Tag: Pasaulio sveikatos organizacija

  • Gydytojai įspėja: ši kasdienė mitybos klaida gali didinti vėžio riziką

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad nemaža dalis onkologinių ligų atvejų siejasi su keičiamais rizikos veiksniais, tarp jų ir mityba. Vis daugiau dėmesio skiriama kasdieniams pasirinkimams, kurie atrodo nekalti, tačiau ilgainiui gali didinti vėžio riziką.

    Viena dažniausiai minimų klaidų yra reguliarus itin apdorotų produktų vartojimas ir dažnas smarkiai apskrudinto, aukštoje temperatūroje kepto maisto valgymas. Tokia mityba neretai siejama su didesniu druskos, cukraus ir sočiųjų riebalų kiekiu, o kartu mažesniu skaidulų, vitaminų ir mikroelementų kiekiu.

    PSO Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą yra priskyrusi pirmai kancerogenų grupei, tai reiškia, kad yra pakankamai įrodymų apie ryšį su vėžiu. Prie perdirbtos mėsos priskiriami, pavyzdžiui, dešrelės, dešros, kumpis, šoninė ir kiti sūdyti, rūkyti ar kitaip konservuoti gaminiai.

    Riziką gali didinti ir maisto ruošimas labai aukštoje temperatūroje, ypač kai mėsa ar kiti produktai smarkiai apskrunda ar apdega. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad kepant ar grilinant aukštoje temperatūroje gali susidaryti junginiai, siejami su nepalankiais ilgalaikiais poveikiais, ypač jei taip ruoštas maistas valgomas dažnai.

    Specialistai pataria dažniau rinktis mažiau apdorotus produktus ir paprastesnius gaminimo būdus, pavyzdžiui, troškinimą, virimą ar kepimą žemesnėje temperatūroje. Taip pat rekomenduojama riboti perdirbtą mėsą, dažniau įtraukti ankštines kultūras, žuvį, daržoves, pilno grūdo produktus ir užtikrinti pakankamą skaidulų kiekį racione.

    Svarbu pabrėžti, kad vienas produktas ar vienas patiekalas vėžio nesukelia, tačiau ilgalaikiai įpročiai gali turėti reikšmės bendrai rizikai. Jei norisi realių pokyčių, efektyviausia pradėti nuo paprastų žingsnių: mažinti itin apdorotų užkandžių kiekį, rečiau rinktis perdirbtą mėsą ir vengti sudegusios plutelės.

  • Vienišumo epidemijai priešnuodis? „WeRoad“ įkūrėjas atskleidė, kaip kelionės kuria draugystes

    Vienišumo epidemijai priešnuodis? „WeRoad“ įkūrėjas atskleidė, kaip kelionės kuria draugystes

    Vienišumas vis dažniau įvardijamas kaip viena didžiausių šiuolaikinio gyvenimo problemų, o ją stiprina nuotolinis darbas, įtempti grafikai ir socialinių ryšių persikėlimas į ekranus. 2023 metais Pasaulio sveikatos organizacija vienišumą įvardijo pasauline visuomenės sveikatos problema, skaičiuodama, kad su juo susiduria maždaug vienas iš šešių žmonių.

    Šiame kontekste sparčiai auga vadinamosios socialinės kelionės, kai į keliones vyksta nepažįstami žmonės, o pagrindinis tikslas tampa ne tik kryptis, bet ir ryšiai. Tokią kryptį kuria ir „WeRoad“, save pristatanti kaip kelionių bendruomenę, suvedančią panašaus amžiaus solo keliautojus į mažas grupes.

    „WeRoad“ bendraįkūrėjas ir rinkodaros vadovas Fabio Bin pasakoja, kad idėja gimė iš labai praktiško poreikio. Jo teigimu, sulaukus brandesnio amžiaus tampa sudėtinga rasti bendrakeleivių, nes nesutampa atostogų laikai, biudžetai ar kelionės stilius, o draugų ratas dažnai nebesiplečia taip natūraliai kaip studijų metais.

    „Iš pradžių manėme, kad sprendžiame kelionių kompanijos problemą, bet netrukus supratome, jog žmonėms labiausiai reikia ryšio“, – sakė Fabio Bin.

    Pasak jo, kelionės formatas paremtas paprasta logika: keliolika ar kelios dešimtys nepažįstamų žmonių 10 dienų praleidžia vienoje programoje, todėl ryšiai užsimezga greičiau nei kasdienybėje. Nors pirmos dienos, anot jo, gali būti nejaukios, vėliau grupė ima veikti kaip bendruomenė, o dalis keliautojų sugrįžta vėl, kartais net su tais pačiais žmonėmis.

    Įmonė taip pat akcentuoja bandymą mažinti skaitmeninių platformų įtaką pažintims. „WeRoad“ atstovai teigia nesirenkantys poravimo algoritmų, nes svarbiausia dalis yra atsitiktinumas ir galimybė išeiti už įprasto socialinio burbulo ribų, o kelionės kryptis tampa natūraliu bendrumo tašku.

    Kitas svarbus sprendimas buvo kalba: kelionės dažnai organizuojamos vietinėmis Europos rinkų kalbomis, kad žmonėms būtų lengviau bendrauti ir kurti ryšius. Nors dalis maršrutų siūlomi tarptautinėms grupėms, įmonė pabrėžia, kad komfortas kalbant sava kalba daugeliui yra esminis, ypač pirmą kartą keliaujant su nepažįstamais.

    Kelionių industrijai vis labiau spaudžiant tvarumo temai, „WeRoad“ atstovai teigia ieškantys mažesnio poveikio sprendimų ten, kur tai įmanoma. Skirtingose šalyse pasirenkamos skirtingos schemos, pavyzdžiui, viešasis transportas, naktiniai traukiniai ar maršrutai, kai grupė juda vienu planu ir mažina perteklinį važinėjimą.

    Įmonės ambicijos neapsiriboja vien kelionėmis. Pasak Fabio Bin, „WeRoad“ jau plečia veiklą į kasdienes pažintis miestuose, organizuodama gyvus susitikimus ir bendruomenės renginius dešimtyse Europos miestų, kad žmonės galėtų megzti ryšius ne tik atostogų metu, bet ir įprastame ritme.

    Diskusijose atsiranda ir amžiaus ribų tema. Įmonė šiuo metu dažniausiai dirba su aiškiomis amžiaus grupėmis, tačiau pripažįsta matanti augantį 50 metų ir vyresnių žmonių susidomėjimą, todėl svarstomi atskiri sprendimai šiai auditorijai.

    Ekspertai pabrėžia, kad vienišumą lemia ne vien asmeninės aplinkybės, bet ir platesni socialiniai pokyčiai, todėl vieno sprendimo visiems nėra. Vis dėlto auganti socialinių kelionių ir bendruomeninių patirčių paklausa rodo aiškią kryptį: žmonės vis dažniau ieško ne dar vienos nuotraukos iš atostogų, o realaus ryšio, kurį lengviau užmegzti bendroje patirtyje.

  • Profesinės sąjungos ragina ES įteisinti pertraukas per karščius: siūlo Pasaulio taurės modelį

    Profesinės sąjungos ragina ES įteisinti pertraukas per karščius: siūlo Pasaulio taurės modelį

    Europos profesinės sąjungos ragina Europos Komisiją imtis visai ES bendrų taisyklių, kurios nustatytų didžiausią leistiną darbo temperatūrą ir aiškias darbdavių pareigas per karščio bangas. Pasak jų, ekstremalus karštis tapo prognozuojama rizika, tačiau darbuotojų apsauga Europoje vis dar nevienoda.

    Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Esther Lynch teigė, kad Pasaulio futbolo čempionate taikomos vadinamosios atvėsimo pertraukos parodė, kaip greitai galima prisitaikyti prie karščio. Jos vertinimu, analogiškas principas turėtų būti pritaikytas ir darbo vietose, ypač kai karščio bangos kartojasi vis dažniau.

    „Mums reikia didžiausios leistinos darbo temperatūros įstatymo, kuris suteiktų visiems darbuotojams teisę į apmokamas pertraukas, vandenį ir tualetus“, – sakė Esther Lynch.

    Karščio stresas darbe sukelia fiziologinę organizmo įtampą, kuri gali baigtis šilumos išsekimu, šilumos smūgiu ir net mirtimi. Pasaulio sveikatos organizacija yra nurodžiusi, kad visame pasaulyje daugiau kaip 2,4 mlrd. darbuotojų susiduria su pernelyg dideliu karščiu, o su tuo siejama daugiau kaip 22,85 mln. profesinių sužalojimų per metus.

    PSO taip pat pabrėžia, kad siekiant saugiai išlaikyti aštuonių valandų darbo pamainą, kūno branduolio temperatūra neturėtų viršyti 38 laipsnių. Ilgalaikis darbas karštyje didina širdies ir kraujagyslių sutrikimų riziką, gali sunkinti kvėpavimo ligas, o kai kuriais atvejais siejamas ir su lėtinėmis būklėmis, įskaitant inkstų pažeidimus.

    Kas labiausiai rizikuoja?

    Nors karštis veikia visus, didžiausia rizika tenka lauke dirbantiems žmonėms, ypač statybose ir žemės ūkyje, taip pat atliekantiems intensyvų fizinį darbą. Pažeidžiamesni yra vyresnio amžiaus darbuotojai, sergantys lėtinėmis ligomis, taip pat nėščiosios.

    Profesinės sąjungos atkreipia dėmesį, kad karštis nebėra vien tik lauko darbų problema: didelę dalį darbuotojų veikia ir prastai vėdinamos patalpos, karšti cechai ar paslaugų sektoriaus erdvės. Dėl to vien tik rekomendacijų, jų vertinimu, nepakanka.

    Kokios priemonės veikia praktikoje?

    Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūra yra išskyrusi dažniausiai taikomas priemones, padedančias mažinti karščio stresą: darbo laiko lankstumą, reguliarias pertraukas, darbų rotaciją, pavėsio ar vėsesnių zonų sudarymą. Taip pat svarbūs geriamojo vandens, poilsio vietų ir sanitarinių sąlygų užtikrinimas.

    Pasak profesinių sąjungų, didžiausia problema yra tai, kad Europoje galiojančios nuostatos dažnai sudaro nevienodą ir pasenusių taisyklių mozaiką. Todėl siūloma pereiti prie privalomų ES reikalavimų ir stiprinti darbo inspekcijų pajėgumus, kad apsauga būtų realiai įgyvendinama, o ne liktų deklaratyvi.

  • Blogiausias ledų pasirinkimas parduotuvėse: kaip atpažinti palmių aliejų ir transriebalus etiketėje

    Perkant ledus svarbiausia ne skonis, o sudėtis: daugiausia abejonių kelia produktai, kuriuose pieno riebalai pakeičiami pigesniais augaliniais riebalais. Tokiuose desertuose neretai naudojamas palmių ar kokosų aliejus, o kai kuriais atvejais ir iš dalies hidrinti riebalai. Specialistai pabrėžia, kad būtent pastarieji gali būti susiję su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Didžiausia problema kyla tada, kai produktuose aptinkama transriebalų. Pasaulio sveikatos organizacija yra nurodžiusi, kad pramoniniai transriebalai didina blogojo cholesterolio kiekį, mažina gerojo cholesterolio lygį ir siejami su didesne koronarinės širdies ligos rizika. Dėl to daugelyje šalių jų kiekis maiste yra griežtai ribojamas.

    Kaip greitai įvertinti sudėtį

    Norint išvengti prastesnės sudėties ledų, pirmiausia verta perskaityti ingredientų sąrašą. Jei matote, kad vietoje pieno riebalų nurodyti augaliniai riebalai ar aliejai, tai signalas, jog produktas gali būti ne klasikiniai pieno ledai, o mišrios sudėties desertas.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į formuluotes, kurios gali reikšti didesnį perdirbtų riebalų kiekį, pavyzdžiui, iš dalies hidrinti riebalai. Europos Sąjungoje pramoninių transriebalų kiekis nuo 2021 metų yra apribotas iki 2 gramų 100 gramų riebalų, tačiau tai nereiškia, kad tokių riebalų maiste visai nebelieka.

    Vaisinis ledas ne visada lengvas pasirinkimas

    Dalis pirkėjų mano, kad vaisiniai ledai ar šerbetai automatiškai yra sveikesni, bet realybė dažnai kitokia. Masinės gamybos vaisiniuose leduose neretai dominuoja vanduo, cukrus ar gliukozės sirupai, o skonį ir spalvą sustiprina kvapiosios ir dažančios medžiagos.

    Norint išsirinkti geresnį variantą, verta žiūrėti, kas įrašyta sąrašo pradžioje. Jei pirmose pozicijose nurodyta vaisių ar uogų tyrė, sultys ar jų koncentratas, tikimybė, kad desertas bus artimesnis šerbetui, yra didesnė, o jei pirmauja cukrus ir sirupai, toks pasirinkimas labiau primins saldintą šaldytą gėrimą.

    Dar viena rizika: laikymo sąlygos

    Net ir gera sudėtis neapsaugo, jei produktas laikytas netinkamai. Pažeista pakuotė, apšerkšnijęs paviršius, netaisyklinga forma ar dideli ledo kristalai gali rodyti, kad ledai buvo atitirpę ir vėl užšaldyti, o tai blogina tekstūrą ir gali didinti mikrobiologinę riziką.

    Perkant verta įvertinti ir šaldiklio būklę: ar durys sandariai užsidaro, ar viduje nėra vandens ir tirpstančio šerkšno požymių. Jei produktas deformuotas ar sulipęs į gabalą, saugiausia rinktis kitą pakuotę.

  • Baltymų mitas griūva: kodėl augalinė mityba gali suteikti visų reikalingų amino rūgščių

    Dešimtmečius buvo kartojama, kad vegetarams ir veganams gresia nepakeičiamųjų amino rūgščių trūkumas, nes dalis augalinių produktų vadinti nepilnaverčiais baltymais. Vis daugiau tyrimų rodo, kad Vakarų šalių gyventojams, besimaitinantiems įvairiai, toks teiginys dažnai būna perdėtas. Esminė sąlyga – ne vienas „stebuklingas“ produktas, o subalansuotas racionas.

    Nepakeičiamosios amino rūgštys yra tos, kurių organizmas pats nepasigamina, todėl jas privalome gauti su maistu. Šiuo metu dažniausiai kalbama apie devynias: histidiną, izoleuciną, leuciną, liziną, metioniną, fenilalaniną, treoniną, triptofaną ir valiną. Būtent jų santykiai maiste ir tapo priežastimi, kodėl baltymai ilgai skirstyti į pilnaverčius ir nepilnaverčius.

    Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose suaugusiesiems dažnai minima orientacinė riba – apie 0,75 gramo baltymų kilogramui kūno masės per dieną. Praktikoje tai reiškia, kad daugeliui žmonių svarbiau ne etiketė „pilnavertis“, o tai, ar bendras dienos racionas turi pakankamai baltymų ir ar jis įvairus. Trūkumo rizika didėja, jei mityba labai vienoda, ypač esant padidėjusiam poreikiui.

    Kodėl atsirado „nepilnaverčių“ baltymų etiketė

    Istoriškai gyvūninės kilmės produktai dažnai laikyti patogiu pasirinkimu, nes juose paprastai būna visos nepakeičiamosios amino rūgštys palankiomis proporcijomis. Tuo metu kai kurie augaliniai šaltiniai turi mažiau tam tikrų amino rūgščių, pavyzdžiui, ankštiniuose dažniau santykinai mažiau metionino, o grūduose – lizino. Tačiau tai nereiškia, kad augalinė mityba automatiškai sukelia trūkumą.

    Šiuolaikinė mitybos mokslų praktika pabrėžia vadinamąjį amino rūgščių papildomumą per dieną, o ne būtinai per vieną valgį. Kitaip tariant, jei viename produkte kurios nors amino rūgšties mažiau, kitame jos gali būti daugiau, o bendra dienos suma išsilygina. Dėl to įvairi augalinė mityba daugeliu atvejų patenkina poreikius be sudėtingų skaičiavimų.

    Kur dažniausiai slypi baltymai kasdienėje lėkštėje

    Gyvūninės kilmės šaltiniai, tokie kaip mėsa, žuvis, kiaušiniai ir pieno produktai, dažnai įvardijami kaip pilnaverčiai baltymai. Vis dėlto sveikatos institucijos pabrėžia saiką, ypač renkantis riebesnę raudoną mėsą, o kasdienybėje dažniau siūloma teikti pirmenybę liesesniems pasirinkimams. Žuvis papildomai vertinama ir dėl omega-3 riebalų rūgščių.

    Augalinėje mityboje itin svarbūs sojų produktai, tokie kaip tofu ar tempeh, nes jų baltymų sudėtis laikoma viena palankiausių. Daug baltymų turi ir ankštiniai – lęšiai, avinžirniai, pupelės, taip pat įvairios kruopos bei pseudogrūdai, pavyzdžiui, bolivinė balanda ar grikiai. Riešutai ir sėklos, nors ir kaloringesni, gali patogiai papildyti baltymų kiekį, ypač derinant su kitais šaltiniais.

    Daržovėse baltymų paprastai mažiau, tačiau jos prisideda prie bendro raciono ir suteikia skaidulų, vitaminų bei mineralų. Svarbiausia žinutė išlieka ta pati: jei mityba sudaryta iš skirtingų produktų grupių, amino rūgščių „spragų“ tikimybė sumažėja. Didesnio dėmesio baltymams dažniau reikia vaikams, paaugliams, vyresnio amžiaus žmonėms ir intensyviai sportuojantiems.

    Kada verta pasitikrinti ir pasitarti

    Nors pats pilnaverčių ir nepilnaverčių baltymų skirstymas vis dar vartojamas, reali rizika dažniau siejama ne su baltymų „kokybe“, o su per mažu bendru jų kiekiu ir per mažu raciono įvairumu. Jei žmogus sąmoningai atsisako ištisų produktų grupių, reikėtų pagalvoti apie mitybos planavimą. Ypač tai aktualu, jei atsiranda nuovargis, krenta svoris ar keičiasi fizinis pajėgumas.

    Jei kyla abejonių, tikslinga pasitarti su gydytoju ar dietologu ir įvertinti ne tik baltymus, bet ir kitus jautrius mitybos komponentus. Subalansuota mityba nėra viena formulė visiems, tačiau mitas, kad augalinė mityba savaime negali suteikti visų reikalingų amino rūgščių, vis dažniau vertinamas kritiškai. Šiuolaikinis požiūris remiasi įvairove, pakankamu kiekiu ir individualiais poreikiais.

  • Pusė lėkštės turi būti spalvota: mitybos ekspertai paaiškina, ką rodo daržovių spalva

    Pusė lėkštės turi būti spalvota: mitybos ekspertai paaiškina, ką rodo daržovių spalva

    Šiuolaikinė mityba vis dažniau vertinama ne pagal vieną stebuklingą produktą, o pagal įvairovę. Vienas paprasčiausių būdų ją pasiekti – rinktis skirtingų spalvų daržoves ir vaisius, kad lėkštėje atsirastų vadinamoji vaivorykštė.

    Spalva dažniausiai signalizuoja apie augaluose esančius fitochemikalus – natūralius junginius, kurie padeda augalui apsisaugoti, o žmogui gali būti naudingi per antioksidacinį ir priešuždegiminį poveikį. Tai nereiškia, kad spalva „gydo“, tačiau ji padeda paprastai susiplanuoti įvairesnį racioną.

    Raudona ir oranžinė spalvos

    Raudoną atspalvį pomidorams, arbūzams ar rausviems greipfrutams dažnai suteikia likopenas, priskiriamas karotenoidams. Tyrimai sieja didesnį likopeno kiekį mityboje su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, nors poveikis priklauso nuo bendro gyvenimo būdo.

    Oranžinės ir geltonos daržovės, pavyzdžiui, morkos, moliūgai ar saldžiosios bulvės, yra svarbus beta karoteno ir kitų karotenoidų šaltinis. Beta karotenas organizme gali virsti vitaminu A, reikalingu regėjimui, odai ir imuninei sistemai.

    Žalia, mėlyna ir violetinė

    Žalios lapinės daržovės, tokios kaip špinatai ar lapinės salotos, išsiskiria dideliu maistinių medžiagų tankiu ir santykinai mažu kaloringumu. Jose aptinkami folatai, vitaminas K, vitaminas C, kalis, skaidulos, taip pat liuteinas ir zeaksantinas, siejami su akių sveikata.

    Mėlyną ar violetinę spalvą uogoms, raudoniesiems kopūstams ar burokėliams suteikia skirtingos augalinės kilmės medžiagos, tarp jų antocianinai. Jie veikia kaip antioksidantai, o didesnis uogų vartojimas epidemiologiniuose tyrimuose dažnai siejamas su geresniais kardiometabolinės sveikatos rodikliais.

    Kiek daržovių reikia per dieną?

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną suvalgyti bent 400 gramų vaisių ir daržovių. Praktikoje tai patogu pasiekti per kelis valgymus, dalį daržovių valgant žalias, o dalį lengvai termiškai apdorojant.

    Kasdienybėje praverčia sveikos lėkštės principas: maždaug pusę lėkštės turėtų sudaryti daržovės ir vaisiai, prioritetą teikiant daržovėms. Likusią dalį verta užpildyti pilno grūdo produktais ir baltymų šaltiniais, o gėrimams rinktis vandenį.

    Svarbiausia – ne „tobulas“ vienos dienos meniu, o nuoseklus įprotis per savaitę suvalgyti kuo įvairesnių spalvų daržovių ir vaisių. Toks paprastas principas padeda didinti skaidulų, vitaminų ir mineralų kiekį racione net ir nekeičiant visos mitybos iš pagrindų.

  • Perki czubrycą kaip žolele? Šios „prieskonio“ sudėties detalės gali nemaloniai nustebinti

    Czubryca daugeliui asocijuojasi su žolelių prieskoniu, kuris akimirksniu suteikia patiekalams Balkanų virtuvei būdingą aromatą. Tačiau pirkėjai dažnai nustemba sužinoję, kad skirtingose šalyse šis pavadinimas reiškia ne tą patį.

    Bulgarijoje „čubrica“ paprastai yra tiesiog kalninis čiobrelis giminaitis – kalninis dašis, dažniausiai parduodamas kaip viena žolelė. Tuo metu Lietuvoje ir kitose regiono rinkose po tuo pačiu pavadinimu dažnai slepiasi jau paruoštas mišinys, kuriame žolelės sudaro tik dalį, o skonis ir paskirtis gali smarkiai skirtis.

    Kodėl skonis toks intensyvus?

    Pagrindinį aromatą mišiniui suteikia dašis: jo eteriniuose aliejuose dažniausiai minimi karvakrolis ir timolis, randami ir raudonėlyje bei čiobrelyje. Šie junginiai siejami su ryškiu, šiek tiek aštriu ir šildančiu prieskonių profiliu, todėl net maža žiupsnelis gali pakeisti visą patiekalą.

    Laboratoriniai tyrimai rodo, kad tokie junginiai gali slopinti kai kurių mikroorganizmų augimą, todėl istoriškai panašūs prieskoniai buvo vertinami ir dėl praktinių savybių virtuvėje. Vis dėlto kasdienėje mityboje didžiausią reikšmę turi ne pažadai, o reali sudėtis ir kiekiai.

    Žalia ar raudona: kur skirtumas?

    Dažniausiai prekyboje pasitaiko dvi mišinio kryptys. Žalioji versija paprastai būna švelnesnė: be žolelių joje dažnai yra česnako, svogūno, džiovintų žalumynų, todėl ji labiau tinka kiaušiniams, varškei, salotoms ar sumuštiniams.

    Raudonoji versija dažniausiai turi saldžiosios ar aštriosios paprikos, kartais ir aitriosios paprikos, todėl skonis tampa intensyvesnis, aštresnis. Tokia čubryca dažniau derinama prie mėsos, troškinių, pomidorinių patiekalų, o kai kurie gamintojai sudėtyje naudoja ir šiek tiek kukurūzų miltų, kad mišinys mažiau sukibtų.

    Didžiausia rizika slypi ne žolelėse

    Didžiausias skirtumas, kuris lemia ir sveikatos aspektus, dažnai yra druska. Jei etiketėje druska nurodyta pirmuoju numeriu, tai reiškia, kad jos mišinyje yra daugiausia pagal svorį, o žolelės ir kiti priedai sudaro mažesnę dalį.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną neviršyti 5 gramų druskos, tai yra maždaug lygus arbatinis šaukštelis. Prieskonių mišinį, kuriame druskos daug, lengva perdozuoti net nepastebint, ypač jei patiekalas dar papildomai pasūdomas.

    Kita dažna mišinio sudedamoji dalis yra ožragė, suteikianti atpažįstamą, šiek tiek riešutinį ir kartoką poskonį. Tyrimuose ožragė siejama su tam tikrais poveikiais cholesterolio ir trigliceridų rodikliams, bet prieskonių mišinyje jos kiekiai paprastai yra per maži, kad būtų galima tikėtis analogiško efekto.

    Kaip vartoti, kad nenusiviltumėte?

    Praktinė taisyklė paprasta: čubrycą verta vertinti kaip prieskonių mišinį su druska, o ne kaip gryną žolelę. Jei ją naudojate, patiekalo atskirai dažnai nebereikia sūdyti, o vienai porcijai paprastai pakanka nedidelio kiekio.

    Norint tikslesnio skonio ir mažiau druskos, verta rinktis gryną, maltą dašį ar kitą pagrindinę žolelę be priedų ir mišinį susikurti namuose. Aromatą taip pat lemia laikymas: sandarus indas, tamsa ir sausuma padeda ilgiau išsaugoti eterinius aliejus, o atidarytą pakuotę geriausia sunaudoti per kelis mėnesius.

    Czubryca gali tapti puikiu būdu paįvairinti kasdienius patiekalus, ypač ankštinius ar troškinius. Tačiau prieš perkant verta perskaityti etiketę ir įsitikinti, ar tai žolelė, ar druskingas mišinys, kurio sudėtis skirtingų gamintojų gali gerokai skirtis.

  • Dietologė paaiškino, kuri druska išties naudingesnė: svarbu ne tik rūšis, bet ir kada berti

    Ne visa druska yra vienoda, o pasirinkimas gali turėti įtakos jodo kiekiui racione ir bendram suvartojamam natrio kiekiui. Specialistai primena, kad dauguma žmonių druskos suvalgo per daug, todėl verta atkreipti dėmesį ne tik į skonį, bet ir į sudėtį bei vartojimo įpročius.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną neviršyti 5 gramų druskos, tai yra maždaug arbatinis šaukštelis. Praktikoje nemaža dalis druskos gaunama ne iš sūdymo namuose, o iš perdirbtų produktų, duonos, sūrių, mėsos gaminių ir užkandžių.

    Kodėl verta rinktis joduotą druską

    Dietologai dažnai pataria kasdieniam naudojimui rinktis joduotą druską, nes jodas yra būtinas skydliaukės hormonų gamybai. Dėl nepakankamo jodo kiekio mityboje gali didėti skydliaukės sutrikimų rizika, o tam tikrose teritorijose jodo trūkumas istoriškai buvo dažnesnis.

    „Jei renkatės druską kasdieniam maistui, dažniausiai geriausias pasirinkimas yra joduota druska“, – sakė dietologė.

    Joduota druska laikoma paprastu būdu papildyti mitybą jodu, ypač jei žmogus retai valgo jūrų žuvį ar kitus jodo šaltinius. Vis dėlto ji nėra priežastis vartoti daugiau druskos, prioritetas išlieka mažesnis bendras jos kiekis.

    Kada berti, kad jodas nedingtų

    Ruošiant maistą svarbus ne tik druskos tipas, bet ir kada ji naudojama. Jodas jautrus karščiui, todėl dalis jo gali sumažėti ilgai kaitinant, ypač verdant ar kepant aukštoje temperatūroje.

    Praktinis patarimas paprastas: joduotą druską geriausia berti gaminimo pabaigoje arba jau į paruoštą patiekalą. Taip didesnė dalis jodo išlieka, o skonis nesikeičia.

    Kaip atpažinti kokybišką joduotą druską

    Renkantis verta skaityti etiketę ir pasižiūrėti, kokiu junginiu druska joduota. Patikimesniu pasirinkimu dažnai laikoma druska, joduota kalio jodatu, nes šis junginys paprastai būna stabilesnis laikymo ir transportavimo metu.

    Ne mažiau svarbi pakuotė ir laikymo sąlygos: druską verta laikyti sandariai uždarytame inde, sausoje vietoje ir atokiau nuo garų bei kaitros. Jei druska laikoma drėgnoje aplinkoje arba atviroje taroje, jodo kiekis gali mažėti greičiau.

    Ekspertai taip pat primena, kad sveikatai palankesni pokyčiai dažniausiai prasideda ne nuo druskos rūšies, o nuo jos kiekio mažinimo. Skoniui sustiprinti galima dažniau rinktis žoleles, prieskonius, citrinos sultis ar česnaką, taip palaipsniui priprantant prie mažiau sūraus maisto.

  • PSO perspėja dėl nesaugaus maisto: kasmet suserga 860 mln., miršta per 1,5 mln. žmonių

    PSO perspėja dėl nesaugaus maisto: kasmet suserga 860 mln., miršta per 1,5 mln. žmonių

    PSO skaičiai apie nesaugų maistą

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) naujoje apžvalgoje įspėja, kad nesaugus maistas kasmet sukelia didžiulę ligų naštą: apie 860 mln. žmonių suserga, o daugiau nei 1,5 mln. miršta. Organizacija pabrėžia, kad rizika kyla tiek dėl mikroorganizmų, tiek dėl cheminių teršalų.

    Ataskaita paskelbta Pasaulinės maisto saugos dienos išvakarėse ir skirta šalims tiksliau įvertinti, kur problemos mastas didžiausias. PSO akcentuoja, kad dalies susirgimų ir mirčių būtų galima išvengti gerinant higieną, vandens kokybę, maisto tvarkymo praktiką ir sveikatos priežiūros prieinamumą pažeidžiamiausioms grupėms.

    „Maisto sauga nėra abstrakti tema – ji paliečia kiekvieną valgį, kiekvieną šeimą, kiekvieną dieną“, – sakė PSO generalinis direktorius Tedros Adhanom Ghebreyesus.

    PSO vertinimu, vien 2021 metais su maistu plintančios ligos lėmė apie 267 mlrd. eurų prarasto produktyvumo dėl susirgimų. Tai apima prarastas darbo dienas, sumažėjusį darbingumą ir platesnes ekonomines pasekmes sveikatos sistemoms.

    Vaikai – didžiausios rizikos grupė

    PSO išskiria vaikus iki penkerių metų kaip ypač pažeidžiamą grupę: jų rizika susidurti su sunkiomis pasekmėmis yra maždaug tris kartus didesnė nei vyresnių vaikų ar suaugusiųjų. Šiai amžiaus grupei priskiriama 29 proc. bendros su nesaugiu maistu siejamos sveikatos naštos.

    Organizacijos duomenimis, 2021 metais su nesaugiu maistu siejama apie 143 000 vaikų iki penkerių metų mirčių. Dažna priežastis – viduriavimą sukeliančios infekcijos, kurios mažiems vaikams gali greitai komplikuotis dėl skysčių netekimo.

    „Nors maži vaikai sudaro tik apie 9 proc. pasaulio gyventojų, jie patiria beveik trečdalį visų su maistu plintančių ligų atvejų“, – teigiama PSO pranešime.

    Be infekcijų, vaikai jautresni ir cheminėms medžiagoms maiste: tam tikros medžiagos gali neigiamai veikti smegenų vystymąsi ir lemti ilgalaikes neurologines bei raidos problemas. PSO pažymi, kad socialinė nelygybė dar labiau didina riziką, nes mažesnių išteklių bendruomenės dažniau susiduria su nesaugiu vandeniu ir ribotomis galimybėmis laikytis saugaus maisto tvarkymo.

    Kodėl rizika didėja ir kas dažniausiai sukelia ligas?

    PSO taip pat įspėja, kad klimato kaita gali didinti maisto saugos rizikas. Ekstremalūs orų reiškiniai, kylanti oro ir vandens temperatūra bei besikeičiantys kritulių režimai gali palengvinti bakterijų dauginimąsi, keisti patogenų paplitimą ir didinti užterštumo tikimybę tiek ūkiuose, tiek tiekimo grandinėse.

    Su maistu plintančios ligos gali būti infekcinės arba toksinės – jas sukelia bakterijos, virusai, parazitai ar cheminės medžiagos, patekusios į organizmą su užterštu maistu. Europoje vienos dažniausių bakterinių priežasčių siejamos su nepakankamai termiškai apdorota paukštiena, žalia mėsa, nepasterizuotu pienu, kiaušiniais ar užterštu vandeniu.

    PSO pabrėžia, kad prevencija prasideda nuo paprastų, bet nuoseklių veiksmų: saugaus geriamojo vandens, rankų higienos, tinkamo maisto laikymo temperatūros, pakankamo terminio apdorojimo ir kryžminės taršos virtuvėje mažinimo. Sistemiškai svarbu ir tai, kad valstybės stiprintų maisto kontrolės pajėgumus bei greito reagavimo mechanizmus protrūkių atvejais.

  • PSO peržiūrėjo Ebolos protrūkio DR Konge skaičius: įtariamų atvejų liko 116, ne per 1 000

    PSO peržiūrėjo Ebolos protrūkio DR Konge skaičius: įtariamų atvejų liko 116, ne per 1 000

    Kas pasikeitė skaičiuose

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pranešė, kad Ebolos protrūkio Demokratinėje Kongo Respublikoje mastas, remiantis atnaujintais duomenimis, yra mažesnis nei manyta anksčiau. PSO nurodė patvirtinusi 116 įtariamų atvejų, nors ankstesniuose vertinimuose buvo kalbama apie daugiau nei 1 000.

    Kartu pateikiami ir kiti rodikliai: sveikatos institucijų duomenimis, registruoti 321 patvirtintas atvejis, 48 mirtys ir keli pasveikimo atvejai. PSO atstovas spaudos konferencijoje Ženevoje aiškino, kad didžiausias pokytis susijęs su įtariamų atvejų perskaičiavimu po laboratorinių tyrimų.

    „Dauguma pacientų buvo ištirti ir nebeatitinka Ebolos atvejo apibrėžimo: daliai nustatytos kitos ligos, daliai buvo tik karščiavimas be kitų požymių“, – sakė PSO atstovas Christianas Lindmeieris.

    Kodėl įtariamų atvejų mažiau

    PSO aiškinimu, pradiniuose protrūkio etapuose įtariamų atvejų skaičius dažnai būna didelis, nes į jį patenka žmonės, turintys panašius simptomus kaip Ebola. Demokratinėje Kongo Respublikoje tai ypač aktualu, nes karščiavimą ir bendrą silpnumą gali sukelti maliarija, vidurių šiltinė, kitos infekcijos ar net sezoniniai virusai.

    Tokiose situacijose, plečiant testavimą ir tikslinant epidemiologinius ryšius, įtariamų atvejų sąrašas „išsivalo“: dalis jų atmetami, kai gaunami neigiami laboratoriniai rezultatai arba paaiškėja kita diagnozė. Vis dėlto PSO pabrėžia, kad patvirtintų atvejų buvimas reiškia, jog griežtos kontrolės priemonės išlieka būtinos.

    Sudėtingas viruso tipas ir atsakas

    PSO nurodo, kad dabartinį protrūkį sieja retesnė Ebolos viruso atmaina, o tai apsunkina atsaką, nes nėra plačiai prieinamų, būtent šiai atmainai skirtų vakcinų ar gydymo schemų. Tai nereiškia, kad pagalbos priemonės neveikia, tačiau gali riboti greitą vakcinacijos strategijų pritaikymą, kurios buvo taikomos ankstesnių protrūkių metu.

    Demokratinės Kongo Respublikos sveikatos apsaugos institucijos kaip pagrindinius iššūkius įvardija ankstyvą nustatymą, greitą pacientų izoliavimą, kontaktų atsekimą, saugias ir orias laidojimo procedūras bei infekcijų prevencijos stiprinimą gydymo įstaigose. Šie veiksmai laikomi kertiniais siekiant sustabdyti plitimą atokiuose regionuose, kur infrastruktūra ir logistika dažnai ribotos.

    „Mes vis dar dirbame su vakcinomis ir gydymo priemonėmis, tačiau tai nereiškia, kad žmonės negali pasveikti nuo Ebolos“, – sakė PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas.

    PSO taip pat pranešė, kad kaimyninėje Ugandoje registruoti 9 atvejai ir 1 mirtis, o tai rodo tarpvalstybinės stebėsenos svarbą. Tuo metu Koalicija pasirengimui epidemijoms stiprinti (CEPI) paskelbė skubinsianti kelių tiriamųjų vakcinų, nukreiptų prieš Bundibugyo virusą, kūrimą ir planuoja investicijas iki 53 000 000 eurų.

    Pasak CEPI, vakcinų kandidatų portfelyje yra projektai, kuriuos plėtoja The International AIDS Vaccine Initiative, „Moderna“ ir Oksfordo universitetas, o gamyba numatoma Indijos Serum Institute of India pajėgumais. PSO šiuos kandidatus įvardijo kaip šiuo metu perspektyviausius, tačiau pabrėžiama, kad iki praktinio panaudojimo dar reikalingi tyrimų etapai ir reguliaciniai sprendimai.