CP v2

Tag: Širdies sveikata

  • Šios žaliomis vadinamos slyvos nustebins: padeda širdžiai, odai ir virškinimui

    Turguose ir parduotuvėse vis dažniau pasirodo žalios slyvos, tačiau dalis pirkėjų jas vis dar palaiko neprinokusiomis. Iš tiesų tai atskiros veislės, pavyzdžiui, žalioji renklodė, vertinamos dėl saldžiarūgščio skonio ir tvirtos, ryškiai žalios žievelės.

    Žalios slyvos gali būti valgomos šviežios, tačiau dažnai naudojamos ir virtuvėje. Iš jų verdamos uogienės, džemai, gaminami kompotai, jos tinka kepiniams, o kai kuriose virtuvėse netgi rauginamos ar marinuojamos, kad primintų alyvuoges.

    Kuo išsiskiria maistine verte

    Kaip ir kitos slyvos, žaliosios pasižymi skaidulų kiekiu, kuris svarbus žarnyno veiklai ir ilgesniam sotumui. Skaidulos taip pat padeda švelniau reguliuoti gliukozės šuolius po valgio, ypač kai vaisiai valgomi su kitais produktais, turinčiais baltymų ar riebalų.

    Šiuose vaisiuose yra vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda organizmui pasisavinti geležį. Taip pat aptinkama kalio, svarbaus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujospūdžio reguliavimui, o tai aktualu širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Žalios slyvos, kaip ir kiti ryškesnių pigmentų vaisiai, turi antioksidantų, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą. Praktikoje tai siejama su geresne odos būkle ir lėtesniais senėjimo procesais, nors didžiausią naudą duoda įvairi ir reguliari vaisių bei daržovių mityba.

    Kam reikėtų atsargumo

    Ne visiems žalios slyvos tinka vienodai. Dėl fermentuojamų angliavandenių ir skaidulų jos gali dirginti jautresnį virškinimą, todėl žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą, verta pradėti nuo mažų porcijų ir stebėti savijautą.

    Atsargumas rekomenduojamas ir turint fruktozės netoleravimą, nes vaisiuose natūraliai yra vaisių cukrų. Sergant diabetu žalios slyvos dažniausiai gali būti įtraukiamos į mitybą saikingai, tačiau didžiausią riziką kelia saldinti perdirbti produktai, tokie kaip džemai ar uogienės.

    Kaip rinktis ir valgyti

    Renkantis verta atkreipti dėmesį, kad vaisiai būtų tvirti, be įtrūkimų ir minkštų dėmių, su natūraliu vaškiniu apnašu. Skonis gali skirtis pagal veislę: vienos bus rūgštesnės, kitos labiau desertinės, todėl pirmą kartą verta pirkti nedidelį kiekį.

    Kasdieniam vartojimui paprasčiausias pasirinkimas yra šviežios žalios slyvos kaip užkandis ar priedas prie varškės, jogurto, avižų. Jei norisi ruošti atsargas, verta rinktis mažiau cukraus turinčius receptus ir nepamiršti, kad švieži vaisiai paprastai yra palankesnis pasirinkimas nei saldinti konservai.

  • Auksinės mirabelės vėl ant bangos: kodėl jos gali padėti širdžiai ir spaudimui?

    Mirabelės, dar vadinamos geltonosiomis slyvomis, daugeliui siejasi su vaikyste ir vėlyva vasara. Šie nedideli, geltonai oranžiniai vaisiai dažnai auga ne tik soduose, bet ir pakelėse ar parkuose, todėl sezono metu jų galima rasti išties gausiai.

    Įprastai mirabelių sezonas prasideda rugpjūčio viduryje ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio ar pabaigos, priklausomai nuo orų. Medžiai dera gausiai, o vaisiai tinka valgyti švieži, tačiau ypač vertinami ir dėl to, kad iš jų patogu ruošti naminius konservus.

    Mitybos požiūriu mirabelės išsiskiria vitaminų ir mineralų deriniu: jose yra vitamino C, taip pat vitamino E, K ir B grupės vitaminų. Be to, jos papildo racioną kaliu, magniu, geležimi, manganu ir kitomis organizmui reikalingomis medžiagomis.

    Ne mažiau svarbios ir tirpios skaidulos, ypač pektinai, kurie siejami su palankesniais cholesterolio rodikliais ir tolygesne gliukozės kreive po valgio. Dėl šios priežasties mirabelės neretai minimos kaip vaisius, galintis prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos rizikų mažinimo, ypač jei yra valgomas kaip subalansuotos mitybos dalis.

    Mirabelėse randami ir antioksidantai, tarp jų įvairūs polifenoliai, kurie padeda neutralizuoti oksidacinį stresą. Mokslinėje literatūroje būtent oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas dažnai siejami su aterosklerozės, kai kurių onkologinių bei neurodegeneracinių ligų rizika, todėl antioksidantų gausūs produktai laikomi palankiu pasirinkimu.

    Dar viena praktinė mirabelių savybė – jų poveikis virškinimui. Skaidulos gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo, o saikingas jų vartojimas dažnai gerina žarnyno veiklą ir sotumo jausmą.

    Kasdienybėje mirabelės tinka ne tik kaip užkandis. Jos dažnai naudojamos kompotams, džemams, uogienėms ar tirštiems vaisių pagardams, kurie vėliau praverčia kepiniuose, desertuose ar net prie mėsos patiekalų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saiko: per didelis kiekis vaisių vienu metu, ypač jautresniems žmonėms, gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. O ruošiant uogienes ar kitus saldžius konservus verta įvertinti pridėtinio cukraus kiekį, nes būtent jis dažnai panaikina dalį sveikatai palankių pasirinkimo privalumų.

  • Arbūzas gali nustebinti: ką jis daro širdžiai ir kraujospūdžiui, o kada geriau nepersistengti

    Arbūzas gali nustebinti: ką jis daro širdžiai ir kraujospūdžiui, o kada geriau nepersistengti

    Arbūzas daugeliui asocijuojasi su vasaros karščiais, nes tai vienas vandeningiausių vaisių. Jo minkštime paprastai yra apie 90 proc. vandens, todėl jis gali padėti papildyti skysčius, kai dėl kaitros ar aktyvumo jų netenkama daugiau.

    Tačiau arbūzo nauda neapsiriboja vien gaivumu. Jame yra vitamino C ir vitamino A, taip pat kai kurių B grupės vitaminų, o iš mineralų dažniausiai minimi kalis ir magnis. Šios medžiagos svarbios normaliam nervų sistemos darbui ir raumenų funkcijai, įskaitant širdies raumenį.

    Mokslinėje literatūroje arbūzas siejamas ir su dviem junginiais, kurie dažnai aptariami širdies sveikatos kontekste: likopenu ir citrulinu. Likopenas yra antioksidantas, suteikiantis raudoną spalvą ne tik arbūzui, bet ir, pavyzdžiui, pomidorams. Antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris laikomas vienu iš širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių.

    Citrulinas organizme gali virsti argininu, o iš jo gaminamas azoto oksidas, padedantis kraujagyslėms atsipalaiduoti. Dėl to kai kuriems žmonėms, ypač jei mityboje trūksta daržovių ir vaisių, citrulino turintys produktai gali prisidėti prie geresnės kraujagyslių funkcijos, o kartu ir prie palankesnių kraujospūdžio rodiklių.

    Arbūzo sėklos: valgyti galima, bet saikingai

    Dažnai manoma, kad arbūzo sėklas būtina išspjauti, tačiau jos yra valgomos. Sėklose randama daugiau baltymų, taip pat mineralų, pavyzdžiui, magnio, cinko ir geležies, be to, jose yra nesočiųjų riebalų rūgščių.

    Vis dėlto sėklos yra kaloringos, todėl užkandžiaujant jomis lengva nepastebimai padidinti dienos energijos kiekį. Jei siekiate mažinti svorį ar ribojate kalorijas, geriau rinktis nedidelį kiekį arba sėklas naudoti kaip priedą, o ne atskirą užkandį.

    Kada arbūzas gali netikti?

    Nors arbūzas daugeliui yra saugus pasirinkimas, kai kuriems žmonėms verta būti atsargesniems. Dėl natūralių cukrų jis gali greitai pakelti gliukozės kiekį kraujyje, todėl sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems gliukozės tolerancijos sutrikimų svarbus porcijos dydis ir derinimas su kitais produktais.

    Taip pat arbūzas priklauso vaisiams, kurie kai kuriems jautresniems žmonėms gali skatinti pilvo pūtimą. Jei pastebite, kad suvalgius didesnę porciją jaučiate diskomfortą, verta mažinti kiekį ir nevalgyti arbūzo vėlai vakare.

    Sveikiems žmonėms arbūzas gali būti paprastas būdas vasarą dažniau rinktis vaisius, ypač vietoj saldintų gėrimų. Geriausias rezultatas paprastai pasiekiamas tuomet, kai jis tampa įvairios mitybos dalimi, o ne vieninteliu sprendimu kraujospūdžiui ar širdies sveikatai gerinti.

  • Šį riebalą daugelis deda į kiaušinienę kasdien – dietologai perspėja apie pasekmes

    Kiaušiniai patys savaime yra maistingas produktas: juose gausu visaverčių baltymų, vitaminų ir mineralų. Tačiau pusryčių poveikį sveikatai dažnai nulemia ne kiaušinienė, o tai, kokiuose riebaluose ji kepama ir kokia temperatūra pasirenkama.

    Mitybos specialistai primena, kad kepant svarbiausia yra riebalų stabilumas kaitinant ir jų sudėtis. Per aukšta temperatūra skatina riebalų ir maisto baltymų irimą, didina pridegimo riziką, o patiekalas tampa sunkesnis ir kaloringesnis.

    Dažnas pasirinkimas yra sviestas, nes jis suteikia ryškų skonį. Vis dėlto svieste yra ne tik riebalų, bet ir vandens bei pieno baltymų, kurie ant karštos keptuvės greitai paruduoja ir ima degti, ypač jei kepama ant didelės ugnies.

    Tokiu atveju kiaušinienė įgauna kartoką poskonį, o keptuvėje susidaro tamsios nuosėdos. Specialistai pataria, jei norisi sviesto aromato, mažą gabalėlį įmaišyti pačioje pabaigoje, kai masė jau beveik iškepusi ir kaitra sumažinta.

    Dar viena rizikinga kasdienė alternatyva yra taukai ar kokosų aliejus. Abu šie riebalai turi daug sočiųjų riebalų rūgščių, o jų perteklius siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, ypač jei bendras sočiųjų riebalų kiekis mityboje yra aukštas.

    Pasaulio sveikatos institucijos ir kardiologų rekomendacijos akcentuoja, kad sočiuosius riebalus verta riboti ir dažniau rinktis nesočiuosius. Todėl kasdieniams pusryčiams dažniausiai palankesni yra riebalai, kuriuose daugiau mononesočiųjų ir polinesočiųjų riebalų rūgščių.

    Ką rinktis kasdienei kiaušinienei?

    Praktišku pasirinkimu laikomas rapsų aliejus, nes jo skonis neutralus, o sudėtis dažnai palankesnė širdžiai. Jis tinka trumpam kepimui, kai kiaušinienė gaminama ant vidutinės kaitros ir neperlaikoma keptuvėje.

    Alyvuogių aliejus taip pat gali būti geras sprendimas, ypač jei kepama švelniai. Jis dera su daržovėmis ir žalumynais, tačiau svarbu nepersistengti su kiekiu: dažniausiai pakanka plono sluoksnio, kad masė nepriliptų.

    Ne mažiau svarbi ir technika: kiaušinienė neturėtų „virti“ riebaluose, o keptuvė turėtų būti geros būklės, kad nereikėtų didinti aliejaus kiekio. Švelnesnė kaitra ir trumpesnis kepimo laikas padeda išvengti pridegimo ir išlaikyti kremišką tekstūrą.

    Dažniausios klaidos, kurios pakenkia skoniui

    Didžiausia problema paprastai yra riebalų perteklius, per karšta keptuvė ir per ilgas kepimas. Tuomet net paprasti pusryčiai tampa riebesni, sunkiau virškinami, o skonis prastėja dėl kartumo ir išsausėjimo.

    Jei kiaušinienė valgoma kelis kartus per savaitę, verta pasirinkti stabilesnį riebalą, kepti ant vidutinės kaitros ir sviestą pasilikti tik skoniui, įmaišant jį gaminimo pabaigoje. Tokie įpročiai leidžia turėti ir gerą skonį, ir palankesnę kasdienę mitybos rutiną.

  • Dietologai įspėja: šį sūrį perkame kasdien, bet etiketė slepia tai, ko nesitikėjote

    Lietuvos ir Europos prekybos tinkluose plačiai parduodamas lydytas sūris dažnai suvokiamas kaip patogus užkandis ar greitas ingredientas sumuštiniams. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra tas pats, kas natūralus sūris, o jo sudėtis gali būti gerokai labiau apdorota, nei tikisi pirkėjas.

    Lydyto sūrio gamyboje įprastai naudojamas sūris ar varškė, tačiau galutinei tekstūrai ir stabilumui pasiekti dažnai pridedama lydančiųjų druskų, emulsiklių bei kitų priedų. Dėl to produktas ilgiau išlaiko vienodą konsistenciją, bet kartu gali reikšmingai išaugti druskos ir tam tikrų priedų kiekis racione.

    Kas dažniausiai kelia klausimų?

    Viena dažniausių kritikų krypčių siejama su didesniu fosfatų kiekiu, nes lydančiosios druskos neretai būna fosfatų pagrindu. Sveikatos specialistai primena, kad didesnis fosforo junginių suvartojimas, ypač kai mityboje trūksta kalcio, gali būti nepalankus kaulų ir dantų būklei, o jautresniems žmonėms svarbi ir inkstų apkrova.

    Ne mažiau svarbus aspektas yra druska: lydytuose sūriuose jos kiekis neretai būna aukštas, todėl kasdienis vartojimas gali didinti bendrą natrio perteklių mityboje. Tai aktualu žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių.

    Riebalai, priedai ir skonis

    Skonis ir malonus tepumas dažnai pasiekiami ne tik pieno riebalais, bet ir įvairiais riebalų mišiniais, o kai kuriuose produktuose gali būti ir sočiųjų riebalų perteklius. Dietologai pabrėžia, kad būtent bendras racionas lemia poveikį cholesterolio rodikliams, tačiau dažnai vartojami itin apdoroti produktai gali apsunkinti subalansuotos mitybos planavimą.

    Kitas praktinis niuansas yra kvapiosios medžiagos ir skonio stiprikliai, kurie sustiprina sūrumo bei riebumo pojūtį. Dėl to tokį produktą lengva suvalgyti didesniais kiekiais, ypač jei jis nuolat naudojamas sumuštiniuose, užkandžiuose ar greituose padažuose.

    Kaip pasirinkti saugiau?

    Specialistai siūlo paprastą taisyklę: kuo trumpesnė ir aiškesnė sudėtis, tuo lengviau kontroliuoti, ką iš tiesų valgote. Vertėtų lyginti etiketes ir atkreipti dėmesį į druskos kiekį, riebalų sudėtį bei tai, ar produkte yra fosfatų, emulsiklių ir kitų priedų.

    Jei norisi sūrio kasdien, dažniau rekomenduojama rinktis mažiau apdorotus variantus, pavyzdžiui, natūralius fermentinius sūrius ar varškę, o lydytą sūrį palikti kaip retesnį pasirinkimą. Žmonėms, turintiems inkstų ligų, širdies ir kraujagyslių problemų ar ribojantiems druską, dėl konkretaus raciono geriausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Gydytojai atskleidė idealų laiką kasdieniam pasivaikščiojimui: nauda nustebins

    Kodėl laikas iš tiesų svarbus?

    Kasdienis ėjimas siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, geresne savijauta ir lengvesne svorio kontrole, tačiau specialistai pabrėžia, kad pasirinktas paros metas gali sustiprinti konkrečius efektus. Vienu metu labiau laimi medžiagų apykaita, kitu padedama cukraus kontrolei ar miegui.

    Vis dėlto svarbiausia taisyklė išlieka paprasta: reguliarumas dažniausiai nusveria idealų laiką. Net trumpesni, bet pastovūs pasivaikščiojimai yra naudingesni nei retas, nors ir ilgas ėjimas.

    Rytas: energija ir ritmas

    Rytinis pasivaikščiojimas daugeliui padeda lengviau pabusti ir įjungti dienos ritmą, ypač jei išeinama į natūralią šviesą. Ankstyvas buvimas lauke siejamas su tikslesniu biologinio laikrodžio derinimu, o tai vėliau gali palengvinti užmigimą ir pagerinti miego kokybę.

    Rytą judant aktyviau neretai lengviau laikytis įpročio, nes dienai įsibėgėjus atsiranda daugiau trikdžių. Jei pasivaikščiojama prieš pusryčius, daliai žmonių tai padeda geriau jaustis ir paprasčiau kontroliuoti bendrą kalorijų balansą.

    Po pietų: cukraus kontrolė

    Pasivaikščiojimas netrukus po valgio yra viena praktiškiausių strategijų, ypač sėdimą darbą dirbantiems žmonėms. Lengvas ėjimas po pietų gali prisidėti prie stabilesnio gliukozės lygio, nes raumenys sunaudoja daugiau gliukozės, o virškinimas vyksta sklandžiau.

    Toks įprotis ypač aktualus turintiems padidėjusią 2 tipo diabeto riziką ar patiriantiems energijos kritimą po sočių pietų. Jei yra galimybė, ramus maršrutas žalesnėje aplinkoje dažnai padeda greičiau atgauti darbingumą ir sumažinti įtampą.

    Vakaras: streso mažinimas ir geresnis miegas

    Vakarinis pasivaikščiojimas daugeliui tampa paprastu būdu atskirti darbą nuo poilsio ir sumažinti dienos stresą. Ramesnis ėjimo tempas gali padėti normalizuoti kraujospūdį ir „nuleisti garą“, ypač jei diena buvo įtempta.

    Kita vertus, per intensyvus krūvis vėlai vakare kai kuriems žmonėms gali apsunkinti užmigimą, todėl verta rinktis lengvesnį tempą. Jei vakarienė buvo vėlesnė ar gausesnė, trumpas pasivaikščiojimas po jos taip pat gali padėti savijautai ir gliukozės kontrolei.

    Gydytojų akcentuojama esmė paprasta: idealiausias metas yra tas, kurį realiai galite išlaikyti kasdien. Jei norite maksimalaus efekto, rinkitės laiką pagal tikslą, o svarbiausia paverskite ėjimą tvariu įpročiu.

  • Ilgaamžiškumo paslaptis lėkštėje: dietologas įvardijo naudingiausius pomidorus

    Pomidorai dažnai vadinami kasdieniu supermaistu, tačiau ne visi jie vienodai vertingi. Dietologai pabrėžia, kad didžiausią naudą gali duoti ne dideli, o mažesni pomidorai, kurių santykinai daugiau odelės ir mažiau vandeningos minkštimo dalies.

    Pasak mitybos specialisto Robo Hobsono, būtent odelėje ir visai po ja susitelkia didelė dalis augalinių apsauginių junginių. Mažesni pomidorai, tokie kaip vyšniniai, dėl didesnio odelės ir minkštimo santykio vienai porcijai gali suteikti daugiau šių medžiagų.

    Kodėl svarbi pomidorų odelė?

    Pomidoruose gausu likopeno – ryškiai raudoną spalvą suteikiančio augalinio pigmento, kuris veikia kaip antioksidantas. Tyrimuose likopenas siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos sveikata bei ląstelių apsauga nuo oksidacinės pažaidos.

    Odelė augalui yra tarsi skydas nuo saulės ir aplinkos poveikio, todėl joje natūraliai kaupiasi daugiau apsauginių junginių. Kartu tai ir reikšmingas skaidulų šaltinis, o skaidulos svarbios virškinimui, sotumo jausmui ir palankesniam cukraus kiekio kraujyje valdymui.

    „Didžiausia vertė slypi po plona odele, kur koncentruojasi daug apsauginių augalinių junginių“, – sakė Robas Hobsonas.

    Kuo išsiskiria vyšniniai pomidorai?

    Renkantis vyšninius pomidorus dažnai suvalgoma jų daugiau vienu kartu, todėl reali suvartojamų bioaktyvių medžiagų dozė gali būti didesnė. Be to, mažesni pomidorai dažnai pasižymi intensyvesniu skoniu, todėl jų lengviau įtraukti į kasdienę mitybą be papildomų padažų.

    Dideli pomidorai taip pat naudingi ir gali būti puikus pasirinkimas salotoms ar troškiniams, tačiau mažesni dažniau laimi pagal tam tikrų junginių koncentraciją viename suvalgomame kiekyje. Specialistai primena, kad svarbiausia yra įvairovė: skirtingų spalvų ir rūšių daržovės padeda gauti platesnį maistinių medžiagų spektrą.

    Norint gauti daugiau naudos, pomidorus verta valgyti su nedideliu kiekiu riebalų, nes likopenas yra tirpus riebaluose. Todėl pomidorai su alyvuogių aliejumi, avokadu ar riešutais gali padėti organizmui efektyviau įsisavinti šį junginį.

  • Šis milžiniškas vaisius užkariauja virtuves: tinka širdžiai ir cukrui, valgomas žalias

    Džekfrutas, dar vadinamas margalapiu duonmedžiu, laikomas vienu didžiausių vaisių, augančių ant medžio. Subrendęs vaisius gali siekti apie 90 centimetrų ilgį ir sverti iki 45 kilogramų, o jo kilmė siejama su Indija ir kitais tropikų regionais. Pastaraisiais metais jis vis dažniau aptinkamas ir Europoje, nors šviežias vis dar išlieka reta prekė.

    Iš išorės džekfrutas turi storą žalsvai geltoną žievę su bukais iškilimais, o viduje slepiasi geltonos, aromatingos skiltelės ir sėklos. Prinokęs vaisius yra saldus ir sultingas, jo skonis dažnai lyginamas su banano, ananaso ir mango deriniu. Neprinokęs džekfrutas skoniu gana neutralus, todėl dažniau naudojamas ne desertams, o sūriems patiekalams.

    Maistinė vertė priklauso nuo brandos ir paruošimo, tačiau 100 gramų džekfruto paprastai turi apie 95 kilokalorijas ir nemažai angliavandenių. Jame yra vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat kalio, magnio ir kitų mineralų. Kalis ypač svarbus normaliai kraujospūdžio reguliacijai ir širdies veiklai, todėl toks pasirinkimas gali papildyti subalansuotą mitybą.

    Džekfrute yra ir skaidulų, kurios prisideda prie virškinimo sistemos veiklos bei sotumo jausmo. Be to, vaisiuje aptinkami antioksidantai, įskaitant flavonoidus ir karotenoidus, siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad bendra nauda labiausiai priklauso nuo visos mitybos kokybės, o ne vieno produkto.

    Kalbant apie cukraus kontrolę, džekfruto glikeminis indeksas nėra vienodas. Prinokusio vaisiaus glikeminis indeksas dažniausiai vertinamas kaip vidutinis ar net aukštesnis, o neprinokusio, kuris dažnai naudojamas kaip mėsos pakaitalas, gali būti mažesnis. Dėl to žmonėms, stebintiems gliukozės rodiklius, svarbiausia yra porcija ir tai, su kuo vaisius valgomas.

    Didžiausia džekfruto sėkmė šiandien siejama su virtuve, ypač augalinės mitybos populiarėjimu. Prinokęs džekfrutas dažniausiai valgomas žalias, dedamas į vaisių salotas, kokteilius ar desertus, o iš minkštimo galima virti uogienes. Neprinokęs, troškinamas ar verdamas, dėl savo pluoštinės struktūros primena plėšytą mėsą ir lengvai sugeria prieskonių, padažų bei marinato skonius.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti vienos detalės: nors tekstūra panaši į mėsą, džekfrutas nėra baltymų šaltinis, todėl jis neturėtų pakeisti ankštinių, tofu ar kitų baltymingų produktų. Įdomu ir tai, kad sėklos taip pat valgomos: virtos ar paskrudintos jos primena kaštainius ir gali tapti atskiru užkandžiu. Ieškantiems egzotikos tai vienas universaliausių tropinių produktų, kurį verta bent kartą išbandyti.

  • Vasaros supervaisius, kurį nuvertiname: persikai gali padėti širdžiai, žarnynui ir odai

    Vasaros supervaisius, kurį nuvertiname: persikai gali padėti širdžiai, žarnynui ir odai

    Persikai vasarą dažnai laikomi tik lengvu desertu, tačiau jų maistinė vertė didesnė, nei gali pasirodyti. Šie vaisiai maždaug 90 proc. sudaryti iš vandens, todėl padeda palaikyti skysčių balansą per karščius ir po fizinio krūvio. Be to, 100 gramų persikų turi apie 39 kilokalorijas, tad tai palyginti nekaloringas pasirinkimas.

    Persikuose yra vitamino C, reikalingo imuninei sistemai ir kolageno gamybai, taip pat provitamino A, dar vadinamo beta karotenu, svarbaus regėjimui ir odai. Vaisiuose randama ir vitamino E bei nedideli kiekiai B grupės vitaminų, įskaitant folio rūgštį. Maistinių medžiagų įvairovę papildo mineralai, ypač kalis.

    Kalis svarbus normaliai raumenų veiklai ir padeda palaikyti įprastą kraujospūdį, ypač kai maiste netrūksta daržovių ir vaisių. Persikuose taip pat aptinkama magnio, fosforo ir vario, o natūralūs antioksidantai, tokie kaip polifenoliai ir karotenoidai, siejami su mažesne oksidacinio streso žala ląstelėms. Būtent oksidacinis stresas laikomas vienu iš veiksnių, susijusių su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Persikai turi žemą glikeminį indeksą, apie 42, todėl paprastai nesukelia staigių gliukozės šuolių kraujyje. Vis dėlto tai nereiškia, kad jų galima valgyti be ribų, nes vaisiuose yra natūralių cukrų. Sergant cukriniu diabetu ar esant atsparumui insulinui, persikus verta derinti su baltymais ar sveikaisiais riebalais, pavyzdžiui, su jogurtu ar riešutais.

    Žarnyno veiklai persikai gali būti naudingi dėl skaidulų, nors jų kiekis nėra rekordinis. Skaidulos didina maisto masės tūrį, padeda reguliariai tuštintis ir yra maistas naudingosioms žarnyno bakterijoms. Reguliarus vaisių vartojimas, ypač kartu su įvairiomis daržovėmis, paprastai siejamas su geresne virškinimo sistemos savijauta.

    Persikai gali prisidėti ir prie odos būklės, nes vitaminas C būtinas kolageno sintezei, o karotenoidai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinės žalos. Nors vienas produktas nepakeis apsaugos nuo saulės ar visavertės mitybos, sezoniniai vaisiai gali būti praktiška kasdienė pagalba, ypač jei jais keičiami saldūs užkandžiai. Dėl didelio vandens kiekio persikai suteikia ir natūralų gaivumo pojūtį.

    Mitybos specialistai dažnai primena orientyrą per dieną suvalgyti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, didesnę dalį paliekant daržovėms. Vienas vidutinis persikas sveria apie 140–150 gramų, todėl 1–2 persikai per dieną gali būti patogus būdas papildyti racioną. Daugiausia naudos paprastai duoda švieži vaisiai, ypač valgomi su odele, tik prieš tai kruopščiai nuplauti.

    Vis dėlto persikai tinka ne visiems. Atsargūs turėtų būti žmonės, jautrūs beržo žiedadulkėms, nes daliai jų gali pasireikšti burnos alergijos sindromas, kai suvalgius žalių vaisių niežti burną, liežuvį ar gerklę. Taip pat jautresnį virškinamąjį traktą turintiems asmenims didesni kiekiai, ypač labai prinokusių persikų, kartais sukelia pilvo pūtimą ar viduriavimą.

    Persikai yra pavyzdys, kaip paprastas sezoninis vaisius gali derinti skonį ir naudą sveikatai. Jie gali papildyti mitybą vitaminais, kaliu ir antioksidantais, o dėl nedidelio kaloringumo tinka kaip kasdienė užkandžio alternatyva. Vasaros sezonu persikus patogu valgyti vienus, dėti į košes, jogurtą, salotas ar kokteilius.

  • Garstyčios ar kečupas: kuris padažas sveikesnis ir kodėl gydytojai ragina skaityti etiketes

    Garstyčios ir kečupas dažnai atrodo panašūs pasirinkimai, nes abu padažai paprastai turi mažai kalorijų, tačiau jų sudėtis ir poveikis sveikatai skiriasi. Didžiausi skirtumai dažniausiai slypi pridėtinio cukraus ir druskos kiekiuose, taip pat naudojamuose prieduose.

    Viename valgomajame šaukšte kečupo paprastai būna apie 18,5 kilokalorijos, maždaug 3,6 gramo cukraus ir apie 158 miligramai natrio. Tuo pačiu kiekiu geltonųjų garstyčių dažniausiai gaunama apie 12 kilokalorijų, apie 0,2 gramo cukraus ir maždaug 187 miligramai natrio.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Vertinant širdies ir kraujagyslių sveikatą, daug dėmesio skiriama pridėtiniam cukrui. Pramoniniu būdu gaminamuose kečupuose neretai naudojami saldikliai ar sirupai, todėl cukraus kiekis vienoje porcijoje tampa reikšmingas, ypač jei kečupas vartojamas dažnai ir didesniais kiekiais.

    Mityba, kurioje daug pridėtinio cukraus, siejama su didesne antsvorio rizika, nepalankiais kraujo riebalų rodikliais ir didesne širdies ligų tikimybe. Dėl to garstyčios, kuriose dažnai nebūna arba būna labai mažai pridėtinio cukraus, daugeliu atvejų laikomos palankesniu pasirinkimu.

    Druska svarbi abiem atvejais

    Tiek kečupas, tiek garstyčios gali turėti nemažai natrio, o per didelis jo vartojimas siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu. Natris organizme sulaiko vandenį, didina cirkuliuojančio kraujo tūrį, todėl širdžiai tenka didesnis krūvis.

    Ilgainiui nuolat padidėjęs kraujospūdis gali pažeisti kraujagysles ir didinti aterosklerozės riziką. Todėl net ir renkantis padažą, kuris turi mažiau cukraus, svarbu stebėti bendrą druskos kiekį dienos racione.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje?

    Praktinis patarimas paprastas: lyginkite etiketes ir rinkitės padažus su mažiau pridėtinio cukraus bei mažiau druskos. Jei siekiate sumažinti cukraus suvartojimą, dažniausiai palankesnės būna garstyčios, tačiau jautresniems kraujospūdžiui aktualu ir natrio kiekis.

    Sveikatos specialistai daugelyje šalių kaip orientyrą nurodo neviršyti maždaug 2 300 miligramų natrio per dieną. Kadangi padažai dažnai vartojami kartu su kitais sūriais produktais, net keli šaukštai per dieną gali pastebimai prisidėti prie bendros normos.