Tag: Mityba

  • Dietologai įvardijo 3 dažniausias klaidas bandant valgyti daugiau skaidulų

    Skaidulos dažnai siejamos su geresniu virškinimu ir žarnyno sveikata, tačiau bandant jų suvalgyti daugiau žmonės neretai daro klaidų, kurios baigiasi nemaloniu pilvo diskomfortu.

    Kaip rašo „EatingWell“, didžiausios problemos dažniausiai kyla ne dėl pačių skaidulų, o dėl to, kaip staigiai ir kokiais produktais jos didinamos kasdienėje mityboje.

    Dietologai akcentuoja, kad organizmui reikia laiko prisitaikyti: per greiti pokyčiai gali paskatinti vidurių užkietėjimą, pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi.

    Todėl, norint didinti skaidulų kiekį, svarbu tai daryti nuosekliai, nepamiršti vandens ir pirmenybę teikti natūraliems produktams, o ne „praturtintiems“ užkandžiams ar papildams.

    Dažniausia klaida – skaidulas didinti per greitai

    Viena pagrindinių klaidų – iš karto „peršokti“ nuo mažai skaidulų turinčios mitybos prie labai didelio jų kiekio. Dietologė Mandy Enright pabrėžia, kad organizmui neįprastai didelis skaidulų kiekis per trumpą laiką gali sukelti nemalonių virškinimo sutrikimų.

    Jos teigimu, skaidulų kiekį verta didinti palaipsniui – maždaug po 3–5 gramus per dieną, stebint, kaip į pokyčius reaguoja savijauta.

    Kita klaida – per mažai skysčių

    Didinant skaidulų kiekį, ypač svarbus tampa vanduo: skaiduloms reikia skysčių, kad jos galėtų „judėti“ virškinamuoju traktu. Jei vandens trūksta, gali atsirasti pilvo pūtimas, dujos ar nereguliarus tuštinimasis.

    Mitybos specialistė Madeline Peck primena, kad pakankama hidratacija svarbi ir reguliariam tuštinimuisi, ir maistinių medžiagų įsisavinimui. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad dalį skysčių galima gauti ir su šviežiomis daržovėmis bei vaisiais, kurie dažnai turi daug vandens.

    Per didelis pasikliovimas papildais ar „praturtintais“ produktais

    Dar viena dažna klaida – skaidulas bandyti „susirinkti“ daugiausia iš maisto papildų ar itin perdirbtų, skaidulomis praturtintų produktų, užuot rinkusis natūralius šaltinius.

    M. Enright pabrėžia, kad saikingai tokie produktai gali būti naudingi, tačiau jie nepakeičia visaverčio maisto: valgant daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, ankštinių, riešutų ir sėklų, kartu gaunama ir kitų svarbių medžiagų.

    Ką dar verta prisiminti dėl virškinimo

    Dietologai primena, kad žarnyno sveikatai svarbios ne tik skaidulos. Kasdienei savijautai gali padėti daugiau judėjimo – pavyzdžiui, trumpi pasivaikščiojimai po valgio, taip pat tempimo pratimai ar joga.

    Be to, daugiau augalinio maisto racione gali reikšti ne tik daugiau skaidulų, bet ir kitų naudingų medžiagų, tokių kaip polifenoliai. O streso valdymas taip pat siejamas su palankesniais mitybos pasirinkimais ir bendra savijauta.

  • Magnis – dažnai pamirštama medžiaga, galinti padėti kai kuriems geriau valdyti cukrų

    Skaičiuojant angliavandenius ir pridėtinį cukrų, ypač sergant diabetu ar turint prediabetą, lengva pamiršti kitą svarbų dalyką – kokių maistinių medžiagų organizmui reikia tam, kad gliukozę panaudotų. Viena jų – magnis.

    Kaip rašo „EatingWell“, magnis dalyvauja procesuose, susijusiuose su cukraus kiekio kraujyje reguliavimu, todėl pakankamas jo kiekis mityboje kai kuriems žmonėms gali palengvinti cukraus kontrolę. Apie tai, ką rodo tyrimai ir kaip į kasdienį racioną įtraukti daugiau magnio, pasakoja dietistai.

    Po valgio cukraus kiekį kraujyje mažinti padeda insulinas – jis nukreipia gliukozę iš kraujotakos į ląsteles, kur ji panaudojama energijai arba sukaupiama atsargoms. Kai ląstelės į insuliną reaguoja prasčiau, gliukozė kraujyje išlieka aukštesnė.

    Magnis laikomas vienu iš elementų, padedančių užtikrinti normalų insulino veikimą, o jo trūkumas gali būti siejamas su didesniu atsparumu insulinui. Be to, esant aukštesniam cukraus kiekiui, inkstai gali „išplauti“ daugiau magnio, todėl susidaro užburtas ratas.

    Kaip magnis susijęs su insulinu

    Dietistų aiškinimu, magnis prisideda prie reakcijų, kurios leidžia ląstelėms priimti ir „perskaityti“ insulino signalą. Jei magnio trūksta, organizmui gali būti sunkiau efektyviai panaudoti insuliną.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma ir dar viena grandis – kasos beta ląstelės, kurios išskiria insuliną. Magnis reikalingas fermentams, dalyvaujantiems energijos gamyboje, o ši energija yra svarbi signalams, kurie „įjungia“ insulino išskyrimą, kai po valgio pakyla gliukozė.

    Tyrimai rodo, kad papildomas magnio vartojimas kai kuriais atvejais gali pagerinti insulinui svarbius rodiklius, tačiau tai nereiškia, kad maisto papildai būtini visiems. Pabrėžiama, jog nauda priklauso nuo pradinio magnio kiekio organizme, dozės ir vartojimo trukmės.

    Ką rodo tyrimai apie papildus

    Apžvalginiai tyrimai, kuriuose vertintos atsitiktinių imčių studijos, rodo: magnio papildai daliai žmonių gali būti siejami su kukliais cukraus kiekio kraujyje rodiklių pagerėjimais. Pavyzdžiui, vienoje analizėje, kurioje dalyvavo 2 tipo diabetu sergantys žmonės, fiksuotas nedidelis HbA1c sumažėjimas, palyginti su kontrolinėmis grupėmis.

    Vis dėlto patys autoriai ir dietistai akcentuoja svarbią ribą: didžioji dalis duomenų gauta tiriant papildus, o ne magnio didinimą vien maistu. Todėl pagal šiuos rezultatus neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek konkrečiam žmogui cukraus rodiklius pakeis magnio turtingesnė mityba.

    Dėl to dažniausiai siūloma pradėti nuo mitybos: rinktis daugiau produktų, kuriuose magnio natūraliai gausu, o apie papildus spręsti kartu su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu, ypač jei įtariamas trūkumas.

    Kaip magnio gauti daugiau su maistu

    Magnio yra daugelyje kasdienių produktų – pupelėse, riešutuose, sėklose, pilno grūdo produktuose. Dietistai pataria jo šaltinius paskirstyti per dieną, įtraukiant ir į pagrindinius valgymus, ir į užkandžius.

    Vienas paprastesnių būdų – į pusryčius įmaišyti sėklų: pavyzdžiui, į košę ar jogurtą berti čija sėklų arba maltų linų sėmenų. Kitas variantas – salotoms ar kitiems patiekalams suteikti traškumo užberiant moliūgų sėklų.

    Taip pat siūloma dažniau prisiminti ankštinius: pupelės gali tapti čili ar kitų troškinių pagrindu. O kaip užkandis tinka riešutai, pavyzdžiui, migdolai ar anakardžiai.

    Dar viena alternatyva – juodasis šokoladas: nurodoma, kad nedidelėje porcijoje jo taip pat yra magnio, tačiau renkantis verta atkreipti dėmesį į kakavos kiekį ir nepamiršti, kad tai vis tiek desertas.

  • Kalcio trūkumas gali slėptis metų metus: 7 signalai, kurių ignoruoti nebegalima

    Kalcis yra vienas svarbiausių mineralų žmogaus organizme: jis reikalingas kaulams ir dantims, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimams ir kraujo krešėjimui. Didžioji dalis kalcio sukaupta kauluose ir dantyse, o nedidelė dalis cirkuliuoja kraujyje ir padeda palaikyti gyvybiškai svarbias funkcijas.

    Bėda ta, kad ilgą laiką su maistu gaunant per mažai kalcio, organizmas gali kompensuoti jo trūkumą imdamas atsargas iš kaulų. Dėl to įprastas kalcio rodiklis kraujyje ne visada reiškia, kad mityboje jo pakanka, o tyliai mažėjantis kaulų mineralinis tankis ilgainiui didina osteoporozės ir lūžių riziką.

    Kaip organizmas perspėja?

    Vienas dažniau minimų požymių, kai kalcio apykaita sutrinka, yra raumenų simptomai. Žmonės gali jausti skausmingus mėšlungio tipo spazmus, raumenų trūkčiojimą ar sustingimą, ypač blauzdose ir plaštakose.

    Įspėjamaisiais signalais taip pat laikomas pirštų, pėdų ar srities aplink burną dilgčiojimas ir tirpimas. Tokie pojūčiai siejami su padidėjusiu nervų ir raumenų dirglumu, tačiau jie nėra specifiniai ir gali turėti daug kitų priežasčių.

    Ilgiau trunkant sutrikimams kartais pasireiškia bendresni simptomai, tokie kaip silpnumas ar didesnis nuovargis. Vis dėlto vien iš savijautos spręsti apie kalcio trūkumą nepatikima, todėl užsitęsus požymiams vertėtų aptarti situaciją su gydytoju.

    Kada tai gali būti pavojinga?

    Ryškus kalcio kiekio sumažėjimas kraujyje gali sukelti rimtų būklių, įskaitant širdies ritmo sutrikimus, tetaniją ar net traukulius. Tokiais atvejais reikalinga skubi medicinos pagalba, nes delsti pavojinga.

    Svarbu prisiminti, kad kalcio apykaitą lemia ne vien jo kiekis lėkštėje. Didelę reikšmę turi vitaminas D, kuris padeda kalciui pasisavinti žarnyne, o taip pat magnis, kurio didelis trūkumas gali trikdyti hormonų, reguliuojančių kalcio kiekį kraujyje, veiklą.

    Kiek kalcio reikia ir iš kur jo gauti?

    Mitybos rekomendacijose dažniausiai nurodoma, kad suaugusiesiems iki 50 metų įprastai reikia apie 1 000 miligramų kalcio per parą. Vyresniame amžiuje, įskaitant moteris po 50 metų, poreikis dažnai didėja iki maždaug 1 200 miligramų, nes kaulų masės mažėjimo rizika auga.

    Dažniausi kalcio šaltiniai yra pienas, jogurtas, kefyras ir sūriai, tačiau jo galima gauti ir iš kitų produktų. Prie kalcio turtingesnių pasirinkimų priskiriami kopūstai lapiniai, brokoliai, migdolai, taip pat kalciu praturtinti augaliniai gėrimai.

    Svarbiausia yra reguliarumas ir visos mitybos balansas, o ne atsitiktinės didelės dozės. Maisto papildus verta vartoti tik įvertinus individualų poreikį, nes savarankiškai didinamos dozės gali sukelti nepageidaujamą poveikį ir maskuoti tikrąją simptomų priežastį.

    Jei mėšlungis, tirpimas, raumenų trūkčiojimas ar bendras silpnumas kartojasi ir tęsiasi ilgiau, saugiausia kreiptis į šeimos gydytoją. Esant įtarimui dėl kalcio apykaitos sutrikimų, gali būti skiriami ne tik kalcio, bet ir vitamino D, magnio, fosforo ar parathormono tyrimai.

  • Ką valgyti po treniruotės: šie produktai greičiau atstato raumenis ir padeda pasiekti rezultatų

    Ką valgyti po treniruotės: šie produktai greičiau atstato raumenis ir padeda pasiekti rezultatų

    Po treniruotės organizmas būna „ištuštinęs“ dalį energijos atsargų, o raumenų skaidulose atsiranda mikropažeidimų, kuriuos reikia atkurti. Dėl to mityba po fizinio krūvio svarbi ne tik sportininkams, bet ir visiems, kurie siekia geresnės savijautos, jėgos ar kūno kompozicijos pokyčių.

    Svarbiausi potreniruotės mitybos tikslai yra du: padėti raumenų baltymų sintezei ir papildyti glikogeno atsargas. Jėgos treniruotės labiau didina baltymų poreikį, o ilgesnė ištvermės veikla dažniau ryškiai sumažina glikogeno kiekį raumenyse.

    Baltymai ir angliavandeniai

    Baltymai aprūpina aminorūgštimis, reikalingomis raumenų audinių atstatymui ir prisitaikymui prie krūvio. Daugeliui aktyvių žmonių praktiškas orientyras yra apie 20–40 gramų baltymų viename potreniruotės valgyme, tačiau kiekis priklauso nuo kūno masės, dienos raciono ir treniruotės pobūdžio.

    Kasdienėje mityboje tam tinka kiaušiniai, varškė, graikiško tipo jogurtas, „skyr“, liesesnė mėsa, žuvis, taip pat tofu, tempeh ir ankštiniai. Jeigu norisi greito sprendimo, praverčia jogurtas su vaisiais ar sumuštinis su kiaušiniu ir daržovėmis.

    Angliavandeniai padeda atkurti energijos atsargas, ypač po intensyvaus bėgimo, važiavimo dviračiu ar ilgesnio sporto užsiėmimo. Tam nereikia specialių sportininkų produktų: tinka ryžiai, kruopos, bulvės, viso grūdo duona, makaronai, avižos ir vaisiai.

    Ankštiniai – du viename

    Ankštiniai, tokie kaip lęšiai, avinžirniai, pupelės ar žirniai, dažnai yra patogus pasirinkimas po treniruotės, nes vienu metu suteikia ir baltymų, ir sudėtinių angliavandenių. Tai gali būti sotus pagrindas dubenėliui su kruopomis ir daržovėmis arba užtepėlei ant viso grūdo duonos.

    Be to, ankštiniai paprastai turi daugiau skaidulų ir mikroelementų, kurie svarbūs energijos apykaitai ir nervų sistemai. Norint subalansuoti aminorūgščių profilį, juos verta derinti su grūdiniais produktais, sėklomis ar riešutais.

    Ar būtina valgyti iškart?

    Dažnas mitas, kad pavalgyti reikia per kelias minutes, nes kitaip neva prarandamas efektas. Praktikoje daug svarbiau per visą dieną surinkti pakankamai energijos ir baltymų, o valgio laikas po treniruotės gali būti lankstesnis.

    Jei prieš sportą valgėte sotų, pilnavertį patiekalą, o kitas įprastas valgymas nusimato per vieną ar dvi valandas, skubėti dažniausiai nereikia. Didesnė prasmė anksčiau pavalgyti atsiranda po treniruotės nevalgius, po ilgo bėgimo ar tada, kai tą pačią dieną laukia dar viena intensyvi treniruotė.

    Nereikėtų pamiršti ir skysčių: po gausaus prakaitavimo naudinga atstatyti skysčių balansą, o kartais ir elektrolitus, ypač jei krūvis buvo ilgas ar vyko karštyje. Labai riebūs, sunkiai virškinami patiekalai kai kuriems žmonėms gali kelti diskomfortą, o alkoholis paprastai nepadeda kokybiškai regeneracijai.

    Svorį metantys žmonės neretai bijo, kad potreniruotės valgymas panaikins pastangas. Dažniausiai svarbiausia yra nuosaikus energijos deficitas, pakankamas baltymų kiekis ir miegas, o sotus, subalansuotas valgis po sporto gali net palengvinti režimo laikymąsi.

    Baltyminiai papildai gali būti patogus sprendimas, kai nepavyksta surinkti baltymų su įprastu maistu, tačiau jie nėra būtini. Ilgalaikius rezultatus lemia ne vienas produktas po treniruotės, o nuosekli mityba, krūvio planas ir atsigavimas.

  • Maryla Rodowicz atskleidė, kaip sulieknėjo: valgo tik vieną patiekalą per dieną

    Lenkijos estrados legenda Maryla Rodowicz pastaraisiais metais pastebimai sulieknėjo ir vis dažniau stebina energija scenoje. Dainininkė sako, kad jos savijautai ir figūrai didžiausią įtaką daro paprasta rutina: miegas, darbas ir aiškus valgymo režimas. Pasak atlikėjos, ji dažniausiai apsiriboja vienu pagrindiniu dienos valgymu.

    Rodowicz viešai ne kartą yra pabrėžusi, kad pasitraukti iš scenos neplanuoja, o aktyvus koncertinis grafikas jai suteikia papildomos motyvacijos rūpintis forma. Pastaruoju metu atlikėja kalba apie didelius profesinius planus, kurie reikalauja ištvermės ir drausmės. Tokiu tempu, anot jos, itin svarbu kokybiškai pailsėti ir neapkrauti organizmo sunkiais valgiais vakare.

    Vienas sotus valgymas per dieną

    Atlikėja teigia, kad jos kasdienybėje svarbiausias yra sotus pusryčių patiekalas, kuris dažnai tampa praktiškai vieninteliu rimtesniu valgymu dienoje. Tokį pasirinkimą ji aiškina paprastai: taip esą lengviau jaustis lengvai prieš repeticijas ir pasirodymus. Rodowicz priduria, kad organizmui taip pat padeda stabilus miego režimas.

    Mitybos specialistai primena, kad vieno valgymo per dieną modelis tinka ne visiems, o kai kuriems žmonėms gali padidinti persivalgymo riziką ir apsunkinti reikalingų maistinių medžiagų surinkimą. Dažniausiai rekomenduojama vertinti individualius sveikatos rodiklius, fizinį krūvį ir pasitarti su gydytoju ar dietologu, ypač jei yra lėtinių ligų ar vartojami vaistai.

    Silpnybė, kuri „stabdo“ rezultatą

    Nors Rodowicz kalba apie discipliną, ji atvirai pripažįsta turinti ir vieną silpnybę. Pasak dainininkės, jos meniu kartais atsiranda svieste paskrudinta duona, kurią ji pati vadina pagunda. Atlikėja mano, kad būtent šis įprotis kartais neleidžia svoriui kristi taip, kaip norėtųsi.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vienas produktas retai būna vienintelė priežastis, kodėl svoris nekinta. Didesnę reikšmę paprastai turi bendras dienos kalorijų balansas, miego kokybė, streso lygis ir fizinis aktyvumas. Vis dėlto net ir nedideli kasdieniai užkandžiai, ypač kaloringi, ilgainiui gali turėti apčiuopiamą efektą.

    Rodowicz istorija atspindi ir platesnę tendenciją, kai vieši žmonės vis dažniau kalba apie paprastus įpročius vietoj greitų dietų pažadų. Specialistai pabrėžia, kad tvariausi pokyčiai paprastai pasiekiami ne trumpalaikiais ribojimais, o nuosekliai derinant mitybą, judėjimą ir poilsį.

  • Bananų siūleliai išgąsdina daugelį: kas tai per skaidulos ir ar būtina jas pašalinti?

    Bananų siūleliai išgąsdina daugelį: kas tai per skaidulos ir ar būtina jas pašalinti?

    Ką reiškia rudos gijos?

    Bananų minkštime matomos plonos gijos ar siūleliai dažnai kelia įtarimų, tačiau tai nėra pelėsis, parazitai ar cheminių purškimų pėdsakai. Dažniausiai tai natūrali banano augalo struktūra, kurią vaisiuje matome kaip šviesesnes ar rusves gijas.

    Šios gijos yra floema, augalo vedamieji audiniai, kuriais judančios medžiagos padeda vaisiui augti ir bręsti. Paprastai tariant, tai tarsi banano vidinis transporto tinklas, kuriuo į vaisių atkeliauja energijai reikalingi junginiai.

    Ar jas saugu valgyti?

    Floemos gijos yra visiškai valgomos ir laikomos saugiomis. Jose nėra specifinių toksinų ar pavojingų medžiagų vien dėl to, kad jos yra matomos minkštime.

    Kaip ir kiti augaliniai audiniai, jos prisideda prie bendro skaidulų kiekio maiste. Skaidulos, ypač netirpios, siejamos su normalesne žarnyno veikla ir geresniu sotumo jausmu, todėl jų pašalinimas dažniausiai nėra būtinas.

    Kodėl vienuose bananuose jų daugiau?

    Siūlelių matomumą lemia veislė ir vaisiaus prinokimas. Plačiausiai prekyboje paplitę „Cavendish“ bananai neretai turi ryškesnius vedamuosius pluoštus, todėl jie labiau krinta į akis.

    Neprinokusiuose, žalsvuose bananuose gijos dažniau tvirtai priglunda prie minkštimo ir atrodo mažiau atsiskyrusios. Vaisiams bręstant jos gali lengviau atsiplėšti nuo žievės ir likti ant minkštimo, todėl jas paprasčiau pastebėti.

    Įtakos turi ir lupimo būdas. Lupant nuo kotelio dalis gijų gali labiau „nusitraukti“ kartu su minkštimu, o lupant nuo priešingo galo jų neretai lieka daugiau žievės vidinėje pusėje.

    Sprendimas gijas pašalinti dažniausiai yra skonio ir tekstūros klausimas, ypač vaikams ar jautresniems valgantiems. Jei bananas neturi nemalonaus kvapo, nėra gleivėtas ir neatsiradę pelėsio požymių, vien siūleliai nėra priežastis vaisių išmesti.

  • Po 50-ies pakanka šio pokyčio: kardiologas sako, kad širdis gali „atsigauti“ net vėliau

    Net ir po 50 metų galima realiai pagerinti širdies sveikatą, o tam nebūtinos radikalios dietos ar staigūs gyvenimo pokyčiai. Naujesni duomenys rodo, kad svarbiausia yra nuoseklus, išlaikomas svorio mažėjimas ir įpročiai, kuriuos įmanoma tęsti ilgą laiką.

    University College London mokslininkai, išanalizavę daugiau nei 6 000 žmonių duomenis, nustatė aiškią tendenciją: tie, kurie iki 50 metų sumažino kūno svorį bent 5 proc. ir rezultatą išlaikė iki 55 metų, sulaukę 62 metų turėjo palankesnius širdies rizikos rodiklius.

    Tarp tokių rodiklių minimas kraujospūdis, cholesterolis ir uždegimo žymenys, kurie buvo panašūs į žmonių, visą suaugusį gyvenimą išlaikiusių sveiką svorį. Prevencinės kardiologijos specialistas dr. Francesco Lo Monaco pabrėžia, kad vidutinis amžius nėra per vėlyvas metas pradėti pokyčius.

    Gydytojas ragina antsvorį turinčius žmones su šeimos gydytoju ar dietologu aptarti laipsniško svorio mažinimo planą. Esminis akcentas yra stabilumas, nes kraštutinės dietos dažnai duoda trumpalaikį efektą ir didina riziką vėliau susigrąžinti svorį.

    Jo teigimu, mitybą verta dėlioti aplink baltymus, daržoves ir skaidulų turinčius angliavandenius. Praktiniai pavyzdžiai yra kiaušiniai, žuvis, ankštiniai augalai, natūralus jogurtas, avižos ir viso grūdo produktai.

    Taip pat rekomenduojama dalį rafinuotų angliavandenių keisti ankštiniais, prie pietų ir vakarienės nuolat pridėti daržovių, o vietoj sulčių rinktis vaisius. Ne mažiau svarbu įvertinti saldžius gėrimus, alkoholį, užkandžiavimą, taip pat aliejaus, padažų ir užpilų kiekius.

    Specialistas pataria nebandyti pakeisti visko iš karto, o pradėti nuo vieno ar dviejų įpročių, kurie daro didžiausią įtaką kasdieniam racionui. Toks metodas paprastai padeda išlaikyti rezultatą ilgiau, nes pokyčiai tampa rutina, o ne trumpu iššūkiu.

    Dr. Francesco Lo Monaco primena, kad svoris neturėtų kristi raumenų sąskaita.

    „Svarbu ne tik mažėti skaičiui svarstyklėse, bet ir išsaugoti raumenis, todėl mitybos pokyčius verta derinti su reguliariu judėjimu ir jėgos pratimais pagal žmogaus galimybes“, – sakė F. Lo Monaco.

    Jis taip pat siūlo progresą vertinti per savaites, o ne reaguoti į kasdienius svyravimus, kurie gali priklausyti nuo skysčių, miego ar druskos kiekio maiste. Jei kyla abejonių dėl saugaus tikslo, tikslinga su gydytoju susitarti dėl realistiško plano, ypač jei žmogus turi padidėjusį kraujospūdį, diabetą ar vartoja vaistus.

    Kardiologai primena, kad širdies ir kraujagyslių ligų riziką lemia ne vien kūno svoris: svarbūs ir rūkymas, miego kokybė, stresas, fizinis aktyvumas, cukraus bei sočiųjų riebalų perteklius, taip pat paveldimumas. Vis dėlto net ir nedidelis, bet tvarus svorio sumažėjimas daugeliui žmonių tampa apčiuopiamu žingsniu geresnių rodiklių link.

  • Mėgstate užkąsti vėlai? Tyrimas rodo 20–30 proc. didesnę kepenų ligų riziką

    Vėlyvas užkandžiavimas vakare ar net jau atsigulus į lovą gali būti susijęs su didesne kepenų ligų rizika, rodo nauja analizė, apėmusi beveik 200 000 žmonių duomenis. Mokslininkai pabrėžia, kad tai yra ryšys, bet ne įrodytas priežasties ir pasekmės mechanizmas.

    Tyrėjai vertino, ar valgymo laikas siejasi su metaboliniais kepenų sutrikimais, įskaitant metabolinę riebalinę kepenų ligą ir cirozę. Rezultatai parodė, kad žmonėms, kurie nurodė valgantys po vakarienės arba jau atsigulę, rizika buvo didesnė.

    Skaičiuojama, kad vėlai valgantys asmenys turėjo apie 20–30 proc. didesnę tikimybę susidurti su minėtais kepenų sutrikimais, palyginti su tais, kurie vėlai nevalgė. Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienas vėlyvas užkandis savaime sukelia kepenų pažeidimą.

    Tyrimo autoriai dėmesį kreipia į cirkadinį ritmą, vadinamą biologiniu laikrodžiu, kuris reguliuoja daugelį organizmo procesų. Kepenų veikla taip pat kinta per parą, todėl maistas naktį, kai organizmas labiau pasirengęs poilsiui, gali būti apdorojamas mažiau efektyviai.

    „Organizmas gali prasčiau tvarkytis su maistu tuo metu, kai biologinis laikrodis yra nukreiptas į poilsį“, – sakė vienas iš tyrimo bendraautorių Andrew McHill.

    Ankstesni darbai siejo naktinį valgymą su prastesniais medžiagų apykaitos rodikliais, didesne nutukimo ir 2 tipo diabeto rizika, o šie veiksniai glaudžiai susiję ir su riebaline kepenų liga. Gyvūnų modeliuose taip pat pastebėta, kad nesutapimas tarp valgymo ir miego laiko gali ypač neigiamai veikti kepenis.

    Metabolinė riebalinė kepenų liga yra būklė, kai kepenų ląstelėse kaupiasi riebalai, dažnai kartu pasireiškiant atsparumui insulinui, padidėjusiam kraujospūdžiui ar cholesterolio pokyčiams. Daliai žmonių liga progresuoja, o viena pavojingiausių pažengusios eigos baigčių yra cirozė, kai normali kepenų struktūra pakeičiama randiniu audiniu.

    „Norime suprasti, ar vien valgymo laiko pakeitimas galėtų padėti kepenų sveikatai net nekeičiant dietos sudėties“, – sakė hepatologas Robert Wilechansky.

    Ekspertai primena, kad iš tokių duomenų negalima daryti išvados, jog vėlyvas valgymas tiesiogiai sukelia kepenų ligas, nes įtakos gali turėti ir kiti gyvenimo būdo veiksniai. Tačiau praktiniu požiūriu dažniausiai rekomenduojama paskutinį dienos valgymą planuoti anksčiau, vengti gausių patiekalų prieš miegą ir stengtis laikytis reguliaraus režimo.

  • Aldi pasirodė vienas labiausiai vertinamų medų: kodėl grikių medų renkasi vis daugiau žmonių

    Grikių medus vis dažniau atsiduria pirkėjų krepšeliuose, nes išsiskiria intensyviu skoniu ir tamsia spalva. Jo paprastai užtenka nedidelio kiekio, kad pastebimai pasikeistų arbatos, košės, marinato ar padažo skonis.

    „Aldi“ parduotuvėse siūlomas grikių nektaro medus yra 400 gramų pakuotėje, o etiketėje nurodoma kilmės šalis Lenkija. Toks įvardijimas reiškia, kad medus pagamintas iš grikių žiedų nektaro, o ne yra saldiklių ar sirupų mišinys.

    Kaina Lenkijoje skelbta 21,99 zloto, tai yra maždaug 5 eurai už 400 gramų. Perskaičiavus, tai sudaro apie 1,25 euro už 100 gramų, tačiau galutinė kaina gali skirtis priklausomai nuo šalies, prekybos tinklo kainodaros ir konkrečios parduotuvės.

    Nors medus dažnai pristatomas kaip natūralesnė cukraus alternatyva, mitybos specialistai primena, kad tai vis tiek daugiausia greitai pasisavinami cukrūs. Ant panašių produktų pakuočių neretai nurodoma apie 338 kilokalorijos ir apie 72 gramai cukrų 100 gramų, todėl medų svarbu vertinti kaip saldų priedą, o ne neribojamą kasdienį produktą.

    Grikių medus neretai apibūdinamas kaip palankus širdžiai ar kraujui, tačiau tokios formuluotės neturėtų būti suprantamos kaip gydymo pažadai. Jis nepakeičia vaistų ir nėra ligų gydymo priemonė, o jo ryški tamsi spalva ir aštresnis poskonis pirmiausia susiję su augalo rūšimi, iš kurios bitės rinko nektarą.

    Praktiniu požiūriu grikių medus vertinamas dėl skonio ir aromato, todėl dažnai derinamas su varške, brandintais sūriais ar pelėsiniais sūriais. Jis taip pat tinka rudeniniams kepiniams ir patiekalams, kuriems norisi sodresnio, karamelinio kartumo natų.

    Renkantis medų verta įprasti patikrinti etiketę ir sudėtį, taip pat atkreipti dėmesį į kilmę bei pakuotės informaciją. Jei ant etiketės aiškiai nurodyta, kad tai nektaro medus, o sudėtyje nėra priedų, paprastai tai patikimesnė užuomina apie produkto autentiškumą.

  • Ar buljone virtais daržoves vis dar metate lauk? Ekspertai įspėja, kodėl jų geriau neplakti

    Ar buljone virtais daržoves vis dar metate lauk? Ekspertai įspėja, kodėl jų geriau neplakti

    Verdant sultinį daržovės, prieskoninės žolelės ir kiti kieti ingredientai dažnai išimami ir keliauja į šiukšliadėžę. Tačiau toks įprotis ne visada pagrįstas: dalį jų dar galima panaudoti, tik ne taip, kaip daugelis įsivaizduoja.

    Ilgai, kelias valandas, ant mažos kaitros virtos daržovės atiduoda sultiniui didžiąją dalį aromatų, todėl pačios tampa minkštos, vandeningos ir skaidulingos. Dėl to jų skonis ir tekstūra dažnai nebėra patrauklūs patiekti atskirai, nors skaidulų jose išlieka.

    Kas nutinka, jei viską suplakate?

    Jei virtas daržoves sutrinate trintuvu, smulkios dalelės ir skaidulos pasklinda skystyje, todėl skaidrus sultinys tampa drumstas ir tirštesnis. Tai nebūtinai reiškia, kad skonis bus blogesnis, tačiau pasikeičia pats patiekalo tipas: vietoje sultinio gaunate tirštesnį, labiau į sriubą panašų pagrindą.

    Tokį rezultatą lemia paprasta virtuvinė chemija: sultinys kuriamas ekstrakcijos principu, kai kvapiosios ir skonio medžiagos pereina į vandenį. Mėsos ar kaulų sultinyje papildomai išsiskiria želatina, kuri atvėsus suteikia švelniai drebučių primenančią tekstūrą, o daržovių dalelės ją tik dar labiau užtemdo.

    Pavojus, apie kurį pamirštama

    Didžiausia rizika kyla tuomet, kai sultinys virtas su kaulais, o vėliau bandoma viską plakti rankiniu trintuvu. Kaulai gali suskilti į kietas, aštrias skeveldras, kurios patekusios į skystį tampa realiu užspringimo ar virškinamojo trakto sužeidimo pavojumi.

    Tokiais atvejais taisyklė paprasta: prieš bet kokį trynimą sultinį būtina kruopščiai perkošti ir visiškai atskirti kaulus bei kitus kietus likučius. Jei norite išlaikyti sultinį skaidrų, košimas yra esminis žingsnis, kurio nepakeis jokie prieskoniai.

    Kaip panaudoti virtas daržoves protingai?

    Jeigu siekiate tirštos, kreminės sriubos, patikimesnis kelias yra kitas: pirmiausia išsivirti sultinį ir jį perkošti, o tuomet į skaidrų skystį dėti šviežias daržoves. Jas išvirę iki minkštumo galėsite trinti be nemalonios vandeningos tekstūros ir blankaus poskonio.

    Virtos sultinio daržovės taip pat nebūtinai turi būti išmetamos. Jei jų skonis dar priimtinas, jas galima panaudoti daržovių tyrelei, įdarams ar padažui sutirštinti, tačiau verta ragauti ir vertinti tekstūrą, nes ilgai virti likučiai dažnai būna pernelyg ištižę.