Tag: Mityba

  • Dietologai įvardijo daržoves, kurios gali būti siejamos su mažesne kasos vėžio rizika

    Kryžmažiedės daržovės – tokios kaip brokoliai, briuseliniai kopūstai, lapiniai kopūstai ar paprasti kopūstai – gali būti siejamos su mažesne kasos vėžio rizika. Apie tai kalba dietologai, remdamiesi moksliniais tyrimais, kurie nagrinėjo šių daržovių vartojimo ir kasos vėžio tikimybės sąsajas.

    Kasos vėžys – viena sunkiausiai anksti nustatomų onkologinių ligų, todėl natūralu, kad visuomenę domina, kokie kasdieniai pasirinkimai gali padėti sumažinti riziką. Kaip rašoma „EatingWell“, nors nėra vieno produkto, kuris užkirstų kelią ligai, mitybos kryptis ir tam tikri maisto produktai gali būti reikšminga bendros prevencijos dalis.

    Minimos daržovės išsiskiria tuo, kad jose gausu biologiškai aktyvių augalinių junginių. Vienas dažniausiai tyrinėtų – sulforafanas, kuris aptinkamas būtent kryžmažiedėse daržovėse ir siejamas su galimu apsauginiu poveikiu.

    Svarbu pabrėžti: kalbama apie rizikos mažinimą, o ne garantuotą prevenciją. Vis dėlto tokie pasirinkimai, kaip dažnesnis daržovių įtraukimas į mitybą, gali būti paprastas žingsnis, prisidedantis prie geresnės sveikatos.

    Kuo išsiskiria kryžmažiedės daržovės

    Dietologų teigimu, vienas pagrindinių kryžmažiedžių daržovių „stipriųjų ginklų“ yra sulforafanas. Laboratoriniuose tyrimuose šis junginys buvo siejamas su kasos vėžio ląstelių augimo lėtinimu ir dalies jų žūtimi, tačiau tokie rezultatai nebūtinai tiesiogiai persikelia į realias mitybos situacijas.

    Vis dėlto epidemiologiniai tyrimai leidžia kalbėti apie ryšį: viename tyrime nustatyta, kad žmonės, kurie per savaitę suvalgydavo daugiau nei tris ketvirtadalius puodelio žalių kryžmažiedžių daržovių, turėjo mažesnę tikimybę susirgti kasos vėžiu nei tie, kurie suvalgydavo mažiau nei ketvirtadalį puodelio.

    Dar vienas svarbus niuansas – paruošimo būdas. Nors daržovių nebūtina valgyti žalių, švelnesni terminio apdorojimo metodai (pavyzdžiui, trumpas garinimas ar šildymas mikrobangų krosnelėje) gali geriau išsaugoti sulforafaną nei ilgas virimas.

    Skaidulos ir vitaminas C – papildomas argumentas

    Kryžmažiedės daržovės vertinamos ne tik dėl sulforafano. Jose gausu skaidulų – maistinės medžiagos, kuri įvairiuose tyrimuose siejama su mažesne kasos vėžio rizika, taip pat su geresne virškinimo sistemos veikla.

    Be to, šios daržovės aprūpina vitaminu C ir kitais antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčiais junginiais. Dietologai atkreipia dėmesį, kad lėtinis uždegimas organizme gali sudaryti palankesnes sąlygas onkologinių ligų vystymuisi, o antioksidantų turintis maistas gali būti viena iš priemonių, padedančių mažinti oksidacinį stresą.

    Pavyzdžiui, nurodoma, kad vienas puodelis virtų brokolių gali suteikti daugiau nei 100 proc. rekomenduojamos vitamino C paros normos. Tai viena priežasčių, kodėl kryžmažiedės daržovės minimos kaip vertingas šio vitamino šaltinis.

    Kiti kasos vėžio rizikos veiksniai, kuriuos galima keisti

    Nors mityba svarbi, dietologai pabrėžia ir kitus kasos vėžio riziką galinčius veikti dalykus. Tarp jų minimas kūno svoris – perteklinis riebalinis audinys siejamas su didesne kasos vėžio rizika, todėl rekomenduojama siekti sveiko svorio per fizinį aktyvumą ir augalinio maisto gausesnę mitybą.

    Taip pat išskiriamas alkoholis: didesnis vartojimas siejamas su didesne kasos vėžio rizika, o gausus alkoholio vartojimas gali prisidėti prie pankreatito (kasos uždegimo), kuris laikomas vienu rizikos veiksnių.

    Dar vienas itin reikšmingas veiksnys – rūkymas. Metimas rūkyti įvardijamas kaip vienas svarbiausių žingsnių, mažinančių kasos vėžio riziką, o nerūkantiems patariama kiek įmanoma vengti pasyvaus rūkymo.

    Specialistai apibendrina: vienas maisto produktas ligos neapsaugo, tačiau reguliariai įtraukiant kryžmažiedes daržoves į subalansuotą mitybą galima prisidėti prie mažesnės rizikos ir geresnės bendros savijautos.

  • Dietologai įvardijo blogiausią laiką pusryčiauti: kuo rizikuojate valgydami po 12 valandos

    Pirmą dienos valgį atidėti iki popietės gali atrodyti patogu, tačiau mitybos specialistai tokį įprotį vadina prasčiausiu laiku pusryčiauti.

    Pasak „EatingWell“ cituojamų dietologų, reguliariai valgant pirmą kartą tik po 12 valandos dažniau išsiderina alkio kontrolė ir vėliau dieną tampa sunkiau rinktis subalansuotą maistą.

    Ilgas tarpas be maisto ryte kai kuriems žmonėms baigiasi tuo, kad pietums ar vakarienei pasirenkama tai, kas greita ir patogu, o porcijos būna didesnės. Taip pat gali daugėti užkandžiavimo ir sunkiau suvaldomas vakarinis apetitas.

    Tyrimai, kuriuos aptaria straipsnyje minimi specialistai, rodo sąsajas tarp pusryčių praleidinėjimo ir didesnio persivalgymo tikimybės vėliau dieną, o tai ilgainiui siejama su didesne svorio augimo rizika. Vis dėlto pabrėžiama, kad tai nereiškia, jog kiekvienas vėlyvas pusryčiautojas būtinai persivalgys.

    Kodėl pusryčiai po vidurdienio gali būti bloga idėja

    Dietologai aiškina, kad ryte nevalgant iki pietų dažnai atsiranda irzlumas, prastesnė koncentracija ar net lengvas galvos svaigimas. Kai alkis jau „užaštrėjęs“, subalansuotą lėkštę sudėti sunkiau – ranka greičiau tiesiasi prie kaloringesnių, daugiau cukraus ar sočiųjų riebalų turinčių pasirinkimų.

    Kita problema – prarandama viena proga per dieną gauti svarbių maistinių medžiagų. Pusryčiai dažnai padeda lengviau „susirinkti“ skaidulas, kalcį, vitaminą D ir kalį, kurių daliai žmonių mityboje pritrūksta.

    Praleidžiant pusryčius arba juos nukeliant iki pietų, per likusią dienos dalį ne visada pavyksta kompensuoti šių medžiagų kiekį. Straipsnyje aptariami duomenys sieja reguliarų pusryčių praleidinėjimą su prastesne mitybos kokybe ir kai kurių vitaminų bei mineralų trūkumu.

    Galimas poveikis virškinimui, širdžiai ir kaulams

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į virškinimą: valgymas ryte gali padėti „pajudinti“ virškinamąjį traktą ir palaikyti reguliarius tuštinimosi įpročius. Tai siejama su vadinamuoju gastrokoliniu refleksu – reakcija, kai po valgymo suaktyvėja žarnyno judesiai.

    Taip pat aptariamos ir galimos ilgalaikės sąsajos su širdies sveikata. Kai kuriuose tyrimuose vėlesnis pirmasis dienos valgymas siejamas su didesne širdies ligų rizika, tačiau pabrėžiama, kad tai neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio.

    Dar vienas aspektas – kaulų sveikatai svarbūs kalcis ir vitaminas D. Kadangi dalis pusryčių produktų (pavyzdžiui, pieno produktai ar jais praturtinti gėrimai, jogurtas, kai kurie dribsniai) gali būti reikšmingas šių medžiagų šaltinis, nuolatinis pusryčių praleidinėjimas gali apsunkinti pakankamą jų suvartojimą.

    Kada ir kaip geriau valgyti pusryčius

    Vieno visiems tinkančio pusryčių laiko nėra – jis priklauso nuo dienotvarkės, apetito ir individualių poreikių. Vis dėlto dietologai dažniausiai rekomenduoja pirmą kartą pavalgyti per 1–2 valandas nuo pabudimo.

    Po nakties pasninko organizmui gali būti naudinga „papildyti kuro atsargas“ – tai siejama su energija ir dėmesio išlaikymu dienos pradžioje. O ilgas delsimas kai kuriems žmonėms sukuria užburtą ratą: mažiau energijos ryte ir sunkesnė savikontrolė vėliau.

    Subalansuoti pusryčiai, pasak specialistų, turėtų turėti baltymų, skaidulų ir sveikųjų riebalų. Tai gali būti, pavyzdžiui, graikiškas jogurtas su uogomis ir riešutais, pilno grūdo duona su riešutų sviestu ir vaisiais ar kiti deriniai, padedantys ilgiau jaustis sotiems.

    Taip pat siūloma nebijoti „netradicinių“ pusryčių – tai nebūtinai turi būti košė ar sumuštinis. Svarbiausia – maistinių medžiagų balansas ir kuo mažiau pridėtinio cukraus, kuris neretai slepiasi bandelėse, saldžiuose užkandžiuose ar kai kuriuose pusryčių produktuose.

  • Dietologai įvardijo 4 populiarius užkandžius, kuriuos vertėtų riboti dėl širdies sveikatos

    Užkandžiai, kuriuos renkamės tarp valgymų ar vakare, gali turėti apčiuopiamos įtakos širdies sveikatai. Dietologai atkreipia dėmesį, kad dalis populiarių pasirinkimų dažnai būna kupini druskos, sočiųjų riebalų ir pridėtinio cukraus.

    Reguliariai vartojant daug natrio, sočiųjų riebalų ir cukraus, ilgainiui gali didėti kraujospūdis, blogėti cholesterolio rodikliai bei augti širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Apie tai rašoma „EatingWell“ parengtame dietologų rekomendacijų apibendrinime.

    Specialistai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne viename „neteisingame“ produkte, o įprotyje: tokie užkandžiai valgomi dažnai, didesnėmis porcijomis ir tampa kasdienybe.

    Gera žinia ta, kad daugelį įprastų užkandžių galima pakeisti palankesnėmis alternatyvomis – taip sumažinant natrio ir sočiųjų riebalų kiekį, o kartu padidinant skaidulų dalį racione.

    Užkandžiai, kuriuos siūloma riboti

    Pirmasis dietologų minimas pasirinkimas – vytinta mėsa ir mėsos lazdelės. Nors jos dažnai reklamuojamos kaip „baltymingas“ užkandis, tokie produktai neretai turi daug natrio ir sočiųjų riebalų.

    Didesnis natrio kiekis gali paskatinti organizmą sulaikyti daugiau skysčių, dėl to didėja kraujo tūris ir kraujospūdis. Sočiųjų riebalų perteklius siejamas su didesniu MTL (vadinamojo „blogojo“) cholesterolio lygiu.

    Kitas dažnas pasirinkimas – bulvių traškučiai. Kai norisi sūraus ir traškaus maisto, būtent jie neretai tampa „greitu sprendimu“, tačiau reguliariai valgomi gali reikšmingai padidinti suvartojamo natrio kiekį.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad ilgai trunkantis padidėjęs kraujospūdis kelia papildomą krūvį širdžiai, o tai siejama su didesne širdies nepakankamumo, infarkto ar insulto rizika.

    Trečias įvardijamas užkandis – vadinamieji užkandžių rinkiniai su mėsa ir sūriu (charcuterie tipo). Nors jie atrodo sotūs ir patogūs, juose esantys perdirbtos mėsos gaminiai (pavyzdžiui, saliamis ar pepperoni) dažnai pasižymi dideliu natrio ir sočiųjų riebalų kiekiu.

    Taip pat minima, kad kai kurie tyrimai didesnį perdirbtos mėsos vartojimą sieja su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Kaip vienas galimų paaiškinimų aptariamas L-karnitinas, kurį žarnyno bakterijos gali paversti junginiu TMAO, siejamu su didesne širdies ligų rizika.

    Ketvirtas užkandis – supakuoti kepiniai, sausainiai ir bandelės. Juose dažnai derinami pridėtiniai cukrūs ir sotieji riebalai, o skaidulų paprastai būna labai mažai.

    Pasak dietologų, tokie gaminiai neretai gaminami naudojant sviestą, palmių aliejų ar sutrumpintus riebalus, o tai didina sočiųjų riebalų dalį. Pridėtinis cukrus gali būti siejamas ir su didesniais trigliceridų rodikliais.

    Ką rinktis vietoj jų?

    Kaip paprastesnes alternatyvas dietologai siūlo nesūdytus riešutus, skrudintas sėklas ar „oru spragintus“ kukurūzus, kai norisi traškumo. Saldumynų vietoje dažnai rekomenduojami vaisiai, uogos su natūraliu jogurtu ar kiti mažiau perdirbti užkandžiai.

    Taip pat pabrėžiama skaidulų svarba: daugiau jų turintys produktai (vaisiai, daržovės, ankštiniai, pilno grūdo produktai) siejami su palankesniais širdies sveikatos rodikliais, įskaitant MTL cholesterolio mažėjimą.

    Dar vienas praktiškas patarimas – kai tik įmanoma, daugiau gaminti namuose. Taip lengviau kontroliuoti druskos ir riebalų kiekį, o skonį sustiprinti prieskoniais bei žolelėmis.

  • Kaip iš apelsinų sulčių gauti daugiau vitamino C: svarbiausia – laikymas ir laikas

    Apelsinų sultys – vienas patogiausių būdų gauti vitamino C, tačiau jo kiekis stiklinėje priklauso ne tik nuo vaisių. Didelę įtaką daro tai, kaip sultys apdorojamos, supakuojamos ir kaip jas laikote namuose.

    Kaip rašo „EatingWell“, mitybos specialistės pabrėžia: nėra vieno „stebuklingo“ būdo, kuris staiga pagerintų vitamino C įsisavinimą iš 100 proc. apelsinų sulčių. Tačiau tinkamas laikymas padeda išsaugoti patį vitaminą C – kad jo išties būtų tada, kai geriate.

    Vitaminas C (L-askorbo rūgštis) yra vandenyje tirpus vitaminas, svarbus imuninei funkcijai, žaizdų gijimui ir antioksidacinei apsaugai. Jo gausu ne tik apelsinuose, bet ir braškėse, kiviuose, taip pat daržovėse – pavyzdžiui, paprikose ar brokoliuose.

    Vis dėlto, net ir pasirinkus 100 proc. sultis, verta prisiminti paprastą taisyklę: vitaminas C laikui bėgant skyla, todėl svarbu, kiek laiko atidarytas pakelis ar butelis stovi šaldytuve.

    Kodėl vitaminas C apelsinų sultyse mažėja

    Pasak dietologų, vitamino C kiekį keičia ne vien tai, ar sultys šviežiai spaustos. Reikšmę turi ir apdorojimo procesai, pakuotė bei laikymo sąlygos nuo pat gamybos iki jūsų šaldytuvo.

    Vitamino C stabilumui kenkia aplinkos veiksniai – ypač deguonis, šviesa ir šiluma. Dėl to net tinkamos sultys, ilgai stovėdamos atidarytos, pamažu praranda dalį savo maistinės vertės.

    Specialistai akcentuoja, kad atidarius pakuotę „laikrodis pradeda tiksėti“ – kuo ilgiau sultys laikomos, tuo daugiau vitamino C gali būti prarandama. Dėl to rekomenduojama sultis suvartoti per protingą laiką.

    Kaip laikyti apelsinų sultis, kad išsaugotumėte vitaminą C

    Pagrindinė rekomendacija paprasta: apelsinų sultis laikykite šaldytuve ir sandariai uždarytas. Taip sumažinama oksidacija, o kartu – ir maistinių medžiagų irimas.

    Minima ir praktinė detalė: sultis geriausia laikyti originalioje pakuotėje, o jei perpilate – rinktis sandarų indą. Specialistų teigimu, nepermatoma arba stiklinė tara gali padėti geriau apsaugoti nuo šviesos poveikio.

    Dar viena svarbi smulkmena – planavimas perkant. Jei žinote, kad sultis vartojate lėtai, gali būti naudingiau rinktis mažesnę pakuotę, kad spėtumėte jas išgerti, kol jos „šviežiausios“.

    Pasteurizuotų sulčių vengti nerekomenduojama: pasterizacija yra svarbus maisto saugos žingsnis, padedantis sumažinti riziką dėl kenksmingų mikroorganizmų. Jei norite palyginti produktus tarpusavyje, siūloma atkreipti dėmesį į etiketėse nurodomą vitamino C kiekį.

    Kaip dar panaudoti apelsinų sultis

    Jei atidarytų sulčių lieka, jas galima panaudoti ne tik geriant. Vienas paprasčiausių būdų – naudoti kaip pagrindą glotnučiams (suteiks ir skonio, ir natūralaus saldumo).

    Kitas variantas – užšaldyti ledukų formelėse ir ledo kubelius dėti į gėrimus. Taip pat apelsinų sultys tinka užpilams: pavyzdžiui, sumaišius su trupučiu alyvuogių aliejaus ir prieskoniais galima pasigaminti paprastą salotų padažą.

    Aktyvesniems žmonėms apelsinų sultys gali būti ir angliavandenių šaltinis prieš ar po treniruotės. Tačiau svarbiausia išlieka praktinis principas: kad gautumėte kuo daugiau vitamino C, pasirūpinkite, jog sultys būtų laikomos tinkamai ir nebūtų užmirštos šaldytuve per ilgai.

  • Šaltalankis – vitamino C rekordininkas: kodėl jo verta įtraukti į mitybą rudenį ir žiemą

    Šaltalankis – vitamino C rekordininkas: kodėl jo verta įtraukti į mitybą rudenį ir žiemą

    Šaltalankis – ryškiai oranžinėmis, rūgščiomis uogomis garsėjantis krūmas, kurio vaisiai nuo seno naudojami tradicinėje medicinoje, o šiandien vis dažniau atsiduria ir mokslininkų akiratyje. Nors jų skonis daugeliui pasirodo per aitrus, maistine verte šios uogos išsiskiria iš daugelio įprastų vaisių.

    Didžiausio dėmesio sulaukia vitamino C kiekis. Nacionalinio mitybos švietimo centro duomenimis, 100 gramų šviežių šaltalankių gali turėti net iki 900 mg vitamino C, nors realus kiekis priklauso nuo veislės, auginimo sąlygų ir perdirbimo.

    Tačiau šaltalankis nėra vien „vitamino C bomba“. Uogose taip pat yra vitamino E, karotenoidų, flavonoidų ir kitų antioksidacinių savybių turinčių junginių, dėl kurių šaltalankis neretai minimas kaip vertingas raciono papildymas šaltuoju metų laiku.

    Rudenį ir žiemą, kai dažniau susiduriame su infekcijų sezonu ir odos sausėjimu, šaltalankio sudėtis gali būti ypač aktuali. Vis dėlto svarbu atskirti tai, ką pagrindžia tyrimai, nuo pernelyg optimistiškų pažadų – šaltalankis nėra stebuklingas vaistas nuo peršalimo.

    Ką organizmui reiškia vitaminas C

    Vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos: padeda imuninių ląstelių darbui, saugo jas nuo oksidacinio streso ir dalyvauja kolageno gamyboje. Kolagenas svarbus ne tik odai, bet ir kitoms organizmo struktūroms.

    Tyrimai rodo, kad reguliarus pakankamo vitamino C kiekio vartojimas gali nežymiai sutrumpinti peršalimo trukmę. Tai nereiškia, kad šaltalankiai apsaugo nuo infekcijų ar leidžia jas „išgydyti“, tačiau paaiškina, kodėl ši uoga dažnai siejama su šaltuoju sezonu.

    Antioksidantai ir omega-7: kuo dar išsiskiria šaltalankis

    Šaltalankiuose esantys polifenoliai taip pat domina mokslininkus. 2026 metų rugpjūtį žurnale „Food Science & Nutrition“ publikuotoje tyrimų apžvalgoje išskirtas šių junginių potencialas dėl priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių, nors dauguma tokių efektų iki šiol vertinti laboratorijose ir atliekant bandymus su gyvūnais.

    Kita išskirtinė šaltalankio savybė – riebalų rūgštys, įskaitant palmitoleino rūgštį, priskiriamą omega-7 grupei. Ypač daug jos būna aliejuje, išgaunamame iš uogų minkštimo, todėl šaltalankis dažnai minimas kalbant apie odos ir gleivinių būklę.

    Prie odai aktualių komponentų pridedami ir karotenoidai bei vitaminas E – jie siejami su ląstelių apsauga nuo laisvųjų radikalų. Tai gali būti aktualu žiemą, kai šildomose patalpose oras sausas, o lauke vyrauja žema temperatūra, skatinanti odos sausėjimą.

    Visgi jei kai kurie klinikiniai tyrimai rodo naudą naudojant preparatus su šaltalankių aliejumi, to automatiškai negalima perkelti į išvadas apie šviežių uogų ar sulčių vartojimą.

    Kaip šaltalankį vartoti praktiškai

    Šviežios šaltalankių uogos paprastai būna itin rūgščios, todėl dažniau naudojamos perdirbtos: sultyse, tyrėse, uogienėse ar sirupuose. Renkantis produktus verta atkreipti dėmesį į pridėtinio cukraus kiekį.

    Šaltuoju metų laiku praktiškas variantas – nesaldintas šaltalankių sultis įmaišyti į drungną vandenį, natūralų jogurtą ar košę. Uogos taip pat tinka padažams prie nesaldžių patiekalų.

    Dar viena svarbi detalė – vitaminas C jautrus aukštai temperatūrai, todėl ilgai verdant jo kiekis gali reikšmingai sumažėti. Dėl to dažnai rekomenduojama rinktis švelniai apdorotus produktus ir vengti ilgalaikio kaitinimo.

    Šaltalankis nėra stebuklingas „gydytojas“ nuo peršalimo, tačiau dėl įvairios sudėties gali būti vertingas kasdienės mitybos papildymas – ne tik infekcijų sezono metu.

  • Mėnesį didinau skaidulų kiekį maiste: kas pasikeitė savijautoje ir kas labiausiai padėjo

    Skaidulų „maksinimas“ (angl. fibermaxxing) – socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusi idėja kasdien suvalgyti tiek skaidulų, kiek rekomenduojama, arba net daugiau. Viena autorė nusprendė šią tendenciją išbandyti praktiškai: maždaug mėnesį sąmoningai didino skaidulų kiekį savo įprastuose patiekaluose ir stebėjo, kaip keičiasi savijauta.

    Kaip rašoma „EatingWell“, eksperimentą ji pradėjo nuo 28 gramų skaidulų tikslo per dieną, o vėliau asmeninį siekį pakėlė iki maždaug 35 gramų. 28 gramai – JAV Maisto ir vaistų administracijos nurodomas orientacinis dienos kiekis, paremtas 2 000 kalorijų racionu, todėl tai labiau atskaitos taškas nei individuali „norma“ kiekvienam.

    Vietoje to, kad visiškai keistų mitybą ar sektų specialiu valgiaraščiu, autorė pasirinko paprastesnį kelią: „praturtinti“ skaidulomis tai, ką ir taip gamina. Pasak jos, būtent toks požiūris padėjo išlaikyti rutiną ir neapsunkinti kasdienybės, ypač turint mažų vaikų.

    Kartu ji atkreipė dėmesį į svarbų dalyką: didinant skaidulų kiekį, reikia daugiau skysčių ir pokyčius daryti palaipsniui. Staigus šuolis gali baigtis nemaloniai – pilvo pūtimu, dujomis ar pilvo skausmais, todėl ji skaidulas didino po truputį.

    Kaip ji didino skaidulų kiekį

    Pirmą savaitę autorė gana kruopščiai sekė, kiek skaidulų suvalgo: fiksavo patiekalus, skaitė etiketes, rėmėsi receptais. Vėliau, kai „įgudo“, daugiau pasikliovė atmintimi ir įpročiais, o dalį kiekių tiesiog apytiksliai įvertino.

    Vienas jos įpročių buvo vadinamasis „sustiprintas vanduo“: gėrimas su kreatinu, chia sėklomis, šviežiomis citrusų sultimis, šaldytomis uogomis, kartais – elektrolitų mišiniu. Ji taip pat paminėjo, kad anksčiau dėl vidurių užkietėjimo buvo bandžiusi „Metamucil“ ir, pajutusi naudą, šį produktą įtraukė į racioną.

    Praktiškiausia strategija – skaidulų pridėti prie įprastų vakarienių: į sriubas ir mėsos padažus berti lęšius, į makaronų patiekalus įmaišyti pupelių, indiško tipo patiekalus papildyti avinžirniais ar šaldytais žirneliais. Taip, pasak autorės, nereikėjo „išradinėti“ naujų receptų, o šeima galėjo valgyti pažįstamą maistą.

    Didžiausi pastebėti pokyčiai

    Ryškiausias efektas, anot autorės, buvo virškinimo sistemos darbas: ji tapo reguliariau besituštinanti ir po apsilankymo tualete jausdavosi „pilnai“. Bendra savijauta dėl to tapo komfortiškesnė, o papildomo diskomforto ji beveik nepatyrė – tik įprastą, retkarčiais pasitaikantį pilvo pūtimą.

    Dar vienas pokytis – sotumo jausmas po valgio. Autorė teigė, kad po patiekalų su daugiau ankštinių, daržovių ir grūdų ji jausdavosi pastebimai sotesnė, nors kartu pastebėjo ir kitą pusę: kartais taip „prisikimšdavo“ skaidulingo maisto, kad likdavo mažiau vietos baltymams.

    Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad eksperimentas neatsakė į visus klausimus apie ilgalaikę naudą, nes per kelias savaites neįmanoma objektyviai įvertinti visų galimų pokyčių. Pavyzdžiui, ji nematavo, ar pasikeitė cholesterolio rodikliai, nors minima, kad tirpiosios skaidulos siejamos su MTL (blogojo) cholesterolio mažinimu.

    Kas kėlė daugiausia iššūkių

    Didinant skaidulų kiekį, pasak autorės, ne visada lengva valgyti tada, kai apetitas menkas. Ji paminėjo, kad dėl vartojamų vaistų jai būdavo sunku pusryčiauti, tačiau atradus avižų sėlenas rytinis valgis tapo patrauklesnis.

    Kitas sunkumas – tiksliai suskaičiuoti skaidulas namuose gaminamuose patiekaluose. Pavyzdžiui, jei į puodą ryžių įdedama sausų lęšių, nėra paprasta tiksliai įvertinti, kiek jų tenka konkrečiai porcijai, todėl kai kurie skaičiavimai neišvengiamai lieka apytiksliai.

    Galiausiai, užimtose dienose gelbėjo „atsarginiai variantai“ – fasuoti produktai ir skaidulų papildas. Tokia pagalba leido lengviau priartėti prie dienos tikslo, kai nėra laiko planuoti ar gaminti.

    Produktai, kuriuos ji įvardijo kaip naudingiausius

    Tarp labiausiai pasiteisinusių pasirinkimų autorė išskyrė avižų sėlenas – greitą ir sotų pusryčių variantą. Taip pat netikėtai „atrado“ kriaušes, kurios jai pasirodė patogus būdas papildyti racioną skaidulomis.

    Kasdieniu įpročiu tapo uogos – ypač avietės ir gervuogės. O didžiausiu „darbininku“ vakarienėse ji vadino ankštines kultūras: konservuotas pupeles, avinžirnius, taip pat šaldytas edamames, kurias lengva įmaišyti į jau gaminamą patiekalą.

    Apibendrindama autorė teigė, kad daugeliu dienų, jos vertinimu, pavyko pasiekti arba viršyti maždaug 35 gramų tikslą. Svarbiausia, ką ji išsinešė iš šio mėnesio, – paprastos strategijos, leidžiančios esamiems patiekalams „dirbti daugiau“, nekeičiat visos mitybos iš pagrindų.

    Jei kas nors norėtų išbandyti tokį metodą, autorė siūlo pradėti nuo vieno ar dviejų lengvų pakeitimų, skaidulas didinti palaipsniui ir nepamiršti skysčių. O prieš didesnius pokyčius, ypač jei yra virškinimo sutrikimų ar vartojami vaistai, ji rekomenduoja pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Kaip lėtinti senėjimo požymius: kasdieniai įpročiai, kurie iš tiesų daro skirtumą

    Kaip lėtinti senėjimo požymius: kasdieniai įpročiai, kurie iš tiesų daro skirtumą

    Senstant oda palaipsniui praranda stangrumą, tampa plonesnė ir lengviau išsausėja, o gerai fizinei formai palaikyti prireikia daugiau dėmesio. Tai natūralūs organizmo pokyčiai, tačiau jų tempas skirtingiems žmonėms gali labai skirtis.

    Genetika turi įtakos, bet ji nenulemia visko. Išvaizdą ir savijautą veikia metai saulėje, rūkymas, odos priežiūros įpročiai bei kasdienis judėjimas.

    Svarbu nepamiršti, kad jaunesnė išvaizda ne visada reiškia geresnę sveikatą. Todėl verta rūpintis ne tik kosmetika, bet ir įpročiais, kurių nauda labiau pasijunta kasdienybėje: lipant laiptais, einant pasivaikščioti ar tiesiog turint daugiau energijos.

    Vietoj vieno „stebuklingo“ produkto dažnai daugiau duoda nuoseklūs, paprasti sprendimai: subalansuota mityba, kasdienė apsauga nuo saulės, kokybiškas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas ir streso valdymas.

    Mityba: svarbi ne viena „nuodėmė“, o įpročiai

    Praktinis kelias – mityba, kurioje daug daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų, žuvies, riešutų ir alyvuogių aliejaus. Tokie pasirinkimai nebūtinai reiškia didelę revoliuciją virtuvėje: dažnai pakanka palaipsniui papildyti patiekalus vertingesniais produktais.

    Pavyzdžiui, prie sumuštinio pridėti daržovių, dalį mėsos gaminių pakeisti ankštinių užtepėle, į natūralų jogurtą įmaišyti avižų dribsnių ir riešutų. Prie pietų tinka šviežios salotos, o vakarienei – maistingos daržovių salotos su baltymų šaltiniu.

    Tekste atkreipiamas dėmesys į glikaciją – procesą, kai cukrūs reaguoja, be kita ko, su odą sudarančiais baltymais. Tai gali bloginti kolageno ir elastino savybes, tačiau esmė paprastai ne vienas desertas, o ilgalaikis mitybos modelis ir nuoseklumas.

    SPF kasdien: ne tik per atostogas

    Įprasta pirmiau nusipirkti kremą nuo raukšlių nei kasdien naudoti SPF, nors būtent UV spinduliuotė prisideda prie pigmentinių dėmių, raukšlių ir stangrumo mažėjimo. Oda ją gauna ne tik paplūdimyje, bet ir per kasdienius pasivaikščiojimus, darbą lauke ar keliones.

    Australijos tyrime, kuriame dalyvavo 903 suaugusieji, po 4,5 metų odos senėjimo požymių progresas buvo 24 proc. mažesnis grupėje, kuri kremą su filtru naudojo kasdien, palyginti su tais, kurie jį tepdavo pagal poreikį. Tyrimo rezultatai publikuoti „Annals of Internal Medicine“.

    Prieš išeinant į lauką rekomenduojama tepti atviras kūno vietas priemone su SPF bent 30, saugančia nuo UVA ir UVB. Dažnai pamirštamos vietos – kaklas, dekoltė ir rankos.

    Jei lauke būnama ilgiau, priemonę reikėtų atnaujinti pagal instrukciją – dažniausiai kas dvi valandas, taip pat po maudynių ar gausaus prakaitavimo. Papildomai padeda šešėlis, galvos apdangalas ir akiniai su UV apsauga, o vėsesnė diena nereiškia, kad UV poveikio nėra.

    Odos priežiūra: nuoseklumas ir tolerancija

    Kasdienėje rutinoje verta rinktis tai, kas veikia patikimai ir nedirgina: švelnų prausimą bei drėkinimą. Sudrėkinta oda gali atrodyti lygesnė, o smulkios dėl sausumo išryškėjusios linijos – mažiau pastebimos, nors tai nereiškia, kad gilios raukšlės „išnyks“.

    Norint įtraukti retinolį, siūloma pradėti nuo švelnesnės priemonės ir naudoti rečiau, stebint odos reakciją. Per dažnas ar per gausus naudojimas gali baigtis sudirgimu, o retinoidų nėštumo metu vartoti nerekomenduojama.

    Miegas, judėjimas ir stresas: poveikis matomas ne tik veide

    Po trumpos nakties veidas dažnai atrodo pavargęs, bet miegas svarbus ir koncentracijai, nuotaikai, energijai. Daugumai suaugusiųjų per parą reikia maždaug 7–9 valandų miego.

    Mažame tyrime su 60 moterų pastebėta, kad geriau miegančios dalyvės turėjo mažiau vidinio (ne aplinkos) senėjimo požymių, o odos barjeras greičiau atsistatė po kontroliuoto pažeidimo. Rezultatai publikuoti „Clinical and Experimental Dermatology“, tačiau tai nerodo, kad vien ilgesnis miegas panaikins raukšles – veikiau kalba apie ryšį tarp miego kokybės ir odos būklės.

    Praktiškai gali padėti aiškus vakaro „stop“ momentas: laikas, kada baigiami darbai ir padedamas telefonas. Miegamajame svarbūs tamsa, tyla ir komfortiška, labiau vėsi temperatūra, o kai kuriems žmonėms miegą gerina ir anksčiau išgerta paskutinė kavos porcija.

    Judėjimo nauda dažniausiai pasijunta paprastai: lengviau lipti laiptais, nešti pirkinius, nueiti kelis kilometrus. Kaip startas minimas greitas 30 minučių ėjimas penkis kartus per savaitę – iš viso 150 minučių, t. y. apatinė rekomenduojama vidutinio intensyvumo aktyvumo riba suaugusiesiems.

    Prie pasivaikščiojimų verta pridėti raumenis stiprinančių pratimų bent du kartus per savaitę – su pasipriešinimo guma, lengvais svarmenimis ar savo kūno svoriu. 2022 metais „British Journal of Sports Medicine“ paskelbtoje 16 tyrimų analizėje raumenų stiprinimo pratimai sieti su mažesne ankstyvos mirties rizika, o didžiausi skirtumai (apie 10–20 proc.) stebėti atliekant 30–60 minučių tokių pratimų per savaitę.

    Kasdienybėje pravartu ieškoti progų mažiau sėdėti: atsistoti kalbant telefonu, trumpai pasivaikščioti po pietų, dalį kelio įveikti pėsčiomis. Tokie sprendimai leidžia pridėti judėjimo neįsirašant dar vienos didelės „užduoties“ į grafiką.

    Streso visiškai išvengti neįmanoma, tačiau svarbu pastebėti, kada jis pradeda „valdyti“ dieną: valgoma skubant, vakare nepavyksta atsijungti, o poilsis nuolat nukeliamas. Čia gali padėti paprasti įpročiai – trumpas pasivaikščiojimas po darbo, rami veikla be pranešimų ar pokalbis su artimaisiais.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį, kaip reaguojate į sunkias dienas. Rūkymas siejamas su ankstyvesnėmis raukšlėmis ir prastesniu odos atspalviu, o alkoholis gali dar labiau trikdyti miegą.

    Galiausiai, pokyčius lengvina konkretus planas: pavyzdžiui, SPF pasidėti šalia dantų šepetėlio, o pasivaikščiojimą susieti su aiškiu laiku, tarkime, iškart po pietų. Naujas įprotis dažniau prigyja tada, kai jam numatomas aiškus momentas dienotvarkėje.

    Vertinant rezultatus, verta žiūrėti plačiau nei į raukšles: ar daugiau energijos, ar lengviau užmiegate, ar kasdieniai darbai mažiau vargina. Tokie signalai dažnai geriausiai parodo, kad pasirinkti įpročiai iš tiesų veikia.

  • Vištiena ar krevetės: kas palankiau cholesterolio kiekiui ir kodėl svarbiausia – paruošimas

    Renkantis, ką gaminti vakarienei, vištiena ir krevetės dažnai atsiduria pirkinių krepšelyje dėl patogumo ir baltymų kiekio. Tačiau žmonėms, stebintiems cholesterolį, kyla klausimas: kuri iš šių dviejų alternatyvų yra geresnė širdžiai?

    Kaip rašo „EatingWell“, mitybos specialistai pabrėžia, kad vieno „nugalėtojo“ čia nėra – daug ką lemia ne tik produktas, bet ir tai, kuo jis pakeičia kitus patiekalus, kaip yra ruošiamas ir su kuo patiekiamas.

    Svarbi detalė: daugeliui žmonių kraujo LDL („blogąjį“) cholesterolį labiau veikia ne maiste esantis cholesterolis, o sočiųjų riebalų kiekis racione. Dėl to tas pats produktas, paruoštas skirtingai, gali turėti visai kitą poveikį bendrai mitybos kokybei.

    Todėl vertinant vištieną ir krevetes verta žiūrėti plačiau – ne tik į skaičius etiketėje, bet ir į porcijos sudėtį, pasirinktą kepimo būdą bei naudojamus padažus.

    Kaip vištiena siejasi su cholesteroliu

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pati vištiena nėra „cholesterolį mažinantis“ produktas. Galimas privalumas dažniausiai atsiranda tada, kai liesa vištiena pakeičia riebesnę mėsą ar perdirbtus mėsos gaminius, kuriuose būna daugiau sočiųjų riebalų.

    Taip pat svarbu, kokią vištienos dalį renkatės. Vištienos krūtinėlė be odos paprastai turi mažiau sočiųjų riebalų, o šlaunelės su oda – daugiau, tad skirtumas gali būti reikšmingas tiems, kurie siekia mažinti sočiųjų riebalų kiekį.

    Ne mažiau lemia ir gaminimo būdas: kepimas aliejuje, apvoliojimas džiūvėsėliuose, odelės palikimas ar sviesto ir grietinėlės padažai gali smarkiai padidinti sočiųjų riebalų kiekį. Dažniausiai palankesni pasirinkimai – kepti orkaitėje, grilyje, troškinti ar ruošti karšto oro gruzdintuvėje.

    Tekste taip pat minimas tyrimų kontekstas: kai kuriais duomenimis, paukštienos vartojimas nėra nuosekliai siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o raudonos ar perdirbtos mėsos keitimas paukštiena gali būti palankesnis pasirinkimas.

    Krevetės: daug cholesterolio maiste, bet mažai sočiųjų riebalų

    Krevetės neretai vertinamos atsargiai, nes jose yra nemažai su maistu gaunamo cholesterolio. Vis dėlto specialistai pabrėžia: daugeliui žmonių didesnę įtaką LDL rodikliams turi ne šis cholesterolis, o sočiųjų riebalų perteklius.

    Straipsnyje pateikiamas konkretus pavyzdys: apie 85 gramų (3 uncijų) krevečių porcija turi maždaug 161 miligramą su maistu gaunamo cholesterolio, bet beveik neturi sočiųjų riebalų. Dėl to krevetės, paruoštos paprastai, gali tilpti širdžiai palankioje mityboje.

    Tačiau pabrėžiama ir kita pusė: žmonės į su maistu gaunamą cholesterolį reaguoja nevienodai. Kai kuriems jis gali labiau pakelti kraujo cholesterolio rodiklius, todėl individuali reakcija – svarbi.

    Atskirai išskiriami žmonės, turintys šeiminę hipercholesterolemiją (paveldimą būklę, susijusią su aukštu LDL). Tokiais atvejais mitybos planą rekomenduojama derinti su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.

    Lemiamas veiksnys – kaip gaminate ir kuo pakeičiate

    Mitybos specialistai sutaria, kad tiek vištiena, tiek krevetės gali būti tinkamos pasirinktos širdžiai palankioje mityboje. Praktikoje didžiausi „spąstai“ dažniausiai slypi ne pačiame produkte, o paniruotėje, gruzdinime, svieste ar riebiuose, kreminiuose padažuose.

    Jei tikslas – kuo mažiau su maistu gaunamo cholesterolio, pranašumas dažniau atitenka vištienos krūtinėlei be odos. Jei prioritetas – kuo mažiau sočiųjų riebalų, paprastai paruoštos krevetės gali būti labai gera alternatyva.

    Galiausiai, svarbus principas paprastas: didesnę reikšmę turi bendra lėkštė. Baltymus verta derinti su skaidulų turinčiais produktais – daržovėmis, ankštinėmis kultūromis ir viso grūdo produktais, kurie dažnai minimi kaip palankūs cholesterolio kontrolei.

  • „Ferrytyno veidas“ – madingas terminas, bet geležies trūkumą patvirtina tik kraujo tyrimai

    Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo terminas „ferrytyno veidas“ – taip vadinamas išblyškęs, pavargęs veidas, patamsėję paakiai, išsausėjusios lūpos, o kartais ir praretėję, išsausėję plaukai.

    Žmonės dalijasi nuotraukomis „prieš“ ir „po“, teigdami, kad papildžius geležies atsargas pasikeitė ir išvaizda. Tačiau svarbu suprasti: tai nėra medicininė diagnozė.

    Gydytojai pabrėžia, kad vieno konkretaus veido bruožų rinkinio, pagal kurį būtų galima patikimai nustatyti žemą ferritino lygį, nėra. Panašūs požymiai gali atsirasti dėl miego trūkumo, streso, dehidratacijos, hormoninių pokyčių ar genetinių ypatybių.

    Todėl spręsti apie geležies trūkumą vien iš išvaizdos – rizikinga. Trūkumas turėtų būti patvirtintas laboratoriniais tyrimais ir aptartas su gydytoju, o ne „pasitikrinamas“ pagal interneto tendencijas.

    Kas yra ferritinas ir kuo svarbus geležies trūkumas

    Ferritinas yra baltymas, padedantis organizmui kaupti geležį, todėl jo koncentracijos kraujyje tyrimas leidžia įvertinti geležies atsargas. Tai aktualu, nes geležis būtina hemoglobino gamybai – būtent hemoglobinas perneša deguonį į audinius.

    Geležies atsargoms senkant, organizmas gali pradėti funkcionuoti prasčiau net ir tada, kai dar nėra išsivysčiusi mažakraujystė (anemija). Tai svarbus skirtumas: geležies trūkumas ir anemija nėra tas pats.

    Trūkumas gali būti ankstyva stadija, kai hemoglobinas dar „laikosi“ normos ribose, tačiau atsargos jau mažėja. Jei problema gilėja, gali išsivystyti mažakraujystė, o tuomet deguonis audinius pasiekia prasčiau.

    Tai gali pasireikšti bendru silpnumu, prastesne fizinio krūvio tolerancija, dusuliu net po nedidelės veiklos. Vis dėlto šie simptomai nėra specifiniai vien geležies trūkumui.

    Kam rizika didesnė ir kada verta tirtis

    Geležies trūkumo rizika nėra vienoda visiems. Dažniau su juo susiduria gausiai menstruuojančios moterys – reguliari kraujo netektis gali pamažu mažinti geležies atsargas, ypač jei mityba nepadengia poreikio.

    Didesnio dėmesio reikia ir nėštumo metu, kai organizmo geležies poreikis išauga. Taip pat rizika didesnė žmonėms, kurie su maistu gauna mažiau geležies turinčių produktų, įskaitant dalį vegetarų ir veganų.

    Svarbūs ir virškinamojo trakto sutrikimai, kurie blogina maistinių medžiagų pasisavinimą, taip pat lėtinė kraujo netektis. Kai kuriais atvejais geležies atsargų mažėjimą gali lemti ir kraujavimas iš virškinamojo trakto, todėl svarbu ieškoti priežasties, o ne tik savarankiškai vartoti papildus.

    Jei nuovargis nepraeina pailsėjus, plaukai akivaizdžiai retėja, vargina galvos svaigimas ar dusulys nuo nedidelio krūvio, reikėtų nedelsti ir pasitarti su gydytoju. Įvertinęs situaciją, jis gali paskirti reikalingus kraujo tyrimus.

    Kokie tyrimai padeda ir kodėl nereikėtų vartoti geležies „profilaktiškai“

    Vertinant galimą geležies trūkumą dažniausiai svarbiausi yra kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas (morfologija), parodantis hemoglobino kiekį ir kitus raudonųjų kraujo kūnelių rodiklius, bei ferritino tyrimas, padedantis įvertinti geležies atsargas.

    Ferritino rezultatas turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į bendrą sveikatos būklę, nes jo koncentraciją gali veikti ir, pavyzdžiui, uždegiminiai procesai. Dėl to vien žiūrėti į vieną skaičių ir daryti išvadas savarankiškai – prasta idėja.

    Įtariant trūkumą, verta peržiūrėti mitybą, tačiau nepamiršti, kad pirmiausia svarbi gydytojo konsultacija. Geležies yra mėsoje ir žuvyje, taip pat ankštinėse daržovėse, lęšiuose, avinžirniuose, tofu, žalialapėse daržovėse, avižose ir praturtintuose produktuose.

    Geležis iš gyvūninės kilmės produktų paprastai pasisavinama geriau nei iš augalinių. Augalinės geležies pasisavinimą gali pagerinti derinimas su vitamino C turinčiais produktais, pavyzdžiui, paprika ar citrusais.

    Tuo metu arbata ir kava, geriamos valgant, gali mažinti geležies pasisavinimą. Tai nereiškia, kad jų reikia atsisakyti, bet verta atkreipti dėmesį į laiką, kada jos vartojamos.

    Jei tyrimai patvirtina trūkumą, gydytojas gali rekomenduoti geležies preparatus. Tačiau jų nereikėtų vartoti vien todėl, kad veidas atrodo pavargęs ar paakiai patamsėję: geležies perteklius gali būti žalingas, o savarankiška suplementacija gali uždelsti tikrosios trūkumo priežasties nustatymą.

  • Kaip pasiruošti operacijai iš anksto: gydytojai paaiškino, kuo naudinga preabilitacija

    Iki operacijos pacientai dažniausiai rūpinasi tyrimais ir konsultacijomis, tačiau medikai ragina nepamiršti dar vieno dalyko – fizinės būklės. Iš anksto pradėtas kryptingas pasiruošimas gali palengvinti pooperacinį laikotarpį ir padėti greičiau grįžti prie įprasto judėjimo.

    Toks pasirengimas vadinamas preabilitacija. Ji apima raumenų stiprinimą, ištvermės lavinimą ir mitybos korekcijas – kitaip tariant, sveikimo proceso pradžia prasideda dar iki chirurginės intervencijos.

    Tyrimai rodo, kad toks pasiruošimas gali sumažinti komplikacijų riziką ir maždaug puse dienos sutrumpinti laiką ligoninėje. Nuosekliausiai fiksuojamas pagerėjimas siejamas su kvėpavimo sistemos rodikliais.

    Operacija organizmui – didelis stresas: kinta širdies ritmas, kraujospūdis, deguonies poreikis, suaktyvėja uždegiminiai procesai ir prasideda audinių atstatymas. Didesnis raumenų „rezervas“ ir geresnė fizinė forma gali padėti šį krūvį toleruoti lengviau.

    Kodėl geresnė fizinė forma padeda po operacijos

    Stipresni raumenys po intervencijos palengvina kasdienius veiksmus – vaikščiojimą, stojimąsi ar lipimą laiptais. Tai ypač svarbu pirmaisiais etapais, kai judėjimas dar ribotas, bet būtinas sveikimui.

    Ankstyvas judėjimas po operacijos siejamas ir su mažesne kai kurių komplikacijų rizika: pavyzdžiui, gali sumažėti trombų susidarymo bei pneumonijos tikimybė. Todėl pasiruošimas iš anksto vertinamas kaip investicija į sklandesnį atsigavimą.

    Ką gali apimti preabilitacijos planas

    Konkreti programa priklauso nuo paciento sveikatos būklės ir operacijos tipo, todėl ją svarbu derinti su gydytoju. Kai leidžiama, planas gali apimti pasivaikščiojimus ir apie 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinę veiklą per savaitę.

    Taip pat minimi jėgos pratimai tris kartus per savaitę bei pusiausvyros lavinimas. Jei vaikščioti skauda, alternatyva gali būti plaukimas ar važiavimas dviračiu.

    Ruošiantis, pavyzdžiui, kelio operacijai, daugiau dėmesio siūloma skirti šlaunies ir sėdmenų raumenims. Tokia kryptis gali padėti lengviau atsistoti ant kojų po procedūros.

    Mityba – ne mažiau svarbi pasiruošimo dalis

    Specialistai pabrėžia, kad organizmui prieš operaciją ir po jos reikia energijos: pakankamas kalorijų ir baltymų kiekis padeda išsaugoti raumenis ir atkurti audinius. Dėl to griežtai riboti maistą prieš planuojamą intervenciją paprastai nerekomenduojama.

    Fizinį krūvį, mitybos pokyčius ir papildų vartojimą būtina aptarti su gydytoju. Taip pat pabrėžiama, kad intensyvių treniruočių savarankiškai pradėti nereikėtų, o pasiruošimas neturi atidėti skubios operacijos, jei ji reikalinga nedelsiant.