CP v2

Tag: Vitaminas C

  • Niekada nepjaustykite iceberg salotų: štai ką prarandate ir kaip jas paruošti teisingai

    Iceberg salotos ilgai buvo laikomos mažiau vertingomis dėl švelnaus skonio ir didelio vandens kiekio. Tačiau būtent tai padeda papildyti skysčių atsargas, o lapuose yra vitamino C, folatų ir šiek tiek kalio.

    Didžiausia klaida – pjaustyti peiliu, ypač iš anksto. Perpjovus lapus pažeidžiamos ląstelės, išteka sultys, o kartu greičiau prarandama dalis vandenyje tirpių vitaminų ir mineralų.

    Dėl to kraštai greičiau patamsėja, salotos praranda traškumą ir atrodo nebe tokios šviežios. Šis efektas ypač pastebimas, jei supjaustytos salotos dar ilgai stovi šaldytuve ar jau būna sumaišytos su padažu.

    Ką daryti vietoj pjaustymo

    Profesionaliose virtuvėse dažniau taikomas paprastas triukas: lapai ne pjaustomi, o plėšomi rankomis. Plėšiant pagal natūralias gyslas padaroma mažiau pažeidimų, todėl salotos ilgiau išlieka traškios.

    Patogiausia pirmiausia atskirti lapus nuo koto, pašalinti pažeistas vietas ir suplėšyti didesniais gabalais tik prieš pat patiekimą. Taip net ir su padažu salotos geriau išlaiko struktūrą.

    Kaip laikyti, kad nevystų

    Geriausia laikyti visą, nepažeistą gūžę. Ją verta laisvai apvynioti popieriniu rankšluosčiu, kad sugertų drėgmės perteklių, ir dėti į perforuotą maišelį ar dėžutę, kur patenka oro.

    Salotas laikykite šaldytuvo daržovių stalčiuje, maždaug 4 laipsnių temperatūroje. Plauti iškart po pirkimo nerekomenduojama, nes drėgmė paspartina gedimą.

    Jei liko dalis gūžės, pažeistą vietą uždenkite popieriumi ir stenkitės suvartoti kuo greičiau, geriausia per 24 valandas. Prieš naudojimą lapus nuplaukite ir labai gerai nusausinkite.

    Kaip padidinti maistinę vertę

    Iceberg salotos yra lengvos ir nekaloringos, todėl jas verta derinti su produktais, kurie suteikia daugiau maistinių medžiagų. Riebalų šaltiniai, tokie kaip alyvuogių aliejus, avokadas ar sėklos, padeda geriau įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus.

    Spalvingos daržovės, pavyzdžiui, paprika, morkos ar pomidorai, praturtina patiekalą antioksidantais ir suteikia daugiau skonio. Jei norite išlaikyti šviežumą, rinkitės lengvesnius padažus, pavyzdžiui, su natūraliu jogurtu ar alyvuogių aliejumi ir citrina.

  • Krienai: prieskonis virškinimui ir sąnariams, kurį dažnai prisimename tik per šventes

    Krienai dažnai siejami su šventiniu stalu ir riebių mėsos patiekalų priedu, tačiau jų maistinė vertė ir biologiškai aktyvios medžiagos leidžia į šį prieskonį pažiūrėti plačiau. Specialistai pabrėžia, kad aitrus skonis nėra vien „charakteris“ – jis susijęs su junginiais, kurie gali turėti įtakos virškinimui ir uždegiminiams procesams.

    Krienų šaknyje gausu augalinių junginių, vadinamų gliukozinolatais, kurie susmulkinus ar sutarkavus šaknį virsta aštrumą suteikiančiomis medžiagomis. Būtent todėl šviežiai tarkuoti krienai yra ryškesnio skonio nei ilgai pastovėję ar stipriai termiškai apdoroti gaminiai.

    Krienai vertinami dėl vitaminų ir mineralų, ypač vitamino C, taip pat dėl fitocheminių medžiagų, kurios tiriamos dėl galimo antibakterinio poveikio. Nors jų sudėtis gali skirtis pagal auginimo sąlygas ir paruošimo būdą, bendras bruožas išlieka tas pats: tai stipraus poveikio prieskonis, kurio paprastai pakanka nedideliais kiekiais.

    Krienų aštrumas dirgina gleivinę ir refleksiškai skatina seilių bei virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl daliai žmonių jie gali palengvinti sunkesnio maisto virškinimą. Dėl tos pačios priežasties jautresnio skrandžio žmonėms, sergantiems gastritu ar turintiems refliuksą, krienai gali netikti arba turėtų būti vartojami itin saikingai.

    Tradicijoje krienai dažnai patiekiami su mėsa, dešromis ar rūkytais gaminiais neatsitiktinai: aitrūs prieskoniai padeda „pramušti“ riebesnio maisto skonį ir gali paskatinti virškinimo procesus. Be to, krienai neretai pasirenkami kaip priedas prie patiekalų, kurie kai kuriems žmonėms sukelia sunkumo jausmą ar pilvo pūtimą.

    Visgi mitybos specialistai primena, kad krienai nėra „greitas sprendimas“ prastiems įpročiams kompensuoti. Jei virškinimo sutrikimai kartojasi, verta peržiūrėti racioną, porcijų dydžius ir pasitarti su gydytoju, ypač jei atsiranda skausmas ar rėmuo.

    Liaudies medicinoje krienai minimi kaip priemonė peršalimo metu ir kaip vietiškai naudojamas augalas, siejamas su šilumos pojūčiu raumenų ar sąnarių srityje. Aitrūs junginiai gali sukelti odos paraudimą ir šildantį efektą, tačiau tai nereiškia, kad jie gydo sąnarių ligas ar pakeičia vaistus.

    Peršalimo sezonu žmonės kartais renkasi krienus dėl jų aštraus poveikio nosiai ir gerklei, tačiau svarbu nepersistengti. Jei simptomai stiprūs, tęsiasi ilgiau ar kyla temperatūra, saugiausia vadovautis įrodymais grįstomis gydymo rekomendacijomis.

    Krienus galima naudoti ne tik su mėsa: jie tinka su žuvimi, kiaušiniais, varške ar sūriais, taip pat padažams ir marinatams pagyvinti. Virtuvėje verta prisiminti, kad aromatas stipriausias, kai šaknis tarkuojama prieš pat valgymą, o laikant šilumoje ir ore aštrumas greičiau silpsta.

    Renkantis parduotuvėje, pravartu atkreipti dėmesį į sudėtį: kai kuriuose produktuose gali būti nemažai cukraus, druskos ar konservantų, kurie keičia bendrą maistinį profilį. Jei norisi intensyvesnio skonio ir paprastesnės sudėties, dažnai pranašesnė išeitis yra šviežia šaknis ir naminis paruošimas.

  • Apelsinas nebe lyderis: 11 produktų, turinčių daugiau vitamino C ir nustebinsiančių

    Apelsinas dažnai laikomas pagrindiniu vitamino C šaltiniu, tačiau mitybos duomenys rodo, kad jį lenkia ne vienas įprastas produktas. Suaugusiems vyrams rekomenduojama suvartoti apie 90 miligramų vitamino C per parą, moterims – apie 75 miligramus, o vidutinio dydžio apelsinas suteikia maždaug 80 miligramų.

    Vitamino C organizmas pats negamina, todėl jo būtina gauti su maistu. Ši medžiaga svarbi kolageno sintezei, imuninei funkcijai, geležies pasisavinimui ir ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso, todėl raciono įvairovė čia tampa ne mažiau svarbi nei vienas „teisingas“ vaisius.

    Kas vitamino C turi daugiau?

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – acerolos vyšnios, dar vadinamos Barbadoso vyšniomis: 100 gramų gali turėti apie 1 680 miligramų vitamino C. Dėl itin didelės koncentracijos jos dažnai sutinkamos miltelių ar papildų pavidalu, tačiau verta prisiminti, kad natūralių produktų perteklius irgi nėra būtinas.

    Labai daug vitamino C turi ir erškėtuogės – apie 426 miligramus 100 gramų. Lietuvoje jos įprastos arbatoms, tyrelėms ar sirupams, o jų populiarumas vėl auga, nes žmonės ieško sezoninių, vietinių ir mažiau perdirbtų pasirinkimų.

    Saldžiosios paprikos taip pat yra stiprus konkurentas apelsinui: oranžinės paprikos gali turėti apie 158 miligramus 100 gramų, raudonos – apie 142 miligramus, geltonos – apie 139 miligramus. Net žalios paprikos, kurios dažnai laikomos „silpnesnėmis“, gali siekti apie 99,5 miligramo 100 gramų.

    Tarp vaisių išsiskiria gvajavos, kurių 100 gramų porcija gali suteikti apie 228 miligramus vitamino C. Jos kartu yra ir skaidulų šaltinis, o tai svarbu žarnyno veiklai bei sotumo jausmui, todėl gvajavos dažnai minimos kaip vienas praktiškiausių pasirinkimų vasaros racionui.

    Juodieji serbentai, įprasti ir Lietuvoje, 100 gramų gali turėti apie 181 miligramą vitamino C. Be to, jie vertinami dėl gausaus antioksidantų kiekio, o tendencija rinktis šaldytas uogas ištisus metus padeda išlaikyti jų vietą kasdienėje mityboje.

    Daržovės, kurios lenkia apelsiną

    Tarp daržovių dažnai nustebina brokoliai: 100 gramų gali turėti apie 91,3 miligramo vitamino C, tad jie vos pralenkia apelsiną. Vitamino C kiekis priklauso ir nuo gaminimo būdo, todėl trumpas garinimas ar lengvas apkepimas dažnai laikomi praktiškesniais nei ilgas virimas.

    Lapuotieji kopūstai lapiniai kopūstai 100 gramų porcija suteikia apie 93,4 miligramo vitamino C, be to, juose yra ir kitų vitaminų. Dar vienas panašus pasirinkimas – garstyčių špinatai, kurių 100 gramų gali turėti apie 130 miligramų, o skonis, ypač jaunų lapų, dažnai būna švelnesnis, nei sufleruoja pavadinimas.

    Gūžiniai kopūstai iš Briuselio 100 gramų porcija gali turėti apie 143 miligramus vitamino C. Nors jų reputacija tarp vaikų prasta, pastaraisiais metais keičiasi paruošimo įpročiai: kepimas orkaitėje ar trumpas apkepimas su prieskoniais dažnai padeda išryškinti saldesnes natas ir sumažina kartumą.

    Ką verta žinoti apie porcijas?

    Ne visada svarbiausia tik skaičius 100 gramų. Pavyzdžiui, braškės pagal 100 gramų rodiklį nusileidžia apelsinui, tačiau didesnė, įprasta porcija gali jį aplenkti: apie 166 gramų pjaustytų braškių porcija gali suteikti maždaug 97,6 miligramo vitamino C.

    Praktikoje geriausiai veikia paprastas principas: derinti skirtingus vaisius, uogas ir daržoves, o ne pasikliauti vienu produktu. Jei mityboje daug šviežių ar minimaliai apdorotų augalinių produktų, vitamino C poreikį dažniausiai nesunku pasiekti be papildų.

  • Melionas ar arbūzas: prieš sezoną aišku, kuris turi daugiau vitaminų ir kuo skiriasi

    Atėjus šiltiems orams, ant stalo vis dažniau atsiranda melionai ir arbūzai. Abu vaisiai daugiausia sudaryti iš vandens, todėl karštyje padeda palaikyti skysčių balansą ir gali būti lengvas desertas vietoje saldumynų.

    Vis dėlto mitybos požiūriu tai nėra tas pats. Skiriasi ne tik skonis ir aromatas, bet ir kai kurių vitaminų bei mineralų kiekiai, todėl pasirinkimas gali priklausyti nuo to, ko labiausiai reikia jūsų racionui.

    Skirtumai, kuriuos verta žinoti

    Arbūzas dažniausiai siejamas su raudonu minkštimu ir labai dideliu vandens kiekiu, todėl ypač tinka, kai norisi atsigerti suvalgant. Melionų yra daug rūšių: jų minkštimas gali būti šviesus, žalsvas arba ryškiai oranžinis, o skonis paprastai saldesnis ir intensyvesnis.

    Abu vaisiai turi natūralių cukrų, tačiau porcijos dydis svarbus žmonėms, kurie stebi suvartojamų angliavandenių kiekį. Nors tai lengvi užkandžiai, suvalgyti kelis didelius gabalus per trumpą laiką gali reikšti nemažą cukraus dozę.

    Vitaminai: pranašumas dažnai meliono pusėje

    Jei svarbiausias kriterijus yra vitaminai, dažniau laimi melionas, ypač oranžinio minkštimo veislės. Jos paprastai turi daugiau provitamino A, o kartu ir beta karoteno, kuris organizme virsta vitaminu A ir svarbus regėjimui bei odos būklei.

    Melionas dažnai turi ir daugiau vitamino C bei kalio. Vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir kolageno gamybos, o kalis svarbus raumenų, nervų sistemos ir širdies funkcijai, ypač kai karštyje daugiau prakaituojama.

    Kuo išsiskiria arbūzas

    Arbūzo stiprybė yra likopenas, suteikiantis raudoną spalvą ir veikiantis kaip antioksidantas. Ši medžiaga plačiai nagrinėjama dėl galimos naudos širdies ir kraujagyslių sistemai, nors bendras poveikis priklauso nuo visos mitybos ir gyvenimo būdo.

    Kalorijų skirtumas nėra didelis: arbūzas yra kiek lengvesnis, o melionas šiek tiek kaloringesnis, tačiau abu tinka subalansuotai mitybai. Praktinis patarimas paprastas: arbūzas dažniau tinka troškuliui numalšinti, o melionas gali būti geresnis pasirinkimas, kai norisi daugiau vitaminų ir ryškesnio skonio.

  • Primiršta daržovė grįžta į virtuvę: padeda virškinimui ir gali mažinti sąnarių skausmą

    Nors šiandien jis dažniau siejamas su šventiniu stalu, krienas (paprastasis krienas, Armoracia rusticana) šimtmečius buvo kasdienės virtuvės ir namų vaistinėlės dalis. Aštrus skonis nėra tik kulinarinis efektas – jį sukuria augaliniai junginiai, kurie gali skatinti virškinimo procesus ir prisidėti prie organizmo apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Pastaraisiais metais, augant susidomėjimui vietiniais, mažiau apdorotais produktais, krienas vėl atrandamas iš naujo. Mitybos specialistai pabrėžia, kad vietiniai šakniavaisiai neretai turi panašų potencialą kaip plačiai reklamuojami egzotiniai produktai, o jų panaudojimas virtuvėje paprastas ir pigus.

    Kas krieną daro išskirtinį?

    Krieno šaknyje gausu gliukozinolatų – tai natūralūs augalų junginiai, kurie pažeidus šaknį virsta izotiocianatais. Būtent jie sukelia aštrumą, dirgina burnos receptorius ir gali skatinti seilių bei virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl kai kuriems žmonėms palengvina sunkesnių patiekalų virškinimą.

    Kriene taip pat yra vitamino C, skaidulų ir mineralinių medžiagų, nors įprastai jo suvalgoma nedaug. Net ir mažos porcijos gali praturtinti racioną augalinėmis biologiškai aktyviomis medžiagomis, ypač jei krienas vartojamas reguliariai, o ne tik retkarčiais.

    Virškinimas ir sotumo jausmas

    Tradicija krieną patiekti prie riebesnių mėsos patiekalų atsirado neatsitiktinai. Aštrūs junginiai gali paskatinti virškinimo procesus ir sumažinti sunkumo jausmą po gausesnio valgio, ypač kai racione trūksta skaidulų.

    Vis dėlto krienas nėra stebuklingas sprendimas: jei mityboje dominuoja itin perdirbtas maistas, o daržovių ir visagrūdžių produktų mažai, vien prieskonis situacijos nepakeis. Geriausias efektas pasiekiamas, kai krienas tampa subalansuotos mitybos dalimi.

    Ar krienas gali padėti sąnariams?

    Krienas liaudies medicinoje dažnai minimas kalbant apie sąnarių diskomfortą, o anksčiau buvo naudojamas ir išoriškai, pavyzdžiui, kompresų pavidalu. Šiandien dažniau akcentuojamas jo antioksidacinis potencialas: antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio, kuris siejamas su senėjimo procesais.

    Svarbu nepainioti maisto produkto su vaistu. Jei sąnarių skausmas kartojasi, tęsiasi ar stiprėja, tai gali būti uždegimo, traumos ar lėtinės būklės požymis, todėl būtina pasitarti su gydytoju, o mitybą vertinti kaip papildomą, bet ne pagrindinę priemonę.

    Kaip krieną įtraukti į kasdienį racioną?

    Daugelis krieną prisimena kaip priedą prie kiaušinių, šaltos mėsos ar sriubų, tačiau jis tinka ir kasdieniams patiekalams. Nedidelis šaukštelis tarkuoto krieno gali pagyvinti jogurto padažą, varškės ar pupelių užtepėlę, salotų užpilą, taip pat keptas daržoves.

    Daugiausia aromato išlaiko šviežiai tarkuota šaknis, kurią galima maišyti su obuoliu ar burokėliais. Kadangi skonis intensyvus, pradėti verta nuo mažų kiekių, ypač jautresnio skrandžio žmonėms.

    Krieną kai kurie turėtų vartoti atsargiau: jis gali dirginti, jei vargina skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligė, stiprus refliuksas ar ūmūs virškinamojo trakto sudirgimai. Jei kyla abejonių dėl konkrečios sveikatos būklės, saugiausia pasikonsultuoti su gydytoju arba dietologu.

  • Taip verdate bulves? Specialistai įspėja: taip galite prarasti iki 80 proc. vitaminų

    Bulvės mūsų virtuvėje įsitvirtinusios jau kelis šimtmečius, todėl jų virimas dažnai atliekamas automatiškai: vanduo, druska ir 15–20 minučių puode. Tačiau mitybos specialistai primena, kad būtent įprasti įpročiai lemia didžiausius maistinių medžiagų nuostolius.

    Vandenyje tirpūs vitaminai, ypač vitaminas C ir dalis B grupės vitaminų, verdant lengvai pereina į nuovirą. Kuo daugiau bulvė supjaustoma ir kuo ilgiau verdama, tuo didesnis kontaktas su vandeniu ir šiluma, todėl nuostoliai gali būti labai reikšmingi.

    Didžiausia klaida – per smulkiai pjaustyti

    Norint išsaugoti daugiau vertingų medžiagų, bulves verta virti kuo didesniais gabalais arba visai nepjaustyti. Didžiausia vitaminų ir mineralų koncentracija yra visai po odele, todėl bulvių skutimas ir smulkinimas dar labiau sumažina jų maistinę vertę.

    Kitas svarbus veiksnys yra virimo trukmė: pervirtos bulvės praranda tekstūrą, tampa vandeningos, o nuovire lieka daugiau ištirpusių medžiagų. Praktinis patarimas paprastas: minkštumą verta tikrinti anksčiau, o išvirus vandenį nupilti iš karto.

    Į šaltą vandenį ar į verdantį?

    Klausimas, į kokį vandenį dėti bulves, priklauso nuo rezultato lėkštėje. Jei bulvės bus skirtos tyrelei ar salotoms, dažnai pasirenkamas virimas nuo šalto vandens, kad gumbai sušiltų tolygiai ir vienodai suminkštėtų.

    Jei norisi labiau išlaikyti struktūrą, o ypač verdant jaunas bulves ar bulves su odele, pravartu dėti jas į jau verdantį vandenį. Taip greičiau „uždaromas“ paviršius, trumpėja bendras virimo laikas ir mažiau medžiagų spėja pereiti į nuovirą.

    Skonis be druskos ir dar viena gudrybė

    Druska puode yra įprotis, bet ji nėra būtina skoniui: aromatą gali sustiprinti krapai, lauro lapas, kmynai ar česnako skiltelė. Prieskonius galima dėti virimo pradžioje, o po nupylimo bulves gardinti sviestu, pipirais ar švelniai rūkyta paprika.

    Dar vienas niuansas, apie kurį kalba mitybos specialistai, yra patiekimo temperatūra. Atvėsusiose bulvėse dalis krakmolo pakinta į atsparesnį, todėl toks garnyras dažnai siejamas su lėtesniu gliukozės šuoliu ir didesne nauda žarnyno mikrobiotai.

  • Kas nutinka organizmui reguliariai valgant krapus: kuo naudingi antioksidantai ir vitaminai

    Krapai dažniausiai atsiduria lėkštėje kaip prieskonis sriuboms, daržovėms ar rauginiams, tačiau jų nauda gali būti platesnė nei vien skonis. Reguliarus, net ir nedidelis kiekis papildomai praturtina racioną augalinėmis medžiagomis, kurios svarbios bendrai savijautai.

    Šis aromatingas augalas tradiciškai vartojamas Europos ir Artimųjų Rytų virtuvėse, o šiuolaikinėje mityboje vertinamas kaip paprastas būdas dažniau rinktis žalumynus. Mitybos specialistai pabrėžia, kad sveikatai svarbi ne viena „stebuklinga“ žolelė, o įvairių augalinių produktų gausa kasdienybėje.

    Krapuose yra augalinių junginių, kurie veikia kaip antioksidantai ir gali prisidėti prie apsaugos nuo oksidacinio streso. Oksidacinis stresas siejamas su ląstelių pažeidimais, todėl antioksidantų tema dažnai minima kalbant apie subalansuotą mitybą ir ilgalaikę sveikatą.

    Svarbu tai, kad prieskoniniai augalai dažnai vartojami mažais kiekiais, todėl jų indėlis į bendrą antioksidantų kiekį priklauso nuo viso raciono. Vis dėlto krapai gali tapti patogiu kasdieniu „priedu“, ypač jei jie pakeičia dalį sūresnių ar riebesnių padažų.

    Liaudies medicinoje krapai nuo seno siejami su virškinimo komfortu, o krapų arbata tradiciškai vartota esant pilvo pūtimui ar diskomfortui. Šiandien tokius teiginius medicina vertina atsargiau, tačiau pats įprotis gardinti patiekalus žalumynais dažnai padeda rinktis lengvesnį maistą.

    Krapų aromatas ypač tinka daržovių patiekalams, ankštinėms kultūroms, žuviai, taip pat jogurto ar varškės pagrindo užtepėlėms. Dėl to jie gali prisidėti prie didesnio daržovių suvartojimo, o tai yra vienas nuosekliausių sveikos mitybos principų.

    Krapuose randama vitamino C, mangano, taip pat mažesnių kiekių kitų mineralų, pavyzdžiui, kalcio. Šios medžiagos reikalingos įvairioms organizmo funkcijoms, tačiau krapai paprastai nėra pagrindinis jų šaltinis, nes suvartojami nedideliais kiekiais.

    Didesnė vertė dažnai slypi įprotyje: nuolat įtraukiant žalumynus, racionas tampa įvairesnis, o kartu didėja tikimybė gauti skirtingų augalinių medžiagų. Jei norisi apčiuopiamesnio efekto, pravartu krapus derinti su kitais žalumynais ir daržovėmis, o ne pasikliauti vienu produktu.

    Švieži krapai turi intensyviausią aromatą, todėl tinka berti ant jau paruošto patiekalo arba įmaišyti į šaltus padažus. Užšaldyti krapai taip pat išlaiko skonį, todėl tai praktiškas sprendimas, kai norisi žalumynų ne sezono metu.

    Reguliarus vartojimas nereiškia didelių kiekių: dažnai pakanka kasdien įdėti žiupsnelį į sriubą, salotas ar užtepėlę. Taip krapai tampa ne „supermaistu“, o paprasta, realiai pritaikoma raciono dalimi.

  • Melionas ar arbūzas: kuris vaisius iš tiesų sveikesnis ir ką rodo jų sudėtis?

    Melionas ar arbūzas: kuris vaisius iš tiesų sveikesnis ir ką rodo jų sudėtis?

    Melionų ir arbūzų sezonas Europoje įsibėgėja vasaros pradžioje, todėl šie vaisiai vis dažniau atsiduria pirkinių krepšeliuose. Abu jie laikomi puikiu pasirinkimu karštomis dienomis, nes yra sultingi, lengvi ir padeda palaikyti skysčių balansą.

    Melionai ir arbūzai priklauso tai pačiai moliūginių šeimai, tačiau jų maistinė sudėtis skiriasi. Melionas paprastai sudarytas maždaug iš 90 proc. vandens, o arbūze jo kiekis dar didesnis ir siekia apie 92–93 proc., todėl pastarasis dažnai laikomas vienu geriausių natūralių būdų atsigaivinti.

    Skirtumai matomi ne tik išvaizdoje, bet ir biologiškai aktyviuose junginiuose. Arbūzo raudoną spalvą lemia likopenas, karotenoidų grupės antioksidantas, siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tuo metu oranžinių veislių melionai yra vertinami dėl beta karoteno, kuris organizme gali virsti vitaminu A ir svarbus regėjimui bei odos būklei.

    Vertinant vitaminus ir mineralus, melionai neretai laimi įvairovės prasme, ypač jei kalbama apie vitamino C ir kalio kiekį. Dėl to jie gali būti naudingesni tiems, kurie siekia papildyti racioną šiomis medžiagomis, ypač laikotarpiu, kai gausiau prakaituojama.

    Vis dėlto vieno aiškaus atsakymo, kas sveikiau, nėra, nes pasirinkimas priklauso nuo poreikių ir bendros mitybos. Jei prioritetas yra maksimalus atsigaivinimas ir itin lengvas užkandis, dažniau pasirenkamas arbūzas, o jei norisi daugiau vitaminų ir mineralų įvairovės, praktiškas sprendimas gali būti melionas.

    Specialistai primena, kad abu vaisiai turi natūralių cukrų, todėl svarbiausia išlikti saikingiems ir derinti su baltymais ar skaidulomis turinčiu maistu. Toks derinys padeda ilgiau jaustis sotiems ir išvengti staigių gliukozės svyravimų, ypač jei vaisiai valgomi kaip atskiras užkandis.

  • Šis senas „lenkiškas“ supervaisius grįžta į virtuvę: vitamino C daugiau nei citrusiniuose

    Valgomasis sedulas, dar vadinamas dereniu (lot. Cornus mas), šimtmečius buvo vertinamas Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau šiandien daugeliui yra primirštas. Tai ilgaamžis krūmas arba nedidelis medis, išsiskiriantis tuo, kad žydi labai anksti, dar žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį. Dėl tokios biologijos jis neretai laikomas vienu patikimiausių ankstyvų medingųjų augalų.

    Derėniaus vaisiai prinoksta vasaros pabaigoje ir rudenį, dažniausiai nuo rugpjūčio iki spalio. Jie pailgi, raudoni ar tamsiai vyšniniai, su didele kieta kaulavaise, o skonis dažnai apibūdinamas kaip rūgštokas, primenantis vyšnių ir spanguolių derinį. Dėl ryškios rūgšties šie vaisiai tinka ne tik desertams, bet ir sūriems patiekalams.

    Mitybos požiūriu sedulo vaisiai vertinami dėl vitamino C, skaidulų ir antioksidantų gausos. Įvairių šaltinių duomenimis, 100 gramų šviežių vaisių gali turėti apie 40–50 kilokalorijų, o vitamino C kiekis kai kuriose veislėse būna didesnis nei įprastuose citrusiniuose vaisiuose. Be to, juose aptinkama kalio, kalcio, fosforo ir geležies.

    Didžiausią mokslininkų dėmesį traukia sedulo polifenoliai, flavonoidai ir antocianinai, suteikiantys vaisiams sodrią spalvą. Šie junginiai siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, o kai kurie tyrimai nagrinėja galimą teigiamą įtaką gliukozės ir lipidų apykaitai. Vis dėlto sedulas nėra stebuklingas riebalų degintojas: realistiškiau jį vertinti kaip maistingą priedą, galintį padėti subalansuoti racioną.

    Kulinarijoje sedulas vertinamas dėl universalumo ir ryškaus skonio. Iš prinokusių vaisių gaminami džemai, sirupai, sultys, kompotai, džiovinami vaisiai ar ruošiami šilti gėrimai, o rūgštesnis poskonis padeda „pakelti“ sunkesnius patiekalus. Tradiciškai iš sedulo gaminama ir derenių užpiltinė, tačiau vartojant alkoholį rekomenduojama saikingai.

    Virtuvėje sedulas dažnai maišomas su obuoliais ar kriaušėmis, kad skonis būtų švelnesnis, o tekstūra tirštesnė. Taip pat populiarėja padažai ir želė prie keptos mėsos, paukštienos, brandintų sūrių, nes vaisiaus rūgštis gerai subalansuoja riebumą. Įdomi alternatyva – neprinokusių vaisių marinavimas sūryme, kai jie naudojami panašiai kaip alyvuogės.

    Norint įtraukti sedulą į mitybą, svarbu rinktis gerai prinokusius vaisius, nes neprinokę gali būti itin aitroki ir rūgštūs. Dėl natūralios rūgšties ir aktyvių junginių jautresniems žmonėms didesni kiekiai gali dirginti skrandį, todėl verta pradėti nuo mažų porcijų. Kaip ir kitų uogų bei vaisių atveju, didžiausia nauda pasiekiama, kai sedulas tampa įvairios, daržovėmis ir skaidulomis turtingos mitybos dalimi.

  • Kivį valgėte neteisingai: 3 būdai iš vaisiaus gauti maksimumą naudos ir skonio

    Kivis dažnai laikomas paprastu užkandžiu, tačiau nuo to, kaip jį nuplaunate, valgote ir laikote, priklauso ir skonis, ir maistinė vertė. Nors vaisius atrodo švarus, jo paviršiuje gali likti dulkių, nešvarumų ir kitų likučių nuo kelionės iki parduotuvės lentynos.

    Kivį geriausia plauti tik prieš pat valgymą, o ne iš karto parsinešus iš parduotuvės. Per ilgai laikomas šlapias vaisius greičiau praranda kokybę, o drėgmė ant žievelės gali paskatinti gedimo procesus.

    Kaip teisingai nuplauti kivį

    Nuplaukite vaisių po vėsiu tekančiu vandeniu apie 10–20 sekundžių, švelniai patrindami žievelę rankomis, ypač jei ji atrodo apsinešusi. Tuomet nusausinkite švariu virtuviniu arba popieriniu rankšluosčiu.

    Toks paprastas veiksmas sumažina nepageidaujamų medžiagų patekimą į organizmą ir yra ypač svarbus, jei kivį planuojate valgyti su žievele. Kadangi vaisius perina rinkimą, pakavimą, transportą ir sandėliavimą, ant paviršiaus gali patekti ir bakterijų nuo rankų ar taros.

    Trys būdai valgyti kivį

    Dažniausias pasirinkimas – nulupti ir supjaustyti. Žievelę patogu nuimti daržovių skustuku arba peiliu, o minkštimą supjaustyti riekelėmis ar pusmėnuliais, priklausomai nuo to, kaip patogiau valgyti ar patiekti.

    Kitas greitas būdas – perpjauti per pusę ir išskobti šaukšteliu. Taip lengva užkąsti darbe ar kelionėje, nes nereikia nei lupti, nei pjaustyti, o vaisiaus sultys lieka viduje.

    Trečias variantas, kurio daugelis vengia be reikalo, – valgyti su žievele. Kivio žievelė yra valgoma, o dalis skaidulų ir mikroelementų slypi būtent išoriniame sluoksnyje, todėl tinkamai nuplautas vaisius gali būti maistingesnis. Skonis gali pasirodyti šiek tiek žemiškas, o tekstūra pūkuota, tačiau tai labiau įpročio klausimas.

    Kaip laikyti, kad neprarastų skonio

    Kivis kambario temperatūroje dažniausiai išsilaiko apie savaitę, o šaldytuve gali išbūti iki mėnesio, jei buvo pirktas dar ne visai prinokęs. Tikslus laikas priklauso nuo sunokimo momento ir laikymo sąlygų.

    Neprinokusį kivį laikykite kambario temperatūroje, kol jis šiek tiek suminkštės paspaudus. Jei norite procesą pagreitinti, dėkite vaisių į popierinį maišelį, o kartu įdėtas obuolys ar bananas dar labiau paspartins nokimą.

    Prinokusį kivį geriausia perkelti į šaldytuvą ir laikyti vaisių bei daržovių stalčiuje, kad ilgiau išliktų šviežias. Supjaustytą kivį laikykite sandariame inde ar sandariai uždarytame maišelyje šaldytuve ir suvalgykite per 1–2 dienas, kad neišsausėtų ir neprarastų skonio.