CP v2

Tag: Mityba

  • Pomidoras su svogūnu: kuo šis derinys naudingas širdžiai ir kodėl verta įlašinti šiek tiek aliejaus

    Pomidoras ir svogūnas dažnai atsiduria vasaros salotose ar ant sumuštinių, tačiau šis derinys vertas dėmesio ne vien dėl skonio. Pomidorai yra vienas pagrindinių likopeno šaltinių, taip pat suteikia kalio, vitamino C ir skaidulų, o svogūnuose gausu kvercetino bei sieros junginių.

    Nors toks maistas nėra „greita priešuždegiminė tabletė“, reguliarus daržovių, skaidulų ir augalinių antioksidantų vartojimas siejamas su mažesniu oksidaciniu stresu ir palankesne širdies bei kraujagyslių sistemos būkle. Dėl to paprastas pomidoro ir svogūno tandemas gali tapti prasmingu kasdienės mitybos papildymu.

    Kodėl verta valgyti kartu?

    Likopenas, suteikiantis pomidorams raudoną spalvą, tiriamas dėl antioksidacinių savybių ir galimo ryšio su geresniais kraujagyslių rodikliais bei lipidų profiliu. Pomidoruose esantis kalis taip pat svarbus kraujospūdžio reguliavimui, ypač kai mityboje netrūksta daržovių.

    Svogūnuose esantis kvercetinas ir sieros junginiai prisideda prie antioksidacinės apsaugos, o fruktanai gali veikti kaip prebiotikai, maitinantys žarnyno mikrobiotą. Tai viena priežasčių, kodėl net paprastas daržovių priedas gali pagerinti bendrą patiekalo maistinę vertę.

    Svarbi detalė yra įsisavinimas: likopenas geriau pasisavinamas, kai kartu vartojamas nedidelis kiekis riebalų. Todėl pomidorą su svogūnu verta pagardinti šaukšteliu alyvuogių arba rapsų aliejaus.

    Kaip pasigaminti ir ką žinoti?

    Paprastas variantas yra pjaustytas pomidoras, plonai pjaustytas svogūnas, žiupsnelis druskos, pipirai ir šlakelis aliejaus. Toks priedas tinka prie kiaušinių, varškės, mėsos, bulvių, kruopų ar duonos, o norint gaivesnio skonio galima įmaišyti žalumynų.

    Jei svogūnas per aštrus, jį galima trumpai perlieti karštu vandeniu arba pašlakstyti citrinos sultimis, kad skonis būtų švelnesnis. Kai kuriems žmonėms tai padeda ir dėl virškinimo, nes žalio svogūno aštrumas neretai erzina skrandį.

    Turintiems refliuksą, dirgliosios žarnos sindromą ar polinkį į pilvo pūtimą, žalias svogūnas gali sustiprinti simptomus. Tokiu atveju verta pradėti nuo mažesnio kiekio arba rinktis troškintą, keptą ar raudoną svogūną, kuris dažnai būna švelnesnis.

  • Svoris auga nors sportuojate ir laikotės dietos? Kaltas gali būti kortizolis – štai ką daryti

    Svoris auga nors sportuojate ir laikotės dietos? Kaltas gali būti kortizolis – štai ką daryti

    Kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, tačiau jo funkcijos kur kas platesnės. Jis padeda palaikyti stabilų gliukozės kiekį kraujyje, reguliuoja kraujospūdį, dalyvauja medžiagų apykaitoje ir imuninės sistemos veikloje. Natūraliai ryte kortizolio daugiau, o vakare jo turėtų mažėti, kad organizmas pasiruoštų poilsiui.

    Problemos prasideda tuomet, kai stresas tampa ne trumpu epizodu, o kasdieniu fonu. Nuolatinė įtampa, miego trūkumas, darbas spaudžiant terminams ir per menka regeneracija gali palaikyti organizmą nuolatinio budrumo režime. Tokiu atveju dažniau suaktyvėja apetitas, didėja potraukis saldiems ir riebiems produktams.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad užsitęsęs stresas siejamas ne tik su didesniu suvalgomo maisto kiekiu, bet ir su prastesniais pasirinkimais. Dažniau griebiamasi labai kaloringų, greitai suvalgomų, stipriai perdirbtų produktų, nes organizmas ieško greitos energijos. Tai nebūtinai yra valios trūkumas, o fiziologinis atsakas į įtampą.

    Padidėjęs kortizolio lygis kai kuriems žmonėms gali būti susijęs su didesniu visceralinių riebalų kaupimu, tai yra riebalais aplink vidaus organus. Vis dėlto vien iš pilvo apimties spręsti, kad tai vadinamasis kortizolio pilvas, būtų klaida. Svorį lemia daug veiksnių, tarp jų mityba, judėjimas, amžius, genetika, vartojami vaistai ir kiti hormoniniai pokyčiai.

    Kortizolis gali apsunkinti svorio kontrolę ir netiesiogiai, per kasdienius įpročius. Kai miegas prastas, o nervų sistema nuolat per daug aktyvi, dažniau užkandžiaujama, mažėja motyvacija judėti ir sudėtingiau planuoti valgymus. Prie to gali prisidėti ir gliukozės bei insulino svyravimai, didinantys alkio priepuolių tikimybę.

    Kalbant apie streso valdymą neretai minima vitaminas C, nes jis svarbus imuninei sistemai, kolageno gamybai ir apsaugai nuo oksidacinio streso. Kai kurie tyrimai leidžia manyti, kad pakankamas vitamino C kiekis gali švelninti dalį organizmo reakcijų į stresą. Tačiau tai nereiškia, kad papildai išspręs problemą arba sustabdys svorio augimą be kitų pokyčių.

    Saugiausia vitaminą C vertinti kaip kasdienės mitybos dalį. Jo gausu paprikose, petražolių lapuose, juoduosiuose serbentuose, braškėse, kiviuose, citrusiniuose vaisiuose, brokoliuose, briuseliniuose kopūstuose, žiediniuose kopūstuose, kopūstuose, pomidoruose ir špinatuose. Didelės papildų dozės kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo skausmą, viduriavimą ar pūtimą.

    Vienu produktu ar vienu įpročiu kortizolio suvaldyti nepavyks, tačiau organizmui padeda nuoseklūs, paprasti sprendimai. Didžiausią reikšmę turi miegas, jo trukmė ir pastovus režimas. Taip pat padeda reguliarus, bet organizmo nealinantis judėjimas, pavyzdžiui, vaikščiojimas, lengvas važiavimas dviračiu, joga ar kvėpavimo pratimai.

    Svarbus ir valgymo ritmas, nes ilgos pertraukos, valgymas skubant bei diena, paremta kava ir saldžiais užkandžiais, gali didinti energijos svyravimus. Praktikoje dažniausiai geriau veikia sotūs, subalansuoti valgiai su baltymais, daržovėmis, pilno grūdo produktais ir sveikais riebalais. Tai padeda išlaikyti stabilesnį sotumą ir mažina spontaniškų užkandžių poreikį.

    Jeigu svoris auga greitai, nors mityba ir fizinis aktyvumas iš esmės nepasikeitė, verta pasitarti su gydytoju. Ypač jei kartu atsiranda padidėjęs troškulys, dažnas šlapinimasis, aukštas kraujospūdis, raumenų silpnumas, nemiga, nuotaikų svyravimai, nereguliarios mėnesinės ar neįprasti odos pokyčiai. Kartais tokie simptomai gali būti susiję su vaistais, pavyzdžiui, ilgai vartojamais steroidais, arba antinksčių ir hipofizės sutrikimais.

    Tokiais atvejais vien bendrų kraujo tyrimų gali nepakakti, o gydytojas gali rekomenduoti tikslingus kortizolio tyrimus kraujyje, seilėse arba paros šlapime. Svarbiausia neapkaltinti savęs disciplina, jei pastangos neduoda rezultato. Kartais kūnas į pervargimą reaguoja anksčiau, nei žmogus spėja tai aiškiai įvardyti, todėl pirmas žingsnis gali būti miegas, režimas ir profesionali konsultacija.

  • Dar ją vis išpilate po varškės? Serumas gali padėti žarnynui ir svoriui, bet yra svarbi taisyklė

    Dar ją vis išpilate po varškės? Serumas gali padėti žarnynui ir svoriui, bet yra svarbi taisyklė

    Skystis, kuris lieka gaminant varškę ar sūrį, daugelį metų virtuvėse keliaudavo tiesiai į kriauklę. Tačiau pieno serumas vis dažniau vertinamas kaip paprastas, natūralus gėrimas, galintis praturtinti racioną, ypač jei norisi lengvesnių pasirinkimų ir mažiau saldintų gėrimų.

    Vis dėlto svarbu nepasiduoti mitams: serumas nėra stebuklinga lieknėjimo priemonė. Jo nauda dažniausiai atsiranda tada, kai jis pakeičia limonadus, saldžias arbatas ar kaloringus užkandžius, o ne tuomet, kai tikimasi, kad gėrimas pats savaime degins riebalus.

    Naminis skystas serumas paprastai turi nedaug kalorijų, jame yra laktozės, šiek tiek baltymų ir beveik nėra riebalų. Taip pat jame išlieka dalis mineralų, natūraliai esančių piene, todėl jis gali prisidėti prie skysčių ir elektrolitų balanso, ypač karštuoju metų laiku.

    Dažnai painiojami du skirtingi dalykai: skystas serumas ir koncentruoti išrūgų baltymai, parduodami miltelių pavidalu. Pastarieji yra gerai ištirti sporto mityboje, o jų poveikis sotumui ir kūno sudėčiai dažniau siejamas su didesniu baltymų kiekiu bei nuosekliu mitybos ir fizinio aktyvumo planu.

    Skystame serume baltymų gerokai mažiau, todėl jo nereikėtų laikyti visaverčio patiekalo pakaitalu ar alternatyva baltymų kokteiliui. Tačiau jis gali būti praktiškas kasdienis priedas, jei norisi gaivesnio gėrimo, o taip pat būdas sumažinti maisto švaistymą namuose.

    Skonis būna švelniai rūgštus ir ne visiems priimtinas, todėl dažnai jis vartojamas ne vienas. Serumas tinka kokteiliams su vaisiais, gali būti naudojamas šaltoms sriuboms, blynelių ar duonos tešlai, kai norisi lengvesnės tekstūros ir natūralaus rūgštumo.

    Žarnynui palankūs įpročiai paprastai remiasi bendra mitybos kryptimi: pakankamu skaidulų kiekiu iš daržovių, vaisių, ankštinių ir pilno grūdo produktų, taip pat fermentuotais gaminiais. Serumas gali papildyti racioną, bet jis nepakeis subalansuotos mitybos, jei kasdien trūksta skaidulų ir įvairovės.

    Gaminant namuose serumas gaunamas natūraliai: pienui sukrešėjus susidaro varškės masė ir atskiras skystis. Svarbi taisyklė yra sauga: geriausia rinktis pasterizuotą pieną ir laikyti serumą šaldytuve, o suvartoti per kelias dienas, kad sumažėtų mikrobiologinė rizika.

    Ne visiems jis tinka. Serume yra laktozės, todėl netoleruojantiems žmonėms jis gali sukelti pilvo pūtimą, skausmą ar viduriavimą, o reakcija dažnai priklauso nuo individualios tolerancijos ir išgerto kiekio.

    Atsargūs turėtų būti ir turintys alergiją karvės pieno baltymams, nes serumas, kaip ir kiti pieno produktai, gali sukelti nepageidaujamų simptomų. Jei kyla abejonių dėl toleravimo, ypač vaikams, nėščiosioms ar turintiems lėtinių virškinimo sutrikimų, verta pasitarti su sveikatos specialistu.

  • Kodėl sojagi razinos užkariauja virtuves: saldžios kaip saldainiai, bet turi antioksidantų

    Kodėl sojagi razinos užkariauja virtuves: saldžios kaip saldainiai, bet turi antioksidantų

    Sojagi razinos, dar vadinamos soyagi arba soyaki, yra tamsios džiovintos vynuogės, siejamos su Centrine Azija. Dažniausiai jos gaminamos Uzbekistane, Tadžikistane ir Afganistane, kur vis dar taikomi tradiciniai džiovinimo būdai. Būtent dėl to šios razinos išsiskiria skoniu ir tekstūra.

    Skirtingai nei dalis pramoniniu būdu džiovinamų razinų, sojagi paprastai džiovinamos lėtai pavėsyje, gerai vėdinamose patalpose. Toks procesas leidžia išlaikyti minkštesnę struktūrą, didesnį natūralų drėgnumą ir gilesnį skonį. Valgant dažnai juntamos slyvų, medaus ar karamelės natos, kartais ir lengva rūgštelė.

    Ryški jų savybė – labai tamsi, beveik melsvai juoda spalva, kuri dažniausiai atsiranda natūraliai dėl tamsių vynuogių ir švelnesnio džiovinimo. Tamsiuose vaisiuose gausu augalinių pigmentų ir polifenolių, įskaitant antocianinus. Šie junginiai mityboje vertinami dėl antioksidacinių savybių.

    Antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, kuris siejamas su senėjimo procesais ir laisvųjų radikalų poveikiu. Vis dėlto razinos nėra vaistas ir negali „neutralizuoti“ žalingo gyvenimo būdo. Daugiausia naudos jos duoda tada, kai pakeičia saldumynus, o ne tampa dar vienu papildomu cukraus šaltiniu.

    Nors razinos dažnai laikomos vien koncentruotu cukrumi, jos taip pat suteikia skaidulų ir įvairių fenolinių junginių. Dėl skaidulų jos gali sotesnės jausmą išlaikyti ilgiau nei saldainiai, tačiau porcija vis tiek labai svarbi. Džiovintuose vaisiuose cukrų koncentracija didelė, nes pašalinta dalis vandens.

    Prekybos centruose dažnai sutinkamos šviesesnės razinos kartais apdorojamos sieros junginiais, kad ilgiau išliktų patrauklios spalvos ir geriau laikytųsi. Daugumai žmonių tai problemų nesukelia, tačiau jautresni sieros junginiams gali patirti nemalonių reakcijų. Dėl to dalis pirkėjų ieško mažiau apdorotų alternatyvų, tarp jų ir sojagi.

    Sojagi razinos vertinamos ir dėl to, kad jų skonis dažnai mažiau primena saldainius, o pati uoga būna mėsingesnė. Virtuvėje jos tinka košėms, granolai, varškės desertams, salotoms su riešutais ar sūriu, taip pat ryžių patiekalams. Jos dažnai pasirenkamos kaip greitas užkandis prie kavos, kai norisi saldaus, bet ne konditerijos.

    Racionali porcija daugeliui žmonių yra maža sauja, apie 20–30 gramų. Kad poveikis gliukozei būtų švelnesnis ir užkandis sotesnis, razinas verta derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, kefyru, varške, migdolais ar graikiniais riešutais. Tokie deriniai paprastai padeda ilgiau išlaikyti sotumą.

    Atsargiau sojagi ir kitas razinas turėtų vertinti žmonės, turintys cukrinį diabetą, atsparumą insulinui ar kitų angliavandenių apykaitos sutrikimų. Jiems svarbiausia yra ne tik produkto tipas, bet ir porcija, valgymo laikas bei tai, su kuo razinos valgomos. Prireikus reikėtų pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Džiovinti vaisiai kai kuriems žmonėms gali dirginti virškinimą, ypač jei yra jautresnės žarnos ar pasireiškia pilvo pūtimas. Kuo didesnė porcija, tuo didesnė diskomforto tikimybė. Todėl sojagi geriausia vartoti kaip nedidelį priedą prie patiekalo, o ne valgyti tiesiai iš didelės pakuotės.

    Renkantis verta skaityti sudėtį ir ieškoti razinų be pridėtinio cukraus, aliejaus ar nereikalingų priedų. Kokybiškos sojagi gali atrodyti neidealios: jos būna nelygios, labiau susiraukšlėjusios ir minkštesnės. Toks natūralumas dažnai ir yra pagrindinis jų pranašumas.

    Sojagi gali tapti praktišku saldumynų pakaitalu, jei vartojamos saikingai ir apgalvotai. Nedidelė porcija košėje ar jogurte dažnai suteikia pakankamai saldumo be papildomo cukraus. Taip tai tampa ne tik skania, bet ir maistingesne alternatyva saldainiams ar sausainiams.

  • Ilgaamžiškumo uoga, kurią verta valgyti dabar: kuo braškės naudingos ir kaip išsaugoti žiemai

    Braškės dažnai vadinamos viena vertingiausių sezono uogų ne vien dėl skonio. Jose gausu vitamino C, antioksidantų ir skaidulų, todėl šviežios braškės gali prisidėti prie imuninės sistemos veiklos ir bendros savijautos, ypač šiltuoju metų laiku.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad antioksidantai maiste siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, o tai svarbu ilgalaikei sveikatai. Braškėse esantys polifenoliai ir kiti bioaktyvūs junginiai tiriami dėl galimo teigiamo poveikio kraujagyslėms, uždegiminiams procesams ir medžiagų apykaitai.

    Braškės taip pat naudingos dėl skaidulų, kurios padeda virškinimui ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. Nors uogos yra saldžios, jų energinė vertė paprastai nėra didelė, todėl jos dažnai pasirenkamos kaip deserto alternatyva, kai norisi mažiau pridėtinio cukraus.

    Sezono laikas svarbus

    Didžiausia nauda paprastai siejama su prinokusiomis, natūraliai sezono metu užaugintomis uogomis. Ilgai transportuojamos ar ne iki galo prinokusios braškės gali būti mažiau aromatingos, o jų maistinių medžiagų kiekis priklauso nuo veislės, auginimo sąlygų ir laikymo trukmės.

    Perkant verta atkreipti dėmesį į uogų kvapą, spalvą ir konsistenciją: jos turėtų būti ryškios, be pelėsio požymių, o koteliai žali. Uogas geriausia nuplauti prieš pat valgant, nes nuplautos ir ilgiau laikomos jos greičiau minkštėja.

    Kaip išsaugoti braškes žiemai?

    Norint išlaikyti kuo daugiau vertingų medžiagų, dažnai rekomenduojamas greitas užšaldymas. Tam tinka sausai nusausintos uogos: jas galima paskleisti vienu sluoksniu, trumpai pašaldyti, o vėliau suberti į maišelius ar dėžutes.

    Termiškai apdorojant, ypač ilgai verdant su dideliu cukraus kiekiu, dalis jautresnių vitaminų gali sumažėti. Dėl to vis dažniau renkamasi šaldymas arba trintos uogos su nedideliu cukraus kiekiu, laikomos šaldiklyje, kai svarbiausia išsaugoti skonį ir aromatą.

    Jei turite jautrumą braškėms ar alergijų, į mitybą jas verta įtraukti atsargiai. O sergant lėtinėmis ligomis ar laikantis specialios dietos, geriausia pasitarti su gydytoju ar dietologu, kiek ir kaip dažnai uogas rinktis.

  • Ne alyvuogių: ekspertė įvardijo geriausią aliejų kepimui ir įspėjo dėl vienos klaidos

    Kepimas aukštoje temperatūroje mitybos specialistų dažnai vertinamas kaip mažiau palankus sveikatai būdas, todėl kasdienai dažniau rekomenduojama rinktis troškinimą, virimą ar kepimą orkaitėje. Vis dėlto, jei kepate keptuvėje, svarbiausia atsižvelgti į riebalų tinkamumą kaitrai.

    Esminis rodiklis yra dūmijimo temperatūra, kai riebalai pradeda rūkti ir sparčiai keičiasi jų sudėtis. Tokiu metu didėja nepageidaujamų junginių susidarymo rizika, o pats aliejus gali įgauti kartų skonį ir aitrų kvapą.

    Ką rinktis kepimui?

    Specialistų praktikoje dažnai pabrėžiama, kad kepimui labiau tinka rafinuoti aliejai, nes jie paprastai turi aukštesnę dūmijimo temperatūrą. Tuo tarpu nerafinuoti, vadinamieji šalto spaudimo aliejai, dažniau skirti vartoti šaltai, pavyzdžiui, salotoms ar jau paruoštam patiekalui pagardinti.

    Kaip vienus tinkamiausių variantų kepimui ekspertai mini avokadų aliejų ir lydytą sviestą ghee. Abu šie riebalai paprastai geriau atlaiko aukštesnę kaitrą, tačiau svarbu prisiminti, kad tai riebalų šaltiniai, kurių kiekį racione verta kontroliuoti.

    Saulėgrąžų aliejus: tinka, bet su niuansais

    Rafinuotas saulėgrąžų aliejus dėl gana aukštos dūmijimo temperatūros dažnai naudojamas kepimui ir gruzdinimui. Jis praktiškas, neutralus skoniu ir lengvai randamas parduotuvėse, todėl daugelyje virtuvių tapo įprastu pasirinkimu.

    Vis dėlto mitybos specialistai atkreipia dėmesį į riebalų rūgščių balansą: saulėgrąžų aliejuje paprastai yra daug omega-6 riebalų rūgščių, todėl kai kuriems žmonėms rekomenduojama jo vartojimą riboti ir dažniau kaitalioti riebalų šaltinius. Bendrame mitybos kontekste svarbu siekti geresnio omega-6 ir omega-3 santykio, daugiau omega-3 gaunant iš žuvies, linų sėmenų ar graikinių riešutų.

    Didžiausia klaida, kurią daro daugelis

    Viena dažniausių klaidų yra tas pats aliejus naudojamas pakartotinai, ypač po gruzdinimo. Jei aliejus patamsėjo, pradėjo rūkti, atsirado aitrus kvapas ar degėsių skonis, tai signalas, kad jis jau suiręs ir netinka tolesniam naudojimui.

    Norint sumažinti rizikas, verta kaitinti aliejų saikingai, neperdeginti keptuvės ir rinktis riebalus pagal gaminimo būdą. Jei tik įmanoma, kasdienę mitybą papildomai verta orientuoti į mažiau aliejaus reikalaujančius gaminimo metodus.

  • Mitas apie vitaminą D griūva: kodėl žuvis ir pienas nepadės, o papildus rinktis pavojinga

    Vitaminas D neretai vadinamas saulės vitaminu, tačiau jo trūkumą gydyti vien mityba daugeliui žmonių nepavyksta. Specialistai pabrėžia, kad didžioji dalis šio vitamino organizme susidaro odoje veikiant saulei, o iš maisto gaunama tik nedidelė dalis.

    Dėl to vien žuvimi, pienu ar kitais produktais pasiekti rekomenduojamas normas praktiškai sudėtinga, ypač šaltuoju metų laiku. Lietuvoje ir visame Šiaurės regione situaciją apsunkina tai, kad rudenį ir žiemą UVB spinduliuotės dažnai nepakanka efektyviai sintezei.

    Kodėl vien maistas nepadengia poreikio

    Riebios žuvys, kiaušiniai ar vitamino D papildytais produktais praturtintas maistas gali prisidėti prie bendro kiekio, tačiau tai dažniausiai nėra pagrindinis šaltinis. Net pasirinkus vitaminu D turtingesnį racioną, realiai pasiekiamas kiekis dažnai būna per mažas, kad kompensuotų ryškų trūkumą.

    Didžiausias neaiškumas kyla dėl individualių skirtumų: vitamino D apykaitą veikia kūno masė, amžius, odos pigmentacija, laikas lauke, naudojamos apsaugos nuo saulės priemonės ir lėtinės ligos. Todėl vienam žmogui užtenka nedidelės korekcijos, o kitam trūkumas išlieka net ir pakoregavus mitybą.

    Kraujo tyrimai svarbesni už spėliones

    Susidūrus su nuovargiu, raumenų silpnumu ar dažnesnėmis infekcijomis, dalis žmonių savarankiškai pradeda vartoti dideles vitamino D dozes. Tačiau gydytojai primena, kad papildai nėra nekalti, o perteklinis vartojimas gali sukelti pavojingų padarinių.

    „Vien pagal savijautą nuspręsti, kiek vitamino D reikia, yra rizikinga. Saugiausia pirmiausia atlikti kraujo tyrimą, o dozę parinkti pagal rezultatą ir individualią situaciją“, – sako specialistė.

    Per didelis vitamino D kiekis siejamas su hipervitaminoze ir padidėjusiu kalcio kiekiu kraujyje, o tai gali pakenkti inkstams ir širdies bei kraujagyslių sistemai. Dėl to dažniausiai akcentuojamas principas: pirma patvirtinti trūkumą laboratorijoje, o tik tada, esant poreikiui, vartoti papildus prižiūrint sveikatos priežiūros specialistui.

    Kaip elgtis praktiškai

    Specialistai rekomenduoja vertinti vitaminą D kaip dalį bendros sveikatos strategijos: svarbi subalansuota mityba, pakankamas baltymų ir kalcio kiekis, fizinis aktyvumas bei laikas gryname ore. Tačiau kai saulės mažai, o trūkumas patvirtintas, papildai gali būti reikšminga priemonė.

    Geriausia išeitis yra individualus planas: kraujo tyrimas, gydytojo ar vaistininko konsultacija, aiškiai sutarta dozė ir pakartotinis įvertinimas po kelių mėnesių. Toks kelias padeda išvengti ir užsitęsusio trūkumo, ir pavojingo pertekliaus.

  • Sunku atsisakyti saldumynų? Specialistė paaiškino, ar cukrus sukelia priklausomybę

    Nuolatinis noras suvalgyti ką nors saldaus daugeliui pažįstamas, tačiau tai ne visada reiškia „tikrą“ priklausomybę. Mitybos specialistai pabrėžia, kad cukrus dažniau siejamas su įpročiais ir emociniu atlygiu, o ne su chemine priklausomybe, kaip nuo nikotino ar alkoholio.

    Pasak specialistų, saldumynai dažnai pasirenkami kaip greitas būdas pagerinti nuotaiką ar nusiraminti po įtemptos dienos. Saldus skonis suaktyvina smegenų atlygio sistemą, todėl žmogus gali pradėti sieti saldumynus su poilsiu, komfortu ar „pertrauka“ darbe.

    Ar cukrus sukelia priklausomybę?

    Dažniausiai kalbama apie psichologinę priklausomybę, kai saldumynai tampa įprastu emocijų reguliavimo įrankiu. Tokiu atveju potraukį sustiprina ne pats cukrus, o situacijos: nuovargis, stresas, neišsimiegojimas ar įprotis „apdovanoti“ save.

    „Tai labiau emocinė priklausomybė: greitas dopamino ir serotonino efektas, kad atsipalaiduotum ar lengviau ištvertum sunkią dieną“, – sakė mitybos specialistė.

    Saldus skonis žmonėms patinka ir dėl evoliucinių priežasčių: natūraliai jis siejamas su energijos šaltiniais. Istoriškai saldūs produktai buvo retesni, pavyzdžiui, laukinis medus, todėl potraukis saldumui ilgą laiką turėjo išgyvenimo logiką, o šiandien saldumynai tapo lengvai pasiekiami kasdien.

    Kas didina potraukį saldumynams?

    Potraukį dažnai stiprina nestabili mitybos rutina, kai praleidžiami valgiai ar trūksta baltymų ir skaidulų. Tokiais atvejais svyruoja gliukozės kiekis kraujyje, greičiau užklumpa alkis, o saldumynai atrodo patogiausias ir greičiausias sprendimas.

    Ne mažiau svarbus ir miego trūkumas: tuomet kūnas dažniau „prašo“ greitos energijos, o žmogus prasčiau kontroliuoja impulsyvius pasirinkimus. Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad didelę reikšmę turi stresas ir įtampa, kai saldumynai tampa savotišku ritualu.

    Ar verta rinktis saldiklius?

    Mitybos specialistai saldiklius dažniausiai skirsto į augalinius ir sintetinius. Pavyzdžiui, stevija gaminama iš stevijos lapų ir laikoma natūraliu cukraus pakaitalu, o ji paprastai nedidina gliukozės kiekio kraujyje.

    Dalis saldiklių neturi įprasto cukrui būdingo poveikio gliukozei, todėl jie gali būti aktualūs žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu ar stebintiems angliavandenių kiekį. Vis dėlto pabrėžiama, kad „be cukraus“ nereiškia „be ribų“: net ir desertus su saldikliais svarbu valgyti saikingai, išlaikant bendrą mitybos balansą.

    „Žmonės kartais galvoja, kad jei deserte nėra cukraus, jį galima valgyti neribotai. Tai klaida: vis tiek turime prisiminti balansą“, – sakė specialistė.

    Kai kurie stebėjimai rodo, kad daliai žmonių, turinčių atsparumą insulinui, sintetiniai saldikliai gali paskatinti nedidelę insulino reakciją. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad poveikis dažniausiai nėra didelis, o svarbiausia vertinti individualią savijautą ir bendrą mitybos vaizdą.

  • Pinigai į klozetą: kurie vasaros uogų vitaminai iš organizmo dingsta per kelias valandas

    Vasaros uogos dažnai vadinamos vitaminų bomba, tačiau dalis jų naudos gali būti trumpalaikė. Specialistai primena, kad ne visi vitaminai organizme kaupiami, todėl suvalgius daugiau nei reikia perteklius tiesiog pašalinamas.

    Kurie vitaminai kaupiasi, o kurie ne?

    Žmogaus organizmas vitaminus skirsto pagal tai, kaip jie tirpsta ir kaip yra pasisavinami. Riebaluose tirpūs vitaminai paprastai gali būti sukaupiami, o vandenyje tirpūs dažniausiai organizme neužsibūna.

    Riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E ir K gali būti kaupiami kepenyse ir riebaliniame audinyje. Dėl to jų atsargos gali būti naudojamos ilgiau, tačiau per didelis kiekis kai kuriais atvejais didina perdozavimo riziką.

    Vandenyje tirpūs vitaminai, tokie kaip vitaminas C ir dauguma B grupės vitaminų, paprastai nekaupiami. Su maistu gautas perteklius dažniausiai gana greitai pašalinamas per šlapimo sistemą, todėl bandymas prisivalgyti uogų vienu kartu tam, kad vitaminų užtektų žiemai, nėra veiksmingas.

    Kodėl vienkartinis perteklius nepadeda?

    Praktikoje tai reiškia, kad svarbiausia yra reguliarumas, o ne rekordai. Organizmui naudingiau kasdien gauti pakankamą kiekį vitaminų ir kitų medžiagų, nei vieną dieną smarkiai viršyti įprastą normą.

    Vasaros uogos vertingos ne tik dėl vitaminų, bet ir dėl skaidulų bei polifenolių, kurie siejami su širdies ir kraujagyslių sistemos bei medžiagų apykaitos rodikliais. Vis dėlto net ir šios medžiagos geriausiai „veikia“ tada, kai uogos tampa subalansuotos mitybos dalimi, o ne trumpu eksperimentu.

    Sezoniškumas: kodėl žieminė braškė nuvilia

    Dar vienas svarbus akcentas yra sezoniškumas. Natūralaus sezono metu sunokusios uogos paprastai būna aromatingesnės, o jų skonis dažnai atspindi didesnę brandą, kuri susijusi ir su bioaktyvių medžiagų kiekiu.

    Ne sezono metu užaugintos uogos neretai skinamos anksčiau, kad atlaikytų transportavimą ir sandėliavimą. Dėl to jos gali būti mažiau kvapnios, o pirkėjui susidaro įspūdis, kad už ryškią išvaizdą sumokama, bet reali nauda ir skonis ne visuomet pateisina kainą.

    Specialistai pataria vitaminų ir kitų naudingų medžiagų šaltinius rinktis įvairius: uogas derinti su daržovėmis, ankštinėmis kultūromis, pilno grūdo produktais ir pakankamu baltymų kiekiu. Tokia kasdienė rutina dažniau duoda apčiuopiamą rezultatą nei trumpalaikis persivalgymas uogomis.

  • Dietologai įvardijo naudingiausią kavą: dauguma geria visai kitą ir kenkia sau

    Naudingiausiu pasirinkimu sveikatai dažniausiai laikoma paprasta juoda kava be cukraus, sirupų ir riebių priedų. Specialistai pabrėžia, kad būtent tokia kava suteikia daugiausia naudos iš natūralių kavos junginių, o kalorijų beveik neprideda.

    Kavoje esantis kofeinas veikia kaip stimuliatorius, todėl svarbus saikas ir laikas. Daugeliui suaugusiųjų saugia riba laikoma iki 400 miligramų kofeino per dieną, o nėščiosioms rekomenduojama neviršyti 200 miligramų.

    Kada kava pradeda trukdyti?

    Kofeinas gali bloginti užmigimą ir miego kokybę, ypač jei kava geriama antroje dienos pusėje. Dėl individualių skirtumų vieniems jis iš organizmo pasišalina greičiau, kitiems poveikis gali išlikti ilgiau, todėl dažnai patariama kofeino vengti likus 8–10 valandų iki miego.

    „Mano taisyklė paprasta: kavą geriu iki 15 valandos, o vėliau renkuosi kavą be kofeino arba arbatą“, – sakė mitybos specialistė.

    Su pienu, po valgio ir su papildais

    Kava su pienu kai kuriems žmonėms gali būti lengviau toleruojama, tačiau verta atkreipti dėmesį į laiką. Dažnai rekomenduojama tokį gėrimą rinktis praėjus maždaug 30 minučių po valgio, ypač jei jautresnis skrandis.

    Taip pat svarbu įvertinti sąveiką su mineralais ir papildais. Kava gali mažinti geležies pasisavinimą, o kai kuriais atvejais patariama daryti 2–4 valandų pertrauką tarp kavos ir geležies, kalcio ar magnio papildų.

    Kuri kava laikoma naudingiausia?

    Specialistai dažniausiai išskiria juodą kavą kaip geriausią variantą, kai tikslas yra gauti kofeino ir antioksidantų nepadidinant cukraus bei kalorijų kiekio. Tam tinka espresso, americano, filtruota kava ir alternatyvūs ruošimo būdai, jei nenaudojami saldūs priedai.

    Didžiausią „slaptą“ kalorijų šuolį paprastai sukelia sirupai ir cukrus: net keli šaukšteliai gali ženkliai padidinti gėrimo energinę vertę. Jei norisi švelnesnio skonio, dažniau siūloma mažinti saldiklių kiekį palaipsniui arba rinktis mažesnę porciją, o ne „pagerinti“ gėrimą saldžiais priedais.

    Renkantis kavą verta atkreipti dėmesį ir į kokybę: šviežesnis skrudinimas bei tinkamas paruošimas dažnai leidžia mėgautis sodresniu skoniu be papildomo cukraus. Praktikoje tai reiškia, kad daugeliui naudingiausias pokytis yra paprastas: rečiau rinktis desertinius kavos gėrimus ir dažniau grįžti prie juodos kavos.