CP v2

Tag: Mityba

  • Išbandė 3 triukus kale kokteiliui: vienas būdas kartumą nuėmė beveik akimirksniu

    Kale kokteiliai daugeliui atrodo kaip sveikatos garantas, tačiau dažnas nusivilia dėl ryškaus kartumo ir šiurkščios tekstūros. Išbandžius tris paprastus paruošimo būdus paaiškėjo, kad vienas žingsnis rezultatą pakeičia labiausiai.

    Pirmasis variantas buvo bazinis: žali kale lapai ir vanduo. Skonis išliko aitrus ir kartus, o net ir ilgiau plakant gėrimas liko pluoštinis, nevientisas ir sunkiai geriamas.

    Antrasis bandymas buvo su rūgštimi, dažniausiai tam pasirenkamos citrinos sultys. Rūgštumas kartumo visiškai nepanaikino, bet skonis tapo gaivesnis ir labiau subalansuotas, todėl kartumas jau nebedominavo.

    Aiškiu laimėtoju tapo trumpas blanširavimas: kale kelioms minutėms panardinamas į verdantį vandenį, o tada greitai atšaldomas. Po tokio paruošimo kartumas sumažėjo labiausiai, o tekstūra tapo pastebimai švelnesnė ir vientisesnė.

    Kodėl veikia blanširavimas?

    Kale priklauso bastutinių šeimai, kuriai būdingi aštresni, kartesni junginiai. Kai lapai smulkinami ar plakami, suaktyvėja reakcijos, dėl kurių susidaro intensyvesnio skonio sieros junginiai.

    Trumpas kaitinimas dalį šių procesų pristabdo, todėl vėliau plakant skonis būna švelnesnis. Kartu suminkštėja ląstelių sienelės, tad lapai lengviau susmulkinami ir gėrimas mažiau primena žalių skaidulų tyrę.

    Patogus trumpinys iš šaldiklio

    Praktinis niuansas tas, kad dalis pramoniniu būdu šaldytų lapinių daržovių prieš šaldymą būna trumpai apdorojamos karščiu. Dėl to šaldytas kale neretai tinka kokteiliams geriau nei šviežias, jei siekiate švelnesnio skonio.

    Jei blanširuoti nenorite, gali padėti ir rūgštesni vaisiai, pavyzdžiui, ananasai ar citrusai, nes jie subalansuoja kartumą. Vis dėlto, jeigu tikslas yra kuo mažiau kartus ir kuo vientisesnis kokteilis, efektyviausias sprendimas išlieka trumpas blanširavimas.

  • Kaip užsiauginti ilgus ir stiprius plaukus: trichologė paaiškino, kas dažniausiai stabdo ilgėjimą

    Kartais atrodo, kad plaukai neauga, nors naudojate brangias priemones ir reguliariai kerpatės galiukus. Trichologai aiškina, kad dažnai problema slypi ne augimo greityje, o tame, kad plaukai nespėja išlaikyti ilgio ir lūžinėja.

    Niujorke dirbanti sertifikuota trichologė Shab Caspara pabrėžia dvi dažnas priežastis, dėl kurių plaukai tarsi „įstringa“ ties tam tikru ilgiu. Tai nepakankamas maistinių medžiagų, ypač baltymų, kiekis ir organizmo uždegiminiai procesai, kuriuos gali stiprinti ilgalaikis stresas.

    „Tikslas dažnai nėra priversti plaukus augti greičiau, o padėti jiems ilgiau išlikti tvirtiems, kad jie galėtų išlaikyti ilgį“, – sakė trichologė Shab Caspara.

    Kas iš tiesų stabdo plaukų ilgėjimą?

    Specialistų teigimu, „neaugantys“ plaukai dažnai vis dar auga, tačiau plauko stiebas laikui bėgant silpnėja. Kai plaukai tampa plonesni ir trapesni, jie ima skilinėti, lūžinėti ir taip „suvalgo“ visą naujai užaugusį ilgį.

    Viena dažniausių kasdienių priežasčių yra agresyvus formavimas karščiu, dažnas šviesinimas ir cheminės procedūros. Tokie veiksniai didina plauko pažeidžiamumą, todėl net ir normaliai augantys plaukai realiai neilgėja.

    Mitybos dalis taip pat kritiškai svarbi, nes plauko struktūra tiesiogiai priklauso nuo pakankamo baltymų ir aminorūgščių kiekio. Jei racione jų trūksta, plaukas gali augti silpnesnis, o galiukai greičiau praranda vientisumą.

    Uždegimas ir stresas: nematoma grandis

    Trichologė išskiria ir uždegiminius procesus, kuriuos gali skatinti lėtinis stresas, padidėjęs kortizolio lygis, miego stoka ar uždegimą palaikanti mityba. Tokiais atvejais plaukai tampa jautresni, o slinkimas ar lūžinėjimas gali stiprėti bangomis.

    Praktikoje tai reiškia, kad vien šampūno pakeitimas retai duoda ilgalaikį rezultatą, jei nekeičiami įpročiai. Ilgesniam laikui svarbesnė tampa bendra savijauta, streso valdymas ir nuosekli plaukų priežiūros rutina.

    Ką daryti, kad plaukai augtų ir išlaikytų ilgį?

    Norint realiai užsiauginti ilgus plaukus, specialistai pirmiausia rekomenduoja mažinti karščio naudojimą ir vengti agresyvių cheminių procedūrų, kurios ardo plauko stiebą. Taip pat padeda švelnesnės šukavimo technikos ir apsauginės priemonės, ypač jei plaukai dažomi ar linkę skilinėti.

    Dar viena kryptis yra galvos odos būklė ir kraujotaka: masažas ar švelni stimuliacija gali padėti sukurti palankesnę aplinką augimui. Papildai ir vietinio poveikio priemonės gali būti svarstomi individualiai, tačiau jei plaukų būklė staiga pablogėjo, verta pasitarti su gydytoju ar trichologu ir įvertinti galimas sveikatos priežastis.

  • Gydytojai paaiškino, kodėl avižinė košė ryte veikia smegenis: energija laikosi ilgiau

    Gydytojai paaiškino, kodėl avižinė košė ryte veikia smegenis: energija laikosi ilgiau

    Rytas dažnai prasideda skubant, todėl daugelis griebia saldžią bandelę, batonėlį ar išgeria tik kavos. Tokie pasirinkimai greitai pakelia gliukozės kiekį kraujyje, bet energija neretai taip pat greitai išsenka. Dėl to gali atsirasti mieguistumas, dirglumas ir suprastėjusi koncentracija.

    Avižinė košė laikoma vienu patikimiausių pusryčių variantų, nes joje daug sudėtinių angliavandenių ir skaidulų. Tokia kombinacija padeda energijai išsiskirti tolygiau, o sotumas išlieka ilgiau. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie po saldžių pusryčių jau po valandos vėl jaučia alkį.

    Avižose esantys beta gliukanai, tirpios skaidulos, sulėtina skrandžio išsituštinimą ir angliavandenių pasisavinimą. Dėl to po valgio gliukozės ir insulino svyravimai gali būti mažesni. Mokslinėje literatūroje šis poveikis siejamas su stabilesne savijauta ir mažesniu užkandžiavimu dienos eigoje.

    Beta gliukanai svarbūs ne tik energijai: Europos maisto saugos institucijos vertinimu, pakankamas jų kiekis mityboje padeda palaikyti normalų cholesterolio kiekį kraujyje. Praktikoje dažniausiai minimas orientyras yra apie 3 gramai beta gliukanų per dieną, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo porcijos ir pasirinktų avižų.

    Patogus sprendimas yra vadinamoji naktinė avižinė košė, kai avižos iš vakaro užpilamos pienu, kefyru, natūraliu jogurtu ar augaliniu gėrimu ir paliekamos šaldytuve. Ryte belieka įdėti priedų, kurie padidina maistinę vertę. Toks būdas ypač tinka, kai rytais nėra laiko virti.

    Geresnei smegenų veiklai dažnai rekomenduojama košę papildyti uogomis, nes jos turi polifenolių, tiriamų dėl galimos naudos kraujagyslėms ir oksidaciniam stresui. Kasdieniam vartojimui pakanka saujos šviežių ar šaldytų uogų. Verta vengti stipriai saldintų pagardų, kurie košę paverčia desertu.

    Dar vienas dažnas priedas yra riešutai, ypač graikiniai, nes jie suteikia nesočiųjų riebalų, baltymų ir mineralų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad riešutai nėra stebuklinga priemonė atminčiai, o labiau mitybos kokybę gerinantis elementas. Dėl didelio kaloringumo dažniausiai pakanka nedidelės saujos.

    Kad pusryčiai būtų sotesni, verta pasirūpinti ir baltymais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, skyru ar kefyru. Baltymai padeda ilgiau išlikti sotiems ir mažina norą užkandžiauti. Tai ypač aktualu dirbantiems sėdimą darbą, kai alkis dažnai painiojamas su nuovargiu.

    Paprastas receptas: vakare sumaišykite avižas su natūraliu jogurtu arba pienu, įberkite chia ar maltų linų sėmenų ir padėkite į šaldytuvą. Ryte įdėkite uogų, kelis graikinius riešutus ir, jei norisi saldumo, rinkitės pusę banano vietoj gausaus medaus ar sirupo. Taip pusryčiai išlieka maistingi ir neperkrauti pridėtinio cukraus.

    Avižinė košė nepakeičia miego, judėjimo ar gydymo, tačiau gali būti vienas paprasčiausių kasdienių įpročių, padedančių palaikyti stabilią savijautą. Nuoseklus, skaidulomis ir baltymais praturtintas rytinis maistas dažnai tampa geru pagrindu produktyviai dienai. Svarbiausia yra reguliarumas ir subalansuotos porcijos.

  • Ekspertai įspėja: nuo 40-ies baltymų gali reikėti daugiau – štai kiek ir kodėl tai svarbu

    Baltymų poreikis su amžiumi gali didėti, o vien universali 0,8 gramo baltymų kilogramui kūno svorio norma ne visada atspindi vyresnio amžiaus žmonių realius poreikius. Mitybos specialistai pabrėžia, kad po 40 metų daliai žmonių verta peržiūrėti racioną, ypač jei mažėja fizinis aktyvumas ar silpnėja raumenys.

    Dažnai minima kryptis yra tokia: iki maždaug 40 metų gali pakakti 0,8 gramo kilogramui, vėliau rekomendacijos neretai keliamos iki 1–1,2 gramo kilogramui, o vyresniame amžiuje, pavyzdžiui, po 65 metų, kai kuriems prireikia ir daugiau. Tikslus kiekis priklauso nuo sveikatos būklės, aktyvumo, kūno sudėjimo ir to, ar žmogus siekia išlaikyti raumenų masę.

    Kodėl baltymai tampa svarbesni?

    Su amžiumi didėja sarkopenijos rizika, tai yra su amžiumi susijęs raumenų masės ir jėgos mažėjimas. Tyrimuose dažnai nurodoma, kad po 30 metų raumenų masė vidutiniškai mažėja apie 3–5 proc. per dešimtmetį, o procesas gali paspartėti, jei žmogus mažai juda arba nesurenka pakankamai baltymų.

    Raumenų nykimas svarbus ne tik dėl išvaizdos ar sportinės formos. Jis siejamas su didesne griuvimų rizika, lėtesniu atsistatymu po traumų, prastesne pusiausvyra, mažesne ištverme ir bendru silpnumu, todėl mityba ir jėgos pratimai tampa viena svarbiausių prevencijos priemonių.

    „Raumenų netekimas yra natūrali senėjimo dalis, bet tinkamas baltymų kiekis ir jėgos treniruotės gali reikšmingai sulėtinti šį procesą“, – teigia mitybos specialistai.

    Kiek baltymų tai būtų praktiškai?

    Pavyzdžiui, 72 kilogramus sveriančiam žmogui 0,8 gramo kilogramui reikštų apie 58 gramus baltymų per dieną. Jei tikslas būtų 1–1,2 gramo kilogramui, dienos norma sudarytų maždaug 72–86 gramus.

    Svarbu ne tik bendras kiekis, bet ir pasiskirstymas per dieną, nes vyresniame amžiuje raumenų baltymų sintezė gali būti mažiau efektyvi. Dėl to dažnai rekomenduojama baltymus paskirstyti per kelis valgymus, o ne sukaupti vien vakarienei.

    Kokie produktai padeda surinkti normą?

    Praktiškai baltymų kiekį galima padidinti paprastais pasirinkimais. Pavyzdžiui, papildoma porcija graikiško jogurto, ankštinių ar tofu, keli kiaušiniai ar didesnė varškės porcija dažnai padeda priartėti prie tikslo be drastiškų dietos pokyčių.

    Gyvūninės kilmės baltymai laikomi visaverčiais, nes turi visas nepakeičiamąsias aminorūgštis. Augaliniai šaltiniai taip pat vertingi, nes kartu suteikia daugiau skaidulų ir įvairių mikroelementų, todėl subalansuotas derinimas dažnai laikomas geriausia strategija.

    Jei žmogus serga inkstų ligomis, turi kitų lėtinių būklių ar vartoja specifinius vaistus, baltymų didinimą reikėtų aptarti su gydytoju ar dietologu. Taip pat svarbu nepamiršti, kad raumenų išlaikymui vien baltymų neužtenka, didelę reikšmę turi reguliarūs jėgos pratimai ir pakankamas bendras energijos kiekis.

  • Nuovargis ir plaukų slinkimas? Gydytojai įspėja: taip krenta feritinas – ką valgyti

    Nuovargis ir plaukų slinkimas? Gydytojai įspėja: taip krenta feritinas – ką valgyti

    Kas yra feritinas ir kodėl svarbu

    Feritinas yra baltymas, kaupiantis geležį organizme ir rodantis geležies atsargas. Kai feritino mažai, organizmui tampa sunkiau palaikyti normalią raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, todėl silpnumas gali atsirasti net tada, kai hemoglobinas dar būna normos ribose.

    Gydytojai pabrėžia, kad feritino tyrimas dažnai padeda anksčiau pastebėti artėjančią geležies stoką. Dėl to, jaučiant užsitęsusį nuovargį ar sumažėjusį darbingumą, verta įvertinti ne tik hemoglobiną, bet ir geležies atsargų rodiklius.

    Požymiai ir dažniausios priežastys

    Mažas feritinas neretai siejamas su nuolatiniu nuovargiu, silpnumu, prastesne koncentracija, galvos skausmais ar svaigimu. Kai kuriems žmonėms ryškėja plaukų slinkimas, lūžinėjantys nagai, odos blyškumas, šalčio pojūtis ar dusulys fizinio krūvio metu.

    Dažniausia priežastis yra geležies stoka dėl nepakankamo jos suvartojimo su maistu arba padidėjusių netekčių. Tai gali būti susiję su gausiomis mėnesinėmis, nėštumu, augimu paauglystėje, dažnu kraujo donoryste ar pasikartojančiu kraujavimu virškinamajame trakte.

    Feritinas gali mažėti ir dėl prastesnio geležies pasisavinimo, pavyzdžiui, sergant celiakija ar uždegiminėmis žarnyno ligomis. Specialistai primena, kad vien iš simptomų tiksliai nustatyti priežasties neįmanoma, todėl svarbus gydytojo įvertinimas ir tyrimai.

    Ką valgyti, kad geležies atsargos augtų

    Feritinui didinti svarbu ne tik geležies kiekis, bet ir jos forma. Geriausiai pasisavinama heminė geležis, esanti gyvūninės kilmės produktuose, o neheminė geležis iš augalinių šaltinių pasisavinama prasčiau.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama reguliariai įtraukti liesą raudoną mėsą, paukštieną, žuvį, kiaušinius, o taip pat kepenis, jei nėra medicininių apribojimų. Augalinių šaltinių dalį gali sudaryti ankštiniai, pilno grūdo produktai, riešutai, sėklos ir žalialapės daržovės.

    Geležies pasisavinimą reikšmingai didina vitaminas C, todėl prie geležies turinčio patiekalo verta derinti paprikas, brokolius, citrusinius vaisius, uogas ar raugintas daržoves. Tuo pačiu verta prisiminti, kad kava ir arbata, vartojamos kartu su maistu, gali mažinti geležies įsisavinimą, todėl jas geriau gerti kitu metu.

    Kitas dažnas „spąstas“ yra didesni kalcio kiekiai tuo pačiu valgymu, pavyzdžiui, pieno produktai kartu su geležies turtingu patiekalu. Dėl to kai kuriems žmonėms patogiau pieno produktus vartoti atskirai, o geležies turtingus patiekalus planuoti kitu dienos metu.

    „Jei nuovargis tęsiasi savaites, o plaukų slinkimas ar dusulys didėja, nereikėtų diagnozuoti savęs vien pagal interneto patarimus“, – sako gydytojai.

    Jeigu feritinas žemas, vien dieta ne visada būna pakankama, ypač kai trūkumas ryškus arba yra nuolatinė netekčių priežastis. Tokiais atvejais sprendimą dėl geležies papildų, jų dozės, vartojimo trukmės ir kontrolinių tyrimų turėtų priimti gydytojas.

  • Vasarą persistengiame su skaidulomis: ekspertai įspėja, kada labiausiai nukenčia žarnynas

    Vasarą persistengiame su skaidulomis: ekspertai įspėja, kada labiausiai nukenčia žarnynas

    Maistinės skaidulos seniai laikomos vienu svarbiausių sveikos mitybos ramsčių, tačiau vasarą jų lengva padauginti net to nepastebint. Daugiau šviežių daržovių, vaisių, uogų ir pilno grūdo produktų kai kuriems žmonėms baigiasi ne lengvumu, o žarnyno dirginimu.

    Skaidulos padeda reguliuoti tuštinimąsi, lėtina angliavandenių pasisavinimą ir gali prisidėti prie stabilesnio gliukozės lygio po valgio. Jos taip pat siejamos su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o sotumo jausmas dažnai palengvina svorio kontrolę.

    Vis dėlto per didelis skaidulų kiekis gali išprovokuoti pilvo skausmus ir spazmus, ypač jei mityba pakeičiama staiga. Tuomet vietoj gero virškinimo gali atsirasti vidurių užkietėjimas arba, priešingai, viduriavimas.

    Dažniausias signalas, kad skaidulų per daug, yra pilvo pūtimas ir dujų kaupimasis. Taip nutinka todėl, kad dalis skaidulų storojoje žarnoje yra fermentuojamos, o šio proceso metu išsiskiria dujos ir kiti junginiai, galintys sukelti nemalonius pojūčius.

    Svarbu atskirti skaidulų tipus: tirpios skaidulos, randamos, pavyzdžiui, avižose, ankštiniuose ir kai kuriuose vaisiuose, dažnai toleruojamos lengviau. Netirpios skaidulos, kurių gausu kviečių sėlenose ir dalyje daržovių, kai kuriems žmonėms gali labiau dirginti virškinamąjį traktą.

    Specialistai dažnai mini, kad suaugusiesiems įprastai rekomenduojama apie 20–40 gramų skaidulų per parą, tačiau poreikis priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės ir įprastos mitybos. Problemos dažniau pasireiškia tada, kai skaidulų kiekis didinamas greitai, nepakankamai geriant skysčių.

    Perteklinės skaidulos taip pat gali mažinti kai kurių mineralų pasisavinimą, ypač jei mityba vienpusiška. Dažniausiai minimi geležies, cinko ir kalcio pasisavinimo trikdžiai, todėl subalansuota mityba ir produktų įvairovė čia tampa esminiai.

    Jei įtariate, kad skaidulų jūsų racione per daug, pirmas žingsnis dažniausiai yra atsisakyti skaidulų papildų ir itin skaidulomis praturtintų produktų. Taip pat verta didinti skaidulų kiekį palaipsniui, kasdien išgerti daugiau vandens ir nepamiršti lengvos fizinės veiklos, pavyzdžiui, pasivaikščiojimo.

    Jeigu pilvo skausmai, pūtimas ar tuštinimosi sutrikimai kartojasi, trunka ilgiau arba stiprėja, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Nuolatiniai simptomai gali būti susiję ne tik su skaidulų pertekliumi, bet ir su individualiu netoleravimu ar virškinamojo trakto ligomis.

  • Mėtos ar pernykštės bulvės: mitybos specialistai paaiškino, kurios iš tiesų naudingesnės

    Mėtos ar pernykštės bulvės: mitybos specialistai paaiškino, kurios iš tiesų naudingesnės

    Parduotuvėse ir turguose prasidėjus sezonui greta pernykščių bulvių vis dažniau atsiranda ir ankstyvųjų, vadinamųjų jaunų. Daugeliui kyla tas pats klausimas: kurias rinktis kasdieniam stalui, jei svarbu ne tik skonis, bet ir nauda sveikatai?

    Bulvės išlieka vienu populiariausių daržovių pasirinkimų, nes suteikia sotumo ir yra universalios virtuvėje. Jose gausu krakmolo, taip pat yra kalio, vitamino B6, skaidulų, o jų maistinė vertė labai priklauso nuo veislės, laikymo ir paruošimo būdo.

    Skonis ir panaudojimas virtuvėje

    Jaunos bulvės atpažįstamos iš labai plonos, lengvai nusitrinančios odelės, todėl dažnai jas pakanka tik gerai nuplauti. Jos paprastai būna tvirtesnės, švelnesnio, kiek saldesnio skonio, o verdant dažniau išlaiko formą.

    Pernykštės bulvės turi storesnę odą ir labiau miltingą struktūrą, todėl po virimo neretai tampa birios. Dėl šios savybės jos patogesnės bulvių košei, blynams, cepelinams ar tešliniams patiekalams, kur svarbi krakmolo gausa.

    Kurių bulvių sudėtis palankesnė?

    Jaunose bulvėse dažnai būna daugiau vitamino C, nes šis vitaminas laikant palaipsniui mažėja. Dėl to sezono pradžioje jos gali būti patrauklesnis pasirinkimas tiems, kas nori daugiau vitaminų iš šviežio derliaus.

    Kartu svarbu žinoti, kad bulvių nauda neapsiriboja vien vitaminais, o didžiausią skirtumą neretai lemia gaminimas. Virtos su odele bulvės paprastai išlaiko daugiau maistinių medžiagų nei nuluptos, o atvėsintos virtos bulvės turi daugiau atspariojo krakmolo, kuris gali būti palankesnis žarnyno mikrobiotai.

    Ką verta prisiminti perkant ir laikant?

    Jaunos bulvės paprastai prasčiau laikosi, todėl jas geriausia suvartoti greičiau ir laikyti vėsiai, tamsiai, bet ne drėgnoje aplinkoje. Pernykštės bulvės sandėliavimui pritaikytos geriau, tačiau ilgai laikant jos gali pradėti dygti ar žaliuoti.

    Žaliuojančių bulvių ir jų dalių valgyti nerekomenduojama, nes jose gali būti daugiau glikoalkaloidų, įskaitant solaniną. Perkant verta rinktis tvirtas, nepažeistas, be ryškių žalių plotų bulves, o namuose nelaikyti jų šviesoje.

    Apibendrinant, jaunos bulvės dažnai laimi dėl šviežumo ir didesnio vitamino C kiekio, o pernykštės išlieka praktiškesnės tam tikriems patiekalams. Sveikiausias pasirinkimas dažniausiai yra tas, kuris derinamas su tinkamu paruošimu, saikingomis porcijomis ir kuo mažiau riebalų turinčiais priedais.

  • Be mėsos ir vis tiek sotus: baltymai, be kurių kūnas silpsta – kur jų ieškoti kasdien

    Be mėsos ir vis tiek sotus: baltymai, be kurių kūnas silpsta – kur jų ieškoti kasdien

    Baltymai yra viena svarbiausių maistinių medžiagų: jie reikalingi raumenims, organams, hormonams, fermentams ir imuninei sistemai. Nors dažnai apie baltymus kalbama sportuojant, jų pakankamas kiekis aktualus kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar fizinio aktyvumo.

    Specialistai pabrėžia, kad baltymai dalyvauja audinių atsinaujinime, žaizdų gijime ir padeda palaikyti sotumą po valgio. Kai baltymų racione trūksta, gali būti sunkiau atsistatyti po ligų ar krūvio, o ilgainiui didėja raumenų masės mažėjimo rizika, ypač vyresniame amžiuje.

    Kam organizmui reikalingi baltymai?

    Baltymų „statybinės plytos“ yra aminorūgštys, iš kurių organizmas kuria ir atnaujina audinius. Dalis aminorūgščių yra nepakeičiamos, todėl jas būtina gauti su maistu.

    Baltymai taip pat svarbūs hormonų ir fermentų veiklai, deguonies pernašai, taip pat sklandžiai imuninės sistemos funkcijai. Dėl to vien sportininkų tema tai nėra, baltymai turi būti planuojami kasdienėje mityboje.

    Kur rasti visaverčių baltymų?

    Gyvūninės kilmės produktai dažnai vadinami visaverčiais baltymais, nes paprastai turi visas nepakeičiamas aminorūgštis tinkamomis proporcijomis. Jų šaltiniai yra kiaušiniai, žuvis, mėsa ir pieno produktai.

    Tačiau ir augalinė mityba gali užtikrinti gerą baltymų kokybę, jei pasirenkami tinkami produktai. Iš augalinių šaltinių ypač išsiskiria soja ir bolivinė balanda, nes jų baltymų aminorūgščių sudėtis laikoma artima visavertei.

    Augaliniai šaltiniai ir derinimo principas

    Daugelis ankštinių kultūrų, grūdų, riešutų ir sėklų turi baltymų, tačiau jų aminorūgščių profilis gali būti ne toks pilnas kaip gyvūninių produktų. Tai nereiškia, kad augaliniai baltymai yra prastesni, tiesiog svarbus įvairovės principas.

    Praktiškai tai reiškia, kad verta derinti skirtingus šaltinius per dieną, pavyzdžiui, ankštines kultūras su grūdais. Baltymų gausu pupelėse, žirniuose, lęšiuose ir avinžirniuose, taip pat avižose, kviečiuose, įvairiose kruopose bei sėlenose.

    Papildomu pasirinkimu gali būti riešutai ir sėklos, pavyzdžiui, migdolai, žemės riešutai, moliūgų sėklos, saulėgrąžos ar sezamas. Jie praverčia, kai norisi greitesnio užkandžio arba reikia praturtinti košes, salotas ar jogurtą.

    Jei siekiate didesnio sotumo, patogu kiekviename pagrindiniame valgyme turėti aiškų baltymų šaltinį ir nepamiršti skaidulų. Toks derinys dažnai padeda stabiliau jaustis dienos eigoje ir paprasčiau planuoti subalansuotą racioną.

  • Visi perka nugarinę ir sprandinę, bet šis veršienos gabalas pilnas kolageno: kaip paruošti

    Dažniausiai pirkėjai griebiasi nugarinės ar sprandinės, tačiau vis daugiau virtuvės entuziastų atranda veršienos krūtinėlę. Tai apatinė krūtinės ląstos dalis, kuri vertinama dėl ryškaus skonio ir audinių, ilgai troškinant virstančių švelnia, sultinga tekstūra. Tiesa, šis gabalas reikalauja daugiau laiko, todėl neretai lieka nepelnytai nuošalyje.

    Veršiena paprastai kainuoja daugiau nei kiauliena ar paukštiena, nes gaunama iš jaunesnių gyvulių, jos pasiūla mažesnė, o mėsa būna švelnesnės struktūros. Krūtinėlėje yra daugiau jungiamojo audinio, todėl greitas kepimas dažnai nuvilia, tačiau lėtas gaminimas atskleidžia tikrąsias šio gabalo stiprybes. Dėl ilgesnio paruošimo laiko tai atsispindi ir viešojo maitinimo kainodaroje.

    Šioje mėsoje gausu kolageno, kuris ilgai kaitinant suyra į želatiną ir suteikia patiekalams aksominį tirštumą bei sultingumą. Kolagenas mityboje siejamas su aminorūgštimis, tokiomis kaip glicinas ir prolinas, kurios yra baltymų sudedamosios dalys. Būtent todėl sultiniai ir troškiniai iš kolageno turtingų dalių dažnai būna sodresni ir malonesnės tekstūros.

    Veršienos krūtinėlė taip pat yra baltymų šaltinis, o joje esanti vitaminas B12 svarbus nervų sistemos veiklai ir normaliai kraujodarai. Mėsoje randama ir heminės geležies, kuri įprastai pasisavinama efektyviau nei augalinės kilmės geležis. Be to, intraraumeniniai riebalai padeda išlaikyti aromatą ir suteikia patiekalui sotumo.

    Kaip paruošti, kad netaptų kieta?

    Geriausias kelias yra laikas ir saikinga temperatūra. Pirmiausia mėsą verta trumpai apskrudinti gerai įkaitintoje keptuvėje, kad susidarytų rusva pluta ir sustiprėtų skonis. Tuomet ją tinka kepti maždaug 160–170 laipsnių temperatūroje arba troškinti uždengtame inde ant mažos ugnies bent 1,5–2 valandas.

    Gaminant pravartu vis papildyti skysčio, kad mėsa neprarastų drėgmės. Tam tinka sultinys arba troškinimo metu susidarančios mėsos sultys, o norint sodresnio skonio kai kurie renkasi ir vyną, tačiau svarbiausia neperdžiovinti. Per aukšta temperatūra ir per trumpas laikas dažniausiai lemia, kad jungiamasis audinys nespėja suminkštėti.

    Iškepus ar ištroškinus mėsai verta leisti pailsėti apie 10–15 minučių, o pjaustyti rekomenduojama skersai raumenų skaidulų. Taip gabalėliai bus trapesni ir malonesni valgyti. Kantrybės reikalaujantis gabalas atsilygina sodriu skoniu, kurio dažnai pritrūksta liesesnėse, greitai paruošiamose dalyse.

  • Geresnis miegas be papildų: suvalgykite šį vaisių vakare – mokslas paaiškina, kodėl veikia

    Vyšnios dažnai minimos kaip vienas iš nedaugelio vaisių, galinčių natūraliai padėti greičiau užmigti ir pagerinti miego kokybę. Priežastis paprasta: jose randama melatonino ir kitų biologiškai aktyvių junginių, kurie siejami su paros ritmo reguliavimu.

    Tyrimuose dažniausiai vertinamas ne tik pats vaisius, bet ir rūgščiųjų vyšnių sultys, kurios kai kuriais atvejais buvo siejamos su ilgesne miego trukme ir geresniais subjektyviais miego rodikliais. Vis dėlto efektas nėra stebuklingas, o geriausiai jis pasireiškia tada, kai kartu laikomasi miego higienos.

    Kas vyšniose svarbiausia?

    Vyšnios yra natūralus melatonino šaltinis, o šis hormonas organizme padeda „įjungti“ miego režimą. Dėl to nedidelė porcija vakare kai kuriems žmonėms gali palengvinti užmigimą, ypač jei miego režimas būna išsiderinęs.

    Kitas svarbus veiksnys yra antocianinai ir kiti antioksidantai, kurie siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir uždegiminėmis reakcijomis. Ilgalaikis stresas, įtampa ir uždegimas gali bloginti poilsio kokybę, todėl mitybos pasirinkimai čia tampa reikšmingi.

    Be to, vyšnios suteikia vitamino C, kalio ir skaidulų, kurios prisideda prie bendros savijautos. Kalis svarbus raumenų ir nervų sistemai, o tai ypač aktualu naktinei organizmo regeneracijai.

    Kaip valgyti, kad būtų paprasta?

    Praktiškiausias variantas – suvalgyti saują šviežių, nuplautų ir be kauliukų vyšnių 1–2 valandos prieš miegą. Tai gali tapti lengvu užkandžiu vietoj saldumynų, kurie neretai trikdo miegą dėl didesnių cukraus šuolių.

    Jei šviežių vaisių nėra, daliai žmonių tinka ir nesaldintos rūgščiųjų vyšnių sultys, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį. Produktuose su pridėtiniu cukrumi poveikis gali būti priešingas, ypač jei vakare padidėja bendras kalorijų kiekis.

    Vyšnios taip pat tinka į natūralų jogurtą, varškę ar avižinę košę, tačiau vėlyvą vakarą geriau rinktis mažesnes porcijas. Per didelis maisto kiekis prieš miegą gali apsunkinti virškinimą ir trukdyti užmigti net tada, kai produktas laikomas „sveiku“.

    Kada reikėtų atsargumo?

    Nors vyšnios yra maistingos, jos turi natūralių cukrų, todėl jautresniems žmonėms didesnės porcijos gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Jei virškinimas jautrus, verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą.

    Taip pat svarbu nebandyti kramtyti kauliukų ir visuomet kruopščiai nuplauti vaisius. O jei miego problemos tęsiasi ilgiau, jas lydi knarkimas, dusulys ar nuolatinis mieguistumas dieną, vien mitybos pakeitimų gali nepakakti ir verta pasitarti su gydytoju.