CP v2

Tag: Mityba

  • Avižų dribsniai pusryčiams: kodėl sveikas dubenėlis lengvai virsta cukraus spąstais

    Avižų dribsniai pusryčiams: kodėl sveikas dubenėlis lengvai virsta cukraus spąstais

    Avižiniai dribsniai patys savaime nėra nesveiki, tačiau jų nauda dažnai pradingsta dėl to, kaip pasirenkame ir pagardiname pusryčius. Pilno grūdo avižos turi skaidulų ir beta gliukanų, kurie siejami su palankesniu cholesterolio lygiu ir ilgesniu sotumu. Problemos paprastai prasideda tada, kai avižos tampa saldintu, stipriai apdorotu produktu.

    Didžiausia rizika slypi greitai paruošiamose, porcijomis supakuotose košėse, kuriose cukrus būna įdėtas iš anksto. Vienoje porcijoje neretai susidaro apie 12–15 gramų cukraus dar iki medaus, sirupų, džiovintų vaisių ar kitų saldžių priedų. Toks derinys pusryčius paverčia labiau desertu nei subalansuotu patiekalu.

    Kai dubenėlyje dominuoja greičiau įsisavinami angliavandeniai, gliukozės lygis kraujyje gali staigiai pakilti ir vėliau greitai nukristi. Dalis žmonių tai pajunta kaip energijos „duobę“ ir alkį dar ryto viduryje. Todėl pats produktas nėra problema, tačiau netinkama sudėtis gali lemti prastą savijautą ir nuolatinį užkandžiavimą.

    Baltymai – dažnai pamirštama grandis

    Įprasta avižinių dribsnių porcija dažnai suteikia tik apie 5–6 gramus baltymų, todėl vien košės kai kuriems gali nepakakti ilgesniam sotumui. Jei pusryčiai lieka beveik vien iš angliavandenių, jie suvirškinami greičiau, o alkis sugrįžta anksčiau nei norėtųsi. Praktikoje tai reiškia, kad pusryčiai ne visada „išlaiko“ iki pietų.

    Subalansuoti košę padeda paprasti sprendimai, kai pridedama daugiau baltymų ir gerųjų riebalų. Tam tinka, pavyzdžiui, natūralus graikiškas jogurtas, varškė, riešutai, sėklos ar kiaušiniai šalia. Tuomet energija būna tolygesnė, o noras saldumynams dažnai sumažėja.

    Apdorojimas keičia, kaip jaučiamės

    Skirtumas juntamas ir dėl to, kokias avižas renkamės: mažiau apdorotos, rupesnės avižos paprastai virškinamos lėčiau. Tuo tarpu itin smulkūs, greitai brinkstantys dribsniai ar visiškai suminkštinta košė dažniau suvalgoma greičiau ir greičiau „praeina“. Tai nėra absoliuti taisyklė, tačiau daugeliui žmonių tekstūra ir apdorojimo lygis turi reikšmės sotumui.

    Istoriškai avižos dažnai buvo ruošiamos minimaliai apdorotos, ilgiau verdamos ar net mirkomos per naktį, todėl energija būdavo tolygesnė. Šiandien patogumas laimi, tačiau kartu padaugėjo ir saldintų mišinių, skubaus paruošimo produktų bei saldžių priedų. Dėl to sveikas pasirinkimas kartais nepastebimai virsta kalorijų ir cukraus pertekliumi.

    Ar avižos gali būti geras pasirinkimas?

    Avižos gali būti labai vertinga kasdienės mitybos dalis, jei renkamasi paprasti, nesaldinti dribsniai ir sąmoningai parenkami priedai. Vaisiai, uogos, cinamonas ar nedidelis kiekis riešutų dažnai suteikia skonio be būtinybės berti cukrų. Svarbiausia – nepasikliauti vien pakuotės pažadu apie sveikus pusryčius, o pasižiūrėti į sudėtį ir bendrą patiekalo balansą.

    Jei aktualus maisto saugumas, verta rinktis patikimų gamintojų produktus ir atkreipti dėmesį į kokybės ženklinimą. Skirtingose šalyse taikomi nevienodi reikalavimai augalininkystėje naudojamoms medžiagoms, todėl kategoriškų išvadų vengia ir specialistai. Tačiau praktiškai daugeliu atvejų didžiausias skirtumas sveikatai kyla ne dėl pačių avižų, o dėl pridėtinio cukraus ir prasto maistinių medžiagų balanso.

    Galutinis atsakymas paprastas: avižiniai dribsniai nėra blogis, bet jie lengvai tampa blogu pusryčių pasirinkimu, kai juose per daug saldiklių ir per mažai baltymų. Iš kelių paprastų ingredientų sudėtas dubenėlis vis dar gali būti sotus, maistingas ir tinkamas kasdienai.

  • Mėsa ir ilgaamžiškumas: mokslininkai įvardijo, kada be jos sulaukti 100 sunkiau

    Mėsa ir ilgaamžiškumas: mokslininkai įvardijo, kada be jos sulaukti 100 sunkiau

    Ar mėsos valgymas gali padidinti tikimybę sulaukti 100 metų? Nauja analizė, publikuota mokslo žurnale The American Journal of Clinical Nutrition, parodė, kad atsakymas priklauso nuo vieno labai konkretaus veiksnio – kūno masės.

    Tyrėjai rėmėsi Chinese Longitudinal Healthy Longevity Survey duomenimis ir analizavo 5 203 Kinijoje gyvenusių 80 metų ir vyresnių žmonių mitybą bei išgyvenamumą iki 2018 metų. Stebėjimo laikotarpiu 1 459 dalyviai sulaukė 100 metų, o 3 744 mirė anksčiau.

    Mėsos pranašumas išryškėjo tik vienai grupei

    Dalyviai buvo suskirstyti į valgančius mėsą ir besilaikančius vegetariškos mitybos. Į vegetarišką grupę šiame tyrime pateko ir veganai, peskatarai, taip pat vartojantys kiaušinius bei pieno produktus.

    Bendrai vertinant visą imtį, vegetariškos mitybos laikęsi senjorai turėjo apie 19 proc. mažesnę tikimybę sulaukti 100 metų nei valgantys mėsą. Tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas atsirado tik tada, kai buvo įvertinta kūno masė.

    Ryškiausia sąsaja nustatyta tarp itin liesų senjorų, kurių kūno masės indeksas buvo mažesnis nei 18,5. Tarp dalyvių, kurių kūno masės indeksas buvo 18,5 ar didesnis, panašios priklausomybės nebuvo, o peskatarų bei vartojančių kiaušinius ir pieno produktus grupėse ryškaus efekto taip pat nefiksuota.

    Kodėl vyresniame amžiuje svarbi energija ir baltymai

    Labai vyresniame amžiuje problema dažnai tampa ne kalorijų perteklius, o jų trūkumas. Apetitas gali mažėti, o valgyti trukdo dantų problemos, rijimo sutrikimai, lėtinės ligos, vaistai bei suprastėję skonio ir kvapo pojūčiai.

    Tokiomis sąlygomis tampa sunkiau surinkti pakankamai energijos, baltymų, vitaminų ir mineralų. Per maža energijos ir baltymų pasiūla siejama su raumenų nykimu, silpnumu ir sudėtingesniu atsistatymu po ligų.

    Nors per mažas svoris nebūtinai reiškia prastą mitybą, jis gali būti vienas iš įspėjamųjų ženklų. Pasaulio sveikatos organizacija nepakankamą svorį ir maistinių medžiagų trūkumus priskiria nepakankamos mitybos formoms.

    Ką iš tiesų reiškia tyrimo rezultatai

    Mėsa yra koncentruotas visavertis baltymų šaltinis, be to, joje gausu vitamino B12, geležies ir cinko. Žmogui, kurio apetitas mažas, tokie produktai kartais leidžia paprasčiau padengti mitybinius poreikius, tačiau tai nereiškia, kad būtent mėsa tiesiogiai prailgina gyvenimą.

    Tyrimas buvo stebimasis, todėl jis parodo ryšį, bet neįrodo priežasties. Mėsos vartojimas galėjo būti ne ilgaamžiškumo priežastis, o platesnio paveikslo dalis, pavyzdžiui, geresnio apetito, didesnio fizinio pajėgumo ar lengvesnės prieigos prie įvairaus maisto.

    Rezultatus taip pat reikia vertinti atsargiai dėl specifinės tiriamosios grupės: tai buvo Kinijoje gyvenantys 80 metų ir vyresni žmonės. Šių išvadų negalima automatiškai taikyti jaunesniems ar laikyti raginimu didinti mėsos vartojimą, juolab kad nebuvo atsakyta, kokios rūšies ir kiek mėsos galėtų būti reikšminga.

    Specialistai pabrėžia, kad vyresniame amžiuje svarbiausia ne mitybos etiketė, o ar racionas atitinka konkretaus žmogaus poreikius. Europos klinikinės mitybos ir metabolizmo draugijos gairėse dažnai akcentuojama, kad vyresniems žmonėms paprastai rekomenduojama suvartoti ne mažiau kaip 1 gramą baltymų kilogramui kūno masės per dieną, o sergant ar esant nepakankamai mitybai poreikis gali būti didesnis.

    Baltymų galima gauti ne tik iš mėsos, bet ir iš žuvies, kiaušinių, pieno produktų, ankštinių, sojos bei riešutų. Jei senjoras netenka svorio, prastėja apetitas ar stiprėja silpnumas, saugiausias žingsnis yra individuali gydytojo ar dietologo konsultacija.

  • Mokslininkai nustebino: kodėl europiečiai vengia vabzdžių ir ką čia „pasakė“ mūsų genai

    Mokslininkai nustebino: kodėl europiečiai vengia vabzdžių ir ką čia „pasakė“ mūsų genai

    Ilgą laiką europiečių nenoras valgyti vabzdžius dažniausiai buvo aiškinamas kultūriniais įpročiais ir pasibjaurėjimu. Tačiau naujesni antropologijos ir genetikos tyrimai rodo, kad priežastys gali būti gilesnės: jas galėjo formuoti aplinka, mitybos istorija ir evoliucinė atranka.

    Vabzdžiai daugelyje pasaulio regionų yra įprasta mitybos dalis, ypač Azijoje, Afrikoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje. Europoje jie dažniau paragaujami iš smalsumo, kelionėse ar kaip kulinarinis iššūkis, o ne kaip kasdienis produktas.

    Kiek vabzdžių laikomi valgomi?

    Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) yra nurodžiusi, kad valgymui gali būti tinkama daugiau nei 1 500 vabzdžių rūšių. Kituose šaltiniuose minima, kad realiai pasaulio mityboje naudojama daugiau nei 2 000 rūšių, o jų panaudojimas skiriasi pagal regiono tradicijas ir prieinamumą.

    Dažniausiai vartojami vabalai ir jų lervos, taip pat skėriai, žiogai, skruzdėlės, bičių ir vapsvų produktai bei įvairių drugių vikšrai. Vabzdžiai kepami, džiovinami, rūkymi arba malami į miltus, kurie vėliau maišomi į kitus gaminius.

    Kodėl vabzdžiai laikomi vertingu maistu?

    Mitybos požiūriu vabzdžiai gali būti koncentruotas baltymų šaltinis, be to, juose aptinkama nesočiųjų riebalų rūgščių, mikroelementų ir vitaminų. Dėl to jie vis dažniau minimi diskusijose apie tvaresnę mitybą, nes kai kurių rūšių auginimas gali reikalauti mažiau išteklių nei tradicinė gyvulininkystė.

    Vis dėlto Europoje vartotojų priėmimas išlieka ribotas: svarbūs ne tik skonio įpročiai, bet ir psichologinis barjeras, susijęs su vabzdžių siejimu su kenkėjais ar nehigieniškumu. Tai dar labiau sustiprina faktas, kad Europos virtuvė istoriniu laikotarpiu rėmėsi kitais baltymų šaltiniais.

    Ką parodė tyrimai apie europiečių praeitį?

    Pompeu Fabra universiteto ir Evoliucinės biologijos instituto mokslininkai tyrė, ką apie senąją mitybą gali pasakyti dantų akmenys. Analizuoti 745 anatomiškai šiuolaikinių žmonių dantų akmenų mėginiai, dalis jų buvo iki 33 000 metų senumo, nes dantų akmenyse gali išlikti su maistu susijusių organizmų DNR pėdsakų.

    Rezultatai leido daryti išvadą, kad šiaurinėje Eurazijoje gyvenę žmonės vabzdžius greičiausiai valgė retai ir nenuosekliai. Tai reikštų, kad vabzdžiai į racioną galėjo patekti atsitiktinai, epizodiškai arba tik ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, maisto trūkumo laikotarpiais.

    „Analizė rodo, kad šiaurinėje Eurazijoje vabzdžiai greičiausiai nebuvo įprastas maistas ir į racioną patekdavo retai“, – teigė tyrėjai, apibendrindami dantų akmenų duomenis.

    Be to, mokslininkai vertino genetinius skirtumus, susijusius su hitinazės gamyba. Hitinazė yra fermentas, padedantis skaidyti chitiną – medžiagą, iš kurios sudarytas vabzdžių išorinis apvalkalas.

    Šiaurinės Eurazijos populiacijose aptikti genų variantai, siejami su prastesniu chitino skaidymu. Tyrėjų interpretacija tokia: jei vabzdžiai ilgesnį laiką nebuvo svarbi mitybos dalis, gebėjimas efektyviai apdoroti chitiną galėjo silpnėti, o tokie genetiniai variantai išlikti per kartas.

    Dar viena pastebėta tendencija: kuo arčiau tropikų gyveno populiacijos, tuo dažniau pasitaikė genetiniai variantai, galintys būti palankesni chitino virškinimui. Tropikuose vabzdžių yra daugiau, jie įvairesni, prieinami ilgesnę metų dalį, o kai kurios socialinių vabzdžių rūšys sudaro gausias kolonijas, kurias lengviau surinkti maistui.

    Tuo metu šiauresniuose regionuose vabzdžių biomasė mažesnė, jų sezoniškumas ryškesnis, o rinkimas reikalauja daugiau pastangų. Dėl to europiečių atsargumas vabzdžių atžvilgiu, mokslininkų požiūriu, gali būti ne vien skonio ar auklėjimo klausimas, bet ir ilgalaikio prisitaikymo prie skirtingos aplinkos pasekmė.

    Ši tema aktualėja ir šiandien: Europos Sąjungoje plečiasi diskusijos apie alternatyvius baltymų šaltinius, o vartotojų požiūrį formuoja ne tik kainos ar tvarumas, bet ir pasitikėjimas sauga, ženklinimu bei apdorojimo būdais. Mokslininkai pabrėžia, kad įpročiai keičiasi lėtai, todėl net turint daugiau produktų pasirinkimo, kultūrinė inercija ir biologiniai skirtumai gali išlikti reikšmingi.

  • Po atostogų kepenys siunčia signalus: gydytojai įvardijo, kas labiausiai kenkia ir kaip atsitiesti

    Po atostogų kepenys siunčia signalus: gydytojai įvardijo, kas labiausiai kenkia ir kaip atsitiesti

    Atostogų metu dažnai sugriūva įprastas dienos ritmas: valgoma vėliau, pasirenkami riebesni patiekalai, daugiau laiko praleidžiama vakarojant, o daliai žmonių tai reiškia ir alkoholį. Prie to prisideda ilgos kelionės, mažiau miego ir bendras nereguliarumas. Toks derinys kepenims paprastai reiškia didesnį krūvį.

    Kepenys yra vienas svarbiausių medžiagų apykaitos organų: jos dalyvauja apdorojant maistines medžiagas, kaupia kai kuriuos vitaminus ir padeda neutralizuoti organizmui kenksmingas medžiagas. Nors kepenys pasižymi gebėjimu atsinaujinti, nuolatinis persivalgymas, itin kaloringas maistas ir alkoholis didina uždegiminių procesų ir riebalinės kepenų ligos riziką.

    Ką daryti grįžus iš atostogų?

    Pirmas žingsnis paprastas, bet veiksmingas: grįžti prie reguliarių valgymo valandų ir subalansuoto raciono. Praktikoje tai reiškia daugiau daržovių, pilno grūdo produktų, pakankamai baltymų, o sočiuosius riebalus ir itin perdirbtą maistą verta riboti. Ne mažiau svarbu pakankamas skysčių vartojimas ir miegas, nes miego trūkumas siejamas su prastesne metaboline sveikata.

    Alkoholio ribojimas išlieka viena svarbiausių priemonių, kai kalbama apie kepenų apsaugą. Specialistai pabrėžia, kad kepenims žalingas ne tik didelis kiekis vienu kartu, bet ir reguliarus vartojimas. Jei po atostogų jaučiamas nuolatinis nuovargis, pykinimas, maudimas dešinėje pašonėje ar pastebimi odos ir akių pageltimo požymiai, reikėtų neatidėlioti ir kreiptis į gydytoją.

    Vaistai ir kepenys: kada rizika išauga?

    Su kepenų apkrova dažniausiai siejamas alkoholis, tačiau įtakos gali turėti ir vaistai. Kepenys dalyvauja daugelio veikliųjų medžiagų skaidyme, todėl viršijant rekomenduojamas dozes arba derinant kelis preparatus su ta pačia veikliąja medžiaga rizika didėja. Ypač pavojingas derinys yra skausmą malšinantys vaistai kartu su alkoholiu.

    Medicinoje aprašomas vaistų sukeltas kepenų pažeidimas, kai tam tikros medžiagos gali sukelti kepenų ląstelių pažeidimą ar uždegimą. Riziką gali didinti ne tik perdozavimas, bet ir kelių preparatų vartojimas vienu metu, lėtinės ligos, vyresnis amžius ar individualus jautrumas. Dėl to vaistus svarbu vartoti tik pagal instrukciją ir neviršyti nurodytų dozių.

    Ar verta ieškoti papildomos pagalbos?

    Šalia gyvenimo būdo korekcijų dalis žmonių domisi augalinės kilmės medžiagomis, siejamomis su kepenų funkcijos palaikymu. Viena dažniausiai minimų yra margainių ekstrakte esanti silimarino grupė, kuri tiriama dėl galimo antioksidacinio poveikio ir kepenų ląstelių apsaugos. Kai kuriuose preparatuose taip pat naudojami fosfolipidai, siejami su ląstelių membranų struktūros palaikymu.

    Vis dėlto specialistai primena, kad nei augaliniai preparatai, nei maisto papildai nepakeičia pagrindinių dalykų: subalansuotos mitybos, alkoholio ribojimo, fizinio aktyvumo ir pakankamo miego. Jei yra lėtinių ligų, vartojami receptiniai vaistai ar pasireiškia įspėjamieji simptomai, sprendimus dėl papildomų priemonių saugiausia priimti pasitarus su gydytoju arba vaistininku.

    Gera žinia ta, kad daugeliu atvejų grįžus prie sveikesnės rutinos kepenų rodikliai gali gerėti, ypač jei problemos susijusios su gyvenimo būdu. Tačiau kepenų ligos neretai ilgai būna besimptomės, todėl, kilus įtarimų, naudinga atlikti kraujo tyrimus ir, jei reikia, ultragarsinį ištyrimą.

  • Šie mūsų krašto vaisiai lėtina senėjimą: dietologai paaiškino, ką rinktis parduotuvėje

    Šie mūsų krašto vaisiai lėtina senėjimą: dietologai paaiškino, ką rinktis parduotuvėje

    Kasdieniai mitybos pasirinkimai daro tiesioginę įtaką savijautai, kūno masei ir ilgalaikei ligų rizikai, o jų poveikis kaupiasi metų metus. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažnai daro ne pavienis produktas, o įprotis reguliariai rinktis labai perdirbtą maistą ir saldžius gėrimus.

    Europoje ir Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama ultraperdirbtų produktų vartojimo mažinimui, nes tyrimai šią grupę sieja su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto, nutukimo ir kai kurių vėžio formų rizika. Dažniausiai į kasdienį racioną per daug įsilieja saldumynai, sūrūs užkandžiai, greitas maistas, paruošti patiekalai ir perdirbta mėsa.

    Vaisiai šiame kontekste išlieka viena paprasčiausių alternatyvų, padedančių didinti raciono maistinę vertę. Nors kartais nuogąstaujama dėl vaisiuose esančių natūralių cukrų, sveikatos institucijos nuosekliai rekomenduoja vaisius valgyti kasdien, ypač sveikus, ne sulčių ar saldintų desertų pavidalu.

    Kas vaisiuose svarbiausia?

    Valgant visą vaisių gaunama ne tik fruktozės, bet ir skaidulų, kurios lėtina cukraus pasisavinimą ir ilgiau suteikia sotumo. Ypač svarbus tirpusis skaidulas, pavyzdžiui, pektinai, kurie siejami su palankesniu cholesterolio profiliu ir geresne žarnyno veikla.

    Vaisiuose gausu vitaminų ir mineralų, reikalingų imuninei sistemai, nervų sistemai ir raumenų funkcijai. Taip pat juose yra polifenolių ir kitų antioksidacinių junginių, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus, siejamus su senėjimu.

    Vaisiai, kurie dažniausiai minimi dėl naudos

    Dietologai dažnai išskiria uogas, nes jos turi daug polifenolių ir palyginti mažai energinės vertės. Mėlynės, juodieji serbentai, avietės ar braškės paprastai vertinamos dėl skaidulų, vitamino C ir antioksidacinių junginių, o patogiausia jas rinktis sezonu arba šaldytas be pridėtinio cukraus.

    Ne mažiau svarbūs ir obuoliai, ypač valgomi su žievele, nes joje yra dalis skaidulų ir bioaktyvių medžiagų. Taip pat naudingi kriaušės ir slyvos, kurios dėl skaidulų ir sorbitolio kai kuriems žmonėms gali padėti palaikyti reguliarų virškinimą.

    Vyšnios ir trešnės dažnai minimos dėl antocianinų, o kai kuriuose tyrimuose jų vartojimas siejamas su geresniais uždegimo žymenimis ir raumenų atsistatymu po fizinio krūvio. Vis dėlto svarbiausia ne vienas produktas, o vaisių įvairovė ir nuoseklus jų įtraukimas į kasdienę mitybą.

    Kaip valgyti, kad būtų nauda?

    Didžiausia nauda paprastai siejama su sveikais vaisiais, o ne sultimis, nes sultyse skaidulų gerokai mažiau. Jei tikslas yra geresnė savijauta ir svorio kontrolė, vaisius verta derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, su natūraliu jogurtu ar riešutais, tuomet cukraus kreivė būna tolygesnė.

    Žmonėms, turintiems gliukozės reguliacijos sutrikimų ar diabetą, rekomenduojama vaisių porcijas pritaikyti individualiai ir stebėti reakciją. Visais atvejais patikimiausias kelias yra mažinti ultraperdirbtą maistą, o jo vietą pildyti daržovėmis, vaisiais, ankštiniais ir pilno grūdo produktais.

  • Trys rudens produktai, kurie gali pakelti imunitetą: vienas triukas ypač svarbus

    Trys rudens produktai, kurie gali pakelti imunitetą: vienas triukas ypač svarbus

    Rudeniui įsibėgėjus daugėja peršalimo ir gripo atvejų, o organizmui tenka didesnė našta. Specialistai pabrėžia, kad imuninę sistemą labiausiai veikia ne vienas stebuklingas produktas, o nuoseklus racionas, miegas ir fizinis aktyvumas.

    Vis dėlto yra keli maisto produktai, kurių nauda moksliškai pagrįsta ir kurie dažnai minimi kaip ypač naudingi šaltuoju sezonu. Tarp jų – česnakas, riebios jūrinės žuvys ir imbieras.

    Česnakas: svarbu, kaip jį valgote

    Česnakas vertinamas dėl sieros junginių, ypač alicino, kuris susidaro susmulkinus skiltelę. Tyrimai rodo, kad česnako junginiai gali turėti antimikrobinį poveikį ir prisidėti prie kvėpavimo takų infekcijų prevencijos.

    Didžiausia klaida – česnaką iškart kaitinti. Naudingas triukas paprastas: nulupus ir sutraiškius skiltelę verta palaukti apie 5–10 minučių, kad susiformuotų daugiau aktyvių junginių, o tuomet dėti į maistą arba valgyti žalią.

    Be to, česnakas siejamas su širdies ir kraujagyslių nauda: kai kuriuose tyrimuose minimas galimas kraujospūdžio ir cholesterolio rodiklių gerėjimas. Vis dėlto poveikis priklauso nuo vartojimo kiekio ir bendros mitybos.

    Riebios žuvys ir vitaminas D

    Rudenį mažėja saulės, todėl daliai žmonių sunkiau palaikyti pakankamą vitamino D kiekį. Šis vitaminas svarbus imuninei sistemai, o jo stoka siejama su didesniu kvėpavimo takų infekcijų rizikos fonu.

    Dėl to į racioną verta dažniau įtraukti riebias jūrines žuvis, pavyzdžiui, silkę, skumbrę ar sardines. Jos taip pat yra omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, kurios gali prisidėti prie uždegiminių procesų reguliavimo.

    Jei žuvies valgoma retai, daliai žmonių aktualus tampa vitamino D papildymas, tačiau dozę saugiausia aptarti su gydytoju ar vaistininku. Tai ypač svarbu vaikams, nėščiosioms ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Imbieras: šildo, bet nepakeičia gydymo

    Imbieras dažnai pasirenkamas dėl šildančio pojūčio ir ryškaus skonio, o jo sudėtyje esantis gingerolis siejamas su priešuždegiminėmis savybėmis. Jis gali palengvinti kai kuriuos peršalimo simptomus, pavyzdžiui, gerklės dirginimą.

    Imbieras taip pat vartojamas virškinimui gerinti ir pykinimui mažinti, todėl rudenį, kai mityba tampa sotesnė, jis gali būti praktiškas pasirinkimas. Vis dėlto tai nėra vaistas, o aukštai temperatūrai ar sunkesniems simptomams reikalinga gydytojo konsultacija.

    Geriausi rezultatai pasiekiami derinant šiuos produktus su kasdieniais įpročiais: pakankamu miegu, rankų higiena, reguliariu judėjimu ir subalansuotu baltymų, daržovių bei skaidulų kiekiu. Tokia visuma paprastai daro daugiau nei vienas populiarus ingredientas.

  • Juoda kava ir medžiagų apykaita: mokslas atskleidė, kada ji padeda, o kada tik trukdo

    Juoda kava ir medžiagų apykaita: mokslas atskleidė, kada ji padeda, o kada tik trukdo

    Juoda kava turi vos pėdsakinius kalorijų kiekius, todėl ji dažnai laikoma palankesniu pasirinkimu nei saldinti kavos gėrimai. Vis dėlto svarbiausia ne pati kava, o tai, su kuo ji vartojama: cukrus, sirupai, riebi grietinėlė ar saldumynai gali greitai panaikinti bet kokią naudą energijos balansui.

    Pagrindinė aktyvioji kavos medžiaga yra kofeinas. Jis blokuoja adenozino receptorius smegenyse, todėl trumpam mažėja mieguistumas ir didėja budrumas, o kartu suaktyvėja nervų sistema ir streso hormonų, įskaitant adrenaliną, išsiskyrimas.

    Dėl šio poveikio organizmas tarsi gauna signalą pasiruošti veiklai: gali šiek tiek pakilti pulsas, kraujospūdis, kūno šilumos gamyba. Taip pat suaktyvėja procesai, susiję su riebalų rūgščių išlaisvinimu iš riebalinio audinio, tačiau tai dar nereiškia, kad riebalai bus sudeginti.

    Kiek realiai pakyla metabolizmas?

    Tyrimuose dažniausiai fiksuojamas nedidelis, trumpalaikis ramybės energijos sąnaudų padidėjimas. Viename dažnai cituojamų modelių 100 miligramų kofeino metabolizmą padidino maždaug 3–4 proc. apie dvi su puse valandos, tačiau rezultatai priklauso nuo dozės, kūno masės ir individualaus jautrumo.

    Praktiškai tai nėra stebuklingas efektas, galintis kompensuoti per dieną suvartojamą kalorijų perteklių. Vienas kaloringas užkandis prie kavos neretai suteikia daugiau energijos, nei organizmas papildomai sunaudos dėl kofeino sukelto suaktyvėjimo.

    Svarbu ir tai, kad reguliariai vartojant kofeiną dalis žmonių pripranta, todėl subjektyviai mažėja juntamas „pakylėjimas“. Tai nereiškia, kad poveikis visiškai išnyksta, bet jis gali tapti silpnesnis ir trumpesnis, ypač jei kavos geriama kelis kartus per dieną.

    Didžiausia nauda matoma per judėjimą

    Daugiau apčiuopiamos naudos kūno masei kava dažniau suteikia netiesiogiai, kai ji padeda išlikti aktyvesniems. Kofeinas gali sumažinti nuovargio pojūtį, pagerinti dėmesio koncentraciją ir palengvinti intensyvesnės treniruotės palaikymą, todėl daliai žmonių lengviau išjudėti ir treniruotis ilgiau.

    Tyrimuose, kuriuose kofeinas vartotas prieš ištvermės krūvį, dalyviai kai kada daugiau energijos gaudavo iš riebalų, palyginti su placebu. Tačiau tai nereiškia, kad kava pati savaime mažina riebalinį audinį, jei mityba išlieka perteklinė, o judėjimo trūksta.

    Jei po kavos vis tiek sėdima kelias valandas ir suvartojama daugiau energijos, nei reikia, vien padidėjusi riebalų rūgščių „prieiga“ nieko neišspręs. Esminiai veiksniai lieka tie patys: bendras kalorijų balansas, baltymų ir skaidulų kiekis, miego kokybė ir fizinis aktyvumas.

    Apetitas, cukraus svyravimai ir miegas

    Kai kuriems žmonėms kava trumpam sumažina alkio pojūtį, bet šis efektas nėra patikimai prognozuojamas ir nepasireiškia visiems. Bandymas kavą naudoti vietoj pusryčių ar pietų dažnai atsisuka priešingai: vėliau dieną apetitas gali išaugti, ypač jei ryte trūko baltymų, skaidulų ir energijos.

    Kavoje yra ne tik kofeino, bet ir biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, chlorogeninių rūgščių ir trigonelino, kurie tiriami dėl galimo poveikio gliukozės apykaitai ir insulino veikimui. Vis dėlto trumpalaikis kofeino poveikis kai kuriems žmonėms gali laikinai net pabloginti gliukozės kontrolę, todėl sergant cukriniu diabetu ar turint ryškius gliukozės svyravimus verta stebėti individualią reakciją.

    Dar viena dažna klaida yra vėlyvas kavos gėrimas. Net jei žmogus nejaučia ryškaus sujaudinimo, kofeinas gali sutrumpinti miegą ar pabloginti jo kokybę, o miego stoka siejama su didesniu apetitu, saldumynų potraukiu ir mažesniu noru judėti.

    Europos maisto saugos vertinimu, daugumai sveikų suaugusiųjų iki 200 miligramų kofeino vienu kartu ir iki 400 miligramų per dieną paprastai laikoma saugia riba. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu rekomenduojama neviršyti 200 miligramų per dieną iš visų šaltinių, įskaitant arbatą, energinius gėrimus, kakavą ir šokoladą.

    Vis dėlto tai yra viršutinės ribos, o ne tikslas. Vienam žmogui tiks keli puodeliai per dieną, kitam jau antras puodelis gali sukelti nerimą, rankų drebėjimą, rėmenį ar širdies permušimus, todėl svarbiausias kriterijus išlieka individuali tolerancija ir kavos vartojimo laikas.

    Apibendrinant, juoda kava gali šiek tiek padidinti energijos sąnaudas ir padėti treniruotėse, tačiau ji nėra greitas sprendimas svorio mažinimui. Didžiausią naudą ji duoda tada, kai yra subalansuotos mitybos ir aktyvaus gyvenimo būdo dalis, o ne būdas kompensuoti miego trūkumą ar praleistus valgymus.

  • Neramus miegas ir sunku užmigti? Mokslininkai įvardijo netikėtą pagalbininką lėkštėje

    Neramus miegas ir sunku užmigti? Mokslininkai įvardijo netikėtą pagalbininką lėkštėje

    Nemiga, dažnas prabudinėjimas naktį ar jausmas, kad ryte vis tiek nesate pailsėję, vargina daugelį. Prastesnis miegas greitai atsiliepia dėmesiui, nuotaikai ir darbingumui, o ilgainiui gali silpninti bendrą savijautą. Naujas tyrimas rodo, kad kai kuriems žmonėms padėti gali paprastas mitybos pokytis.

    Mokslininkai publikacijoje žurnale „Frontiers in Nutrition“ nagrinėjo, ar reguliarus migdolų vartojimas gali pagerinti miego kokybę. Idėja paprasta: migdolai turi maistinių medžiagų, kurios siejamos su miego reguliacija, pavyzdžiui, magnio, taip pat gali daryti įtaką hormonų pusiausvyrai.

    Tyrimas: 20 savaičių ir 175 dalyviai

    Tyrime dalyvavo 175 žmonės nuo 21 iki 55 metų amžiaus, gyvenantys Indijoje, kurie jau pradžioje pranešė apie prastesnę miego kokybę. Dalyviai atsitiktinai suskirstyti į dvi grupes: viena 20 savaičių kasdien gaudavo po 60 gramų migdolų, kita valgė panašaus kaloringumo ir baltymų kiekio užkandį.

    Miegas vertintas dviem būdais: klausimynais ir polisomnografija, kai registruojama smegenų aktyvumo ir kiti miego parametrai. Taip pat buvo atlikti kraujo tyrimai, siekiant įvertinti biologinius pokyčius, kurie galėtų būti susiję su miegu.

    Ką parodė rezultatai?

    Po penkių mėnesių migdolus valgiusių dalyvių bendras miego kokybės įvertinimas pagal PSQI skalę buvo geresnis nei kontrolinėje grupėje. Jie taip pat nurodė didesnį miego efektyvumą: vidutiniškai 94,45 proc., palyginti su 91,85 proc. kontrolinėje grupėje.

    Skyrėsi ir užmigimo trukmė. Migdolus vartoję dalyviai vidutiniškai užmigdavo maždaug per 18,5 minutės, o kontrolinės grupės dalyviai per 26,3 minutės, tad skirtumas buvo apčiuopiamas.

    Vis dėlto objektyvūs polisomnografijos duomenys buvo mažiau vienareikšmiai: dauguma parametrų statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tyrėjai fiksavo tik tam tikrus signalus, kad daliai žmonių galėjo pagerėti miego tęstinumas, tačiau aiškaus, universalaus poveikio visiems nepatvirtino.

    Kodėl migdolai galėtų veikti ir į ką atkreipti dėmesį

    Tyrėjai taip pat pastebėjo didesnę melatonino koncentraciją eksperimento pabaigoje migdolų grupėje, nors skirtumas buvo ties statistinio reikšmingumo riba. Tai leidžia svarstyti apie galimą sąsają, bet neįrodo priežastinio ryšio.

    Svarbi detalė, kad tyrimą finansavo „Almond Board of California“, todėl rezultatus reikėtų vertinti atsargiai. Patys autoriai pabrėžia, kad migdolai nėra vaistas nuo nemigos, o išvados veikiau rodo galimą ryšį su geriau subjektyviai vertinama miego kokybe.

    Jei miego problemos užsitęsia, jas lydi garsus knarkimas, dusimo epizodai, nuolatinis mieguistumas dieną ar ryškus nerimas, vertėtų pasitarti su gydytoju. Mitybos korekcijos gali būti naudingos, tačiau tvari miego higiena, streso valdymas ir gretutinių sutrikimų įvertinimas dažnai yra ne mažiau svarbūs.

  • Vyresni žmonės dažnai jo negauna: dėl šio trūkumo raumenys silpsta greičiau, perspėja ekspertai

    Vyresni žmonės dažnai jo negauna: dėl šio trūkumo raumenys silpsta greičiau, perspėja ekspertai

    Senstant raumenys natūraliai keičiasi: mažėja jų masė, jėga ir atsistatymo greitis. Specialistai šį procesą sieja su sarkopenija ir vadinamąja anaboline rezistencija, kai organizmas į tą patį baltymų kiekį reaguoja silpniau nei jauname amžiuje. Dėl to net ir įprastas valgiaraštis, kuris anksčiau atrodė pakankamas, vėliau gali nebepalaikyti raumenų.

    Baltymų trūkumas ne visada iš karto pastebimas, tačiau ilgainiui jis gali prisidėti prie silpnumo, prastesnio žaizdų gijimo ir didesnės mitybos nepakankamumo rizikos. Kasdienybėje tai dažnai pasireiškia paprastais dalykais: sunkiau atsistoti nuo kėdės, lipti laiptais ar greičiau atgauti jėgas po infekcijos. Jei kartu mažėja fizinis aktyvumas ar vargina lėtinės ligos, funkcinių gebėjimų praradimas gali paspartėti.

    Kiek baltymų gali reikėti vyresniame amžiuje?

    Daugelyje rekomendacijų suaugusiesiems minima apie 0,8–0,9 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per parą, tačiau vyresniems žmonėms dažnai siūloma siekti didesnio kiekio. Tarptautiniai ekspertai neretai nurodo 1,0–1,2 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per parą sveikiems vyresniems nei 65 metų asmenims. Tikslesnį poreikį lemia sveikatos būklė, fizinis aktyvumas ir mitybos įpročiai.

    Pavyzdžiui, 70 kilogramų sveriančiam žmogui tai būtų apie 70–84 gramus baltymų per parą. Ligos, reabilitacijos ar nepakankamos mitybos atvejais poreikis gali dar didėti, tačiau tokiu metu reikalingas individualus įvertinimas. Sergant inkstų ligomis baltymų kiekio didinti savarankiškai nerekomenduojama, nes tai gali pabloginti būklę.

    Kodėl neužtenka vieno sotaus patiekalo?

    Vien didelė porcija vakare dažniausiai neišsprendžia problemos, jei pusryčiuose ir vakarienėje baltymų beveik nėra. Tyrimai, analizuojantys raumenų baltymų sintezę, rodo, kad naudingiau baltymus paskirstyti per kelis valgymus. Praktikoje dažnai orientuojamasi į maždaug 25–30 gramų baltymų pagrindiniame valgyme, tačiau šis skaičius priklauso nuo kūno svorio ir bendro paros poreikio.

    Kasdienybėje paprasčiausia taisyklė yra prie pusryčių, pietų ir vakarienės įtraukti aiškų baltymų šaltinį. Tai gali būti kiaušiniai, varškė, natūralus jogurtas, skyras, liesa mėsa, žuvis, tofu ar ankštiniai. Augalinius baltymus verta derinti su grūdiniais produktais, pavyzdžiui, lęšius su ryžiais ar pupelių užtepėlę su pilno grūdo duona.

    Ką daryti, kai apetitas mažas?

    Vyresniame amžiuje neretai mažėja apetitas, todėl didelės porcijos gali būti atstumiamos. Tokiu atveju geriau rinktis mažesnį kiekį, bet maistingesnį maistą: kokteilį su kefyru ar jogurtu, kiaušinių užtepėlę, varškę su priedais ar trintą sriubą, praturtintą pieno produktais. Svarbiausia, kad baltymų šaltinis atsirastų reguliariai, o ne tik retkarčiais.

    Baltymingais vadinami batonėliai, dribsniai ar duona gali padėti papildyti racioną, bet jie nebūtinai yra geriausias pasirinkimas. Vertinant produktą verta pažiūrėti ne tik į baltymų kiekį, bet ir į cukrų, druskos bei sočiųjų riebalų kiekį realioje porcijoje. Kartais panašų baltymų kiekį suteikia paprastesni ir pigesni produktai, pavyzdžiui, skyras, porcija varškės ar keli kiaušiniai.

    Baltymų papildai taip pat nėra savaime blogi, tačiau sveikam žmogui dažniausiai jie nėra būtini. Jie gali būti praktiškas sprendimas, jei apetitas labai sumažėjęs ar sunku suvalgyti pakankamai įprasto maisto, bet neturėtų pakeisti įvairios mitybos. Jei vyresnis žmogus be aiškios priežasties sparčiai liesėja, valgo vis mažiau ar akivaizdžiai silpsta, saugiausia kreiptis į gydytoją arba dietologą.

    Nors pakankamas baltymų kiekis yra svarbus, vien jo padidinimas ne visada sustabdo raumenų nykimą. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami derinant mitybą su pagal galimybes pritaikytu fiziniu aktyvumu, ypač jėgos ir pasipriešinimo pratimais. Būtent ši kombinacija padeda išsaugoti judrumą ir savarankiškumą ilgiau.

  • Smegenų rūkas ir nuovargis nepraeina? Gydytojai įspėja: gali trūkti geležies

    Smegenų rūkas ir nuovargis nepraeina? Gydytojai įspėja: gali trūkti geležies

    Kas yra smegenų rūkas?

    Smegenų rūkas nėra atskira diagnozė, o dažnai pasitaikantis pojūčių rinkinys: sulėtėjęs mąstymas, prastesnė koncentracija, užmiršimas, sunkiau randami žodžiai. Tokie simptomai neretai atsiranda dėl miego trūkumo, pervargimo ar ilgalaikio streso.

    Vis dėlto, jei šie požymiai tęsiasi savaites ir ima trukdyti kasdieniams darbams, verta ieškoti priežasties plačiau. Viena dažnai neįvertinamų priežasčių yra geležies stoka, kuri gali paveikti ir energijos lygį, ir pažintines funkcijas.

    Kodėl geležis svarbi smegenims?

    Geležis organizmui reikalinga hemoglobinui, kuris perneša deguonį kraujyje, taip pat ji svarbi normaliai imuninei funkcijai. Kai geležies atsargos išsenka, audiniai gali gauti mažiau deguonies, todėl atsiranda nuovargis, silpnumas, krinta darbingumas.

    Gydytojai pabrėžia, kad geležies stoka gali būti painiojama su kitais sutrikimais, nes jos simptomai nespecifiški. Dažniausiai minimi požymiai yra nuolatinis nuovargis, prastesnė koncentracija, miego sutrikimai, dirglumas, galvos svaigimas, taip pat sumažėjusi fizinio krūvio tolerancija.

    „Geležies trūkumas dažnai nuvertinamas ir lieka neatpažintas, nes daugelis jo simptomų sutampa su kitų būklių požymiais“, – sakė University of Utah Health klinikos slaugytoja specialistė Kara Fialkowski.

    Kada verta pasitikrinti?

    Jei jaučiate užsitęsusį nuovargį ar smegenų rūką, o poilsis nepadeda, medikai pataria aptarti situaciją su šeimos gydytoju. Dažniausiai prireikia kraujo tyrimų, o geležies atsargoms įvertinti ypač svarbus feritino rodiklis.

    Didžiausia rizika patirti geležies stoką paprastai siejama su gausiomis menstruacijomis, nėštumu, sparčiu augimu paauglystėje, ribojančia mityba, taip pat virškinamojo trakto ligomis ar sutrikusiu geležies įsisavinimu. Negydoma geležies stoka gali progresuoti iki mažakraujystės, kai gydymas jau tampa sudėtingesnis.

    Kaip papildyti geležį saugiai?

    Pirmas žingsnis dažniausiai yra mitybos korekcijos. Geriausiai pasisavinama vadinamoji heminė geležis, gaunama iš gyvūninės kilmės produktų, pavyzdžiui, mėsos, o augalinės kilmės geležies yra ankštinėse kultūrose, žalialapėse daržovėse, sėklose.

    Jei vien mitybos nepakanka, gydytojas gali rekomenduoti geležies papildus. Klinikinėje praktikoje vis dažniau akcentuojama, kad daliai žmonių geresnį pasisavinimą ir mažiau nepageidaujamų reiškinių gali duoti vartojimas kas antrą dieną, tačiau tinkamiausią režimą reikėtų rinktis individualiai.

    Kai geriamos geležies preparatai netoleruojami arba stoka ryški, gali būti svarstomas geležies skyrimas į veną. Gydymo efektas dažnai jaučiamas palaipsniui, tačiau nemaža dalis pacientų pastebi, kad gerėja energija, miegas ir koncentracija.

    „Dauguma pacientų pradeda jaustis akivaizdžiai geriau pradėjus gydymą: silpnėja smegenų rūkas, gerėja fizinio krūvio tolerancija, miego kokybė ir grįžta bendra energija“, – sakė Kara Fialkowski.