CP v2

Tag: Mityba

  • Beveik be ašakų ir nesubyra keptuvėje: užmiršta PRL žuvis vėl grįžta į virtuves

    Kergulena – žuvis, kuri Lenkijoje PRL laikais buvo kasdienis pasirinkimas valgyklose ir parduotuvėse, šiandien vėl sulaukia dėmesio. Ją prisimenantys giria dėl švelnaus skonio ir patogaus paruošimo, o jaunesniems ji dažnai tampa nauju atradimu.

    Ši žuvis vertinama dėl tvirtos, baltos mėsos, kuri kepant linkusi išlaikyti formą ir nesuirti. Dar vienas privalumas – ji dažniausiai neturi smulkių ašakų, todėl tinka ir tiems, kurie žuvį valgo rečiau dėl nepatogaus valgymo.

    Kergulena siejama su pietinių vandenynų regionais, o prekyboje dažniau pasitaiko atvežtinė, iš įvairių žvejybos plotų. Pirkėjams verta atkreipti dėmesį į produkto kilmės informaciją, apdorojimo būdą ir laikymo sąlygas, nes tai daro įtaką ir skoniui, ir tekstūrai.

    Mitybos požiūriu žuvis laikoma kokybišku baltymų šaltiniu, o žuvų vartojimas apskritai siejamas su subalansuota mityba. Daugelyje mitybos rekomendacijų akcentuojama, kad žuvis racione naudinga kaip alternatyva riebesnei mėsai, ypač kai renkamasi mažiau riebūs gaminiai.

    Klasikinis paruošimo būdas, primenantis valgyklų tradiciją, yra paprastas: filė apvoliojama miltuose ar džiūvėsėliuose ir kepama keptuvėje iki auksinės spalvos. Kad žuvis išliktų sultinga, svarbu neperkepinti ir rinktis vidutinę kaitrą, o garnyrui tinka bulvės, daržovės ar lengvos salotos.

  • Ne soja ir ne avižos: vis daugiau žmonių renkasi bulvių pieną – kuo jis išskirtinis?

    Ne soja ir ne avižos: vis daugiau žmonių renkasi bulvių pieną – kuo jis išskirtinis?

    Pastaraisiais metais augalinių gėrimų pasirinkimas sparčiai plečiasi, o šalia įprastų avižų, migdolų ar sojų vis dažniau minimas ir bulvių pienas. Šis gėrimas pristatomas kaip neutralaus skonio, lengvai pritaikomas kasdienėje mityboje ir tinkamas daliai žmonių, vengiančių įprasto pieno.

    Bulvių pienas paprastai gaminamas iš virtų bulvių, vandens ir papildomų ingredientų, kurie pagerina tekstūrą bei skonį. Kadangi sudėtis priklauso nuo gamintojo ar recepto, pirkėjams rekomenduojama atidžiai skaityti etiketes, ypač jei svarbu cukraus ar riebalų kiekis.

    Šio gėrimo populiarumą didina ir tai, kad jis natūraliai neturi laktozės, todėl gali būti alternatyva žmonėms, kurie įprastą pieną toleruoja prasčiau. Be to, jis dažnai pasirenkamas ir tada, kai norima išvengti sojų, riešutų ar glitimo, tačiau čia būtina patikrinti, ar gaminyje nėra atitinkamų priedų ar galimos kryžminės taršos.

    Maistine prasme bulvės savaime yra angliavandenių ir kalio šaltinis, tačiau gėrimo maistingumą dažnai lemia ne pati žaliava, o tai, ar produktas praturtintas kalciu, vitaminu D ar vitaminu B12. Būtent šių medžiagų kartais trūksta žmonėms, kurie atsisako gyvūninės kilmės pieno, todėl praturtinimas tampa svarbiu pasirinkimo kriterijumi.

    Praktikoje bulvių pienas vertinamas dėl švelnaus skonio ir to, kad jis gali tikti kavai, košėms, kokteiliams ar kepiniams, neužgoždamas kitų ingredientų. Kai kurie gamintojai taip pat akcentuoja, kad gėrimas gerai putoja, todėl tampa įdomus pasirinkimas ruošiant kapučiną ar latę namuose.

    Dar viena priežastis, kodėl vartotojai atsigręžia į naujus augalinius gėrimus, yra tvarumas. Europos Sąjungoje matoma kryptis mažinti maisto sistemos poveikį aplinkai, o augalinės kilmės alternatyvos dažnai siejamos su mažesnėmis šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis, palyginti su pienininkyste, nors konkretūs rodikliai priklauso nuo gamybos, pakavimo ir logistikos.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad augalinis gėrimas nėra automatinis pieno pakaitalas pagal sudėtį. Jei bulvių pienas pasirenkamas vietoj karvės pieno kasdien, verta įvertinti baltymų kiekį, pridėtinį cukrų ir tai, ar produktas praturtintas svarbiausiomis medžiagomis, kad mityba išliktų visavertė.

  • Dietologai įspėja: ši pigi virta dešra ir dešrelės gali slėpti pavojingus priedus

    Kodėl pigiausia dešra kelia riziką?

    Pirkdami dešrą daugelis pirmiausia žiūri į kainą ir išvaizdą, tačiau svarbiausia informacija slypi etiketėje. Mitybos specialistai dažniau kritikuoja pigias virtas dešras, žemesnės rūšies dešreles ir biudžetinius pusiau rūkytus gaminius, nes juose neretai daugiau priedų ir mažiau kokybiškos mėsos.

    Didžiausia problema ta, kad tokie gaminiai dažnai priskiriami itin perdirbtai mėsai. Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą sieja su didesne tam tikrų ligų rizika, todėl rekomenduojama ją vartoti saikingai ir kuo rečiau.

    Ką reiškia užrašai etiketėje?

    Viena iš dažniausiai minimų rizikų renkantis pigesnius gaminius yra mechaniškai atskirta mėsa. Tai žaliava, gaunama mechaniniu būdu atskiriant mėsos likučius nuo kaulų, todėl jos sudėtis ir tekstūra skiriasi nuo įprastos raumeninės mėsos.

    Tokia žaliava nėra automatiškai draudžiama, tačiau dažniau naudojama pigesniuose produktuose, kurių tikslas yra maža savikaina. Pirkėjui tai signalas atidžiau įvertinti, kiek gaminyje tikros mėsos, o kiek užpildų, vandens ir priedų.

    Priedai, dėl kurių dažniausiai kyla klausimų

    Vienas svarbiausių priedų perdirbtoje mėsoje yra natrio nitritas, žymimas E250. Jis padeda užtikrinti mikrobiologinį saugumą ir suteikia būdingą rausvą spalvą, tačiau sveikatos ekspertai pabrėžia, kad perdirbtos mėsos vartojimą verta riboti, ypač jei ji dažnai kaitinama.

    Kita dažna grupė yra fosfatai, kurie padeda gaminiui išlaikyti vandenį ir pagerina tekstūrą. Vartotojams svarbu suprasti, kad tai gali reikšti ne tik kitokią maistinę vertę, bet ir didesnį druskos kiekį, o per didelis druskos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Tekstūrai ir apimčiai didinti neretai naudojami tirštikliai, pavyzdžiui, krakmolas ar karageninas. Tokie priedai patys savaime ne visada yra problema, tačiau jie gali rodyti, kad gaminyje mažiau mėsos, o maistinė vertė prastesnė nei tikimasi iš mėsos produkto.

    Pusiau rūkyti gaminiai ir dūmo skonis

    Renkantis pigesnius pusiau rūkytus gaminius verta atkreipti dėmesį, kaip išgaunamas rūkymo skonis. Kai kuriais atvejais jis gali būti suteikiamas naudojant dūmo aromatizavimo priemones, o ne tradicinį rūkymą, todėl skonis būna intensyvus, bet sudėtis ilgesnė.

    Taip pat tokio tipo produktuose dažnai būna daugiau riebalų ir druskos, todėl kasdieniam vartojimui jie nėra geriausias pasirinkimas. Jei dešra tampa įprastu sumuštinių ar greitų vakarienių pagrindu, bendras druskos ir sočiųjų riebalų kiekis racione gali greitai išaugti.

    Ką rinktis vietoj to?

    Jei visiškai atsisakyti dešros nepavyksta, verta rinktis gaminius su kuo trumpesne sudėtimi, aiškiai nurodytu mėsos procentu ir mažiau priedų. Praktinis orientyras yra paprastas: kuo mažiau nepažįstamų ingredientų ir kuo daugiau aiškiai įvardytos mėsos, tuo geriau.

    Dar saugesnė alternatyva kasdieniams sumuštiniams yra namuose kepta ar virta mėsa, pavyzdžiui, orkaitėje kepta kiauliena, vištiena ar kalakutiena su prieskoniais. Taip lengviau kontroliuoti druskos kiekį ir išvengti perteklinių priedų, būdingų itin perdirbtiems gaminiams.

    „Jei etiketėje sudėtis ilga, o mėsos procentas neaiškus, tai ženklas, kad verta paieškoti paprastesnio produkto“, – sako mitybos specialistai.

  • Perkate vynuoges? Šviesios ar tamsios – skirtumas ne tik skonyje: ką svarbu žinoti

    Perkate vynuoges? Šviesios ar tamsios – skirtumas ne tik skonyje: ką svarbu žinoti

    Vynuogių sezonas dažniausiai suintensyvėja vasaros pabaigoje ir rudenį, tačiau parduotuvėse jų netrūksta beveik ištisus metus. Pirkėjai dažnai renkasi pagal kainą ar skonį, bet mitybos specialistai primena, kad spalva gali išduoti ir skirtingą biologiškai aktyvių medžiagų sudėtį.

    Tiek šviesios, tiek tamsios vynuogės turi panašų kalorijų kiekį ir yra saldus užkandis, kuriame nemažai vandens bei skaidulų. Šis derinys gali padėti virškinimui ir sotumo jausmui, tačiau dėl natūralių cukrų vynuogių porcijas verta derinti prie bendro dienos raciono.

    Skirtumai ryškėja ne tiek minkštime, kiek odelėje. Tamsiųjų vynuogių odelėje paprastai yra daugiau antocianinų ir kitų polifenolių, o šios medžiagos siejamos su didesniu antioksidaciniu potencialu ir priešuždegiminėmis savybėmis.

    Antioksidantai mityboje svarbūs dėl to, kad padeda neutralizuoti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinėmis ligomis ir spartesniu senėjimu. Dėl to tamsios vynuogės dažnai minimos kaip palankesnis pasirinkimas širdies ir kraujagyslių sistemai, ypač jei valgoma ir odelė.

    Vis dėlto praktinis patarimas paprastas: naudingiausia rinktis ne vien pagal spalvą, o pagal šviežumą ir kokybę. Jei vynuogės valgomos su odele, svarbu jas gerai nuplauti, o turintiems gliukozės apykaitos sutrikimų ar laikantis svorio kontrolės plano, porcijas verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Valgote pieno produktus prie kiekvieno patiekalo? Ši klaida gali tyliai pakenkti sveikatai

    Valgote pieno produktus prie kiekvieno patiekalo? Ši klaida gali tyliai pakenkti sveikatai

    Pieno produktai, tokie kaip pienas, kefyras, natūralus jogurtas, varškė ar sūriai, gali būti vertingas baltymų, kalcio, fosforo ir B grupės vitaminų šaltinis. Fermentuoti produktai dažnai geriau toleruojami, o jų vartojimas siejamas su palankesne žarnyno mikrobiotos įvairove. Todėl pieno produktų nereikėtų automatiškai laikyti blogu pasirinkimu.

    Problemos dažniausiai prasideda tada, kai pieno produktai ima dominuoti kiekviename dienos valgyme ir išstumia kitas maisto grupes. Jei pusryčiai, pietūs, užkandžiai ir vakarienė nuolat sukasi apie sūrį, grietinę, saldintus pieno desertus ar dideles jogurto porcijas, mityba tampa monotoniška. Tokiu atveju lengva gauti per daug vienų medžiagų ir per mažai kitų.

    Viena dažniausiai aptariamų rizikų yra tai, kad dideli kalcio kiekiai gali mažinti geležies pasisavinimą, ypač nehemės geležies iš augalinių produktų. Tai aktualu, kai ankštiniai, kruopos, sėklos ar žalialapės daržovės reguliariai valgomi kartu su didelėmis pieno produktų porcijomis. Dėl to jautresnėms grupėms, pavyzdžiui, menstruojančioms moterims ar žmonėms, besilaikantiems augalinės mitybos, verta atidžiau dėlioti derinius.

    Praktiškai tai gali reikšti, kad lėkštė su lęšiais, špinatais ar pupelėmis ir didelis kavos gėrimas su pienu ne visada yra geriausia pora, jei jau anksčiau buvo nustatyta mažakraujystė ar mažesnės geležies atsargos. Vis dėlto vienas jogurtas ar šlakelis pieno savaime nesunaikina patiekalo vertės. Didžiausią reikšmę turi bendras dažnis, porcijų dydžiai ir visos dienos raciono įvairovė.

    Per didelis dėmesys vien kalciu turtingiems produktams kartais siejamas ir su prastesniu kitų mineralų, pavyzdžiui, cinko ar magnio, balansu. Cinkas svarbus imuninei sistemai ir audinių atsistatymui, o magnis reikalingas nervų sistemai, raumenų funkcijai ir energijos apykaitai. Trūkumai dažniausiai formuojasi pamažu ir gali pasireikšti nuovargiu, silpnumu, prastesne koncentracija ar dažnesniais raumenų mėšlungiais.

    Svarbu ir tai, kad pieno produktai nėra vienodi. Natūralus jogurtas, kefyras ar pasukos paprastai turi mažiau pridėtinio cukraus, o jų sudėtis paprastesnė nei saldinti desertai, aromatizuoti pieno gėrimai ar itin riebūs sūriai, valgomi dideliais kiekiais. Pastarieji dažniau turi daug sočiųjų riebalų, druskos ir gali lengvai padidinti bendrą dienos kaloringumą.

    Subalansuotas principas paprastas: pieno produktai gali būti kasdien, bet nebūtinai kiekviename patiekale. Jei ryte renkatės košę su pienu ar jogurtą su vaisiais, kitą valgymą verta grįsti kiaušiniais, žuvimi, ankštiniais, kruopomis, daržovėmis ir nesočiaisiais riebalais. O geležies turtingus augalinius patiekalus naudinga derinti su vitamino C šaltiniais, nes tai gali pagerinti geležies įsisavinimą.

  • Gydytojai įspėja: vasarą trūksta ne tik vitamino D – šie požymiai gali išduoti

    Gydytojai įspėja: vasarą trūksta ne tik vitamino D – šie požymiai gali išduoti

    Vasara ne visiems reiškia pakankamą vitamino D

    Vitaminas D dažnai vadinamas išskirtiniu, nes organizmas jį gali pasigaminti pats, kai oda gauna UVB spindulių. Dėl to nemažai žmonių mano, kad vasarą jo atsargos automatiškai atsistato ir apie trūkumą galima pamiršti.

    Tačiau naujesni moksliniai duomenys rodo, kad realybė sudėtingesnė. Tyrimuose stebėta, jog daliai žmonių net ir reguliariai būnant saulėje 25(OH)D koncentracija kraujyje nepasiekia optimalios ribos, o trūkumo paplitimas vasarą reikšmingai nesumažėja.

    Vitamino D sintezę lemia ne vien saulėtų dienų skaičius. Svarbūs amžius, odos pigmentacija, kūno masė, buvimo lauke trukmė ir paros metas, taip pat apsauginiai kremai nuo saulės, kurie mažina UVB poveikį odai.

    Reikšmę turi ir geografija: kuo toliau nuo pusiaujo, tuo trumpesnis laikotarpis, kai UVB spinduliuotė pakankama efektyviai sintezei. Prie to prisideda šiuolaikinis gyvenimo būdas, kai daug laiko praleidžiama patalpose, automobilyje ar biure, o į lauką išeinama vakare.

    Kas dažniausiai „išsikrauna“ per karščius

    Per karščius organizmas intensyviau prakaituoja, todėl netenkama ne tik vandens, bet ir elektrolitų. Dėl to vasarą dažniau išryškėja magnio ir kalio stygiaus rizika, ypač dirbant lauke ar aktyviai sportuojant.

    Magnis dalyvauja šimtuose biocheminių reakcijų ir svarbus raumenims, nervų sistemai bei širdžiai. Jo trūkumas gali pasireikšti raumenų mėšlungiu, bendru nuovargiu, dirglumu, dėmesio sutrikimais ar net akių vokų trūkčiojimu.

    Kalis yra vienas pagrindinių elektrolitų, susijęs su nervinių impulsų perdavimu, raumenų veikla ir normalios širdies funkcijos palaikymu. Trūkumas gali būti siejamas su silpnumu, skausmingais spazmais, širdies ritmo sutrikimais ir užsitęsusiu nuovargiu, ypač kai prakaituojama ir nepakankamai geriama.

    Vasarą mityba neretai pasikeičia: daugiau užkandžių, saldžių gėrimų, nereguliarūs valgymo įpročiai, mažesnis apetitas per karščius. Tokios aplinkybės gali reikšti, kad su maistu gaunama mažiau mineralų, net jei bendrai valgoma daug vaisių ir daržovių.

    Imunitetas ir energija: dar du dažni „silpni taškai“

    Nors peršalimo ligos dažniau siejamos su šaltuoju sezonu, vasarą organizmui taip pat reikia pakankamai mikroelementų. Vienas jų yra cinkas, svarbus imuninės sistemos veiklai, audinių atsistatymui ir daugeliui fermentinių procesų.

    Cinko trūkumas gali būti siejamas su dažnesnėmis infekcijomis, lėtesniu žaizdų gijimu, plaukų slinkimu ar pablogėjusia odos būkle. Didesnė rizika aptariama vyresniame amžiuje ir laikantis labai ribojančių mitybos režimų.

    Vasarą, kai dažniau renkamasi lengvesni patiekalai, kai kuriems žmonėms sumažėja geležies gaunama su maistu. Geležies stoka gali lemti mažakraujystę, silpnumą, mieguistumą, galvos skausmus ir prastesnę fizinę ištvermę, ypač menstruojančioms moterims ir aktyviai sportuojantiems.

    Padidėjus fiziniam aktyvumui, svarbios tampa ir B grupės vitaminų atsargos, nes jos susijusios su energijos apykaita ir nervų sistemos veikla. Jų trūkumas neretai pasireiškia nuovargiu, prastesne koncentracija ir sumažėjusia darbine bei sportine ištverme.

    Specialistai pabrėžia, kad papildai nėra subalansuotos mitybos pakaitalas. Jei kyla įtarimų dėl vitamino D ar kitų medžiagų trūkumo, racionaliausia sprendimą priimti įvertinus mitybą, skysčių vartojimą, o prireikus atlikus 25(OH)D tyrimą ir pasikonsultavus su gydytoju.

  • Šis vakaro įprotis pažadina tarp 2 ir 5 ryto: ekspertai sako, ką daryti prieš miegą

    Daugelis žmonių bent kartą yra patyrę situaciją, kai naktį netikėtai prabunda tarp 2 ir 5 valandos ir ilgai nebegali užmigti. Nors dažnai kaltinamas stresas ar įprotis prieš miegą naršyti telefone, miego specialistai atkreipia dėmesį į dar vieną dažną priežastį.

    Pasak gydytojų ir miego medicinos ekspertų, tokį prabudimą gali išprovokuoti per dideli gliukozės svyravimai organizme. Jei dieną valgoma nereguliariai, praleidžiami valgiai, o vakare pasirenkama daug greitųjų angliavandenių turinti vakarienė ar užkandžiai, naktį gliukozės kiekis kraujyje gali kristi staigiau.

    Organizmas į tai reaguoja kaip į signalą, kad reikia skubiai mobilizuoti energijos atsargas. Tuomet gali padidėti kortizolio, dažnai vadinamo pagrindiniu streso hormonu, išsiskyrimas, o tai kai kuriems žmonėms pasireiškia staigiu prabudimu ir vidiniu nerimu, nors realaus pavojaus nėra.

    „Kai cukraus kiekis kraujyje krenta, kūnas bando jį greitai stabilizuoti, todėl suaktyvėja streso reakcija, o miegas nutrūksta“, – aiškina miego specialistai, pabrėždami, kad svarbus ne tik maisto kiekis, bet ir jo sudėtis.

    Norint sumažinti naktinių prabudimų tikimybę, dažnai rekomenduojama stabilizuoti vakaro mitybą. Kai kuriems žmonėms gali padėti nedidelis, lengvas užkandis likus maždaug 1–2 valandoms iki miego, ypač jei vakarienė buvo anksti arba dieną trūko maisto.

    Specialistai pabrėžia, kad geriau rinktis lėtai virškinamus produktus ir vengti cukraus bei itin perdirbtų užkandžių. Pavyzdžiui, nedidelė porcija riešutų, keli avokado gabalėliai ar šaukštelis riešutų sviesto be pridėtinio cukraus gali suteikti sotumo ir padėti išvengti staigių energijos šuolių.

    Kita vertus, sunkus ir riebus maistas vėlai vakare gali pabloginti miego kokybę dėl lėtesnio virškinimo, rėmens ar diskomforto. Ilguoju laikotarpiu nuolatinis persivalgymas vakare siejamas ir su prastesne gliukozės kontrole, todėl medikai pataria laikytis aiškaus ritmo ir paskutinį didesnį valgį planuoti ne vėliau kaip likus maždaug 2–3 valandoms iki miego.

    Jei naktiniai prabudimai kartojasi dažnai, juos lydi stiprus prakaitavimas, drebulys, širdies permušimai ar ryškus dieninis mieguistumas, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Tokie simptomai kartais gali būti susiję ne tik su mityba, bet ir su nerimo sutrikimais, miego apnėja, hormoniniais pokyčiais ar gliukozės reguliavimo problemomis.

  • Po dienos saulėje kūnas siunčia signalus: 5 žingsniai, padedantys greičiau atsigauti

    Ilgiau pabuvus saulėje organizmas patiria dvigubą krūvį: netenkama skysčių ir elektrolitų, o oda pradeda intensyvius atsinaujinimo procesus po ultravioletinių spindulių poveikio. Dėl to vakare dažniau jaučiamas nuovargis, galvos skausmas, troškulys ar apsunkusi savijauta.

    Svarbu suprasti, kad net ir be akivaizdaus nudegimo saulė gali paskatinti dehidrataciją, o karštis ypač greitai išbalansuoja skysčių ir druskų pusiausvyrą. Laiku sureagavus galima greičiau atkurti savijautą ir sumažinti nemalonius simptomus.

    Skysčiai ir elektrolitai

    Pirmas žingsnis po dienos saulėje yra vanduo, tačiau gerti verta ne iš karto dideliais kiekiais, o po truputį, mažais gurkšniais. Taip skysčiai geriau pasisavinami, o skrandis neapkraunamas, ypač jei jaučiamas silpnumas.

    Jei smarkiai prakaitavote ar kelias valandas buvote karštyje, vien vandens gali nepakakti, nes su prakaitu netenkama natrio, kalio ir kitų elektrolitų. Tokiu atveju tinka elektrolitų turintys gėrimai arba įprastas maistas, padedantis natūraliai atkurti druskų balansą.

    Prie skysčių atstatymo prisideda ir vandeningi produktai, pavyzdžiui, agurkai, arbūzas, melionas ar pomidorai. Jie ne tik papildo skysčius, bet ir suteikia mikroelementų, kurie svarbūs normaliai organizmo veiklai.

    Ką valgyti, kad atsigautumėte

    Po saulės organizmas dirba atstatymo režimu, todėl vakarienė turėtų būti lengva, bet maistinga. Ypač svarbus baltymas, nes jis reikalingas audinių atsinaujinimui ir dalyvauja procesuose, kurie padeda odai atkurti apsauginį barjerą.

    Baltymų šaltiniais gali būti žuvis, vištiena, kiaušiniai, varškė ar ankštiniai. Geriausia juos derinti su didesne daržovių porcija, nes daržovės suteikia vandens, vitaminų ir antioksidantų, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą.

    Naudingi ir nesočieji riebalai, nes jie palaiko ląstelių membranas ir odos apsauginį sluoksnį, taip pat padeda įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K. Po karštos dienos tinka avokadai, riešutai, sėklos ar alyvuogių aliejus.

    Kaip sumažinti nemalonius padarinius

    Verta rinktis sezonines daržoves, vaisius ir uogas, nes juose gausu antioksidantų, tokių kaip vitaminas C, karotinoidai ir polifenoliai. Šios medžiagos siejamos su organizmo gebėjimu neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurių daugiau susidaro veikiant ultravioletiniams spinduliams.

    Jei norisi greičiau atgauti jėgas, alkoholį geriau atidėti, nes jis didina skysčių netekimą ir gali sustiprinti dehidratacijos požymius. Vietoj saldžių gėrimų pravartu rinktis vandenį ar nesaldintus gėrimus, kad skysčių balansas atsistatytų tolygiau.

    Galiausiai, net jei jau esate grįžę iš saulės, odą verta saugoti ir toliau, ypač jei laukia dar viena karšta diena. Reguliarus apsauginio kremo naudojimas padeda sumažinti pakartotinės žalos riziką ir saugo nuo stipresnių nudegimų.

  • Trys kasdieniai įpročiai, kurie stiprina atmintį: specialistai sako, kad pokytį pajusite greitai

    Gera atmintis nėra vien genetika ar amžiaus loterija. Neuromokslai rodo, kad smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą, o kasdieniai įpročiai gali pastebimai pagerinti informacijos įsiminimą ir atgaminimą.

    Nors stebuklingos formulės nėra, ekspertai dažniausiai išskiria tris kryptis, kurios veikia patikimiausiai: tikslingą mokymąsi, nuoseklų skaitymą ir mitybą, palaikančią nervų sistemos darbą. Svarbiausia sąlyga yra reguliarumas, o ne vienkartinis ryžtas.

    Mokykitės mintinai

    Eilėraščių ar trumpų tekstų mokymasis mintinai treniruoja darbinę atmintį ir dėmesio kontrolę. Tokia praktika verčia smegenis aktyviai koduoti informaciją, susieti ją su ritmu, prasme ir kalbos struktūra.

    Norint rezultato, svarbiau trumpi, bet dažni kartojimai. Efektyviausiai veikia išskirstytas mokymasis, kai tekstas kartojamas po kelių valandų ar kitą dieną, o ne bandomas iškalti per vieną prisėdimą.

    Skaitykite kasdien

    Kasdienis skaitymas palaiko pažintines funkcijas, lavina žodyną ir padeda ilgiau išlaikyti aiškų mąstymą. Skaitant smegenys nuolat prognozuoja, apdoroja kontekstą ir kuria ryšius, todėl tai yra kompleksinė treniruotė.

    Naudingiausia, kai skaitymas tampa rutina bent keliolika minučių per dieną ir nevirsta vien paviršutiniu naršymu. Giliam suvokimui padeda įprotis trumpai apibendrinti perskaitytą mintyse ar keliais sakiniais.

    Įtraukite graikinius riešutus

    Mityba svarbi smegenų veiklai, nes nervų ląstelėms reikalingos riebalų rūgštys, vitaminai ir mikroelementai. Graikiniai riešutai dažnai minimi dėl palankios riebalų sudėties, įskaitant omega-3, taip pat antioksidantų.

    Specialistai paprastai rekomenduoja saiką, nes riešutai yra kaloringi, o nauda priklauso nuo bendro raciono. Dažnam žmogui praktiškas sprendimas yra nedidelė porcija kelis kartus per savaitę, derinant su daržovėmis, ankštiniais ir žuvimi.

    Jei atminties suprastėjimas atsirado staiga, trukdo kasdienybei ar lydimas kitų simptomų, verta pasitarti su gydytoju. Kartais priežastys būna susijusios su miegu, stresu, vaistais ar tam tikrų medžiagų trūkumu, todėl vien įpročių gali nepakakti.

  • Ne žali: mokslininkai atskleidė, kaip valgyti pomidorus, kad gautumėte daugiausia likopeno

    Pomidorai dažnai laikomi vienu naudingiausių daržovių pasirinkimų, tačiau jų vertė priklauso nuo paruošimo būdo. Pagrindinė pomidorų „žvaigždė“ yra likopenas – antioksidantas, siejamas su mažesne kai kurių lėtinių ligų rizika.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad likopenas gali būti susijęs su geresniais širdies ir kraujagyslių rodikliais bei palankesne medžiagų apykaita, o taip pat dažnai minimas kalbant apie prostatos sveikatą. Vis dėlto organizmas likopeną pasisavina ne vienodai, todėl svarbu ne tik ką valgome, bet ir kaip.

    Kas keičiasi pomidorus kaitinant?

    Žaliuose pomidoruose dalis likopeno yra tvirčiau „įkalinta“ augalų ląstelių struktūrose. Kaitinimas ar ilgesnis troškinimas ardo ląstelių sieneles ir padeda šį junginį paversti organizmui lengviau pasisavinama forma.

    Dėl to pomidorų sriuba, troškinys, padažas ar orkaitėje kepti pomidorai dažnai tampa praktiškesniu pasirinkimu tiems, kurie nori gauti daugiau likopeno. Be to, termiškai apdorotuose pomidorų produktuose likopeno biologinis prieinamumas paprastai būna didesnis nei žaliuose.

    Kodėl verta pridėti riebalų?

    Likopenas yra riebaluose tirpus junginys, todėl jo pasisavinimas pagerėja, kai pomidorai valgomi su riebalų šaltiniu. Praktikoje tai reiškia, kad pomidorų patiekalai su alyvuogių aliejumi, avokadu ar kitais riebalais gali būti efektyvesni.

    Jei pomidorai valgomi visiškai be riebalų, dalis likopeno gali tiesiog „praeiti“ virškinamąjį traktą neįsisavinta. Dėl to gaminant pomidorų sriubą ar padažą dažnai rekomenduojama naudoti bent šaukštą aliejaus arba kitą saikingą riebalų priedą.

    Ar konservuoti pomidorai blogesni?

    Konservuoti ar pasterizuoti pomidorai neretai vertinami atsargiai dėl galimai didesnio druskos kiekio, tačiau pats perdirbimo procesas turi ir privalumą. Kaitinimas, vykstantis gamybos metu, gali padidinti likopeno prieinamumą, todėl tokie produktai dažnai tampa ne prastesniu, o kartais ir patogesniu pasirinkimu.

    Renkantis konservuotus pomidorus ar pomidorų tyrę, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir rinktis produktus be pridėtinio cukraus, o jei aktualu druska, ieškoti mažiau sūdytų versijų. Tokiu būdu galima suderinti patogumą, skonį ir geresnį likopeno pasisavinimą.

    Jei tikslas yra kuo daugiau likopeno, dažniausiai rekomenduojami gerai sunokę raudoni pomidorai, taip pat mažiau vandeningos veislės. Pomidorus verta įtraukti reguliariai, derinant šviežius patiekalus su termiškai apdorotais, kad mityba būtų ir įvairi, ir naudinga.