CP v2

Tag: Mityba

  • Kava ir inkstai: ką rodo tyrimai, jei kasryt geriate 1–3 puodelius ir kada verta pristabdyti

    Daugeliui rytas prasideda nuo kavos, tačiau neretai kyla klausimas, kaip kasdienis įprotis veikia inkstus. Naujausių apžvalgų duomenys rodo, kad saikingas kavos vartojimas daugumai sveikų žmonių inkstams nekenkia ir kai kuriais atvejais siejamas su mažesne lėtinės inkstų ligos rizika.

    Inkstai filtruoja kraują, reguliuoja skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą, dalyvauja kraujospūdžio kontrolėje. Kava veikia keliais mechanizmais, svarbiausias jų yra kofeinas, kuris gali trumpam paskatinti šlapimo išsiskyrimą ir paveikti kraujagyslių tonusą.

    Kava turi lengvą diuretinį poveikį, todėl daliai žmonių po puodelio greičiau prisipildo šlapimo pūslė. Tai ypač pastebima tiems, kurie kavą geria retai arba išgeria didesnį kiekį per trumpą laiką.

    Vis dėlto vien kava paprastai nesukelia kliniškai reikšmingos dehidratacijos, jei dienos skysčių balansas yra normalus. Kitaip tariant, keli puodeliai per dieną daugumai žmonių nėra tas pats, kas „išvarvinimas“, bet jautresniems asmenims dažnesnis šlapinimasis gali būti nemalonus.

    Mokslinėje literatūroje matomas nuoseklus signalas, kad kavos vartojimas gali būti susijęs su mažesne lėtinės inkstų ligos rizika. Tai aiškinama tuo, kad kavoje gausu biologiškai aktyvių junginių, įskaitant antioksidantus, kurie gali prisidėti prie mažesnio oksidacinio streso ir uždegiminių procesų.

    Svarbu pabrėžti, kad daug tokių tyrimų yra stebimieji, todėl jie ne visada įrodo tiesioginę priežastį. Vis dėlto bendra tendencija rodo, kad saikinga kava, ypač be perteklinių priedų, daugeliui žmonių yra suderinama su inkstų sveikata.

    Kofeinas gali trumpam padidinti kraujospūdį, ypač jei žmogus nėra įpratęs reguliariai gerti kavą. Kadangi inkstai tiesiogiai dalyvauja kraujospūdžio reguliavime, šis aspektas aktualus turintiems hipertenziją ar širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

    Jei gydytojas yra rekomendavęs riboti kofeiną, verta įsiklausyti į individualias rekomendacijas. Atsargiau kavą taip pat turėtų vertinti žmonės, kuriems dėl sveikatos būklės svarbus griežtesnis skysčių, kalio ar kitų elektrolitų balansas.

    Daugelyje šaltinių kaip saugus orientyras nurodomi 3–4 puodeliai kavos per dieną, tačiau „puodelis“ praktikoje gali reikšti labai skirtingą kofeino kiekį. Stipri kava, didelis kavos gėrimas išsinešti ar keli espresai per trumpą laiką gali sukelti nemigą, širdies plakimą ar nerimą, o tai netiesiogiai blogina savijautą.

    Didžiausią naudą dažniausiai sieja paprasta juoda kava. Kai į ją gausiai dedama cukraus, sirupų ar riebių grietinėlės pakaitalų, gėrimas tampa gerokai kaloringesnis, o perteklinis cukrus ir sočiųjų riebalų kiekis siejamas su prastesniais metabolinės sveikatos rodikliais.

    Jei kyla abejonių dėl inkstų būklės, verta atkreipti dėmesį į simptomus, tokius kaip patinimai, nuovargis, pakitęs šlapinimasis ar nuolat padidėjęs kraujospūdis, ir pasitarti su šeimos gydytoju. Individuali situacija svarbesnė už bendras rekomendacijas, nes inkstų ligos ankstyvose stadijose gali būti nebylios.

  • Ką rodo tyrimai apie cinamoną ir cukraus kiekį kraujyje: poveikis yra, bet svarbi dozė

    Cinamonas seniai naudojamas kaip prieskonis, o pastaraisiais metais jis vis dažniau aptariamas ir kaip galimas pagalbininkas reguliuojant cukraus kiekį kraujyje. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad kai kuriems žmonėms jis gali padėti sumažinti gliukozės rodiklius, tačiau poveikis paprastai būna nedidelis.

    Apibendrinamuosiuose tyrimuose, kuriuose vertinti klinikiniai bandymai su žmonėmis, dažniausiai nustatoma ta pati kryptis: cinamonas gali sumažinti gliukozės kiekį nevalgius ir nežymiai paveikti ilgalaikį rodiklį HbA1c. Vis dėlto skirtingi tyrimai pateikia nevienodus rezultatus, o dalis jų rodo, kad HbA1c pokyčiai gali būti statistiškai menki arba priklausomi nuo tyrimo dizaino.

    Kam poveikis labiausiai tikėtinas?

    Daugiausia duomenų sukaupta tiriant žmones, sergančius 2 tipo cukriniu diabetu, taip pat kai kuriose studijose vertinti asmenys, turintys policistinių kiaušidžių sindromą. Būtent šiose grupėse dažniau matomas apčiuopiamas, nors ir nedidelis, gliukozės rodiklių pagerėjimas.

    Tuo metu žmonėms, neturintiems diabeto, įrodymų yra mažiau, o rezultatai nėra tokie aiškūs. Tyrėjai pabrėžia, kad cinamonas neturėtų būti suprantamas kaip gydymo pakaitalas, o veikiau kaip mitybos detalė, kuri gali turėti papildomos naudos kartu su gydytojo paskirtu planu.

    Kaip cinamonas gali veikti?

    Moksliniuose straipsniuose dažniausiai aptariami keli galimi mechanizmai: gali gerėti organizmo jautrumas insulinui, gali lėtėti angliavandenių pasisavinimas po valgio, o tai padeda išvengti staigesnių gliukozės šuolių. Taip pat minimas galimas poveikis uždegiminiams procesams, kurie siejami su metaboliniais sutrikimais.

    Jautrumas insulinui kartais vertinamas HOMA-IR rodikliu, kuris parodo, kaip organizmas reaguoja į insuliną. Insulino rezistencija laikoma viena pagrindinių 2 tipo diabeto vystymosi priežasčių, todėl net nedideli pokyčiai šiame kelyje gali būti kliniškai svarbūs daliai pacientų.

    Kiek vartoti ir kada verta atsargiau?

    Tyrimuose naudotos labai skirtingos dozės, dažniausiai nuo maždaug 0,5 iki 6 gramų per dieną, o tai apytikriai atitinka nuo mažiau nei ketvirtadalio iki maždaug 2,3 arbatinio šaukštelio. Praktinėse rekomendacijose dažniau minimas saikingas kiekis, pavyzdžiui, apie 0,5–1 arbatinis šaukštelis per dieną, įmaišytas į maistą.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad galimą poveikį verta vertinti ne po kelių dienų, o po kelių savaičių, pavyzdžiui, maždaug per aštuonias savaites, jei cinamonas vartojamas reguliariai. Vis dėlto tai nereiškia, kad didesnė dozė automatiškai bus geresnė.

    Svarbi ir cinamono rūšis. Dažnai minimas Ceilono cinamonas, o kasijos cinamonas gali turėti daugiau kumarino, kuris ilgą laiką vartojant dideliais kiekiais siejamas su galimu nepageidaujamu poveikiu kepenims, ypač jei žmogus jau turi kepenų sutrikimų.

    Saikingi kiekiai, kurie įprastai naudojami maiste, paprastai laikomi saugiais, tačiau didesnės dozės kai kuriems žmonėms gali sukelti virškinamojo trakto dirginimą. Jei vartojate gliukozę mažinančius vaistus arba turite lėtinių ligų, dėl reguliaraus cinamono vartojimo didesniais kiekiais verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Praktinis patarimas paprastas: jei norite išbandyti cinamoną kaip mitybos papildymą, geriausia pradėti nuo mažo kiekio, stebėti savijautą ir nepamiršti, kad cukraus kontrolę labiausiai lemia bendra mityba, fizinis aktyvumas, miegas ir paskirtas gydymas.

  • Mokslininkai įvardijo gėrimą lieknėjimui: kodėl juoda kava gali padėti mažinti visceralinius riebalus

    Visceraliniai riebalai yra tie, kurie kaupiasi pilvo ertmėje aplink vidaus organus ir siejami su didesne 2 tipo diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų bei uždegiminių procesų rizika. Nors jų „taikliai“ sumažinti vien tik pasirinkus konkretų produktą neįmanoma, bendras riebalų apykaitos gerinimas gali prisidėti ir prie šios riebalų frakcijos mažėjimo.

    Vienas dažniausiai minimų mechanizmų siejamas su kofeinu, kuris gali laikinai padidinti energijos sąnaudas ramybės būsenoje. Kai kuriuose tyrimuose fiksuojamas medžiagų apykaitos suaktyvėjimas, kuris įvairuoja, bet dažnai aprašomas kelių iki keliolikos proc. ribose, priklausomai nuo žmogaus jautrumo kofeinui, amžiaus ir įpročių.

    Kitas galimas paaiškinimas yra riebalų oksidacijos didėjimas, kai organizmas efektyviau naudoja riebalus energijai. Kofeinas gali skatinti nervų sistemą, didinti adrenalino išsiskyrimą ir taip sudaryti palankesnes sąlygas riebalų atsargoms mobilizuoti, ypač kai tai derinama su fiziniu aktyvumu.

    Svarbus ir ryšys su gliukozės kontrole. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad kavoje esantys biologiškai aktyvūs junginiai, įskaitant chlorogeno rūgštį, gali būti susiję su palankesniais gliukozės apykaitos rodikliais, o stabilesnis cukraus kiekis kraujyje ilgainiui mažina persivalgymo ir perteklinių kalorijų riziką.

    Norint, kad kava realiai prisidėtų prie mažesnio kaloringumo raciono, ji turėtų būti geriama juoda, be cukraus, saldžių sirupų ar riebių grietinėlės priedų. Būtent papildomi ingredientai dažniausiai „paverčia“ kavą desertu ir gali panaikinti galimą naudą, nes į gėrimą įneša daug paslėptų kalorijų.

    Dar vienas praktinis aspektas yra sotumo ir įpročių valdymas. Kai kuriems žmonėms kava padeda sumažinti norą užkandžiauti, tačiau tai nėra universalus efektas: jautresniems kofeinui ji gali skatinti nerimą, bloginti miegą, o miego trūkumas pats savaime siejamas su didesniu apetitu ir prastesne svorio kontrole.

    Nors saikingas kavos vartojimas daugeliui suaugusiųjų laikomas saugiu, tolerancija kofeinui skiriasi. Žmonėms, turintiems širdies ritmo sutrikimų, padidėjusį kraujospūdį, nerimo sutrikimų, taip pat nėštumo metu, kofeino kiekį dažnai rekomenduojama aptarti su gydytoju.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad kava nėra „lieknėjimo sprendimas“. Didžiausią poveikį duoda visuma: nuoseklus kalorijų deficitas, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis, jėgos ir aerobinis krūvis, streso valdymas bei reguliarus miegas.

  • Kas nutinka kūnui 2 savaites negėrus kavos: net ekspertai pripažįsta, kad poveikis stebina

    Dvi savaitės be kavos kai kuriems tampa tikru išbandymu, tačiau mokslininkai sako, kad toks eksperimentas gali greitai išryškinti, kaip kofeinas veikia organizmą. Pastaraisiais metais daugėja duomenų, kad kava susijusi ne tik su budrumu, bet ir su žarnyno mikrobiotos pokyčiais.

    Tyriminiuose stebėjimuose dalyviams buvo pasiūlyta 14 dienų visiškai atsisakyti kavos ir įvertinti, kas keičiasi organizme. Vertinti ne tik savijautos simptomai, bet ir kai kurie biocheminiai rodikliai bei mikrobiomo sudėtis.

    Kraujospūdis ir abstinencijos simptomai

    Vienas ryškiausių pastebėtų efektų buvo arterinio kraujospūdžio sumažėjimas žmonėms, kurie kavą iki tol gėrė reguliariai. Nors poveikis gali skirtis individualiai, ypač jautresniems kofeinui toks pokytis dažnai būna apčiuopiamas.

    Pirmosiomis dienomis be kavos daliai žmonių pasireiškė mieguistumas ir lengvas galvos skausmas. Tai siejama su kofeino abstinencija, kuri dažniausiai praeina per kelias dienas, kai organizmas prisitaiko prie naujo režimo.

    Kas vyksta su medžiagų apykaita

    Tyrėjai fiksavo, kad po kavos atsisakymo greitai sumažėja kofeino ir jo skilimo produktų koncentracija organizme. Kartu mažėjo ir kai kurių su kavos junginiais siejamų metabolitų kiekiai, aptinkami išmatų mėginiuose.

    Šie pokyčiai laikomi logiška organizmo reakcija, nes nustojus vartoti kavą sumažėja ir jos biologiškai aktyvių medžiagų patekimas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nebūtinai reiškia vien teigiamą ar vien neigiamą poveikį, svarbi bendra mityba ir įpročiai.

    Žarnyno mikrobiota ir kava

    Pastebėta, kad atsisakius kavos kinta žarnyno bakterijų balansas: vienos rūšys, kurios buvo labiau paplitusios geriant kavą, sumažėjo, o kitos pradėjo atsistatyti. Kadangi mikrobiota siejama su virškinimu, imunine sistema ir uždegiminiais procesais, tokie pokyčiai sulaukia daug dėmesio.

    Ekspertai pažymi, kad kava yra vienas dažniausiai vartojamų gėrimų pasaulyje, o jos poveikį mikrobiotai gali lemti ne tik kofeinas, bet ir polifenoliai bei kiti augaliniai junginiai. Dėl to tas pats eksperimentas skirtingiems žmonėms gali duoti nevienodus rezultatus.

    Kokia kava laikoma palankesne

    Mitybos specialistai dažniausiai išskiria juodą kavą be priedų, nes cukrus, sirupai ar grietinėlė gali paversti gėrimą didelio kaloringumo desertu. Taip pat pabrėžiama, kad pienas gali mažinti kai kurių kavos polifenolių pasisavinimą.

    Kalbant apie paruošimą, dažnai akcentuojama filtruota kava, nes filtravimas sumažina junginių, siejamų su padidėjusiu cholesteroliu, kiekį. Tuo metu tirpioje kavoje, priklausomai nuo gamybos, gali būti daugiau nepageidaujamų termiškai susidarančių medžiagų, todėl rekomenduojama atkreipti dėmesį į kokybę ir vartojimo dažnį.

    Jei žmogus nusprendžia daryti kavos pertrauką, medikai pataria stebėti savijautą ir nepamiršti, kad energiją lemia ne vien kofeinas, bet ir miegas, skysčių balansas bei mityba. Turintiems širdies ir kraujagyslių ligų ar aukštą kraujospūdį individualias rekomendacijas geriausia aptarti su gydytoju.

  • Na kuo kepti kiaušinį: vienas riebalas išryškina skonį, kito geriau vengti

    Kiaušinis keptuvėje atrodo paprastas patiekalas, tačiau galutinį skonį ir patiekalo „lengvumą“ dažnai lemia pasirinkti riebalai. Net ir tas pats kiaušinis, keptas ant skirtingų riebalų, gali skirtis kvapu, traškumu ir tuo, kaip jaučiasi po pusryčių.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra riebalų atsparumas kaitinimui ir jų kiekis. Kai riebalai perkaista, jie gali pradėti rūkti, o tuomet keičiasi skonis ir didėja nepageidaujamų junginių susidarymo rizika.

    Kas kiaušinyje iš tiesų yra?

    Kiaušiniai vertinami dėl visavertės baltymų sudėties ir riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip A, D, E ir K, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant B12. Juose yra ir mineralų, pavyzdžiui, fosforo, cinko, kalio bei magnio.

    Nors kiaušinyje yra cholesterolio, naujesnės mitybos gairės akcentuoja bendrą racioną, o ne vieną produktą. Daugumai žmonių saikingas kiaušinių vartojimas savaime nereiškia blogesnių kraujo lipidų rodiklių, ypač jei bendras mitybos modelis subalansuotas.

    Geriausi riebalai kepti kiaušinį

    Keptam kiaušiniui labiausiai tinka riebalai, kurie yra stabilesni kaitinant ir neturi ryškaus polinkio greitai oksiduotis. Praktikoje tai reiškia, kad keptuvėje saugiau rinktis neutralesnius, aukštesnę kaitrą atlaikančius riebalus.

    Dažniausiai rekomenduojami rapsų aliejus, rafinuotas alyvuogių aliejus ir nedidelis kiekis lydyto sviesto. Rapsų aliejus laikomas universaliu pasirinkimu, o rafinuotas alyvuogių aliejus gali suteikti švelnų, labiau Viduržemio jūros virtuvei būdingą poskonį.

    Svarbi taisyklė paprasta: riebalų turi būti minimaliai, tik plonas sluoksnis, kad kiaušinis nepriliptų. Jei keptuvėje riebalai pradeda rūkti, kaitrą verta mažinti, nes tai ženklas, kad temperatūra per aukšta.

    Kurių riebalų geriau vengti?

    Dažna klaida yra kepti ant riebalų, kurie greičiau pridega arba kurių sudėtis kasdieniam vartojimui nėra palankiausia. Pavyzdžiui, įprastas sviestas turi žemesnį dūmimo tašką, todėl greičiau svyla, o tai suprastina patiekalo kokybę.

    Taip pat dažnai minimi taukai ir kokosų aliejus, nes juose daugiau sočiųjų riebalų. Jei tokie riebalai vartojami dažnai ir dideliais kiekiais, jie gali nepalankiai veikti kraujo lipidų profilį, ypač jei mityboje trūksta nesočiųjų riebalų šaltinių.

    Jei sviesto skonis labai patinka, išeitis gali būti lydytas sviestas, nes jis stabilesnis kaitinant. Vis dėlto kasdieniams pusryčiams geriausiai pasiteisina saikas ir pastovi, ne per aukšta kepimo temperatūra.

  • Beveik 90 proc. stokoja vitamino D: dietologai įvardijo žuvis, kurios ją papildo geriausiai

    Nors vitaminas D dažnai vadinamas saulės vitaminu, mūsų platumose vien saulės dažnai neužtenka. Specialistai pabrėžia, kad didelė dalis žmonių šaltuoju sezonu susiduria su per mažu jo kiekiu, o tai gali atsiliepti kaulų būklei, raumenų funkcijai ir imuninei sistemai.

    Vitamino D organizmas gali pasigaminti odoje veikiant UVB spinduliams, tačiau praktikoje tai riboja trumpas šviesusis metų laikas, buvimas patalpose ir apsauga nuo saulės. Dėl to mityba tampa svarbia atrama, ypač rudenį ir žiemą.

    Kodėl vitaminas D svarbus?

    Vitaminas D padeda palaikyti normalią kalcio ir fosforo apykaitą, todėl yra reikšmingas kaulams ir dantims. Taip pat jis prisideda prie normalios raumenų veiklos ir imuninės sistemos funkcijos, todėl jo trūkumas dažnai siejamas su silpnumu ir didesniu imlumu infekcijoms.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad vienas patikimiausių būdų įvertinti situaciją yra kraujo tyrimas, parodantis 25(OH)D koncentraciją. Kai rodikliai žemi, mitybos korekcijos ir, prireikus, papildai gali būti aptariami su šeimos gydytoju.

    Žuvys, kuriose daugiausia vitamino D

    Didžiausiu vitamino D kiekiu dažniausiai išsiskiria riebios jūrinės žuvys. Tarp jų dažnai minimas ungurys, taip pat lašiša, ypač laukinė, kurios maistinė sudėtis paprastai būna palankesnė.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad lašiša vertinama ne tik dėl vitamino D, bet ir dėl omega-3 riebalų rūgščių bei kokybiškų baltymų. Tai svarbu širdies ir kraujagyslių sistemai bei bendrai mitybos kokybei.

    „Jei tikslas yra padidinti vitamino D kiekį su maistu, dažniausiai geriausia rinktis riebesnes žuvis, o ne liesus variantus“, – sako mitybos specialistai.

    Prieinami pasirinkimai kasdienai

    Ne visi renkasi ungurį ar dažnai perka lašišą, todėl praktiniu pasirinkimu tampa silkė ir tunas. Silkė, ypač riebesnė, gali reikšmingai prisidėti prie vitamino D suvartojimo, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į druskos kiekį ir marinato sudėtį.

    Tunas dažnai pasirenkamas dėl patogumo, nes tinka salotoms ar sumuštiniams. Vis dėlto vertėtų rinktis variantus su paprastesne sudėtimi, o bendrą racioną papildyti ir kitomis žuvimis, kad mityba būtų įvairesnė.

    Tuo metu menkė ir kitos liesos žuvys yra geras baltymų šaltinis, bet vitamino D jose paprastai gerokai mažiau. Jei tikslas yra būtent vitaminas D, vien menkės dažniausiai neužtenka.

    Bendra mitybos kryptis išlieka aiški: žuvį verta įtraukti reguliariai, o ne tik per šventes. Dažnai rekomenduojama žuvį valgyti bent 2 kartus per savaitę, derinant skirtingas rūšis ir gaminimo būdus.

  • Dziadkų pamėgtas mėsos gaminys vėl grįžta į virtuvę: daugelį šiandien jis baugina

    Pamirštas subproduktas grįžta

    Dar prieš kelis dešimtmečius kiaulienos plaučiai daugelyje namų buvo įprastas produktas, naudojamas sriuboms, troškiniams, įdarams ar paštetams. Tuo metu buvo įprasta panaudoti kuo daugiau gyvulio dalių, todėl subproduktai turėjo aiškią vietą kasdienėje mityboje.

    Šiandien dalis žmonių juos aplenkia dėl kvapo, tekstūros ar įpročių pasikeitimo, tačiau maisto kultūroje ryškėja priešinga kryptis. Populiarėjant taupesniam vartojimui ir virtuvei be švaistymo, subproduktai vėl atsiduria restoranų ir namų virtuvėse.

    Kuo vertingi kiaulienos plaučiai?

    Kiaulienos plaučiai laikomi palyginti liesu subproduktu, todėl kai kuriems gali pasirodyti patrauklūs kaip baltymų šaltinis. Juose taip pat aptinkama B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai.

    Vertę papildo ir jungiamojo audinio baltymai, tarp jų kolagenas, lemiantis specifinę tekstūrą. Dėl to tokie patiekalai dažnai siejami su sočiu, ilgai verdamu maistu, kuris gerai dera su daržovėmis, kruopomis ar ankštinėmis kultūromis.

    Saugumas ir kam verta atsargiau

    Subproduktai neretai apipinami mitais, esą jie savaime nesaugūs ar kaupia kenksmingas medžiagas. Praktikoje svarbiausia yra kilmė, šviežumas, higiena ir tinkamas terminis apdorojimas: gerai nuplauti ir pakankamai ilgai virti ar troškinti.

    „Jeigu produktas yra iš patikimo šaltinio ir tinkamai termiškai apdorotas, rizika ženkliai sumažėja“, – sako mitybos specialistai, primenantys, kad didžiausios problemos dažniausiai kyla dėl netinkamo laikymo ir per trumpo kaitinimo.

    Ypatingą dėmesį turėtų skirti nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės ir asmenys su nusilpusiu imunitetu. Taip pat atsargumas rekomenduotinas turintiems lėtinių virškinimo ar inkstų ligų, ypač jei gydytojas yra nurodęs riboti tam tikrus gyvūninius produktus.

    Kaip paruošti, kad būtų skanu

    Skonis dažniausiai priklauso ne nuo paties produkto, o nuo paruošimo. Kiaulienos plaučius įprasta kelis kartus perplauti šaltu vandeniu, o tuomet ilgai virti su daržovėmis ir prieskoniais, kad sušvelnėtų kvapas ir tekstūra.

    Dažniausiai jie naudojami tirštesnėms sriuboms, troškiniams ar įdarams, kur tekstūra susilieja su kitais ingredientais. Specialistai pataria vengti kepimo dideliame riebalų kiekyje, nes taip patiekalas tampa sunkesnis ir praranda liesesnio produkto pranašumą.

    Nors subproduktai gali būti įdomus raciono paįvairinimas, jie neturėtų tapti vieninteliu baltymų šaltiniu. Subalansuotai mitybai svarbu įvairovė, o porcijos dydį verta derinti prie asmeninių sveikatos poreikių.

  • Šio aliejaus jokiu būdu nekaitinkite: net virš 100 laipsnių jis gali tapti kenksmingas

    Linų sėmenų aliejus dažnai vadinamas vienu vertingiausių dėl didelio alfa linoleno rūgšties (ALA) kiekio. Tai omega-3 grupės polinesočioji riebalų rūgštis, kurios organizmas pats nepasigamina, todėl ją svarbu gauti su maistu.

    Vis dėlto šis aliejus turi aiškią taisyklę: jis netinka kepimui ir jokiai intensyviai kaitrai. Specialistai pabrėžia, kad kaitinant jautrūs riebalai greitai oksiduojasi, o per aukšta temperatūra gali paskatinti nepageidaujamų junginių susidarymą.

    Kodėl linų aliejaus nekepinti?

    Linų sėmenų aliejus dažniausiai spaudžiamas šaltuoju būdu, todėl jo stiprybė yra būtent vartojimas be terminio apdorojimo. Pakaitintas jis praranda dalį savybių, dėl kurių ir pasirenkamas kasdienėje mityboje.

    Praktikoje tai reiškia, kad keptuvėje ar orkaitėje šis aliejus nėra tinkamas pasirinkimas. Jei norisi riebalų kepimui, paprastai renkamasi kaitrai atsparesnius aliejus, o linų paliekamas vartoti šaltai.

    Kaip vartoti kasdien?

    Linų sėmenų aliejus geriausiai tinka šaltiems patiekalams: salotoms, užtepėlėms, daržovių dubenėliams. Juo galima pagardinti jau paruoštą maistą, pavyzdžiui, košes, sriubas trintas iki kremo ar makaronus, kai patiekalas jau atvėsęs iki šilto.

    Kai kuriems priimtina išgerti arbatinį šaukštelį aliejaus, tačiau dažniau jis įmaišomas į padažą ar užpilą. Skoniui sušvelninti tinka maišymas su citrinos sultimis ar medumi, taip gaunamas paprastas užpilas salotoms.

    Laikymas ir galiojimas

    Šis aliejus greitai genda, nes yra ypač jautrus šviesai ir šilumai. Paprastai jo galiojimas trumpas, dažnai siekia maždaug 3–6 mėnesius nuo išspaudimo datos, todėl pirkdami verta patikrinti ne tik galiojimą, bet ir spaudimo datą.

    Linų sėmenų aliejų rekomenduojama laikyti šaldytuve, tamsiame butelyje ir sandariai užsuktą. Jei kvapas tampa aitrokas, primena kartumą ar žuvį, tai gali būti ženklas, kad aliejus apkarso ir vartoti jo nebereikėtų.

    Vartojant saikingai, linų sėmenų aliejus gali prisidėti prie subalansuotos mitybos, nes riebalai padeda įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus. Tačiau svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: šį aliejų rinkitės ne kepimui, o šaltam pagardinimui.

  • Mokslininkai nustebino: karti šokolada siejama su lėtesniu senėjimu ir stipresne širdimi

    Kartus šokoladas seniai siejamas su nauda sveikatai, tačiau naujesni duomenys rodo, kad jo sudėtyje esantys junginiai gali būti susiję ir su lėtesniu biologiniu senėjimu. Tyrėjų dėmesys ypač krypsta į teobrominą – natūralų kakavos alkaloidą, aptinkamą ir kai kuriuose kituose produktuose.

    King’s College London mokslininkų analizuotame tyrime vertinti 1 669 žmonių kraujo mėginiai, ieškant teobrominos ir kofeino apykaitos produktų pėdsakų. Taip pat buvo įvertinti du biologinio amžiaus rodikliai, paremti DNR metilinimo pokyčiais, kurie kinta žmogui senstant.

    Rezultatai parodė statistiškai pastebimą ryšį tarp didesnio teobrominos žymenų kiekio kraujyje ir „jaunesnio“ biologinio profilio. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia tiesioginio priežastinio ryšio ir dar nereikia daryti išvados, jog vien kartus šokoladas sulėtina senėjimą.

    Kuo kartus šokoladas naudingas?

    Be galimų sąsajų su biologiniu amžiumi, kartus šokoladas vertinamas dėl flavanolių ir kitų antioksidantų. Mokslinėje literatūroje šie junginiai siejami su kraujagyslių funkcijos gerėjimu, nes gali skatinti azoto oksido gamybą, o tai padeda kraujagyslėms atsipalaiduoti ir palaikyti sklandesnę kraujotaką.

    Kartus šokoladas taip pat yra mineralų šaltinis, ypač magnio, geležies, vario ir cinko, nors jų kiekiai priklauso nuo sudėties ir kakavos proc. dalies. Kai kuriuose tyrimuose tamsaus šokolado vartojimas siejamas su geresniu jautrumu insulinui, tačiau rezultatai skiriasi, o lemiamas veiksnys dažnai būna bendra mityba ir suvartojamas cukraus kiekis.

    Nuotaika, sotumas ir svarbiausia taisyklė

    Dalis žmonių tamsų šokoladą renkasi dėl nuotaikos, ir tam yra racionalus pagrindas: kakavoje esantys bioaktyvūs junginiai gali turėti įtakos savijautai, o pats valgymo ritualas ir skonis neretai veikia kaip streso mažinimo priemonė. Kai kuriuose darbuose minima, kad labai didelės kakavos dalies produktai siejami su mažesniu neigiamos nuotaikos intensyvumu.

    Praktikoje svarbiausia yra saikas, nes net ir kartus šokoladas išlieka kaloringas produktas, dažnai turintis nemažai riebalų ir kartais cukraus. Dažnai minima orientacinė saugi kasdienė porcija yra apie 25 gramai, tačiau ji turėtų būti derinama prie individualaus energijos poreikio ir sveikatos būklės.

    Renkantis verta atkreipti dėmesį į kakavos proc. dalį ir sudėtį, nes kuo mažiau pridėtinio cukraus ir kuo paprastesnė sudėtis, tuo lengviau šį produktą įtraukti į subalansuotą mitybą. Jei turite širdies, kraujospūdžio, refliukso ar migrenos problemų, didesnius kiekius geriau aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Tyrimas: vitamino B12 trūkumas siejamas su raumenų nykimu ir greitesniu senėjimu

    Vitaminas B12 dažniausiai minimas kalbant apie nervų sistemos veiklą, kraujodarą ir mažakraujystės riziką. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad jo vaidmuo platesnis: jis gali būti svarbus ląstelių energijos gamybai ir raumenų funkcijai, o tai susiję su sveiku senėjimu.

    Mokslininkų komanda iš Kornelio universiteto analizavo, kaip B12 trūkumas veikia ląstelių metabolizmą. Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad pokyčiai gali prasidėti dar iki klasikinių, lengviau atpažįstamų simptomų, tokių kaip megaloblastinė anemija ar tirpimai dėl neuropatijos.

    Vienas svarbiausių akcentų susijęs su mitochondrijomis, ląstelių struktūromis, kurios atsakingos už energijos gamybą. Tyrėjai nurodo, kad B12 trūkumas gali mažinti skeleto raumenų gebėjimą efektyviai gaminti energiją, o raumenims energijos poreikis yra ypač didelis.

    Šalia to aptiktas ryšys tarp mažesnio B12 kiekio ir prastesnių rodiklių, susijusių su raumenų mase. Tai svarbu senstant, nes raumenų masės ir jėgos mažėjimas didina kritimų riziką, blogina judrumą, o ilgainiui gali lemti didesnį trapumą ir priklausomybę nuo pagalbos kasdienybėje.

    Visuomenės sveikatos požiūriu aktualu tai, kad problemų gali kelti ne vien ryškus, bet ir ribinis vitamino B12 nepakankamumas. Tokiais atvejais žmogus gali nejausti aiškių simptomų, tačiau organizmo gebėjimas susidoroti su metaboliniu stresu, uždegiminiais procesais ar su amžiumi susijusiais pokyčiais gali silpnėti.

    Dažniau nepakankami B12 rodikliai nustatomi vyresniame amžiuje, nes prastėja įsisavinimas, taip pat žmonėms, kurie mažai vartoja gyvūninės kilmės produktų. Didesnė rizika siejama ir su tam tikromis būklėmis ar vaistais, galinčiais paveikti vitamino įsisavinimą, todėl individualus įvertinimas tampa itin svarbus.

    Natūraliai vitaminą B12 gamina mikroorganizmai, o žmogaus mityboje patikimiausi jo šaltiniai tradiciškai yra gyvūninės kilmės produktai, pavyzdžiui, žuvis, mėsa, kiaušiniai ir pieno produktai. Dėl to žmonėms, ribojantiems šiuos produktus, dažniau prireikia papildomų sprendimų.

    Mokslininkai taip pat ieško alternatyvių B12 šaltinių ir gamybos būdų, įskaitant laboratorinį mikroorganizmų ar kai kurių dumblių auginimą. Vis dėlto praktikoje svarbiausia yra užtikrinti, kad būtų gaunama žmogaus organizmui tinkama ir įsisavinama B12 forma, o dėl papildų ar tyrimų poreikio rekomenduojama tartis su gydytoju.

    Specialistai primena, kad vien tik bendras vitaminų vartojimas „profilaktiškai“ ne visada yra geriausias sprendimas. Jei įtariamas B12 trūkumas, tikslingiausia yra įvertinti individualią riziką, mitybą, gretutines ligas ir, jei reikia, atlikti tyrimus bei pasirinkti tinkamą korekcijos planą.