CP v2

Tag: Oro gynyba

  • NATO keičia AWACS į „Saab“ GlobalEye: sprendimas, galintis įtempti santykius su Trumpu

    NATO svarsto atsisakyti JAV gamybos ankstyvojo perspėjimo ir oro erdvės kontrolės lėktuvų AWACS ir juos pakeisti švedų koncerno „Saab“ kuriamais GlobalEye. Apie šiuos planus, remdamasi keturiais su projektu susipažinusiais šaltiniais, pranešė naujienų agentūra „Reuters“.

    Pasak agentūros pašnekovų, oficialus pranešimas galėtų nuskambėti artimiausiame NATO viršūnių susitikime. Toks posūkis reikštų ne tik technologinį atnaujinimą, bet ir politiškai jautrų signalą, nes iki šiol Aljansas ilgus dešimtmečius rėmėsi JAV platformomis.

    Kas yra AWACS ir kodėl ieškoma pamainos?

    AWACS yra ankstyvojo perspėjimo ir valdymo orlaiviai, dažnai vadinami skraidančiais radarais. Jie realiuoju laiku aptinka oro taikinius, padeda koordinuoti oro gynybą, naikintuvų veiksmus ir užtikrina situacijos matymą dideliu atstumu.

    NATO AWACS parkas tarnyboje yra nuo 1982 metų, o dalis platformos sprendimų laikomi pasenusiais tiek technologiškai, tiek eksploatacijos kaštų prasme. Ilgėjant modernizavimo ciklams ir brangstant priežiūrai, Aljansui vis dažniau tenka spręsti, ar tikslinga tęsti senųjų sistemų pratęsimą, ar pereiti prie naujos kartos sprendimų.

    GlobalEye: europinis atsakas ore

    GlobalEye yra „Saab“ kuriama žvalgybos, stebėjimo ir ankstyvojo perspėjimo platforma, pritaikyta plačiam užduočių spektrui: nuo oro erdvės stebėsenos iki jūrinių ir antžeminių taikinių aptikimo. NATO planuose minima, kad Vokietijoje, Geilenkircheno bazėje, galėtų būti formuojama didžiausia pasaulyje GlobalEye flotilė.

    Tokiu atveju GlobalEye taptų alternatyva JAV siūlomiems E-7 Wedgetail tipo orlaiviams, kurie taip pat paremti civilinės aviacijos platforma. Skirtumas šiuo atveju būtų ne vien techninis: pirkimo kryptis aiškiai parodytų didesnį pasitikėjimą europine gynybos pramone.

    Politinė rizika: D. Trumpo linija NATO atžvilgiu

    „Reuters“ pažymi, kad sprendimas gali tapti rimtu išbandymu NATO santykiams su Donaldo Trumpo administracija, jei JAV vėl būtų vadovaujamos jo komandos. D. Trumpas ne kartą kritikavo NATO, spaudė sąjungininkus daugiau investuoti į gynybą ir ragino pirkti amerikietišką ginkluotę.

    „Jungtinės Valstijos išleidžia NATO gerokai daugiau nei kiti ir iš to negauna jokios naudos“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Ši retorika remiasi plačiau aptariama našta pasidalijimo tema: JAV ilgą laiką buvo didžiausia karinių pajėgumų tiekėja Europoje, o dalis Vašingtono politikų tai naudoja kaip argumentą spausti sąjungininkus didinti išlaidas ir pirkti JAV gamintojų sprendimus. NATO metinėse ataskaitose fiksuojama, kad europinės narės ir Kanada pastaraisiais metais spartino gynybos finansavimą, tačiau diskusijos dėl įsipareigojimų ir pirkimų krypties išlieka itin jautrios.

    Kol kas NATO viešųjų ryšių tarnybos, anot „Reuters“, neatsakė į prašymą pakomentuoti informaciją apie galimą orlaivių keitimą. Vis dėlto, jei planai bus patvirtinti, tai būtų vienas ryškesnių signalų, kad Aljansas oro erdvės stebėsenos srityje pereina prie naujos kartos sprendimų, kuriuose europiniai gamintojai vaidintų didesnį vaidmenį.

  • Ukraina parodė ZIRKA: pigus dronų gaudytojas skrieja 340 km/h ir žada pakeisti kovą ore

    Ukraina parodė ZIRKA: pigus dronų gaudytojas skrieja 340 km/h ir žada pakeisti kovą ore

    Ukrainos gynybos sektorius pristatė naujos kartos dronų perėmėją ZIRKA, sukurtą reaguojant į sparčiai augantį Rusijos bepiločių greitį. Kijevas pripažįsta, kad ankstesni perėmimo sprendimai vis dažniau atsiduria ant ribos, kai taikiniai tampa per greiti ir per sunkiai pasiekiami.

    Problema ypač išryškėjo Rusijai naudojant „Shahed“ šeimos analogus ir jų modifikacijas, kurios, Ukrainos kariškių teigimu, kai kuriais atvejais gali viršyti 300 km/h. Kad perėmimas būtų patikimas, perėmėjas turi turėti aiškų greičio pranašumą, o kelių ar keliolikos kilometrų per valandą skirtumo dažnai nepakanka.

    ZIRKA kuriamas tam, kad užpildytų šią spragą: pagal paskelbtą specifikaciją jis gali skrieti daugiau kaip 340 km/h greičiu. Nurodoma, kad dronas gali veikti iki 6 kilometrų aukštyje, jo veikimo nuotolis siekia apie 30 kilometrų, o ore jis išsilaiko maždaug 20 minučių.

    Projektą vystė Ukrainos bendrovė „NOCTIS“, o gamybos plėtros partneriu įvardijama „Vyriy Industries“. Kūrėjai pabrėžia, kad sprendiniai buvo derinami su fronto patirtį turinčiais operatoriais, įskaitant 412-osios bepiločių sistemų brigados „Nemesis“ struktūrose veikiančius antidronų padalinius.

    Didžiausias ZIRKA akcentas – kaina: gamintojas deklaruoja, kad vieno drono savikaina neviršija maždaug 1 850 eurų. Tokia suma, lyginant su brangesnėmis oro gynybos priemonėmis ar raketinėmis sistemomis, leidžia kalbėti apie masiškumą ir mažesnę perėmimo kainą, ypač kai atakos vykdomos bangomis.

    „Mūsų tikslas – perėmimą padaryti greitą, pigų ir pakankamai automatizuotą, kad operatorius galėtų veikti intensyviomis atakų sąlygomis“, – teigiama projekto vystytojų pristatyme.

    Kūrėjai jau kalba ir apie tolesnę evoliuciją – ZIRKA 2.0. Skelbiama, kad nauja versija turėtų automatiškai nukreipti perėmėją į grėsmės aptikimo zoną, o termovizinė kamera su kompiuterinės regos algoritmais galėtų padėti aptikti taikinius maždaug 2 kilometrų atstumu.

    Planuojama modernizuoti ryšio ir pozicionavimo sprendimus bei automatizuoti kovinės dalies detonaciją. Ukrainos gynybos pramonė vis dažniau remiasi būtent tokia logika: kurti didesnį skaičių santykinai nebrangių sistemų, kurios galėtų mažinti priešo dronų spaudimą ir išsaugoti brangesnes priemones kritiniams taikiniams.

  • Lazeris kuprinėje: Kinija rodo ginklą, galintį per sekundes numušti dronus

    Lazeris kuprinėje: Kinija rodo ginklą, galintį per sekundes numušti dronus

    Kinija pristato nešiojamus aukštos energijos lazerių sprendimus „Lijian“, skirtus kovai su dronais. Gamintojo teigimu, didesni stacionarūs variantai gali veikti iki 1 200 metrų atstumu, o mobilios versijos taikinius neutralizuoja maždaug 500 metrų nuotolyje.

    Didžiausio dėmesio sulaukė „Lijian II“ ir „Lijian III“. Šie modeliai sudaryti iš trijų dalių: lazerio spindulio generatoriaus, oru aušinamos sistemos ir rankinio valdymo terminalo, o komplektą galima susipakuoti į kuprinę ir nešti vienam ar dviem kariams.

    Sistemos masė, priklausomai nuo versijos, siekia apie 25–30 kilogramų, iš kurių pats lazerio generatorius sudaro apie 15 kilogramų. Konstrukcija leidžia keisti šaudymo kampą daugiau nei 90 laipsnių, todėl lengviau atakuoti skirtingame aukštyje ir skirtingomis kryptimis judančius dronus.

    Gamintojas nurodo, kad „Lijian III“ droną gali sunaikinti maždaug per 4 sekundes. Po šūvio įrangai esą reikia trumpesnės nei 5 sekundžių pauzės atvėsti, kad būtų galima tęsti darbą.

    Dar vienas akcentas – energijos poreikis: deklaruojama apie 2 kilovatų darbinė galia, todėl tokį sprendimą lengviau panaudoti lauko sąlygomis. Palyginimui, galingesnėms stacionarioms lazerinėms sistemoms dažnai reikia apie 10 kilovatų ar daugiau bei sudėtingesnio, skysčiu aušinamo modulio.

    „Lijian“ nėra izoliuotas įrenginys ir gali būti integruojamas į platesnę oro gynybos schemą. Skelbiama, kad jis gali veikti su radarais ir išorinėmis aptikimo priemonėmis, o taikinių atpažinimui gali būti naudojami DI algoritmai.

    Toks miniatiūrizuotos lazerinės ginkluotės posūkis siejamas su pastarųjų metų karo patirtimis, kai pigūs ir masiškai naudojami dronai tapo žvalgybos bei smūgių priemone. Analitikai pažymi, kad tokie sprendimai teoriškai gali pigiau papildyti artimo nuotolio oro gynybą, ypač ten, kur raketinės sistemos būtų per brangios ar per lėtos reaguoti.

    Gamintojas taip pat pateikia kainos orientyrą: vienas komplektas gali kainuoti apie 250 000 eurų. Tokia suma rodo, kad tai nėra pigi priemonė, tačiau lazerio logika paprasta: brangiausia yra pati sistema, o vieno numušimo savikaina ilgainiui gali mažėti, jei užtenka energijos ir komponentų resurso.

  • Netoli Kremliaus iškilo S-400: saugo su Putino šeima siejamą „nemirtingumo“ projektą?

    Netoli Kremliaus iškilo S-400: saugo su Putino šeima siejamą „nemirtingumo“ projektą?

    Moskvėje, Žvirblių kalvose šalia Maskvos valstybinio universiteto, pastebėta dislokuota moderni Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistemos S-400 baterija. Vieta yra mažiau nei 10 kilometrų nuo Kremliaus ir siejama su fondu „Innopraktika“, kuriam vadovauja Vladimiro Putino jaunesnioji dukra Katerina Tichonova.

    Apie šį dislokavimą pranešta remiantis palydoviniais vaizdais ir nepriklausomų šaltinių patvirtinimais. Kartu su radiolokacine infrastruktūra tai laikoma dalimi tankėjančio oro gynybos žiedo aplink Rusijos sostinės centrą, kur pastaraisiais metais daugėjo pranešimų apie dronų keliamas grėsmes.

    Kas yra S-400 ir ką ji gali

    S-400 yra tolimojo nuotolio oro gynybos sistema, skirta aptikti ir naikinti įvairius taikinius ore: lėktuvus, sparnuotąsias raketas ir dalį balistinių grėsmių. Praktinis jos efektyvumas priklauso nuo radarų darbo sąlygų, šaudmenų tipo, įgulos parengimo ir bendros integracijos su kitomis oro gynybos priemonėmis.

    Žvirblių kalvos pasirinktos neatsitiktinai: aukštumos gerina radaro matomumą ir leidžia efektyviau stebėti didesnę teritoriją. Tokios pozicijos vertinamos kaip patogios kuriant ankstyvo perspėjimo bei greitos reakcijos zoną sostinės prieigose.

    Ryšys su „Innopraktika“ ir technologijų projektais

    „Innopraktika“ dažnai apibūdinamas kaip struktūra, telkianti mokslinių ir technologinių projektų finansavimą, glaudžiai susijusį su didžiosiomis Rusijos įmonėmis ir valstybės prioritetais. Su fondu siejamas ilgalaikis planas plėtoti didelį mokslo ir technologijų centrą universiteto aplinkoje.

    Nepriklausomuose tyrimuose ir žiniasklaidos publikacijose šalia oficialiai deklaruojamų tikslų minimos ir jautresnės kryptys: biotechnologijos, genetika, sveikos ilgaamžiškumo studijos. Tokios temos viešojoje erdvėje neretai interpretuojamos kaip elitui aktualūs projektai, tačiau patikimos, viešai patikrinamos informacijos apie konkrečius tikslus bei apimtis išlieka nedaug.

    Kodėl dabar stiprinama Maskvos oro gynyba

    Pastaraisiais metais Rusija vis dažniau skelbia apie sostinės ir strateginių objektų apsaugos stiprinimą, argumentuodama išaugusia dronų ir raketų atakų rizika. Dėl to oro gynybos priemonės pastebimos ne tik karinėse bazėse, bet ir arčiau administracinių, infrastruktūrinių bei akademinių teritorijų.

    Kariniai analitikai pabrėžia, kad tokie dislokavimai atspindi prioritetus: saugomi ne vien tradiciniai kariniai taikiniai, bet ir politinei vadovybei svarbūs projektai bei institucijos. Nauja S-400 pozicija sostinėje tampa ir praktiniu gynybos elementu, ir signalu, kokie objektai Maskvoje laikomi kritiškai svarbiais.

  • Kijevas skelbia: „Patriot“ numušė ir „Cirkon“, ir „Iskander“ – Rusija prarado milijonus

    Kijevas skelbia: „Patriot“ numušė ir „Cirkon“, ir „Iskander“ – Rusija prarado milijonus

    Ukraina pranešė, kad birželio 25 dienos vakare Rusija surengė raketų ataką prieš Kijevą, tačiau visi taikiniai esą buvo perimti oro gynybos. Ukrainos šaltinių teigimu, atakos metu panaudotos penkios raketos, tarp jų balistinės ir hipergarsinės.

    Kaip skelbiama, Rusija galėjo paleisti tris trumpojo nuotolio balistines raketas „Iskander-M“ ir dvi hipergarsines sparnuotąsias raketas „Cirkon“. Ukrainos pusė tvirtina, kad visas raketas pavyko sunaikinti ore, o Kijevo danguje matyti perėmimo blyksniai atitiko priešlėktuvinės gynybos darbo vaizdus.

    „Mūsų oro gynyba perėmė visas taikinius, nė viena raketa nepasiekė savo tikslo“, – teigiama ukrainietiškuose pranešimuose.

    Jei šie teiginiai pasitvirtintų, tai būtų reikšmingas signalas dėl Kijevo oro gynybos gebėjimų, ypač kalbant apie sudėtingas, dideliu greičiu skrendančias raketas. Kartu tai primena, kad informacija apie konkrečių tipų raketų numušimą karo sąlygomis neretai vertinama atsargiai, kol jos nepatvirtina nepriklausomi šaltiniai.

    „Iskander-M“ yra Rusijos trumpojo nuotolio balistinė raketa, sukurta smūgiams į taikinius už kelių šimtų kilometrų. Ji laikoma sudėtingesne perimti dėl manevravimo galimybių skrydžio pabaigoje, o Ukraina ne kartą yra skelbusi, kad tokių atakų mastą iš dalies riboja turimų oro gynybos sistemų ir perėmėjų kiekis.

    „Cirkon“ Rusija pristato kaip vieną moderniausių hipergarsinių ginklų, galinčių pasiekti labai didelį greitį. Vakarų analitikai pabrėžia, kad hipergarsinių sistemų perėmimas teoriškai sudėtingesnis dėl greičio ir galimo manevravimo, tačiau praktikoje daug lemia konkreti skrydžio trajektorija, ankstyvas aptikimas radarais ir tinkamai parinkta gynybos architektūra.

    Ukrainos teigimu, perėmimui panaudotos Jungtinių Valstijų ir NATO šalių perduotos „Patriot“ sistemos, dažniausiai minint PAC-3 konfigūraciją. Ši versija naudoja kinetinio pataikymo principą, kai perėmėjas taikinį sunaikina tiesioginiu smūgiu, ir yra skirta kovoti tiek su balistinėmis, tiek su sparnuotosiomis raketomis.

    Pastaraisiais mėnesiais daug diskutuojama apie perėmėjų atsargas ir tiekimo tempą, nes intensyvi raketų kampanija verčia Ukrainą nuolat balansuoti tarp skirtingų miestų apsaugos poreikių. Kijevo atvejis ypač jautrus, nes sostinė išlieka vienu svarbiausių Rusijos taikinių, o oro gynybos efektyvumas tiesiogiai veikia ir civilių saugumą, ir kritinės infrastruktūros stabilumą.

    Ukrainos pateikiamas epizodas taip pat atspindi platesnę tendenciją, kai oro gynyba tampa vienu lemiamų veiksnių kare. Kuo daugiau modernių perėmimo sistemų ir šaudmenų turi Ukraina, tuo sunkiau Rusijai pasiekti politinį ir karinį efektą masinėmis raketų atakomis, net jei jos brangios ir techniškai pažangios.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad kiekvienas toks perėmimas turi ir ekonominį matmenį: modernių raketų panaudojimas kainuoja brangiai, o masinėms atakoms reikalingos didelės atsargos. Dėl to tiek karo eiga, tiek pramoniniai pajėgumai ir logistika tampa ne mažiau svarbūs už deklaruojamas konkrečių ginklų charakteristikas.

  • Europa ruošia lazerinį ginklą: „DragonFire“ jau 2027 metais gali pasirodyti britų laivuose

    Europa ruošia lazerinį ginklą: „DragonFire“ jau 2027 metais gali pasirodyti britų laivuose

    Europa artėja prie istorinio lūžio gynybos technologijose: Jungtinė Karalystė siekia pirmoji žemyne į tarnybą įvesti aukštos energijos lazerinį ginklą „DragonFire“. Projektą vysto „QinetiQ“ kartu su britų padaliniais „MBDA“ ir „Leonardo“, o tikslas aiškus – sistemą pritaikyti realiam naudojimui jūroje.

    Apie programos pažangą viešai kalbėta ir gynybos žiniasklaidoje: šiuo metu daug dėmesio skiriama viso lazerinio komplekso mažinimui. Kuo kompaktiškesnė sistema, tuo lengviau ją integruoti į karo laivus, užtikrinti aušinimą, elektros tiekimą ir veikimą sudėtingomis jūrinėmis sąlygomis.

    Kas žinoma apie „DragonFire“?

    Oficialiai skelbiama, kad „DragonFire“ galia viršija 50 kW. Toks lygis leidžia kalbėti ne apie optikos trikdymą, o apie realų taikinių pažeidimą, kai energijos spindulys gali įkaitinti ir ardyti medžiagas.

    Viešai nurodoma ir sistemos tikslumo kartelė: teigiama, kad ginklas gali pataikyti į monetos dydžio objektą maždaug 1 kilometro atstumu. Taip pat minima, jog potencialus veikimo nuotolis gali siekti apie 2 kilometrus, nors reali taktika priklausys nuo oro, taikinio ir platformos sąlygų.

    Kodėl lazeris laikomas lūžiu?

    Pagrindinis argumentas – kaina už vieną panaudojimą. Skaičiuojama, kad vienas lazerio šūvis gali kainuoti apie 12 eurų, nes iš esmės mokama už energiją ir sistemos eksploataciją.

    Palyginimui, laivų oro gynyboje naudojamos raketos yra nepalyginamai brangesnės: kai kurių tipų moderni priešlėktuvinė amunicija gali kainuoti apie 1 200 000 eurų ar daugiau už vienetą. Kai pigus dronas ar sviedinys numušamas labai brangia raketa, ekonomika tampa tokia pat svarbi kaip ir ugnies galia.

    Ką tai keičia jūrų gynyboje?

    Lazeriai ypač patrauklūs kaip atsakas į masines pigių dronų atakas, kai taikinių daug, o reakcijos laikas trumpas. Tokiomis situacijomis svarbu turėti priemonę, kuri gali veikti greitai, tiksliai ir nepalūžti nuo raketų atsargų ribotumo.

    Vis dėlto lazerinė ginkluotė turi ir apribojimų: efektyvumą gali mažinti rūkas, lietus, aerozoliai ar dūmai, o didelė galia reikalauja patikimo energijos tiekimo bei aušinimo. Dėl to kūrėjams tenka spręsti ne vien spindulio klausimą, bet ir visos laivui pritaikytos infrastruktūros užduotis.

    Jungtinė Karalystė planuoja „DragonFire“ integraciją į Karališkojo laivyno platformas, o viešai minimas terminas – 2027 metais. Jei planai bus įgyvendinti, Europa turės vieną ambicingiausių savo lazerinės oro gynybos projektų, galintį pakeisti požiūrį į kovą su dronais ir kitomis artimo nuotolio grėsmėmis.

  • Naujas JAV ginklas Ukrainoje: MAAWLR iš vaizdo įrašo gali šluoti rusų dronų spiečius

    Naujas JAV ginklas Ukrainoje: MAAWLR iš vaizdo įrašo gali šluoti rusų dronų spiečius

    Socialiniuose tinkluose pasirodęs vaizdo įrašas, nufilmuotas iš atakuojančio rusų drono perspektyvos, pirmą kartą leidžia identifikuoti Ukrainoje naudojamą JAV sukurtą trumpojo nuotolio oro gynybos sistemą MAAWLR. Kadruose matomas mobilus automobilis su bokšteliu ir raketų paleidimo įranga, kurios požymiai sutampa su „Sierra Nevada Corp“ pristatytu sprendimu.

    MAAWLR pavadinimas reiškia Mobile Anti-Air Weapons Launcher – Reconfigurable, o jo esmė yra modulinė, greitai perkonfigūruojama platforma, skirta kovai su masiniais ir palyginti pigiais taikiniais. Tokios sistemos aktualumas Ukrainoje ypač išaugo dėl nuolatinių rusų dronų atakų, kai svarbus tampa ne tik efektyvumas, bet ir perėmimo kaina bei šaudmenų prieinamumas.

    Sistema sukurta remiantis kitu „Sierra Nevada Corp“ projektu BRAWLR, tik MAAWLR yra labiau mobilus variantas, pritaikytas montuoti ant lengvesnės transporto priemonės. Vaizdo įraše matomas sprendimas atitinka idėją greitai perkelti oro gynybą ten, kur jos labiausiai reikia, ypač ginant logistinius mazgus ar fronto užnugarį.

    Remiantis viešai pristatytais techniniais sprendimais, MAAWLR naudoja du RPS-82 radarus, veikiančius X diapazone, bei MX-15 optoelektroninį ir infraraudonųjų spindulių stebėjimo įrenginį. Toks jutiklių derinys leidžia aptikti ir sekti mažus, žemai skrendančius taikinius, įskaitant dronus, o tai yra viena sudėtingiausių šiuolaikinės oro gynybos užduočių.

    Didžiausias MAAWLR pranašumas yra integracija su skirtingų tipų priešlėktuvine amunicija, įskaitant AIM-9, AIM-120, AIM-132, APKWS II ir IRIS-T, o teoriniame scenarijuje minimos ir kitų standartų raketos. Priklausomai nuo naudojamų ginklų, nurodomas apytikris veikimo nuotolis siekia apie 6–15 kilometrų, o taikinių spektras apima dronus, sraigtasparnius ir žemai skrendančius orlaivius.

    „Sierra Nevada Corp“ anksčiau skelbė, kad nuo 2023 metų BRAWLR tipo sistemos iš viso numušė apie 400 oro taikinių, nors konkrečių naudotojų bendrovė neįvardijo. Taip pat buvo minėta 20 sistemų tiekimo partija ir dar 10 vienetų siunta tolesniam diegimui, todėl MAAWLR pasirodymas Ukrainoje sustiprina prielaidas, kad JAV gamintojų sprendimai čia naudojami ir realiomis kovos sąlygomis tikrinami dėl atsparumo, greičio ir patikimumo.

    Ukrainai tai gali reikšti dar vieną pastangų kryptį užlopyti taktinės oro gynybos spragas, kai fronto linijoje ir miestuose vienu metu reikia atremti tiek žvalgybinius, tiek smogiamuosius dronus. Augant atakų mastui, vis dažniau akcentuojama mišri gynyba, kurioje derinami radarai, optiniai jutikliai, raketinės sistemos ir kitos priemonės, kad būtų galima efektyviau reaguoti į spiečių taktiką.

  • Ukrainos žvalgyba suskaičiavo „Cirkon“ atsargas: kiek hipergarsinių raketų turi Rusija?

    Ukrainos žvalgyba suskaičiavo „Cirkon“ atsargas: kiek hipergarsinių raketų turi Rusija?

    Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GUR) vertinimu, Rusijos kariuomenė šiuo metu gali turėti iki 120 hipergarsinių sparnuotųjų raketų 3M22 „Cirkon“. Pasak ukrainiečių žvalgybos, 2026 metais Rusija planuoja pagaminti dar apie 30 šių raketų.

    „Cirkon“ laikomas vienu moderniausių Rusijos arsenalo ginklų, o jo panaudojimas kare prieš Ukrainą pastaraisiais mėnesiais minimas vis dažniau. Ši raketa kurta kaip priešlėktuvinė ir prieš laivus skirta priemonė, tačiau realiame kare ji naudojama ir smūgiams į sausumos taikinius.

    Kas yra „Cirkon“?

    3M22 „Cirkon“ – manevruojanti hipergarsinė raketa, kuriai priskiriamas itin didelis greitis, paprastai įvardijamas kaip Mach 8–9. Tokie parametrai, kartu su aktyviu manevravimu ir sudėtinga skrydžio trajektorija, apsunkina jos perėmimą.

    Įvairiuose vertinimuose „Cirkon“ nuotolis dažniausiai siejamas su maždaug 1 000 kilometrų riba, nors realus veikimo nuotolis priklauso nuo paleidimo platformos ir profilio. Skelbiama, kad raketa gali gabenti įprastą arba branduolinį kovinį užtaisą.

    Kaip ir iš kur ji paleidžiama?

    Ukrainos pusės duomenimis, „Cirkon“ gali būti paleidžiamas tiek iš laivų, tiek iš pakrantės raketinių kompleksų. Tarp minimų platformų – Rusijos fregatos, taip pat kranto gynybos sistema „Bastion“, kuri kai kuriais atvejais įvardijama kaip pritaikoma šiems užtaisams.

    Ukrainos žvalgyba yra pranešusi ir apie bandymus smogti „Bastion“ infrastruktūrai okupuotame Kryme, siekiant sumažinti riziką atakoms prieš Ukrainos miestus. Tokios operacijos dažniausiai pristatomos kaip prevencinės priemonės prieš smūgius civilinei infrastruktūrai.

    Kodėl tai svarbu oro gynybai?

    Didžiausias iššūkis, kurį kelia hipergarsiniai ginklai, yra labai trumpas reagavimo laikas ir sudėtingesnės perėmimo sąlygos. Net ir turint modernias sistemas, perėmimas priklauso nuo ankstyvo aptikimo, tinkamos trajektorijos prognozės ir pakankamų perėmėjų atsargų.

    Be to, masiniai smūgiai hipergarsinėmis ar kitomis sudėtingomis raketomis paprastai verčia naudoti brangius perėmimo šaudmenis, o tai didina spaudimą oro gynybos logistikai. Ilgainiui tokia dinamika tampa ne tik kariniu, bet ir resursų planavimo klausimu.

    Skirtingi vertinimai dėl „Cirkon“ gamybos tempo viešojoje erdvėje išsiskiria, o priežastys dažniausiai siejamos su sudėtinga technologija, komponentų tiekimu ir sankcijų poveikiu. Dėl to realus pagaminamų raketų skaičius gali skirtis nuo planų, ypač ilgėjant karui ir augant poreikiui ginkluotei.

  • F-15 pilotas prabilo apie dronų spiečių virš Irano: tai atrodė kaip medūza ir nulėmė viską

    F-15 pilotas prabilo apie dronų spiečių virš Irano: tai atrodė kaip medūza ir nulėmė viską

    JAV žvalgybos bendruomenėje dėmesio sulaukė pasakojimas apie incidentą virš Irano, kuriame dalyvavo naikintuvo F-15 pilotas. Pasak tarptautinės žiniasklaidos cituojamų su įvykiu susipažinusių šaltinių, jo liudijimas užfiksuotas oficialiame apklausos raporte.

    Pilotas teigė, kad prieš pat numušimą ore pamatė kelių Irano dronų formaciją, judėjusią neįprastai tiksliai ir sinchroniškai. Jo aprašymas išsiskyrė palyginimu, kad spiečius priminė medūzą, o visa situacija atrodė tarsi ore suformuotas minų laukas.

    Kas iš tiesų galėjo vykti ore?

    Liudijime minėta, kad mažesni dronai galėjo būti išsidėstę po didesniais, taip sukuriant struktūrą, vizualiai panašią į organizmą su ataugomis. Dalis pareigūnų tokį vaizdą vertino atsargiai, nes po katapultavimosi patirtas šokas galėjo paveikti suvokimą.

    Vis dėlto net ir atsargiai vertinamas pasakojimas paskatino diskusiją, ar pilotas galėjo susidurti su dronų spiečiaus technologija, kuri leidžia daugeliui platformų veikti kaip vieningai valdomai sistemai. Šiuolaikinėse kariuomenėse tokios koncepcijos vystomos tam, kad spiečius galėtų keisti formaciją, išsklaidyti riziką ir prisitaikyti prie gynybos priemonių.

    Kodėl dronų spiečiai kelia nerimą?

    Karinės analizės kontekste dronų spiečiai laikomi viena sudėtingiausių grėsmių, nes jie gali perkrauti oro gynybos sistemas ir priversti gynybą eikvoti brangias raketas prieš palyginti pigius taikinius. Net jei atskiri dronai nėra itin pažangūs, masiškumas ir koordinacija gali suteikti taktinį pranašumą.

    Tokiose schemose dažnai aptariami tinklinio ryšio principai, kai dronai dalijasi informacija tarpusavyje ir išlaiko užduotį net praradę dalį ryšio ar atskirus vienetus. Praktikoje tai gali reikšti, kad operatoriui nereikia tiesiogiai valdyti kiekvieno drono, o pakanka nurodyti tikslą ar užduotį.

    Atsargus vertinimas ir platesnis kontekstas

    Šaltinių teigimu, tyrėjai apklausose akcentavo poreikį patikrinti, ar pilotas yra tikras dėl to, ką matė. Tokį atsargumą lemia ir tai, kad ekstremaliose situacijose greitis, aukštis, apšvietimas bei priešlėktuvinių priemonių poveikis gali iškraipyti vaizdą.

    Tačiau net jei medūzos palyginimas nėra pažodinis, pati idėja apie koordinuotus dronų spiečius atitinka pastarųjų metų tendencijas, kai valstybės vis aktyviau investuoja į bepiločių sistemų masiškumą, ryšį ir autonomijos elementus. Karo planuotojams tai reiškia, kad oro gynybos ir elektroninės kovos sprendimai turi būti pritaikyti ne vien pavieniams taikiniams, bet ir dinamiškoms, sparčiai besikeičiančioms grupėms.

  • Ukrainie – naujas smūgis: rusiški „Shahed“ su reaktyviniu varikliu skrieja taip greitai, kad nebespėja

    Ukrainie – naujas smūgis: rusiški „Shahed“ su reaktyviniu varikliu skrieja taip greitai, kad nebespėja

    Greičio šuolis keičia taisykles

    Ukrainos oro gynybai vis dažniau tenka susidurti su naujos kartos rusiškais smogiamaisiais dronais, kurių greitis jau ima pranokti dalį Ukrainos naudojamų perėmėjų. Vienas fronte dirbančių Ukrainos priešdroninių padalinių vadų pripažino, kad perėmimai vis dar vyksta, tačiau dažnai remiasi ne sistema, o situacijos palankumu ir operatorių patirtimi.

    Pasak jo, sparčiau skriejantys dronai mažina reakcijos laiką ir palieka mažiau erdvės klaidai, todėl anksčiau veikę sprendimai ne visada duoda tą patį rezultatą. Tokiomis sąlygomis didėja spaudimas greičiau diegti technologiškai pažangesnes perėmimo priemones ir tobulinti koordinavimą tarp skirtingų oro gynybos grandžių.

    Kodėl perėmėjai nespėja?

    Ukrainoje plačiai taikomi dronai perėmėjai iš pradžių buvo kuriami kovai su lėtesniais smogiamaisiais dronais, todėl susidūrus su greitesniais taikiniais ima trūkti esminio pranašumo. Praktikoje perėmimui dažniausiai reikia, kad perėmėjas būtų aiškiai greitesnis už taikinį, kitaip priartėjimas ir ataka tampa per lėti.

    Vadas, prisistatęs slapyvardžiu Ramzes, teigė, kad naujesni rusiški variantai kai kuriais atvejais gali viršyti 300 kilometrų per valandą greitį, o dalis modifikacijų priartėja prie 550 kilometrų per valandą ribos. Tokie skaičiai reiškia, kad perėmėjo greitis, baterijos atsargos ir valdymo tikslumas turi būti kitame lygyje nei iki šiol.

    Net ir lėtesni, klasikiniai smogiamieji dronai, skriejantys maždaug 200–250 kilometrų per valandą greičiu, išlieka sudėtingu taikiniu. Pasak pašnekovo, būna atvejų, kai operatoriai atpažįsta objektą ir patvirtina jo kilmę, bet perėmėjo energijos atsargos jau neleidžia užbaigti persekiojimo ir atlikti saugaus perėmimo.

    Oro sąlygos ir masto problema

    Dar viena silpnoji vieta – priklausomybė nuo oro sąlygų ir matomumo, kai perėmimui svarbus vizualinis kontaktas. Krituliai, rūkas ar žemi debesys sumažina aptikimo ir taikymo tikslumą, o tai sudaro palankesnes sąlygas smogiamiesiems dronams prasiveržti pro gynybą.

    Ramzeso teigimu, šiuo metu sėkmė dažnai ateina tada, kai taikinys manevruoja ir trumpam praranda greitį, o perėmėjų įgulos suspėja išnaudoti momentą. Jis pabrėžė, kad tokia sėkmės formulė sunkiai plečiama, kai atakų skaičius auga, o dronai tampa greitesni ir sudėtingesni.

    Ukrainos pusėje vis dažniau akcentuojama ir statistika, rodanti sparčiai didėjantį greitesnių dronų panaudojimą. Teigiama, kad 2026 metų sausį–birželio viduryje tokių dronų panaudota apie 1 400, kai 2025 metais jų buvo apie 180, o dalis vertinimų leidžia manyti, jog jų dalis atakose gali artėti prie 50 proc.

    Ką daro Ukraina?

    Ukraina tuo pačiu metu vysto naują perėmėjų kartą, kuri turėtų spręsti greičio ir autonomijos problemas. Skelbiama apie bandomas konstrukcijas, galinčias pasiekti apie 450 kilometrų per valandą greitį, taip pat apie sprendimus, kurie labiau automatizuotų perėmimo grandinę nuo aptikimo iki smūgio.

    Vis dėlto tokios sistemos paprastai reikalauja laiko, kol jos tampa masiškai prieinamos ir patikimos realiomis kovinėmis sąlygomis. Iki tol Ukrainai tenka derinti skirtingas priemones, ieškoti greitesnių perėmimo platformų ir mažinti priklausomybę nuo vien tik vizualinio taikinio fiksavimo.

    Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad dronų karas greitai evoliucionuoja, o pranašumą suteikia ne viena priemonė, o visuma: ankstyvas aptikimas, ryšio ir koordinavimo greitis, perėmimo priemonių įvairovė bei atsargų ir gamybos tempas. Greitesni smogiamieji dronai šią logiką tik dar labiau sustiprina.