CP v2

Tag: Mityba

  • Poziomkės tapo prabangos vaisiumi: kodėl šią vasarą už kilogramą prašo iki 42 eurų?

    Poziomkės šią vasarą vėl atsidūrė dėmesio centre, tačiau jų kaina daugeliui kelia nuostabą. Lenkijos rinkoje už kilogramą šviežiai skintų uogų dažnai prašoma apie 16–42 eurų, o mažos porcijos indeliuose kainuoja maždaug 3–4 eurus.

    Tokias kainas labiausiai lemia ne mada, o pati uogos prigimtis. Poziomkės yra itin minkštos, lengvai susispaudžia, greitai išskiria sultis ir labai prastai pakelia transportavimą. Dėl to jų beveik neįmanoma efektyviai gabenti dideliais atstumais, o parduoti tenka greitai.

    Dar viena priežastis – sudėtingas derliaus nuėmimas. Poziomkės skinamos tik rankomis, uoga po uogos, dažniausiai į negilius krepšelius ar mažus indelius. Be to, skinti galima tik pilnai prinokusias, ryškiai raudonas uogas, o jų sunokimas nevienodas, todėl derlius ren­kamas etapais.

    Kodėl pasiūla taip ribota?

    Auginant poziomkes sunku pasiekti didelį ir stabilų derlių. Joms reikia derlingos, lengvai drėgnos dirvos, tačiau užmirkimas gali greitai pakenkti šaknims. Uogoms taip pat svarbi švari augavietė, nes vaisiai auga arti žemės ir lengvai susitepa.

    Net ir geromis sąlygomis plantacijose derlius dažnai būna mažesnis nei įprastų braškių, o darbo sąnaudos – gerokai didesnės. Tai reiškia, kad galutinėje kainoje atsispindi ne tik uogų vertė, bet ir rankų darbas, trumpas realizavimo laikas bei nuostoliai dėl glemžnumo.

    Kodėl restoranai moka daugiau?

    Poziomkės vertinamos dėl išskirtinai intensyvaus aromato, kuris neretai apibūdinamas kaip miško ir vasaros kvapas viename kąsnyje. Dėl to konditerijoje jos dažniau naudojamos kaip desertų akcentas, o ne kaip uoga, kurią valgoma kilogramais. Keli vaisiai gali pakeisti kremų, ledų ar varškės deserto charakterį.

    Ši tendencija stiprėja ir dėl sezoninių, lokalių produktų paklausos: vartotojai vis dažniau ieško trumpų tiekimo grandinių, išskirtinio skonio ir riboto kiekio derliaus. Tokie produktai natūraliai patenka į aukštesnės kainos segmentą.

    Maistinė vertė ir kaip vartoti?

    Kaip ir kitos uogos, poziomkės pasižymi mažu kaloringumu ir yra skaidulų bei biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis. Jose aptinkama vitamino C, taip pat įvairių polifenolių, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Dėl natūralaus rūgštumo desertuose dažnai pakanka mažiau saldiklių.

    Geriausias skonis – tą pačią dieną po skynimo ar įsigijimo. Jei uogas reikia trumpai laikyti, jas verta išdėlioti plonu sluoksniu ant popierinio rankšluosčio ir laikyti šaldytuve, vengiant perteklinės drėgmės. Plauti rekomenduojama tik prieš pat valgymą, trumpai perkošiant po vėsiu vandeniu.

    Poziomkės itin dera su natūraliu jogurtu, kefyru, grietinėle ar rikota, o aromatą paryškina ir nedidelis medaus kiekis. Virtuvėje jos tinka ir netikėtiems deriniams, pavyzdžiui, su keptais burokėliais bei ožkos sūriu, kai norisi lengvo saldžiarūgščio kontrasto.

  • Geltonasis arbūzas grįžo į prekybą: ar tikrai saldesnis ir turi mažiau sėklų?

    Geltonasis arbūzas grįžo į prekybą: ar tikrai saldesnis ir turi mažiau sėklų?

    Geltonasis arbūzas kasmet sugrįžta į parduotuves ir vėl kursto ginčus: vieni tikina, kad jis saldesnis ir beveik be sėklų, kiti sako, jog skonis ne toks ryškus kaip raudonojo. Iš tiesų abi spalvos reiškia tą patį vaisių, o skirtumus dažniausiai lemia veislė, sunokimas ir atranka.

    Geltoną minkštimą arbūzui suteikia ne likopenas, o kiti pigmentai, pirmiausia beta karotenas. Dėl to jo aromatas neretai apibūdinamas kaip medaus ar tropinių vaisių, ir būtent kvapas bei poskonis gali sudaryti įspūdį, kad jis saldesnis net tada, kai cukrų kiekis panašus.

    Dar viena priežastis, kodėl geltonasis arbūzas dažnai vertinamas palankiau, yra prekybos praktika. Šios rūšies įprastai atvežama mažiau, todėl tiekėjai ir prekybininkai dažniau renkasi vienodesnės kokybės, labiau sunokusius vaisius, o raudonieji į lentynas patenka masiškiau ir jų kokybė labiau svyruoja.

    Ar geltonasis turi mažiau sėklų?

    Vienos taisyklės čia nėra: sėklų kiekis priklauso nuo konkrečios veislės, o ne nuo minkštimo spalvos. Prekyboje pasitaiko ir geltonųjų, ir raudonųjų beveik be sėklų, taip pat ir tokių, kuriuose jų nemažai, todėl lyginti vien pagal spalvą nėra pagrindo.

    Kalbant apie saldumą, lemiamas veiksnys yra sunokimas ir laikymo sąlygos, o ne tai, ar arbūzas geltonas, ar raudonas. Jei vaisius skintas per anksti arba netinkamai laikytas, jis gali būti vandeningas ir prėskas nepriklausomai nuo veislės.

    Kaip išsirinkti gerą arbūzą

    Renkantis visą arbūzą verta ieškoti didesnės gelsvos dėmės ant žievės, kuri rodo, kad vaisius gulėjo ant žemės ir turėjo laiko sunokti. Taip pat padeda ir duslesnis, ne per aukštas garsas pabeldus, nors šis metodas nėra tikslus ir priklauso nuo vaisiaus dydžio bei žievės storio.

    Perkant pjaustytą arbūzą svarbiausia higiena ir šviežumas: gabalėliai turi būti laikomi šaltai ir neužsistovėję. Jei minkštimas atrodo perdėtai išsausėjęs, o paviršius apvytęs, tikėtina, kad vaisius pjaustytas seniau ir skonis bus prastesnis.

  • Kada geriausia valgyti bananus: viena paros dalis gali sukelti cukraus šuolius

    Bananai yra vieni populiariausių vaisių, tačiau jų poveikis savijautai gali skirtis priklausomai nuo paros meto, porcijos dydžio ir net vaisiaus prinokimo. Juose gausu kalio ir magnio, kurie svarbūs raumenų bei nervų sistemos veiklai, o skaidulos padeda palaikyti žarnyno darbą.

    Dalis žmonių bananus renkasi kaip vakarinį užkandį, nes jie suteikia greitai pasisavinamos energijos, o kartu gali prisidėti prie normalaus virškinimo. Vis dėlto tai nereiškia, kad toks pasirinkimas tinka visiems, ypač jei vakare norisi kontroliuoti bendrą suvartojamų angliavandenių kiekį.

    Ryte vieni bananai ne visada tinka

    Nors bananas dažnai atsiduria pusryčių lėkštėje, suvalgytas vienas jis ne visada užtikrina ilgalaikį sotumą. Jame esantys angliavandeniai virškinami gana greitai, todėl kai kuriems žmonėms gali staigiau pakilti gliukozės kiekis kraujyje, o vėliau jis greičiau krenta.

    Toks svyravimas gali pasireikšti ankstyvu alkio jausmu ir energijos sumažėjimu netrukus po pusryčių. Jei bananus mėgstate ryte, geriau juos derinti su baltymais ir sveikaisiais riebalais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, varške, riešutais ar avižomis.

    Prinokimas ir gliukozės kontrolė

    Žmonėms, sergantiems diabetu ar turintiems atsparumą insulinui, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į laiką, bet ir į prinokimo laipsnį. Kuo bananas labiau prinokęs, tuo daugiau jame paprastųjų cukrų ir tuo greitesnis gali būti poveikis gliukozės kiekiui kraujyje.

    Tokiais atvejais bananą patikimiau valgyti kaip dalį pilnaverčio patiekalo, o ne vieną. Baltymų, skaidulų ar riebalų derinys gali sulėtinti angliavandenių pasisavinimą, todėl gliukozės kreivė būna tolygesnė.

    Ką verta prisiminti kasdien

    Bananai gali būti vertinga subalansuotos mitybos dalis, tačiau universalaus atsakymo, kada juos valgyti, nėra. Daug lemia bendras dienos racionas, fizinis aktyvumas, miego režimas ir individuali medžiagų apykaita.

    Jei pastebite, kad po banano ryte greitai vėl išalkstate ar krenta energija, verta keisti derinius ir porciją, o esant gliukozės reguliavimo sutrikimams pasitarti su gydytoju ar dietologu. Taip iš vaisiaus gausite naudą, o ne staigius cukraus šuolius.

  • Atrodo nekalti, bet dietologai perspėja: šie konservuoti vaisiai gali pakenkti labiau

    Atrodo nekalti, bet dietologai perspėja: šie konservuoti vaisiai gali pakenkti labiau

    Kur slypi didžiausia rizika

    Vaisiai skardinėse ar stiklainiuose daugeliui atrodo patogus sprendimas: jie ilgai laikosi, nereikia lupti ar pjaustyti, o ne sezono metu dažnai būna lengviau prieinami. Tokie produktai gali praversti desertams ar greitam užkandžiui, kai namuose nėra šviežių vaisių.

    Tačiau dietologai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne pats vaisius, o tai, kokiame skystyje jis konservuotas. Vaisiai vandenyje, savo sultyse arba 100 proc. vaisių sultyse paprastai yra gerokai palankesnis pasirinkimas nei vaisiai saldžiame, tirštame sirupe.

    Sirupas gali paversti iš pažiūros sveiką užkandį produktu, kuris pagal cukraus ir energinę vertę priartėja prie saldaus deserto. Dėl to žmogus nepastebimai suvartoja daugiau pridėtinio cukraus, nei planavo, ypač jei tokie vaisiai dar derinami su ledais, plakta grietinėle, pyragais ar saldintais jogurtais.

    Kas keičiasi, kai yra pridėtinio cukraus

    Šviežiuose vaisiuose esantys natūralūs cukrūs paprastai ateina kartu su skaidulomis, vandeniu, vitaminais ir bioaktyviais junginiais. Šis derinys didina sotumą ir dažniausiai nesukelia tokio staigaus gliukozės šuolio kaip saldinti produktai.

    Konservuotuose vaisiuose problema dažnai yra pridėtinis cukrus užpyluose, kuris etiketėse gali slėptis po įvairiais pavadinimais, pavyzdžiui, cukrus, gliukozės-fruktozės sirupas, cukraus sirupas ar koncentruotos sultys. Tokie priedai didina produkto kaloringumą ir formuoja įprotį dažniau rinktis saldų skonį.

    Reguliarus per didelis pridėtinio cukraus kiekis siejamas su didesne kalorijų pertekliumi, gliukozės svyravimais ir metabolinių sutrikimų rizika, įskaitant atsparumą insulinui bei 2 tipo cukrinį diabetą. Taip pat nukenčia dantys, kepenys ir širdies bei kraujagyslių sistema, ypač kai saldinti produktai tampa kasdienybe.

    Kaip rinktis ir vartoti protingiau

    Vienkartinė vaisių porcija sirupe mitybos nesugriaus, tačiau tokie produktai neturėtų tapti kasdieniu šviežių vaisių pakaitalu. Jei jų vis dėlto renkatės, verta vaisius gerai nusausinti ir nevartoti likusio sirupo, nes būtent jame paprastai būna daugiausia pridėtinio cukraus.

    Reikia turėti omenyje, kad terminis apdorojimas ir ilgas laikymas gali sumažinti dalį jautrių maistinių medžiagų, ypač vitamino C ir kai kurių B grupės vitaminų. Vis dėlto konservuoti vaisiai dažnai dar išlaiko skaidulų ir dalį mineralų, todėl nėra visiškai menkaverčiai, tik jų vieta racione turėtų būti saikinga.

    Kasdienai dažnai tinkamesni yra švieži vaisiai, o patogiam naudojimui be pridėtinio cukraus gerai tinka šaldyti vaisiai. Renkantis konservuotus variantus, verta ieškoti trumpesnės sudėties, kur aiškiai nurodyta, kad vaisiai yra vandenyje, savo sultyse arba 100 proc. sultyse, o žymos apie sirupą turėtų būti signalas vartoti atsargiau.

  • Kardiologė įvardijo 5 produktus širdžiai: vyrai jų vengia, nors nauda gali būti greita

    Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena dažniausių ankstyvos mirties priežasčių, o vyrams jos neretai išryškėja anksčiau nei moterims. Kardiologė Jane Morgan atkreipia dėmesį, kad mitybos pasirinkimai gali turėti apčiuopiamą poveikį tiek cholesterolio rodikliams, tiek kraujospūdžiui ir uždegimui organizme.

    Specialistė išskiria penkias produktų grupes, kurios dažnai nuvertinamos arba tiesiog neatsiranda vyrų lėkštėje. Tuo pačiu pabrėžiama, kad geriausias rezultatas pasiekiamas ne pavieniais superproduktais, o nuosekliai laikantis širdžiai palankaus mitybos modelio ir ribojant ultraperdirbtą maistą.

    Riebi žuvis ir omega-3

    Lašiša, sardinės ar upėtakis yra vieni geriausių omega-3 riebalų rūgščių šaltinių, siejamų su mažesniu trigliceridų kiekiu kraujyje ir uždegimo slopinimu. Kardiologė pabrėžia, kad šie pokyčiai svarbūs ir kraujagyslių būklei, nuo kurios priklauso visa širdies ir kraujotakos sistema.

    Jei žuvis racione reta, ji siūlo bent vieną ar du kartus per savaitę raudoną mėsą pakeisti riebiomis žuvimis. Toks keitimas dažnai sumažina ir sočiųjų riebalų kiekį, kuris siejamas su nepalankiais lipidų profilio pokyčiais.

    Avižos, riešutai ir lapiniai žalumynai

    Avižose esantis tirpus skaidulų tipas beta gliukanas gali padėti mažinti mažo tankio lipoproteinų, vadinamų bloguoju cholesteroliu, kiekį. Reguliarus avižų vartojimas taip pat siejamas su geresne sotumo kontrole, o tai svarbu kūno svoriui ir metabolinei sveikatai.

    Riešutai, ypač graikiniai ir pistacijos, turi nesočiųjų riebalų, skaidulų ir antioksidantų, tačiau svarbus saikas dėl kalorijų kiekio. Specialistai dažniausiai pataria rinktis nesūdytus riešutus, nes per didelis natrio kiekis mityboje siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu.

    Lapinės daržovės, tokios kaip špinatai, lapiniai kopūstai ar mangoldai, vertinamos dėl kalio ir magnio, kurie padeda palaikyti normalų kraujospūdį. Kalis ypač svarbus todėl, kad gali iš dalies atsverti didelio natrio kiekio poveikį, o būtent druskos perteklius dažnas vakarietiškoje mityboje.

    Uogos ir antioksidantai

    Mėlynės, avietės, braškės ar spanguolės išsiskiria polifenoliais ir kitais antioksidantais, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą. Oksidacinis stresas siejamas su lėtiniu uždegimu ir procesais, galinčiais spartinti kraujagyslių pažeidimus.

    Uogos tinka tiek šviežios, tiek šaldytos, todėl jas lengva įtraukti į kasdienę mitybą visus metus. Jas galima dėti į avižinę košę, natūralų jogurtą ar valgyti kaip desertą vietoje saldumynų.

    „Vyrams širdies ir kraujagyslių ligos vidutiniškai išsivysto anksčiau nei moterims, todėl prevencija mityba turi prasidėti kuo anksčiau“, – sakė kardiologė Jane Morgan.

    Gydytojai primena, kad mityba yra tik viena dėlionės dalis: svarbūs ir reguliarus fizinis aktyvumas, miegas, rūkymo atsisakymas bei kraujospūdžio, gliukozės ir cholesterolio kontrolė. Jei žmogus jau turi širdies ligų rizikos veiksnių ar vartoja vaistus, mitybos pokyčius verta aptarti su šeimos gydytoju arba gydytoju kardiologu.

  • Geriau nei ibuprofenas? Pigus imbierų čajus siejamas su mažesniu lėtiniu uždegimu

    Imbierų arbata pastaraisiais metais vis dažniau minima kaip gėrimas, galintis prisidėti prie mažesnio lėtinio uždegimo organizme. Registruoti mitybos specialistai pabrėžia, kad imbieras išsiskiria biologiškai aktyviais junginiais, kurie veikia kaip antioksidantai.

    Mokslinėje literatūroje dažniausiai akcentuojami gingeroliai ir shogaoliai, susidarantys šviežiame ir termiškai apdorotame imbiere. Šios medžiagos siejamos su uždegiminius procesus palaikančių signalų slopinimu ir oksidacinio streso mažinimu, o tai svarbu tiek širdies ir kraujagyslių, tiek metabolinei sveikatai.

    Ką reiškia lėtinis uždegimas?

    Gydytojai uždegimą skirsto į ūminį ir lėtinį. Ūminis uždegimas paprastai yra trumpalaikė, normali organizmo reakcija į infekciją ar audinių pažeidimą, kuri padeda pradėti gijimą.

    Lėtinis uždegimas yra kitoks: jis gali tęstis mėnesius ar metus ir būti susijęs su nutukimu, 2 tipo diabetu, ateroskleroze, kai kuriomis autoimuninėmis ligomis. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama kasdieniams įpročiams, galintiems mažinti uždegiminius žymenis, įskaitant mitybą, miegą ir fizinį aktyvumą.

    Ar imbieras gali veikti kaip vaistai?

    Kai kuriuose klinikiniuose ir apžvalginiuose tyrimuose imbiero vartojimas siejamas su mažesniu skausmu ar uždegimo rodikliais, ypač esant osteoartritui ar metaboliniams sutrikimams. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog imbierų arbata gali pakeisti ibuprofeną ar kitus vaistus, ypač esant stipriam skausmui, karščiavimui ar ūmiam uždegimui.

    Vaistai nuo uždegimo veikia aiškiai apibrėžtais mechanizmais ir turi dozes, kurių poveikis įrodytas dideliais tyrimais. Tuo tarpu arbatos poveikis priklauso nuo imbiero kiekio, paruošimo būdo, vartojimo reguliarumo ir individualių organizmo ypatumų, todėl teisingiau ją vertinti kaip papildomą, o ne pagrindinę priemonę.

    Kaip gerti saugiai?

    Dažniausiai siūloma rinktis paprastą imbierų arbatą be didelio cukraus kiekio, nes perteklinis cukrus gali didinti uždegiminius procesus. Praktikoje tai gali būti šviežio imbiero riekelės, užplikytos karštu vandeniu, arba nesaldinti imbierų arbatos mišiniai.

    Žmonėms, vartojantiems kraują skystinančius vaistus, turintiems tulžies pūslės problemų ar laukiantiems operacijos, prieš reguliariai vartojant didesnius imbiero kiekius verta pasitarti su gydytoju. Taip pat svarbu neignoruoti užsitęsusio skausmo ar kitų simptomų ir nevėluoti kreiptis į medikus.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią poveikį lėtinio uždegimo kontrolei paprastai duoda visuma: daugiau daržovių ir skaidulų, pakankamas baltymų kiekis, mažiau itin perdirbto maisto, reguliarus judėjimas ir kokybiškas miegas. Imbierų arbata šioje grandinėje gali būti paprastas, nebrangus įprotis, tačiau ne stebuklingas sprendimas.

  • Avietės ir avižos vienoje stiklinėje: sotus kokteilis padeda suvaldyti užkandžiavimą

    Avietės ir avižos vienoje stiklinėje: sotus kokteilis padeda suvaldyti užkandžiavimą

    Sotus vaisių kokteilis dažnai tampa patogiu pasirinkimu tiems, kurie mažina kalorijų kiekį, bet nenori kentėti alkio. Aviečių ir avižinių dribsnių derinys išsiskiria tuo, kad gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą ir sumažinti norą užkandžiauti tarp valgymų.

    Šio kokteilio sotumą daugiausia lemia skaidulos, kurių yra tiek avietėse, tiek avižose. Skaidulos sugeria vandenį, lėtina maisto slinkimą virškinamajame trakte ir prisideda prie stabilesnio gliukozės kiekio kraujyje, todėl rečiau pasireiškia staigūs alkio priepuoliai.

    Praktiškai toks gėrimas gali būti geras pasirinkimas kaip antri pusryčiai ar greita užkanda dienos metu. Dėl angliavandenių jis tinka ir prieš treniruotę, ypač jei iki fizinio krūvio lieka nedaug laiko ir norisi lengviau virškinamo maisto.

    Norint, kad kokteilis būtų visavertiškesnis, verta pagalvoti apie baltymus. Pridėjus graikiško jogurto, varškės ar baltymų miltelių porciją, gėrimas tampa labiau sotus ir gali geriau atitikti aktyviai sportuojančių žmonių poreikius.

    Maistinę vertę padidina ir įvairovė: papildomi vaisiai ar uogos praturtina skonį bei mikroelementų spektrą. Dažnai pasirenkami bananai, mėlynės, braškės, persikai ar kiviai, tačiau svarbu nepersistengti su labai saldžiais priedais, jei siekiama mažinti bendrą cukraus kiekį.

    Dar viena kryptis – sveikieji riebalai, kurie taip pat prisideda prie sotumo. Šaukštas maltų linų sėmenų ar chia sėklų gali padidinti skaidulų kiekį ir suteikti daugiau omega-3 riebalų rūgščių, o pats kokteilis tampa tirštesnis.

    Dietologai primena, kad net ir sveikas kokteilis nėra automatinė svorio mažėjimo garantija – svarbiausia bendra dienos mitybos struktūra ir porcijų dydžiai. Jei kokteilis geriamas vietoje subalansuoto valgymo, verta pasirūpinti, kad jame būtų ne tik vaisių, bet ir baltymų bei riebalų.

  • Neišpilkite: małosolnių agurkų sūrymas gali pakeisti actą ir pakelti patiekalų skonį

    Małosolnių agurkų sūrymas dažnai išpilamas, nors virtuvėje gali tapti universaliu prieskoniu. Fermentacijos metu skystyje atsiranda pieno rūgšties junginių ir nedideli kiekiai pieno rūgšties bakterijų, todėl jis įgauna būdingą rūgštumą bei išraiškingą aromatą.

    Skonyje juntami krapai, česnakas, krienai ir kiti prieskoniai, kuriuos dedame į stiklainį. Dėl to sūrymas gali padėti greitai subalansuoti patiekalą, kai trūksta rūgšties, sūrumo ar ryškesnės natų.

    Kur panaudoti sūrymą

    Patogiausia jį naudoti kaip paruoštą prieskonį ir įpilti gaminimo pabaigoje. Keli šaukštai tinka sriuboms, ypač kai norisi lengvos rūgštelės ne tik klasikinėje agurkinėje, bet ir bulvių ar kopūstų sriuboje.

    Šis skystis gali pakeisti actą ar citrinos sultis salotų užpilui, ypač ruošiant kopūstų, morkų ar jaunų daržovių salotas. Sūrymas suteikia ne aštrią, o švelniai fermentinę rūgštį, todėl skonis dažnai būna harmoningesnis.

    Marinatuose sūrymas padeda suminkštinti mėsą ir kartu ją pagardina. Jis dažniausiai gerai tinka vištienai ir kiaulienai, tačiau svarbu įvertinti, kad druskos jame jau nemažai, todėl papildomai sūdyti reikėtų atsargiai.

    Gėrimui tinka ne visiems

    Sūrymą kai kurie geria ir vieną, tačiau dėl didesnio druskos kiekio reikalingas saikas. Praktikoje dažnai rekomenduojama apsiriboti maždaug 50–100 mililitrų per dieną, stebint savijautą ir bendrą suvartojamo natrio kiekį.

    Žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, inkstų ligų, širdies nepakankamumą ar besilaikantiems dietos su ribojamu natriu, toks gėrimas gali būti netinkamas. Tokiais atvejais saugiausia sūrymą vartoti tik kaip prieskonį arba pasitarti su gydytoju.

  • Gydytojai įspėja: per daug vištienos ir kalakutienos gali didinti vėžio riziką ir apsunkinti inkstus

    Balta mėsa, ypač vištiena ir kalakutiena, dažnai laikoma sveikesniu pasirinkimu už raudoną mėsą, tačiau specialistai pabrėžia saiko svarbą. Naujesni tyrimai rodo, kad labai dažnas paukštienos vartojimas gali būti siejamas su didesne kai kurių ligų rizika, ypač kai svarbi ir gaminimo technologija bei bendras racionas.

    Didžiausios rizikos dažniausiai aptariamos tada, kai mityboje dominuoja vienas baltymų šaltinis ir trūksta daržovių, ankštinių, žuvies, pilno grūdo produktų. Tokiu atveju nukenčia ir skaidulų kiekis, o tai siejama su prastesniais žarnyno sveikatos rodikliais.

    Ką rodo tyrimai apie rizikas?

    Keliuose epidemiologiniuose tyrimuose gausesnis paukštienos vartojimas buvo siejamas su didesne virškinamojo trakto onkologinių ligų rizika, tačiau ryšys nėra paprastas ir vienareikšmis. Mokslininkai pabrėžia, kad svarbu vertinti ne tik kiekį, bet ir įpročius, lydinčius mitybą, pavyzdžiui, perdirbtų produktų dalį, alkoholio vartojimą, fizinį aktyvumą.

    Širdies ir kraujagyslių ligų prevencijoje paukštiena gali būti palankesnė už riebesnę, perdirbtą raudoną mėsą, tačiau ji nėra automatiškai apsauginis produktas. Tyrimai rodo, kad bendras sočiųjų riebalų kiekis, skaidulos, druskos perteklius ir kūno masė dažnai turi didesnę reikšmę nei vien tik pasirinkta mėsos rūšis.

    Inkstams aktualus ne vien konkretus produktas, o bendras baltymų kiekis racione. Žmonėms, turintiems lėtinę inkstų ligą ar sumažėjusią inkstų funkciją, per didelis baltymų kiekis gali didinti inkstų apkrovą, todėl tokiais atvejais mitybą svarbu derinti su gydytoju ar dietologu.

    Gaminimo būdas gali pakeisti paveikslą

    Riziką gali didinti dažnas kepimas labai aukštoje temperatūroje, svilinimas ar grilinimas, kai susidaro nepageidaujami junginiai. Ypač tai aktualu, jei mėsa kepama iki apanglėjimo, o tai yra dažna klaida, kai siekiama traškios plutelės.

    Praktikoje saugesniais pasirinkimais laikomas troškinimas, virimas, kepimas orkaitėje žemesnėje temperatūroje, taip pat mėsos derinimas su daržovėmis. Naudinga rinktis liesesnes dalis, vengti odelės, o patiekalus papildyti ankštiniais ar pilno grūdo garnyrais, kad racione netrūktų skaidulų.

    Dar viena tema: infekcijos ir atsparumas antibiotikams

    Paukštiena išlieka vienu dažnesnių maisto sukeliamų infekcijų šaltinių, jei ji netinkamai laikoma ar nepakankamai termiškai apdorojama. Didžiausia rizika kyla tada, kai žalia mėsa liečiasi su paruoštu maistu, naudojamos tos pačios lentelės ar peiliai, o šaldytuve nesilaikoma tvarkos.

    Kita diskutuojama kryptis yra antibiotikų naudojimas gyvulininkystėje ir atsparumo antibiotikams problema. Vis daugiau šalių griežtina kontrolę, tačiau vartotojams rekomenduojama laikytis higienos virtuvėje, o mityboje remtis įvairove, kad kasdienis baltymų šaltinis nebūtų vien paukštiena.

    Ekspertai pabrėžia, kad daugumai sveikų žmonių paukštiena gali būti subalansuotos mitybos dalis, tačiau svarbiausia yra saikas, gaminimo būdas ir raciono įvairovė. Jei kyla abejonių dėl inkstų, cholesterolio ar kitų sveikatos rodiklių, tikslinga pasitarti su šeimos gydytoju ir atlikti tyrimus.

  • Kaip vyrams sulaukti 80: 4 įpročiai, kurie gali išgelbėti sveikatą ir pailginti gyvenimą

    Daugelis vyrų profilaktinius vizitus pas gydytoją atideda iki paskutinės minutės, o tai dažnai reiškia, kad liga nustatoma jau pažengusi. Medikai pabrėžia, kad reguliarūs patikrinimai ir keli paprasti įpročiai gali reikšmingai sumažinti ankstyvos mirties riziką.

    Ypač svarbu periodiškai stebėti kūno svorį, kraujospūdį, cholesterolį ir gliukozės kiekį kraujyje. Šie rodikliai leidžia anksti pastebėti didėjančią širdies ir kraujagyslių ligų, antrojo tipo diabeto ir kitų lėtinių būklių riziką, kai dar galima daug ką pakeisti gyvenimo būdu.

    Kas labiausiai trumpina gyvenimą?

    Širdies ir kraujagyslių ligos daugelyje Europos šalių išlieka viena pagrindinių vyrų mirties priežasčių, o rizika ypač išauga su amžiumi. Pavojus tas, kad aukštas kraujospūdis ir padidėjęs cholesterolis dažnai ilgai nesukelia jokių simptomų.

    Didžiausi kasdieniai rizikos veiksniai dažniausiai susiję su rūkymu, žalingu alkoholio vartojimu ir nuolat padidėjusiu kraujospūdžiu. Prie jų prisideda mažas fizinis aktyvumas, prastas miegas ir pilvinis nutukimas, kuris tiesiogiai siejamas su metaboliniu sindromu.

    „Kai savijauta gera, lengva patikėti, kad problemos nėra, bet būtent tada profilaktika duoda didžiausią naudą“, – sako gydytojai.

    Kada verta tikrintis dėl vėžio?

    Vėžiniai susirgimai yra dar viena svarbi ankstyvos mirties priežastis, o jų klasta ta, kad pradžioje simptomų gali nebūti. Dėl to gydytojai akcentuoja ankstyvos patikros reikšmę, ypač kai šeimoje būta onkologinių ligų.

    Dažnai rekomenduojama kolorektalinio vėžio patikra nuo 45 metų, o prostatos patikros klausimą verta aptarti individualiai, atsižvelgiant į amžių ir rizikos veiksnius. Rūkantiems ar ilgai rūkiusiems vyrams gydytojai primena didesnę plaučių ligų riziką ir būtinybę kalbėtis apie tikslingus tyrimus.

    Ne mažiau svarbi ir odos kontrolė: apgamų pokyčiai, naujos dėmės ar negyjančios žaizdelės turėtų būti įvertintos dermatologo. Vyrams melanoma neretai nustatoma vėliau, nes profilaktiniai vizitai ir kasdienė apsauga nuo saulės vis dar ignoruojami.

    Keturi įpročiai, kurie veikia

    Pirmasis įprotis yra reguliarūs profilaktiniai patikrinimai ir namuose atliekama bazinė savikontrolė, pavyzdžiui, kraujospūdžio matavimas. Tai padeda laiku pastebėti nukrypimus ir aptarti veiksmų planą su šeimos gydytoju, kol neprireikė skubios pagalbos.

    Antrasis įprotis yra rūkymo atsisakymas ir saikingas požiūris į alkoholį, nes šie veiksniai susiję su širdies, kepenų, onkologinių ligų ir traumų rizika. Net ir po daugelio metų įpročių keitimas gali duoti apčiuopiamą naudą, ypač kraujospūdžiui ir kvėpavimo sistemai.

    Trečiasis įprotis yra mityba, orientuota į daržoves, ankštines kultūras, žuvį, neskaldytus grūdus ir mažesnį cukraus bei itin perdirbtų produktų kiekį. Tokie principai dažnai siejami su geresniais širdies rodikliais ir mažesne uždegiminių procesų rizika.

    Ketvirtasis įprotis yra judėjimas ir jėgos pratimai, ypač vidutiniame ir vyresniame amžiuje. Raumenų masės palaikymas padeda stabilizuoti gliukozės apykaitą, saugo sąnarius, gerina laikyseną ir mažina kritimų riziką, o kartu teigiamai veikia nuotaiką.

    Prie šių keturių kertinių įpročių medikai vis dažniau prideda ir miego kokybę bei psichikos sveikatą. Nuolatinis stresas, depresija ir miego trūkumas siejami su silpnesniu imunitetu, didesne širdies ligų rizika ir prastesniais kasdieniais sprendimais, todėl pagalbos paieška laikoma stiprybės, o ne silpnumo ženklu.