CP v2

Tag: Mityba

  • Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų: joje gausu visaverčių baltymų, vitamino D, vitamino B12, jodo, seleno ir omega-3 riebalų rūgščių. Reguliarus jos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos, smegenų bei nervų sistemos veiklos palaikymu. Vis dėlto užrašas „žuvies filė“ ar „tunas“ dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai bus geras sveikatai.

    Didelę reikšmę turi rūšis, kilmė, sugaudymo ar auginimo būdas ir net žuvies vieta mitybos grandinėje. Dideli plėšrūnai paprastai sukaupia daugiau metilgyvsidabrio, o kai kurios pigesnės ūkiuose užaugintos žuvys turi gerokai mažiau omega-3 nei riebios jūrinės žuvys. Todėl verta žinoti, kurių keturių pasirinkimų geriau vengti arba bent jau rinktis labai atsargiai.

    Pangasas: pigu, bet menka nauda

    Pangasas yra viena populiariausių šaldytų žuvų, nes turi švelnų skonį, mažai ašakų ir dažnai kainuoja mažiau už menkę ar lašišą. Tačiau pagrindinis šios žuvies minusas dažniausiai yra ne sensacingai išpūstos „toksinų“ istorijos, o kukli maistinė vertė. Ieškantiems omega-3, pangasas paprastai nėra geriausias pasirinkimas.

    Praktinis niuansas susijęs ir su sudėtimi: dalyje produktų filė gali būti papildomai apdorota, kad sulaikytų drėgmę, todėl atitirpinus realus žuvies kiekis sumažėja. Parduotuvėje verta patikrinti pilną rūšies pavadinimą, kilmę ir sudėtį, o valgykloje ar pajūrio smažykloje nebijoti paklausti, kokia žuvis patiekiama iš tiesų.

    „Sviestinė žuvis“: pavadinimas, kuris gali baigtis nemaloniai

    „Sviestinė žuvis“ nėra viena konkreti rūšis, o prekybinis pavadinimas, kuriuo gali būti vadinamos skirtingos žuvys, tarp jų ir tokios, kurios kai kuriems žmonėms sukelia ryškius virškinimo sutrikimus. Problema siejama su vaškiniais esteriais, kurių žmogaus organizmas ne visada sugeba tinkamai suvirškinti.

    Po tokio patiekalo kai kam pasireiškia pykinimas, pilvo skausmai, vėmimas ar staigus riebus viduriavimas, o simptomai gali prasidėti ne iš karto, bet po kelių valandų. Didesnį atsargumą turėtų rinktis vaikai, senjorai, nėščiosios ir žmonės, turintys jautresnį virškinamąjį traktą.

    Kardžuvė ir didžiaakė tuna: dėl gyvsidabrio svarbu saikas

    Kardžuvė yra didelė, ilgai gyvenanti plėšri žuvis, todėl jos audiniuose gali kauptis metilgyvsidabris. Dėl šios priežasties tokios žuvys paprastai nepriskiriamos prie tinkamų dažnam vartojimui, ypač jautresnėms grupėms. Tai svarbu nėščioms ir žindančioms moterims, taip pat vaikams, nes besivystanti nervų sistema yra jautresnė gyvsidabrio poveikiui.

    „Tunas“ taip pat nėra vienas vienintelis produktas: skirtingos tunų rūšys gerokai skiriasi gyvsidabrio kiekiu. Viena iš tų, kuriai dažniau taikomi griežtesni ribojimai, yra didžiaakė tuna, neretai naudojama kepsniams, suši ir tartarui. Restorane verta pasiteirauti, kokia tiksliai tuno rūšis naudojama, o ne pasikliauti vien bendru pavadinimu.

    Renkantis žuvį kasdienai dažniausiai saugesnės būna mažesnės, trumpiau gyvenančios rūšys, esančios žemiau mitybos grandinėje, nes jos paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio. Dažnai minimi palankesni pasirinkimai yra silkė, sardinės, atlantinė skumbrė, upėtakis, lašiša, menkė, polokas ar jūrinė plekšnė. Ne mažiau svarbu ir paruošimas: storas džiūvėsėlių sluoksnis ir kepimas daug kartų naudotame riebale gali paversti net gerą žuvį labai kaloringu ir sunkiu patiekalu.

    Jei kyla abejonių, verta laikytis paprastos taisyklės: parduotuvėje tikrinti rūšį, kilmę ir sudėtį, o maitinimo įstaigoje tiesiai paklausti, kokia žuvis patiekiama. Tai padeda sumažinti ir nereikalingą riziką, ir nusivylimą, kai „filė“ pasirodo esanti visai ne tai, ko tikėjotės.

  • Šie nemokami įpročiai gali sumažinti kraujospūdį: gydytojai perspėja, ko nedaryti

    Šie nemokami įpročiai gali sumažinti kraujospūdį: gydytojai perspėja, ko nedaryti

    Padidėjęs arterinis kraujospūdis yra viena dažniausių širdies ir kraujagyslių rizikų Europoje, tačiau ilgą laiką jis gali nekelti jokių aiškių simptomų. Dėl to dalis žmonių ligą pastebi tik tada, kai jau išryškėja komplikacijos, pavyzdžiui, insultas ar miokardo infarktas.

    Kraujospūdžiui įtakos turi amžius, paveldimumas, gretutinės ligos, tačiau kasdieniai įpročiai dažnai lemia labai daug. Specialistai pabrėžia, kad vien namų priemonės negali pakeisti gydymo, tačiau jos gali reikšmingai sustiprinti vaistų poveikį ir sumažinti bendrą riziką.

    Kada verta sunerimti?

    Suaugusiesiems padidėjusiu dažniausiai laikomas toks kraujospūdis, kuris nuolat viršija 140 ir 90 milimetrų gyvsidabrio stulpelio ribą. Vis dėlto gydytojai vis dažniau akcentuoja, kad rizika didėja palaipsniui, todėl svarbu stebėti ne vienkartinį, o ilgalaikį vidurkį.

    Jei spaudimas kyla epizodiškai, tai dar nereiškia lėtinės hipertenzijos, tačiau tai yra signalas peržiūrėti gyvenimo būdą. Ypač svarbu reguliariai matuoti kraujospūdį namuose tuo pačiu metu, ramybės būsenoje, ir rezultatus aptarti su šeimos gydytoju.

    Kas labiausiai kelia spaudimą?

    Nuolat padidėjusį kraujospūdį dažnai palaiko mažas fizinis aktyvumas, antsvoris, rūkymas, dažnas alkoholio vartojimas, per sūri ir stipriai perdirbta mityba, taip pat ilgalaikis stresas. Prie to prisideda ir miego trūkumas bei nereguliarus paros režimas.

    Ypač svarbu atkreipti dėmesį į druską, nes daug jos gaunama ne tik sūdyti pradėjus maistą, bet ir iš pusfabrikačių, užkandžių, rūkytų gaminių. Kraujospūdžiui nepalankūs ir energiniai gėrimai, nes jie gali didinti pulsą ir spaudimą, ypač jautresniems žmonėms.

    Nemokami įpročiai, kurie padeda

    Vienas paprasčiausių sprendimų yra kasdienis judėjimas: reguliarūs pasivaikščiojimai, lėtas bėgimas, važiavimas dviračiu ar plaukimas. Nuoseklumas svarbiau už intensyvumą, nes net 20–30 minučių vidutinio aktyvumo daugeliui žmonių padeda gerinti kraujagyslių būklę ir mažinti spaudimą.

    Mityboje verta remtis daržovėmis, vaisiais, ankštiniais, pilno grūdo produktais, žuvimi, riešutais, alyvuogių aliejumi ir riboti itin sūrius bei saldžius produktus. Pakankamas vandens kiekis ir reguliarios valgymo valandos taip pat padeda stabilizuoti savijautą ir išvengti šuolių.

    Stresas yra vienas dažniausiai nuvertinamų veiksnių, todėl gali padėti paprastos atsipalaidavimo technikos. Lėtas, gilus kvėpavimas kelias minutes, lengva joga ar meditacija kai kuriems žmonėms sumažina įtampą, sulėtina širdies ritmą ir gali prisidėti prie mažesnio kraujospūdžio.

    „Jei kraujospūdis nuolat padidėjęs, vien namų metodų nepakanka, būtina aptarti gydymą su gydytoju“, – pabrėžia medikai.

    Taip pat svarbu nerūkyti, riboti alkoholį ir neeksperimentuoti su savarankišku vaistų keitimu. Jei atsiranda krūtinės skausmas, dusulys, staigus silpnumas, kalbos sutrikimas ar vienos kūno pusės tirpimas, reikia nedelsiant kreiptis skubios pagalbos, nes tai gali būti ūmios būklės požymiai.

    Galiausiai, geriausi rezultatai pasiekiami derinant kelias kryptis: mitybą, judėjimą, streso valdymą, miegą ir gydytojo paskirtą gydymą, jei jis reikalingas. Net nedideli pokyčiai, įtvirtinti kasdienybėje, per kelis mėnesius gali duoti apčiuopiamą efektą.

  • Retai perkate, bet verta: kuo aviena sveikesnė už kiaulieną ir kaip ją paruošti be klaidų

    Aviena Lietuvoje ant stalo vis dar pasirodo rečiau nei kiauliena ar vištiena, tačiau mitybos specialistai primena, kad tai maistinga raudona mėsa, galinti praturtinti racioną. Dažniausiai ją renkasi ieškantys įvairovės, švelnesnio skonio ir gero baltymų bei geležies šaltinio.

    Aviena vadinama jauno gyvulio mėsa, o vyresnių avių mėsa įprastai būna intensyvesnio aromato ir tvirtesnės tekstūros. Skirtingi pjūviai taip pat lemia rezultatą: nugarinė ir kotletai tinka greitam kepimui, o mentė ar krūtinėlė labiau pasiteisina ilgai troškinant.

    Kodėl aviena vertinama mityboje

    Aviena yra visavertis baltymų šaltinis, svarbus raumenims ir sotumui, o taip pat suteikia B grupės vitaminų. Joje natūraliai yra geležies, cinko ir seleno, kurie siejami su normalia kraujodara, imuniteto funkcijomis ir antioksidacine apsauga.

    Lyginant su dalimi kiaulienos gaminių, aviena neretai pasirenkama dėl aiškesnės sudėties ir mažesnio perdirbimo, ypač kai kalbama apie šviežią mėsą, o ne dešras ar rūkytus produktus. Visgi riebalų kiekis gali skirtis, todėl svarbu atkreipti dėmesį į pjūvį ir gaminimo būdą.

    Kaip išvengti kietos ir per sausos mėsos

    Vienas dažniausių nusivylimų aviena kyla ją perkepus: liesesni gabalai praranda sultingumą, o tvirtesni pjūviai nespėja suminkštėti. Greitam kepimui geriau rinktis kotletus ar nugarinę, o troškiniams ir guliašui tinka mentė, blauzda ar krūtinėlė.

    Skonį paryškina česnakas, citrina, rozmarinas, čiobrelis ir raudonėlis, o gaivesnį derinį suteikia mėta. Prie avienos dažnai tinka rūgštesni akcentai, pavyzdžiui, spanguolės ar serbentai, taip pat šakninės daržovės, kurios troškinant suteikia saldumo ir gylio.

    Su kuo derinti ir kiek mokėti

    Ant lėkštės aviena gerai dera su bulvių tyre ar orkaitėje keptomis jaunomis bulvėmis, o lengvesniam variantui galima rinktis kopūstų salotas ar burokėlių ir sūrio derinius. Jei patiekalas riebesnis, gaivios daržovės ir rūgštelė padeda subalansuoti skonį.

    Kaina priklauso nuo pjūvio ir sezoniškumo, o specializuotose parduotuvėse ar ūkiuose aviena dažnai kainuoja brangiau nei įprasta kiauliena. Planuojant pirkinius verta atkreipti dėmesį į kilmę, šviežumą ir tai, ar mėsa nebuvo ilgai laikyta vakuume, nes tai gali keisti aromatą.

    „Aviena gali būti puikus pasirinkimas, jei renkatės mažiau perdirbtą mėsą ir ją gaminate taip, kad išsaugotumėte sultingumą“, – pabrėžia mitybos specialistai, primindami, kad svarbiausia yra saikas ir bendra raciono įvairovė.

  • Garstyčios ar kečupas: kuris padažas sveikesnis ir kodėl gydytojai ragina skaityti etiketes

    Garstyčios ir kečupas dažnai atrodo panašūs pasirinkimai, nes abu padažai paprastai turi mažai kalorijų, tačiau jų sudėtis ir poveikis sveikatai skiriasi. Didžiausi skirtumai dažniausiai slypi pridėtinio cukraus ir druskos kiekiuose, taip pat naudojamuose prieduose.

    Viename valgomajame šaukšte kečupo paprastai būna apie 18,5 kilokalorijos, maždaug 3,6 gramo cukraus ir apie 158 miligramai natrio. Tuo pačiu kiekiu geltonųjų garstyčių dažniausiai gaunama apie 12 kilokalorijų, apie 0,2 gramo cukraus ir maždaug 187 miligramai natrio.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Vertinant širdies ir kraujagyslių sveikatą, daug dėmesio skiriama pridėtiniam cukrui. Pramoniniu būdu gaminamuose kečupuose neretai naudojami saldikliai ar sirupai, todėl cukraus kiekis vienoje porcijoje tampa reikšmingas, ypač jei kečupas vartojamas dažnai ir didesniais kiekiais.

    Mityba, kurioje daug pridėtinio cukraus, siejama su didesne antsvorio rizika, nepalankiais kraujo riebalų rodikliais ir didesne širdies ligų tikimybe. Dėl to garstyčios, kuriose dažnai nebūna arba būna labai mažai pridėtinio cukraus, daugeliu atvejų laikomos palankesniu pasirinkimu.

    Druska svarbi abiem atvejais

    Tiek kečupas, tiek garstyčios gali turėti nemažai natrio, o per didelis jo vartojimas siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu. Natris organizme sulaiko vandenį, didina cirkuliuojančio kraujo tūrį, todėl širdžiai tenka didesnis krūvis.

    Ilgainiui nuolat padidėjęs kraujospūdis gali pažeisti kraujagysles ir didinti aterosklerozės riziką. Todėl net ir renkantis padažą, kuris turi mažiau cukraus, svarbu stebėti bendrą druskos kiekį dienos racione.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje?

    Praktinis patarimas paprastas: lyginkite etiketes ir rinkitės padažus su mažiau pridėtinio cukraus bei mažiau druskos. Jei siekiate sumažinti cukraus suvartojimą, dažniausiai palankesnės būna garstyčios, tačiau jautresniems kraujospūdžiui aktualu ir natrio kiekis.

    Sveikatos specialistai daugelyje šalių kaip orientyrą nurodo neviršyti maždaug 2 300 miligramų natrio per dieną. Kadangi padažai dažnai vartojami kartu su kitais sūriais produktais, net keli šaukštai per dieną gali pastebimai prisidėti prie bendros normos.

  • Geležies trūkumas gresia tyliai: 9 produktai, kurie ją suteikia ne prasčiau nei raudona mėsa

    Kodėl geležis svarbi kasdien

    Geležis yra vienas svarbiausių mikroelementų: ji reikalinga hemoglobinui, kuris perneša deguonį po visą organizmą, taip pat dalyvauja energijos apykaitoje ir imuninės sistemos veikloje. Kai geležies trūksta, dažnai vargina nuovargis, silpnumas, galvos svaigimas, pablogėja fizinis pajėgumas.

    Didžiausią riziką patiria paauglės ir vaisingo amžiaus moterys, nėščiosios, dažnai kraujo netenkantys žmonės, taip pat laikantys ribojančias dietas. Specialistai pabrėžia, kad geležies atsargos vertinamos pagal kraujo tyrimus, o savarankiškai vartoti papildus nereikėtų.

    Heminė ir neheminė geležis

    Maiste geležis būna dviejų tipų: heminė, randama gyvūninės kilmės produktuose, ir neheminė, būdinga augaliniams šaltiniams. Heminė geležis paprastai įsisavinama lengviau, o neheminės įsisavinimas labiau priklauso nuo kitų mitybos veiksnių.

    Neheminės geležies įsisavinimą gerina vitaminas C, todėl patartina geležies turinčius augalinius produktus derinti su citrusais, uogomis, paprika ar pomidorais. Tuo metu kava, arbata, didesni kalcio kiekiai ir taninų turintys produktai gali sumažinti geležies pasisavinimą, ypač jei vartojami kartu su pagrindiniu geležies šaltiniu.

    9 produktų grupės, kuriose daug geležies

    Nors raudona mėsa daugeliui yra pirmoji asociacija su geležimi, jos tikrai nėra vienintelis pasirinkimas. Vertingų šaltinių yra ir kituose gyvūniniuose produktuose, ir augalinėje mityboje, o tinkamai derinant maistą galima pasiekti gerą rezultatą be kraštutinumų.

    Tarp gyvūninių alternatyvų išsiskiria paukštiena ir kai kurių rūšių mėsa, pavyzdžiui, antiena ar kalakutiena, taip pat jūrų gėrybės. Austrės, midijos, moliuskai, sardinės ar krevetės suteikia heminės geležies, o kartu dažnai praturtina racioną baltymais bei kitais mikroelementais.

    Iš augalinių šaltinių vieni svarbiausių yra lapinės daržovės, tokios kaip špinatai, lapiniai burokėliai ar mangoldai. Taip pat verta prisiminti sojų produktus, ypač tofu ir tempeh, bei ankštines kultūras, pavyzdžiui, pupeles, avinžirnius ar žirnius.

    Geležies nemažai turi ir riešutai bei sėklos, ypač moliūgų sėklos, sezamai, kanapių ar linų sėmenys. Dar viena praktinė kryptis yra praturtinti ar papildyti produktai, pavyzdžiui, kai kurie pusryčių dribsniai, duona ar makaronai, tačiau čia svarbu tikrinti ženklinimą ir nepasikliauti vien reklaminėmis frazėmis.

    Prie geležies prisideda ir kai kurios daržovės, įskaitant grybus, šparagus, bulves bei pomidorus, kurie papildomai suteikia vitamino C. Vaisių grupėje geležies dažniau randama džiovintuose produktuose, pavyzdžiui, slyvose, razinose, figose ar datulėse, tačiau dėl cukraus kiekio jų reikėtų vartoti saikingai.

    Gydytojai primena, kad svarbu vengti ir kitos kraštutinės pusės, nes per didelis geležies kiekis taip pat gali kenkti. Jei kyla įtarimų dėl geležies stokos ar vargina simptomai, patikimiausias kelias yra šeimos gydytojo konsultacija ir tiksliniai tyrimai, o ne spėjimai pagal savijautą.

  • Pamirškite įprastą šoninę: ši kanadietiška alternatyva turi gerokai daugiau baltymų

    Šoninė daugeliui yra neatsiejama pusryčių dalis, tačiau mitybos požiūriu ji nėra vienoda. Vis dažniau ieškoma sotesnių ir mažiau riebalų turinčių pasirinkimų, todėl dėmesio sulaukia vadinamoji kanadietiška šoninė, gaminama iš liesesnės kiaulienos nugarinės dalies.

    Skirtingai nei įprasta šoninė, kuri dažniausiai pjaunama iš riebesnės pilvo dalies, kanadietiška šoninė yra liesesnė ir dėl to turi kitokią tekstūrą bei skonį. Ji kepant paprastai neišskiria tiek daug riebalų, todėl yra patogesnė greitiems pusryčiams, kai maistą norisi pasiimti su savimi.

    JAV Žemės ūkio departamento duomenimis, 100 gramų kanadietiškos šoninės yra apie 20,3 gramo baltymų ir apie 110 kilokalorijų. Tuo pačiu kiekiu vytintos kiaulienos šoninės vidutiniškai gaunama apie 13,7 gramo baltymų, tačiau kaloringumas siekia apie 393 kilokalorijas.

    Toks skirtumas dažniausiai susijęs su tuo, kad įprastoje šoninėje yra gerokai daugiau riebalų, įskaitant sočiuosius. Nors nėra vieno universalaus draudžiamų produktų sąrašo, dažnesniam vartojimui paprastai renkamasi tai, kas suteikia daugiau baltymų ir mažiau perteklinės energijos.

    Kanadietiška šoninė dažnai siejama su klasikiniais pusryčių patiekalais, pavyzdžiui, kiaušiniais Benediktas, o greito maisto kontekste ji plačiai žinoma dėl „McDonald’s“ sumuštinio „Egg McMuffin“. Dėl standesnės, mėsos primenančios struktūros ji gali būti sotesnė alternatyva, kai siekiama ilgiau išlikti sotiems iki pietų.

    Virtuvėje ją galima naudoti paprastai: kepti keptuvėje ir patiekti vietoje įprastos šoninės, dėti į omletus, maišytus kiaušinius ar bulvių apkepus. Ji tinka ir greitiems sumuštiniams, o supjausčius kubeliais lengvai praturtina pusryčių dubenėlius ar karštus užkandžius.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl kava gali saugoti kepenis: nauda matoma jau nuo 1–2 puodelių

    Mokslininkai atskleidė, kodėl kava gali saugoti kepenis: nauda matoma jau nuo 1–2 puodelių

    Ką parodė didelis tyrimas

    Kava gali būti siejama su mažesne sunkių kepenų ligų rizika, rodo didelės apimties analizė, atlikta pasitelkus britų UK Biobank duomenis. Tyrėjai vertino daugiau kaip 354 000 suaugusiųjų, kurie stebėjimo pradžioje nesirgo nei kepenų ciroze, nei kepenų vėžiu.

    Dalyvių sveikatos rodikliai ir įpročiai buvo sekami apie 13 metų. Analizėje daug dėmesio skirta kavos vartojimo dažniui ir vėliau nustatytiems kepenų sutrikimams, įskaitant cirozę, kepenų ląstelių karcinomą ir su kepenų ligomis susijusį mirtingumą.

    Kiek puodelių siejama su didžiausia nauda

    Rezultatai parodė, kad reguliariai kavą geriantiems žmonėms sunkios kepenų ligos fiksuotos rečiau nei tiems, kurie kavos nevartojo. Ryškiausias ryšys stebėtas tarp asmenų, per dieną išgeriančių penkis ar daugiau puodelių.

    Šioje grupėje cirozės rizika buvo mažesnė apie 32 proc., kepenų ląstelių karcinomos rizika sumažėjo apie 47 proc., o mirties nuo kepenų ligų rizika buvo mažesnė apie 42 proc. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad teigiamos sąsajos buvo matomos ir gerokai mažesniais kiekiais.

    Naudingas ryšys fiksuotas jau vartojant vieną ar du puodelius per dieną, o didžiausia nauda, pagal dalį skaičiavimų, dažniausiai siejosi su maždaug trimis ar keturiais puodeliais. Tai svarbu, nes didesni kofeino kiekiai tinka ne visiems.

    Kofeinas ne vienintelis atsakymas

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo tai, kad panašios naudos tendencijos stebėtos ir geriant kavą su kofeinu, ir renkantis bekofeinę. Tai leidžia manyti, kad apsauginis poveikis gali būti siejamas ne tik su kofeinu, bet ir su kitomis kavos pupelėse esančiomis medžiagomis.

    Kavoje yra šimtai biologiškai aktyvių junginių, įskaitant polifenolius ir chlorogenines rūgštis. Šie antioksidantai gali prisidėti prie mažesnio oksidacinio streso, silpnesnio lėtinio uždegimo ir palankesnių ląstelių atsikūrimo procesų kepenyse.

    Ką verta žinoti apie priedus

    Tyrėjai taip pat vertino, ar kavos saldinimas keičia ryšį su kepenų sveikata. Dalis rezultatų rodė, kad net ir saldinant kavą ryšys su mažesne cirozės ar kepenų vėžio rizika išliko panašus, tačiau kai kuriose analizėse dirbtiniai saldikliai siejosi su nepalankesniais uždegimo ir kepenų fibrozės rodikliais.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama rinktis juodą kavą arba gėrimą su minimaliais priedais. Kaloringi sirupai, dideli cukraus kiekiai ir riebios grietinėlės gali didinti bendrą energijos suvartojimą, skatinti antsvorį ir metabolinius sutrikimus, kurie patys didina kepenų suriebėjimo riziką.

    Kodėl tai dar nėra priežastis gerti daugiau

    Šio tipo darbai paprastai yra stebimieji, todėl nustato ryšius, bet neįrodo, kad kava tiesiogiai apsaugo nuo kepenų ligų. Nors analizėse dažnai bandoma atsižvelgti į tokius veiksnius kaip amžius, lytis, kūno masė, rūkymas, alkoholio vartojimas ar metabolinės ligos, dalis skirtumų gali būti susiję ir su kitais gyvenimo būdo ypatumais.

    Medikai pabrėžia, kad kava nepakeičia sveikos mitybos, reguliaraus fizinio aktyvumo ir žalingų įpročių kontrolės. Kepenų sveikatai svarbiausia išlieka normalus kūno svoris, saikingas alkoholio vartojimas, cukrinio diabeto ir dislipidemijos kontrolė, taip pat laiku atliekami tyrimai, jei yra padidėjusi rizika.

    Taip pat svarbu įvertinti individualų jautrumą kofeinui: daliai žmonių didesni kiekiai gali sukelti nemigą, širdies plakimą, nerimą ar kraujospūdžio didėjimą. Jei kavos nevartojate, vien dėl galimos naudos kepenims pradėti gerti jos dideliais kiekiais nepatariama.

  • Lenkia lašišą ir kainuoja perpus: ši Lietuvos vandenyse randama žuvis turi 3 kartus mažiau kalorijų

    Karosas – gėlavandenė žuvis, dažna tvenkiniuose, ežeruose ir lėtos tėkmės upėse. Nors ant lietuvių stalo ji pasirodo rečiau nei lašiša, mitybos specialistai primena, kad karoso mėsa yra liesa, lengvai virškinama ir turtinga baltymų.

    Didžiausias karoso privalumas tiems, kurie skaičiuoja kalorijas, – mažesnė energinė vertė. Įvairių mitybos duomenų bazių skaičiavimais, 100 gramų karoso dažnai turi apie 70–100 kilokalorijų, kai tuo metu lašiša įprastai siekia apie 180–220 kilokalorijų.

    Skiriasi ir kaina: lašiša Lietuvos parduotuvėse dažnai priskiriama brangesnėms žuvims, o karosas paprastai kainuoja pastebimai mažiau, ypač perkant vietinę ar šviežiai atvežtą gėlavandenę žuvį. Tai svarbu šeimoms, kurios nori žuvį valgyti dažniau, bet nepermokėti.

    Karoso mėsa vertinama ir dėl mikroelementų. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad karosų raumenyse gali būti reikšmingi geležies, cinko ir vario kiekiai, o šie elementai svarbūs imunitetui, energijos apykaitai ir deguonies pernašai organizme.

    Nors gėlavandenė žuvis paprastai turi mažiau omega-3 riebalų rūgščių nei riebi jūrinė žuvis, karosas vis tiek gali papildyti racioną vertingomis riebalų rūgštimis ir B grupės vitaminais. Specialistai primena ir bendrą principą: kuo įvairesnė žuvų rūšių rotacija, tuo lengviau subalansuoti mitybą.

    Renkantis karosą verta prisiminti praktinį niuansą: ši žuvis turi nemažai smulkių ašakų, todėl ją patogiausia ruošti atsakingai išdorojus, o vaikams patiekti tik kruopščiai atskirtą mėsą. Saugiausias kelias – gerai termiškai apdoroti ir rinktis patikimą kilmę.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija daugiau dėmesio skirti vietinėms žuvims ir trumpesnėms tiekimo grandinėms. Tai reiškia, kad tokios rūšys kaip karosas gali vėl grįžti į virtuves ne kaip egzotika, o kaip kasdienis, ekonomiškas ir maistingas pasirinkimas.

  • Konservuota ar šviežia lašiša: skirtumai stebina – kada gausite daugiau omega-3?

    Lašiša laikoma viena maistingiausių žuvų: ji suteikia visaverčių baltymų, B grupės vitaminų, seleno ir svarbiausių omega-3 riebalų rūgščių EPA bei DHA. Tačiau renkantis tarp konservuotos ir šviežios lašišos verta žinoti, kad jų maistinė vertė nėra identiška.

    Šviežia lašiša dažniausiai turi daugiau omega-3, nes apdorojimas karščiu dalį riebalų rūgščių sumažina. Šis skirtumas ypač aktualus žmonėms, kurie lašišą renkasi pirmiausia dėl širdžiai ir smegenims svarbių omega-3.

    Konservuota lašiša vis dėlto nėra prastesnis pasirinkimas: ji taip pat išlieka reikšmingas omega-3 šaltinis, lyginant su daugeliu kitų produktų. Dažnai konservuota lašiša pasižymi ir šiek tiek didesniu baltymų kiekiu, o kai kuriais atvejais suteikia papildomų mikroelementų.

    Reikšminga detalė yra tai, kuo lašiša konservuota. Konservai aliejuje paprastai geriau išlaiko riebalų rūgščių profilį nei konservai vandenyje, nes dalis riebalų mažiau prarandama kartu su skysčiu.

    Ne mažiau svarbus veiksnys už „šviežia ar konservuota“ yra kilmė: laukinė lašiša dažnai išsiskiria palankesniu riebalų rūgščių santykiu ir mikroelementais. Tuo metu auginta lašiša gali būti riebesnė, o maistinių medžiagų profilis labiau priklauso nuo pašaro ir auginimo sąlygų.

    Praktiškai sprendimą dažnai lemia ne vien maistingumas, bet ir patogumas. Konservuota lašiša yra ilgai išsilaikanti ir lengvai panaudojama, tačiau įprastai turi daugiau druskos, todėl žmonėms, ribojantiems natrį, verta rinktis mažiau sūrius variantus.

    Šviežia lašiša daugeliui patraukli skoniu ir tekstūra, tačiau jos nauda priklauso ir nuo paruošimo. Per kaitrus ar per ilgas terminis apdorojimas gali labiau paveikti riebalų rūgštis, tad švelnesni gaminimo būdai padeda geriau išsaugoti maistines savybes.

    Galiausiai tiek šviežia, tiek konservuota lašiša gali būti vertinga mitybos dalis. Jei prioritetas yra kuo didesnis omega-3 kiekis, dažniau laimi šviežia lašiša, o jei svarbiausia greitis, kaina ir paprastas pritaikymas, konservuota versija išlieka tvirtas pasirinkimas.

  • Gydytoja įvardijo naudingiausią vasaros uogą: kiek mėlynių valgyti ir kam atsargiai

    Mėlynės vasarą dažnai vadinamos viena vertingiausių uogų ne tik dėl skonio, bet ir dėl poveikio sveikatai. Gydytojai pabrėžia, kad jos gausios antioksidantų, kurie siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir palankesne medžiagų apykaita.

    Oksidacinis stresas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie atsparumo insulinui, širdies ir kraujagyslių ligų bei kitų metabolinių sutrikimų vystymosi. Dėl to mėlynės dažnai įvardijamos kaip paprastas būdas kasdienį racioną praturtinti augalinėmis biologiškai aktyviomis medžiagomis.

    Kuo mėlynės naudingos organizmui

    Mėlynėse esanti ląsteliena padeda lėčiau pasisavinti angliavandenius, todėl po valgio gliukozės lygis kraujyje gali kilti tolygiau. Tai aktualu žmonėms, kurie siekia stabilesnės energijos dienos eigoje ar mažina užkandžiavimą.

    Uogos taip pat siejamos su palankesne žarnyno mikrobiotos įvairove, o tai svarbu tiek virškinimui, tiek bendrai savijautai. Be to, mėlynės turi palyginti žemą glikeminį indeksą, todėl saikingai gali būti įtraukiamos ir į racioną žmonių, turinčių priešdiabetą, atsparumą insulinui ar cukrinį diabetą.

    Mėlynės aprūpina ir svarbiais mikroelementais bei vitaminais, tarp jų vitaminu C, vitaminu K ir manganu. Šios medžiagos svarbios kolageno sintezei, kaulų audiniui, antioksidacinių fermentų veiklai ir normaliai medžiagų apykaitai.

    Kiek mėlynių suvalgyti per dieną

    Daugumai sveikų suaugusiųjų įprastai rekomenduojama porcija yra apie 100–200 gramų per dieną. Tokį kiekį lengva įkomponuoti į pusryčius, užkandį ar desertą, nepersistengiant su cukrų kiekiu.

    Dažnai gerai toleruojamas ir didesnis kiekis, iki maždaug 300–400 gramų per dieną, ypač jei uogos valgomos ne iš karto, o per kelis kartus. Vis dėlto nuolat viršyti 500–700 gramų per dieną nerekomenduojama, nes dėl didelio ląstelienos ir vaisių cukrų kiekio gali atsirasti pilvo pūtimas, viduriavimas ar diskomfortas.

    Kas turėtų pasitarti su gydytoju

    Daugumai žmonių mėlynės yra saugus pasirinkimas, tačiau daliai jų verta laikytis atsargumo. Pirmiausia tai aktualu turintiems alergiją mėlynėms ar kitoms uogoms.

    Dėmesio reikėtų ir tiems, kurie vartoja kraują skystinančius vaistus, nes mėlynėse yra vitamino K, todėl svarbu išlaikyti stabilų jo suvartojimą, o ne staiga drastiškai didinti uogų kiekį. Atsargiau mėlynes vertėtų rinktis ir paūmėjus virškinamojo trakto ligoms, taip pat esant dirgliosios žarnos sindromui ar labai jautriam virškinimui.

    Jei suvalgius uogų kartojasi pilvo skausmai, ryškus pūtimas, bėrimai ar kiti neįprasti simptomai, saugiausia yra sumažinti porciją ir pasitarti su gydytoju. Tai ypač svarbu žmonėms, kurie turi lėtinių ligų ar vartoja kelis skirtingus vaistus.