reikšti kasdienėje mityboje

    Svarbu pabrėžti, kad tai stebimasis tyrimas – jis neįrodo, jog didesnis antioksidantų kiekis tiesiogiai sumažina mirtingumą. Taip pat mitybos duomenys buvo paremti pačių dalyvių prisiminimu apie dvi dienas, todėl gali neatspindėti įprastų ilgalaikių įpročių.

    Vis dėlto rezultatai leidžia manyti, kad antioksidantais turtingi produktai gali būti naudinga bendros mitybos strategijos dalis žmonėms, kurių cholesterolis padidėjęs. Tyrime antioksidantai buvo skaičiuojami tik iš maisto, todėl papildų poveikis nevertintas.

    Kaip pavyzdžiai vitamino E šaltiniams įvardijami riešutai (ypač migdolai ir lazdynų riešutai), sėklos (pavyzdžiui, saulėgrąžų), špinatai, brokoliai, kiviai ir mangai. Kadangi vitaminas E tirpsta riebaluose, jis geriau pasisavinamas, kai valgomas kartu su sveikaisiais riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi.

    Bendram antioksidantų kiekiui didinti siūloma orientuotis į kuo įvairesnius, spalvingus vaisius ir daržoves, taip pat ankštines kultūras, pilno grūdo produktus, riešutus ir sėklas. Tokia mityba natūraliai užtikrina platesnį antioksidantų spektrą, o ne tik vieną išskirtą medžiagą.

  • 6 baltymingi jogurtai, kuriuos verta pirkti: maisto autorė pataria, ką rinktis

    Baltymingas jogurtas gali būti greitas būdas papildyti dienos racioną, ypač kai norisi sotaus užkandžio be ilgo gaminimo. Tačiau lentynose pasirinkimas toks didelis, kad rasti tikrai vertą dėmesio variantą – ne taip paprasta.

    JAV leidinys „EatingWell“ pateikia maisto autorės atrinktus jogurtus, kuriuos ji renkasi būtent dėl baltymų kiekio, skonio ir tekstūros. Į sąrašą pateko tiek islandiško tipo skyras, tiek graikiško tipo jogurtai.

    Autorė pabrėžia, kad renkantis jai svarbiausia – kuo daugiau baltymų porcijoje, bet ne mažiau reikšmingas ir skonis: ji vengia variantų, kurie primena „praskiestus ledus“, taip pat dažnai nesirenka jogurtų su vaisių gabaliukais.

    Straipsnyje kartu primenama praktiška taisyklė: verta atidžiai skaityti etiketes – ieškoti gyvų aktyvių kultūrų, įvertinti, iš kur gaunamas saldumas, ir palyginti baltymų kiekį skirtingose pakuotėse.

    Skyras ir graikiško tipo jogurtai

    Į sąrašą įtrauktas „Icelandic Provisions“ skyras. Autorė teigia, kad šio prekės ženklo skonius vertina už mažesnį saldumą ir švelnesnį rūgštumą, o kai kurių skonių deriniai jai pasirodė neįprasti ir įdomūs.

    Tarp paminėtų faktų – kad šio prekės ženklo natūralus skyras turi 17 gramų baltymų, o aromatizuoti variantai, anot autorės pateikiamų pavyzdžių, dažnai turi po 15 gramų baltymų vienoje pakuotėje.

    Dar vienas jos pasirinkimas – „Siggi’s“ skyras. Pasak autorės, vanilinis liesas šio prekės ženklo variantas išsiskiria tuo, kad aromatizuotame jogurte ji matė 16 gramų baltymų vienoje pakuotėje.

    Skirtingo tipo mėgėjams ji mini ir „Tillamook“ graikišką vanilinį jogurtą, kurio, jos nurodymu, vienoje pakuotėje yra 14 gramų baltymų. Autorė pažymi, kad jo tekstūra plonesnė nei skyro ir skonis saldesnis – labiau primena desertą.

    Pigesnis bazinis variantas ir desertui prilygstantis pasirinkimas

    Ieškantiems neutralaus pagrindo, kurį galima gardinti patiems, autorė išskiria „Trader Joe’s“ graikišką liesą natūralų jogurtą. Ji rašo, kad jį renkasi, kai reikia universalaus produkto – pavyzdžiui, su medumi ar granola.

    Į sąrašą pateko ir „Ellenos“ graikiškas jogurtas, kurį autorė apibūdina kaip tokį, kurį norisi valgyti tarsi desertą. Ji atkreipia dėmesį, kad šio prekės ženklo citrinų kremo skonyje yra kiaušinių, o produktą reikia išmaišyti, kad skonis pasiskirstytų tolygiai.

    Autorė pabrėžia, kad šis variantas, nors turi 12 gramų baltymų, išsiskiria ir didesniu cukraus kiekiu (23 gramai) bei kaloringumu, todėl ji jo nelaiko „pilnaverčiu patiekalu“, o veikiau saldžiu desertu.

    Dar vienas paminėtas pasirinkimas – „Stonyfield“ graikiško tipo jogurtai. Autorė rašo, kad tai plačiai parduodamas prekės ženklas, kurį ji mato daugelyje parduotuvių, o kai kuriuos jų variantus vertina dėl baltymų kiekio ir ne per saldaus skonio.

    Kaip išsirinkti baltymingą jogurtą

    Straipsnyje pateikiami keli atrankos principai, kurie gali praversti ir Lietuvos pirkėjams. Pirmiausia – peržiūrėti sudėtį: ieškoti gyvų aktyvių kultūrų ir vengti produktų su daug dirbtinių priedų.

    Taip pat siūloma įvertinti, kuo saldinamas jogurtas. Paminima, kad „be cukraus“ produktai neretai saldinami stevija, kuri kai kuriems žmonėms gali netikti dėl skonio ar jautrumo.

    Galiausiai rekomenduojama palyginti baltymų kiekį ne tik „vienoje pakuotėje“, bet ir pagal svorį – paprastas skaičiavimas padeda suprasti, kuris produktas iš tiesų suteikia daugiau baltymų už tą pačią porciją.

  • Datulėse – daugiau kalio nei bananuose: kiek jo gausite suvalgius tris vaisius

    Bananas dažnai laikomas kalio „karaliumi“, tačiau yra nedidelis vaisius, kuriame šio mineralo gali būti dar daugiau – tai datulės.

    Kaip rašo „Foodie“, trijose „Medjool“ datulėse yra apie 501 miligramas kalio. Palyginimui, viename vidutinio dydžio banane jo nurodoma apie 422 miligramus.

    Kalis organizmui svarbus dėl kelių priežasčių: jis prisideda prie kraujospūdžio reguliavimo ir nervinių signalų perdavimo. Taip pat šis mineralas padeda palaikyti natrio pusiausvyrą, o tai ypač aktualu, kai mityboje netrūksta sūraus maisto.

    Dar viena kalio funkcija – dalyvavimas raumenų susitraukimuose, todėl jo trūkumas siejamas su mėšlungiu. Be to, datulėse yra skaidulų, taip pat vitaminų ir antioksidantų.

    Kaip datules įtraukti į mitybą

    Datulės dažniausiai valgomos kaip saldus užkandis, tačiau jų panaudojimo galimybės platesnės. Iš jų gaminamas datulių cukrus, kuris gali būti naudojamas kaip saldiklis, pavyzdžiui, kavai.

    Datules galima paversti sirupu: jas užtenka pamirkyti karštame vandenyje, nukošti ir skystį pavirti, kol sutirštės. Norint granuliuoto varianto, datules galima ilgiau džiovinti orkaitėje žemoje temperatūroje ir vėliau sumalti.

    Saldžiuose patiekaluose datulės dažnai naudojamos įdarams su riešutais ar šokoladu, smulkinamos į avižinę košę arba dedamos į kepinius – sausainius, batonėlius ir kitus desertus. Džiovintos datulės suteikia kramtomos tekstūros ir ryškaus vaisinio saldumo.

    Jos tinka ir sūriems patiekalams: datules galima įdaryti pelėsiniu sūriu ar įvynioti į šoninę, taip pat dėti į salotas su vištiena, briuseliniais kopūstais ar brokoliais. Egzistuoja ir persiška variacija – lęšiai su datulėmis bei karamelizuotais svogūnais.

  • Dvi vėsaus sezono žalialapės daržovės, turinčios daugiau kalio nei špinatai

    Špinatai dažnai laikomi viena naudingiausių žalialapių daržovių, tačiau kalio kiekiu juos lenkia dvi kitos vėsesniu oru augančios daržovės – burokėlių lapai ir mangoldai.

    Kaip elektrolitas, kalis organizme padeda reguliuoti skysčių pusiausvyrą, perduoti nervinius signalus ir palaikyti normalų raumenų susitraukimą. Jis taip pat siejamas su sveiku kraujospūdžiu, nes padeda organizmui tvarkytis su natriu.

    Nors kalio tema dažnai siejama su bananais, žalialapės daržovės taip pat gali būti reikšmingas šio mineralo šaltinis – ypač tada, kai jos termiškai apdorojamos ir „susitraukia“.

    JAV Žemės ūkio departamento (USDA) maistinės vertės duomenys rodo, kad virtų ir nusausintų burokėlių lapų 100 gramų porcijoje yra apie 909 miligramai kalio, o toks pat mangoldų kiekis suteikia 549 miligramus. Palyginimui, 100 gramų virtų špinatų turi apie 466 miligramus kalio.

    Skaičiai lyginami tik virtoms daržovėms

    Šie skaičiai pateikiami daržovėms, kurios buvo virtos ir nusausintos be druskos, kad palyginimas būtų kuo tiesesnis. Tai svarbu, nes žalialapės daržovės kaitinamos netenka tūrio – viename puodelyje virtų lapų telpa gerokai daugiau žaliavos nei žalių.

    Reikia turėti omenyje ir tai, kad verdant dalis vandenyje tirpių medžiagų, įskaitant kalį, gali pereiti į nuovirą. USDA pateikiami rodikliai apibūdina tai, kas lieka daržovėje po virimo ir nusausinimo.

    Kuo panašūs burokėlių lapai ir mangoldai

    Burokėlių lapai ir mangoldai turi ne tik panašų maistingumą – jie yra artimi ir botaniškai. Abu augalai priklauso tai pačiai rūšiai Beta vulgaris, tik skirtingos selekcijos kryptys išryškino skirtingas augalo dalis: burokėliai auginami dėl šaknies, o mangoldai – dėl lapų ir stambesnių, kartais ryškiaspalvių stiebų.

    Tokia giminystė paaiškina ir panašesnį skonį – stipresnį, šiek tiek „žemišką“ – bei tai, kad abu lapai gerai tinka tiems patiems ruošimo būdams.

    Kaip panaudoti virtuvėje ir kam verta pasitarti su gydytoju

    Burokėlių lapai neretai lieka nepanaudoti vien dėl įpročių: perkant šviežius burokėlius su lapais, viršūnes galima nupjauti, kruopščiai nuplauti nuo žemių ir ruošti panašiai kaip špinatus. Jaunesni lapai dažnai tinka ir žalioms salotoms, o vyresni – kepti ar troškinti.

    Mangoldus galima trumpai pakepinti, dėti į sriubas, derinti su ankštinėmis daržovėmis ar naudoti pikantiškuose kepiniuose. Abu variantai gali įnešti daugiau įvairovės į patiekalus, kuriuose įprastai naudojami špinatai.

    Vis dėlto žmonėms, kurie serga inkstų ligomis ar laikosi kalio ribojančios dietos, prieš reikšmingai didinant kalio turinčių žalialapių daržovių kiekį racione rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

  • Kalio stinga beveik 3 iš 4 amerikiečių: 5 paprasti būdai jo gauti kasdien

    Nors subalansuota mityba daugeliui asocijuojasi su baltymais, skaidulomis ar vitaminu D, specialistai primena dar vieną svarbų elementą – kalį. Šis mineralas neretai lieka „šešėlyje“, tačiau jo trūkumas yra dažnas.

    Kaip rašo „EatingWell“, apie 72 proc. amerikiečių nesurenka pakankamo kalio kiekio per dieną. Tai reiškia, kad beveik 3 iš 4 žmonių kasdienėje mityboje šio mineralo gauna per mažai.

    Kalis svarbus širdies sveikatai, kraujospūdžio reguliavimui, taip pat normaliai raumenų ir nervų veiklai. Todėl ilgalaikis nepakankamas jo kiekis maiste gali tapti rimtesne mitybos spraga, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Gera žinia ta, kad kalio suvartojimą dažnai galima padidinti be radikalių dietos pokyčių. Tam nebūtina kasdien suvalgyti po bananą – kalio šaltinių yra gerokai daugiau.

    Kodėl kalio dažnai pritrūksta?

    Viena pagrindinių priežasčių – kasdieniai mitybos įpročiai. Straipsnyje nurodoma, kad pagal 2025 metų ataskaitą JAV suaugusieji apie 53 proc. paros kalorijų gauna iš itin stipriai perdirbtų produktų, kurie dažnai turi daugiau natrio ir mažiau naudingų mikroelementų.

    Dietologė Emilie Procario pastebi, kad dažniausiai problema paprasta: žmonės suvalgo per mažai vaisių, daržovių ir kitų kalio gausių produktų, pavyzdžiui, pupelių ar lęšių. Papildomai cituojami JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenys rodo, kad tik maždaug 1 iš 10 suaugusiųjų pasiekia rekomenduojamas vaisių ir daržovių normas.

    Prisideda ir patogumo faktorius – įtemptas ritmas, dažnesnis pasirinkimas pirkti jau paruoštą ar supakuotą maistą. Tokiais atvejais rekomenduojama dažniau pasižiūrėti į maistinės vertės etiketę: joje paprastai nurodomas kalio kiekis porcijoje ir dienos normos dalis.

    5 paprasti būdai gauti daugiau kalio

    Rekomenduojamas pakankamas kalio kiekis per dieną, nurodomas straipsnyje, yra 3 400 miligramų vyrams ir 2 600 miligramų moterims. Dietologai pabrėžia, kad pradėti verta nuo mažų, lengvai įgyvendinamų pokyčių.

    1) Įtraukite po vieną naują kalio šaltinį per savaitę. Galite pradėti nuo bulvių, lapinių žalumynų, pupelių, jogurto ar lašišos – taip pokyčiai bus paprastesni ir tvaresni.

    2) Pasigaminkite kalio gausų glotnutį. Dietologė Nadine Osorio pateikia pavyzdį, kad glotnutis su 8 uncijomis natūralaus lieso jogurto ir vidutinio dydžio bananu gali suteikti beveik 1 000 miligramų kalio.

    3) Papildykite glotnutį kitais ingredientais. Be bananų, į glotnutį galima dėti avokado ar špinatų – tai dar vienas būdas padidinti kalio kiekį viename patiekale.

    4) Turėkite namuose ilgiau išsilaikančių produktų. Konservuotos pupelės, džiovinti lęšiai ar konservuoti pomidorai gali padėti dažniau pasirinkti kalio turtingą maistą net ir tada, kai trūksta laiko.

    5) Keiskite užkandžius į kalio turtingesnius. Vietoje sūrių užkandžių siūloma rinktis, pavyzdžiui, edamamės pupeles, pistacijas ar granatų sėklas – jie kartu suteikia ir kitų naudingų medžiagų, tokių kaip baltymai bei skaidulos.

  • Mitybos specialistė pataria į sriubas dėti pupelių: nauda smegenims, širdžiai ir žarnynui

    Sriuba gali būti ne tik šildantis ir sotus patiekalas, bet ir paprastas būdas papildyti mitybą vertingomis medžiagomis. Mitybos specialistė siūlo vieną lengvai įgyvendinamą patobulinimą: į sriubas įberti pupelių.

    Registruota dietistė Jennifer Parotta Hains, įkūrusi „Mood Matters Dietetics“, teigia, kad pupeles verta įtraukti į valgiaraštį didžiąją dalį savaitės dienų. Pasak jos, tai viena geriausių sudedamųjų dalių, kurią galima papildomai įdėti į sriubą, o specialių kulinarinių įgūdžių tam nereikia, rašo „Real Simple“.

    Patogiausias pasirinkimas – konservuotos pupelės: jas pakanka nuskalauti ir supilti į puodą. Nurodoma, kad viena porcija yra maždaug pusė puodelio, arba apie 100–120 gramų virtų pupelių.

    Norint tirštesnės, kremiškesnės sriubos, dalį pupelių galima sutrinti trintuvu ir įmaišyti į sultinį. Taip patiekalas tampa tirštesnis, o jo maistinė vertė – didesnė.

    Konservuotos ar džiovintos: ką rinktis?

    Sriuboms tinka ir džiovintos pupelės – jų tekstūra dažnai būna ypač maloni. Vis dėlto specialistė pabrėžia, kad konservuotos pupelės daug kam yra patogesnės, o maistinės vertės požiūriu jos išlieka labai geras produktas.

    Renkantis džiovintas pupeles svarbiausia jas tinkamai išvirti. Įspėjama, kad kai kurie lėto virimo prietaisai gali nepasiekti pakankamai aukštos temperatūros, todėl pupelės gali likti ne iki galo termiškai apdorotos.

    Ypač atsargiai reikėtų elgtis su raudonosiomis pupelėmis: nepakankamai termiškai apdorotos jos gali sukelti apsinuodijimo simptomus. Patariama pupeles pirmiausia bent 10–15 minučių pavirti ant viryklės, o tuomet tęsti virimą, kol jos suminkštės.

    Taip pat minima, kad džiovintų pupelių mirkymas per naktį gali padėti sumažinti virškinimo diskomfortą.

    Kuo pupelės naudingos smegenims?

    Teigiama, kad smegenims svarbus pastovus energijos ir maistinių medžiagų tiekimas, o pupelėse esantys sudėtiniai angliavandeniai energiją padeda „atiduoti“ palaipsniui.

    Pupelės įvardijamos ir kaip aminorūgščių, įskaitant tirozino ir triptofano, šaltinis. Šios medžiagos siejamos su dopamino ir serotonino gamybos procesais – tai svarbu smegenų veiklai ir nuotaikos reguliavimui.

    Be to, pupelėse yra geležies, magnio ir B grupės vitaminų, dalyvaujančių energijos apykaitoje ir procesuose, reikalinguose nervų sistemai.

    Širdžiai ir žarnynui: svarbiausia – skaidulos

    Viena dažniausiai minimų pupelių stiprybių – didelis skaidulų kiekis. Skaidulos siejamos su cholesterolio reguliavimu, įskaitant vadinamojo blogojo (MTL) cholesterolio šalinimą iš organizmo.

    Pupelės yra ir augalinių baltymų šaltinis, o, palyginti su daugeliu gyvūninės kilmės produktų, jose nėra sočiųjų riebalų. Taip pat minimi B grupės vitaminai, susiję su homocisteino lygio reguliavimu – padidėjęs šios medžiagos kiekis siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Žarnynui pupelės naudingos tuo, kad jose yra tiek tirpių, tiek netirpių skaidulų ir atspariojo krakmolo. Netirpios skaidulos siejamos su reguliaria tuštinimosi veikla, o tirpios skaidulos ir atsparusis krakmolas tampa maistu naudingosioms žarnyno bakterijoms.

    Bakterijoms skaidant šias medžiagas gali susidaryti trumposios grandinės riebalų rūgštys, kurios siejamos su mažesniu uždegimu žarnyne ir stipresniu žarnyno barjeru. Pati specialistė siūlo kitą kartą verdant sriubą įberti saują pupelių – paprastam, nebrangiam ir lengvai pritaikomam patiekalo sustiprinimui.

  • Tyrimas: vaisių ir daržovių žievėse, lapuose ir sėklose dažnai būna daugiau skaidulų nei minkštime

    Tyrimas: vaisių ir daržovių žievėse, lapuose ir sėklose dažnai būna daugiau skaidulų nei minkštime

    Lupdami vaisius ir daržoves dažnai automatiškai išmetame dalį, kuri gali būti itin vertinga – kai kuriais atvejais būtent žievė, lapai, kotai ar sėklos turi daugiau skaidulų nei įprastai valgomas minkštimas.

    Tai rodo „International Journal of Food Sciences and Nutrition“ publikuotas tyrimas, kuriame nagrinėta vadinamoji „root-to-tip“ (nuo šaknies iki viršūnės) idėja – maksimaliai panaudoti valgomas augalų dalis, o ne apsiriboti tik populiariausiomis.

    King’s College London komanda įvertino skaidulų kiekį 12 rūšių šviežiuose produktuose, palygindama dažniausiai valgomas dalis su tomis, kurios dažniausiai atsiduria atliekose.

    Rezultatas buvo aiškus: 10 iš 12 atvejų didesnis skaidulų kiekis nustatytas būtent tose augalo dalyse, kurias įprastai nupjauname ar nulupame.

    Daugiausia nustebino kruopščiai lupami produktai

    Tyrėjai išskyrė kelis produktus, kuriuos daugelis linkę lupti itin kruopščiai. Pavyzdžiui, ananaso žievėje ir kietame vidiniame „kotelio“ centre kartu buvo daugiau nei penkis kartus daugiau skaidulų nei minkštime.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad ananaso dygliuotą žievę reikėtų valgyti žalią – praktinis pritaikymas gali būti kitoks, tačiau pati išvada parodo, kiek daug naudingų medžiagų lieka „už borto“.

    Dar vienas ryškus pavyzdys – muskatinis moliūgas: jo žievė ir sėklos suteikė net 9,25 g skaidulų 100 g. Tai buvo aukščiausias rezultatas tarp analizuotų išmetamų dalių.

    Arbūzo atveju tyrime įvertinta balta žievės dalis, kuri dažniausiai nupjaunama – joje rasta 2,1 g skaidulų 100 g.

    Kiwi taip pat pateko tarp vaisių, kurių žievė pasirodė esanti vertingas skaidulų šaltinis – jei tekstūra netrukdo, po kruopštaus nuplovimo vaisių galima valgyti visą.

    Tyrime paminėtos ir paprikų sėklos bei kiti dažniausiai atmetami fragmentai – jie taip pat gali praturtinti racioną skaidulomis, nors ne visiems tinka skonis ar konsistencija.

    Ne visada „išmetama dalis“ yra geresnė

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad nėra vienos taisyklės, tinkančios visiems produktams. Pavyzdžiui, brokolių kotuose skaidulų buvo 28,4 proc. mažiau nei žiedynuose.

    Tai reiškia, kad verta vertinti kiekvieną produktą atskirai – kai kur skaidulų daugiau žievėje ar sėklose, o kitur didžiausia vertė lieka būtent toje dalyje, kurią ir taip valgome.

    Dar viena svarbi detalė: įprastai išmetamos dalys sudarė apie 25–48 proc. analizuotų produktų masės. Praktikoje tai reiškia, kad kartu su atliekomis dažnai iškeliauja ir nemaža dalis potencialiai naudingų maistinių medžiagų.

    Kuo svarbios skaidulos ir ką prisiminti dėl saugumo

    Skaidulos – tai augalinės kilmės medžiagos, kurių virškinimo sistema nesuskaido taip, kaip daugumos kitų maistinių komponentų. Vis dėlto jos labai svarbios žarnyno veiklai: didina išmatų tūrį, palengvina tuštinimąsi ir padeda mažinti vidurių užkietėjimo riziką.

    Kai kurios skaidulų rūšys tampa „maistu“ žarnyno bakterijoms, todėl pakankamas jų kiekis maiste siejamas su palankesne mikrobiotos būkle.

    Skaidulos taip pat gali didinti sotumo jausmą, padėti lengviau kontroliuoti apetitą, o priklausomai nuo tipo – turėti įtakos cukrų pasisavinimo greičiui ir prisidėti prie normalaus cholesterolio lygio palaikymo. Tyrime primenama, kad skaidulų gausesnė mityba siejama su mažesne kai kurių lėtinių ligų, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas bei storosios žarnos vėžį, rizika – tačiau tai labiau bendro mitybos modelio, o ne vieno konkretaus produkto nuopelnas.

    Suaugusiesiems rekomenduojama per dieną gauti bent 25 g skaidulų, tačiau nemaža dalis žmonių šios ribos nepasiekia.

    Prieš pradedant dažniau naudoti tas vaisių ir daržovių dalis, kurios anksčiau buvo išmetamos, svarbu laikytis saugumo: produktus būtina kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, rinktis šviežius, nepažeistus vaisius ir daržoves, o kietų, apnašomis padengtų, supelijusių ar nemaloniai kvepiančių dalių nenaudoti.

    Taip pat verta prisiminti, kad ne visos augalų dalys tinka vartojimui, o daliai jų gali reikėti terminio apdorojimo. Ir dar vienas praktinis aspektas: jei skaidulų iki šiol buvo mažai, jų kiekį geriau didinti palaipsniui – staigus pokytis gali sukelti pilvo pūtimą, dujas ar skausmą, todėl svarbus ir pakankamas skysčių vartojimas.