Tag: Mityba

  • Pomidorai gali padėti širdžiai: vienas paruošimo būdas smarkiai padidina likopeno įsisavinimą

    Pomidorai gali padėti širdžiai: vienas paruošimo būdas smarkiai padidina likopeno įsisavinimą

    Pomidorai dažnai laikomi lengvu, mažai kalorijų turinčiu pasirinkimu, nes didžiąją jų dalį sudaro vanduo. Vis dėlto jų vertė neapsiriboja tik skoniu: pomidorai suteikia vitamino C, folatų ir kalio, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei bei raumenų, įskaitant širdies raumenį, funkcijai.

    Ryškiausias pomidorų „vizitinis“ elementas yra likopenas – natūralus karotenoidas, suteikiantis vaisiui raudoną spalvą. Likopenas priskiriamas antioksidantams, todėl siejamas su organizmo apsauga nuo oksidacinio streso, kuris laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie lėtinių ligų vystymosi.

    Širdies ir kraujagyslių ligų prevencijoje svarbiausia yra visuma: mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, rūkymas, stresas ir genetika. Pomidorai nėra vaistas, tačiau gali būti naudinga kasdienės mitybos dalis, ypač jei jie padeda didinti daržovių kiekį lėkštėje.

    Kas pasikeičia pomidorą pašildžius?

    Nors daliai daržovių labiausiai vertinama žalia forma, su likopenu situacija kitokia. Tyrimai rodo, kad susmulkinimas ir kaitinimas gali pakeisti likopeno struktūrą taip, kad jis organizmui tampa lengviau pasisavinamas.

    Dėl to daugiau biologiškai prieinamo likopeno dažniau siejama ne su šviežiais pomidorais, o su termiškai apdorotais produktais. Praktikoje tai gali būti pomidorų tyrė, passata, pomidorai savo sultyse, naminiai padažai ar troškiniuose naudojami pomidorų pagrindo produktai.

    Įsisavinimą dar gali pagerinti nedidelis riebalų kiekis, nes karotenoidai yra tirpūs riebaluose. Todėl pomidorų padažas su šlakeliu alyvuogių aliejaus dažnai laikomas palankesniu deriniu nei visiškai neriebus, nors galutinį pasirinkimą lemia bendras dienos racionas.

    Kodėl verta valgyti ir žalius?

    Vis dėlto atsisakyti šviežių pomidorų nereikėtų. Žali pomidorai suteikia vitamino C, kurio dalis gali sumažėti ilgiau kaitinant, taip pat prisideda prie bendro skaidulų ir įvairių mikroelementų kiekio mityboje.

    Praktiškiausia strategija – pomidorus valgyti įvairiomis formomis: šviežius salotose ar sumuštiniuose, o termiškai apdorotus padažuose, sriubose, troškiniuose. Taip galima pasinaudoti skirtingų maistinių medžiagų privalumais.

    Renkantis perdirbtus produktus – vienas svarbus niuansas

    Pomidoro koncentratas gaminamas dalį vandens išgarinant, todėl skonis tampa intensyvesnis, o medžiagos – labiau koncentruotos. Tai gali būti patogus priedas sriuboms ar padažams, tačiau perdirbtuose gaminiuose svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį.

    Geresnis pasirinkimas paprastai yra produktai, kurių sudėtyje vyrauja pomidorai ir nėra perteklinio druskos ar cukraus kiekio. Žmonėms, kuriems rekomenduojama riboti natrį, vertėtų rinktis variantus be pridėtinės druskos arba gaminti namuose.

    Reikia prisiminti ir tai, kad pomidorai tinka ne visiems. Dėl rūgštingumo kai kuriems jie gali sustiprinti rėmenį ar refliukso simptomus, o diskomfortą neretai dar labiau padidina aštrūs prieskoniai ar riebūs padažai.

    Apibendrinant, pomidorai gali prisidėti prie širdžiai palankesnės mitybos, ypač kai jie padeda didinti daržovių vartojimą. O jei tikslas – daugiau likopeno, dažnai naudingiau rinktis termiškai apdorotus pomidorų produktus ir nepamiršti saiko bei viso raciono kokybės.

  • Ne brokoliai: saujelė šių daigų gali turėti iki 100 kartų daugiau vertingų medžiagų

    Brokolių daigai vis dažniau vadinami vienu praktiškiausių būdų praturtinti kasdienę mitybą. Juose aptinkama kalcio ir geležies, taip pat nemažai vitamino C, folio rūgšties ir kitų mikroelementų, todėl užtenka nedidelės saujos, kad patiekalas taptų maistingesnis.

    Didžiausias brokolių daigų išskirtinumas siejamas su gliukorafaninu, iš kurio organizme susidaro sulforafanas. Tyrimuose nurodoma, kad daigai gali turėti nuo 10 iki net 100 kartų daugiau gliukorafanino nei subrendę brokoliai, todėl būtent daigai dažnai minimi kaip ypač koncentruotas šios grupės junginių šaltinis.

    Sulforafanas mokslo literatūroje dažniausiai aptariamas dėl antioksidacinių savybių ir galimo vaidmens mažinant uždegiminius procesus. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistas, o sveikatai didžiausią įtaką daro bendras mitybos ir gyvenimo būdo paveikslas.

    Palyginimui, subrendę brokoliai paprastai turi daugiau maistinių skaidulų, kurios svarbios virškinimui ir sotumui, taip pat dažnai išskiriamas didesnis vitamino K kiekis. Dėl to praktinis patarimas paprastas: mityboje verta rasti vietos ir brokoliams, ir jų daigams, nes jų maistinė sudėtis papildo viena kitą.

    Daigus rekomenduojama valgyti termiškai neapdorotus, nes kaitinant dalis biologiškai aktyvių medžiagų gali mažėti. Patogiausia juos berti ant sumuštinių, dėti į salotas ar įmaišyti į varškės užtepėlę, o norint švelnesnio skonio galima derinti su jogurtiniu padažu ar avokadu.

    Renkantis daigus svarbu atkreipti dėmesį į higieną ir laikymo sąlygas, nes daiginti produktai yra jautresni mikrobiologinei taršai. Jei daigus auginate namuose, pravartu naudoti švarius indus, reguliariai perplauti sėklas ir laikyti juos šaldytuve, kai tik pasiekia norimą dydį.

  • Lenkia uogienes? Daugelis pamiršo aroniją – „juodasis auksas“ sveikatai ir kraujagyslėms

    Nors Lenkija yra viena didžiausių aronijų augintojų ir eksportuotojų pasaulyje, šios uogos ant kasdienio stalo vis dar pasirodo retai. Aronia dažnai atbaido dėl aitroko, sutraukiančio skonio, tačiau mitybos specialistai ją vertina dėl itin gausaus natūralių antioksidantų kiekio. Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie uogas kaip funkcionalų maistą, o aronija šiame kontekste vėl grįžta į dėmesio centrą.

    Tamsiai violetinę spalvą aronijai suteikia antocianinai, priklausantys polifenoliams. Būtent polifenolių grupės junginiai siejami su mažesne oksidacinio streso žala, kuri laikoma vienu iš veiksnių, prisidedančių prie širdies ir kraujagyslių ligų bei kitų lėtinių susirgimų rizikos. Aronijose taip pat aptinkama nemažai taninų, dėl kurių uogos ir yra tokios sutraukiančios.

    Aronija dažnai lyginama su mėlynėmis, nes abi uogos turi daug antocianinų, tačiau aronijų skonis intensyvesnis, o polifenolių spektras gali būti labai platus. Tyrimuose analizuojama, kad aronijų vartojimas gali turėti teigiamos įtakos kraujospūdžio rodikliams, lipidų apykaitai ir uždegiminiams procesams, tačiau poveikis priklauso nuo kiekio, bendros mitybos ir individualios sveikatos būklės. Specialistai pabrėžia, kad uogos nėra vaistas, o viena iš sveikos mitybos dalių.

    Jei šviežios aronijos atrodo per aitrios, skonį galima sušvelninti paprastu būdu. Uogas verta palaikyti šaldiklyje bent 24–48 valandas, nes šaltis sumažina kartumą ir padeda išryškinti natūralų saldumą. Tai vienas dažniausiai rekomenduojamų triukų, norint, kad aronijos labiau patiktų ir vaikams.

    Iš aronijų dažnai spaudžiamos sultys, verdami sirupai ar gaminamos uogienės, o skoniui suapvalinti jos maišomos su saldesniais vaisiais, pavyzdžiui, obuoliais ar kriaušėmis. Taip pat aronijos tinka padažams prie mėsos, varškės desertams ar košėms, o džiovintos uogos gali būti naudojamos kaip užkandis arba užpilams. Renkantis perdirbtus produktus verta atkreipti dėmesį į pridėtinio cukraus kiekį, nes būtent jis dažniausiai ir paverčia sveikesnį pasirinkimą kaloringu desertu.

    Ši informacija yra pažintinė ir nepakeičia gydytojo ar vaistininko konsultacijos. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar planuojate reikšmingai keisti mitybą, sprendimus saugiausia aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Graikės į kavą deda šį šaukštelį: gėrimas tampa kremiškas ir ilgiau numalšina alkį

    Graikės į kavą deda šį šaukštelį: gėrimas tampa kremiškas ir ilgiau numalšina alkį

    Tahini, arba sezamų pasta, jau šimtmečius naudojama Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regiono virtuvėse, o Graikijoje ji ypač dažna padažuose, desertuose ir chalvoje. Pastaruoju metu ši pasta vis dažniau maišoma ir į kavą, nes suteikia gėrimui ryškesnį skonį bei aksominę tekstūrą.

    Iš pirmo žvilgsnio kavos ir sezamų derinys gali stebinti, tačiau skonio prasme jis gana logiškas. Tahini švelniai subalansuoja espresso kartumą, o natūralūs riebalai suteikia kremiškumo, todėl gėrimas tampa mažiau aitrus net ir be saldžių sirupų.

    Tahini gaminama sumalus sezamų sėklas, todėl tai koncentruotas produktas, kuriame gausu nesočiųjų riebalų, baltymų ir skaidulų. Sezamai taip pat yra vertinami kaip magnio ir kalcio šaltinis, o jų sudėtyje esantys antioksidantai, įskaitant vitaminą E, padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Kavos su tahini sotumas dažniausiai siejamas su tuo, kad riebalų, baltymų ir skaidulų derinys lėtina virškinimą ir gali padėti ilgiau išlaikyti stabilų alkio jausmą. Tai ypač aktualu tiems, kurie ryte išgeria kavos, o pusryčius atideda vėlesniam laikui ir nori išvengti atsitiktinių užkandžių.

    Vis dėlto svarbu suprasti, kad vienas gėrimas nėra riebalų deginimo sprendimas ir nepakeičia subalansuotos mitybos. Didžiausia nauda dažniausiai pasiekiama tada, kai kava su tahini pakeičia įprastą kavą su daug cukraus, saldžiais priedais ar plakta grietinėle.

    Sezamuose yra lignanų ir fitosterolių, kurie tiriami dėl galimo palankaus poveikio kraujo lipidų rodikliams ir širdies bei kraujagyslių sistemai. Nors atskirų medžiagų poveikis priklauso nuo bendro raciono, sezamų produktai dažnai minimi kaip viena iš mitybos krypčių, padedančių rinktis daugiau nesočiųjų riebalų.

    Paruošti kavą su tahini paprasta: išsivirkite stiprią kavą, o tuomet arbatinį šaukštelį tahini pirmiausia išmaišykite su nedideliu kiekiu karštos kavos, kad pasta suskystėtų. Tada supilkite likusią kavą ir gerai išplakite, o dar švelnesniam rezultatui galima panaudoti pieno plakiklį ar plaktuvą.

    Skoniui tinka cinamonas, kardamonas ar vanilė, o jei norisi švelnesnio gėrimo, galima įpilti šiek tiek pieno arba nesaldinto augalinio gėrimo. Saldinti verta saikingai, nes pati tahini yra kaloringa, todėl vienai kavai paprastai pakanka vieno šaukštelio.

    Renkantis tahini parduotuvėje verta perskaityti sudėtį: geriausia, kai joje yra tik malti sezamai, be pridėtinio cukraus ar kitų tirštiklių. Ant paviršiaus susikaupęs aliejaus sluoksnis yra natūralus, tad prieš naudojimą pastą reikia gerai išmaišyti.

    Taip pat svarbu įvertinti individualius sveikatos aspektus. Sezamas yra vienas iš dažnesnių maisto alergenų, todėl alergiškiems žmonėms tokio priedo reikėtų vengti, o turintiems specifinių mitybos ar virškinimo problemų verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Daugiau vitamino A nei dauguma mėsos ir daržovių: šis produktas stiprina imunitetą ir kraują

    Jautienos kepenėlės daugelį metų buvo laikomos paprastu, nebrangiu patiekalu, tačiau mitybos požiūriu tai vienas tankiausių maistinių produktų. Jose itin gausu vitamino A, taip pat B grupės vitaminų, geležies ir kitų mikroelementų, svarbių imuninei sistemai, regėjimui ir kraujodarai.

    Maistinė vertė išsiskiria tuo, kad kepenėlės suteikia daug baltymų, o kalorijų kiekis išlieka palyginti nedidelis. Jos taip pat yra reikšmingas vario ir seleno šaltinis, o šie mikroelementai prisideda prie antioksidacinės apsaugos ir normalaus energijos apykaitos proceso.

    Nemažai žmonių kepenėles renkasi dėl geležies, kuri svarbi hemoglobino gamybai ir mažesnei mažakraujystės rizikai. Tai ypač aktualu moterims, kurioms dėl menstruacijų dažniau pasitaiko geležies stokos, tačiau mitybos korekcijos visada turėtų būti derinamos su individualiais poreikiais ir, jei reikia, tyrimais.

    Kita svarbi detalė yra tai, kad kepenėlėse nėra skaidulų, todėl patiekalas turėtų būti subalansuojamas daržovėmis ir sudėtiniais angliavandeniais. Praktiškai tai reiškia, kad prie kepenėlių verta patiekti šviežių daržovių salotų ir, pavyzdžiui, grikių ar kitų kruopų, kad pietūs būtų sotesni ir palankesni virškinimui.

    Kepant ar troškinant svarbiausia neperkepti, nes tuomet kepenėlės greitai tampa sausos ir kietos. Dažnas sprendimas yra trumpas kepimas keptuvėje su svogūnais, o po to kelių minučių „poilsis“, kad sultys tolygiau pasiskirstytų ir kąsniai išliktų minkšti.

    Jei norisi švelnesnio skonio, prieš gaminimą kepenėles galima pamirkyti piene ar fermentuotame pieno gėrime, pavyzdžiui, pasukose. Tai padeda sumažinti kartumą ir suteikia minkštesnę tekstūrą, tačiau ne mažiau svarbu kruopščiai nuvalyti plėveles ir latakėlius, kurie dažnai lemia nemalonų poskonį.

    Vis dėlto kepenėlėms taikomas ir atsargumo principas: dėl itin didelio vitamino A kiekio jų nereikėtų valgyti pernelyg dažnai ar dideliais kiekiais, ypač jei vartojami vitaminų papildai. Nėščiosioms ir planuojančioms nėštumą mitybos rekomendacijas dėl kepenėlių patartina aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Konservuota vištiena gali stebinti: vienas paprastas žingsnis panaikina skonį ir druską

    Konservuota vištiena daugeliui yra greitas baltymų šaltinis, tačiau ją dažnai lydi vienas priekaištas: skystis skardinėje gali palikti nemalonų, kartais net metalinį poskonį. Virtuvės specialistai pabrėžia, kad tai dažnai susiję su sūrymu ar sultiniu, kuriame mėsa laikoma, taip pat su didesniu druskos kiekiu.

    Paprastas sprendimas yra vienas: prieš naudojant mėsą verta kruopščiai perplauti šaltu vandeniu. Kelių minučių plovimas ir švelnus gabalėlių perrinkimas padeda nuplauti skysčio likučius, o skonis tampa švaresnis ir artimesnis įprastai vištienai.

    Svarbu ir tai, kad perplovimas gali sumažinti dalį natrio, ypač jei vištiena konservuota sultinyje. Sveikatos institucijos ragina riboti natrio vartojimą, nes per didelis jo kiekis siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Perplautą konservuotą vištieną galima naudoti labai plačiai: nuo žalių salotų ir sumuštinių iki šiltų patiekalų. Ji gerai sugeria prieskonius, todėl tinka maišyti su garstyčiomis, jogurtiniu padažu, džiovintomis žolelėmis ar aštresniais prieskonių mišiniais, ypač jei planuojate ją valgyti šaltą.

    Jei norisi ryškesnės tekstūros, vištieną verta trumpai pašildyti keptuvėje ar orkaitėje, kad išgaruotų drėgmės perteklius ir atsirastų lengvas apskrudimas. Toks būdas dažnai padeda išgauti sodresnį aromatą ir mažiau primena konservuotą produktą, todėl tinka į apkepus, pyragus ar greitas vakarienes.

    Renkantis produktą parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į ženklinimą ir sudėtį: mažiau druskos turinčios versijos paprastai yra palankesnės kasdieniam vartojimui, tačiau net ir jas perplauti naudinga dėl skonio. O atidarius skardinę svarbiausia laikytis higienos: nepanaudotą dalį perkelti į uždarą indą ir laikyti šaldytuve, kad kokybė išliktų geresnė.

  • Metabolizmo mitas, kuriuo vis dar tikime: endokrinologai paaiškino, kas iš tikrųjų lėtina

    Metabolizmo mitas, kuriuo vis dar tikime: endokrinologai paaiškino, kas iš tikrųjų lėtina

    Metabolizmas, dar vadinamas medžiagų apykaita, apima visus cheminius procesus, kurie leidžia organizmui iš maisto gauti energijos ir ją panaudoti gyvybinėms funkcijoms. Būtent dėl šių procesų organizmas virškina, pasisavina maistines medžiagas, atkuria audinius ir pašalina apykaitos atliekas.

    Dažniausiai painiojamos dvi sąvokos: bazinė medžiagų apykaita ir bendros paros energijos sąnaudos. Bazinė medžiagų apykaita yra energija, kurios reikia kvėpavimui, širdies darbui, kūno temperatūrai ir kitoms būtinoms funkcijoms ramybės būsenoje. Tuo metu bendros sąnaudos apima ir kasdienį judėjimą, treniruotes bei virškinimo procesus.

    Vienas gajausių mitų yra tas, kad metabolizmas visada lėtėja vien dėl amžiaus, todėl svoris neišvengiamai auga. Tyrimai rodo, kad didelė dalis pokyčių siejama ne su pačiu amžiumi, o su mažėjančiu fiziniu aktyvumu ir raumenų mase. Kuo daugiau raumenų, tuo daugiau energijos organizmas sunaudoja net ramybės metu.

    Endokrinologai pabrėžia, kad kūno masę vis dar lemia energijos balansas, tačiau į jį įsitraukia daugiau veiksnių nei vien kalorijų skaičiavimas. Miegas, lėtinis stresas ir hormonų pusiausvyra gali keisti alkio signalus, sotumo jausmą ir spontanišką judėjimą, todėl ilgainiui tampa svarbiais praktiniais svorio kontrolės komponentais.

    Metabolizmo tempas taip pat gali mažėti dėl ilgalaikių itin restriktyvių dietų ar nepakankamo maitinimosi. Tokiais atvejais organizmas prisitaiko prie mažesnio energijos kiekio ir sumažina jos eikvojimą, o žmogus gali jausti nuovargį ir pastebėti, kad svoris krenta sunkiau. Lėtesnė medžiagų apykaita kartais susijusi ir su sveikatos būkle, pavyzdžiui, kai kuriais hormonų sutrikimais ar tam tikrų vaistų vartojimu.

    Pastaraisiais metais daug diskusijų kelia mažiau angliavandenių turinčios mitybos strategijos. Kai kuriuose tyrimuose, pavyzdžiui, tiriant moteris, turinčias policistinių kiaušidžių sindromą, toks racionas, net išlaikant panašią energinę vertę, siejosi su nedideliu riebalų masės mažėjimu ir palankesniais insulino rodikliais. Vis dėlto tai nereiškia, kad angliavandenių ribojimas automatiškai paspartina metabolizmą: dažniau kalbama apie tai, kaip makroelementų proporcijos gali paveikti kai kuriuos metabolinės sveikatos parametrus.

    Rinkoje populiarūs pažadai pagreitinti metabolizmą kapsule dažnai pranoksta mokslinius įrodymus. Dalis vadinamųjų riebalų degintojų turi menką arba nepatikimai patvirtintą poveikį, o kai kurie papildai gali sąveikauti su vaistais ar būti netinkami žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių rizikų.

    Praktiškai patikimiausias kelias išlieka klasikinis: subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas ir raumenų jėgos treniruotės, pakankamas miegas, vandens vartojimas ir streso mažinimas. Jei svarstoma papildų ar specifinių preparatų vartojimas, tai turėtų būti daroma įvertinus realius trūkumus ir pasitarus su gydytoju ar dietologu.

  • Madingas baltymų persivalgymas gali kainuoti sveikatą: tyrėjai siūlo netikėtą ribą

    Madingas baltymų persivalgymas gali kainuoti sveikatą: tyrėjai siūlo netikėtą ribą

    Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusi „baltymų maksimalizavimo“ mada skatina vartoti baltymų miltelius, batonėlius ir kitus itin baltymingus produktus. Tačiau nauja mokslininkų apžvalga kelia klausimą, ar daugeliui žmonių tokia kryptis iš tiesų naudinga, ypač ilgalaikėje perspektyvoje.

    JAV Viskonsino universiteto Madisono tyrėjai išanalizavo daugiau kaip 300 ankstesnių tyrimų ir padarė išvadą, kad daliai suaugusiųjų mažesnis baltymų kiekis gali būti siejamas su geresniais sveiko senėjimo rodikliais. Anot jų, per didelis baltymų vartojimas, ypač sėsliai gyvenant, gali didinti kai kurių su amžiumi susijusių ligų riziką.

    „Visiškai akivaizdu, kad baltymai padeda auginti raumenis ir gerina atsaką į treniruotes aktyviems žmonėms“, – sakė tyrimo autorius Dudley Lammingas.

    „Tačiau kadangi dauguma žmonių yra gana sėslūs, tikėtina, jog dalis jų suvartoja daugiau baltymų, nei iš tiesų reikia, ir tai gali turėti neigiamų pasekmių sveikatai“, – pridūrė jis.

    Apžvalgoje nurodoma, kad mažesnis baltymų kiekis mityboje kai kuriuose žmonių ir gyvūnų tyrimuose buvo susijęs su geresne medžiagų apykaita: mažesniu riebalinio audinio kiekiu, didesnėmis energijos sąnaudomis ir stabilesniu cukraus kiekiu kraujyje. Tyrėjai pabrėžia, kad šie pokyčiai kai kuriais atvejais fiksuoti net tada, kai bendras suvartojamų kalorijų kiekis nebuvo mažinamas.

    Vienas galimų mechanizmų siejamas su hormonu FGF21, kurio koncentracija didėja, kai mityboje trūksta baltymų, ir gali padėti efektyviau naudoti energiją. Taip pat aptariamas autofagijos procesas, kai ląstelės intensyviau šalina pažeistas struktūras ir nereikalingus baltymus, o tai laikoma svarbiu ląstelių „apsivalymo“ mechanizmu senėjimo kontekste.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad baltymų ribojimas nėra universali rekomendacija. Mažesnis baltymų kiekis gali būti netinkamas nėščiosioms, augantiems vaikams, žmonėms po didelių traumų ar operacijų, taip pat vyresnio amžiaus asmenims, kuriems svarbu išlaikyti raumenų masę ir jėgą.

    Kiek baltymų laikoma norma?

    Europos maisto saugos tarnyba ir Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems nurodo orientacinę normą – 0,83 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per parą. Tai reiškia, kad 70 kilogramų sveriančiam žmogui per dieną būtų apie 58 gramai baltymų.

    Institucijos taip pat pažymi, kad iki dvigubai didesnis kiekis daugumai žmonių laikomas saugiu, tačiau labai didelio baltymų vartojimo poveikis vertinamas nevienareikšmiškai. EFSA atkreipia dėmesį, kad duomenų, leidžiančių nustatyti tikslias baltymų normas vyresniems suaugusiesiems, vis dar nepakanka.

    Kodėl svarbus individualizavimas?

    Mokslininkai akcentuoja, kad baltymų poreikis smarkiai priklauso nuo fizinio aktyvumo, sveikatos būklės ir tikslų, pavyzdžiui, svorio mažinimo ar raumenų stiprinimo. Jei žmogus reguliariai sportuoja ir siekia didinti raumenų masę, didesnis baltymų kiekis gali būti pagrįstas, tačiau sėsliai gyvenantiems žmonėms jis nebūtinai duos naudos.

    Apžvalgos autoriai ragina baltymų rekomendacijas labiau personalizuoti, vertinant ne tik amžių, bet ir judėjimo įpročius bei bendrą mitybos struktūrą. Praktikoje tai reikštų dėmesį ne tik baltymų kiekiui, bet ir jų šaltiniams, bendram kalorijų balansui bei kitų maistinių medžiagų kokybei.

  • Oleato kava su alyvuogių aliejumi kelia aistras: kas iš tiesų vyksta organizme ir kam ji netinka

    Oleato kava su alyvuogių aliejumi kelia aistras: kas iš tiesų vyksta organizme ir kam ji netinka

    Pastaruoju metu vis dažniau aptariamas vadinamasis oleato gėrimas – kava, į kurią įmaišoma alyvuogių aliejaus. Šalininkai tikina, kad tai naudingesnė alternatyva įprastai kavai, tačiau mokslinių tyrimų duomenys rodo atsargesnį vaizdą: atskirai kava ir alyvuogių aliejus siejami su nauda sveikatai, bet tai dar nereiškia, kad jų mišinys tampa metaboline „terapija“.

    Didelės apimties stebimieji tyrimai ir metaanalizės yra radusios ryšį tarp reguliaraus kavos vartojimo ir mažesnės 2 tipo cukrinio diabeto rizikos. Kai kuriuose apibendrinimuose nurodoma, kad kiekvienas papildomas puodelis per dieną siejamas maždaug su 6 proc. mažesne rizika, o panašios tendencijos matomos ir geriant kavą be kofeino, todėl svarbūs gali būti ne vien kofeinas, bet ir kiti bioaktyvūs junginiai.

    Alyvuogių aliejus, ypač aukščiausios kokybės extra virgin, laikomas vienu svarbiausių Viduržemio jūros mitybos elementų. Toks mitybos modelis, praturtintas alyvuogių aliejumi, siejamas su palankesniais širdies ir medžiagų apykaitos rodikliais, įskaitant glikemijos kontrolę, tačiau šie rezultatai atsiranda dėl visos mitybos visumos, o ne vien dėl konkretaus gėrimo.

    Oleato atveju svarbu suprasti mechaniką: riebalai gali lėtinti skrandžio išsituštinimą ir švelninti gliukozės šuolius, kai valgomi kartu su angliavandenių turinčiu maistu. Tačiau juodoje nesaldintoje kavoje angliavandenių beveik nėra, todėl vien alyvuogių aliejaus įpylimas vargu ar sukels ryškų glikeminį efektą.

    Daug labiau nei pats aliejus rezultatą keičia tai, kas dar patenka į puodelį. Cukrus, saldūs sirupai ar kaloringi priedai didina bendrą energinę vertę ir gali bloginti glikemijos kontrolę, todėl oleato su saldikliais ar desertiniais priedais netenka dalies tariamo pranašumo.

    Jei vis dėlto norisi išbandyti, dažnai rekomenduojama pradėti nuo nedidelio kiekio, pavyzdžiui, maždaug 5 mililitrų extra virgin alyvuogių aliejaus. Tokia porcija suteikia apie 40 kilokalorijų, o norint vientisos tekstūros gėrimą paprastai tenka suplakti plakikliu, nes maišant šaukšteliu aliejus dažnai lieka paviršiuje.

    Ne visiems šis derinys tinka: kofeino ir riebalų kombinacija kai kuriems žmonėms gali sustiprinti pykinimą, rėmenį, pilvo spazmus ar viduriavimą. Ypač atsargūs turėtų būti turintys aktyvų kasos uždegimą, atsigaunantys po ūmaus epizodo, taip pat žmonės su simptominiais tulžies pūslės sutrikimais.

    Nemalonūs pojūčiai gali pasireikšti ir sergant dirgliosios žarnos sindromu, kai vyrauja viduriavimas, esant refliuksui ar dideliam jautrumui kofeinui. Tuo metu kepenų suriebėjimas savaime nereiškia, kad alyvuogių aliejus draudžiamas: rekomendacijose dažnai akcentuojama Viduržemio jūros mityba, tačiau esminė sąlyga yra saikas ir tai, ar aliejus pakeičia mažiau palankius riebalus, o ne tiesiog padidina raciono kaloringumą.

    Oleato gali būti įdomi skonio variacija, bet jo nereikėtų laikyti stebuklinga priemone cukraus kiekiui kraujyje ar svoriui kontroliuoti. Daugiausia naudos tikėtina tada, kai gėrimas yra nesaldintas, vartojamas saikingai ir dera su subalansuota mityba bei sveikais įpročiais.

  • Ne visa „sveika“: šios medžiagos maiste blokuoja vitaminus ir mineralus – ką daryti?

    Ne visa „sveika“: šios medžiagos maiste blokuoja vitaminus ir mineralus – ką daryti?

    Antimaistinės medžiagos yra natūralūs junginiai, randami daugelyje augalinių produktų. Jie gali prisijungti mineralus ar trikdyti kai kurių vitaminų įsisavinimą, todėl daliai žmonių ilgainiui didėja tam tikrų trūkumų rizika.

    Svarbu tai, kad pats terminas nereiškia, jog tokio maisto reikia atsisakyti. Dažniausiai antimaistinės medžiagos aptinkamos ir itin vertinguose produktuose, pavyzdžiui, ankštinėse kultūrose, pilno grūdo produktuose, riešutuose ar daržovėse.

    Kokios medžiagos dažniausios?

    Viena dažniausių yra oksalo rūgštis ir jos druskos oksalatai, kurių turi špinatai, rabarbarai, kakava, arbata, kava. Oksalatai gali jungtis su kalciu ir kai kuriais kitais mineralais, todėl jų įsisavinimas sumažėja.

    Kita plačiai paplitusi medžiaga yra fitino rūgštis, esanti grūduose, ankštiniuose augaluose, sėklose ir riešutuose. Ji gali sudaryti sunkiai tirpius junginius su geležimi, cinku ir kalciu, ypač jei mityboje daug neapdorotų grūdų ir ankštinių.

    Prie antimaistinių medžiagų priskiriami ir taninai, esantys arbatoje, kavoje, kakavoje, kai kuriuose vaisiuose. Jie gali sumažinti dalies mineralų, ypač geležies, pasisavinimą, todėl jautresniems žmonėms svarbu, kada geriami šie gėrimai.

    Dar viena medžiaga yra avidinas, randamas žaliame kiaušinio baltyme. Jis gali surišti biotiną, tačiau terminis apdorojimas avidino poveikį praktiškai panaikina.

    Goitrogenais vadinami junginiai, kurių yra kryžmažiedėse daržovėse, tokiose kaip kopūstai, brokoliai, žiediniai kopūstai, taip pat sojoje. Labai dideli kiekiai gali trukdyti jodo apykaitai, todėl žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, aktualu ne tik kiekis, bet ir paruošimas.

    Kaip sumažinti poveikį virtuvėje?

    Praktikoje dažniausiai padeda paprasti būdai: mirkymas, virimas ir fermentavimas. Pavyzdžiui, ankštinių mirkymas ir virimas mažina fitino rūgšties kiekį, o raugo fermentacija duonoje paprastai pagerina mineralų biologinį prieinamumą.

    Daržoves, kuriose daugiau oksalatų, dažnai rekomenduojama trumpai apvirti ir nupilti nuovirą, nes dalis junginių pereina į vandenį. Taip pat gali padėti patiekalų derinimas, kai kartu valgomi kalcio turintys produktai.

    Jei aktualus geležies pasisavinimas, verta atkreipti dėmesį į laiką: arbatą ar kavą geriau gerti ne valgymo metu, o po jo. Geležies įsisavinimą taip pat gerina vitaminas C, todėl jo turintys produktai prie augalinės kilmės patiekalų dažnai yra naudingi.

    Ne tik natūralūs junginiai: kada maistas tampa rizika?

    Be natūralių antimaistinių medžiagų, riziką gali didinti ir junginiai, susidarantys perdirbant ar kaitinant maistą. Pavyzdžiui, akrilamidas dažniau susidaro kepant ar gruzdinant krakmolingus produktus aukštoje temperatūroje, todėl svarbus ne tik produktas, bet ir paruošimo būdas.

    Taip pat išlieka problema dėl pelėsių gaminamų mikotoksinų, kurie gali atsirasti netinkamai laikomuose riešutuose, džiovintuose vaisiuose ar grūdiniuose produktuose. Matoma pelėsio dėmė nebūtinai reiškia, kad užteršta tik paviršiaus dalis, todėl tokį produktą saugiausia išmesti.

    Didžiajai daliai žmonių pakanka įvairios mitybos ir tinkamo maisto paruošimo, kad antimaistinių medžiagų poveikis būtų minimalus. Jei vargina nuolatinis nuovargis, lūžinėjantys nagai, plaukų slinkimas ar nustatyta mažakraujystė, verta pasitarti su gydytoju ir įvertinti geležies, vitamino B12, vitamino D bei kitų rodiklių situaciją.