Tag: Mityba

  • Po 50-iesiems raumenys tirpsta kasmet: ekspertai paaiškino, kiek baltymų išties reikia

    Po 50-iesiems raumenys tirpsta kasmet: ekspertai paaiškino, kiek baltymų išties reikia

    Kas yra sarkopenija?

    Su amžiumi raumenų masė ir jėga natūraliai mažėja, o šis procesas vadinamas sarkopenija. Tyrimai rodo, kad po 50 metų žmogus vidutiniškai kasmet netenka apie 0,5–1 proc. raumenų masės, o sergant lėtinėmis ligomis nykimas gali greitėti.

    Ilgainiui raumeninį audinį dalinai pakeičia riebalinis ir skaidulinis audinys, todėl krenta jėga ir blogėja judėjimo funkcija. Dėl to kasdieniai veiksmai, tokie kaip lipimas laiptais ar atsistojimas nuo kėdės, tampa vis sunkesni.

    Silpnesni raumenys reiškia greitesnį nuovargį, prastesnę pusiausvyrą ir didesnę griuvimų riziką. Būtent todėl sarkopenija siejama su dažnesnėmis traumomis, kaulų lūžiais, hospitalizacijomis ir didesniu ilgalaikės priežiūros poreikiu.

    Kodėl baltymai tampa kritiški?

    Baltymai yra ne tik raumenų, bet ir visų organizmo ląstelių statybinė medžiaga, svarbi audinių atsinaujinimui ir imuninės sistemos veiklai. Problema ta, kad senstant organizmo gebėjimas efektyviai skatinti raumenų baltymų sintezę mažėja, todėl vien įprastų įpročių dažnai nebeužtenka.

    Sarkopenijos riziką didina sėslus gyvenimo būdas, per mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, dažnas alkoholio vartojimas ir prastai subalansuota mityba. Ypač reikšmingas veiksnys yra per mažas baltymų ir vitamino D kiekis racione.

    Nepakankama mityba gali slėptis

    Vyresniame amžiuje neretai greičiau atsiranda sotumo jausmas, pakinta skonio ir kvapo pojūčiai, dažnėja dantų bei kramtymo problemos. Prie to prisideda ir lėtinės ligos, vaistai, sumažėjusi motyvacija gamintis maistą, todėl suvartojama mažiau energijos ir baltymų.

    Svarbu tai, kad nepakankama mityba ne visada reiškia per mažą svorį. Ji gali pasireikšti ir turint antsvorį ar nutukimą, nes riebalinis audinys kurį laiką maskuoja mažėjančią raumenų masę, o vien svarstyklės raumenų būklės neparodo.

    Kiek baltymų rekomenduoja ekspertai?

    Tarptautinės ekspertų grupės PROT-AGE ir Europos klinikinės mitybos ir metabolizmo draugijos ESPEN rekomendacijose pabrėžiama, kad vyresniems žmonėms baltymų poreikis dažniausiai yra didesnis nei jaunesniems suaugusiesiems. Sveikiems vyresniems nei 65 metų žmonėms dažnai siūloma siekti apie 1,0–1,2 gramo baltymų kilogramui kūno masės per dieną, atsižvelgiant į aktyvumą ir sveikatą.

    Praktiškai tai reiškia, kad 70 kilogramų sveriančiam žmogui per parą gali reikėti maždaug 70–84 gramų baltymų. Sergant, sveikstant po ligos, po operacijų ar esant nepakankamai mitybai šis poreikis gali būti dar didesnis, todėl saugiausia jį aptarti su gydytoju arba dietologu.

    „Žmonėms, turintiems inkstų ligų, savarankiškai didinti baltymų kiekio nereikėtų, nes kai kuriais atvejais tai gali būti žalinga“, – pabrėžia specialistai, vertinantys mitybą klinikinėje praktikoje.

    Kokius šaltinius rinktis kasdien?

    Visavertės kilmės baltymų šaltiniais laikomi kiaušiniai, pienas ir pieno produktai, mėsa bei žuvis. Augalinės kilmės baltymų daug turi ankštiniai, pavyzdžiui, lęšiai, avinžirniai, pupelės, žirniai, soja ir pupos.

    Vertinant augalinius baltymus svarbu žinoti, kad daliai produktų gali trūkti kai kurių nepakeičiamų aminorūgščių, todėl naudinga derinti skirtingus šaltinius. Pavyzdžiui, grūdinių produktų ir ankštinių derinimas padeda sudaryti palankesnį aminorūgščių profilį, o grūdai su pieno produktais gali papildyti vieni kitus.

    Specialistai pabrėžia, kad baltymai yra tik viena dėlionės dalis: raumenų masei išlaikyti ypač svarbi ir reguliari jėgos bei pusiausvyros lavinimo veikla. Mityba ir fizinis aktyvumas kartu laikomi pagrindinėmis priemonėmis, kurios gali lėtinti raumenų nykimą ir padėti ilgiau išlaikyti savarankiškumą.

  • Sezamkos laikomos sveikesnėmis už batonėlį: ką iš tiesų duoda kalcis ir magnis, o kada geriau vengti?

    Sezamkos laikomos sveikesnėmis už batonėlį: ką iš tiesų duoda kalcis ir magnis, o kada geriau vengti?

    Sezamkos dažnai pristatomos kaip saldumynas, kuris yra geresnis pasirinkimas nei įprastas šokoladinis batonėlis. Pagrindą čia sudaro sezamo sėklos, suklijuotos cukrumi, gliukozės sirupu arba medumi, todėl užkandis turi ir maistinių medžiagų, ir nemažai energijos.

    Sezamo sėklose daug riebalų, įskaitant nesočiąsias riebalų rūgštis, taip pat yra augalinių baltymų ir skaidulų. Jose randama ir mineralų, tokių kaip magnis, kalcis, fosforas, cinkas bei geležis, svarbūs raumenų, nervų sistemos veiklai ir kaulų būklei.

    Sezamas išsiskiria ir lignanais, ypač sezaminu bei sezamolinu, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Pastaraisiais metais publikuotos klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad sezamo produktai kai kuriems žmonėms gali būti susiję su palankesniais atskirais širdies ir kraujagyslių rizikos rodikliais, pavyzdžiui, trigliceridais ar kraujospūdžiu.

    Vis dėlto moksliniai duomenys nėra tokie vienareikšmiai, kad sezamą ar sezamkas būtų galima laikyti priemone cholesterolio mažinimui ar apsauga nuo širdies ligų. Tyrimų rezultatai nevienodi, o įrodymai ne visada yra aukštos kokybės, todėl lemiamą vaidmenį turi ne vienas produktas, o visa mitybos visuma.

    Kodėl sezamkos greitai prideda kalorijų

    Didžiausia problema paprasta: daugelyje parduodamų sezamkų yra nemažai pridėtinių cukrų. Be to, pats sezamas yra kaloringas, nes natūraliai turi daug riebalų, todėl net nedidelė porcija gali turėti netikėtai daug kalorijų.

    Dėl to sezamkas verta vertinti kaip saldumyną su kiek įdomesne maistine verte, o ne kaip riešutų, sėklų ar nesaldintų užkandžių pakaitalą. Retkarčiais suvalgytos viena ar dvi nedidelės sezamkos paprastai yra visai kas kita nei įprotis ištuštinti visą pakuotę.

    Kaip išsirinkti ir kam būtinas atsargumas

    Renkantis sezamkas pravartu pasižiūrėti į sudėtį: kuo trumpesnis ingredientų sąrašas, tuo geriau. Taip pat svarbu, kad sezamas sąraše būtų kuo aukščiau, nes tai dažniausiai reiškia didesnę sėklų dalį ir santykinai mažiau saldiklių.

    Ypatingą dėmesį turėtų skirti žmonės, alergiški sezamui, nes jis priskiriamas prie alergenų, kurių buvimas maiste Europos Sąjungoje turi būti aiškiai nurodomas. Sezamkų kiekį taip pat verta riboti tiems, kurie kontroliuoja pridėtinio cukraus vartojimą ar bendrą kalorijų kiekį, o sergant diabetu ar esant atsparumui insulinui svarbiausia yra konkretaus produkto sudėtis ir porcija.

    Namų gamybos sezamkos leidžia geriau kontroliuoti, kiek naudojama sezamo ir kiek saldiklių. Tačiau net ir tokia versija išlieka saldi ir kaloringa, todėl pagrindinis principas nesikeičia: svarbiausia saikas ir bendras mitybos kontekstas.

  • Mokslininkai nustatė: vos 40 g graikinių riešutų per dieną gali veikti nuotaiką ir apetitą

    Vos 40 gramų graikinių riešutų per dieną gali būti siejami su pokyčiais, susijusiais su nuotaika ir medžiagų apykaita, rodo pastaruoju metu aptariami moksliniai tyrimai. Mokslininkai pabrėžia, kad poveikis nėra stebuklingas, tačiau produktas turi sudėtį, kuri teoriškai gali paveikti savijautą.

    Graikiniuose riešutuose gausu omega-3 riebalų rūgščių, skaidulų ir triptofano. Triptofanas yra nepakeičiama aminorūgštis, kuri organizme naudojama serotonino sintezei, o šis neuromediatorius siejamas su nuotaikos, miego ir apetito reguliavimu.

    Vis dėlto vien tai, kad maiste yra triptofano, dar nereiškia, jog serotonino kiekis smegenyse būtinai padidės taip, kad žmogus aiškiai pajustų nuotaikos pagerėjimą. Nuotaiką lemia daugybė veiksnių, įskaitant miegą, stresą, fizinį aktyvumą, bendrą mitybos kokybę ir sveikatos būklę.

    Kodėl dėmesys krypsta į žarnyną?

    Tyrėjai taip pat išskiria graikiniuose riešutuose esančius polifenolius, ypač elagitaninus, kurie žarnyne gali būti paverčiami urolitinais. Šios medžiagos pastaraisiais metais aktyviai tiriamos dėl galimo poveikio uždegiminiams procesams ir ląstelių energijos apykaitai.

    Tema glaudžiai siejama su žarnyno ir smegenų ašimi, nes žarnyno mikrobiota dalyvauja daugybėje fiziologinių procesų. Skaidulos, augalinės kilmės junginiai ir riebalų rūgštys gali veikti žarnyno bakterijų sudėtį, o tai kai kuriais atvejais siejama su savijautos pokyčiais.

    Ką verta prisiminti prieš darant išvadas?

    Specialistai pabrėžia, kad šių duomenų negalima interpretuoti kaip pažado, jog kasdien suvalgomi 40 gramų riešutų garantuotai pagerins nuotaiką. Tam reikėtų daugiau didelės apimties, ilgalaikių tyrimų su skirtingomis žmonių grupėmis ir aiškiai apibrėžtais vertinimo kriterijais.

    Graikiniai riešutai taip pat nėra depresijos ar kitų psichikos sutrikimų gydymo priemonė. Esant užsitęsusiems nuotaikos sutrikimams, tikslinga kreiptis į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistus, o mitybą vertinti kaip vieną iš bendros sveikatos dalių.

    Vis dėlto kaip subalansuotos mitybos dalis riešutai gali būti naudingi: tai maistingas produktas, suteikiantis nesočiųjų riebalų, skaidulų ir mikroelementų. Svarbiausia laikytis saiko, įvertinti individualius poreikius ir nepamiršti bendro kalorijų balanso.

  • Darote šią bulvių virimo klaidą: netenkate vertingiausių vitaminų ir skonio

    Darote šią bulvių virimo klaidą: netenkate vertingiausių vitaminų ir skonio

    Bulvės daugelyje namų ant stalo atsiduria kone kasdien, tačiau įprastas įprotis jas nulupti ir virti dideliame kiekyje vandens turi kainą. Taip prarandama dalis vitaminų ir mineralų, o skonis tampa blankesnis. Mitybos specialistai pabrėžia, kad nedidelis gaminimo pokytis gali padėti išsaugoti daugiau naudingų medžiagų.

    Didžiausia klaida dažniausiai padaroma dar prieš įjungiant viryklę, kai bulvės nulupamos storai. Vertingų junginių nemažai yra visai prie pat odelės, todėl kartu su storu lupenos sluoksniu dažnai pašalinama ir dalis minkštimo. Be to, verdant nuluptas bulves, dalis vandenyje tirpių medžiagų lengviau pereina į nuovirą.

    Geriausias būdas išsaugoti naudas

    Norint sumažinti nuostolius, bulves verta virti su odele, vadinamuoju munduru. Taip jos geriau išlaiko skonį, o į vandenį patenka mažiau mineralų ir vitaminų, ypač jei vandens nedaug ir puodas laikomas uždengtas. Šis būdas ypač tinka jaunoms bulvėms, kurių odelė plona ir dažnai valgoma.

    Jei receptui vis dėlto reikia nuluptų bulvių, svarbu lupti kuo ploniau, geriausia skustuku. Kuo mažiau pažeidžiamas paviršius ir kuo mažiau nupjaunama minkštimo, tuo daugiau lieka kalio, skaidulų ir kitų maistinių medžiagų. Taip pat verta vengti ilgai laikyti nuluptas bulves vandenyje, nes dalis medžiagų pradeda skverbtis į skystį dar prieš virimą.

    Bulvės nebūtinai tukina

    Bulvės neretai laikomos produktu, kurį reikėtų riboti metant svorį, tačiau daug kas priklauso nuo paruošimo. Virtos bulvės be riebių priedų paprastai yra palyginti nekaloringos, o didžiausią skirtumą lėkštėje sukuria sviestas, grietinė, riebūs padažai ar kepimas aliejuje. Jos taip pat yra svarbus kalio šaltinis, o ši medžiaga reikalinga normaliai raumenų ir nervų veiklai.

    Bulvėse randama ir vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat magnio, fosforo ir geležies pėdsakų. Kiek šių medžiagų liks galutiniame patiekale, priklauso nuo virimo trukmės ir vandens kiekio. Kuo ilgiau verdama ir kuo daugiau vandens, tuo didesnė dalis prarandama.

    Ką svarbu prisiminti verdant su odele?

    Prieš verdant bulves su odele būtina jas kruopščiai nuplauti ir nušveisti po tekančiu vandeniu, kad neliktų žemių. Į vieną puodą geriausia rinktis panašaus dydžio bulves, nes tuomet jos išverda tolygiai. Per mažos gali pervirti, kol didesnės dar bus kietos.

    Bulves rekomenduojama virti tik iki minkštumo, geriausia nedideliame vandens kiekyje ir uždengus puodą. Taip geriau išlaikoma tekstūra ir sumažinami vitaminų praradimai. Taip pat svarbu atmesti pažaliavusias bulves, nes jose gali būti padidėjęs glikoalkaloidų kiekis, o virimas jų patikimai nepašalina.

    Išvirus bulves galima nulupti jau po trumpo atvėsinimo arba patiekti su odele, jei ji plona ir švari. Toks paprastas pokytis dažnai leidžia nepakeičiant patiekalo idėjos gauti sodresnį skonį ir daugiau maistinės vertės. Tai ypač aktualu tiems, kurie nori valgyti paprasčiau, bet kokybiškiau.

  • Daug kas ją laiko tik lėkštės puošmena, bet auksinė uoga gali padėti kepenims ir cukrui

    Ryškiai oranžinės auksinės uogos dažnai atsiduria ant desertų ir restoranų patiekalų kaip dekoracija, tačiau neretai lieka nesuvalgytos. Mitybos specialistai primena, kad tai valgomas vaisius, turintis nemažai biologiškai aktyvių medžiagų, kurios siejamos su nauda medžiagų apykaitai.

    Auksinė uoga, dar vadinama peruine dumplūne, yra Physalis peruviana rūšies vaisius, kilęs iš Andų regiono Pietų Amerikoje. Popierinį žibintą primenantis apvalkalas nėra atliekos: tai natūrali vaisiaus apsauga, padedanti išlaikyti šviežumą ir saugoti nuo išdžiūvimo.

    Kuo išskirtinė ši uoga?

    Skonis dažniausiai apibūdinamas kaip saldžiarūgštis, su tropinių vaisių natomis, primenančiomis pasiflorą ar ananasą. Botaniškai tai bulvinių šeimos augalas, artimas pomidorui ir baklažanui, todėl viduje natūraliai yra smulkių valgomų sėklų.

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad peruinių dumplūnių vaisiuose yra polifenolių ir karotenoidų, taip pat ląstelienos, tarp jų ir pektinų. Šios medžiagos siejamos su antioksidaciniu poveikiu ir žarnyno mikrobiotos palaikymu, o tai netiesiogiai svarbu ir gliukozės apykaitai.

    Kepenys ir gliukozė: ką sako tyrimai?

    Viešojoje erdvėje dažnai kartojama, kad auksinė uoga padeda kepenims ir mažina cukrų, tačiau realybėje svarbu atskirti pažadus nuo įrodymų. Tyrimai su gyvūnais ir laboratoriniai darbai rodo, kad kai kurie physalis augalų junginiai gali turėti priešuždegiminį poveikį ir veikti gliukozės reguliavimo mechanizmus, tačiau žmonėms reikalingi didesni, kokybiški klinikiniai tyrimai.

    Praktiniu požiūriu nauda dažniausiai siejama su tuo, kad vaisius yra mažiau kaloringas už daugelį desertų ingredientų, turi ląstelienos ir gali padėti saldumynus pakeisti visaverčiais produktais. Sergantiems diabetu ar turintiems suriebėjusių kepenų riziką esminę reikšmę vis tiek turi bendra mityba, kūno masės kontrolė ir gydytojo rekomendacijos.

    Kaip valgyti, kad būtų ne tik puošmena?

    Šviežias auksines uogas patogu dėti į košę, natūralų jogurtą ar varškę, jos tinka ir omletams, ypač kai norisi saldžiarūgščio akcento. Dėl ryškesnės rūgšties jos taip pat dera su brandintais sūriais ir riebesniais užkandžiais.

    Jei norisi šilto padažo, uogas galima trumpai pakepinti keptuvėje su šaukšteliu medaus ir rozmarino šakele, kol jos lengvai suminkštėja. Taip paruoštas priedas gali tikti prie paukštienos ar keptos mėsos, tačiau svarbu nepersistengti su pridėtiniu cukrumi.

    Renkantis vaisius verta įsitikinti, kad jie yra ryškios spalvos, tvirti, be pelėsio, o apvalkalas sausas. Prieš valgant rekomenduojama nuplauti, o jei kyla alergijų ar virškinimo jautrumo požymių, kiekį geriau didinti palaipsniui.

  • Numesti iki 7,5 kg su obuolių actu? Mokslininkai įvardijo sąlygą, kada tai gali veikti

    Obuolių actas dažnai pristatomas kaip paprasta ir pigi priemonė svoriui mažinti, tačiau naujesni moksliniai darbai rodo, kad poveikis gali būti realus tik tam tikromis sąlygomis. Klinikiniais tyrimais paremtose apžvalgose pastebėta, jog reguliarus acto vartojimas siejamas su nedideliu kūno masės, kūno masės indekso ir liemens apimties mažėjimu.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad vien acto pakanka greitai atsikratyti kelių kilogramų. Didesni pokyčiai dažniau fiksuoti tuomet, kai žmonės kasdien vartojo apie 30 mililitrų obuolių acto ir tuo pat metu laikėsi aiškesnio mitybos režimo, kontroliavo porcijas bei bendrą kalorijų kiekį.

    Manoma, kad efektas gali būti susijęs su acto rūgštimi. Ji kai kuriems žmonėms sulėtina skrandžio išsituštinimą ir sustiprina sotumo jausmą, todėl tampa lengviau sumažinti užkandžiavimą ir bendrą suvalgomo maisto kiekį. Tačiau reakcija skiriasi: vieniems apetitas mažėja, kitiems jokio apčiuopiamo pokyčio neatsiranda.

    Sveikatos specialistai pabrėžia, kad obuolių actas nėra savarankiškas nutukimo gydymo būdas ir nepakeičia subalansuotos mitybos bei fizinio aktyvumo. Ilgalaikiam svorio valdymui daug svarbesni yra mitybos įpročiai, miego kokybė, streso kontrolė ir nuoseklus judėjimas, o papildomos priemonės paprastai duoda tik ribotą naudą.

    Ne mažiau svarbus klausimas yra saugumas. Neskiedžiamas actas gali dirginti stemplės ir skrandžio gleivinę, provokuoti rėmenį ar pykinimą, taip pat prisidėti prie dantų emalio pažeidimų. Dėl to dažniausiai rekomenduojama actą skiesti vandeniu ir nevartoti jo dažnai ar dideliais kiekiais.

    Taip pat verta įvertinti sąveikas su vaistais. Actas gali turėti įtakos gliukozės kontrolei ir kalio pusiausvyrai, todėl žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto, šlapimą varančius preparatus ar turintiems lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų, prieš įtraukiant actą į kasdienę rutiną patariama pasitarti su gydytoju.

    Apibendrinant, obuolių actas kai kuriems žmonėms gali būti pagalbinė priemonė, padedanti lengviau laikytis režimo ir sumažinti persivalgymą. Tačiau ryškus svorio kritimas paprastai pasiekiamas tik tuomet, kai actas tampa dalimi platesnių gyvenimo būdo pokyčių, o ne vieninteliu sprendimu.

  • Kardiologai įspėja: 4 kasdieniai produktai gali didinti širdies ligų riziką – ką rinktis vietoj jų

    Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena dažniausių ankstyvų mirčių priežasčių Europoje, o riziką lemia ne tik genetika ar fizinio aktyvumo stoka. Didelę įtaką daro kasdieniai pasirinkimai parduotuvėje, ypač produktai, kuriuose gausu druskos, pridėtinio cukraus ir sočiųjų riebalų.

    Gydytojai pabrėžia, kad pavojus dažniausiai kyla ne dėl vieno suvalgyto kepinio ar sumuštinio, o dėl nuolat pasikartojančio raciono. Ilgainiui tai gali prisidėti prie padidėjusio kraujospūdžio, prastesnių cholesterolio rodiklių, antsvorio ir uždegiminių procesų.

    Kasdieniai produktai, kurie kenkia tyliai

    Vienas dažnai nuvertinamų pasirinkimų yra balta duona ir kiti gaminiai iš rafinuotų miltų. Tokie produktai paprastai turi mažiau skaidulų, greičiau pakelia gliukozės kiekį kraujyje ir gali nesuteikti ilgalaikio sotumo, todėl lengviau persivalgyti.

    Be to, pramoniniu būdu gaminami kepiniai neretai yra reikšmingas natrio šaltinis. Per didelis druskos kiekis siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu, o ilgalaikis padidėjęs kraujospūdis didina infarkto ir insulto tikimybę.

    Kitas produktas, dėl kurio specialistai pataria būti atidesniems, yra margarinas ir kiti tepamieji riebalai. Sudėtis gali labai skirtis, tačiau didesnis sočiųjų riebalų kiekis dažniau siejamas su padidėjusiu mažo tankio cholesteroliu, o tai laikoma vienu svarbiausių aterosklerozės rizikos veiksnių.

    Renkantis tepamuosius riebalus svarbu skaityti etiketes ir vengti gaminių, kurių sudėtyje yra iš dalies hidrintų aliejų. Tokiuose produktuose gali būti pramoninių transriebalų, kurių poveikis širdžiai vertinamas kaip ypač nepalankus.

    Trečias dažnai aptariamas pasirinkimas yra liesas karvės pienas. Pats produktas nėra savaime žalingas, tačiau žmonėms, turintiems padidėjusį cholesterolį ar sergantiems metaboliniais sutrikimais, medikai pataria vertinti bendrą sočiųjų riebalų kiekį visame racione.

    Praktikoje tai reiškia, kad vienam žmogui liesesni pieno produktai gali būti naudingi, kitam skirtumo nebus, jei didžiausia problema slypi kituose kasdieniuose įpročiuose. Svarbiausia yra bendras mitybos balansas ir porcijų kontrolė.

    Ketvirtas dažnas rizikos šaltinis yra kepti saldūs kepiniai, pavyzdžiui, spurgos. Juose paprastai gausu cukraus, rafinuotų miltų ir riebalų, o reguliarus tokių produktų vartojimas siejamas su didesne antsvorio, atsparumo insulinui ir dislipidemijos rizika.

    Didžiausia problema ta, kad tokie gaminiai dažnai tampa įpročiu prie kavos ar kaip greitas užkandis. Kai tai kartojasi kasdien, bendras kalorijų perteklius ir prastesnė maistinė vertė pradeda daryti apčiuopiamą poveikį savijautai ir kraujo tyrimams.

    Ką geriau dėti į lėkštę?

    Širdžiai palankesnė mityba dažniausiai remiasi daugiau skaidulų turinčiais produktais. Ankštiniai, tokie kaip lęšiai, avinžirniai ir pupelės, suteikia augalinių baltymų, ilgiau išlaiko sotumą ir gali padėti gerinti cholesterolio rodiklius.

    Naudingu pasirinkimu laikomi ir riešutai bei sėklos, pavyzdžiui, migdolai ar linų sėmenys. Juose yra nesočiųjų riebalų ir kitų medžiagų, kurios siejamos su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, jei vartojama saikingai.

    Kasdienėje mityboje verta dažniau rinktis pilno grūdo produktus, pavyzdžiui, kruopas ir pilno grūdo duoną. Jie suteikia daugiau skaidulų ir mikroelementų, o tai svarbu tiek cukraus, tiek cholesterolio kontrolei.

    Kada verta pasitikrinti?

    Medikai primena, kad mitybos pokyčiai efektyviausi, kai derinami su reguliariais sveikatos rodiklių patikrinimais. Ypač svarbu stebėti kraujospūdį, gliukozės ir cholesterolio rodiklius, o esant rizikos veiksnių pasitarti su šeimos gydytoju.

    Jei kraujospūdis nuolat padidėjęs, atsiranda spaudimo jausmas krūtinėje, dusulys, neįprastas nuovargis ar staigus fizinio pajėgumo kritimas, delsti nereikėtų. Ankstyvas įvertinimas dažnai padeda išvengti rimtų komplikacijų.

  • Gydytojai įvardijo 5 pigius produktus akims: įtraukite į racioną dar šią savaitę

    Gera rega priklauso ne tik nuo amžiaus ar darbo prie ekranų, bet ir nuo kasdienės mitybos. Specialistai primena, kad akims svarbiausios medžiagos yra antioksidantai, omega-3 riebalų rūgštys, cinkas ir kai kurie B grupės vitaminai, o jų galima gauti ir iš nebrangių produktų.

    Didžiausią naudą regėjimui sieja su liuteinu ir zeaksantinu, kurie kaupiasi akies tinklainėje ir padeda filtruoti dalį mėlynos šviesos. Šių medžiagų organizmas nepasigamina, todėl jos turi būti gaunamos su maistu, o geriausia tai daryti nuosekliai, kasdien.

    Špinatai ir kiti žalialapiai

    Vienas paprasčiausių pasirinkimų yra špinatai, ypač šaldyti, nes jie dažnai kainuoja mažiau ir ilgiau išsilaiko. Špinatuose gausu liuteino, o jo pasisavinimą pagerina terminis apdorojimas ir nedidelis riebalų kiekis, pavyzdžiui, šlakelis aliejaus.

    Panašų poveikį gali turėti ir kiti žalialapiai, tačiau esmė ta pati: kuo dažniau racione atsiranda tamsiai žalių daržovių, tuo daugiau apsauginių karotenoidų gauna akys.

    Riebi žuvis, kiaušiniai ir ankštinės

    Konservuotos sardinės yra patogus omega-3 šaltinis, ypač dokozaheksaeno rūgšties, kuri svarbi tinklainės funkcijai. Europos šalių mitybos rekomendacijose dažnai kartojama mintis, kad riebios žuvies verta valgyti reguliariai, o konservai gali būti praktiškas variantas.

    Kiaušiniai išsiskiria tuo, kad juose yra riboflavino, dar vadinamo vitaminu B2, o trynys taip pat suteikia ir karotenoidų. Ankštinės, pavyzdžiui, konservuotos pupelės, yra cinko šaltinis, o šis mikroelementas siejamas su normalia tinklainės veikla ir regos pigmentų apykaita.

    Kukurūzai ir vitaminas C

    Konservuoti saldieji kukurūzai gali papildyti racioną zeaksantinu, kurio taip pat yra geltonuose ir oranžiniuose vaisiuose bei daržovėse. Tuo pačiu specialistai primena ir vitamino C svarbą, nes jis prisideda prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso.

    „Kuo įvairesnis jūsų racionas, tuo daugiau skirtingų maistinių medžiagų gaus akys“, – pabrėžia akių sveikatos specialistai, ragindami neapsiriboti vienu produktu.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad mityba nepakeičia regos patikrų, ypač jei vargina akių sausumas, dažni galvos skausmai ar suprastėjęs matymas sutemus. Vis dėlto kasdieniai pasirinkimai, tokie kaip špinatai, sardinės, kukurūzai, kiaušiniai ir pupelės, gali tapti paprasta, prieinama investicija į ilgalaikę akių sveikatą.

  • Dvi vitaminų spragos senjorams: D ir B12 trūkumas gali baigtis rimtais sutrikimais

    Dvi vitaminų spragos senjorams: D ir B12 trūkumas gali baigtis rimtais sutrikimais

    Vyresniame amžiuje energijos poreikis dažnai mažėja, tačiau tai nereiškia, kad organizmui reikia mažiau vitaminų ir mineralų. Specialistai pabrėžia, kad tarp senjorų gana dažni vitamino D ir vitamino B12 trūkumai, o jų pasekmės gali būti juntamos ne iš karto.

    Problema neretai prasideda nuo kasdienio raciono. Mažesnis apetitas, kramtymo ar rijimo sunkumai, vienatvė, sudėtingesnis apsipirkimas ar maisto gamyba gali lemti monotonišką mitybą, kurioje trūksta baltymų ir mikroelementų.

    Vitamino B12 trūkumas dažnai paslepiamas

    Vitaminas B12 svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, todėl jo stoka gali pasireikšti nuovargiu, silpnumu ar mažakraujyste. Ypač svarbu tai, kad B12 trūkumo požymiai gali vystytis pamažu, todėl ilgai lieka nepastebėti.

    Su amžiumi šio vitamino pasisavinimas iš maisto gali blogėti, nes silpnėja skrandžio rūgšties ir virškinimo procesų efektyvumas. Riziką didina ir dalis vaistų, pavyzdžiui, metforminas, vartojamas sergant cukriniu diabetu, bei skrandžio rūgšties išsiskyrimą mažinantys vaistai.

    Įspėjamaisiais ženklais gali tapti jutimų sutrikimai, tirpimai, pusiausvyros prastėjimas, atminties ir dėmesio problemos. Tokiais atvejais vien papildų pasirinkimas vaistinėje nėra sprendimas, nes svarbu įvertinti priežastį ir atlikti reikalingus tyrimus.

    Kodėl vitaminas D senjorams kritiškai svarbus

    Vitaminas D reikalingas kaulų ir raumenų funkcijai bei kalcio apykaitai, o vyresniame amžiuje jo trūkumo rizika didėja. Priežasčių kelios: oda prasčiau sintetina vitaminą D veikiant saulės spinduliams, o daug žmonių mažiau laiko praleidžia lauke.

    Europos ir nacionalinėse rekomendacijose pabrėžiama, kad senjorams vitamino D papildymas dažnai reikalingas visus metus, tačiau dozė turi būti parenkama individualiai. Per didelės dozės nėra geresnė išeitis, nes tyrimai rodo, kad visiems iš eilės skiriamas didelis vitamino D kiekis nebūtinai sumažina lūžių riziką, jei žmogus neturi nustatyto trūkumo ar kitų rizikos veiksnių.

    Praktikoje tai reiškia, kad saugiausia strategija yra įvertinti riziką, mitybą, buvimą saulėje ir, jei reikia, pasitikrinti vitamino D rodiklius. Sprendimą dėl papildų ir dozės geriausia priimti kartu su gydytoju ar vaistininku, atsižvelgiant į ligas ir vartojamus vaistus.

    Ne tik vitaminai: baltymai ir bendra mityba

    Senjorų savijautai svarbus ne vien mikroelementų kiekis, bet ir pakankamas baltymų suvartojimas. Per mažai baltymų gali spartinti raumenų masės ir jėgos mažėjimą, o tai didina griuvimų, lūžių ir savarankiškumo praradimo riziką.

    Dėl to specialistai dažnai rekomenduoja orientuotis į reguliarius baltymų šaltinius maiste ir kuo įvairesnį racioną. Jei vargina ilgalaikis nuovargis, krenta svoris, prastėja apetitas ar atsiranda silpnumas, racionaliau ne pirkti dar vieną kompleksinį papildą, o aiškintis priežastį ir atlikti tyrimus.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad ne visi papildai tinka profilaktikai. Kai kurios tarptautinės ekspertų grupės nerekomenduoja tam tikrų vitaminų vartojimo ligų prevencijai be aiškios medicininės indikacijos, todėl savarankiškas didelių dozių vartojimas gali būti nepagrįstas.

  • Pamiršta žuvis, kurią dietologai giria: mažai kaulų, daug baltymų ir pigesnė už menkę

    Kas yra vėgėlė ir kuo ji išsiskiria?

    Vėgėlė yra menkinių šeimos žuvis, dažnai vadinama gėlavandene menke, nes artimai susijusi su jūrinėmis menkėmis. Ji aptinkama šaltuose, deguonies turtinguose ežeruose ir upėse, o kai kuriose Baltijos regiono vietovėse gali būti sugaunama ir priekrantėje.

    Išvaizda vėgėlė lengvai atpažįstama pagal pailgą kūną, tamsesnes dėmes ir būdingą ūsą po smakru. Nors Lietuvoje ši žuvis nėra tarp dažniausiai pasirenkamų, kulinarijoje ji vertinama dėl švelnaus skonio ir malonios tekstūros.

    Kodėl ji laikoma patogia valgyti?

    Vėgėlės mėsa yra šviesi, švelni, o skonis dažnai lyginamas su menke, tik kiek sodresnis ir šiek tiek salstelėjęs. Viena didžiausių jos stiprybių yra tai, kad joje paprastai mažiau smulkių ašakų nei daugelyje kitų gėlavandenių žuvų.

    Dėl to vėgėlė patraukli šeimoms ir tiems, kurie žuvies vengia vien dėl ašakų. Praktikoje dažniausiai lieka lengviau išimamas stuburas ir kelios stambesnės dalys, todėl paruošta žuvis būna patogesnė valgyti.

    Maistinė vertė ir vieta šiuolaikinėje mityboje

    Mitybos požiūriu vėgėlė priskiriama prie liesesnių žuvų, todėl tinka ieškantiems baltymų šaltinio su mažesniu riebalų kiekiu. Tokios žuvys dažnai rekomenduojamos kasdieniam racionui, kai siekiama subalansuoti kalorijų kiekį, bet išlaikyti sotumą.

    Žuvis apskritai vertinama kaip svarbus baltymų, kai kurių vitaminų ir mineralų šaltinis, o mitybos gairėse dažnai pabrėžiama įvairovė ir reguliarumas. Renkantis žuvį, svarbu atsižvelgti į sugavimo vietą, šviežumą ir paruošimo būdą, nes būtent tai labiausiai lemia galutinę patiekalo kokybę.

    Kaip skaniai paruošti vėgėlę namuose?

    Vėgėlė tinka kepti orkaitėje ar keptuvėje, taip pat gaminti garuose, kai norisi ypač sultingo rezultato. Švelnų skonį išryškina klasikiniai priedai, tokie kaip krapai, petražolės, čiobreliai ar rozmarinas, o prieš patiekiant dažnai užtenka kelių lašų citrinos.

    Dar vienas populiarus pasirinkimas yra žuvienė, nes vėgėlė suteikia sultiniui ryškumo, bet neperkrauna jo sunkumu. Jei žuvį renkatės dėl praktiškumo, verta ją paprašyti išdoroti ir paruošti filė, tuomet gaminimas tampa dar paprastesnis.