Tag: Mityba

  • Bananas vadina supervaisiumi, bet gydytojai įspėja: kam jos gali pakenkti

    Bananas vadina supervaisiumi, bet gydytojai įspėja: kam jos gali pakenkti

    Bananai dažnai įvardijami kaip vieni maistingiausių vaisių: jie lengvai prieinami, patogūs užkandžiui ir turi nemažai organizmui svarbių medžiagų. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad bananų nauda priklauso nuo kiekio, brandumo ir žmogaus sveikatos būklės.

    Vidutinis bananas suteikia angliavandenių, skaidulų ir mikroelementų, ypač kalio bei magnio, svarbių raumenų darbui ir normaliai nervų sistemos veiklai. Taip pat tai vienas dažniau pasirenkamų vaisių sportuojantiems, nes gali padėti greičiau papildyti energijos atsargas po fizinio krūvio.

    Bananų sudėtyje yra vitamino B6, kuris svarbus baltymų apykaitai ir nervų sistemos funkcijoms. Be to, bananuose aptinkama biologiškai aktyvių junginių, tarp jų antioksidantų, siejamų su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Kodėl sunokę bananai saldesni?

    Banano brandumas keičia jo sudėtį: vaisiui nokstant, krakmolas palaipsniui virsta paprastesniais cukrais, todėl skonis tampa saldesnis. Dėl to pernokę bananai kai kuriems žmonėms gali labiau kelti apetitą saldumynams arba paskatinti didesnį suvalgomo kiekio norą.

    Nors bananai paprastai laikomi žemo ar vidutinio glikeminio poveikio produktu, reakcija į juos individuali. Žmogui, kuris jautriau reaguoja į greitai pasisavinamus angliavandenius, ypač jei vaisius labai sunokęs, gliukozės šuoliai gali būti ryškesni.

    Kada verta būti atsargesniems?

    Vienas dažniausiai minimų rizikos veiksnių yra didesnis kalio kiekis. Žmonėms, turintiems pažengusią inkstų ligą, papildomas kalis gali kauptis kraujyje, todėl dietą paprastai reikia derinti su gydytoju ar dietologu.

    Taip pat atsargiau bananus turėtų vertinti tie, kuriems gydytojas yra nurodęs riboti kalio suvartojimą dėl vartojamų vaistų ar gretutinių būklių. Tokiais atvejais svarbiausia ne pats vaisius, o bendras kalio kiekis dienos racione.

    Kai kurie žmonės pastebi, kad bananai gali provokuoti galvos skausmus, ypač jei yra polinkis į migreną. Tai siejama su biogeniniais junginiais maiste, tačiau ryšys nėra vienodas visiems, todėl dažniausiai rekomenduojama stebėti individualias reakcijas.

    Kaip bananus įtraukti į mitybą protingai?

    Kasdienėje mityboje bananai gali būti naudingi kaip vienas iš vaisių, o ne vienintelis pasirinkimas. Praktinis sprendimas yra derinti bananą su baltymų ar riebalų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu ar riešutų sviestu, kad sotumas išliktų ilgiau.

    Jei tikslas yra mažesnis cukrų kiekis, dažnai rekomenduojama rinktis mažiau sunokusius bananus. O sergant diabetu ar turint inkstų problemų, saugiausia individualų kiekį aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Tania mielonka iš „Dino“ šokiruoja sudėtimi: mažiau nei 50 proc. mėsos, likusi dalis – priedai

    Ką rodo etiketė

    „Agro-Rydzyna“ gaminamas „Lunchmeat“ pristatomas kaip termiškai apdorotas smulkintas kiaulienos produktas, priskiriamas pigių dešros gaminių kategorijai. Tokia mėsa paprastai valgoma šaltai, pjaustant riekelėmis, arba lengvai apkepama keptuvėje.

    Etiketė atskleidžia esminį dalyką: kiaulienos šiame gaminyje yra 47,9 proc. Tai reiškia, kad daugiau nei pusę sudėties sudaro ne mėsa, o kiti komponentai, formuojantys tekstūrą, skonį ir ilgesnį galiojimą.

    Kas sudaro likusią dalį

    Tokio tipo produktuose dažnai randama vandens, bulvių krakmolo, želė struktūrą kuriančių medžiagų, sojų skaidulų, stabilizatorių, taip pat kiaulinių riebalų ir baltymų. Prie to prisideda druska, gliukozė, antioksidantai, skonio stiprikliai, konservantai, aromatai ir dažikliai.

    Šie priedai savaime nereiškia, kad produktas yra nesaugus: dalis jų naudojami technologiniais tikslais, pavyzdžiui, surišti vandenį ar užtikrinti mikrobiologinį stabilumą. Vis dėlto ilga sudėtis ir mažas mėsos kiekis signalizuoja, kad pagrindinis prioritetas čia yra kaina, o ne maistinė vertė.

    Ką rinktis vietoj pigiausio varianto

    Biudžetiniai mėsos konservai dažniausiai perkami kaip greitas sprendimas ar atsarga spintelėje, tačiau rinkoje galima rasti alternatyvų su gerokai didesniu mėsos kiekiu. Kai kuriuose panašios paskirties produktuose mėsos dalis siekia daugiau nei 90 proc., o sudėtis būna trumpesnė.

    Net ir pasirinkus geresnės sudėties mėsos konservą, verta prisiminti, kad tai riebus ir sūrus produktas, todėl jis labiau tinka kaip atsarginis maistas kelionėms ar nenumatytiems atvejams. Kasdieniams sumuštiniams dažniau rekomenduojama rinktis mažiau perdirbtus baltyminius produktus ir sekti druskos kiekį.

  • Mėsa ar vegetarizmas: mokslininkai nustatė, kam senatvėje tai gali lemti ilgaamžiškumą

    Ar atsisakius mėsos iš tiesų galima gyventi ilgiau, mokslininkai vis dažniau vertina ne pagal mitus, o pagal dideles gyventojų stebėsenos duomenų bazes. Kinijoje atlikta analizė, apėmusi daugiau kaip 5 000 vyresnio amžiaus žmonių, parodė, kad ryšys tarp mitybos ir tikimybės sulaukti 100 metų nėra vienareikšmis.

    Tyrimas paremtas Kinijos ilgalaikiu sveiko ilgaamžiškumo stebėjimu, o rezultatai publikuoti The American Journal of Clinical Nutrition. Mokslininkai lygino 1 459 žmones, sulaukusius 100 metų, su 3 744 dalyviais, kurie mirė anksčiau, nepasiekę šio amžiaus.

    Moterims su per mažu svoriu išryškėjo skirtumas

    Bendra tendencija rodė, kad griežtas mėsos nevartojimas buvo siejamas su mažesne tikimybe sulaukti 100 metų, tačiau efektas skyrėsi pagal lytį ir kūno masės indeksą. Vyrų grupėje statistiškai reikšmingo ryšio tarp vegetarizmo ir ilgaamžiškumo tyrėjai neaptiko.

    Ryškiausias skirtumas atsiskleidė moterims, kurių kūno masės indeksas buvo mažesnis nei 18,5. Šioje grupėje kasdienis mėsos vartojimas buvo susijęs su maždaug 44 proc. didesne tikimybe sulaukti 100 metų, palyginti su vegetariniu racionu.

    Tuo pačiu žmonėms, kurių svoris buvo normalus arba didesnis, tokio ryšio tyrimas neparodė. Tai leidžia manyti, kad lemiamas veiksnys gali būti ne pats mėsos faktorius, o bendras energijos ir maistinių medžiagų pakankamumas vyresniame amžiuje.

    Ką tai sako apie baltymus ir maistines medžiagas

    Vyresniame amžiuje per mažas kūno svoris dažnai siejamas su nepakankamu kalorijų kiekiu, sumažėjusiu apetitu, raumenų nykimu ir didesne trapumo rizika. Tokiu atveju mityba, kuri užtikrina pakankamai baltymų, geležies, cinko ir vitamino B12, gali būti kritiškai svarbi bendrai sveikatos būklei palaikyti.

    Tyrėjai pabrėžė, kad rezultatai nereiškia, jog mėsa savaime prailgina gyvenimą. Svarbus ir tai, kokie gyvūninės kilmės produktai įtraukiami į racioną, nes dalis žmonių mėsos nevalgė, tačiau vartojo žuvį, kiaušinius ar pieno produktus.

    Ne priežastis, o asociacija

    Analizė neįrodo priežastinio ryšio: tyrimas vertino žmonių mitybą vyresniame amžiuje, tačiau negalėjo tiksliai atsekti, kaip racionas keitėsi per visą gyvenimą. Be to, senstant mitybą dažnai lemia dantų būklė, kramtymo sunkumai, lėtinės ligos ar sumažėjęs fizinis aktyvumas.

    Autoriai išskyrė ir dar vieną svarbų niuansą: žmonės, kurie nevartojo mėsos, bet valgė žuvį, kiaušinius arba pieno produktus, turėjo panašias galimybes sulaukti 100 metų kaip ir įvairiai besimaitinantys dalyviai. Tuo metu veganams, visiškai atsisakiusiems gyvūninės kilmės produktų, fiksuota mažesnė tikimybė pasiekti šimtmetį, tačiau tai nebūtinai reiškia žalą, jei mityba kruopščiai subalansuota.

    Praktinė tyrimo žinutė paprasta: senstant svarbiausia ne etiketė ant dietos, o pakankamas kalorijų ir baltymų kiekis, maistinių medžiagų balansas bei sveika kūno masė. Sprendimus dėl mitybos ypač vyresniame amžiuje saugiausia priimti kartu su gydytoju ar dietologu, įvertinus svorį, kraujo rodiklius ir gretutines ligas.

  • Artimieji vis dar klausia ar tau galima: kaip tai apsunkina gyvenimą su diabetu

    Gyvenimas su diabetu reiškia kasdienius sprendimus dėl mitybos, fizinio aktyvumo, vaistų ar insulino ir gliukozės stebėsenos. Tačiau ne mažiau sudėtinga dalis dažnai būna bendravimas su artimaisiais, kai liga tampa nuolatiniu komentarų ir vertinimų objektu.

    Žodžiai „ar tau tikrai galima tai valgyti?“ ar nuolatiniai priminimai apie vaistus dažnai sakomi iš rūpesčio, bet žmogui su diabetu gali skambėti kaip kontrolė. Tokios pastabos didina įtampą ir gėdos jausmą, o ilgainiui gali silpninti motyvaciją rūpintis savimi.

    Pastabos, kurios žeidžia

    Diabeto valdymas nėra vien valios klausimas, nes cukraus kiekį kraujyje veikia daug veiksnių: stresas, miegas, hormonai, infekcijos, fizinis krūvis ir net dienos režimo pokyčiai. Kai artimieji supaprastina situaciją iki „mažiau cukraus“ ar „daugiau disciplinos“, žmogus gali pasijusti nesuprastas.

    Ypač jautrios temos yra kūno svoris ir maistas, nes jos dažnai susijusios su stigmatizacija. Net ir geranoriški komentarai apie porcijas ar pasirinkimus gali kelti nerimą, skatinti slėpti savo įpročius arba vengti valgyti kitų akivaizdoje.

    Kaip kalbėti, kad padėtų

    Prieš pokalbį verta aiškiai sau atsakyti, ko tikitės iš artimųjų: emocinės paramos, praktinės pagalbos ar tiesiog ramaus išklausymo. Tai padeda pokalbį nukreipti nuo ginčo prie konkretaus susitarimo, kas iš tiesų palengvintų kasdienybę.

    Veiksminga kalbėti apie savo jausmus, o ne kaltinti kitą žmogų.

    „Man sunku, kai komentuojamas mano maisto pasirinkimas, nes tada jaučiu įtampą ir kaltę“, – sakė psichologai dažnai rekomenduojamą formuluotę atkartojantys diabeto bendruomenių konsultantai.

    Taip pat svarbu nustatyti ribas, pavyzdžiui, paprašyti nekomentuoti svorio, nevertinti gliukozės rodmenų ir nedalinti patarimų, kai jų neprašoma. Daugeliui padeda konkretūs pasiūlymai, ką artimieji galėtų daryti vietoj kritikos: paklausti, kaip žmogus jaučiasi, priminti dalykus privačiai ir taktiškai arba kartu išeiti pasivaikščioti po vakarienės.

    Kada verta ieškoti papildomos pagalbos

    Pokyčiai retai įvyksta po vieno pokalbio, todėl verta grįžti prie temos ramiai ir nuosekliai. Jei įtampa namuose neslūgsta, o diabetas kelia daug nerimo, gali praversti psichologo konsultacija ar palaikymo grupė, kurioje aptariami kasdieniai iššūkiai ir bendravimo strategijos.

    Specialistai pabrėžia, kad geriausia pagalba žmogui su diabetu yra ne kontrolė, o pagarba jo sprendimams ir bendras susitarimas, kaip šeimoje kalbėti apie sveikatą. Kai palaikymas netampa kritika, mažėja stresas, o ligos valdymas dažnai tampa stabilesnis.

  • 9 produktai, kurie kenkia širdžiai: gydytojai įspėja – vienas jų yra kone kiekviename šaldytuve

    Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena dažniausių ankstyvų mirčių priežasčių, o mityba yra vienas svarbiausių kasdien kontroliuojamų rizikos veiksnių. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažniausiai daro ne vienas produktas, o nuolatiniai įpročiai, lemiantys padidėjusį kraujospūdį, prastesnius cholesterolio rodiklius ir augantį kūno svorį.

    Didžiosios Britanijos mitybos ekspertė, Britų mitybos fondo vyresnioji mokslininkė daktarė Sammie Gill išskiria devynias produktų grupes, kurias verta riboti, jei norima sumažinti širdies ligų riziką. Jos teigimu, mityba tiesiogiai siejasi su 2 tipo diabetu, nutukimu ir ateroskleroze, o šios būklės dažnai vystosi nepastebimai.

    Riebalai ir druska: dažniausi kaltininkai

    Viena dažniausių problemų yra pernelyg didelis sočiųjų riebalų kiekis, ypač kai dažnai valgoma riebi kiauliena, jautienos riebesni kepsniai ar aviena. Tokie riebalai gali didinti mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekį, o tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių įvykių rizika.

    Riboti rekomenduojama ir sviestą, taukus, ghee bei kokosų aliejų, nes juose taip pat gausu sočiųjų riebalų. Kasdieniams patiekalams dažniau patariama rinktis alyvuogių, rapsų ar saulėgrąžų aliejų, o riebalų kiekį vertinti ne atskirai, bet visos dienos kontekste.

    Kita svarbi kryptis yra druska, nes jos perteklius didina arterinį kraujospūdį ir ilgainiui apkrauna širdį. Daug druskos neretai slepiasi traškučiuose, sūdytuose riešutuose, padažuose, sultiniuose, paruoštuose sriubų mišiniuose ir įvairiuose pusgaminiuose.

    Perdirbtas maistas ir „greitos“ kalorijos

    Perdirbta mėsa, tokia kaip šoninė, kumpis ar saliamis, dažnai turi daug druskos ir sočiųjų riebalų. Reguliarus tokio maisto vartojimas siejamas ir su prastesniais kraujospūdžio rodikliais, ir su didesne bendra širdies ligų rizika.

    Greitasis maistas ir maistas išsinešti, pavyzdžiui, mėsainiai, kebabai, bulvytės fri ar kepti vištienos gaminiai, paprastai reiškia daug druskos, riebalų ir kalorijų. Net jei porcijos atrodo įprastos, didžiausias pavojus kyla tuomet, kai tokie patiekalai tampa dažna savaitės rutina.

    Prie rizikos prisideda ir kepiniai bei desertai, tokie kaip pyragai, tortai ar keksiukai, nes juose įprastai gausu cukraus ir riebalų. Nuolatinis jų vartojimas skatina svorio augimą, o didesnis kūno svoris glaudžiai susijęs su hipertenzija ir 2 tipo diabeto rizika.

    Cukrus, alkoholis ir rafinuoti grūdai

    Saldinti gėrimai, įskaitant gazuotus gėrimus ir energetinius gėrimus, didina suvartojamų kalorijų kiekį, o tai gali bloginti tiek kūno masės, tiek kraujospūdžio ir riebalų apykaitos rodiklius. Specialistai atkreipia dėmesį, kad net vaisių sultys dėl cukraus kiekio turėtų būti vartojamos saikingai, o įprotį numalšinti troškulį saldžiais gėrimais verta keisti vandeniu.

    Rafinuoti grūdiniai produktai, tokie kaip balta duona, balti ryžiai ar įprasti makaronai, turi mažiau skaidulų nei pilno grūdo alternatyvos. Skaidulos svarbios ne tik sotumui, bet ir cholesterolio kontrolei, todėl dažniau rekomenduojama rinktis avižas, miežius ir kitus pilno grūdo produktus.

    Alkoholis taip pat gali būti reikšmingas rizikos veiksnys, ypač kai vartojamas reguliariai ir didesniais kiekiais. Perteklinis alkoholis siejamas su širdies ritmo sutrikimais, padidėjusiu kraujospūdžiu ir didesne insulto bei infarkto rizika, be to, jis neretai prisideda prie svorio augimo.

    Daktarė Sammie Gill pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda ne staigūs draudimai, o nuoseklūs pokyčiai, kurie išsilaiko mėnesius ir metus. Praktikoje tai dažniausiai reiškia mažiau perdirbto maisto, daugiau pilno grūdo produktų, daržovių ir ankštinių, o druską ir sočiuosius riebalus mažinti palaipsniui.

  • Dietologė palygino sriubas pagal geležį: ukrainietiški barščiai triuškina pomidorinę

    Dietologė ir knygų autorė Anna Reguła socialiniuose tinkluose palygino populiarių sriubų geležies kiekį ir atkreipė dėmesį, kad pagal šį rodiklį kai kurie pasirinkimai gerokai lenkia įprastą pomidorinę sriubą. Pasak jos, paprasti skaičiavimai dažnai padeda greičiau suprasti, kur slypi reali maistinė vertė.

    Savo pateiktuose palyginimuose ji išskyrė lietuviams ir lenkams gerai pažįstamą ukrainietiškų barščių variaciją su pupelėmis. Būtent pupelės, anot dietologės, lemia didesnį neheminės geležies kiekį ir dėl to ši sriuba dažnai tampa pranašesniu pasirinkimu žmonėms, kuriems svarbu papildyti geležies atsargas.

    Kurioje sriuboje daugiau geležies?

    Dietologės pateiktame palyginime ukrainietiškuose barščiuose su pupelėmis 100 gramų porcijoje gali būti apie 0,9 miligramo geležies. Tuo metu pomidorinėje sriuboje, remiantis tuo pačiu vertinimu, geležies kiekis siekia apie 0,2 miligramo 100 gramų.

    Į palyginimą įtraukta ir daržovių sriuba, kuri, pasak dietologės, dažniausiai atsiduria per vidurį, su maždaug 0,5 miligramo geležies 100 gramų porcijoje. Tokie skirtumai ypač aktualūs tiems, kurie susiduria su mažu feritino kiekiu ar geležies stoka.

    Ką svarbu žinoti apie pasisavinimą?

    Geležis iš augalinių produktų dažniausiai yra neheminė, todėl jos pasisavinimą gali veikti mitybos kontekstas. Praktikoje tai reiškia, kad prie pupelių ir daržovių patiekalų dažnai rekomenduojama derinti vitamino C šaltinius, kurie gali pagerinti neheminės geležies įsisavinimą.

    „Tvirtinimas, kad be vitamino C geležies papildai neveiks, nėra teisingas“, – sakė dietologė, komentuodama paplitusius mitus apie papildų vartojimą.

    Ji pabrėžia, kad vitamino C vaidmens nereikėtų absoliutinti, tačiau kasdienėje mityboje tai gali būti paprastas, praktiškas įprotis. Pavyzdžiui, barščius galima pagardinti petražolėmis ar keliais lašais citrinos sulčių, kad geležis iš pupelių būtų panaudojama efektyviau.

    Kodėl pupelės keičia rezultatą?

    Pupelės vertinamos ne tik dėl geležies, bet ir dėl skaidulų bei augalinių baltymų. Tai svarbu žmonėms, kurie riboja mėsą ar laikosi vegetariškos mitybos, nes tuomet didesnė dalis geležies gaunama iš augalinių šaltinių.

    Kartu dietologė primena, kad mažesnis geležies kiekis nereiškia, jog pomidorinė sriuba yra prastesnė. Joje gausu kitų vertingų medžiagų, įskaitant antioksidantą likopeną, todėl pasirinkimą verta grįsti ne vienu elementu, o bendra mitybos visuma.

  • Mitybos specialistai atskleidė, ką užkąsti prieš miegą: 3 idėjos ir ko vengti vakare

    Jei prieš miegą užklumpa alkis, ne visada būtina eiti gulti tuščiu skrandžiu, tačiau pasirinkimas svarbus. Mitybos specialistai pabrėžia, kad vėlyvas valgymas neturėtų tapti kasdieniu įpročiu, o užkandis turi būti nedidelis ir subalansuotas.

    Dažniausiai rekomenduojama vakarieniauti maždaug likus trims valandoms iki miego, kad organizmas spėtų suvirškinti maistą. Vis dėlto, jei alkis juntamas jau atsigulus ar prieš pat miegą, mažas užkandis gali padėti išvengti prabudimų naktį ir diskomforto.

    Kaip atskirti tikrą alkį?

    Specialistai siūlo pirmiausia įvertinti, ar tai fizinis alkis, ar emocinis noras užkąsti. Fizinis alkis dažniau pasireiškia gurgiančiu skrandžiu, praėjusiomis valandomis nuo paskutinio valgymo bei energijos stygiumi.

    Emocinis noras valgyti neretai kyla dėl streso, nuovargio ar įpročio užkandžiauti vakare net ir nejaučiant realaus alkio. Tokiu atveju padėti gali stiklinė vandens, raminantis ritualas ar trumpa pauzė, kol noras praeina.

    Geriausia išeitis – nedidelis, sotus užkandis

    Mitybos specialistai pataria rinktis maždaug 200 kilokalorijų užkandį, kuriame derėtų baltymai ir skaidulos. Toks derinys padeda ilgiau išlikti sotiems ir gali sumažinti staigius gliukozės svyravimus, kurie kai kuriems žmonėms trikdo miegą.

    Taip pat svarbu, kad porcija nebūtų didelė: persivalgius didėja rėmens, sunkumo jausmo ir prastesnės miego kokybės rizika. Jei vakarais dažnai norisi užkandžiauti, verta peržiūrėti dienos racioną ir įsitikinti, ar vakarienėje netrūksta baltymų bei daržovių.

    Trys užkandžiai, kuriuos siūlo specialistai

    Vienas paprasčiausių variantų – bananas su nedideliu kiekiu žemės riešutų sviesto. Bananas suteikia skaidulų, o riešutų sviestas prideda baltymų ir riebalų, kurie padeda užkandžiui ilgiau išlaikyti sotumą.

    Kitas pasirinkimas – varškė su nedideliu obuoliu. Varškė yra baltymų šaltinis, o obuolys suteikia skaidulų, todėl tai gali būti tinkamas derinys, kai norisi lengvo, bet maistingo užkandžio.

    Trečias variantas – pilno grūdo duonos riekė su kiaušiniu ir šaukštu sutrinto avokado. Kiaušinis suteikia baltymų, avokadas – skaidulų ir nesočiųjų riebalų, o pilno grūdo duona papildo racioną sudėtiniais angliavandeniais.

    „Jei prieš miegą tikrai norisi valgyti, geriau rinktis mažą subalansuotą užkandį, o ne dar vieną pilną vakarienę“, – sakė mitybos specialistė.

    Vakare specialistai siūlo riboti traškučius, saldumynus, konditerijos gaminius ir kitus desertus, įskaitant ledus. Tokie produktai dažnai turi daug cukraus ar sočiųjų riebalų, todėl gali ne tik nesuteikti ilgalaikio sotumo, bet ir apsunkinti užmigimą.

  • „Kochaj albo wróć“ Magdos metamorfozė: per 4 mėnesius atsikratė 11 kg ir parodė rezultatą

    Realybės šou „Kochaj albo wróć“ dalyvė Magdalena socialiniuose tinkluose paviešino ryškius pokyčius: per keturis mėnesius ji numetė 11 kilogramų. Moteris teigia, kad geriau jaučiasi ne tik treniruočių metu, bet ir kasdienybėje, o pokyčius pasiekė be kraštutinumų. Ji atvirai papasakojo, kokių principų laikėsi ir kodėl jai svarbi aplinka.

    11 kilogramų per keturis mėnesius

    Magdalena, žinoma iš laidos „Kochaj albo wróć“, kurioje ji pasirodo kartu su partneriu Miku, pastaruoju metu aktyviau bendrauja su sekėjais. Ji pasidalijo, kad nuoseklus darbas su savimi davė apčiuopiamą rezultatą ir per keturis mėnesius svoris sumažėjo 11 kilogramų.

    Pasak jos, svarbiausia buvo ne trumpalaikis efektas, o pastovumas. Magdalena aiškino, kad pokyčiai labiausiai pasijautė judant, ypač šokio ir treniruočių metu, tačiau palengvėjo ir kasdienės veiklos, padidėjo energijos.

    „Norėjau pasirūpinti sveikata, bet nenorėjau, kad visas gyvenimas suktųsi tik apie dietą“, – sakė Magdalena.

    Be kraštutinumų ir griežtų draudimų

    Moteris pabrėžė pasirinkusi ramesnį kelią: nedaryti staigių pokyčių ir nesukurti režimo, kuris greitai išsekina. Ji teigė, kad mitybos kaloringumą mažino palaipsniui, o įpročius keitė taip, kad galėtų jų laikytis ir socialiniame gyvenime, neišbraukdama susitikimų su artimaisiais.

    Tokį požiūrį dažnai rekomenduoja ir sveikatos specialistai, nes tvarūs rezultatai labiau siejami su ilgalaikiais įpročiais, o ne trumpomis, labai ribojančiomis programomis. Nuoseklumas, pakankamas baltymų kiekis, miegas ir kasdienis aktyvumas paprastai įvardijami kaip pagrindiniai veiksniai, padedantys išlaikyti rezultatą.

    Svarbi žinutė apie aplinką

    Praėjus kelioms dienoms po įrašo apie svorio pokyčius, Magdalena grįžo su kita tema. Šį kartą ji akcentavo ne skaičius svarstyklėse, o žmones, kurie yra šalia, ir ribas, kurias tenka nusibrėžti, kai palaikymo trūksta.

    Ji rašė norinti kurti motyvuojantį turinį moterims ir priminė, kad emocinė gerovė dažnai tampa kertine sąlyga siekiant fizinių pokyčių. Pasak Magdalenos, atsiribojimas nuo nuvertinančios aplinkos padeda išlaikyti kryptį, ypač kai ateina sunkesni etapai.

    „Kartais didžiausia vertybė yra ne pinigai, o žmonės, kurie pakelia, o ne gesina“, – sakė Magdalena.

  • Dietologai atsakė, kiek riekelių duonos saugu suvalgyti per dieną – riba nustebins

    Duona daugeliui išlieka kasdienio raciono dalis, tačiau jos kiekis ir rūšis gali turėti apčiuopiamą poveikį savijautai bei kūno masei. Mitybos specialistai pabrėžia, kad duona gali būti subalansuotos mitybos dalis, jei renkamasi tinkama sudėtis ir laikomasi saiko.

    Dažniausiai palankiau vertinama pilno grūdo duona, nes ją kepant naudojami miltai, kuriuose išlieka visos grūdo dalys. Tai reiškia daugiau skaidulų, B grupės vitaminų, mineralų ir biologiškai aktyvių medžiagų, kurių rafinuotuose miltuose lieka gerokai mažiau.

    Pilno grūdo produktai paprastai suteikia ilgesnį sotumo jausmą, nes skaidulos lėtina angliavandenių įsisavinimą ir padeda išvengti staigių gliukozės šuolių. Tuo tarpu balta duona, pagaminta iš rafinuotų miltų, dažniau siejama su greitesniu alkio sugrįžimu, ypač jei ji valgoma be baltymų ir riebalų šaltinių.

    Kiek duonos galima per dieną?

    Dietologų rekomendacijose dažnai nurodoma, kad per dieną verta įtraukti kelias grūdinių produktų porcijas, o viena riekė pilno grūdo duonos gali būti laikoma viena porcija. Praktikoje kaip orientyras neretai įvardijamas kiekis iki penkių riekelių per dieną, tačiau tai nėra universali norma visiems.

    Specialistai primena, kad svarbu įvertinti ir kitus per dieną suvalgomus grūdinius produktus, pavyzdžiui, avižinę košę, dribsnius, makaronus ar ryžius. Jei pusryčiams renkatės košę, dienos duonos kiekį logiška mažinti, kad bendra angliavandenių ir kalorijų suma neviršytų individualaus poreikio.

    Į ką atkreipti dėmesį renkantis?

    Ne mažiau svarbi ir sudėtis: duonos gaminiuose gali būti nemažai druskos, o kai kuriuose produktuose pasitaiko pridėtinio cukraus. Per didelis druskos kiekis siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu, todėl verta rinktis gaminius, kurių etiketėje druskos kiekis mažesnis.

    Galiausiai tinkamiausias kiekis priklauso nuo fizinio aktyvumo, kūno masės tikslų, bendro raciono ir sveikatos būklės. Jei kyla abejonių dėl gliukozės kontrolės, virškinimo ar svorio, mitybos specialistai pataria duonos kiekį vertinti kartu su kitais dienos pasirinkimais, o ne remtis vien tik riekelių skaičiumi.

  • Gastroenterologai įspėja: ši valgymo tvarka gali padėti žarnynui ir cukraus šuoliams

    Gastroenterologai įspėja: ši valgymo tvarka gali padėti žarnynui ir cukraus šuoliams

    Nuo ko verta pradėti?

    Žarnyno sveikatą lemia ne vien tai, ką valgome, bet ir kaip susidėliojame lėkštę. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama valgymo eiliškumui, nes jis gali keisti virškinimo greitį ir po valgio kylantį gliukozės kiekį.

    Gastroenterologai dažniausiai pataria pradėti valgį nuo skaidulų gausių produktų. Tam tinka daržovės, salotos, ankštiniai ar kiti augaliniai priedai, kurie suteikia sotumo ir padeda žarnynui dirbti tolygiau.

    Skaidulos ypač svarbios žarnyno mikrobiotai, nes dalis jų tampa maistu naudingoms bakterijoms. Fermentacijos metu susidaro trumpos grandinės riebalų rūgštys, siejamos su žarnyno barjero palaikymu ir uždegiminių procesų reguliavimu.

    Ką valgyti po daržovių?

    Po skaidulų turinčių produktų dažnai rekomenduojama rinktis baltymų ir sveikųjų riebalų šaltinius. Tai gali būti kiaušiniai, žuvis, liesesnė mėsa, pieno produktai, tofu ar kiti ankštiniai patiekalai, o riebalams tinka alyvuogių aliejus, riešutai ir sėklos.

    Tokį principą paaiškina paprasta logika: daržovės, baltymai ir riebalai gali sulėtinti angliavandenių pasisavinimą. Dėl to kai kuriems žmonėms po valgio gali būti mažesni staigūs gliukozės šuoliai, ypač jei patiekale yra lengvai įsisavinamų angliavandenių.

    Tyrimuose, kuriuose analizuota valgymo seka, aprašyta, kad daržovių ir baltymų suvalgymas prieš angliavandenius gali palankiau veikti gliukozės kreivę po valgio, ypač sergantiesiems 2 tipo cukriniu diabetu. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikiam poveikiui ir universalioms rekomendacijoms dar reikia daugiau stiprių duomenų.

    Kada palikti angliavandenius ir desertą?

    Lengviau pasisavinamus angliavandenius, pavyzdžiui, baltą duoną, baltus ryžius ar makaronus iš rafinuotų miltų, specialistai dažniau siūlo valgyti po daržovių ir baltymų. Vieni jie dažniau sukelia spartesnį gliukozės kilimą, o skaidulos ir baltymai gali tą greitį sumažinti.

    Tai nereiškia, kad makaronų ar duonos reikia atsisakyti. Svarbiausia yra porcijos dydis, bendra mitybos kokybė ir tai, su kuo angliavandeniai valgomi, nes mišrus patiekalas dažnai organizme apdorojamas lėčiau.

    Desertą, jei jo norisi, logiška palikti pabaigai, tačiau jis neturėtų išstumti maistingų produktų iš kasdienio raciono. Specialistai primena, kad dažnas itin perdirbto maisto vartojimas paprastai blogina dietos kokybę, o vien valgymo eilės pakeitimas tokio maisto sveiku nepadaro.

    Galiausiai valgymo tvarka gali būti naudinga kaip paprastas įprotis, bet ji nepakeičia subalansuotos mitybos pagrindų. Žmonėms, turintiems virškinamojo trakto sutrikimų, didesni skaidulų kiekiai gali tikti ne visada, todėl patarimus verta taikyti individualiai.