CP v2

Tag: Mityba

  • Mokslininkai atskleidė paprastą valgymo tvarką: taip mažėja alkis ir lengviau lieknėti

    Mokslininkai atskleidė paprastą valgymo tvarką: taip mažėja alkis ir lengviau lieknėti

    Lieknėjant dažniausiai kalbama apie kalorijas, porcijų dydį ir produktus, kurių verta riboti. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad svarbu ne tik ką valgome, bet ir kokia tvarka sudedame maistą į lėkštę. Ta pati vakarienė gali skirtingai veikti gliukozės šuolius, sotumą ir vėlesnį apetitą.

    Stanford Medicine mokslininkai analizavo, kaip organizmas reaguoja, kai prieš angliavandenius suvalgomi skirtingi priedai, pavyzdžiui, skaidulos, baltymai ar riebalai. Dalyviams buvo stebimas gliukozės lygis po valgymo, kad būtų aiškiai matyti, kas sukelia staigiausius cukraus šuolius. Rezultatai parodė, kad tvarka gali turėti apčiuopiamą poveikį.

    Paprasta taisyklė skamba taip: pirmiausia valgyti skaidulų ir baltymų turinčius produktus, o angliavandenius palikti pabaigai. Tai padeda sumažinti staigų gliukozės kilimą, kuris dažnai susijęs su greitesniu energijos kritimu ir stipresniu noru užkandžiauti. Ilgainiui toks įprotis gali palengvinti kalorijų deficito laikymąsi, nors pats savaime svorio nemažina.

    Praktiškai tai reiškia, kad pietus verta pradėti nuo daržovių ir baltymų šaltinio, o tik tada pereiti prie ryžių, makaronų, bulvių ar duonos. Pirmiausia gali būti salotos, troškintos ar keptos daržovės, ankštiniai, žuvis, liesa mėsa, tofu ar natūralus jogurtas. Angliavandeniai nėra draudžiami, tiesiog jų vieta lėkštėje ir deriniai turi reikšmę.

    Stabiliau kylantis cukraus lygis po valgymo daugeliui žmonių reiškia ir mažiau staigių nuotaikos bei energijos svyravimų. Kai po sočių pietų neatsiranda staigaus mieguistumo ar stipraus saldumynų poreikio, tampa lengviau išvengti spontaniško užkandžiavimo. Būtent tokie papildomi užkandžiai dažnai ir sugriauna net gerai suplanuotą mitybą.

    Ši strategija ypač aktuali tiems, kurie sako valgantys gana sveikai, bet vis tiek nuolat jaučia alkį. Vien angliavandenių pagrindu sudarytas patiekalas gali pasotinti trumpam, o papildžius jį baltymais ir daržovėmis sotumas paprastai išlieka ilgiau. Mitybos rekomendacijos taip pat pabrėžia, kad lėkštėje svarbi pusiausvyra: daugiau daržovių, pakankamai baltymų ir kokybiški, mažiau perdirbti angliavandeniai.

    Jei norisi šią taisyklę pritaikyti pusryčiams, verta pradėti nuo kiaušinių su daržovėmis, varškės ar natūralaus jogurto su riešutais, o tik tada rinktis duoną ar vaisius. Vietoj saldžių dribsnių ar bandelių pradžioje geriau suvalgyti tai, kas sotina ir lėtina virškinimą. Tokia dienos pradžia dažnai sumažina norą užkandžiauti iki pietų.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra stebuklingas triukas. Lieknėjimui ir metabolinei sveikatai toliau svarbiausi išlieka bendras raciono kaloringumas, pakankamas baltymų kiekis, daržovių gausa, miegas, fizinis aktyvumas ir itin perdirbto maisto ribojimas. Tačiau kaip paprastas kasdienis įprotis valgymo tvarka gali tapti praktišku pagalbininku kontroliuojant apetitą.

  • Princas Williamas pusryčiauja paprastai: štai kas kasdien atsiduria jo lėkštėje

    Princas Williamas per vieną vizitą Kornvalyje atskleidė, kad jo rytas prasideda be madingų supermaisto produktų ar egzotiškų ingredientų. Būsimo Jungtinės Karalystės monarcho pusryčiai labiau primena tai, ką daugelis galėtų rasti savo virtuvėje.

    Jo įprastas pasirinkimas yra du kiaušiniai, pilno grūdo skrebutis su sviestu, stiklinė obuolių sulčių ir puodelis arbatos. Mitybos specialistai pabrėžia, kad toks derinys gali būti gana subalansuotas, jei porcijos pritaikomos individualiems poreikiams.

    Kodėl tokie pusryčiai sotina?

    Kiaušiniai dažnai įvardijami kaip vienas patogiausių aukštos kokybės baltymų šaltinių. Baltymai prisideda prie sotumo jausmo ir padeda stabiliau palaikyti energiją ryte, ypač kai pusryčiai nėra paremti vien greitaisiais angliavandeniais.

    Pilno grūdo duona suteikia daugiau skaidulų nei balta duona, todėl energija paprastai išsiskiria tolygiau. Sviestas prideda riebalų, kurie taip pat gali prailginti sotumą, tačiau praktikoje svarbu nepersistengti su kiekiu, ypač jei bendras racionas ir taip riebesnis.

    Obuolių sultys ir arbata: ką verta žinoti?

    Obuolių sultys suteikia skysčių ir tam tikrų biologiškai aktyvių augalinių junginių, tačiau kartu jose dažnai būna nemažai natūralių cukrų. Dėl to mitybos rekomendacijose neretai pabrėžiama, kad vaisius dažniausiai naudingiau valgyti visą, o sultis rinktis rečiau arba mažesnėmis porcijomis.

    Jei pasirenkamos sultys, dažnai patariama rinktis mažiau apdorotas, be pridėtinio cukraus, o dar geriau, kad tai būtų ne vienintelė ryto angliavandenių dalis. Arbata prisideda prie skysčių balanso, o priklausomai nuo rūšies gali suteikti ir antioksidantų, tačiau jautresniems kofeinui verta stebėti savijautą.

    Karališkojoje šeimoje, panašu, vyrauja ir daugiau paprastų įpročių: viešojoje erdvėje ne kartą minėta, kad Velso princesė Catherine pusryčiams dažnai renkasi avižinę košę. Specialistai tokius pasirinkimus sieja su pastarųjų metų tendencija grįžti prie aiškių, lengvai suderinamų produktų, kurie padeda palaikyti pastovesnį alkio ir energijos ritmą.

  • Burgeris ar hotdogas: dietologė atskleidė, kuris pasirinkimas mažiau kenkia širdžiai

    Renkantis greitą maistą daugelis svarsto, kas būtų mažesnė blogybė širdžiai – burgeris ar hotdogas. Dietologai pabrėžia, kad svarbiausi veiksniai yra produkto apdorojimas, druskos ir sočiųjų riebalų kiekis, taip pat porcijos dydis.

    Hotdogai dažniausiai priskiriami itin apdorotų produktų grupei, nes gaminami iš perdirbtos mėsos mišinių, o stabiliai spalvai ir skoniui išlaikyti neretai naudojami konservantai. Tipinis jautienos hotdogas gali turėti apie 150 kilokalorijų ir apie 425 miligramus natrio, o tai sudaro reikšmingą dienos normos dalį.

    Reguliariai vartojant daug druskos, didėja padidėjusio kraujospūdžio rizika, o sočiųjų riebalų perteklius gali nepalankiai veikti cholesterolio rodiklius. Be to, perdirbtoje mėsoje dažnai aptinkami nitratai ir nitritai – junginiai, kurie naudojami produktų saugai ir spalvai, tačiau jų perteklius mityboje vertinamas atsargiai.

    Burgeriai, palyginti su hotdogais, dažnai būna mažiau apdoroti, ypač jei paplotėlis gaminamas iš vientisos maltos mėsos ar augalinių baltymų. Dietologai akcentuoja, kad raudona mėsa gali būti kokybiškas baltymų šaltinis, tačiau širdies sveikatai svarbu laikytis saiko ir rinktis liesesnius variantus.

    Baltymai padeda palaikyti raumenų masę, įskaitant ir širdies raumenį, taip pat gali prisidėti prie stabilesnio gliukozės lygio ir ilgesnio sotumo jausmo. Vis dėlto bendras racionas lemia daugiau nei vienas patiekalas, todėl svarbu, ką prie burgerio ar hotdogo pridedate.

    „Jei tenka rinktis tarp šių dviejų, burgeris dažniausiai yra palankesnis variantas, nes jis mažiau apdorotas ir gali turėti daugiau naudingų maistinių medžiagų“, – sakė dietologė.

    Norint sumažinti žalą širdžiai, specialistai rekomenduoja rinktis mažiau sūrius produktus, vengti papildomo sūrio, riebių padažų ir didelių porcijų. Daugiau naudos suteikia daržovių priedai, pilno grūdo bandelė, o gėrimui geriausia rinktis vandenį vietoje saldintų gėrimų.

  • Užkariavo gurmanus ir nurungė mocarelą: kuo burata ypatinga ir kaip ją patiekti, kad nustebintų?

    Kas yra burata ir kuo ji skiriasi

    Burata – itališkas šviežias sūris, iš pirmo žvilgsnio primenantis mocarelą, tačiau viduje slepiantis kreminį įdarą. Išorinis apvalkalas gaminamas iš pasta filata tipo sūrio masės, o viduje būna stracciatella mišinys: grietinėlė ir plėšytos mocarelos gijos.

    Būtent ši kontrastinga tekstūra ir švelnus, pieniškas skonis lėmė, kad burata tapo dažnu restoranų pasirinkimu tiek klasikinėje itališkoje, tiek šiuolaikinėje virtuvėje. Skirtingai nei mocarela, burata dažniau patiekiama kaip patiekalo akcentas, nes pjaunant išteka kremiškas vidus.

    Ištakos ir populiarumo priežastys

    Buratos istorija siejama su Italijos Apulijos regionu, kur ji atsirado kaip praktiškas būdas sunaudoti mocarelos gamybos likučius. Ši idėja, gimusi iš taupumo ir nenoro švaistyti maisto, ilgainiui virto vienu ryškiausių itališkų delikatesų.

    Pastaraisiais metais buratos paklausa auga ir už Italijos ribų, nes žmonės vis dažniau ieško paprastų, bet efektingų produktų namų vakarienėms. Prie populiarumo prisideda ir socialinių tinklų efektas: perpjauta burata, kurios kremas „apgaubia“ ingredientus, vizualiai atrodo itin įspūdingai.

    Maistinė vertė ir ką verta žinoti

    Burata yra kaloringesnis, riebesnis produktas, todėl dažniausiai rekomenduojama ją vertinti kaip priedą, o ne pagrindinį baltymų šaltinį. Įprastai 100 gramų buratos gali turėti apie 250–300 kilokalorijų, o maistinė sudėtis priklauso nuo gamintojo ir naudojamos grietinėlės riebumo.

    Kaip ir kiti pieno produktai, burata yra baltymų bei kalcio šaltinis, taip pat gali turėti fosforo ir B grupės vitaminų. Kartu tai reiškia, kad jautresniems druskai ar sočiųjų riebalų kiekiui žmonėms verta atkreipti dėmesį į etiketę ir porcijos dydį.

    Kaip patiekti, kad skonis atsiskleistų

    Svarbiausia taisyklė – buratos nepatiekti tiesiai iš šaldytuvo. Išimkite ją maždaug 30–60 minučių prieš valgį, kad vidus suminkštėtų ir taptų kremiškas: tuomet pjaunant išgaunamas tas vadinamasis restorano efektas.

    Norint, kad burata būtų patiekalo centras, ją verta dėti į kiek gilesnę lėkštę ir perpjauti prieš pat valgant. Taip viduje esantis kremas natūraliai susimaišo su padažais ar daržovių sultimis ir tampa savotišku padažu.

    Deriniai, kurie beveik visada pasiteisina

    Klasika laikomas derinys su pomidorais ir bazilikais, taip pat tinka pesto ir kokybiškas alyvuogių aliejus. Burata mėgsta kontrastą, todėl ją galima pagyvinti rūgštesniais priedais, pavyzdžiui, citrinos sultimis ar marinuotais ingredientais.

    Įdomus ir saldžiai sūrus kelias: burata dera su vaisiais ir medumi, o tekstūrai prideda riešutai. Taip pat ji dažnai patiekiama su itališkais mėsos gaminiais, tačiau tuomet svarbu neperkrauti lėkštės, kad sūrio kremiškumas nedingtų fone.

    Jei buratą dedate ant picos ar karštos focaccia, geriausia tai daryti jau patiekiant, kad viduje esanti grietinėlė neperkaistų ir neprarastų švelnios konsistencijos. Valgyti verta iškart, kol pagrindas dar šiltas, o sūris išlieka gaivus.

  • Dietologų favoritė, bet daugelis vengia: ši mėsa stebina geležimi, baltymu ir skoniu

    Veršiena – mėsa, kurią nemaža dalis žmonių vis dar aplenkia dėl kainos ar įpročių. Tačiau mitybos specialistai dažnai primena, kad pagal maistinę vertę ji gali prilygti populiariausiems pasirinkimams ir kai kuriais aspektais juos lenkti.

    Veršiena gaunama iš jaunų galvijų, todėl jos struktūra paprastai būna švelnesnė, o skaidulos – smulkesnės nei brandžios jautienos. Dėl to ji neretai laikoma lengviau sukramtoma ir tinkama tiems, kurie ieško švelnesnio skonio mėsos.

    Kas veršienoje vertingiausia?

    Kaip ir kitos liesesnės mėsos rūšys, veršiena yra visaverčių baltymų šaltinis, svarbus raumenų masei palaikyti ir atsigavimui po fizinio krūvio. Joje taip pat yra B grupės vitaminų, kurie prisideda prie energijos apykaitos ir nervų sistemos funkcijų.

    Dažnai pabrėžiama ir mineralinė sudėtis: veršienoje aptinkama geležies, fosforo, kalio, magnio, taip pat kitų mikroelementų. Geležis ypač aktuali tiems, kurie su maistu jos gauna per mažai, tačiau individualų poreikį geriausia vertinti kartu su gydytoju ir atliktais tyrimais.

    Kalbant apie riebalus, veršiena daugeliu atvejų būna liesesnė nei dalis jautienos išpjovų, o sočiųjų riebalų kiekis gali būti mažesnis. Vis dėlto galutinė maistinė vertė labai priklauso nuo konkrečios skerdenos dalies ir gaminimo būdo.

    Palyginimas su jautiena ir kalakutiena

    Praktikoje veršiena dažnai lyginama su jautiena: abi suteikia daug baltymų, tačiau veršiena paprastai būna švelnesnė ir greičiau paruošiama. Kita vertus, jautiena kai kuriais atvejais gali turėti daugiau geležies, todėl renkantis verta atsižvelgti į savo mitybos tikslus.

    Veršiena taip pat konkuruoja su kalakutiena, kuri dažnai pasirenkama dėl liesumo. Kalakutiena gali būti patrauklesnė tiems, kurie siekia mažesnio kaloringumo, tačiau veršiena neretai vertinama dėl skonio, tekstūros ir mineralų sudėties, ypač kai pasirenkamos liesos dalys.

    Didžiausia klaida virtuvėje

    Veršiena turi daugiau drėgmės, todėl ją lengva perkepti ir išsausinti. Kad mėsa išliktų sultinga, dažniausiai rekomenduojama rinktis švelnesnius, ne per agresyvius terminio apdorojimo būdus ir stebėti kepimo laiką.

    Troškinant ar verdant veršieną svarbu palaikyti tolygią temperatūrą ir neskubėti, nes per didelė kaitra greitai atima sultis. Kepant keptuvėje pravartu rinktis trumpesnį kepimą ir leisti mėsai kelioms minutėms pailsėti, kad sultys tolygiau pasiskirstytų.

    Nors veršiena laikoma maistinga, mitybos ekspertai primena bendrą taisyklę: sveikatai palankiausias rezultatas pasiekiamas tada, kai mėsa derinama su daržovėmis, skaidulomis turtingais garnyrais ir saikingu druskos kiekiu.

  • Atrodo kaip įprasti makaronai, bet be miltų ir riebalų: konjakas tinka dietai ir diabetui

    Kas yra konjako makaronai?

    Konjako makaronai gaminami iš Rytų Azijoje paplitusio augalo šakniagumbio, o jų pagrindinė sudedamoji dalis yra tirpiosios skaidulos gliukomananas. Dėl jo makaronai įgauna savitą, želė primenančią tekstūrą ir gana neutralų skonį, todėl lengvai prisitaiko prie įvairių patiekalų.

    Šis produktas pastaraisiais metais vis dažniau pasirenkamas žmonių, kurie siekia sumažinti bendrą raciono kaloringumą neatsisakydami įprastų porcijų. Parduotuvėse galima rasti skirtingų formų variantų, primenančių spagečius, ryžius ar plonesnius makaronus.

    Kodėl jis siejamas su svorio metimu?

    Pagrindinis svorio mažėjimo principas yra kalorijų deficitas, kai su maistu gaunama mažiau energijos, nei jos sunaudoja organizmas. Konjako makaronai dažnai pasirenkami kaip garnyro alternatyva, nes didžiąją jų dalį sudaro vanduo ir skaidulos, todėl patiekalo energinė vertė gali sumažėti.

    Tirpiosios skaidulos, tokios kaip gliukomananas, virškinamajame trakte brinksta ir gali didinti sotumo jausmą, todėl kai kuriems žmonėms tampa lengviau suvaldyti apetitą. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį, kad pats produktas nėra stebuklinga priemonė, o geriausi rezultatai pasiekiami derinant su subalansuota mityba ir fiziniu aktyvumu.

    Kam tai gali būti aktualu?

    Konjako makaronai natūraliai neturi glitimo, todėl gali tikti žmonėms, kurie jo vengia dėl savijautos ar medicininių priežasčių. Taip pat jie dažnai minimi kaip pasirinkimas mažai angliavandenių turinčiuose mitybos planuose, nes įprastų miltinių makaronų angliavandenių čia būna gerokai mažiau.

    Diabeto ar insulino rezistencijos atvejais dažniausiai akcentuojama, kad skaidulos padeda lėčiau kilti gliukozės kiekiui po valgio ir prisideda prie geresnės glikemijos kontrolės. Individualūs poreikiai skiriasi, todėl sergantiesiems diabetu mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    „Konjako makaronai gali padėti sumažinti patiekalo energinę vertę, tačiau ilgalaikis rezultatas priklauso nuo visos mitybos ir įpročių“, – sako dietologai.

    Kaip paruošti, kad būtų skanu?

    Dažniausiai konjako makaronai parduodami vienos porcijos pakuotėse skystyje, todėl pirmiausia juos rekomenduojama gerai perplauti šaltu vandeniu. Tuomet trumpai pavirti pasūdytame vandenyje apie 5–7 minutes arba kelias minutes pakepinti keptuvėje, kad pasišalintų specifinis kvapas.

    Jie geriausiai atsiskleidžia su ryškaus skonio priedais: daržovėmis, vištiena, grybais, sultiniais ar pomidorų padažu. Kad patiekalas būtų visavertis, verta pridėti baltymų šaltinį ir daržovių, o skaidulų gausą subalansuoti pakankamu skysčių kiekiu.

  • Šių žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei žuvinėje: ekspertai įspėja dėl rizikų

    Žuvis sveika, bet ne visada

    Žuvis dažnai laikoma vienu vertingiausių pasirinkimų kasdienėje mityboje, nes joje gausu baltymų, jodo, seleno, vitamino D ir omega-3 riebalų rūgščių. Vis dėlto ne kiekviena parduotuvėje ar žuvinėje siūloma žuvis vienodai naudinga, o kai kurių rūšių vartojimą specialistai pataria riboti.

    Rizikos dažniausiai susijusios su teršalų kaupimusi, žema maistine verte arba neaiškiomis auginimo sąlygomis. Dėl to renkantis svarbu atsižvelgti ne tik į kainą ir skonį, bet ir į rūšį, dydį, kilmę bei tai, kaip dažnai tokia žuvis atsiduria lėkštėje.

    Kodėl didelės plėšrios žuvys kelia klausimų

    Didelės, ilgai gyvenančios plėšrios žuvys maisto grandinėje yra aukščiau, todėl jų audiniuose labiau linkę kauptis tam tikri teršalai, ypač metilo gyvsidabris. Dėl šios priežasties tarptautinės visuomenės sveikatos rekomendacijos dažnai ragina riboti tokių rūšių vartojimą, ypač nėščiosioms, žindančioms ir vaikams.

    Prie dažniausiai minimų rūšių priskiriami rykliai, kardžuvės, karališkosios skumbrės, taip pat kai kurie didesni tunai, pavyzdžiui, didžiaakiai ir geltonpelekiai. Kuo žuvis didesnė ir kuo dažniau ji vartojama, tuo svarbiau laikytis saiko ir rinktis alternatyvas.

    Gėlavandenės žuvys priklauso nuo vandens kokybės

    Gėlavandenėse žuvyse rizikos profilis labiau priklauso nuo to, kokiame telkinyje jos gyveno ir kuo maitinosi. Užteršti vandens telkiniai gali lemti didesnę nepageidaujamų medžiagų tikimybę, o tai atsiliepia ir produkto kokybei.

    Dėl to daugiau atsargumo patariama turėti renkantis kai kurias gėlavandenes plėšriąsias rūšis, pavyzdžiui, lydekas ar ešerius, ypač jei nežinoma kilmė. Perkant svarbu aiški informacija etiketėje ir patikimas tiekimo kelias.

    Kodėl panga sulaukia tiek kritikos

    Panga yra viena pigesnių ir plačiai prieinamų žuvų, todėl ją dažnai renkasi norintys neutralaus skonio filė. Tačiau jos maistinė vertė dažnai vertinama prasčiau, nes, palyginti su riebiomis jūrinėmis žuvimis, joje įprastai būna mažiau omega-3 riebalų rūgščių, taip pat kuklesni vitamino D ir vitamino B12 kiekiai.

    Diskusijų kelia ir auginimo sąlygos, nes didelė dalis pangos į Europą atkeliauja iš intensyvių ūkių Pietryčių Azijoje. Kontrolės standartai skiriasi, o viešojoje erdvėje ne kartą buvo keliami klausimai dėl vandens kokybės ir galimos taršos, nors parduodami produktai turi atitikti Europos Sąjungos saugos reikalavimus.

    Ką rinktis vietoj to ir kaip valgyti saugiau

    Norint iš žuvies gauti realios naudos, pravartu rinktis mažesnes, trumpiau gyvenančias rūšis, kuriose dažniau būna daugiau omega-3 ir mažesnė teršalų kaupimosi tikimybė. Praktikoje tai dažnai būna silkė, sardinės, lašiša, taip pat liesesnės žuvys, pavyzdžiui, menkė.

    Specialistai paprastai rekomenduoja įvairinti racioną ir neapsiriboti viena rūšimi, o perkant atkreipti dėmesį į kilmę, sugavimo ar auginimo būdą bei sertifikavimą. Jei žuvis valgoma dažnai, ypač vaikams ar nėštumo metu, verta dažniau rinktis mažesnes jūrines žuvis ir riboti dideles plėšrias rūšis.

    „Žuvis gali būti labai vertingas produktas, tačiau didžiausią naudą duoda tada, kai pasirenkamos tinkamos rūšys ir laikomasi saiko“, – sako mitybos rekomendacijose dažnai pabrėžiama specialistų mintis.

  • Pamirškite papildus: šios nepastebimos moliūgų sėklos turi daugiau cinko nei jautienos kepsnys

    Daugelis, pajutę pirmuosius nuovargio, suprastėjusios odos būklės ar dažnesnių peršalimų signalus, instinktyviai griebiasi maisto papildų. Tačiau dažnai didžiausią skirtumą lemia ne kapsulės, o kasdienė mityba ir realiai gaunami mikroelementai.

    Vienas paprastas produktas, apie kurį dažnai pamirštama, yra moliūgų sėklos. Nors jos atrodo kukliai, mitybos požiūriu tai koncentruotas cinko, magnio ir sveikųjų riebalų šaltinis, galintis praturtinti racioną be sudėtingų pokyčių.

    Moliūgų sėklos ir cinkas

    Cinkas organizmui svarbus imuninei sistemai, audinių atsinaujinimui, normaliai odos būklei bei žaizdų gijimui. Kai cinko trūksta, daliai žmonių dažniau pasireiškia odos sausumas, bėrimai, lėtesnis atsistatymas po ligų, nagų trapumas.

    Moliūgų sėklose cinko koncentracija gali būti labai didelė, ypač lyginant su daugybe įprastų kasdienio raciono produktų. Dėl to jos dažnai minimos kaip vienas patogiausių augalinių cinko šaltinių, ypač žmonėms, ribojantiems mėsą.

    Svarbu ir tai, kad cinko įsisavinimą gali mažinti fitatai, natūraliai esantys kai kuriose sėklose ir grūduose. Dėl to naudinga rinktis lengvai paskrudintas sėklas arba jas mirkyti, o cinko šaltinius derinti su įvairia mityba, o ne remtis vienu produktu.

    Ne tik cinkas: kas dar naudinga?

    Moliūgų sėklos vertinamos ir dėl magnio, geležies, fosforo, taip pat nesočiųjų riebalų bei baltymų. Tokia sudėtis gali padėti palaikyti energijos apykaitą, raumenų funkciją ir ilgiau išlaikyti sotumą.

    Jose yra ir antioksidantų, įskaitant vitamino E junginius bei augalinius bioaktyvius komponentus. Antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su spartesniu organizmo senėjimu ir kai kuriomis lėtinėmis būklėmis.

    Kaip įtraukti į mitybą saugiai?

    Paprastas būdas yra kasdien suvalgyti nedidelę saują ir ja pabarstyti košę, salotas, sriubą ar varškės patiekalus. Moliūgų sėklos tinka ir kaip užkandis, kai norisi ko nors sotesnio, bet nesinori saldumynų.

    Vis dėlto svarbu nepersistengti, nes sėklos yra kaloringos, o dideli kiekiai gali išbalansuoti dienos energijos normą. Jei vartojate kraują skystinančius vaistus, turite virškinimo sutrikimų ar sergate lėtinėmis ligomis, dėl didesnių mitybos pokyčių verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Jei įtariate cinko trūkumą, vien sėklų gali nepakakti. Tokiu atveju tikslinga įsivertinti racioną, atlikti tyrimus ir sprendimą dėl papildų priimti individualiai, nes per didelės cinko dozės gali sutrikdyti kitų mikroelementų, pavyzdžiui, vario, pusiausvyrą.

  • Švelnūs, natūraliai saldūs ir traškūs: kodėl geltonieji vyšninių pomidorai užkariauja salotas

    Geltonieji vyšninių pomidorai vis dažniau atsiduria pirkinių krepšeliuose ne vien dėl ryškios spalvos. Šios veislės paprastai būna mažiau rūgščios nei raudonieji pomidorai, todėl jų skonis švelnesnis, o salotose jie suteikia natūralaus saldumo.

    Dėl mažo dydžio ir tvirtesnės odelės geltonieji vyšninių pomidorai maloniai traška, lengvai pjaustomi ir ilgiau išlaiko formą lėkštėje. Tai ypač patogu ruošiant salotas į darbą ar pietų dėžutes, kai svarbu, kad daržovės greitai nesuminkštėtų.

    Spalvų skirtumas susijęs su tuo, kokie augaliniai pigmentai vyrauja vaisiuje. Raudonuose pomidoruose įprastai būna daugiau likopeno, o geltonuose dažniau dominuoja kiti karotenoidai, tarp jų beta karotenas, kuris organizme gali virsti vitaminu A.

    Pomidorai taip pat prisideda prie vitamino C ir kalio kiekio racione, o šios medžiagos siejamos su normalia kraujagyslių funkcija, imuninės sistemos veikla ir kraujospūdžio reguliavimu. Vis dėlto galutinis maistinės vertės vaizdas priklauso nuo konkrečios veislės, sunokimo ir laikymo.

    Kulinarijoje geltonieji vyšninių pomidorai labiausiai vertinami valgant žalius, kai atsiskleidžia jų traškumas ir saldumas. Jie gerai dera su sūresniais, ryškaus skonio sūriais, alyvuogių aliejumi ir šviežiomis žolelėmis, o lengvai pakepti orkaitėje gali tapti dar saldesni ir sodresni.

    Jei norisi greitos salotos be sudėtingų receptų, pakanka perpjauti pomidorus pusiau, įdėti šviežių žolelių, įmaišyti šlakelį alyvuogių aliejaus ir pagardinti druska bei pipirais. Tokia lėkštė tinka ir prie grilyje keptų patiekalų, ir kaip lengvas savarankiškas pietų variantas.

  • Visi kartoja 8 stiklinių taisyklę, bet specialistai įspėja: vandens reikia kitaip

    8 stiklinių mitas

    Rekomendacija kasdien išgerti 8 stiklines vandens ilgą laiką buvo kartojama kaip universali taisyklė, tačiau ji pernelyg supaprastina realius organizmo poreikius. Hidratacijos poreikis skiriasi priklausomai nuo amžiaus, kūno masės, fizinio aktyvumo, mitybos ir aplinkos temperatūros.

    Žmogaus kūną sudaro apie 60 proc. vandens, todėl skysčių balansas daro įtaką beveik visoms funkcijoms: nuo termoreguliacijos ir kraujotakos iki virškinimo bei maistinių medžiagų pernašos. Dėl to svarbiausia yra bendras pakankamas skysčių kiekis, o ne viena visiems taikoma formulė.

    Kiek skysčių iš tiesų reikia

    Dažnai cituojamose rekomendacijose kalbama ne tik apie vandenį, bet apie visus per dieną gaunamus skysčius, įskaitant maistą. Europos maisto saugos institucijos gairėse kaip orientacinės vertės suaugusiesiems nurodoma apie 2,0 litro vandens iš gėrimų moterims ir 2,5 litro vyrams, tačiau tai nėra griežta norma kiekvienam.

    Praktikoje poreikį labiausiai didina sportas, darbas karštyje, karštos dienos ir didesnis prakaitavimas, taip pat kai kurie sveikatos sutrikimai. Daliai žmonių daugiau skysčių gali reikėti ir dėl mitybos, pavyzdžiui, vartojant daugiau skaidulų ar sūresnio maisto.

    Kaip atpažinti skysčių trūkumą

    Net nedidelis skysčių trūkumas gali pabloginti savijautą ir darbingumą, ypač dėmesio sutelkimą. Troškulys yra vienas pirmųjų signalų, tačiau jis ne visuomet atsiranda laiku, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

    Dažni simptomai yra galvos skausmas, nuovargis, vangumas, sumažėjusi fizinė ištvermė ir sunkesnė koncentracija. Taip pat svarbūs požymiai gali būti sausesnė oda, suskeldėjusios lūpos ir tamsesnis šlapimas.

    Vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės dažniau nepakankamai geria vien dėl to, kad troškulio pojūtis jiems gali būti silpnesnis arba jie užmiršta reguliariai atsigerti. Karščio bangų metu tai tampa ypač aktualu, nes skysčių netenkama greičiau.

    Kas įskaičiuojama į skysčius

    Hidratacija nėra tik stiklinė vandens: skysčių suteikia sriubos, vaisiai ir daržovės, ypač daug vandens turintys produktai, tokie kaip arbūzai, agurkai, pomidorai ar apelsinai. Kai kurie gėrimai, pavyzdžiui, kava ar arbata, taip pat prisideda prie bendro skysčių kiekio.

    Vis dėlto kasdieniuose pasirinkimuose svarbu riboti saldintus gėrimus, nes jie gali ženkliai didinti cukraus ir kalorijų kiekį. Alkoholį verta vertinti atsargiai, nes jis gali skatinti skysčių netekimą ir apsunkinti organizmo termoreguliaciją.

    Patikimiausias įprotis yra gerti reguliariai mažomis porcijomis per visą dieną, o ne bandyti didelį kiekį išgerti vienu kartu. Daugeliui padeda paprastas sprendimas: visada turėti vandens buteliuką ir stebėti, ar troškulys nekartojasi per dažnai.