Tag: Širdies sveikata

  • Italai po 60-ies atrado paprastą būdą judėti: ši veikla gerina širdį, miegą ir nuotaiką

    Italai po 60-ies atrado paprastą būdą judėti: ši veikla gerina širdį, miegą ir nuotaiką

    Dviratis Italijoje seniai tapo daugiau nei sportu. Šalia profesionalių lenktynių tradicijų, tokių kaip Giro d’Italia, daugeliui vyresnių žmonių tai yra patogus būdas judėti kasdien: nuvažiuoti apsipirkti, aplankyti artimuosius ar ramiai pasivažinėti po apylinkes.

    Specialistai pabrėžia, kad po 60-ies ypač svarbus reguliarus, bet saugus fizinis aktyvumas. Važiavimas dviračiu leidžia derinti judėjimą lauke su įprastais reikalais, o krūvį lengva prisitaikyti pagal savijautą ir pasirengimą.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja 65 metų ir vyresniems žmonėms per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos. Taip pat patariama reguliariai atlikti raumenis stiprinančius pratimus ir įtraukti pusiausvyrą lavinančią veiklą, nes tai mažina griuvimų riziką.

    Dviračio privalumas tas, kad intensyvumą galima dozuoti itin paprastai: rinktis trumpą ir lygų maršrutą, važiuoti ramiu tempu, daryti dažnesnes pertraukėles. Gerėjant formai, atstumą ir tempą verta didinti palaipsniui, kad organizmas spėtų prisitaikyti.

    Reguliarus mynimas pirmiausia stiprina kojų raumenis, bet kartu yra aerobinė veikla, naudinga širdies ir kraujagyslių sistemai. Tyrimais pagrįstose rekomendacijose pabrėžiama, kad fizinis aktyvumas vyresniame amžiuje siejamas ir su geresne funkcine būkle, psichologine savijauta bei miego kokybe.

    Vis dėlto svarbiausia taisyklė yra saugumas. Jei žmogus turi lėtinių ligų, jaučia pusiausvyros sutrikimus, patiria širdies ar kraujotakos sistemos simptomų, prieš didinant krūvį patariama pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

    Važiavimas dviračiu nebūtinai turi virsti treniruote su tikslais ir laikmačiu. Vyresniame amžiuje dažnai labiausiai pasiteisina nuoseklumas: trumpesnės, bet dažnesnės išvykos ir judėjimas, kuris teikia malonumą.

    Po šešiasdešimties nereikia varžytis su lenktynininkais ar rinktis sudėtingų maršrutų. Daug didesnę naudą duoda reguliarios ramios kelionės, leidžiančios išlikti aktyviems ir išsaugoti gerą savijautą kasdien.

  • Ne kiaulinis ir ne žąsų: šie taukai gali būti sveikesni, bet dietologai įspėja dėl kiekio

    Ančių taukai daugeliui vis dar asocijuojasi su sunkiu, kaloringu maistu, tačiau jų sudėtis gali maloniai nustebinti. Iš kepamos anties odos išsiskyręs riebalas perkošiamas, o atvėsęs virsta tepamu, švelnesnio skonio produktu.

    Skirtingai nei įprastas kiaulienos taukų sluoksnis, ančių taukuose paprastai būna daugiau nesočiųjų riebalų, tarp jų ir oleino rūgšties. Tai ta pati mononesočioji riebalų rūgštis, kuri būdinga ir alyvuogių aliejui, todėl mitybos rekomendacijose ji siejama su palankesniu lipidų profiliu.

    Nesočiosios riebalų rūgštys svarbios ląstelių membranoms, o riebalai apskritai padeda organizmui pasisavinti riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K. Vis dėlto tiksli ančių taukų sudėtis gali skirtis priklausomai nuo paukščio veislės, šėrimo ir to, kaip riebalai buvo išgauti.

    Kaip naudoti virtuvėje?

    Atvėsinti ančių taukai tinka tepti ant duonos, o skonį gerai subalansuoja šviežios daržovės ar rūgštesni priedai, pavyzdžiui, rauginti agurkai. Kai kas juos derina ir su plonais obuolio griežinėliais, kurie suteikia gaivumo.

    Šilti ančių taukai ypač tinka daržovėms kepti orkaitėje, pavyzdžiui, bulvėms, morkoms, burokėliams, moliūgams ar grybams. Jie taip pat dera su kopūstais, svogūnais ir trumpu mėsos apkepimu, tačiau svarbu neperkaitinti iki dūmijimo.

    Kodėl svarbu saikas?

    Nors sudėtyje gali būti daugiau nesočiųjų riebalų, tai vis tiek yra labai kaloringas produktas. Vienas valgomasis šaukštas gali turėti apie 120 kilokalorijų, todėl persivalgyti lengva net nepastebint.

    Be to, ančių taukuose yra ir sočiųjų riebalų, kurių perteklius gali didinti MTL cholesterolio kiekį kraujyje. Dėl šios priežasties specialistai pataria ančių taukus laikyti priedu, o kasdieniams pasirinkimams dažniau rinktis alyvuogių aliejų, rapsų aliejų, riešutus ir sėklas.

  • Šis primirštas vaisius stebina skoniu ir nauda širdžiai: kodėl verta prisiminti valgomąjį derenį

    Primirštas vaisius, kurį verta atrasti

    Valgomasis derenius – Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose augantis krūmas, kurio ryškiai raudoni, nedideli vaisiai dažnai lieka nepastebėti. Nors jis žinomas nuo senų laikų, šiandien daug kas jo nebeįtraukia į kasdienį racioną.

    Vis dėlto dereniaus vaisiai turi išskirtinį, lengvai atpažįstamą skonį: jis aitrokas, rūgštokas, bet kartu švelniai salstelintis. Dažnai lyginamas su spanguolių ir vyšnių deriniu, o visiškai sunokę vaisiai tampa minkštesni ir pastebimai saldesni.

    Kodėl valgomąjį derenį vertina mitybos specialistai

    Dereniaus vaisiuose gausu biologiškai aktyvių medžiagų, ypač polifenolių ir antocianinų, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Tokie junginiai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, todėl mityboje laikomi svarbiais širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Šis vaisius taip pat vertinamas dėl galimo priešuždegiminio poveikio ir dėl to, kad tradiciškai buvo vartojamas sezoniniu laikotarpiu, kai organizmui reikia daugiau „stipresnių“ produktų. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda įvairi, daržovėmis ir vaisiais turtinga mityba, o derenius gali būti vienas iš įdomesnių pasirinkimų.

    Ką iš jo gamina dažniausiai

    Valgomasis derenius tinka valgyti ir žalias, tačiau geriausia rinktis visiškai prinokusius vaisius, kai aitrumas sumažėja. Dėl ryškios rūgštelės jis ypač gerai atsiskleidžia termiškai apdorotas.

    Dažniausiai iš dereniaus verdamos uogienės, džemai ir konfitūros, spaudžiamos sultys, gaminami kompotai. Populiarus pasirinkimas ir naminė trauktinė, vadinama derenine, kurios skonis išlieka saldžiarūgštis ir labai aromatingas.

    Įdomu tai, kad šie vaisiai tinka ne tik saldiems gaminiams: juos galima džiovinti, raugin­ti, o kai kuriose virtuvėse derenius naudojamas ir prie mėsos patiekalų. Dėl tokio universalumo jis vis dažniau sugrįžta į namų virtuves kaip sezoninis, išskirtinio skonio ingredientas.

  • Rytas ar vakaras? Tyrimas atskleidė, kada treniruotės labiausiai mažina kraujospūdį

    Rytas ar vakaras? Tyrimas atskleidė, kada treniruotės labiausiai mažina kraujospūdį

    Kas ištirta ir kaip?

    2026 metais žurnale „Open Heart“ publikuotame randomizuotame tyrime dalyvavo 150 fiziškai neaktyvių 40–60 metų žmonių. Visi jie turėjo bent vieną širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnį, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį, antsvorį ar nutukimą.

    Dalyvių chronotipas buvo nustatytas klausimynu ir 48 valandų giluminės kūno temperatūros matavimu, kuris padeda įvertinti cirkadinį ritmą. Vėliau dalis žmonių sportavo jiems natūraliai tinkamu metu, o kiti treniravosi priešingu paros laiku.

    Ryto tipo žmonės treniravosi maždaug nuo 8 iki 11 valandos, o vakaro tipo dalyviai sportavo nuo 18 iki 21 valandos. Programa truko 12 savaičių ir apėmė penkis prižiūrimus 40 minučių vidutinio intensyvumo ėjimus bėgtakiu per savaitę.

    Ką parodė rezultatai?

    Visą programą baigė 134 dalyviai, o teigiami pokyčiai fiksuoti abiejose grupėse, nepriklausomai nuo treniruočių laiko. Vis dėlto didesnė nauda pastebėta tiems, kurie sportavo pagal savo chronotipą.

    Šių dalyvių sistolinis kraujospūdis vidutiniškai sumažėjo 10,8 mmHg, o sportavusių ne pagal ritmą – 5,5 mmHg. Tarp žmonių, kuriems buvo diagnozuota hipertenzija, sumažėjimai siekė atitinkamai 13,6 ir 7,1 mmHg.

    Ryškesni skirtumai fiksuoti ir kitose srityse: diastoliniame kraujospūdyje, širdies ritmo variabilume, aerobiniame pajėgume, gliukozės nevalgius rodikliuose ir MTL cholesterolio lygyje. Taip pat skyrėsi miego kokybė: ją vertinančio klausimyno balas labiau pagerėjo grupėje, kuri sportavo pagal savo paros ritmą.

    Kaip tai pritaikyti kasdien?

    Praktiška užuomina gali būti metas, kada be žadintuvo pabundate pailsėję, ir valandos, kai įprastai jaučiate daugiausia energijos. Vaizdą gali iškreipti miego trūkumas, darbas pamainomis, šeimos įsipareigojimai ar didesni kofeino kiekiai.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad nereikia aklai laikytis būtent tokių laiko intervalų, kokie buvo taikyti tyrime. Jei turite pasirinkimą, verta kelias savaites stebėti, kuriuo metu lengviau išlaikyti reguliarumą, geriau miegate ir po treniruotės greičiau atsistatote.

    Šie duomenys neįrodo, kad treniruotės pagal chronotipą tiesiogiai apsaugo nuo infarkto ar insulto, nes tyrimas truko tik 12 savaičių ir vyko specifinėje populiacijoje, o treniruotės buvo prižiūrimos. Tačiau rezultatai papildo vis gausėjantį mokslinį pagrindą, kad cirkadinis ritmas gali turėti reikšmės metabolinei ir širdies bei kraujagyslių sveikatai.

    Vis dėlto svarbiausia išvada išlieka paprasta: jei vienintelė galimybė sportuoti yra anksti ryte arba vėlai vakare, treniruotės verta nenutraukti. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas suaugusiesiems siektina 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinės veiklos per savaitę arba 75–150 minučių intensyvesnio krūvio, o reguliarumas dažnai lemia daugiau nei ideali valanda.

  • Mažai kas renka šį vaisių, bet jis gali padėti širdžiai ir cukraus kontrolei – skonis nustebina

    Valgomasis sedula, dar vadinamas kornioliniu sedulu, Lietuvoje dažnai auginamas kaip dekoratyvinis krūmas, tačiau jo vaisiai iki šiol renkami retai. Tai klaida, nes prinokę sodriai raudoni kaulavaisiai išsiskiria maistine verte ir gali papildyti kasdienę mitybą, ypač rudenėjant.

    Skonis dažnai apibūdinamas kaip vyšnių ir spanguolių derinys, turintis malonų rūgštumą ir sutraukiantį poskonį. Svarbi detalė ta, kad pilnai prinokę vaisiai tampa minkštesni ir saldesni, todėl juos valgyti žalius geriausia tik gerai sunokusius.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad sedulos vaisiuose gausu biologiškai aktyvių junginių, ypač polifenolių ir antocianinų, kurie veikia kaip antioksidantai. Tyrimai sieja polifenolių turtingą mitybą su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, nes šie junginiai gali prisidėti prie mažesnio oksidacinio streso ir uždegiminių procesų organizme.

    Kalbant apie gliukozės kontrolę, sedulos vaisiai dažnai minimi kaip potencialiai naudingi dėl skaidulų ir polifenolių derinio. Klinikiniai ir eksperimentiniai tyrimai rodo, kad kai kurie polifenoliai gali turėti įtakos angliavandenių apykaitai, tačiau poveikis priklauso nuo vartojamo kiekio, bendros mitybos ir individualios sveikatos būklės.

    Svarbu nepamiršti, kad sedula nėra vaistas ir nepakeičia gydytojo paskirto gydymo, ypač sergant cukriniu diabetu ar širdies ligomis. Jei vartojate vaistus gliukozei mažinti ar kraujospūdžiui reguliuoti, prieš dažnesnį sedulos produktų vartojimą verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Praktiškai sedulą lengviausia panaudoti kaip sezoninį produktą virtuvėje: iš jos verdamos uogienės, džemai, spaudžiamos sultys, gaminami kompotai. Populiarus pasirinkimas ir namų užpilai, o taip pat vaisių džiovinimas ar rauginimas, nes rūgštelė dera su mėsos patiekalais ir padažais.

    Renkant vaisius svarbiausia atkreipti dėmesį į jų brandą ir skonį: pernelyg anksti nuskinti gali būti itin rūgštūs ir sutraukiantys. Laikant namuose, prinokę vaisiai greičiau minkštėja, todėl juos verta perdirbti per kelias dienas arba užšaldyti, kad išliktų patogūs naudoti vėliau.

  • Rūpinatės širdimi, bet nenorite atsisakyti mėsos? Štai detalės, kurios viską keičia

    Rūpinatės širdimi, bet nenorite atsisakyti mėsos? Štai detalės, kurios viską keičia

    Norint saugoti širdies ir kraujagyslių sistemą, nebūtina visiškai atsisakyti mėsos, tačiau svarbu rinktis liesesnes rūšis ir tinkamą gaminimo būdą. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią riziką dažniausiai sukuria ne pati mėsa, o riebalų, druskos ir perdirbimo derinys.

    Kasdieniam valgiaraščiui dažniau tinka vištiena ar kalakutiena be odos, triušiena, veršiena ir liesesnės kitų rūšių dalys. Matomus riebalus pravartu nupjauti dar prieš kepant ar verdant, o paukštienai ypač svarbu nuimti odą, po kuria susikaupia daug riebalų.

    Raudona mėsa nebūtinai turi būti uždrausta, tačiau jos reikėtų mažinti ir dažniau rinktis paukštieną, žuvį ar patiekalus iš ankštinių. Labiausiai verta riboti riebią mėsą, subproduktus, šoninę, dešras, paštetus ir kitus paruoštus mėsos gaminius, nes juose paprastai daug sočiųjų riebalų ir druskos.

    Šis derinys ypač nepalankus žmonėms, kuriems nustatytas padidėjęs cholesterolis, aukštas kraujospūdis ar aterosklerozė. Pasaulinėje praktikoje perdirbta mėsa siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o sočiųjų riebalų perteklius gali bloginti lipidų rodiklius kraujyje.

    Sveikesni gaminimo būdai yra tie, kuriems nereikia daug riebalų: virimas vandenyje, garinimas, troškinimas be apkepinimo ir kepimas folijoje, pergamente, kepimo rankovėje ar uždengtame inde. Taip lengviau išsaugoti sultingumą nepadidinant kalorijų kiekio ir nepaverčiant patiekalo riebalų vonia.

    Kepimas keptuvėje dažnai smarkiai padidina patiekalo energinę vertę, o paniruotė sugeria papildomą riebalų kiekį. Problema tampa ir per aukšta temperatūra, ypač kai riebalai pradeda rūkti ir mėsa ima svilti.

    Jei norisi kepto skonio, verta tradicinį kotletą keisti orkaitėje keptu filė gabalėliu, garuose virtais kukuliais daržovių padaže ar troškinta mėsa savo sultyse. Kai trumpas apkepinimas neišvengiamas, rekomenduojama naudoti minimalų augalinio aliejaus kiekį ir neleisti jam perkaisti.

    Kepimas orkaitėje taip pat gali būti palankus, jei mėsa nekepa pertekliniuose riebaluose. Praktinis triukas yra dėti mėsą ant daržovių sluoksnio, įpilti šiek tiek vandens ar nesūdyto sultinio ir kepti uždengtame inde, kad garai išlaikytų drėgmę.

    Ypač svarbu vengti stipriai apskrudusios, pajuodusios plutos, nes aukštoje temperatūroje susidaro junginiai, kurių perteklius nėra palankus sveikatai. Tai aktualu ir kepant ant grilio, kai mėsa laikoma per arti liepsnos ir paviršius greitai apdega.

    Kepant ant grotelių patariama mėsą laikyti toliau nuo tiesioginės ugnies, dažniau vartyti ir nuimti laiku, kol ji nepradėjo anglintis. Taip pat verta kruopščiai nuvalyti groteles nuo ankstesnių kepimų likučių, kurie lengvai svyla ir persiduoda naujam maistui.

    Skonį galima sustiprinti be perteklinės druskos, naudojant žoleles, česnaką, citrinų sultis ir prieskonius, kurie padeda sumažinti poreikį sūdyti. Paukštienai tinka čiobreliai, rozmarinas, mairūnas, paprika, petražolės ir natūralus jogurtas, o jautienai gerai dera pipirai, kadagio uogos, lauro lapai ir šakninės daržovės.

    Didelė dalis „nematomos“ druskos į mėsos patiekalus ateina per priedus: sultinio kubelius, paruoštus prieskonių mišinius, pirktines marinatas, sojų padažą, konservus ir vytintus gaminius. Todėl saugant širdį verta kritiškai vertinti ne tik mėsą lėkštėje, bet ir tai, kuo ji pagardinama.

  • Daugelis vis dar jos nemėgsta, bet ši daržovė lenkia citriną vitaminu C ir padeda širdžiai

    Briuseliniai kopūstai daugeliui iki šiol kelia prieštaringų jausmų, nes vaikystėje dažnai būdavo patiekiami pervirti ir kartoki. Tačiau tinkamai paruošta briuselinė kopūstė pasikeičia iš esmės: orkaitėje ji tampa traški, švelnesnė ir aromatinga.

    Ši daržovė priklauso bastutinių šeimai ir yra vertinama dėl tankios maistinių medžiagų sudėties. Briuseliniai kopūstai natūraliai turi daug skaidulų, folio rūgšties ir vitamino K, o tai svarbu tiek virškinimui, tiek normaliai kraujo krešėjimo funkcijai.

    Didžiausias argumentas skeptikams – vitaminas C. Žaliuose briuseliniuose kopūstuose jo paprastai būna apie 85–95 miligramus 100 gramų, todėl pagal šį rodiklį jie neretai lenkia citrinas ir dalį kitų citrusinių vaisių.

    Vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda mažinti nuovargį. Jis taip pat reikalingas kolageno susidarymui, todėl svarbus odai, kraujagyslėms ir jungiamajam audiniui, o kartu veikia kaip antioksidantas.

    Kalbant apie širdies ir kraujotakos sveikatą, briuselinių kopūstų nauda siejama su skaidulomis ir augaliniais junginiais. Didesnis skaidulų kiekis mityboje padeda palaikyti normalų cholesterolio lygį, o daržovėse esantys antioksidantai prisideda prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Stresas kasdienybėje dažnai siejamas ne tik su emocine būsena, bet ir su miego kokybe bei mitybos įpročiais. Reguliariai valgant daugiau daržovių, įskaitant briuselinius kopūstus, lengviau surinkti daugiau mikroelementų ir skaidulų, kurie padeda palaikyti stabilesnę savijautą.

    Skonio problemą dažniausiai sukelia netinkamas paruošimas: pervirimas sustiprina sieros junginių kvapą ir kartumą. Norint švelnesnio skonio, geriau rinktis kepimą aukštesnėje temperatūroje, trumpesnį terminį apdorojimą ir prieskonius, kurie subalansuoja kartumą.

    Traškiai kepti briuselinius kopūstus paprasta: perpjaukite pusiau, sumaišykite su aliejumi, druska ir pipirais, o tada kepkite iki apskrudimo. Skonį sustiprina česnakas, citrinos žievelė, balzaminis actas ar parmezanas, o norint sotesnio varianto tinka derinys su kepta šonine.

    Renkantis parduotuvėje verta ieškoti kietų, ryškiai žalių, be pageltusių lapų gūželių. Laikykite šaldytuve ir suvartokite per kelias dienas, o prieš gaminant nuimkite pažeistus lapelius ir trumpai nuplaukite.

  • Padelio bumas užkariauja Europą: kas traukia į kortus ir kokią naudą rodo mokslas?

    Padelio bumas užkariauja Europą: kas traukia į kortus ir kokią naudą rodo mokslas?

    Kas yra padelis ir kodėl jis populiarėja

    Tenisas ir skvošas seniai turi ištikimų gerbėjų, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau girdimas kitas pavadinimas – padelis. Tai raketinis sportas, kuriame susijungia teniso ir skvošo elementai, o žaidimas dažniausiai vyksta dvejetais.

    Padelis žaidžiamas aptvertame 10 × 20 metrų dydžio korte, kurio dalis sienelių įtraukiamos į žaidimą. Dėl to kamuoliukas ilgiau išlieka žaidime, o pats sportas daugeliui atrodo lengviau perprantamas nei klasikinis tenisas.

    Pasaulinis augimas: žaidėjai ir kortai

    Pasaulinį padelio šuolį patvirtina Tarptautinės padelio federacijos duomenys: aktyvių žaidėjų skaičius viršijo 35 mln. Ši sporto šaka plinta ne tik tradicinėse rinkose, bet ir šalyse, kur anksčiau dominavo tenisas ar skvošas.

    Federacija taip pat skelbia, kad pasaulyje jau veikia daugiau nei 77 000 padelio kortų, o sportas yra įsitvirtinęs maždaug 150 šalių. Kartu plečiasi ir varžybų pasiūla, įskaitant oficialius turnyrus vyresnių amžiaus grupių žaidėjams.

    Ką sako tyrimai apie raketinių sportų naudą

    Raketiniai sportai paprastai apjungia ištvermės krūvį ir trumpus intensyvius pagreitėjimus, todėl lavina koordinaciją, reakciją ir gebėjimą greitai priimti sprendimus. Toks derinys dažnai minimas kaip viena priežasčių, kodėl šios sporto šakos siejamos su palankiais sveikatos rodikliais.

    „Raketiniai sportai gali gerinti širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermę, padėti kontroliuoti kūno masę, stiprinti koordinaciją, reakcijos greitį, pusiausvyrą ir raumenų jėgą. Jie taip pat gali mažinti stresą, nes reikalauja susikaupimo ir nuolat keičiamo veiksmų plano“, – sakė sporto medicinos specialistas prof. Ernestas Kucharas.

    Ilgesnės trukmės stebėjimai rodo įdomias sąsajas. Copenhagen City Heart Study tyrime apie 25 metus stebėta daugiau nei 8 500 žmonių grupė, o teniso žaidimas buvo susijęs su didesne prognozuojama gyvenimo trukme nei sėsliai gyvenančių asmenų grupėje, nors toks tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio.

    Kitas didelės apimties tyrimas, publikuotas British Journal of Sports Medicine, parodė, kad raketiniai sportai statistiškai siejosi su 47 proc. mažesne bendro mirtingumo ir 56 proc. mažesne mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Vis dėlto tai yra populiaciniai rodikliai, o ne individuali garantija kiekvienam žmogui.

    Socialinis veiksnys ir motyvacija judėti

    Praktinis raketinių sportų privalumas yra aiški struktūra: dažnai reikia partnerių ir iš anksto rezervuoto korto, todėl treniruotės lengviau tampa reguliarios. Suplanuotas mačas psichologiškai įpareigoja labiau nei vienam numatytas pasivaikščiojimas ar bėgimas.

    Ne mažiau svarbus ir socialinis aspektas: bendravimas, komandinis žaidimas ir bendruomenės jausmas gali teigiamai veikti savijautą. Tai viena iš priežasčių, kodėl raketiniai sportai neretai įvardijami kaip patraukli alternatyva žmonėms, kuriems sunkiau išlaikyti motyvaciją sportuojant vieniems.

    Bendra fizinio aktyvumo situacija išlieka jautri: MultiSport Index 2025 duomenimis, 36 proc. suaugusių lenkų per mėnesį nesiėmė jokios fizinės veiklos, net ir pasivaikščiojimo ar važiavimo dviračiu. Tokios tendencijos tik stiprina argumentą rinktis bet kokį judėjimą, o padelis, tenisas ar skvošas daugeliui tampa patogiu startu.

    Norint pradėti, dažniausiai pakanka bazinių taisyklių, patogios avalynės ir nuomojamos įrangos, o intensyvumą galima lengvai prisitaikyti pagal fizinį pasirengimą. Svarbiausia, kad judėjimas taptų reguliarus, o krūvis būtų didinamas palaipsniui.

  • Kardiologas įspėja: stiprios emocijos keičia širdies darbą – kada tai tampa pavojinga?

    Kardiologas įspėja: stiprios emocijos keičia širdies darbą – kada tai tampa pavojinga?

    Kas vyksta organizme, kai išsigąstame

    Širdis nėra vien tik raumuo, mechaniniu būdu varinėjantis kraują. Jos ritmą ir kraujospūdį nuolat reguliuoja autonominė nervų sistema, todėl emocijos širdies veiklą gali pakeisti akimirksniu.

    Patiriant baimę, pyktį ar didelį susijaudinimą, organizmas suaktyvina streso reakciją ir išskiria hormonus bei neuromediatorius, ypač adrenaliną ir noradrenaliną. Dėl to širdis ima plakti greičiau, kyla kraujospūdis, o kraujagyslių tonusas kinta priklausomai nuo individualios reakcijos.

    „Emocijos gali pagreitinti širdies darbą ir pakelti kraujospūdį, tačiau kai kuriems žmonėms po pradinio sujaudinimo kraujagyslės gali išsiplėsti ir spaudimas staigiai nukristi“, – aiškina kardiologas prof. Robertas J. Gilas.

    Kada tai normalu, o kada jau rizika

    Vienkartinis pulso šuolis per stresinį pokalbį ar konfliktą dažniausiai nereiškia ligos. Tokia reakcija yra fiziologinė, ypač jei ji greitai praeina, o žmogus neturi kitų simptomų.

    Problemos dažniau kyla tuomet, kai stiprus stresas kartojasi nuolat arba reakcija būna itin audringa. Ilgalaikė įtampa siejama su aukštesniu kraujospūdžiu, didesniu uždegiminių procesų aktyvumu, blogesne širdies kraujotaka ir širdies ritmo sutrikimais, o poveikis sustiprėja, jei kartu prastėja miegas, mažėja fizinis aktyvumas ar daugėja žalingų įpročių.

    Medikai pabrėžia, kad emocinis sujaudinimas ypač svarbus žmonėms, kurie jau turi širdies ir kraujagyslių ligų arba polinkį į aritmijas. Tokiais atvejais stresas gali tapti veiksniu, padidinančiu simptomų paūmėjimo tikimybę.

    Takotsubo sindromas: kai stresas imituoja infarktą

    Vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip emocijos gali paveikti širdį, yra takotsubo kardiomiopatija, dažnai vadinama „sudaužytos širdies“ sindromu. Tai ūmus, realus širdies raumens funkcijos sutrikimas, kuris dažniausiai pasireiškia po itin stipraus emocinio ar fizinio sukrėtimo.

    Tokį epizodą gali išprovokuoti artimojo netektis, staigus konfliktas, trauma, sunki liga ar operacija. Manoma, kad svarbus staigus streso hormonų „pliūpsnis“, dėl kurio laikinai sutrinka kairiojo skilvelio susitraukimai.

    Simptomai gali būti labai panašūs į infarktą: staigus skausmas krūtinėje, dusulys, kartais alpimas. Skirtumas tas, kad įprastai priežastis nėra užsikimšusi vainikinė arterija, tačiau būklė vis tiek gali komplikuotis širdies nepakankamumu, aritmijomis ar pavojingu kraujospūdžio kritimu, todėl reikalauja skubaus ištyrimo.

    „Staigaus, labai sunkaus išgyvenimo metu organizmo reakcija gali būti ypač stipri, tačiau tai nereiškia, kad paprastas išgąstis sveikam žmogui įprastai sukelia širdies sustojimą“, – pabrėžia prof. Robertas J. Gilas.

    Gydytojai primena, kad atsiradus krūtinės skausmui, dusuliui, šaltam prakaitui, silpnumui ar alpimui, laukti negalima, nes namuose neįmanoma patikimai atskirti takotsubo nuo infarkto ar kitų ūmių būklių.

    Ar siaubo filmai gali pakenkti širdžiai?

    Pats siaubo filmo peržiūrėjimas paprastai nelaikomas širdies ligų priežastimi. Vis dėlto baimė gali laikinai pagreitinti pulsą ir pakeisti kraujospūdį, ypač jei žmogus yra jautrus stresui.

    Didesnė rizika atsiranda tuomet, kai įtampa ar košmarai pradeda bloginti miego kokybę. Miegas laikomas vienu svarbiausių širdies sveikatos veiksnių: jo trūkumas siejamas su didesne hipertenzijos, uždegiminių procesų ir širdies bei kraujagyslių ligų tikimybe.

    Kartu ekspertai akcentuoja, kad emocijos ne visada kenkia. Pozityvus psichologinis fonas, tokie dalykai kaip optimizmas, pasitenkinimas gyvenimu ar aiškus tikslas, siejami su geresniais širdies ir kraujagyslių rodikliais, nors vien geros nuotaikos neužtenka, jei ignoruojami kiti rizikos veiksniai.

  • Šis gėrimas širdžiai veikia kaip balzamas, bet daugelis jį pamiršta: gydytojų įžvalgos

    Kakava dažnai siejama su vaikyste, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad tai gali būti ir vertingas gėrimas suaugusiesiems. Pagrindinė nauda siejama su kakavoje esančiais flavanoliais, kurie gali prisidėti prie kraujagyslių funkcijos ir kraujotakos.

    Kakavos žaliava gaunama iš kakavmedžio sėklų: jos fermentuojamos, džiovinamos, vėliau dažnai skrudinamos ir malamos. Būtent apdorojimas lemia, kiek bioaktyvių junginių išlieka galutiniame produkte, todėl skirtingos kakavos rūšys gali veikti nevienodai.

    Kodėl kakava siejama su širdimi?

    Dalis klinikinių tyrimų rodo, kad kakavos flavanoliai gali padėti palaikyti endotelio funkciją, kuri svarbi kraujagyslių elastingumui. Kai kuriuose tyrimuose taip pat fiksuojamas nedidelis kraujospūdžio sumažėjimas, ypač žmonėms, kurių rodikliai padidėję.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra kakavos sudėtis, o ne saldūs gėrimai ar desertai. Didelė pridėtinio cukraus dalis gali panaikinti tikėtiną naudą, o perteklinės kalorijos ilgainiui didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Kaip rinktis ir vartoti?

    Didžiausia praktinė taisyklė paprasta: rinktis natūralią kakavą be pridėtinio cukraus ir be pieno miltelių mišiniuose. Daugiau vertingų junginių paprastai turi mažiau apdorota kakava, tačiau svarbu atsižvelgti ir į individualų jautrumą.

    Gaminant namuose rekomenduojama kakavą išmaišyti šiltame piene ar augaliniame gėrime ir nepervirti, nes labai aukšta temperatūra gali sumažinti dalies junginių stabilumą. Skoniui pagerinti dažnai pakanka cinamono ar nedidelio kiekio medaus, jei nėra medicininių ribojimų.

    Kada verta būti atsargiems?

    Nors daugumai žmonių kakava yra saugi, kai kuriems ji gali sukelti rėmenį ar sustiprinti refliukso simptomus. Taip pat verta prisiminti, kad kakavoje yra kofeino ir teobromino, todėl jautresniems žmonėms vėlyvu paros metu ji gali trikdyti miegą.

    Jei vartojate kraujospūdį veikiančius vaistus ar turite lėtinių ligų, dėl reguliaraus didesnio kakavos kiekio geriausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Nauda dažniausiai siejama su nuosekliu, bet saikingu vartojimu ir bendra subalansuota mityba.