CP v2

Tag: Viešieji pirkimai

  • Lenkijos verslas nori vietos prie sprendimų stalo: kodėl vietinis kapitalas turi būti stiprinamas

    Lenkija ir toliau siekia pritraukti užsienio investicijų, tačiau vis dažniau akcentuojama, kad ekonomikos politika negali remtis vien iš išorės atvežamais didžiaisiais projektais. Privačios investicijų grupės TDJ vadovas Jacek Leonkiewicz sako, kad šalia tarptautinių koncernų pernelyg dažnai nuvertinamos vietos įmonės, kurios kuria kompetencijas, moka mokesčius ir vertę palieka šalies viduje.

    Pasak jo, diskusijos esmė yra vadinamasis vietinis turinys, kai valstybė ir savivaldybės taisykles, pirkimus ir investicijų aplinką formuoja taip, kad vietos verslas turėtų realias galimybes augti savo rinkoje. Tai nereiškia užsidarymo ar protekcionizmo, bet reiškia sąmoningą sprendimą stiprinti vietos pramonės ekosistemą ir privatų kapitalą.

    Vietinis turinys kaip politika

    J. Leonkiewicz pabrėžia, kad vietinis turinys neturėtų likti tuščiu šūkiu. Jo teigimu, praktikoje tai reiškia, kad viešajame sektoriuje vertinant pasiūlymus svarbi ne vien mažiausia kaina, bet ir tai, kiek sprendimas kuria ilgalaikę naudą šalies ekonomikai, tiekimo grandinėms ir darbo vietoms.

    Toks požiūris ypač aktualus Europos Sąjungai vis dažniau kalbant apie strateginę autonomiją, kritinių technologijų ir pramonės pajėgumų stiprinimą. Pastaraisiais metais Bendrijoje akivaizdžiai sugrįžo supratimas, kad vien pigiausios gamybos paieškos pasaulyje didina priklausomybes, o krizių metu tai tampa pažeidžiamumu.

    Ne tik lengvatos dideliems žaidėjams

    TDJ vadovas atkreipia dėmesį, kad dideli užsienio investuotojai dažnai automatiškai sulaukia politinio dėmesio, derybų, skatinimo priemonių ar mokestinių lengvatų. Tuo pat metu vietos verslas, net ir turintis finansinį pajėgumą investuoti, ne visada kviečiamas prie sprendimų stalo ar traktuojamas kaip lygiavertis partneris.

    „Kai ateina didelis užsienio investuotojas, neretai atsiranda dotacijos ir lengvatos. O vietos verslininkai prie to paties stalo kartais net nekviečiami“, – sakė Jacek Leonkiewicz.

    Jo argumentas paprastas: net jei vienas investuotojas atneša įspūdingą sumą, dešimtys ar šimtai vietos įmonių, investuojančių mažesniais etapais, gali sukurti panašią bendrą apimtį, o uždirbta vertė, pelnas ir kompetencijos lieka šalies viduje. Be to, rizika tampa labiau išskaidyta ir mažiau priklausoma nuo vieno sprendimo.

    Kas labiausiai stabdo investicijas?

    Didžiausiomis kliūtimis investicijoms J. Leonkiewicz įvardija procedūrų trukmę, sprendimų prognozuojamumą ir administracinį tempą. Jo teigimu, atsinaujinančios energetikos projektuose kelias iki realių darbų dažnai būna itin ilgas, nes reikia daugybės suderinimų, poveikio aplinkai vertinimų ir leidimų.

    „Jeigu kalbame apie atsinaujinančios energetikos projektus, vien leidimų ir derinimų kelias būna labai ilgas. Vėjo jėgainės pastatymas gali užtrukti daugelį metų, kartais net iki 8–10 metų“, – sakė Jacek Leonkiewicz.

    Verslui, jo vertinimu, svarbiausia ne deklaracijos apie „vieno langelio“ principą, o realus sprendimų priėmimo greitis ir aiški, stabili reguliavimo kryptis. Tai tiesiogiai lemia, ar privatus kapitalas ryžtasi investuoti, ypač energetiškai intensyviose pramonės šakose.

    Pramonės kompetencijos gali tapti tramplinu

    Kalbėdamas apie Lenkijos pramonę, TDJ vadovas pabrėžia, kad tradicinės inžinerinės kompetencijos gali būti perkeliamos į naujas sritis, pavyzdžiui, vėjo energetiką, automatiką, gynybos pramonę ar dvigubos paskirties technologijas. Kaip pavyzdį jis mini „Famur“ transformaciją, kai ilgai su kasybos įranga dirbusi įmonė ieško pritaikymo sprendimams ir energetikos sektoriuje.

    Tokie perėjimai nėra mechaninis tos pačios veiklos pakartojimas, tačiau suteikia startinį pranašumą: gamybos kultūrą, tiekimo grandinių valdymą, gebėjimą spręsti sudėtingus inžinerinius uždavinius ir konkuruoti ne vien kaina, bet kokybe bei pritaikymu konkrečiam užsakovui.

    J. Leonkiewicz pabrėžia, kad pasaulinėje konkurencijoje vietos įmonės dažnai susiduria su varžovais, kurių užnugarį sudaro aktyvi valstybės parama. Todėl, jo nuomone, Lenkijai svarbu kurti aplinką, kurioje vietos įmonės galėtų „užsiauginti raumenis“ namų rinkoje ir tik tada nuosekliai plėstis į užsienį.

    Galiausiai jis akcentuoja ir ilgalaikį pagrindą: stiprios įmonės neatsiranda per naktį, todėl šalia kapitalo ir rinkų reikia ugdyti verslumą bei glaudžiau sieti švietimą su ekonomikos poreikiais. Tik taip, pasak jo, galima užauginti pakankamo masto įmones, galinčias varžytis globaliai.

  • „Gaz-System“ skelbia iki 2026 metų pirkimų planą: daugiau skaidrumo, bet ginčas dėl local content tęsiasi

    Lenkijos dujų perdavimo sistemos operatorė „Gaz-System“ paskelbė planuojamų pirkimų ir investicijų sąrašą iki 2026 metų pabaigos. Bendrovė teigia, kad toks žingsnis turėtų suteikti tiekėjams daugiau laiko pasiruošti konkursams, suplanuoti pajėgumus ir tiksliau įvertinti būsimas apimtis. Kartu tai tampa dar vienu argumentu diskusijoje, kaip viešuosiuose pirkimuose suderinti kainą, tiekimo saugumą ir vietos pramonės interesus.

    Skelbiama, kad sąraše numatyti pirkimai apima statybos darbus, prekių tiekimą ir paslaugas, taip pat vadinamąsias investuotojo tiekimo pozicijas, kai svarbius komponentus perka pats užsakovas. Planas apima konkursus, kuriuos ketinama skelbti iki 2026 metų pabaigos, o ateityje žadama tokią informaciją atnaujinti reguliariai, kad rinkos dalyviai matytų ne tik artimiausius, bet ir vidutinės trukmės poreikius.

    „Gaz-System“ savo komunikacijoje akcentuoja, kad didesnis skaidrumas ir ankstyvas dialogas su rinka yra vienas iš būdų didinti vietos tiekėjų dalį strateginiuose energetikos projektuose. Bendrovė nurodo taikanti rinkos konsultacijas prieš pirkimus, organizuojanti tiekėjų susitikimus, naudojanti preliminariąsias sutartis ir siekianti standartizuoti techninius reikalavimus bei sutarčių dokumentus. Taip pat minimi sprendimai, kurie, bendrovės teigimu, gali padėti įmonių finansiniam stabilumui, pavyzdžiui, avansai ar pirkimų skaidymas į mažesnes dalis.

    Vietos pramonės klausimas aštrėja

    Tuo pat metu Lenkijoje tęsiasi ginčas dėl local content principo taikymo „Gaz-System“ pirkimuose. Dalis plieno ir vamzdynų komponentų tiekėjų viešai kritikuoja praktiką, kai pagrindiniu arba vieninteliu vertinimo kriterijumi iš esmės tampa kaina, nors šalies metalurgijos sektorius susiduria su spaudimu dėl augančių sąnaudų ir konkurencijos.

    Kritikai teigia, kad kainos dominavimas gali trumpuoju laikotarpiu mažinti projekto kaštus, tačiau ilguoju laikotarpiu silpninti vietos gamybos bazę ir mažinti atsparumą tiekimo grandinėse. Pramonės atstovai taip pat akcentuoja, kad ankstesni konkursų rezultatai nebūtinai atspindi dabartinę rinkos situaciją, nes maržos dalyje segmentų yra sumažėjusios iki minimumo.

    „Gaz-System“ tvirtina, kad didžioji dalis jos užsakymų istoriškai atitekdavo Lenkijos įmonėms, o kainos kriterijus, ypač perkant standartizuotus plieninius vamzdžius, esą yra pateisinamas, jei visi tiekėjai atitinka vienodus kokybės reikalavimus pagal Europos standartus ir ISO. Bendrovės pozicija grindžiama tuo, kad esant aukštiems ir vienodiems techniniams reikalavimams, kaina tampa objektyviausiu lyginimo matu.

    Ką reiškia paskelbtas planas tiekėjams?

    Rinkos dalyviams iš anksto skelbiamas pirkimų planas paprastai reiškia aiškesnę projektų laiko juostą, galimybę anksčiau rezervuoti žaliavas, suplanuoti gamybą ir darbuotojų apkrovas. Tokia praktika taip pat gali didinti konkurenciją, nes į konkursus paprasčiau įsijungia ne tik didieji rangovai, bet ir mažesni specializuoti tiekėjai, kurie be išankstinės informacijos dažnai nespėja pasiruošti.

    Vis dėlto vien skaidrumo priemonių dažnai nepakanka, jei ginčas sukasi apie tai, kokią reikšmę vertinime turi turėti kokybės, patikimumo, pristatymo terminų, tiekimo rizikos ir vietos pramonės stiprinimo kriterijai. Todėl „Gaz-System“ paskelbtas sąrašas gali tapti ne tik praktiniu įrankiu rinkai, bet ir nauju atskaitos tašku diskusijai, kaip strategiškai svarbiuose energetikos pirkimuose turėtų veikti local content principas.

  • Vengrija pasirinko naują antikorupcijos vadovę: ką reiškia Anna Unger paskyrimas?

    Vengrija pasirinko naują antikorupcijos vadovę: ką reiškia Anna Unger paskyrimas?

    Slaptas balsavimas ir dideli pažadai

    Vengrijos parlamentas slaptu balsavimu naujai kuriamos institucijos NVVH vadove išrinko Anną Unger. Ši tarnyba steigiama siekiant susigrąžinti neteisėtai prarastą valstybės turtą ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui viešaisiais pinigais.

    Kartu paskirta ir pavaduotoja, kuri bus atsakinga už tyrimų kryptį, o pačiai institucijai numatyta penkių narių vadovybė. Toks modelis, valdžios teigimu, turėtų leisti sutelkti skirtingų sričių kompetencijas ir užtikrinti operatyvesnį darbą.

    Kas yra NVVH ir kokias galias ji turės

    NVVH mandatas apima ne tik turto paiešką ir apsaugą, bet ir plačią prieigą prie su viešaisiais finansais susijusių sprendimų. Tarnyba galės vertinti valstybės ir savivaldybių sprendimus, viešuosius pirkimus, koncesijas, subsidijas, taip pat Europos Sąjungos lėšų naudojimą.

    Skirtingai nei konsultaciniai ar priežiūros padaliniai, NVVH numatytos ir aktyvios funkcijos: ji galės rinkti ir sutikrinti duomenis, inicijuoti kitų institucijų veiksmus, o tam tikrais atvejais pati atlikti tyrimus. Tai reikštų, kad tarnyba taptų centriniu įrankiu nagrinėjant sudėtingas finansines schemas, kur svarbūs pinigų srautai ir tikrieji naudos gavėjai.

    Vienas reikšmingiausių pokyčių yra galimybė perimti dar nepasiekusias kaltinimo stadijos bylas, jei, NVVH vertinimu, taip būtų efektyviau apginti valstybės interesą. Tokiais atvejais tarnyba galėtų pati pareikšti kaltinimus ir teisme veikti kaip valstybinis kaltintojas, todėl prokuratūros monopolis tokiose bylose būtų apribotas.

    Ginčai dėl atrankos ir nepriklausomumo

    Kandidatų atranka sukėlė aštrias diskusijas tiek tarp ekspertų, tiek politinėje arenoje. Teisingumo ir konstitucinių reikalų komitetas išklausė kelis pretendentus, tarp jų ir Transparency International Hungary teisininką Miklósą Ligeti bei verslininką Nicholasą Sárvári, dirbantį tarptautinio turto susigrąžinimo srityje.

    Dalis kritikų tikino, kad labiausiai patyręs kandidatas buvo Miklósas Ligeti, todėl Annos Unger pasirinkimas esą kelia klausimų. Kiti akcentavo, kad ji yra politologė ir dėstytoja, neturinti prokurorinio ar ikiteisminio tyrimo vadovavimo patirties, kuri paprastai laikoma būtina tokio tipo institucijai.

    Šalininkai atkirto, kad NVVH vadovo užduotis pirmiausia bus sukurti instituciją, užtikrinti strateginę kryptį ir veikimo standartus, o ne asmeniškai vadovauti kiekvienam tyrimui. Vis dėlto, suteikus tokias plačias galias, pagrindinis klausimas išlieka tas pats: kokie vidaus kontrolės, teismų priežiūros ir atskaitomybės mechanizmai realiai ribos vadovybės diskreciją.

    Ryšys su Europos Sąjungos lėšomis ir pasitikėjimu

    NVVH sukūrimas formaliai nebuvo vienintelė teisinė sąlyga Europos Sąjungos finansavimui atlaisvinti, tačiau politiškai šios temos glaudžiai susijusios. Briuselis ilgą laiką reiškė abejones dėl korupcijos prevencijos, Europos Sąjungos subsidijų kontrolės ir nuoseklaus pažeidimų tyrimo.

    Naujajai valdžiai NVVH tampa signalu, kad siekiama ne tik apsaugoti būsimus pinigų srautus, bet ir ieškoti anksčiau neteisėtai panaudotų viešųjų lėšų. Vis dėlto vien institucijos sukūrimas pats savaime neįrodys jos veiksmingumo, o pasitikėjimą lems rezultatai, nepriklausomumas ir gebėjimas atlaikyti politinį spaudimą.

    Ką parodys pirmieji metai

    NVVH sėkmė bus matuojama ne garsiais pareiškimais, o teisiškai tvirtais kaltinimais, galutiniais teismų sprendimais ir realiai susigrąžintu turtu. Praktikoje tai dažnai reiškia ilgus procesus, ypač jei lėšos paslėptos užsienio bankuose, nekilnojamajame turte ar sudėtinguose įmonių tinkluose.

    Anna Unger pati yra įspėjusi, kad tikėtis galutinių nuosprendžių visose didelėse korupcijos bylose per vieną kadenciją gali būti nerealu. Dėl to didžiausias išbandymas bus ne pažadų skambumas, o gebėjimas sukurti veikiančią sistemą, kuri mažintų korupcijos prielaidas, o ne tik reaguotų į pavienius atvejus.

  • „Energesman“ skelbia apie slapto susitikimo detalės: VAATC siūlytas sandoris sukėlė audrą

    Vilniaus atliekų rūšiavimo gamyklos operatorius „Energesman“ pranešė, kad netrukus po to, kai Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) pradėjo sutarčių nutraukimo procedūras, įmonės akcininkas susitiko su VAATC vadovu Mariumi Švaikausku. Pasak bendrovės, susitikimą suorganizavo trečiasis asmuo, o jo metu esą buvo siūlomas kompromisas.

    „Energesman“ teigimu, VAATC vadovas pasiūlė leisti tęsti gamyklos modernizavimo sutartį su sąlyga, kad operatorius neginčys eksploatavimo sutarties nutraukimo. Bendrovė nurodo, kad tokį pasiūlymą atmetė ir laikosi pozicijos, jog sutartiniai santykiai turi būti sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka, o ne derybomis, kurios primena spaudimą.

    Susitikimas, kaip nurodoma įmonės pareiškime, įvyko liepos 14 dieną vakare Vilniuje. Apie patį faktą viešojoje erdvėje buvo kalbėta ir anksčiau, tačiau „Energesman“ tvirtina, kad dalis viešai paskleistų aplinkybių, įskaitant susitikimo vietą ir turinį, buvo pateiktos netiksliai.

    „Pirmiausia norime užtikrinti, kad susitikime nebuvo kalbama apie Skirmantą Malinauską. Mes neturime jokios įtakos jo kuriamam turiniui“, – sakė „Energesman“ direktorius Algirdas Blazgys.

    Bendrovė pabrėžia, kad modernizavimo sutartis buvo pasirašyta po tarptautinio viešojo pirkimo, kuriame, anot „Energesman“, laimėta pasiūlius mažiausią kainą. Įmonė tvirtina turinti teisėtą interesą tęsti sutarties vykdymą ir siekia teismuose įrodyti, kad nutraukimo sprendimai buvo neteisėti.

    „Mes pasiūlymą atmetėme, nes čia ne turgus – savivaldybės įmonė negali kada panorėjusi nutraukti sutarčių ir šantažuoti tiekėjų“, – sakė A. Blazgys.

    Į procesą įsitraukęs advokatas dr. Paulius Miliauskas, advokatų profesinės bendrijos „Miliauskas ir Lauraitytė“ partneris, akcentuoja ir valdymo bei atskaitomybės klausimus. Pasak jo, svarbu vertinti, ar VAATC vadovas turėjo formalius įgaliojimus siūlyti tokį susitarimą ir kokiu pagrindu susitikimo turinys galėjo būti aptarinėjamas su politine valdžia.

    „M. Švaikauskas nėra pavaldus Vilniaus merui – jis atsiskaito VAATC valdybai“, – sakė P. Miliauskas.

    „Energesman“ nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas yra priėmęs nagrinėti du bendrovės ieškinius, kuriais ginčijamas tiek eksploatavimo, tiek modernizavimo sutarčių nutraukimas. Taip pat pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta VAATC reikalauti išmokėti sutarčių užtikrinimo garantijas, kurių vertė siekia 1,3 mln. eurų, o sprendimai dėl kitų laikinųjų priemonių yra skundžiami aukštesnei instancijai.

    Bendrovė ginčija ir VAATC nurodomas nutraukimo priežastis, argumentuodama, kad atliekų susikaupimą lėmė platesnės sistemos problemos, įskaitant atliekų deginimo pajėgumus ir srautų valdymą. „Energesman“ taip pat teigia, jog modernizavimo sutarties įgyvendinimą apsunkino tai, kad, anot bendrovės, VAATC neįvykdė sutartyje numatytų mokėjimų ir nesumokėjo 4,4 mln. eurų.

    Įmonės teigimu, preliminariai vertinami nuostoliai gali siekti apie 20 mln. eurų ir augti, jei laikotarpis, kai VAATC yra perėmęs gamyklos veiklos kontrolę, ilgės. Tuo pat metu ginčas turi ir viešąją dimensiją, nes atliekų tvarkymo infrastruktūra sostinės regione laikoma kritiškai svarbia paslauga, o jos sutrikimai ar valdymo konfliktai greitai atsiliepia gyventojams ir savivaldybių sprendimams.

    Kol teismai nepriėmė galutinių sprendimų, abi pusės iš esmės lieka prie priešingų pozicijų, o situacija kelia klausimų dėl viešųjų pirkimų sutarčių stabilumo, rizikų valdymo bei to, kaip turėtų būti sprendžiami strateginių paslaugų teikimo konfliktai tarp savivaldybių valdomų subjektų ir privačių operatorių.

  • Tunelio gręžimas Lodzėje artėja prie atnaujinimo: PKP PLK derasi su trimis rangovais

    Lenkijos geležinkelių infrastruktūros valdytoja PKP PLK pradėjo rangovo atranką, kuris turėtų užbaigti Lodzės skersinį geležinkelio tunelį. Rugpjūčio viduryje trys atrinkti kandidatai gavo kvietimus į derybas, tačiau įmonė kol kas neatskleidžia, kas jie tokie.

    PKP PLK teigia, kad į pokalbius pakviesti subjektai, kurie, užsakovo vertinimu, turi daugiausia patirties ir kompetencijų saugiai pabaigti sudėtingą gręžimo etapą. Atranka vyksta ribotu būdu, taikant derybas be viešo skelbimo.

    Tunelio darbai įstrigo 2024 metų rudenį, kai pastatuose virš planuojamos trasos fiksuota rimtų pažeidimų. Nuo tada tunelį gręžianti TBM mašina „Katarzyna“ liko po žeme, o projektas tapo vienu probleminiausių šalies geležinkelių infrastruktūros objektų.

    PKP PLK tikisi, kad gręžimas būtų atnaujintas 2027 metų pirmąjį ketvirtį, tačiau pabrėžia, kad terminas priklausys nuo naujo rangovo atlikto TBM mašinos techninės būklės įvertinimo. Lygiagrečiai turėtų būti tikrinamos grunto ir požeminio vandens sąlygos bei skaičiuojamas poveikis aplinkiniams pastatams.

    „Kartu bus vertinamos grunto ir požeminio vandens sąlygos bei poveikis aplinkiniam užstatymui tolesnėje gręžimo trasoje. Šie veiksmai atliekami siekiant padidinti darbų saugą“, – sakė PKP PLK atstovas spaudai Rafałas Wilgusiakas.

    Vienas didžiausių iššūkių išlieka tai, kaip į gręžimo atnaujinimą reaguos virš tunelio stovintys istoriniai namai. PKP PLK pripažįsta, kad dėl grunto būklės ir ankstesnių pažeidimų rizika esamam užstatymui išlieka padidėjusi, todėl viešojoje erdvėje aptariamas ir dalies pastatų nugriovimo scenarijus.

    2026 metų viduryje Lodzės vaivada priėmė sprendimą perimti keturis pastatus, esančius virš įstrigusios TBM mašinos. Šiuo metu vyksta jų vertinimas, o vėliau turėtų būti priimti sprendimai dėl kompensacijų ir jų išmokėjimo.

    PKP PLK pabrėžia, kad galimų griovimų apimtis priklausys nuo technologinių sprendimų, kuriuos pasiūlys naujasis rangovas. Kitaip tariant, galutiniai veiksmai bus aiškūs tik tada, kai bus pasirinktas vykdytojas ir atlikti papildomi techniniai skaičiavimai.

    Skersinis tunelis Lodzėje yra esminė platesnio projekto dalis, kuri turėtų sujungti pagrindines miesto geležinkelio stotis ir leisti traukiniams važiuoti per patį centrą. Projektas numato ne tik dviejų kelių tunelį, bet ir naujas stoteles bei papildomus vieno kelio tunelius, dalis kurių jau baigti.

    Pradiniai planai buvo gerokai ambicingesni: sutartis, pasirašyta 2017 metų gruodį, numatė projekto pabaigą 2021 metų gruodį. Dėl vėlavimų ir rangovo pasikeitimo PKP PLK vengia įvardyti galutinę darbų pabaigos datą ir tikslų biudžetą, nes jis priklausys nuo realiai atliktų darbų inventorizacijos, TBM būklės, pirkimų rezultatų ir naujų grafikų.

  • „Volve“ pritraukė apie 2,6 mln. eurų: DI platformą statybų konkursams plečia visoje Europoje

    „Volve“ pritraukė apie 2,6 mln. eurų: DI platformą statybų konkursams plečia visoje Europoje

    Norvegijos statybų technologijų bendrovė „Volve“ pritraukė 3 mln. JAV dolerių pradinės stadijos investiciją, kurią bendrovė skirs DI platformos statybų konkursams ir priešstatybinei analizei tobulinti bei plėtrai Europoje. Perskaičiavus apytiksliu šių dienų kursu, tai sudaro apie 2,6 mln. eurų.

    Investicijų raundui vadovavo rizikos kapitalo fondas Skyfall Ventures, prie jo prisidėjo J12, Norrsken Evolve, OBOS Ventures, „Antler“ ir „StartupLab“, taip pat keli privatūs investuotojai. Tarp jų minimas Daniel Kjørberg Siraj, anksčiau vadovavęs OBOS – vienai didžiausių Šiaurės šalių būsto plėtros organizacijų.

    Kam skirta „Volve“ platforma

    „Volve“ įkurta 2024 metais Osle, o ją įkūrė Herman Smith, Abyl Ikshanov ir Alf Jørgen Dovland. Bendrovė kuria platformą rangovams ir viešojo sektoriaus užsakovams, kuri padeda priimti komercinius sprendimus dar iki prasidedant statyboms.

    Praktikoje didžiausias iššūkis konkursų komandoms yra laikas ir dokumentų apimtis: sutartys, brėžiniai, reikalavimai, techninės specifikacijos ir priedai dažnai sudaro šimtus ar tūkstančius puslapių. „Volve“ teigia, kad jų DI analizuoja šiuos dokumentus, susieja reikalavimus su darbų apimtimi ir išskiria galimas rizikas, kad komandos gautų struktūruotą vaizdą, kuo remtis rengiant pasiūlymą.

    Kodėl konkursų etapas lemia pelningumą

    Bendrovė pabrėžia, kad didelė dalis projekto kainos ir rizikos „užrakinama“ dar iki sutarties pasirašymo, todėl konkursų ir priešstatybinis etapas turi tiesioginę įtaką maržoms. Tai apima sprendimus, ar verta dalyvauti konkurse, kaip įkainoti darbus, kaip įvertinti sutartines sąlygas, subrangovų pasiūlymus ir galimus įsipareigojimus.

    Statybų sektoriuje konkursų dalis vis dar laikoma viena prasčiausiai skaitmenizuotų grandžių, ypač lyginant su projektavimo ar statybos darbų vykdymo valdymo įrankiais. Europos mastu statybos sudaro milžinišką investicijų segmentą, o viešieji pirkimai yra viena reikšmingiausių rinkos dalių, todėl efektyvesnė dokumentų analizė ir rizikų valdymas tampa konkurenciniu pranašumu.

    „Statybos yra projektų verslas: turi laimėti projektus, kad išliktum, bet laimėti blogomis sąlygomis yra blogiau nei pralaimėti“, – sakė „Volve“ bendraįkūrėjas ir vadovas Herman Smith.

    Plėtra Europoje ir nauja žinių struktūra

    „Volve“ skelbia, kad jų sprendimu jau naudojasi pagrindiniai rangovai ir viešieji užsakovai Šiaurės šalyse, o bendrovė stiprina pozicijas Jungtinėje Karalystėje ir žemyninėje Europoje. Investicijos turėtų paspartinti produkto plėtrą ir komandos augimą rinkose, kur konkursų procesai pasižymi didele dokumentų gausa ir griežtu reguliavimu.

    Kartu bendrovė diegia naują grafu paremtą struktūrą, skirtą kaupti ir susieti žinias tarp projektų. Idėja paprasta: nors kiekvienas statybų projektas skiriasi, pasikartojantys komerciniai sprendimai ir rizikos modeliai leidžia ankstesnių konkursų įžvalgas panaudoti kituose pasiūlymuose, užuot kiekvieną kartą pradėjus nuo nulio.

    Pasak „Volve“, naujas kapitalas bus nukreiptas į gilesnį sprendimo pritaikymą pagrindiniams rangovams ir viešojo sektoriaus klientams, o taip pat į spartesnę plėtrą Europoje. Bendrovė siekia, kad jų platforma taptų savotišku „intelekto sluoksniu“, kuris padeda priimti sprendimus konkursų ir priešstatybiniame etape.

  • Vietinis turinys energetikoje: kodėl PGE renkasi brangiau Europoje, o ne pigiau Kinijoje

    Energetikos sektoriuje stiprėja diskusija apie vadinamąjį vietinį turinį, kai investicijoms ir pirkimams prioritetas teikiamas šalies ar regiono tiekėjams. Lenkijos energetikos grupė PGE šią kryptį sieja ne su emociniu „ekonominiu patriotizmu“, o su ilgalaikiu saugumu, stabilumu ir tiekimo grandinių patikimumu.

    PGE valdybos įgaliotine vietinio turinio klausimais paskirta Alicja Wąsowicz pabrėžia, kad sprendimas „pirkti brangiau Lenkijoje ar Europoje, ar pigiau Kinijoje“ realybėje nėra vien kainos palyginimas. Pasak jos, vietinis tiekimas yra investicija į ekonomikos atsparumą, kompetencijų auginimą ir mažesnę priklausomybę nuo geopolitinių sukrėtimų.

    Kaip matuojamas vietinis turinys?

    Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria tiek įmonės, tiek valdžios institucijos, yra vienodos metodikos trūkumas. Skirtingos pramonės šakos „vietinį turinį“ supranta nevienodai, todėl skaičiai, pateikiami be aiškios metodikos, gali klaidinti ir skatinti neteisingus palyginimus.

    Dėl to PGE atsargiai vertina bendro grupės rodiklio viešinimą, tačiau atskiruose segmentuose vietinio turinio dalis jau yra reikšminga. Pavyzdžiui, elektros skirstymo segmente vietinių pirkimų dalis siekia apie 85 proc., nes nemaža dalis priežiūros ir tinklų eksploatacijos darbų atliekama vietos įmonių.

    Siekiant sukurti palyginamus duomenis, Lenkijoje vykdomas pilotinis projektas, kuriame dalyvauja Centrinė statistikos tarnyba ir valstybės turto ministerija. Projekto tikslas yra surinkti duomenis ne tik apie pagrindines sutartis, bet ir apie grandinę žemiau, įtraukiant subrangovus, kad matytųsi realus vietinių pajėgumų panaudojimas.

    Kodėl svarbiau ne kriterijai, o pasiruošimas

    PGE teigia, kad vietinio tiekimo didinimas prasideda dar iki konkurso paskelbimo. Bendrovė akcentuoja pirkimų planų viešinimą, ankstyvą dialogą su rinka ir išankstines konsultacijas, kad tiekėjai nebūtų užklupti netikėtais reikalavimais.

    „Mes negalime kontroliuoti, kas pateiks pasiūlymą ir kokia bus jo kaina, bet galime užtikrinti, kad mūsų reikalavimai laiku būtų suderinti su rinkos pajėgumais“, – sakė Alicja Wąsowicz.

    Jos teigimu, rinkos tyrimas ir realistiškas reikalavimų pritaikymas dažnai duoda daugiau naudos nei formaliai į konkursus įdėti vertinimo kriterijai, kurie „remtų“ vietos tiekėjus. Be to, Europos Sąjungos teisėje tiesioginis tiekėjų diskriminavimas pagal kilmę yra ribojamas, todėl kriterijai turi būti pagrįsti objektyviais interesais, tokiais kaip sauga, kokybė, patikimumas ar tvarumas.

    Kur dar yra augimo potencialas?

    PGE nurodo, kad skirstymo segmente vietinio turinio didinimo galimybės jau ribotos, nes rodiklis ir taip aukštas. Tačiau didesnis potencialas matomas projektuose, kuriuose šiuo metu dominuoja tarptautiniai tiekėjai, pavyzdžiui, jūrinėje vėjo energetikoje.

    Šiame sektoriuje reikalinga aukšta specializacija, sertifikavimas ir patirtis, todėl vietinių įmonių įsitraukimas natūraliai auga lėčiau. Vis dėlto PGE akcentuoja, kad augimo galimybės yra ne tik statybos etape, bet ir projektavimo bei ilgamečio eksploatavimo fazėje, kur užsakymai tęsiasi dešimtmečius.

    Kartu pripažįstama, kad ne viską įmanoma nupirkti vietoje, ypač kai kalbama apie specifinius komponentus ar pajėgumų trūkumą. Tokiose situacijose sprendimas dažnai tampa rizikų valdymu: pigesnis pirkimas iš Kinijos gali reikšti ilgesnius pristatymo terminus, didesnę tiekimo sutrikimų tikimybę ar papildomas kokybės ir atitikties užtikrinimo sąnaudas.

    Pasak PGE atstovės, atsakingas užsakovas, norėdamas suteikti šansą vietos įmonėms, turi subalansuoti ir kitą pusę: terminus, biudžetą bei kokybės reikalavimus. Dideliuose projektuose vienas netinkamas komponentas ar prastos kokybės paslauga gali sustabdyti darbus ir sukelti didelius finansinius nuostolius.

    Ilgalaikėje perspektyvoje PGE vietinį turinį sieja su platesniu tikslu kurti atsparesnę ekonomiką, kurioje kritiniai energetikos projektai mažiau priklauso nuo išorinių šokų. Tokia logika, kaip pabrėžiama, reiškia ne tik didesnę kainą šiandien, bet ir daugiau stabilumo rytoj.

  • Kodėl viešosiose erdvėse nauja įranga sugenda per 2 metus: ekspertai atskleidė pagrindines klaidas

    Kas greičiausiai sugadina naują įrangą?

    Naujai sutvarkytos viešosios erdvės dažnai atrodo nepriekaištingai tik pirmą sezoną, o vėliau išlenda pirmieji defektai: trūkinėja suolų lentos, rūdija metalinės dalys, blunka plastikas, o sporto ar žaidimų dangos ima skilinėti. Iš pirmo žvilgsnio kaltos lietuviškos žiemos, tačiau specialistai pabrėžia, kad oras dažniausiai tik pagreitina problemas, kurios atsiranda dėl sprendimų projektavimo ir įrengimo stadijoje.

    Sprendimų viešosioms erdvėms įmonės „Bipa“ projektų vadovas Vitalijus Počema sako, kad didžiausi skirtumai tarp ilgai tarnaujančios ir greitai susidėvinčios infrastruktūros dažniausiai slypi medžiagų kokybėje, paruošime bei priežiūros disciplinoje. Gyventojai paprastai mato tik rezultatą, tačiau priežastys neretai būna techniškos ir iš anksto numatomos.

    „Gamta įrangai kenkia mažiausiai, ją labiau veikia vandalizmas, nepriežiūra arba nekokybiškos medžiagos. Normaliai cinkuota konstrukcija gali tarnauti 15–20 metų“, – sakė Vitalijus Počema.

    Jo teigimu, jei plieninės konstrukcijos pradeda rūdyti po dvejų ar trejų metų, tai dažniausiai rodo netinkamą metalo paruošimą ir apsaugą, o ne neišvengiamą lauko poveikį. Panašiai ir su įtrūkimais ar klibėjimu: tai dažnai susiję su netiksliai įvertintomis apkrovomis ir taupymu konstrukcijose, o ne vien šalčiu.

    Viešieji pirkimai dažnai skatina taupyti kokybės sąskaita

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad viešųjų pirkimų praktikoje neretai dominuoja mažiausios kainos kriterijus, o ne ilgaamžiškumas per visą tarnavimo laiką. Tokiu atveju pasirenkami minimalūs leistini stori, paprastesnės dangos, pigesnė mediena ar plastikas, o ilgalaikės eksploatacijos reikalavimai lieka neįrašyti į technines specifikacijas.

    Ypač ryškiai tai matyti plastiko ir dažytų paviršių atveju. Kokybiškas plastikas turi būti atsparus ultravioletiniams spinduliams, kad per kelis sezonus neprarastų spalvos ir trapumo, tačiau jei tai neapibrėžta reikalavimuose, įranga gali pastebimai pasikeisti net per pusmetį.

    Sporto ir žaidimų aikštelių dangų tarnavimo laiką smarkiai trumpina ir prastas vandens nuvedimo suplanavimas. Kai drėgmė užsilaiko po danga, šalčio ciklai ją greičiau ardo, todėl net iš pažiūros nedidelės projektavimo detalės gali nulemti, ar danga tarnaus kelis sezonus, ar gerokai ilgiau.

    Kodėl papilkėjusi mediena dar nereiškia gedimo?

    Viena dažniausių gyventojų pastabų yra medinių suolų ar apdailos papilkėjimas. Tačiau specialistai pabrėžia, kad tai dažnai yra natūralus medienos senėjimo procesas, kuris pats savaime nebūtinai reiškia konstrukcijos silpnėjimą, ypač jei naudojamas kietmedis ir jis tinkamai apdorotas.

    V. Počemos teigimu, šiuolaikinėse viešosiose erdvėse dažniau pasirenkami juodalksnis, ąžuolas, uosis ar kiti kietmedžiai, o pradinę išvaizdą dažniausiai galima palaikyti periodiškai atnaujinant apsauginę dangą. Jei mediena kokybiška ir prižiūrima kasmet, ji gali išlikti tvarkinga apie 10 metų ir ilgiau.

    Viešųjų žaidimų aikštelių įrangą ir dangas vertinančios įmonės „Inspectum“ vadovas Sergejus Kazunko pastebi, kad dažnai nukenčia ne pati medžiaga, o jos paruošimas ir vėlesnė priežiūra. Ypač jautrūs elementai gali būti fanera ir mediniai atraminiai statramsčiai, jei nuo pirmos dienos jie neapsaugomi ir periodiškai neatnaujinami.

    „Ta pati mediena gali tarnauti visiškai skirtingai: viena būna impregnuota ir apsaugota gamykloje, kita paruošta atsainiai. Po kelerių metų skirtumas matosi plika akimi“, – sakė Sergejus Kazunko.

    Priežiūra: kartais pakanka vieno varžto

    Specialistai pabrėžia, kad dalis gedimų įvyksta ne staiga, o dėl užleistos smulkios priežiūros. Jei jungtys ima klibėti, dažnai užtenka laiku priveržti varžtus ar sutvarkyti mazgą, tačiau ignoruojant problemą mėnesiais ar metais, detalės nusidėvi ir lūžta, o remontas tampa brangesnis.

    Priežiūros klaidos pasitaiko ir dėl netinkamos eksploatacijos. Pavyzdžiui, tam tikros vaikų žaidimų dangos nėra skirtos ratinėms priemonėms ar technikai, tačiau realybėje per jas važiuoja paspirtukai ar net sniego valymo įranga, palikdama vėžes ir pažeidimus.

    Vis dažniau diegiant elektroninius sprendimus, tokius kaip išmanieji suolai ar kitos saulės energija maitinamos priemonės, atsiranda ir naujų reikalavimų kasdienei priežiūrai. Jei saulės panelės užverčiamos sniegu ar įranga pastatoma pavėsyje, veikimas tampa nepatikimas, nors pati technologija gali būti tinkama.

    Galiausiai, įrangos ilgaamžiškumą trumpina vandalizmas: dingsta įrankiai, nupjaunamos virvės, atsukami tvirtinimai. Todėl vis dažniau akcentuojama ne tik kokybė ir priežiūra, bet ir atsparumas tyčiniams pažeidimams, įskaitant patvaresnius tvirtinimus bei aiškesnę atsakomybę už infrastruktūros stebėseną.

  • „Gaz-System“ pasirinko „Stalprofil“: 7,3 mln eurų už dujotiekio darbus, ginčas dėl vietinės vertės tęsiasi

    Lenkijos dujotiekių operatorius Gaz-System išrinko konkurso nugalėtoją dujotiekio DN500 Tworzeń–Szopienice atkarpos rekonstrukcijos statybos darbams. Naudingiausiu pripažintas „Stalprofil“ pasiūlymas – 7,3 mln eurų be mokesčių, o darbų trukmė numatyta iki 24 mėnesių nuo sutarties pasirašymo.

    Užsakymas apima tik statybos rangos darbus, todėl konkurse nebuvo tokio masto tarptautinės tiekėjų konkurencijos, kokia įprasta, kai kartu perkamos ir medžiagos. Gaz-System apie sutarties pasirašymą žada informuoti atskirai, kai bus baigtos procedūros.

    Kas slypi už local content ginčo?

    Lygiagrečiai su šiuo pirkimu viešojoje erdvėje tęsiasi Gaz-System ir „Stalprofil“ ginčas dėl vadinamųjų local content, arba vietinės vertės, principų taikymo. Ši sąvoka paprastai reiškia, kad perkančiosios organizacijos pirkimuose vertina ne vien mažiausią kainą, bet ir tai, kiek vertės sukuriama vietos ekonomikai: nuo mokesčių sumokėjimo iki darbo vietų ir tiekimo grandinės.

    „Stalprofil“ vadovas Henrykas Orczykowskis viešai teigia, kad deklaruojami vietinės vertės tikslai realiai neveikia, jei galutiniame vertinime vis tiek dominuoja kaina. Jo argumentas – net ir nedideli kainų skirtumai esą lemia sprendimus, kurie, įmonės požiūriu, dažniau palankūs užsienio tiekėjams.

    Gaz-System pozicija ir praktiniai apribojimai

    Gaz-System savo ruožtu pabrėžia, kad teisinis reguliavimas perkančiosioms organizacijoms skiriasi, o sektoriaus užsakovams ne visada taikomi tokie pat ribojimai, kaip viešajam sektoriui, kai kainos kriterijaus svoris turi būti apribotas. Bendrovė taip pat atkreipia dėmesį, kad rangovai neretai patys perka dalį medžiagų užsienyje, todėl vietinės vertės skaičiavimas nėra tiesmukas.

    Į šį argumentą „Stalprofil“ atsako akcentuodama rinkos realijas: Lenkijoje yra ribotos didelio skersmens vamzdžių gamybos pajėgos, todėl net ir laimėjus kontraktą vietos rangovui, dalis žaliavos gali būti įsigyjama kitose Europos šalyse. Įmonės teigimu, reikšminga dalis vertės vis tiek lieka šalies viduje, nes vietoje atliekami izoliavimo, logistikos ir montavimo darbai, o mokesčiai sumokami Lenkijoje.

    Šis atvejis atskleidžia platesnę tendenciją Europoje: strateginėje infrastruktūroje vis dažniau ieškoma balanso tarp efektyvios kainos, tiekimo saugumo ir vietos pramonės stiprinimo. Tačiau praktikoje ginčai kyla tada, kai vietinės vertės tikslai deklaruojami, bet pirkimų vertinimo metodika daliai rinkos dalyvių atrodo nepakankamai aiški arba nepakankamai įpareigojanti.

  • Rail Baltica Bialystok–Elkas stringa: teismo sprendimas dėl „Mirbud“ gali apversti 1 mlrd. eurų konkursą

    Lenkijoje užsitęsė vienas didžiausių pastarųjų metų geležinkelių modernizavimo konkursų, susijęs su Rail Baltica ruožu tarp Bialystoko ir Elko. Nors užsakovas PKP PLK jau kelis kartus buvo paskelbęs laimėtoją, galutinio sprendimo iki šiol nėra, o procesą toliau stabdo ginčai ir teismų grandinė.

    Projekto vertė siekia apie 1,06 mlrd. eurų, tačiau investicija faktiškai jau apie 20 mėnesių juda labai lėtai: vyksta kontrolės procedūros, o konkurso rezultatai nuolat persvarstomi. Papildomos įtampos suteikia bylos baigtis Varšuvos apygardos teisme, kuri gali pakeisti vertinimą, kas apskritai turėjo teisę likti konkurse.

    Kas sustabdė sprendimą?

    Ginčo centre atsidūrė statybų bendrovė „Mirbud“, kuri kartu su partneriais iš pradžių buvo laikyta pateikusi vieną patraukliausių pasiūlymų. Tačiau konsorciumas buvo eliminuotas po to, kai viešųjų pirkimų ginčų institucijos nurodė atmesti pasiūlymą dėl to, kad konkurso dokumentuose nebuvo pateikta informacija apie anksčiau skirtą administracinę baudą.

    Bauda buvo susijusi su darbais greitkelyje S1 netoli Vengierska Gurka, kur, pasak aplinkosaugos inspekcijos, pažeistos aplinkosaugos sprendimo sąlygos. „Mirbud“ pozicija tokia, kad bauda buvo pritaikyta ne tam subjektui, o pats pažeidimas, bendrovės vertinimu, buvo kvalifikuotas ginčytinai.

    „Tai klausimas, ar dėl tokio dydžio baudos valstybė turėtų už modernizavimą mokėti šimtais milijonų eurų daugiau, o stakės yra ir proporcingumas, ir viešųjų finansų interesas“, – sakė „Mirbud“ valdybos narys Pawełas Korzeniowskis.

    Milžiniškas projektas ir griežti terminai

    PKP PLK šį konkursą yra įvardijusi kaip didžiausią savo istorijoje: planuojama modernizuoti apie 100 km geležinkelio linijos, daugelyje vietų įrengiant antrąjį kelią, pertvarkant stotis ir sustojimus, statant viadukus bei požemines perėjas. Tikslas – didesnis pralaidumas ir saugesnės sankirtos, mažinant pervažas viename lygyje.

    Po modernizacijos keleivinių traukinių greitis daugelyje atkarpų turėtų siekti iki 200 km per valandą, o kelionės laikas tarp Bialystoko ir Elko trumpėti iki maždaug 55 minučių. Krovinių vežimui numatomi parametrai taip pat ambicingi: ilgesni sąstatai ir didesnis leistinas greitis turėtų pagerinti logistiką regione.

    Projektui skirta daugiau nei 800 mln. eurų Europos Sąjungos parama iš Instrumento „Europos infrastruktūros tinklų priemonė“, todėl rangos sutarties vilkinimas kelia ne tik politinę, bet ir finansinę riziką. PKP PLK nurodo, kad darbai turi būti užbaigti iki 2029 metų, o vėlavimai gali komplikuoti projekto atsiskaitymą pagal paramos taisykles.

    Kodėl ginčų tiek daug?

    Viešųjų pirkimų praktikoje tokios apimties konkursai dažnai tampa daugiapakopiais ginčais, kai dalyviai naudojasi visomis teisėtomis apskundimo priemonėmis. Statybų sektoriaus atstovai akcentuoja, kad pati sistema leidžia ir skatina tiekėjams ginti savo interesus, o ilgai trunkančios procedūros dažnai atsimuša į institucijų pajėgumus ir terminų valdymą.

    Šiuo atveju situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad buvo keletą kartų keistas „geriausio pasiūlymo“ vertinimas, o paraleliai vyksta atskiras teisminis ginčas dėl administracinės baudos adresato ir pagrįstumo. Būtent šis teismo sprendimas gali lemti, ar „Mirbud“ argumentai bus laikomi pakankamais grįžti į konkursą, arba ar bus įtvirtintas kelias dabartiniams favoritams.

    Kol vyksta procedūros, didžiausia rizika – kad strateginė Rail Baltica dalis Lenkijos šiaurės rytuose ir toliau liks „popieriuje“, o modernizacijos grafikas stumsis. Tai reikštų ne tik vėlesnę naudą keleiviams ir krovinių vežėjams, bet ir didesnį spaudimą valdyti europinės paramos terminus.