CP v2

Tag: Prancūzija

  • Europos Komisija įsiutino Prancūziją: prekybos sutartį su Indija pateikė tik anglų kalba

    Europos Komisija įsiutino Prancūziją: prekybos sutartį su Indija pateikė tik anglų kalba

    Europos Komisija perdavė Europos Sąjungos ir Indijos prekybos susitarimą valstybėms narėms ratifikuoti, tačiau dokumentas pateiktas tik anglų kalba. Toks žingsnis sukėlė Prancūzijos nepritarimą, nes Paryžius ragina laikytis pareigos sutartis pateikti visomis 24 oficialiosiomis ES kalbomis.

    Komisija argumentuoja, kad vienos kalbos pasirinkimas šiuo etapu padėtų paspartinti ratifikavimo procesą ir sutaupyti laiko. Briuselis siekia, kad susitarimas būtų užbaigtas per šiuos kalendorinius metus, todėl bando sumažinti administracinius vėlavimus, kurie dažnai kyla dėl vertimų derinimo.

    „Siūlome susitarimą pasirašyti derybų kalba, tai yra anglų, o visos kalbinės versijos bus parengtos kuo greičiau ir tikrai dar iki balsavimo Europos Parlamente“, – sakė Europos Komisijos atstovas Olofas Gillis.

    Prancūzijos pozicija remiasi ne vien simboline kalbos politika. Paryžius pabrėžia, kad prekybos susitarimai yra techniškai sudėtingi, o jų nuostatos gali turėti reikšmingų teisinių ir ekonominių pasekmių, todėl niuansai esą turi būti vertinami tik gavus patikimus vertimus nacionalinėmis kalbomis.

    Praktikoje ES prekybos susitarimų ratifikavimui dažniausiai reikia Europos Parlamento pritarimo, o kai kuriais atvejais ir nacionalinių parlamentų sprendimų. Komisija teigia, kad po pasirašymo susitarimas bus išverstas, o galutinės kalbinės redakcijos, kaip įprasta, bus paskelbtos ES oficialiajame leidinyje.

    Vis dėlto kol kas neaišku, ar pažadas pateikti vertimus iki Europos Parlamento balsavimo bus pakankamas, kad Prancūzija atsitrauktų. Pastaraisiais metais Paryžius ne kartą blokavo ar lėtino ES prekybos iniciatyvas, o įtampa dėl procedūrų gali tapti papildomu politiniu barjeru net tuomet, kai pati sutarties kryptis Prancūzijai yra priimtina.

    Komisija šį procesą sieja su platesne ES prekybos strategija, kuria stengiamasi greičiau sudaryti ir įgyvendinti susitarimus su strateginiais partneriais, diversifikuojant tiekimą ir mažinant priklausomybę nuo geopolitinių rizikų. Indija ES kontekste laikoma svarbia ekonomine ir politine partnere, todėl ratifikavimo tempas Briuseliui tampa principiniu klausimu.

  • Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Prancūzijoje, ant Montbellant kalvos netoli Tonnerre, archeologai aptiko tankiai užstatytos senovinės gyvenvietės pėdsakų, atskleidžiančių apie 1 500 metų trunkantį apgyvendinimo laikotarpį. Tyrimus vykdantys specialistai fiksuoja radinius nuo vėlyvojo geležies amžiaus iki viduramžių, o tai leidžia atkurti, kaip keitėsi vietovės funkcijos ir gyventojų kasdienybė.

    Naujausi kasinėjimai apėmė maždaug 740 kvadratinių metrų plotą, tačiau net ir tokioje ribotoje teritorijoje rasta pastatų pamatų, rūsių ir dirbtuvių. Pasak tyrėjų, statiniai buvo išdėstyti taip, kad maksimaliai išnaudotų statų šlaitą, todėl kalva, panašu, buvo sąmoningai pasirinkta gynybai ir gyvenimui pritaikyta vieta.

    Galių oppidum ir romėnų pėdsakai

    Seniausi radiniai siejami su galais: maždaug I amžiuje prieš mūsų erą čia veikė oppidum, tai yra įtvirtintas vėlyvojo geležies amžiaus centras. Keramikos šukės ir monetos rodo, kad bendruomenė buvo organizuota ir vykdė mainus dar prieš Romos įtakos įsitvirtinimą regione.

    Po Galijos užkariavimo vieta, sprendžiant iš aptiktų konstrukcijų, nebuvo apleista. Romėnų laikotarpiu užstatymas tankėjo, o senesni statiniai buvo perplanuojami, pritaikomi naujoms reikmėms ir papildomi naujais pastatais.

    Kasinėjimuose identifikuotas romėniškas rūsys, kiemo struktūros ir amatininkų veiklos pėdsakai. Aptiktas metalurginis šlakas leidžia manyti, kad kalvoje veikė metalo apdirbimo dirbtuvės, o kai kurių mūrų fragmentai išliko taip gerai, kad sienos vietomis tebestovi.

    Viduramžių miestas ir jo žlugimas

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalvos istorija tęsėsi ir po Romos laikų. Ankstesni darbai atskleidė XI–XII amžiais statytus mūrinius pastatus, rūsius ir sanitarines struktūras, o vėlesniais amžiais teritorija buvo perplanuojama, papildoma šuliniais ir įrenginiais, siejamais su maisto laikymu.

    Viršutinės miesto dalies lūžis siejamas su XV amžiumi. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad 1414 metais Tonnerre buvo užpultas Burgundijos pajėgų, o Montbellant kalvoje buvusi užstatyta zona kartu su įtvirtinimais patyrė didelę žalą, po kurios gyvenimas palaipsniui persikėlė į žemiau esančią slėnio dalį.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Tokios daugiasluoksnės vietovės archeologams ypač vertingos, nes vienoje erdvėje leidžia palyginti skirtingų laikotarpių urbanistiką, amatų raidą ir gynybos sprendimus. Kalvų gyvenvietės Europoje neretai būdavo pasirenkamos dėl strateginės padėties, o vėliau, keičiantis ekonomikai ir saugumo situacijai, centrai persikeldavo arčiau vandens kelių ir patogesnių prekybos maršrutų.

    Tyrėjai planuoja tęsti kasinėjimus ir patikslinti, kokias funkcijas turėjo atskiros aptiktos konstrukcijos. Tikimasi, kad tolimesni darbai suteiks daugiau duomenų apie Tonnerre viršutinės dalies raidą ir priežastis, dėl kurių istorinė miesto šerdis galiausiai persitvarkė į šiandien žinomą vietą.

  • Macronas meta naują iššūkį Kanams: Prancūzija skelbia tarptautinį vaizdo žaidimų festivalį

    Macronas meta naują iššūkį Kanams: Prancūzija skelbia tarptautinį vaizdo žaidimų festivalį

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pristatė planus rengti Tarptautinį vaizdo žaidimų festivalį, kuris, jo teigimu, turėtų tapti aukšto prestižo pasauliniu kultūros ir kūrybinių industrijų įvykiu. Apie iniciatyvą jis kalbėjo kultūros sektorių vienijančiame susitikime, pabrėždamas, kad žaidimai seniai peržengė pramogos ribas.

    „Esu tvirtai įsitikinęs, kad vaizdo žaidimai yra mūsų kultūros dalis, todėl festivalis nuo pat pradžių turi būti matomas kaip globalus įvykis kūrybai, inovacijoms, žaidėjams ir industrijai“, – sakė Emmanuelis Macronas.

    Prezidentas savo argumentus grindė ir šalies žaidimų kūrimo ekosistema. Pasak jo, Prancūzijoje veikia 575 studijos, kuriose dirba apie 10 000 žmonių, o sektoriaus apyvarta siekia apie 4 mlrd. eurų.

    Macronas taip pat priminė pastarųjų metų ryškius prancūzų kūrėjų laimėjimus, kurie sustiprino šalies ambicijas tapti vienu Europos žaidimų centrų. Viešosios politikos požiūriu tai dera su platesne tendencija, kai valstybės vis dažniau remia kūrybines industrijas kaip aukštos pridėtinės vertės ekonomiką.

    Kol kas neatskleidžiama nei tiksli festivalio data, nei finansavimo modelis, tačiau iš prezidento pasisakymų matyti tikslas sukurti mastu prilygstantį renginį, kuris galėtų konkuruoti su didžiausiais Europos industrijos susibūrimais. Prancūzijos žiniasklaidoje ir industrijos bendruomenėje aptariama, kad pirmasis renginys teoriškai galėtų įvykti 2027 metų vasarą Monpeljė.

    Monpeljė minimas kaip vienas favoritų dėl jau susiformavusio kūrybinio klasterio ir to, kad mieste bei regione veikia tarptautiniu mastu žinomos studijos. Vis dėlto galutinis sprendimas priklausys nuo organizacinės struktūros, partnerių ir to, ar festivalis bus orientuotas labiau į profesionalų rinką, ar į plačiąją auditoriją.

    Jei projektas bus įgyvendintas, Prancūzija sieks festivalį pozicionuoti ne tik kaip žaidimų pristatymų vitriną, bet ir kaip kultūros renginį, kuriame svarbus dėmesys būtų skiriamas meninei vertei, technologinėms inovacijoms, talentų ugdymui ir tarptautinėms koprodukcijoms. Industrijai tai galėtų reikšti naują platformą Europoje, kur susitinka kūrėjai, leidėjai, investuotojai ir žaidėjų bendruomenės.

  • Vokietija atsargiai vertina Prancūzijos „Arcadia“: baiminasi naujos priklausomybės gynybos DI

    Vokietija atsargiai vertina Prancūzijos „Arcadia“: baiminasi naujos priklausomybės gynybos DI

    Europa ieško alternatyvos JAV sprendimams

    Vokietija ir Prancūzija sutaria, kad Europai reikia savos karinės duomenų ir sprendimų paramos infrastruktūros, paremtos dirbtiniu intelektu. Tačiau Berlynas atsargiai vertina Paryžiaus siūlomą kryptį ir nuogąstauja, jog vietoje vienos priklausomybės nuo JAV gali atsirasti kita, tik jau nuo Prancūzijos technologijų.

    Kariuomenėms vis labiau reikalingi DI įrankiai, galintys viename vaizde sujungti palydovų, radarų, jutiklių, dronų ir kitų šaltinių informaciją. Tokie sprendimai padeda greičiau suprasti situaciją, planuoti operacijas ir priimti sprendimus, kai informacijos srautai mūšio lauke auga eksponentiškai.

    Kas yra „Arcadia“ ir kodėl ji kelia klausimų

    Prancūzija aktyviai stumia „Arcadia“ kaip europinę alternatyvą JAV bendrovės „Palantir“ kuriamoms sistemoms, įskaitant „Maven“ ekosistemą. „Arcadia“ jau bandoma Prancūzijos kariuomenėje, o Paryžius ją pristato sąjungininkams kaip sprendimą, suderinamą su NATO standartais.

    Tačiau Vokietijos vidiniuose vertinimuose pabrėžiama, kad įsitraukimas į „Arcadia“ neturi silpninti nacionalinių pastangų kurti savą suverenią duomenų integracijos platformą. Berlynas pripažįsta, kad bendradarbiavimas ir sąveikumas yra būtini, bet nori išvengti scenarijaus, kai kritinė valdymo ir duomenų sujungimo grandis atsiduria kitos valstybės pramonės rankose.

    Vokietijos argumentas paprastas: jei technologiniai branduoliai, priežiūra, atnaujinimai ir tiekimo grandinės koncentruojasi vienoje šalyje, ilgainiui tai gali riboti strateginę laisvę. Tokia rizika ypač jautri gynyboje, kur programinė įranga ir duomenų architektūra tiesiogiai susijusios su operaciniu planavimu ir saugumu.

    ES finansavimas neįvyko, bet diskusija tęsiasi

    „Arcadia“ ambicijos susidūrė ir su europiniu barjeru: projektui nepavyko gauti Europos Komisijos paramos kaip bendro europinio gynybos projekto. Nors iš pradžių buvo numatytas apie 3 300 000 eurų ES grantas, vėliau Komisija nurodė, kad projektas neatitiko kriterijų, taikomų europiniams bendro intereso gynybos projektams.

    Toks sprendimas formaliai neužkerta kelio Prancūzijai ir Vokietijai toliau derinti skaitmeninio karinio pagrindo idėją, tačiau parodo, kad „Arcadia“ vieta bendroje Europos architektūroje dar nėra aiški. Ji gali tapti vienu iš komponentų platesnėje sistemoje, prancūziška dalimi greta vokiškų sprendimų arba iš esmės nacionaliniu produktu, kurį tektų pritaikyti bendram sąveikumui.

    Kontekstą stiprina ir geopolitika: augant neapibrėžtumui dėl JAV ilgalaikių prioritetų Europoje, didėja spaudimas turėti daugiau savarankiškų pajėgumų. Tačiau Berlyno atsargumas atspindi seną Europos gynybos dilemą, kai strateginės autonomijos idėja susiduria su nacionalinių pramonės interesų konkurencija.

    „Bendradarbiavimas su „Arcadia“ neturi pakirsti nacionalinių pastangų kurti suverenią duomenų integracijos platformą“, – teigiama Vokietijos vertinime.

    Galutinis sprendimas, ar Europa kurs vieną bendrą skaitmeninę karo valdymo stuburo sistemą, ar kelis tarpusavyje suderinamus nacionalinius sprendimus, priklausys nuo politinės lyderystės ir pramoninių kompromisų. Kol kas aišku viena: siekdama atsitraukti nuo JAV technologijų, Europa dar turi susitarti, kiek yra pasirengusi pasikliauti pati savimi ir savo kaimynais.

  • Prancūzijos literatūrinis sezonas: šimtai naujų romanų rudenį ir kodėl tai svarbu Europai

    Prancūzijos literatūrinis sezonas: šimtai naujų romanų rudenį ir kodėl tai svarbu Europai

    Prancūzijoje vasaros pabaiga ir rudens pradžia kasmet reiškia literatūrinį sezoną, kai knygynus užplūsta nauji romanai, o leidėjai ir kritikai pradeda svarbiausių metų leidinių lenktynes. 2026 metais iki spalio į prekybą planuota išleisti apie 461 romaną, iš jų 344 prancūzų autorių, kiek mažiau nei metais anksčiau.

    Šis laikotarpis leidybos rinkai ypač svarbus, nes sutampa su aktyviu kultūriniu sezonu, literatūros premijų kalendoriumi ir pirkėjų sugrįžimu po atostogų. Kartu tai tampa ir atsaku į mažėjančio skaitymo tendencijas, kurias fiksuoja Prancūzijos skaitymo tyrimai: dalis žmonių, kurie save laiko skaitančiais, pastaraisiais metais traukiasi, ypač tarp nuolatinių skaitytojų.

    Mažiau skaitymo, daugiau ekranų

    Prancūzijos Nacionalinio knygos centro apklausos rodo, kad skaitymas praranda vietą kasdienybėje, o ypač ryškiai tai matyti jaunimo įpročiuose. Vidutinis laikas prie ekranų jaunų žmonių dienotvarkėje yra daug kartų didesnis nei laikas, skiriamas knygoms, o skaitymas neretai vyksta „paraleliai“ su kitomis veiklomis.

    Šiame kontekste literatūrinis sezonas tampa ne vien leidėjų marketingo piku, bet ir viešos diskusijos apie skaitymą katalizatoriumi. Kultūros institucijos bei leidėjai akcentuoja, kad skaitymas konkuruoja su trumpais formatais, socialiniais tinklais ir vaizdo turiniu, todėl dėmesio knygai išlaikymas tampa strateginiu uždaviniu.

    Šveicarija ir Belgija seka Prancūziją

    Nors literatūrinio sezono mastas Prancūzijoje išskirtinis, panašus rudeninis „leidybos suaktyvėjimas“ egzistuoja ir kitose Europos šalyse. Šveicarijoje šis reiškinys paprastai būna tylesnis: mažiau žiniasklaidos šurmulio, mažiau premijų ir mažesnė vienu metu pasirodančių knygų koncentracija.

    Vis dėlto prancūziškai leidžianti Šveicarijos rinka vis labiau derina leidybos kalendorių prie Prancūzijos, nes tai padeda išryškėti didesnėje rinkoje. Leidėjams toks sinchronizavimas didina tikimybę patekti į platesnį knygų aptarimų lauką, o kai kurie leidiniai taip pat pasiekia ir premijų atrankas.

    Belgijoje prancūziškos leidybos laukas literatūrinį sezoną vertina dviprasmiškai: viena vertus, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys literatūrai rudenį išauga, kita vertus, erdvę užpildo Prancūzijoje leidžiami pavadinimai. Dėl to vietos leidėjams ir autoriams sunkiau konkuruoti, o dalis svarbiausių belgų literatūros akcentų persikelia į kitus metų mėnesius, pavyzdžiui, pavasarį, kai vyksta Briuselio knygų mugė.

    Kaip atrodo rudeninis knygų „pikas“ kitur?

    Ispanijoje rudens leidybos sezonas taip pat laikomas reikšmingu: leidėjai rugsėjo pradžiai ruošia ryškiausius metų titulus, o renginių kalendorius sparčiai pildosi. Vokietijoje vasaros pabaigoje prasideda vadinamasis knygų ruduo, kai spauda išskiria svarbiausias naujienas, o knygynai ruošiasi intensyvesniam pardavimų laikotarpiui.

    Vokietijos leidybos ritmą sustiprina ir Frankfurto knygų mugė spalį, kurioje tradiciškai skiriamas svarbus literatūros apdovanojimas, padedantis formuoti metų knygų darbotvarkę. Italijoje leidėjai istoriškai taip pat koncentruodavo dalį svarbiausių naujienų rudenį, tačiau pastaraisiais metais dažniau kalbama apie bandymą leidinius paskirstyti tolygiau, kad vienu metu neatsirastų „perpildyta“ rinka.

    Jungtinėje Karalystėje išskirtinis reiškinys yra vienos dienos naujų leidinių banga, vadinama „Super Thursday“, dažniausiai vykstanti spalio pradžioje. Pastaraisiais metais leidėjai vis dažniau renkasi mažesnį leidinių kiekį ir didesnį dėmesį kokybei, nes per didelė pasiūla gali sumažinti kiekvienos knygos matomumą.

    Europos pavyzdžiai rodo, kad Prancūzijos modelis nėra visiškai unikalus, tačiau išsiskiria mastu ir simboline reikšme. Kai skaitymo įpročiai keičiasi, literatūrinis sezonas vis labiau tampa testu: ar knyga dar gali susigrąžinti dėmesį kultūros konkurencijoje su ekranais.

  • Prancūzija atsisako Mercatoriaus projekcijos: diplomatai pereina prie tikslesnio pasaulio žemėlapio

    Prancūzija atsisako Mercatoriaus projekcijos: diplomatai pereina prie tikslesnio pasaulio žemėlapio

    Prancūzijos užsienio reikalų ministerija keičia iki šiol plačiai naudotą pasaulio žemėlapio vaizdavimo būdą ir atsisako Mercatoriaus projekcijos. Ji laikoma klaidinančia, nes išpučia poliarines teritorijas ir vizualiai sumažina arčiau pusiaujo esančius regionus, ypač Afriką.

    Apie pokytį viešai pranešė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean-Noël Barrot, pabrėžęs, kad žemėlapiai formuoja politinį ir kultūrinį pasaulio suvokimą. Nuo šiol diplomatiniuose kontekstuose bus naudojama Eckert IV projekcija, geriau išlaikanti žemynų plotų proporcijas.

    Kodėl Mercatorius kritikuojamas?

    Mercatoriaus projekcija sukurta taip, kad būtų patogi navigacijai: joje kryptys išlaikomos, todėl jūrininkams lengviau braižyti kursą. Tačiau toks privalumas turi kainą, nes kuo arčiau ašigalių, tuo labiau iškraipomi plotai.

    Dėl šios priežasties Grenlandija Mercatoriaus žemėlapyje atrodo beveik panašaus dydžio kaip Afrika, nors realybėje Afrikos plotas yra daug kartų didesnis. Tokie vaizdiniai, anot kritikų, ilgainiui įtvirtino iškreiptą supratimą apie regionų „svorį“ ir reikšmę.

    „Žemėlapis niekada nėra visiškai neutralus. Mercatoriaus projekcijoje matomi plotai neatitinka tikrųjų plotų, o kai kurios valstybės įgauna neproporcingą vizualinę svarbą“, – sakė Jean-Noël Barrot.

    Kaip keisis Prancūzijos „dydis“ žemėlapyje?

    Pereinus prie lygaus ploto projekcijos, Europos valstybės, taip pat ir Prancūzija, žemėlapyje atrodys mažesnės, palyginti su pusiaujo regionais. Tai nėra realaus teritorijų dydžio pokytis, tačiau vizualinis efektas gali būti ryškus, ypač auditorijoms, pripratusioms prie tradicinio „mokyklinio“ pasaulio žemėlapio.

    Prancūzija pabrėžia, kad sprendimas susijęs su tikslesniu pasaulio vaizdavimu, o ne simboliniu gestu prieš konkrečias šalis. Vis dėlto diskusija neišvengiamai paliečia ir geopolitikos, istorinės atminties bei švietimo temas.

    Pokyčiai ir Jungtinėse Tautose

    Prancūzijos sprendimas sutapo su Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos žingsniu atsisakyti Mercatoriaus projekcijos savo rekomendacijose ir pereiti prie lygaus ploto sprendinių. Tarp jų minimas ir Equal Earth modelis, sukurtas 2018 metais kaip kompromisas tarp tikslių plotų ir vizualiai atpažįstamų žemynų formų.

    Jungtinės Tautos pabrėžė, kad tai nėra Mercatoriaus projekcijos draudimas ir ne vieno „teisingo“ žemėlapio įvedimas. Rezoliucijos logika yra skatinti institucijas, švietimo įstaigas, tarptautines organizacijas ir technologijų bendroves dažniau naudoti lygaus ploto projekcijas, kai svarbiausia yra palyginamas žemynų ir regionų dydis.

    „Žemėlapio pakeitimas pasaulio nepakeičia, bet ištaisyti jį iškraipančią reprezentaciją yra tiesos veiksmas“, – sakė Jean-Noël Barrot.

    Klausimas, ar pokytis persikels į mokyklas, kol kas lieka atviras. Prancūzijos švietime vis dar dominuoja Mercatoriaus projekcijos žemėlapiai, o alternatyvos vadovėliuose pasitaiko retai, todėl tikėtina, kad diskusija persikels ir į ugdymo programas bei mokymo priemonių atnaujinimą.

    Tuo pat metu skaitmeniniai žemėlapiai kasdienėse paslaugose dažnai remiasi Mercatoriaus projekcijos variantais dėl patogumo ir technologinių standartų. Dėl to artimiausiu metu realybėje greičiausiai matysime ne vieną „naują“ žemėlapį, o skirtingas projekcijas skirtingiems tikslams.

  • Prancūzija smogia „Shein“ ir „Temu“: Kinija grasina atsaku, mokestis už drabužį sieks 20 eurų

    Prancūzija smogia „Shein“ ir „Temu“: Kinija grasina atsaku, mokestis už drabužį sieks 20 eurų

    Prancūzijoje įsigaliojo vadinamasis kovos su itin greitąja mada įstatymas, kuriuo siekiama pažaboti masinę pigių drabužių prekybą ir jos poveikį aplinkai. Kinijos valdžia pareiškė, kad priemonės faktiškai nutaikytos į Azijos elektroninės prekybos platformas, tokias kaip „Shein“ ir „Temu“, todėl esą yra diskriminacinės.

    Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijai pavaldžios Užsienio prekybos ir patrauklumo tarnybos atstovas tokius kaltinimus atmetė. Pasak jo, įstatymas skirtas vartotojų apsaugai ir aplinkosaugai, o ne konkrečios šalies ar įmonių baudimui.

    „Mums visiems, įskaitant Kiniją, naudingi ramūs ir civilizuoti prekybiniai santykiai su Prancūzija ir Europos Sąjunga“, – sakė Prancūzijos Užsienio prekybos ir patrauklumo tarnybos atstovas.

    Kinijos prekybos ministerijos atstovė Huang Ling paragino Prancūziją sustabdyti įstatymo taikymą ir įspėjo apie galimas atsakomąsias priemones. Ji teigė, kad Prancūzijai tęsiant šią politiką, Kinija gins „teisėtas Kinijos įmonių teises ir interesus“.

    Įstatymas numato mokesčius tam tikriems drabužiams, o ilgainiui mokestis gali priartėti prie 20 eurų už vieną gaminį. Priemonė sukurta kaip finansinis stabdis ypač intensyviai gamybai ir itin trumpam drabužių naudojimo ciklui, kuris didina atliekų kiekius ir taršą.

    Kaip bus sprendžiama, kas laikoma itin greitąja mada?

    Pagal naują tvarką, itin greitosios mados statusas bus nustatomas pagal du kriterijų blokus: į rinką pateikiamų drabužių apimtį ir remonto kainos santykį su pirkimo kaina. Kuo prasčiau gaminys įvertinamas pagal šiuos rodiklius, tuo didesnis mokestis jam gali būti taikomas.

    Prancūzijos pusė pabrėžia, kad taisyklės formaliai taikomos visiems rinkos dalyviams pagal jų veiklos modelį, o ne pagal kilmės šalį. Vis dėlto Kinija tvirtina, kad praktinis poveikis pirmiausia palies itin didelius pigių drabužių srautus generuojančias platformas.

    „Jeigu Kinija turi techninių pastabų dėl šio įstatymo, ji turi teisę kelti klausimą Pasaulio prekybos organizacijoje“, – sakė Prancūzijos Užsienio prekybos ir patrauklumo tarnybos atstovas.

    Europos Komisijos klausimai ir platesnis prekybos kontekstas

    Europos Komisija anksčiau buvo išreiškusi abejonių, ar kai kurios įstatymo nuostatos dera su Europos Sąjungos teise, ypač dėl reklamos ribojimų. Įstatymas apima draudimą reklamuoti greitosios mados prekių ženklus, įskaitant influencerų rinkodarą, todėl Prancūzija turėjo koreguoti tekstą ir atsakyti į suderinamumo klausimus.

    Prancūzijos atstovas teigia, kad pakeitimai sustiprino teisės akto pagrįstumą, nors dalis klausimų, pasak jo, dar gali būti diskutuojami. Tuo pat metu Paryžius akcentuoja parlamento suverenumą ir įstatymo priėmimo teisėtumą.

    Įtampa dėl mados sektoriaus reguliavimo vyksta platesniame Europos Sąjungos ir Kinijos prekybinių ginčų fone. Pastaraisiais metais Pekinas jau taikė priemones prieš europinius produktus, o Prancūzijos verslo interesai, įskaitant konjako gamintojus, anksčiau buvo atsidūrę panašių muitinių ir antidempingo veiksmų epicentre.

    Šiame kontekste Prancūzijos sprendimas tampa dar vienu testu, kiek griežtai Europos valstybės ryšis reguliuoti pasaulinių platformų verslo modelius, o Kinija gali bandyti ginčyti šias priemones tarptautinės prekybos taisyklių rėmuose.

    Tuo pat metu „Shein“ toliau siekia įsitvirtinti pasaulinėse kapitalo rinkose: bendrovė šią savaitę startavo Honkongo biržoje, o anksčiau planuoti žingsniai Niujorke ir Londone buvo strigę dėl išaugusio reguliuotojų ir politikų dėmesio. Bendrovė taip pat yra perkėlusi pagrindinę būstinę į Singapūrą, siekdama mažinti su Kinijos kilme siejamą riziką.

  • Prancūzija leido bandyti „Tesla“ savavaldes mašinas: po saugumo abejonių – netikėtas posūkis

    Prancūzija leido bandyti „Tesla“ savavaldes mašinas: po saugumo abejonių – netikėtas posūkis

    Prancūzija rugsėjo 2 dieną suteikė leidimą šalies keliuose pradėti „Tesla“ savavaldžių automobilių bandymus. Sprendimas priimtas praėjus maždaug dviem mėnesiams po to, kai Paryžius viešai akcentavo, kad tokio tipo sistemos šiuo etapu kelia pernelyg daug saugumo rizikų.

    Susisiekimo ministras Philippe’as Tabarot teigė, kad po pokalbio su „Tesla“ vadovu Elonu Musku šalies institucijos pereina į naują etapą. Bandymams numatyta skirti du automobilius, o bandymai vyks realiomis eismo sąlygomis.

    „Turėdami du automobilius, pradedame naują etapą – bandymus keliuose“, – sakė Philippe’as Tabarot.

    Nors pats leidimas reiškia praktinį žingsnį į priekį, jis nereiškia, kad Prancūzija atveria kelią masinei savavalde vairavimo funkcijų plėtrai. Europoje tokios technologijos paprastai leidžiamos etapais: iš pradžių riboti bandymai, vėliau griežtos priežiūros režimas, o tik po to svarstoma platesnė komercinė plėtra.

    „Tesla“ bandymuose minima sistema yra FSD Supervised, kuri pagal gamintojo apibrėžimą yra pažangi vairuotojo pagalbos funkcija, reikalaujanti nuolatinės žmogaus priežiūros. Tai reiškia, kad atsakomybė už vairavimą ir pareiga stebėti kelią iš esmės lieka vairuotojui, o technologija nėra prilyginama visiškai autonominiam važiavimui.

    Europa spartina bandymus

    Pranešama, kad nuo metų pradžios penkios Europos valstybės leido „Tesla“ automobiliams su FSD Supervised važiuoti jų keliais pagal nustatytas sąlygas. Tokie leidimai paprastai siejami su reikalavimais dėl vairuotojo budrumo, duomenų fiksavimo, bandymų maršrutų ir incidentų raportavimo.

    Lygiagrečiai autonominio transporto rinka aktyvėja ir Jungtinėje Karalystėje. Pavėžėjimo platforma „Uber“ kartu su britų autonominio vairavimo startuoliu Wayve paskelbė apie komercinės paslaugos startą Londone, kur numatyta eksploatuoti 15 robotaksi.

    Pradiniame etape Londone tokie automobiliai turėtų važiuoti prižiūrimi žmogaus, kol bus pateiktos aiškesnės vietos reguliuotojo gairės. Wayve taip pat planuoja plėtrą Tokijuje ir dar keliuose miestuose, bendradarbiaudama su „Uber“.

    Prancūzijos sprendimas leidžia manyti, kad valstybės Europoje ieško praktinių būdų išbandyti savavaldes sistemas realiame eisme, kartu nepaleidžiant iš rankų rizikų valdymo. Tikėtina, kad artimiausiu metu daugės riboto masto bandymų, o didžiausios diskusijos suksis apie atsakomybę avarijų atveju, duomenų skaidrumą ir realų technologijų patikimumą miesto eisme.

  • Kinija spaudžia Prancūziją atsisakyti įstatymo prieš „Shein“ ir „Temu“: grasina atsaku

    Kinija spaudžia Prancūziją atsisakyti įstatymo prieš „Shein“ ir „Temu“: grasina atsaku

    Kas įsigaliojo Prancūzijoje

    Kinija paragino Prancūziją nedelsiant stabdyti naują įstatymą, nukreiptą prieš ypač greitos mados verslo modelį. Pekinas šį reguliavimą vadina diskriminaciniu ir perspėja apie galimus atsakomųjų priemonių žingsnius.

    Prancūzijos priemonės taikomos platformoms, kurios į rinką nuolat pateikia itin daug naujų prekių ir skatina vartojimą, o ne taisymą ar ilgesnį naudojimą. Tarp minimų žaidėjų yra „Shein“, „Temu“ ir „AliExpress“.

    Kaip bus apmokestinama

    Įstatymas numato didesnį gamintojų įnašą už tam tikras prekių grupes, parduodamas itin greitos mados modeliu. Nuo 2026 metų mokestis už vienetą sieks nuo 0,25 iki 12 eurų, o nuo 2030 metų viršutinė riba didės iki 20 eurų.

    Mokestis formaliai taikomas gamintojams, tačiau rinkoje dažnai tokios sąnaudos bent iš dalies perkeliamos pirkėjams per kainą. Galutinis poveikis priklausys nuo platformų kainodaros ir tiekimo grandinių sprendimų.

    „Kinija ragina Prancūziją nedelsiant sustabdyti anti itin greitos mados įstatymo įgyvendinimą“, – sakė Kinijos prekybos ministerijos atstovė Huang Ling.

    Kodėl Pekinas piktinasi

    Kinijos pozicija grindžiama teiginiu, kad aplinkosaugos ir tvarumo kriterijai esą naudojami kaip prekybos ribojimo priemonė, taikant dvigubus standartus. Pekinas taip pat užsimena, kad reguliavimas gali prieštarauti Pasaulio prekybos organizacijos nediskriminavimo principams.

    Kinija nurodo, jog, Prancūzijai nekeičiant kurso, gali būti imtasi priemonių „gynybai“ ir Kinijos įmonių interesams apsaugoti. Kokios konkrečiai priemonės būtų svarstomos, viešai neįvardijama.

    „Jei Prancūzija vis tiek tęs, Kinija imsis būtinų priemonių ginti teisėtus Kinijos įmonių interesus“, – sakė Huang Ling.

    Platesnis kontekstas Europoje

    Prancūzijos žingsnis atspindi augančią Europos politikos kryptį griežčiau vertinti greitos mados poveikį aplinkai, atliekų kiekiui ir vartojimo skatinimui. Tekstilės sektorius ES yra tarp reikšmingų taršos ir atliekų šaltinių, todėl valstybės ieško finansinių ir reguliacinių svertų keisti rinkos elgseną.

    Šiame fone didėja įtampa su Kinija ir dėl e. prekybos srautų, ir dėl sąžiningos konkurencijos klausimų, kai pigios prekės iš trečiųjų šalių spaudžia vietos gamintojus. Prancūzija pabrėžia ir siekį apsaugoti vietos aprangos pramonę nuo itin pigių importo prekių antplūdžio.

    Tuo pat metu tarptautinės platformos intensyviai prisitaiko prie skirtingų rinkų taisyklių, o reguliavimo griežtinimas gali paskatinti kainų kilimą, ilgesnius pristatymo terminus ar didesnį dėmesį prekių kokybei. Rinkai tai reikštų papildomą spaudimą pereiti nuo itin trumpo vartojimo ciklo prie ilgaamžiškumo.

    „Prancūzija turės prisiimti visas pasekmes, kurios kils dėl šio sprendimo“, – sakė Huang Ling.

  • Europos obligacijų palūkanos šoktelėjo į 15 metų aukštumas: ką tai reiškia paskoloms ir kainoms?

    Europos obligacijų palūkanos šoktelėjo į 15 metų aukštumas: ką tai reiškia paskoloms ir kainoms?

    Europos valstybių skolinimosi kaina rugsėjo 1 dieną pašoko į aukščiausią lygį per daugiau nei 15 metų, rinkoms toliau parduodant obligacijas. Didesnės palūkanos fiksuotos daugelyje didžiųjų ekonomikų, o investuotojai vis aktyviau vertina infliacijos ir biudžetų rizikas.

    Rinkos rodikliai signalizavo, kad Vokietijos 10 metų obligacijų pajamingumas buvo pakilęs virš 3,36 proc., o vėliau šiek tiek sumažėjo iki maždaug 3,34 proc. Kartu brango ir ilgesnės trukmės skola: Vokietijos 30 metų obligacijų pajamingumas buvo pakilęs virš 3,84 proc., taip pat aukščiausiai nuo 2011 metų.

    Obligacijų pajamingumas juda priešinga kryptimi nei jų kaina: kai investuotojai parduoda obligacijas, jų kaina krenta, o fiksuotos palūkanų išmokos tampa santykinai didesnės, todėl pajamingumas kyla. Paprastai tariant, kuo daugiau obligacijų išparduodama, tuo brangiau valstybėms skolintis naujomis emisijomis.

    Kas užkūrė išpardavimą?

    Pagrindinė įtampa kyla iš kelių sutampančių veiksnių: pabrangusios energijos, atsinaujinusių infliacijos baimių ir griežtesnių centrinių bankų signalų. Investuotojai vis dažniau lažinasi, kad palūkanų normos išliks aukštos ilgiau, nei tikėtasi anksčiau.

    Euro zonos išankstiniai infliacijos duomenys parodė, kad rugpjūtį metinė infliacija pakilo iki 3,3 proc., palyginti su 2,9 proc. liepą, o energijos kainos buvo 14,3 proc. didesnės nei prieš metus. Tai gerokai viršija Europos Centrinio Banko 2 proc. tikslą ir didina spaudimą pinigų politikai.

    Rinkos dalyviai ėmė aktyviau vertinti ir artimiausio ECB posėdžio scenarijus, tarp jų ir 0,25 proc. punkto palūkanų normų didinimą. Aukštesnės bazinės palūkanos tiesiogiai persiduoda per visą palūkanų kreivę, todėl brangsta ir valstybių, ir įmonių, ir gyventojų skolinimasis.

    Prancūzijos skola vėl po padidinamuoju stiklu

    Analitikai pažymi, kad Vokietijos pajamingumai daugiausia sekė pasaulines tendencijas, tačiau kai kurios šalys susidūrė ir su papildoma rizikos priemoka. Prancūzijos atveju ją didina politinė ir fiskalinė perspektyva, o diskusijos dėl biudžeto tampa vis jautresnės artėjant 2027 metų prezidento rinkimams.

    Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad Prancūzijos bendroji valdžios skola šiemet gali siekti 118,4 proc. bendrojo vidaus produkto, o 2027 metais didėti iki 120,5 proc. Banque de France vertinimu, biudžeto deficitas šiemet gali siekti apie 5,2 proc. bendrojo vidaus produkto, todėl rinkos atidžiau vertina valstybės gebėjimą stabilizuoti finansus.

    „Norint grįžti į tvarų fiskalinį kelią, Prancūzijai reikės reikšmingų reformų, kurios bus nepopuliarios“, – sakė BCA fiksuotų pajamų strategas Robertas Timperis, komentuodamas augančią rizikos priemoką.

    Poveikis vartotojams ir verslui

    Kylant valstybės skolinimosi kainai, brangsta ir bankų finansavimas, todėl palūkanų spaudimas gali persikelti į būsto paskolas, įmonių kreditus ir naujas obligacijų emisijas. Tai ypač svarbu šalims, kuriose didelė dalis skolos turi būti refinansuojama artimiausiais metais, o biudžetų erdvė ribota.

    Kartu obligacijų rinkų svyravimai keičia investuotojų elgseną: aukštesni pajamingumai gali tapti patrauklesne alternatyva rizikingesnėms turto klasėms, tačiau didesnis neapibrėžtumas didina ir kainų svyravimus. Dalis rinkos dalyvių įspėja, kad ilgiau trunkantis aukštos infliacijos ir silpnesnio augimo derinys didina stagfliacijos riziką, o tai būtų sudėtinga aplinka tiek politikos formuotojams, tiek verslui.

    Panašus pardavimo spaudimas matomas ir už Europos ribų: JAV 10 metų iždo obligacijų pajamingumas buvo pakilęs iki maždaug 4,78 proc., o Japonijos 10 metų obligacijų pajamingumas pasiekė apie 3,00 proc., aukščiausiai nuo 1996 metų. Tai rodo, kad rinkos problemos nėra vien regioninės ir labiau primena globalų palūkanų normų persikainojimą.