CP v2

Tag: Mityba

  • Kainuoja centus, o sąnariams – tikras išsigelbėjimas: ką į sultinį deda vis daugiau žmonių

    Vištų pėdutės dažnai laikomos menkaverčiu produktu, tačiau virtuvėje jos vertinamos dėl vienos priežasties: ilgai verdamos išskiria daug želatinos. Būtent ji suteikia sultiniui sodrumo, tirštumo ir švelniai „lipnią“ tekstūrą, kuri ypač juntama atvėsus.

    Šis efektas dažnai liaudiškai vadinamas natūraliu sąnarių tepalu, nors mediciniškai tai tik vaizdingas palyginimas. Vis dėlto vištų pėdutės yra turtingos jungiamojo audinio, kremzlių ir kolageno, o verdant kolagenas dalinai virsta želatina.

    Kas iš tiesų naudinga?

    Kolagenas yra baltymas, svarbus odai, sausgyslėms, raiščiams ir kremzlėms, o želatina sudaryta iš tų pačių aminorūgščių. Dėl to sultinys iš vištų pėdučių gali būti papildomas baltymų šaltinis, ypač žmonėms, kurie nori į mitybą įtraukti daugiau lengvai panaudojamų baltymų.

    Tačiau vien sultinio nepakanka spręsti sąnarių problemoms, ypač jei skausmas ar sustingimas kartojasi. Sąnarių būklei didžiausią įtaką paprastai daro bendra mityba, kūno svoris, fizinis aktyvumas, gretutinės ligos ir gydytojo paskirtas gydymas, o ne vienas produktas.

    Kaip naudoti sultiniui?

    Paprasčiausias būdas yra kelias gerai nuvalytas pėdutes įdėti į puodą kartu su vištiena, morkomis, svogūnu, salieru ar poru ir prieskoniais. Sultinį verta virti lėtai, ant mažos kaitros, apie 2–3 valandas, tuomet jis tampa sodresnis ir mažiau vandeningas.

    Toks sultinys tinka ne tik sriubai. Jis dažnai naudojamas padažams, troškiniams, rizotui ar trintoms sriuboms, nes pagerina skonį ir konsistenciją, o atvėsęs gali lengvai sustingti.

    Ką būtina įvertinti?

    Prieš verdant pėdutes reikia kruopščiai nuplauti, pašalinti nagus, įsitikinti, kad nelikę nešvarumų ar kietesnių odos likučių. Net jei jos parduodamos apdorotos, kiekvieną gabalėlį verta apžiūrėti atskirai.

    Reikėtų stebėti ir druskos bei riebalų kiekį, nes būtent jie dažniausiai paverčia sultinį sunkesniu kasdieniam vartojimui. Žmonėms, kuriems ribojamas natris, taip pat turintiems inkstų ligų ar padidėjusį kraujospūdį, sultinį geriau virti švelniau sūdant.

    Atsargumas svarbus ir tiems, kuriems būdinga podagra ar padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis, nes ilgai virti mėsos sultiniai gali turėti daugiau purinų. Jei kyla abejonių dėl mitybos ar simptomų, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Hibisko arbata prieš miegą: dietologai aiškina, kaip ji gali padėti mažinti LDL cholesterolį

    Hibisko, arba kinrožės (Hibiscus sabdariffa), arbata vis dažniau minima kaip vakaro gėrimas, galintis prisidėti prie širdies sveikatos. Dietologai pabrėžia, kad joje gausu augalinių antioksidantų, o kofeino nėra, todėl kai kuriems žmonėms ji tinka prieš miegą.

    Specialistai aiškina, kad šios arbatos poveikis lipidams siejamas su polifenoliais, ypač antocianinais, kurie hibiskui suteikia intensyvią spalvą. Tyrimų apžvalgos rodo, kad reguliariai vartojamas hibiskas gali būti susijęs su kukliais pokyčiais cholesterolio ir trigliceridų rodikliuose, nors rezultatai nevienodi ir priklauso nuo dozės bei mitybos įpročių.

    Viena iš aiškinamų priežasčių yra tai, kad antioksidantai gali mažinti LDL dalelių oksidaciją, kuri laikoma vienu iš aterosklerozės procesų veiksnių. Kartu pabrėžiama, kad didžiausią įtaką cholesterolio kontrolei vis tiek daro bendra mityba, kūno svoris, fizinis aktyvumas ir, kai reikia, gydytojo skiriami vaistai.

    Hibisko arbata taip pat dažnai siejama su kraujagyslių atsipalaidavimu ir kraujospūdžio mažėjimu. Dalies klinikinių tyrimų duomenimis, ji gali prisidėti prie nedidelio sistolinio kraujospūdžio sumažėjimo, o tai svarbu, nes padidėjęs kraujospūdis dažnai keliauja kartu su blogėjančiais širdies ir kraujagyslių rizikos rodikliais.

    Kalbant apie miegą, dietologai išskiria du praktinius aspektus: šiltas gėrimas vakare kai kuriems žmonėms veikia raminamai, o hibiskas neturi kofeino, kuris gali trukdyti užmigti. Vis dėlto jautresniems žmonėms didesnis skysčių kiekis prieš pat miegą gali didinti prabudimų tikimybę dėl noro šlapintis.

    Ekspertai taip pat primena, kad cholesterolio mažinimas paprastai reikalauja kelių priemonių derinio. Dažniausiai rekomenduojama dažniau rinktis tirpiąsias skaidulas, pavyzdžiui, avižas ar psiliumo luobeles, daugiau ankštinių ir daržovių, o sočiuosius riebalus keisti nesočiaisiais.

    Ne mažiau svarbus ir judėjimas: suaugusiesiems paprastai rekomenduojama per savaitę sukaupti apie 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo. Jei cholesterolio rodikliai ar širdies ir kraujagyslių rizika didelė, dėl tinkamiausio plano, tyrimų ir gydymo taktikos reikėtų tartis su šeimos gydytoju ar kardiologu.

  • Neurologai įspėja: šie kasdieniai produktai gali silpninti atmintį ir didinti insulto riziką

    Kasdienė mityba daro tiesioginę įtaką smegenų sveikatai, o kai kurie populiarūs produktai gali tyliai bloginti atmintį, kraujotaką ir dėmesio koncentraciją. Neurologai pabrėžia, kad rizika dažniausiai susijusi ne su vienu kąsniu, o su įpročiu: kai tam tikri produktai tampa kasdienio raciono pagrindu.

    Viena dažniausių rekomendacijų siejama su saldintais gazuotais gėrimais ir apskritai dideliu pridėtinio cukraus kiekiu. Ilgainiui tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o kraujagyslių būklė yra itin svarbi ir smegenims, nes jos priklausomos nuo stabilios kraujotakos.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į transriebalus, kurie gali būti aptinkami dalyje itin perdirbtų gaminių. Kai kuriuose tyrimuose didesnis transriebalų vartojimas siejamas su prastesniais kognityviniais rodikliais ir nepalankesniu širdies bei kraujagyslių rizikos profiliu, o tai netiesiogiai didina ir insulto tikimybę.

    Dar viena rizikos grupė yra dažnai vartojami gruzdinti produktai, pavyzdžiui, bulvytės fri. Tokia mityba paprastai reiškia daugiau sočiųjų riebalų ir druskos, o tai gali bloginti kraujospūdžio kontrolę ir kraujagyslių būklę, ypač jei kartu trūksta daržovių, skaidulų ir omega-3 šaltinių.

    Neurologai primena ir apie alkoholį: net ir „saikingas“ vartojimas kai kuriems žmonėms gali turėti apčiuopiamų pasekmių miegui, nuotaikai bei pažinimo funkcijoms. Alkoholio poveikis laikomas neurotoksiniu, todėl rizika didėja didinant vartojimo dažnį ir kiekius.

    Diskusijų kelia ir kai kurie „sveikesni“ pasirinkimai, pavyzdžiui, dalis baltymų miltelių ar gėrimų, kuriuose gausu saldiklių ir priedų. Specialistai pabrėžia žarnyno mikrobiomos svarbą, nes ji susijusi su uždegiminiais procesais ir medžiagų apykaita, o šie veiksniai daro įtaką ir smegenų veiklai.

    Gydytojai ragina ne ieškoti vieno „blogiausio“ produkto, o įvertinti bendrą mitybos modelį. Jei racione daug itin perdirbtų produktų, saldžių gėrimų ir kepto maisto, o mažai žuvies, ankštinių, daržovių, pilno grūdo produktų, tai dažniausiai reiškia didesnę ilgalaikę riziką širdžiai ir smegenims.

    Praktinis principas paprastas: kuo dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą, gerti vandenį vietoj saldintų gėrimų, o kepimą riebaluose pakeisti kepimu orkaitėje ar troškinimu. Jei kyla klausimų dėl konkrečių papildų ar gretutinių ligų, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu, ypač jei vartojami vaistai ar yra padidėjęs kraujospūdis.

  • Stiklinė per dieną: granatų sultys siejamos su mažesniu kraujospūdžiu, ką sako tyrimai

    Granatų sultys pastaraisiais metais dažnai minimos kaip gėrimas, galintis prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sveikatos. Naujesnės apžvalgos ir klinikiniai tyrimai rodo, kad reguliariai vartojamos nesaldintos granatų sultys kai kuriems žmonėms gali būti siejamos su nedideliu arterinio kraujospūdžio mažėjimu.

    Dažniausiai kalbama apie maždaug vieną stiklinę per dieną, tai yra apie 240 mililitrų. Svarbu pabrėžti, kad šis poveikis nėra staigus ir nėra garantuotas visiems, o tyrimuose rezultatai priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės, mitybos ir vartojamo kiekio.

    Granatų sultyse gausu polifenolių, ypač punikalaginų ir antocianinų, kurie veikia kaip antioksidantai. Mokslinėje literatūroje būtent šios medžiagos siejamos su galimu teigiamu poveikiu kraujagyslių funkcijai, įskaitant endotelio veiklą ir uždegiminių procesų mažėjimą.

    Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose stebėtas nedidelis sistolinio kraujospūdžio sumažėjimas, ypač žmonėms, kurie jau turėjo padidėjusį kraujospūdį. Tačiau tyrimai skiriasi metodika, dalyvių skaičiumi ir vartojamų sulčių koncentracija, todėl tai vertinama kaip galimas, bet ne visada vienodai pasireiškiantis efektas.

    Renkantis sultis, reikšminga sąlyga yra „be pridėtinio cukraus“, nes saldintos sultys didina bendrą suvartojamo cukraus kiekį ir kalorijų balansą. Didelis pridėtinio cukraus vartojimas gali bloginti širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnius, todėl potenciali nauda gali būti „užgožta“ kasdieniais mitybos įpročiais.

    Dar vienas praktinis aspektas – sulčių kiekis. Nors 240 mililitrų dažnai įvardijama kaip „stiklinė“, realiame gyvenime porcijos neretai būna didesnės, todėl verta sąmoningai sekti kiekį, ypač jei kontroliuojamas kūno svoris ar gliukozės rodikliai.

    Ekspertai pabrėžia, kad granatų sultys nėra gydymas ir nepakeičia gydytojo paskirtų vaistų nuo hipertenzijos ar kitų būklių. Jei kraujospūdis yra padidėjęs, pagrindą sudaro gydytojo sudarytas planas: mityba, fizinis aktyvumas, svorio kontrolė, druskos ribojimas, o prireikus ir medikamentai.

    Taip pat svarbu įvertinti galimas sąveikas su vaistais. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad granatų produktai gali veikti panašius fermentinius kelius kaip ir greipfrutai, todėl žmonėms, vartojantiems kraujospūdį ar cholesterolį mažinančius vaistus, saugiausia prieš įtraukiant sultis kasdien pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    „Granatų sultys gali būti naudingas mitybos papildymas, tačiau jos nepakeičia gydymo ir svarbiausia išlieka nuoseklus gyvenimo būdo bei gydytojo rekomendacijų laikymasis“, – sako sveikatos specialistai.

    Norint realios naudos, granatų sultys turėtų būti tik dalis bendro širdžiai palankaus raciono. Daugiausia įrodymų kraujospūdžio mažinimui turi mažiau druskos, daugiau daržovių ir skaidulų, reguliarus judėjimas, pakankamas miegas ir žalingų įpročių atsisakymas.

  • Avokadas ir miegas: tyrimas rodo ryšį su geresne poilsio kokybe ir širdies rodikliais

    Vis dažniau kalbama apie tai, kad miego kokybę lemia ne tik režimas, bet ir kasdienė mityba. Tarp produktų, kuriems skiriama daugiau dėmesio, atsiduria avokadas, turintis širdžiai palankių riebalų, skaidulų, kalio ir antioksidantų.

    Įžvalgos siejamos su JAV Pensilvanijos universiteto tyrėjų darbu, publikuotu Amerikos širdies asociacijos žurnale. Tyrime dalyvavo 969 suaugusieji, daugiausia turintys antsvorio, o dalis jų šešis mėnesius kasdien į racioną įtraukė avokadą.

    Dalyviai, kurie avokadą valgė kasdien, dažniau nurodė miegantys ilgiau ir geriau, palyginti su kontroline grupe, kuri avokadą rinkdavosi retai. Tyrėjai taip pat fiksavo palankesnius kai kuriuos širdies ir kraujagyslių sveikatos rodiklius, įskaitant cholesterolio pokyčius.

    „Nė vienas maisto produktas nėra stebuklinga priemonė, tačiau avokadas yra kompleksinis maistinių medžiagų šaltinis, todėl poveikis gali pasireikšti keliose srityse iš karto“, – sakė tyrimo autorė Kristina Petersen.

    Ekspertai aiškina, kad teoriškai miegui gali būti svarbūs keli avokado komponentai. Kalis ir magnis siejami su nervų sistemos veikla ir raumenų atsipalaidavimu, o skaidulos ir nesočiosios riebalų rūgštys padeda subalansuoti sotumą bei cukraus kiekio svyravimus.

    Kartu pabrėžiama, kad ryšys nereiškia, jog vien avokadas išspręs nemigos ar širdies ligų rizikos problemas. Didžiausia nauda tikėtina tuomet, kai jis pakeičia itin perdirbtus, daug druskos ar sočiųjų riebalų turinčius produktus, o mityba dera su fiziniu aktyvumu ir pastoviu miego režimu.

    Specialistai primena ir praktinę taisyklę: jei avokadas tampa kasdieniu įpročiu, svarbu stebėti bendrą energinę raciono vertę. Nors tai maistingas vaisius, jis gana kaloringas, todėl dažniausiai rekomenduojama orientuotis į saiką, pavyzdžiui, dalį vaisiaus per dieną.

  • Mokslininkai patikrino: ar gazuotas vanduo gali liekninti? Atsakymas nustebins ne vieną

    Mokslininkai patikrino: ar gazuotas vanduo gali liekninti? Atsakymas nustebins ne vieną

    Ar įprastas gazuotas vanduo gali turėti įtakos kūno svoriui, pastaruoju metu vėl tapo diskusijų objektu. 2025 metais publikuotoje analizėje nagrinėta hipotezė, kad vandenyje esantis anglies dioksidas gali nežymiai keisti gliukozės apykaitą organizme.

    Analizės logika paremta fiziologiniu mechanizmu: dalis anglies dioksido, patekusio į organizmą, kraujyje dalyvauja reakcijose, susijusiose su rūgščių ir šarmų pusiausvyra. Teoriškai tai galėtų minimaliai paveikti procesus, susijusius su gliukozės skaidymu, tačiau tai dar nereiškia realaus svorio mažėjimo.

    „Metabolinis poveikis, jei jis ir egzistuoja, greičiausiai yra labai mažas ir savaime nelemia kliniškai reikšmingo svorio pokyčio“, – teigiama analizėje.

    Tyrimo autorius šį efektą lygino su procesais, stebimais hemodializės metu, kai dėl specifinių procedūrų gali mažėti gliukozės kiekis kraujyje. Vis dėlto geriant gazuotą vandenį situacija visiškai kitokia: poveikio mastas nepalyginamai mažesnis, todėl tikėtis apčiuopiamos naudos lieknėjimui nėra pagrindo.

    Ekspertai pabrėžia, kad iki šiol trūksta gerai suprojektuotų intervencinių tyrimų su žmonėmis, kurie patvirtintų, jog vien gazuoto vandens vartojimas ilgainiui padeda mažinti svorį. Dalis išvadų remiasi mechanistiniais paaiškinimais, o ne ilgalaikiais klinikiniais rezultatais, todėl praktinės rekomendacijos išlieka atsargios.

    Kartu primenama, kad gazuotas vanduo kai kuriems žmonėms gali sukelti nemalonių virškinimo simptomų. Dažniausiai minimi pilvo pūtimas, didesnis pilnumo jausmas, refliukso paūmėjimas ar ryškesni dirgliosios žarnos sindromo požymiai, ypač jei gazuotų gėrimų vartojama daug.

    Vis dėlto gazuotas vanduo gali būti naudingas kaip nekaloringa alternatyva saldintiems gėrimams. Jei jis padeda atsisakyti limonadų ar sulčių gėrimų, bendras dienos kalorijų kiekis gali sumažėti, o tai jau turi realią įtaką svorio kontrolei.

    Bendra hidratacija išlieka svarbi sveikatai nepriklausomai nuo to, renkamasi gazuotas ar negazuotas vanduo. Suaugusiam žmogui dažnai rekomenduojama orientuotis į maždaug 1,5–2 litrus skysčių per dieną, tačiau poreikis kinta pagal kūno masę, fizinį aktyvumą ir oro temperatūrą.

    Karštomis dienomis ar intensyviai sportuojant skysčių poreikis gali reikšmingai išaugti, todėl svarbu stebėti individualius požymius. Specialistai dažniausiai pataria rinktis vandenį ir nesaldintus gėrimus, o gazuotą vandenį vertinti kaip priimtiną pasirinkimą, jei jis nesukelia diskomforto.

  • Daržininkai ją ravėjo kaip piktžolę, o dabar ji keičia salotas: portulaka grįžta į virtuves

    Daržininkai ją ravėjo kaip piktžolę, o dabar ji keičia salotas: portulaka grįžta į virtuves

    Portulaka daržinė (Portulaca oleracea) ilgą laiką daugelyje daržų buvo laikoma piktžole, tačiau pastaraisiais metais ji vis dažniau prisimenama kaip valgomas, greitai augantis ir karščiui atsparus augalas. Dėl traškių, sultingų lapelių ir švelniai rūgštoko skonio portulaka neretai lyginama su salotomis ar rukola.

    Šis augalas natūraliai prisitaikęs prie sausesnių sąlygų, todėl aktualus ir Lietuvoje, kai vasaros vis dažniau pasitaiko su karščio bangomis ir ilgesniais sausrų periodais. Portulaka kaupia drėgmę mėsingose stiebo dalyse ir lapuose, tad trumpalaikį vandens trūkumą pakelia lengviau nei dauguma lapinių daržovių.

    Kaip sėti ir auginti?

    Portulaka geriausiai auga šiltoje, saulėtoje vietoje, lengvesnėje dirvoje. Sėklas patogiausia berti tiesiai į dirvą pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, kai žemė jau sušilusi, nes vėsa ir užmirkimas jauniems daigams gali pakenkti.

    Sėkloms dygti reikalinga šviesa, todėl jas verta įterpti labai sekliai. Augalas greitai išsikeroja, todėl tarp eilučių naudinga palikti maždaug 20–25 centimetrų tarpą, kad vėliau būtų patogu skinti jaunus ūglius ir lapus.

    Kodėl vandens perteklius kenkia?

    Portulakai didesnė rizika yra ne sausra, o nuolat šlapia dirva. Laistyti dažniausiai reikia tik po sėjos, kol susiformuoja šaknys, ir per užsitęsusią sausrą, o įprastomis sąlygomis ji apsieina su minimalia priežiūra.

    Tręšimas taip pat neturėtų būti intensyvus: per daug derlingoje dirvoje portulaka gali auginti vandeningesnius, mažiau ryškaus skonio lapus. Pradžioje svarbu nureguliuoti piktžoles aplink daigus, tačiau vėliau pati portulaka dažnai sudaro tankų kilimą ir slopina konkurentus.

    Skonis ir panaudojimas virtuvėje

    Jauni portulakos lapeliai yra traškūs, šiek tiek rūgštoki, neretai apibūdinami kaip gaivūs. Dėl to ji tinka šaltoms salotoms, ypač derinant su pomidorais, agurkais, sūriu, alyvuogių aliejumi ar sėklomis.

    Portulaka tinka ir šiltiems patiekalams: ją galima trumpai apkepinti su česnaku, dėti į kiaušinių patiekalus, sriubas ar daržovių troškinius. Skynimas paprastai skatina atžėlimą, todėl tą pačią lysvę galima naudoti pakartotinai visą sezoną, pjaunant jaunus ūglius.

    Susidomėjimas portulaka siejamas ir su platesne tendencija rinktis atsparesnius, mažiau priežiūros reikalaujančius augalus. Kai dalis tradicinių lapinių daržovių karštyje greitai sužydi ir sukietėja, portulaka daugeliu atvejų išlieka stabili ir tinkama skinti, todėl ją vis dažniau atranda pradedantieji daržininkai.

  • Lasošą gamina neteisingai beveik visi: šis būdas padeda išsaugoti daugiau omega-3 ir vitamino D

    Lasošą mitybos specialistai dažnai vadina vienu vertingiausių produktų, nes jis suteikia lengvai įsisavinamų baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių, svarbių širdžiai, smegenims ir regėjimui. Didžiausia vertė slypi dviejose omega-3 formose, EPA ir DHA, kurių daugeliui žmonių su maistu vis dar pritrūksta.

    Be omega-3, lašiša yra reikšmingas vitamino D ir seleno šaltinis, o jos maistinė sudėtis gerai dera su įvairiais garnyrais. Tačiau dalį naudos galima prarasti dėl per aukštos temperatūros ir netinkamos terminės apdorojimo trukmės, kai riebalai greičiau oksiduojasi.

    Omega-3 svarba kasdienėje mityboje

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su mažesniu uždegiminiu fonu organizme ir palankesniais širdies bei kraujagyslių rodikliais. Tyrimuose taip pat aptariamas ryšys su smegenų funkcija ir regėjimo apsauga, ypač vyresniame amžiuje.

    Praktinė rekomendacija paprasta: riebios žuvies į racioną įtraukti reguliariai, maždaug 2 kartus per savaitę. Dažnai minima porcija yra apie 100 gramų paruoštos žuvies vienu valgymu, nes svarbiausia yra nuoseklumas, o ne vienkartinis kiekis.

    Laukinė ar ūkiuose auginta?

    Diskusijos, kuri lašiša geresnė, tęsiasi ne vienus metus, tačiau dabartinis dietologų vertinimas nuosaikesnis: ir laukinė, ir ūkiuose užauginta lašiša gali būti geras omega-3 šaltinis. Skirtumų dažniausiai atsiranda dėl žuvų raciono, auginimo sąlygų ir konkretaus produkto sudėties.

    Renkantis parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į šviežumą, laikymo temperatūrą ir kvapą, nes būtent riebalų oksidacija labiausiai gadina kokybę. Jei žuvis turi ryškų nemalonų prieskonį, tai gali rodyti, kad produktas nebe optimalios būklės.

    Kaip gaminti, kad nauda nedingtų

    Didžiausia klaida yra per didelė kaitra ir ilgas kepimas, ypač kai naudojama daug įkaitintų riebalų. Švelnesni metodai padeda išlaikyti žuvies tekstūrą ir sumažina jautrių riebalų rūgščių oksidacijos riziką.

    Dažniausiai rekomenduojama kepti orkaitėje vidutinėje temperatūroje, garinti arba ruošti švelniai vandenyje, neleidžiant jam smarkiai virti. Taip pat minimas šaltas ar žemos temperatūros rūkymas, kai siekiama mažesnio terminio streso produktui.

    Su kuo derinti, kad pasisavintumėte geriau

    Omega-3 yra riebaluose tirpus maistinis komponentas, todėl jos pasisavinimą gali pagerinti kiti kokybiški riebalai lėkštėje. Praktikoje tai reiškia, kad prie lašišos tinka alyvuogių aliejus, avokadas, riešutai ar sėklos, o garnyrui galima rinktis daržoves.

    Jei žuvies nemėgstate, verta nepamiršti augalinių šaltinių, pavyzdžiui, čija sėklų, linų sėmenų ar graikinių riešutų, nors jų omega-3 forma skiriasi. Maisto papildus reikėtų rinktis atsargiai, nes oksiduoti žuvų taukai gali turėti nemalonų poskonį ir nebūti geriausias pasirinkimas kasdienai.

  • Dietetyczka: lody na diecie są OK, ale te popularne „light“ gali pakenkti labiau nei grietininiai

    Kada ledai netrukdo lieknėti

    Kreminiai, amatininkų gaminami ledai šiltuoju sezonu vėl tampa vienu populiariausių desertų, tačiau daugelis jų vengia dėl grietinėlės ir cukraus. Vis dėlto dietetikų požiūris aiškus: lieknėjimą lemia bendras dienos energijos balansas, o ne vienas produktas.

    Jei porcija nedidelė ir ji įtelpa į dienos planą, ledai nebūtinai sugriaus svorio mažinimo tikslus. Daug svarbiau, kiek dažnai desertą renkamės ir ar jis nepakeičia maistingų patiekalų, ypač turinčių baltymų bei skaidulų.

    Sorbetai ne visada geresni

    Dažnas įsitikinimas, kad vaisiniai sorbetai ar vandens ledai automatiškai yra sveikesni, ne visada pasitvirtina. Pramoniniuose produktuose neretai dominuoja cukrus, gliukozės ir fruktozės sirupai, o tai gali lemti greitą gliukozės šuolį ir vėliau ateinantį alkį.

    Grietininiai ledai, ypač su riešutais ar kitais priedais, gali turėti daugiau sotumo suteikiančių riebalų ir baltymų. Toks derinys kai kuriems žmonėms padeda lengviau kontroliuoti apetitą, nors kaloringumas paprastai būna didesnis.

    Geriausia išeitis namuose

    Praktiškas kompromisas norintiems saldumo be perteklinių priedų yra naminiai ledai, kurių sudėtį galima tiksliai kontroliuoti. Dažnai rekomenduojamas pagrindas yra tirštas, baltymingas skyras: jame paprastai daugiau baltymų ir mažiau riebalų nei grietinėlėje.

    Vaisiai suteikia saldumą ir skonį, o papildomą cukrų galima mažinti ar visai jo atsisakyti. Toks desertas patogus ir tuo, kad baltymai prisideda prie sotumo, todėl lengviau išvengti persivalgymo vėliau tą pačią dieną.

    „Tai greitas ir sotus desertas, kurio sudėtį galima visiškai kontroliuoti“, – pabrėžė specialistė.

    Atsargiau vertinami pramoniniai „light“ ledai: sumažinus cukrų jie kartais kompensuojami saldikliais, o daliai žmonių didesni kiekiai gali sukelti virškinimo diskomfortą. Be to, „lengvo“ produkto įvaizdis neretai sumažina budrumą ir skatina suvalgyti daugiau nei planuota.

    Norint ledus įtraukti į lieknėjimą, dažniausiai veikia paprasta taisyklė: rinktis mažesnę porciją, valgyti lėčiau ir derinti su įprastu, baltymų turinčiu dienos racionu. Taip desertas lieka malonumu, o ne priežastimi nutraukti planą.

  • Rabarbaras desertuose: kuo naudingas, kam jo vengti ir kaip lengvai užsiauginti savo darže

    Pavasario hitas virtuvėje

    Gegužė daugeliui reiškia ne tik šparagus, bet ir rabarbarų sezoną. Nors botaniškai rabarbaras yra daržovė, Lietuvos ir Lenkijos virtuvėse jis dažnai naudojamas kaip vaisius, ypač kepiniuose ir desertuose.

    Rabarbarų rūgštumas suteikia tešlai ryškumo ir gerai subalansuoja saldumą, todėl jis tinka pyragams, trupiniuočiams, bandelėms ir kompotams. Šviežios, tvirtos, rausvos ar žalsvos lapkočių stiebų dalys yra valgoma augalo dalis, o lapų vartoti negalima.

    Maistinės savybės ir nauda

    Rabarbaruose yra skaidulų, taip pat vitamino C ir kitų antioksidacinių junginių, todėl jie gali prisidėti prie virškinimo sistemos veiklos ir bendro raciono įvairovės. Dėl mažo kaloringumo rabarbarai dažnai pasirenkami lengvesniems sezoniniams desertams.

    Terminis apdorojimas pakeičia skonį ir tekstūrą, o dalis biologiškai aktyvių medžiagų gali tapti lengviau pasisavinamos. Praktikoje dažnai pasirenkamas kepimas, nes taip stiebai mažiau suyra ir išlaiko aromatą.

    Kas turėtų rabarbarų vengti?

    Rabarbaruose yra oksalo rūgšties ir oksalatų, kurie gali prisidėti prie inkstų akmenų susidarymo rizikos jautresniems žmonėms. Dėl šios priežasties rabarbarų patariama vengti arba jų vartojimą riboti sergantiems inkstų akmenlige ir turintiems polinkį į oksalatinius akmenis.

    Atsargumas rekomenduojamas ir žmonėms, kurių mityboje trūksta kalcio, taip pat turintiems podagros ar kitų būklių, kai svarbu riboti tam tikrus organinius rūgščių junginius. Jei yra lėtinių ligų ar vartojami specifiniai vaistai, saugiausia vartojimą aptarti su gydytoju.

    Kaip lengvai užsiauginti darže

    Rabarbarai yra daugiamečiai, gana atsparūs augalai, todėl vieną kartą pasodinus jie gali derėti ne vienerius metus. Jie geriausiai auga saulėtoje ar pusiau pavėsingoje vietoje, purioje, derlingoje, drėgmę išlaikančioje dirvoje.

    Derlius paprastai imamas nuo pavasario iki vasaros pradžios, paliekant dalį stiebų, kad augalas atsistatytų. Svarbiausia taisyklė virtuvėje išlieka ta pati: naudojami tik stiebai, o lapai nenaudojami maistui.

    Paprastas kepto rabarbaro desertas

    Kepimas dažnai pasirenkamas vietoj virimo, nes rabarbarai išlaiko formą ir nesubyra į pluoštą. Tai patogu, jei norisi desertą patiekti su jogurtu ar varške ir išsaugoti gražią tekstūrą.

    Rabarbarų gabalėlius sumaišykite su medumi, cinamonu ir vanile, tuomet kepkite iki suminkštės. Atvėsintus patiekite su natūraliu jogurtu ir riešutais, o susidariusį sirupą užpilkite ant viršaus.