CP v2

Tag: Turizmas

  • Amerikietį Lenkijoje pribloškė vienas dalykas: komentarai užvirė, „Tikrai taip būna?“

    Amerikietį Lenkijoje pribloškė vienas dalykas: komentarai užvirė, „Tikrai taip būna?“

    Lenkija pastaraisiais metais vis dažniau atsiduria keliautojų iš JAV ir kitų šalių maršrutuose. Socialiniuose tinkluose daugėja vaizdo įrašų apie švaresnes viešąsias erdves, augantį saugumo jausmą ir palyginti nebrangų kasdienį gyvenimą, o diskusijos komentaruose neretai tampa dar įdomesnės už pačius kadrus.

    Šį kartą daug dėmesio sulaukė JAV keliautojas Anthony, savo įspūdžiais pasidalijęs „Instagram“ profilyje. Jis akcentavo ne architektūrą ar virtuvę, o tai, ką pavadino pasitikėjimu kasdienėse situacijose, ir būtent ši tema įžiebė ginčą tarp vietinių ir užsieniečių.

    Kas jį nustebino viešajame transporte

    Keliautojas teigė, kad Lenkijoje jį nustebino galimybė įlipti į autobusą ar tramvajų ir bilietą įsigyti jau viduje. Jo vertinimu, JAV daugelyje miestų įprasta pirmiau sumokėti ar nuskenuoti bilietą dar prieš įlipant, todėl pati idėja, kad žmogus pirmiausia įlipa, o tik tada pasirūpina apmokėjimu, jam pasirodė netikėta.

    „Neįtikėtina, kad gali įlipti ir tik tada nusipirkti bilietą. JAV tai daug kur tiesiog neveiktų“, – sakė Anthony.

    Vis dėlto komentaruose lenkai greitai priminė, kad tai nėra važiavimas be bilieto be pasekmių. Daugelyje miestų galioja kontrolė, o keleiviui, neturinčiam galiojančio bilieto ar nepažymėjusiam jo pagal taisykles, gresia bauda, todėl pasitikėjimas čia egzistuoja kartu su realia atsakomybe.

    Perėjos ir vairuotojų elgesys

    Antra detalė, kurią jis išskyrė, buvo vairuotojų reakcija pėsčiųjų perėjose. Anthony pasakojo, kad atvykęs iš pradžių manė, jog vairuotojai sustoja iš mandagumo, tačiau vėliau suprato, kad daugeliu atvejų taip elgtis įpareigoja taisyklės, o pėsčiųjų pirmumas perėjose yra aiškiai įtvirtintas.

    „Iš pradžių galvojau, kad jie tiesiog nori būti geri. Paskui supratau, kad taip turi būti pagal taisykles“, – pasakojo keliautojas.

    Šis pastebėjimas atspindi platesnę tendenciją Europoje, kur eismo sauga grindžiama taisyklių laikymusi, kontrole ir infrastruktūra. Pastaraisiais metais Lenkija, kaip ir kitos ES šalys, daug investavo į kelių saugumą, perėjų žymėjimą, apšvietimą ir greičio ribojimo priemones, todėl keliautojai dažniau pastebi ne vien vairuotojų kultūrą, bet ir pačią sistemą.

    Komentarai: nuo pasididžiavimo iki skeptiškumo

    Po įrašu pasipylė šimtai reakcijų: dalis komentatorių džiaugėsi, kad šalį užsieniečiai vis dažniau apibūdina kaip tvarkingą ir saugią. Kiti reagavo atsargiau ir priminė, kad taisyklių laikymasis nėra absoliutus, o skirtinguose miestuose ir rajonuose patirtys gali skirtis.

    Diskusijose išryškėjo ir dar viena nuotaika: nemažai žmonių stebėjosi, kad Lenkija imama vadinti pasitikėjimo ir sąžiningumo pavyzdžiu. Kai kurie komentatoriai pripažino, kad per pastaruosius dešimtmečius šalis smarkiai pasikeitė, o visuomenės požiūrį vis labiau formuoja modernėjanti infrastruktūra, griežtesnė kontrolė ir augantys kasdieniai standartai.

  • 2026 metų kelionių tendencijos Europoje: sparčiausiai kyla Čekija, Islandija ir Ispanija

    2026 metų kelionių tendencijos Europoje: sparčiausiai kyla Čekija, Islandija ir Ispanija

    Nauji „Amadeus Travel Intelligence“ ir UN Tourism duomenys rodo, kad Europos turizmo rinka 2026 metais išlieka stabili, nors kelionių kainas vis dar kelia brangūs aviaciniai degalai ir bendra infliacija. Ataskaitoje „Travel Insights 2026: Focus on Europe“ pabrėžiama, kad žemynas išlaiko lyderio pozicijas pasauliniame turizme.

    Palyginus 2025 metų gegužę–2026 metų balandį su ankstesniais 12 mėnesių, keleivių srautai Europoje augo 2,3 proc., o viešbučių užimtumas padidėjo 2 proc. Per 2026 metų pirmąjį ketvirtį Europoje užfiksuota daugiau kaip 130 mln. tarptautinių turistų atvykimų, tai yra 4 proc. daugiau nei prieš metus.

    Kur europiečiai planuoja keliauti?

    Ataskaita prognozuoja, kad 2026 metų balandžio–rugsėjo laikotarpiu oro transportu keliaujančių keleivių apimtys ir suplanuotų vietų lėktuvuose skaičius pasieks kiek daugiau nei 160 mln. Didžiausią paklausą generuojančiomis rinkomis įvardijamos JAV, Ispanija ir Vokietija.

    Tarp sparčiausiai augančių keliautojų srautų išsiskiria Japonija, Danija ir Egiptas: metinis augimas siekė atitinkamai 19 proc., 11 proc. ir 8 proc. Japonijos rinka išsiskiria tuo, kad paieškų susidomėjimas šuoliu kilo 62 proc., o tai virto 19 proc. didesniu užsakymų skaičiumi.

    Populiariausios kryptys 2026 metais

    Pagal paieškas ir užsakymus Ispanija išlieka ryški lydere, tačiau didžiausią proveržį rodo Čekija. Ji tapo sparčiausiai augančia užsakoma kryptimi tarp pagrindinių Europos rinkų, o metinis augimas siekė 18 proc., Islandija fiksavo 11 proc. augimą.

    Čekijai palankios ir apgyvendinimo tendencijos: po metų pradžios nuosmukio viešbučių užimtumas vėliau pakilo iki daugiau kaip 60 proc. Tyrėjai tai sieja su augančia paklausa trumpoms, kultūrinėms miesto kelionėms ir gamtos patirtims Šiaurės bei Vidurio Europoje.

    Tuo pat metu interneto paieškose ryškiai iššoko Uzbekistano ir Tadžikistano kryptys, kur susidomėjimas kilo 64 proc. Didesnį paieškų augimą taip pat fiksavo Šveicarija ir Švedija po 36 proc., Danija 34 proc., Airija 33 proc., Belgija 32 proc. ir Norvegija 31 proc.

    Skrydžių plėtra ir užsakymų laikas

    Pietų ir Viduržemio jūros Europos regionui 2026 metų liepą ir rugpjūtį prognozuojamas pikas, artėjantis prie 70 mln. keleivių ir suplanuotų vietų lėktuvuose. Būtent šiame regione oro susisiekimas plečiasi sparčiausiai: per metus pradėta apie 1 100 naujų skrydžių maršrutų.

    Daugiausia naujų jungčių atsirado iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos, o tarp besiformuojančių krypčių minimos naujos jungtys tarp Slovakijos ir Ispanijos, Etiopijos ir Portugalijos, taip pat Kinijos ir Graikijos. Tai rodo, kad oro bendrovės aktyviai perskirsto pasiūlą pagal paklausos židinius.

    Užsakymų elgsena išlieka dvilypė: daugiau nei pusė kelionių į Pietų ir Viduržemio regioną perkamos bent prieš mėnesį, o didžiausia dalis tenka 61–180 dienų laikotarpiui. Vis dėlto reikšminga išlieka ir paskutinės minutės paklausa, nes apie 29 proc. kelionių užsakoma likus 1–14 dienų iki išvykimo.

    Kas labiausiai „stumia“ paklausą?

    Ataskaita pažymi, kad didžiausią kelionių paklausos dalį Europoje sudaro 46–65 metų keliautojai, jie siekia apie 30 proc. visos paklausos. Kai kuriose didmiesčių kryptyse, tokiose kaip Londonas, Paryžius ar Madridas, ši dalis dar kiek didesnė.

    „Ši brandesnė, daugiau išleidžianti auditorija ypač dera su premium patirtimis ir kultūriniais pasiūlymais, o jaunesnės grupės išlaiko reikšmingą dalį, palaikančią daugiakartį keliautojų mišinį“, – teigiama ataskaitoje.

    Ekspertai pabrėžia, kad rinkoje vis aiškiau matyti poreikis išskirtinėms patirtims ir sezoniškumo balansui, todėl dalis keliautojų renkasi ne tradicinius turistinius centrus, o augančias kryptis Šiaurės ir Vidurio Europoje. Tai padeda paaiškinti, kodėl 2026 metais vis dažniau minimos Čekija ir Islandija, nors masinis turizmas Ispanijoje išlieka stiprus.

  • Paragono šokas Zakopanėje: už latte macchiato 9 eurai, o sąskaita už desertus – 40 eurų

    Zakopanėje, itin turistinėje Krupówkių gatvėje, viena lankytoja pasidalijo kvitu, kuris socialiniuose tinkluose sukėlė audringas diskusijas. Už vieną latte macchiato, patiektą maždaug 220 mililitrų puodelyje, ji sumokėjo 9 eurus. Tokia suma daugeliui pasirodė sunkiai pateisinama net ir kurortiniame mieste.

    Pasak kvite nurodytų kainų, kartu buvo užsakyti du desertai, kurių kiekvienas kainavo po maždaug 13 eurų. Bendra sąskaita už dvi kavas ir du desertus siekė apie 43 eurus. Lankytojai nustebino ne tik galutinė suma, bet ir tai, kad gėrimų kainos prilygsta vakarienės kainai mažiau turistinėse vietose.

    „Norėjau patikrinti, ar verta ir ar tokia kava skiriasi nuo tos, kuri kainuoja apie 5 eurus. Ji nebuvo bloga, bet akivaizdu, kad smarkiai permokėjau“, – rašė lankytoja, komentuodama savo patirtį.

    Maitinimo sektoriuje seniai žinoma, kad didžiausios maržos dažnai generuojamos būtent iš gėrimų. Kavos puodelio savikaina paprastai susideda iš kavos pupelių, pieno, vandens, elektros, darbuotojų laiko ir įrangos nusidėvėjimo, tačiau galutinę kainą dažniausiai labiausiai kelia ne žaliavos, o vietos nuoma ir darbo kaštai.

    Turistinėse lokacijose kainas papildomai išpučia sezoniškumas ir didelis pėsčiųjų srautas. Verslai tokiuose taškuose neretai taiko aukštą kainodarą kaip filtrą, sąmoningai orientuodamiesi į turtingesnius klientus, kuriems kelių dešimčių eurų išlaidos desertui ar kavai nėra lemiamas veiksnys.

    Krupówkių pavyzdys atskleidžia platesnę tendenciją kurortuose: kuo labiau vieta priklauso nuo turizmo, tuo dažniau kainą lemia ne produkto kokybė, o lokacijos prestižas. Vartotojams ekspertai paprastai pataria prieš užsakant atidžiai peržvelgti meniu ir įvertinti, ar patirtis atitinka lūkesčius, ypač ten, kur kainos gali būti pritaikytos ne vietos gyventojams.

  • Ispanijoje nedarbas krito žemiau 10 proc.: darbo vietų rekordas ir kas iš tiesų jį sukūrė

    Ispanijoje nedarbas krito žemiau 10 proc.: darbo vietų rekordas ir kas iš tiesų jį sukūrė

    Ispanijoje antrąjį metų ketvirtį nedarbo lygis sumažėjo iki 9,87 proc. ir pasiekė žemiausią ribą nuo 2008 metų. Tuo pat metu dirbančiųjų skaičius išaugo iki rekordinio 22,779 mln.

    Nacionalinio statistikos instituto INE duomenimis, nuo balandžio iki birželio buvo sukurta 486 000 naujų darbo vietų, o bedarbių sumažėjo 213 300. Dėl to nedarbo rodiklis pirmą kartą per daugelį metų tvariai nusileido žemiau 10 proc. ribos.

    Pokytį stipriai palaikė sezoniškumas: vasaros pradžia tradiciškai suaktyvina samdą, ypač paslaugų sektoriuje. Darbo jėga taip pat augo ir pasiekė 25,27 mln., nes į rinką įsitraukė daugiau darbo ieškančių žmonių.

    Kas labiausiai stūmė įdarbinimą?

    Daugiausia naujų darbo vietų sukūrė paslaugos, kurias tempė turizmo sezonas, apgyvendinimas, maitinimas ir kitos su kelionėmis susijusios veiklos. Augimas fiksuotas ir pramonėje bei statybose, o žemės ūkis buvo vienintelė sritis, kur darbuotojų sumažėjo.

    Regioniniu požiūriu didžiausias užimtumo prieaugis absoliučiais skaičiais užfiksuotas Katalonijoje. Spartžiausias augimas procentais registruotas Balearų salose, kur vasaros sezonas paprastai turi ypač ryškų poveikį darbo rinkai.

    Kuo ši statistika išsiskiria?

    Darbo vietų plėtra labiausiai koncentravosi į samdomą ir viso etato darbą: iš 486 000 naujų vietų 405 400 sudarė viso etato pozicijos. Be to, toliau traukėsi laikinas užimtumas, o beveik trys ketvirtadaliai darbuotojų jau dirba pagal neterminuotas sutartis.

    Privatus sektorius per ketvirtį įdarbino 501 600 žmonių, o viešajame sektoriuje dirbančiųjų skaičius sumažėjo 15 600. Sezoniškai pakoregavus duomenis, užimtumas per ketvirtį paaugo 0,54 proc.

    Ką tai reiškia iki 2026 metų pabaigos?

    Dabartiniai skaičiai priartino šalį prie Vyriausybės siekio iki 2026 metų pabaigos pasiekti 23 mln. dirbančiųjų ribą. Iki šio tikslo, pagal naujausią ketvirčio statistiką, trūksta apie 221 000 darbo vietų.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad vasaros ketvirčio rezultatai ne visada tiksliai nusako ilgalaikes tendencijas, nes didelę dalį sukuria sezoniniai darbai. Vis dėlto didesnė neterminuotų sutarčių dalis ir mažėjantis laikinas užimtumas rodo struktūrinį poslinkį, kuris gali amortizuoti nedarbo šuolius ne sezono metu.

  • Ispaniją alina gaisrai: vien gesinimas gali kainuoti iki 3 275 000 000 eurų

    Ispaniją alina gaisrai: vien gesinimas gali kainuoti iki 3 275 000 000 eurų

    Ispanijoje tęsiantis dideliems miškų gaisrams, valstybės išlaidos gesinimo darbams šiemet gali siekti nuo 1 723 000 000 iki 3 275 000 000 eurų. Tai rodo skaičiavimai, paremti oficialiais duomenimis apie išdegusius plotus ir vidutinę gesinimo kainą vienam hektarui.

    Šis įvertinimas apima tik operacines gesinimo sąnaudas, tokias kaip ugniagesių darbas, technika, aviacija ir logistika. Į jį neįtraukiamos vėlesnės išlaidos kraštovaizdžio atkūrimui, infrastruktūros remontui, dirvožemio stabilizavimui ar ekosistemų regeneracijai.

    Remiantis Ispanijos Ekologinės pertvarkos ministerijos pateikiamais suvestiniais duomenimis, nuo metų pradžios gaisrai jau buvo paveikę apie 172 396 hektarus. Tai yra beveik pusė ploto, kuris sudegė per 2025 metus, todėl išlaidų dinamika išlieka viena didžiausių per pastaruosius metus.

    Skirtumai tarp sumų kyla dėl taikomų metodikų, nes įvairios institucijos ir sektoriaus organizacijos pateikia nevienodus vieno hektaro kaštų įverčius. Vienuose skaičiavimuose orientuojamasi į maždaug 10 000 eurų už hektarą, kituose kaštai siejami su maždaug 19 000 eurų už hektarą, ypač kai gesinimui pasitelkiama sudėtinga aviacija.

    Kodėl prevencija tampa lemiama?

    Miškų ūkio sektoriaus atstovai ir ekspertai nuolat kartoja, kad didžioji viešųjų pinigų dalis vis dar tenka gesinimui, o ne prevencijai. Šią tendenciją stiprina ilgesni karščio periodai, sausrų dažnėjimas ir spartesnis gaisrų plitimas, kai vėjas ir sausra sukuria itin pavojingas sąlygas.

    Miškų inžinerijos srities profesionalai pabrėžia, kad žiemos ir pavasario darbai, susiję su miškų tvarkymu, degiųjų medžiagų mažinimu ir infrastruktūros parengimu, dažnai duoda didžiausią ekonominę grąžą. Logika paprasta: kuo mažiau gaisrui palankių sąlygų, tuo mažesnis poreikis brangiam gesinimui sezono pike.

    „Gaisrai gesinami žiemą, o ne vasarą“, – sako Ispanijos miškų sektoriaus atstovai, pabrėždami, kad prevencijos finansavimas turėtų augti greičiau nei investicijos vien į reagavimo pajėgumus.

    Smūgis turizmui ir žemės ūkiui

    Miškų gaisrai Ispanijoje nėra vien aplinkosaugos problema, nes jų ekonominis poveikis persikelia į turizmą, transportą, apgyvendinimą ir maitinimo paslaugas. Moksliniai tyrimai apie Pietų Europą rodo, kad dideli gaisrai gali mažinti metinį regionų ekonomikos augimą, o ryškiausiais sezonais padariniai kaupiasi ir tęsiasi ilgiau nei vienerius metus.

    Valdžia taip pat imasi priemonių darbo rinkai stabilizuoti, kai dėl ekstremalių sąlygų žmonės negali saugiai pasiekti darboviečių. Tokiais atvejais rengiami mechanizmai, leidžiantys kompensuoti prastovas ir sumažinti staigų finansinį smūgį įmonėms bei darbuotojams.

    Žemės ūkis patiria dvigubą riziką: pirma, dėl gaisrų ribojami kai kurie darbai, ypač susiję su sunkiosios technikos naudojimu, antra, nukenčia ūkiai ir gyvuliai, kai gaisrai atskiria bandas nuo vandens ar pašaro. Atskiruose regionuose svarstomos ir patvirtinamos tikslinės paramos priemonės ūkiams, patyrusiems nuostolių.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad ilgalaikė sąskaita dažnai būna didesnė už gesinimo biudžetą, nes po gaisrų tenka atkurti dirvožemį, suvaldyti eroziją, atstatyti miškų infrastruktūrą ir apsaugoti vandens telkinius. Tai reiškia, kad realus gaisrų poveikis valstybės finansams gali būti gerokai platesnis, nei rodo vien gesinimo darbų eilutė.

  • Ne tik šilko kelias: Uzbekistano upės ir kriokliai vilioja turistus, o vanduo slepia istoriją

    Ne tik šilko kelias: Uzbekistano upės ir kriokliai vilioja turistus, o vanduo slepia istoriją

    Uzbekistanas dažniausiai siejamas su Šilko kelio miestais, tačiau vis daugiau keliautojų atranda kitą šalies veidą – vandenį. Per šalį teka šimtai upių ir upelių, o kalnų slėniuose bei dykumų pakraščiuose vandens keliai nulėmė, kur kūrėsi gyvenvietės, kaip vystėsi prekyba ir kokie maršrutai išliko iki šių dienų.

    Vandens ištekliai Uzbekistanui yra ne tik gamtos grožis, bet ir strateginis klausimas: jie reikalingi geriamajam vandeniui, žemės ūkiui, energetikai. Pastaraisiais metais prie šių funkcijų vis dažniau prisideda ir turizmas, nes karštą sezoną žmonės ieško vėsesnių vietų kalnuose, prie šaltinių ar krioklių.

    Taškento apylinkių kalnų upės

    Netoli Taškento, Vakarų Tian Šanio pašlaitėse, tekanti Ugamo upė vasarą tampa traukos centru norintiems pabėgti nuo kaitros. Ją maitina tirpstantis sniegas ir kalnų šaltiniai, todėl vanduo čia šaltas, o slėnis išlieka žalesnis nei žemumose.

    Palei upę šiltuoju metų laiku atsiranda poilsio zonų: įrengiami maudynių baseinai, pavėsinės, kavinės, vietos iškyloms. Vietos gyventojai pabrėžia, kad šis maršrutas patogus vienos dienos išvykai, o gamtos infrastruktūra kasmet plečiama.

    „Palei Ugamo upę yra vaikų žaidimų aikštelė, įvairūs baseinai, poilsio zonos, restoranas ir vietos, kur žmonės gali pasigaminti maisto“, – sakė Ravshanas Temirovas.

    Kalnų kaimuose atsiranda ir netikėtų gamtos objektų, kuriuos suformavo žmogaus rankos. Nanajaus kaime drėkinimo kanalas, kadaise įrengtas daržams laistyti, sudarė krioklį, kuris vasarą sutraukia lankytojus ir tapo papildomu pajamų šaltiniu vietos bendruomenei.

    Džizacho šaltiniai ir Qizilsuv krioklys

    Piečiau esantis Džizacho regionas išsiskiria šaltiniais, kurie veržiasi iš uolėtų šlaitų ir maitina upelius bei krioklius ištisus metus. Vietos miškininkai akcentuoja, kad kai kurių šaltinių vanduo žiemą neužšąla, o dalis jo naudojama ir kaip geriamasis vanduo aplinkiniams gyventojams.

    Qizilsuv krioklys Bakhmalo rajono miškuose pastaraisiais metais tapo vienu žinomiausių gamtos objektų šiame regione. Keliautojus vilioja pavėsis, vėsesnis oras ir galimybė žygiuoti miško takais, o vietos institucijos svarsto, kaip plėtoti infrastruktūrą nepažeidžiant jautrios ekosistemos.

    „Atlikome tyrimus ir laboratorinę analizę, kuri parodė, kad Qizilsuv vandenyje yra didelis geležies kiekis“, – sakė Akbarjonas Qolberdiyevas.

    Miškininkijos atstovai teigia, kad vietovė sulaukia tūkstančių užsienio svečių ir dešimčių tūkstančių vietos turistų per metus, o didžiausias srautas fiksuojamas vasarą. Keliautojai dažniausiai mini vandens skaidrumą ir švarą, tačiau specialistai primena, kad natūralūs mineralai nebūtinai reiškia gydomąsias savybes, todėl sveikatingumo teiginius reikėtų vertinti atsargiai.

    Bucharos vandens telkiniai dykumos pakraštyje

    Rytų kalnų upių logika Bucharoje neveikė: dykumos pakraštyje vanduo turėjo būti surenkamas ir kaupiamas. Miestas rėmėsi viešų baseinų ir rezervuarų sistema, vietoje vadinama hovuzais, kurie ilgą laiką užtikrino kasdienius poreikius ir tapo socialinėmis erdvėmis.

    Vienas geriausiai išlikusių pavyzdžių – Lyabi Hauz ansamblis, susiformavęs aplink akmenimis sutvirtintą vandens telkinį. Tokie objektai veikė kaip vandens atsarga, bet kartu ir kaip vieta atsikvėpti nuo karščio, susitikti ar pailsėti medžių pavėsyje.

    „Buchara yra netoli Kyzylkumo dykumos, todėl čia labai karšta. Žmonės ateidavo pailsėti po medžiais. Baseinai tarnavo ir kaip vandens rezervas, o šiandien dauguma čia ateina tiesiog pasėdėti ir pailsėti“, – sakė Iskandaras Hamrojevas.

    Dar vienas svarbus istorinis telkinys – Bolohovuz, esantis priešais Arko tvirtovę. Jis buvo įrengtas kaip praktiškas sprendimas vandeniui tiekti valdovo rezidencijai, pareigūnams ir aplinkiniams kvartalams, o pats objektas iki šiol išlieka svarbia miesto tapatybės dalimi.

    Šiandien Uzbekistano upės, šaltiniai, kriokliai ir senieji rezervuarai tampa alternatyva klasikiniams Šilko kelio maršrutams. Jie leidžia pamatyti, kaip vanduo formavo gyvenimą Vidurinėje Azijoje ir kodėl net turistinis peizažas čia neišvengiamai susijęs su ištekliais, kuriuos reikia saugoti.

  • Italijoje nuteistas sukčius: 20 metų pardavinėjo bilietus į paties pastatytą „romėnų“ amfiteatrą

    Italijoje nuteistas sukčius: 20 metų pardavinėjo bilietus į paties pastatytą „romėnų“ amfiteatrą

    Italijoje teismas skyrė realią laisvės atėmimo bausmę 69 metų Franco Malosso, kuris, kaip nustatyta byloje, daugiau nei dešimtmetį vertėsi apgaule: turistams už pinigus rodė tariamai senovinį romėnų amfiteatrą, nors šis buvo pastatytas palyginti neseniai.

    Vyras iš lankytojų ėmė po 40 eurų už apsilankymą vietoje, kuri Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Vičencos, buvo pristatoma kaip Beriko jūrinis amfiteatras. Pasak jo paties pasakojimo, objektas esą „atrastas“ po nuošliaužos 2005 metais.

    Abejones sukėlė detalės

    Istorija skambėjo įtikinamai tik iš pirmo žvilgsnio: lankytojams buvo teigiama, kad statinys datuojamas 393 mūsų eros metais ir esą yra vienas seniausių bei didžiausių amfiteatrų pasaulyje. Vėliau aiškėjo, kad pasakojime buvo ir kitų „prieskonių“, siejusių vietą su Romos istorija bei literatūriniais motyvais.

    Tačiau 2016 metais atsiradus įtarimų, tyrimą inicijavo Italijos karabinieriai, o į vietą buvo pakviesti archeologai. Ekspertai nustatė, kad vadinamasis „antikinis“ statinys turi šiuolaikinių medžiagų požymių, o dalis detalių primena dekoracijas, o ne autentišką archeologinį objektą.

    Tyrėjų išvadose minėtos stiklo pluošto, popieriaus masės, tinkuotų blokų ir gipso skulptūrų konstrukcijos, būdingos šiuolaikinei gamybai. Be to, palydoviniai vaizdai, kaip skelbta, rodė, kad teritorija pirmiausia buvo sulyginta, o vėliau joje iškilo „istorinis“ statinys.

    Kaip objektas atsidūrė turistų giduose

    Bylos duomenimis, F. Malosso sugebėjo įtikinti dalį vietos institucijų, kad vieta verta dėmesio, ir dėl to ji buvo įtraukta į Vičencos turizmo informacinius kanalus, finansuotus Europos Sąjungos lėšomis, taip pat į skaitmeninius gidus.

    Tyrimas atskleidė ir tai, kad kai kurie viešai pasakoti „faktai“ akivaizdžiai nesutampa su istorine chronologija. Pavyzdžiui, Julijus Cezaris gyveno gerokai anksčiau nei laikotarpis, kuriuo tariamai datuotas amfiteatras, o su Šekspyro tragedija siejama vieta istoriniuose šaltiniuose paprastai siejama su Verona, o ne Vičenca.

    Nuosprendis ir finansinės pretenzijos

    Teismas F. Malosso nuteisė dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Jam taip pat skirta 3 000 eurų bauda, o kaltinimai siejami su neteisėtomis statybomis, meno klastojimu ir kūrinių sukūrimu be leidimo.

    Tuo pat metu Arkugnjano savivaldybė pateikė civilinį ieškinį ir siekia prisiteisti apie 560 000 eurų žalą, argumentuodama patirtais nuostoliais. Ši istorija tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip turizmo sektoriuje, ypač ten, kur istorinis paveldas yra ekonomikos dalis, svarbus nepriklausomas ekspertinis patikrinimas ir aiškios atsakomybės grandinės.

  • Graikai ryžtasi drastiškam sprendimui: Zakinto Navagio paplūdimį stums 30 metrų į jūrą

    Graikai ryžtasi drastiškam sprendimui: Zakinto Navagio paplūdimį stums 30 metrų į jūrą

    Graikijoje pristatytas planas, kuris gali iš esmės pakeisti vieną garsiausių šalies vaizdų: Zakinto salos Navagio, dar vadinamą Laivo avarijos paplūdimiu. Siekiama paplūdimį praplėsti apie 30 metrų į jūros pusę, kad būtų apsaugota rūdijanti laivo liekana.

    Projektas numato paplūdimį formuoti užpilant žvyru ir taip padidinti atstumą tarp vandens linijos ir laivo korpuso. Skelbiama, kad būtų panaudota apie 45 000 kubinių metrų žvyro, o tai turėtų sumažinti bangų ir erozijos poveikį metalinei konstrukcijai.

    Paplūdimys 2026 metais uždarytas

    Navagio paplūdimys 2026 metų vasaros sezoną išlieka neprieinamas lankytojams dėl saugumo rizikų. Graikijos institucijos uždraudė laivams ir plaukikams artintis iki spalio 31 dienos, nes vertinama nuošliaužų grėsmė ir uolų nestabilumas.

    Sprendimas priimtas po patikrų, kurias atliko Žemės drebėjimų planavimo ir apsaugos organizacija. Jos vertinimu, vietovėje išlieka didesnė didelių nuošliaužų tikimybė, todėl lankytojų srautai kol kas laikomi pernelyg rizikingais.

    Traumos, drebėjimai ir griežta kontrolė

    Navagio reputaciją temdo ir ankstesni incidentai: 2018 metais nuo skardžio atskilusi uoliena sužeidė kelis žmones, o paplūdimys tuomet buvo uždarytas. 2022 metais regione fiksuotas 5,4 magnitudės žemės drebėjimas vėl paskatino laikinus ribojimus.

    Šiuo metu turistai paplūdimį gali stebėti tik nuo apžvalgos aikštelių viršuje, o bandantiems nusileisti ar pažeisti ribojimus taikomos sankcijos. Saugumo sąlygos, kaip skelbiama, peržiūrimos du kartus per metus, kad sprendimai dėl atvėrimo būtų paremti naujausiais duomenimis.

    Kodėl gelbėjamas laivas

    Paplūdimio simboliu tapęs laivas ant seklumos atsidūrė 1980 metų spalį ir nuo tada tapo vienu labiausiai fotografuojamų Graikijos pakrančių vaizdų. Tačiau per dešimtmečius korpusą smarkiai paveikė druska, drėgmė ir bangavimas, todėl metalas ėmė irti vis sparčiau.

    Pasak projekto rengėjų, paplūdimio praplėtimas turėtų sukurti papildomą buferį tarp laivo ir jūros bei sudaryti sąlygas vėliau imtis pačio laivo restauravimo. Tikimasi, kad tokie veiksmai padės išsaugoti objektą ateities kartoms, bet tuo pačiu išlaikyti prioritetą saugumui.

  • Atostogų kainų žemėlapis: kur Europoje pigiausia valgyti, miegoti ir kodėl Turkija stebina

    Atostogų kainų žemėlapis: kur Europoje pigiausia valgyti, miegoti ir kodėl Turkija stebina

    Planuojant vasaros atostogas, tas pats vakarienės, viešbučio ar gėrimų krepšelis skirtingose šalyse gali kainuoti kardinaliai nevienodai. Naujausias kainų lygių palyginimas, paremtas Eurostato duomenimis, rodo aiškius laimėtojus ir netikėtas išimtis populiariausiose Europos kryptyse.

    Analizėje vertintos septynios keliautojų itin mėgstamos šalys: Prancūzija, Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija, Kroatija ir Turkija. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra konkrečios kelionės biudžetas, o nacionaliniai vidurkiai, todėl kurortuose kainos dažnai būna aukštesnės nei šalies statistinis vidurkis.

    Bendras kainų lygis

    Eurostato naudojamas namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek kainuotų toks pats prekių ir paslaugų krepšelis skirtingose šalyse. Jei Europos Sąjungos vidurkis laikomas 100, matyti, kur atostogų pinigai nuperka daugiausia.

    Pagal bendrą indeksą pigiausia iš vertintų krypčių yra Turkija: krepšelis, kuris Europos Sąjungoje vidutiniškai kainuoja 100, Turkijoje siekia 59,6. Tuo metu brangiausia tarp lygintų šalių yra Prancūzija su 100,3, t. y. vos kiek virš vidurkio.

    Kitų šalių rodikliai taip pat žemiau Europos Sąjungos vidurkio: Italija siekia 97,1, Ispanija 91,6, Graikija 87,4, Portugalija 86,6, Kroatija 78,4. Tokie skirtumai keliautojams reiškia, kad net ir nekeičiant kelionės trukmės, kasdienės išlaidos gali skirtis dešimtimis procentų.

    Viešbučiai ir restoranai

    Keliautojams ypač svarbi „restoranų ir viešbučių“ kategorija, apimanti maitinimą įstaigose ir apgyvendinimą mokamose vietose. Joje matomas ryškus kontrastas tarp Vakarų ir Pietų Europos krypčių.

    Brangiausia šioje grupėje yra Prancūzija, kurios indeksas siekia 116, o Italija seka su 110,8. Tai reiškia, kad paslaugų krepšelis, kurio Europos Sąjungos vidurkis yra 100, šiose šalyse atsieina atitinkamai 116 ir 110,8.

    Geriausią vertę šioje kategorijoje siūlo Portugalija, kurios indeksas yra 73,6, o Turkija išlieka žemiau 80 ir siekia 78,3. Ispanija ir Graikija taip pat patrauklios: jų rodikliai atitinkamai 85,4 ir 86,1, Kroatija yra kiek aukščiau su 89,6.

    Maistas ir alkoholis

    Maisto kainos tarp lygintų šalių išsiskiria mažiau nei apgyvendinimas, tačiau yra viena ryški išimtis. Prancūzijoje maisto krepšelis siekia 107,9, taigi yra 7,9 proc. virš Europos Sąjungos vidurkio.

    Turkijoje tas pats maisto krepšelis kainuoja 75,6, o Ispanija yra vienintelė kita šalis, esanti žemiau vidurkio su 94,6. Likusiose šalyse maisto kainos dažniausiai balansuoja netoli Europos Sąjungos atskaitos taško.

    Didžiausia staigmena keliautojams yra alkoholis: Turkijoje alkoholinių gėrimų kainų lygio indeksas siekia 210,2, daugiau nei dvigubai virš Europos Sąjungos vidurkio. Tarp lygintų šalių po Turkijos seka Graikija su 154 ir Kroatija su 133,9, o pigiausia alkoholiui yra Italija su 81,9.

    Nealkoholinių gėrimų skirtumai mažesni, tačiau vis tiek apčiuopiami: nuo 81,8 Italijoje iki 133,5 Kroatijoje. Planuojantiems biudžetą tai signalas, kad pigesnė bendra kryptis nebūtinai reiškia pigesnius barus ar vakarinius gėrimus.

    Galiausiai tabako kainų indeksas tarp šalių svyruoja itin plačiai: nuo 25,4 Turkijoje iki 191,1 Prancūzijoje. Viešajam transportui palyginime pigiausia taip pat Turkija su 68,3, o vienintelė virš Europos Sąjungos vidurkio esanti šalis šioje kategorijoje yra Prancūzija su 112,8.

    Šie rodikliai neįvertina keliautojų pajamų ir perkamosios galios, todėl realus brangumo pojūtis skirtingiems turistams gali būti nevienodas. Vis dėlto kainų lygio indeksai suteikia tvirtą pagrindą palyginti kryptis ir suprasti, kur labiausiai tikėtina sutaupyti apgyvendinimui bei maitinimui, o kur netikėtai išaugs gėrimų sąskaita.

  • Retro traukinys Wakacyjny stražakas jau savaitgalį: kelionę temps vienintelis veikiantis garvežys

    Retro traukinys Wakacyjny stražakas jau savaitgalį: kelionę temps vienintelis veikiantis garvežys

    Lenkijoje, Volštyno garvežių depas šį savaitgalį į bėgius išleidžia retro traukinį „Wakacyjny Strażak“. Istorinį sąstatą temps garvežys Pt47, laikomas vienu ryškiausių pokario Lenkijos geležinkelių technikos simbolių.

    Reisas numatytas liepos 12 dieną, sekmadienį, maršrutu Volštynas–Rakonievicės–Volštynas. Išvykimas planuojamas 12.00 valandą, kelionė į vieną pusę truks kiek ilgiau nei 20 minučių, o atgal traukinys pajudės 15.18 valandą.

    Rakonievicėse suplanuota beveik trijų valandų stotelė, kuri yra programos dalis. Keleiviai galės aplankyti Didžiosios Lenkijos gaisrininkystės muziejų, kuriame pristatoma istorinė ugniagesių technika ir skirtingų laikotarpių įranga.

    Bilietai platinami internetu, o kaina suaugusiajam siekia apie 9 eurus, lengvatinis bilietas kainuoja apie 7 eurus. Organizatoriai atkreipia dėmesį, kad į kainą paprastai įtraukiamas ir paslaugos mokestis, todėl galutinė suma gali nežymiai skirtis priklausomai nuo platinimo sąlygų.

    Traukinį temps didysis garvežys Pt47, gamintas 1948–1951 metais Lenkijos valstybinėms geležinkelio linijoms ir sukurtas remiantis prieškariniu Pt31 modeliu, tačiau su reikšmingais konstrukciniais pakeitimais. Iš viso pagaminta 180 šio tipo garvežių, dalis jų surinkta ir Poznanėje.

    Pt47 yra apie 100 tonų masės garvežys, kurio konstrukcinis greitis siekė 110 kilometrų per valandą, o vardinė galia buvo 1 200 kilovatų. Iki šių dienų, kaip nurodo Volštyno depas, išliko tik vienas veikiantis šio tipo garvežys Pt47-65, todėl kiekvienas jo pasirodymas laikomas išskirtiniu įvykiu geležinkelių entuziastams.

    Pastaraisiais metais tokie teminiai retro reisai Europoje sulaukia vis didesnio dėmesio, nes jungia trumpą kelionę, gyvą technikos paveldą ir turizmą. Volštynas išsiskiria tuo, kad garvežiai čia nėra vien muziejiniai eksponatai, o realiai naudojami specialiuose maršrutuose, todėl renginiai dažnai pritraukia svečių ir iš užsienio.