CP v2

Tag: Vitaminas C

  • Vyšnios vilioja vasarą, bet persistengti pavojinga: kiek jų suvalgyti per dieną?

    Vyšnios vilioja vasarą, bet persistengti pavojinga: kiek jų suvalgyti per dieną?

    Vyšnių sezonas Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse trumpas, todėl šie vaisiai vasarą dažnai atsiduria ant stalo beveik kasdien. Mitybos specialistai primena, kad vyšnios vertingos, tačiau dideli kiekiai ne visiems tinka, ypač jautresniam virškinimui.

    Vyšnios yra vienas iš vaisių, kurie padeda papildyti racioną vitaminais ir mineralais. Jose yra vitamino C, folio rūgšties, taip pat kalio ir magnio, kurie svarbūs normaliai nervų sistemos ir raumenų veiklai bei širdies darbui.

    Šiuose vaisiuose gausu ir biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, polifenolių ir kitų antioksidantų. Tyrimuose dažniausiai akcentuojama, kad antioksidantais turtingi produktai padeda mažinti oksidacinį stresą, o subalansuotoje mityboje tai siejama su geresne bendra sveikata.

    Kaloringumo požiūriu vyšnios dažnai laikomos palankiu pasirinkimu, kai norisi kažko saldaus. Maistinė vertė priklauso nuo veislės ir sunokimo, tačiau įprastai 100 gramų vyšnių suteikia apie 60 kilokalorijų, o didžiąją dalį sudaro vanduo ir angliavandeniai.

    Vis dėlto persivalgymas gali baigtis nemaloniais pojūčiais. Dėl natūralių cukrų ir skaidulų vyšnios kai kuriems žmonėms sukelia pilvo pūtimą, raižymą ar viduriavimą, todėl svarbiausia yra saikas ir individuali tolerancija.

    Praktiška taisyklė paprasta: daugeliui žmonių pakanka maždaug vienos stiklinės vyšnių per dieną, ypač jei tą pačią dieną valgoma ir kitų vaisių bei daržovių. Jei vargina dirgliosios žarnos sindromas, dažnas pilvo pūtimas ar kiti virškinimo sutrikimai, porciją verta mažinti ir stebėti savijautą.

    Perkant vyšnias, verta atkreipti dėmesį į kokybę: vaisiai turėtų būti tvirti, nepažeista, blizgia odele, be įdubimų ir pelėsio žymių. Jei uogos labai minkštos, išsispaudusios ar turi pažeidimų, jos greičiau genda ir didėja rizika, kad skonis bei tekstūra nuvils.

  • Iš jauno kopūsto pasigaminkite traškias salotas: paprastas triukas pagerina skonį

    Jaunas kopūstas – vienas laukiamiausių pavasario sezono produktų, nes jo lapai švelnesni, sultingesni ir greičiau suminkštėja nuo padažo. Būtent todėl jis ypač tinka traškioms salotoms, kurios prie mėsos, žuvies ar grilio patiekalų dažnai suvalgomos greičiau nei pats pagrindinis patiekalas.

    Dietologų vertinamas jaunas kopūstas dėl vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir kolageno gamybos. Taip pat jame yra skaidulų, padedančių ilgiau jaustis sotiems ir palaikančių žarnyno veiklą, o mažas kaloringumas leidžia šias salotas lengvai pritaikyti kasdieniam racionui.

    Skonį labiausiai išryškina labai plonas kopūsto pjaustymas, nes taip padažas pasiskirsto tolygiai, o salotos išlieka lengvos. Jei norite švelnesnės tekstūros, kopūstą galima trumpai patrinti su žiupsniu druskos, tačiau persistengti neverta, kad daržovė neprarastų traškumo.

    Paprastas triukas, kuris veikia

    Sumaišius daržoves su padažu verta salotas trumpam palikti pastovėti ir atvėsinti. Maždaug 20 minučių šaldytuve pakanka, kad skoniai susijungtų, o padažas geriau įsigertų, tačiau daržovės išliktų traškios.

    Tokiam variantui dažnai pakanka kelių papildomų daržovių, pavyzdžiui, morkos ar agurko, ir lengvo rūgštelę turinčio padažo. Rūgštis, pavyzdžiui, citrinos sultys ar švelnus actas, padeda subalansuoti kopūsto saldumą ir sustiprina gaivumo įspūdį.

    Su kuo labiausiai dera?

    Šios salotos ypač tinka prie keptos vištienos, orkaitėje ruoštos kiaulienos ar žuvies, nes suteikia traškumo ir gaivos. Jei mėgstate ryškesnį charakterį, galima įtarkuoti šiek tiek šviežio imbiero arba įspausti daugiau citrinos sulčių.

    Patiekimo pabaigoje verta užbarstyti šviežių žolelių, kurios sustiprina aromatą ir sukuria šviežumo pojūtį. Tai paprastas, greitas ir sezoninis sprendimas, kuris dažnai tampa universaliu garnyru visai savaitei.

  • Citrina pralaimi: šis nedidelis vaisius turi rekordinę vitamino C dozę ir stebina poveikiu

    Acerola, dar vadinama Barbadoso vyšnia, yra nedidelis ryškiai raudonas vaisius, kilęs iš Karibų regiono ir šiaurinės Pietų Amerikos. Iš pirmo žvilgsnio ji primena mažą vyšnią, tačiau mitybos požiūriu išsiskiria tuo, kuo retas vaisius gali prilygti.

    Pagrindinė priežastis, dėl kurios acerola pastaraisiais metais vis dažniau minima mitybos specialistų ir papildų gamintojų, yra itin didelis vitamino C kiekis. Skirtinguose tyrimuose nurodoma, kad 100 gramų šviežio minkštimo jo gali būti apie 1 000–2 000 miligramų, o kai kuriais atvejais ir daugiau, todėl acerola gerokai lenkia citrusinius vaisius.

    Acerolos sudėtis: ne vien vitaminas C

    Nors acerola labiausiai žinoma dėl askorbo rūgšties, jos sudėtyje yra ir kitų biologiškai aktyvių junginių. Vaisiui būdingą spalvą lemia karotenoidai, o papildomą antioksidacinį potencialą suteikia polifenoliai, tarp jų flavonoidai ir fenolinės rūgštys.

    Be to, aceroloje yra kalio, magnio ir kalcio, nors šių mineralų kiekiai paprastai nėra tokie išskirtiniai kaip vitamino C. Toks derinys paaiškina, kodėl acerola dažnai pasirenkama ne tik kaip kasdienio raciono dalis, bet ir kaip koncentruotas ingredientas papildams ar funkcinėms maisto prekėms.

    Kuo vitaminas C svarbus organizmui?

    Vitaminas C žmogaus organizme neatliekamas prabangos vaidmens, nes jis būtinas kelioms pagrindinėms funkcijoms. Jis reikalingas kolageno sintezei, todėl svarbus odai, kraujagyslėms, dantenoms ir sąnarių kremzlėms, taip pat prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos.

    Kita svarbi vitamino C savybė yra antioksidacinis poveikis, padedantis saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Taip pat jis gerina neheminės geležies pasisavinimą, todėl augalinės kilmės mityboje vitaminas C dažnai laikomas svarbiu geležies „partneriu“.

    Kodėl šviežios acerolos reta, o milteliai paplitę?

    Šviežia acerola Europoje, taip pat ir Lietuvoje, yra reta dėl labai trumpo vaisiaus „gyvavimo“ po nuskynimo ir itin trapios odelės. Dėl to dažniausiai sutinkami produktai yra šaldyta tyrė, 100 proc. sultys arba liofilizuoti milteliai, kurie patogūs transportuoti ir dozuoti.

    Renkantis acerolos miltelius dažniausiai rekomenduojama atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo ji trumpesnė, tuo aiškiau, ką vartojate. Praktikoje tai reiškia vieną ingredientą – acerolos vaisių miltelius – be papildomų užpildų ar saldiklių.

    Kiek vartoti ir kada būtinas atsargumas?

    Suaugusiųjų vitamino C paros poreikis paprastai nurodomas apie 75 miligramus moterims ir 90 miligramų vyrams, o viršutinė toleruojama riba sveikam suaugusiajam dažniausiai įvardijama 2 000 miligramų per parą. Kadangi acerola gali būti labai koncentruota, nedidelis kiekis miltelių neretai keliskart viršija įprastą paros normą.

    Nors perteklinis vitaminas C dažniausiai pašalinamas su šlapimu, didesnės dozės kai kuriems žmonėms gali sukelti virškinimo sutrikimų. Didesnio atsargumo paprastai prireikia turintiems polinkį į tam tikrų tipų inkstų akmenligę ar sergant hemochromatoze, o nėštumo metu ar vartojant vaistus geriausia pasitarti su gydytoju.

    Kaip vartoti, kad nauda nenueitų veltui?

    Acerolos miltelius patogiausia įmaišyti į jogurtą, varškę, košę ar kokteilį, tačiau svarbu jų nedėti į labai karštą maistą ar gėrimus. Vitaminas C yra jautrus šilumai, todėl ilgai kaitinant jo kiekis gali pastebimai sumažėti.

    Kasdienybėje acerola dažnai pasirenkama kaip rūgštelę suteikiantis priedas, galintis pakeisti citriną gėrimuose ar desertuose. Vis dėlto svarbiausia išlieka saikas ir supratimas, kad didžiausia nauda pasiekiama tada, kai koncentruoti produktai vartojami protingomis porcijomis.

  • Pilkšva, pavargusi oda? Specialistai įvardijo produktus, kurie grąžina veidui švytėjimą

    Pilkšva, pavargusi oda? Specialistai įvardijo produktus, kurie grąžina veidui švytėjimą

    Kodėl oda „pavargsta“?

    Pilkšvas odos atspalvis, sumažėjęs elastingumas ir sausumo pojūtis dažnai siejami ne vien su amžiumi ar stresu. Dermatologai pabrėžia, kad odos išvaizdą greitai paveikia skysčių trūkumas, nereguliarūs valgymo įpročiai ir didelis itin perdirbto maisto kiekis.

    Kai racione dominuoja saldumynai, rafinuoti angliavandeniai ir mažai daržovių, oda neretai tampa matinė, o „pailsėjusio veido“ efektą sukurti vis sunkiau. Be to, nepakankamas miegas ir nuolatinė įtampa gali stiprinti uždegiminius procesus, kurie atsispindi ir odoje.

    Kasdieniai produktai, kurie padeda

    Vienas paprasčiausių pasirinkimų pavargusiai odai yra karotenoidų turinčios daržovės, pavyzdžiui, morkos ir moliūgai. Šie junginiai siejami su sveikesne odos spalva ir tolygesniu atspalviu, ypač kai tokie produktai valgomi reguliariai.

    Svarbi detalė yra tai, kad karotenoidai geriau pasisavinami su riebalais. Todėl morkų salotos su aliejumi, keptos daržovės su trupučiu alyvuogių aliejaus ar trinta moliūgų sriuba su sėklomis dažnai turi daugiau prasmės nei daržovės „sausai“.

    Jei oda atrodo įsitempusi ir sausa, mityboje dažnai trūksta kokybiškų riebalų. Kasdienis šaukštas alyvuogių aliejaus, sauja riešutų ar avokadas gali padėti papildyti racioną nesočiosiomis riebalų rūgštimis, kurios svarbios odos barjero funkcijai.

    Žarnyno sveikata ir švytinti oda

    Odos būklė neretai atspindi ir virškinimo sistemos būklę, todėl dėmesys skiriamas maistui, kuriame yra baltymų ir naudingųjų bakterijų šaltinių. Fermentuoti pieno produktai, tokie kaip natūralus jogurtas ar kefyras, daugeliui žmonių yra paprastas būdas įtraukti daugiau subalansuotų pasirinkimų į kasdienę mitybą.

    Ne mažiau svarbūs ir antioksidantai bei vitaminas C, kurie dalyvauja kolageno sintezėje ir padeda mažinti oksidacinį stresą. Praktikoje tai reiškia dažnesnį uogų, obuolių, citrusinių vaisių, taip pat žalumynų, pavyzdžiui, petražolių, vartojimą.

    Papildomu kasdieniu pasirinkimu gali tapti linų sėmenys, kurie praturtina racioną skaidulomis ir augaliniais riebalais. Jie tinka įmaišyti į košę, kokteilį ar jogurtą, o skaidulos dažnai siejamos su geresne virškinimo veikla ir stabilesniais mitybos įpročiais.

    Galiausiai, net ir labai paprastos, vandens turinčios daržovės, tokios kaip agurkai, pomidorai ar salotos, padeda didinti daržovių kiekį racione. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią skirtumą dažniausiai daro ne vienas „stebuklingas“ produktas, o nuoseklumas: daugiau vandens, mažiau cukraus ir daugiau tikro, mažiau perdirbto maisto.

  • Braškių sezonas įsibėgėja: vieniems tai sveikatos bomba, kitiems – rimtas įspėjimas

    Braškių sezonas įsibėgėja: vieniems tai sveikatos bomba, kitiems – rimtas įspėjimas

    Braškių nauda: mažai kalorijų, daug vertės

    Braškių sezonas jau prasidėjo, o šie vaisiai laikomi vienais vertingiausių šiltojo metų laiko pasirinkimų. Maždaug 100 gramų braškių turi apie 30–35 kilokalorijas, todėl jos dažnai tinka žmonėms, norintiems kontroliuoti kūno svorį.

    Vienas svarbiausių braškių privalumų – vitaminas C, kurio jose gali būti nemažai, kartais net prilygstantis ar viršijantis dalį citrusinių vaisių. Šis vitaminas svarbus imuninei sistemai, kolageno sintezei ir antioksidacinei apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Kuo dar išsiskiria braškės?

    Braškėse yra polifenolių ir antocianinų – junginių, siejamų su širdies ir kraujagyslių sistemos apsauga. Būtent antocianinai suteikia uogoms ryškią raudoną spalvą ir yra siejami su palankiu poveikiu kraujagyslių funkcijai.

    Šios uogos taip pat turi skaidulų, kurios prisideda prie geresnės virškinamojo trakto veiklos ir gali padėti palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę. Dėl skaidulų braškės dažnai sotesnės, nors kalorijų suteikia nedaug.

    Braškėse esantis kalis siejamas su kraujospūdžio reguliavimu, todėl jos dažnai minimos kaip palankus pasirinkimas žmonėms, kuriems aktuali širdies sveikata. Be to, natūralūs cukrūs gali tapti greitu energijos šaltiniu po fizinio krūvio, jei porcijos išlieka saikingos.

    Kada braškės gali pakenkti?

    Nors braškės daugeliui yra puikus pasirinkimas, jos priklauso dažniau alergines reakcijas galinčių sukelti vaisių grupei. Kai kuriems žmonėms gali pasireikšti odos bėrimas, niežulys ar kiti padidėjusio jautrumo požymiai.

    Žmonėms, jautriems žiedadulkėms, ypač beržo, kartais pasitaiko burnos alergijos sindromas: gali atsirasti niežėjimas ar deginimas burnoje. Tokiais atvejais braškių vartojimą vertėtų aptarti su gydytoju arba alergologu.

    Atsargumo reikia ir turintiems jautresnę virškinimo sistemą, nes natūralios rūgštys bei skaidulos daliai žmonių gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Taip pat, nors braškių glikeminis poveikis paprastai laikomas santykinai nedideliu, sergantieji cukriniu diabetu ar turintys atsparumą insulinui turėtų laikytis saiko.

    Dar viena grupė, kuriai braškės gali netikti, – žmonės, jautrūs histaminui. Jiems kartais sustiprėja tokie simptomai kaip galvos skausmas, odos paraudimas ar niežėjimas, todėl svarbu stebėti individualią organizmo reakciją.

    Kaip valgyti, kad nauda būtų didžiausia?

    Didžiausia nauda paprastai gaunama braškes valgant šviežias ir neperdirbtas. Norint subalansuoti užkandį, braškes verta derinti su baltymais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, nes tai gali padėti tolygiau paskirstyti energiją.

    Rekomenduojama vengti braškių saldinimo ir riebių priedų, tokių kaip plakta grietinėlė, jei tikslas – sveikesnis pasirinkimas. Taip pat svarbu uogas kruopščiai nuplauti ir rinktis iš patikimų, pageidautina vietinių augintojų.

  • Szczawienė sriuba be kiaušinio? Mokslas paaiškina, kodėl tai svarbu ir kam geriau vengti

    Rūgštynės daugeliui primena pavasarį ir klasikinę rūgštynių sriubą, kuri dažniausiai patiekiama su kiaušiniu ar pieno produktais. Toks derinys nėra vien tradicija – jis turi aiškų mitybinį pagrindą, susijusį su rūgštynėse esančiomis medžiagomis.

    Rūgštynės vertinamos dėl vitaminų ir mineralų, tačiau kartu jos turi ir junginių, galinčių kelti problemų, jei jų vartojama per daug. Dėl to specialistai dažnai pataria šį augalą valgyti saikingai ir apgalvotai, ypač žmonėms, turintiems tam tikrų sveikatos sutrikimų.

    Kuo naudingos rūgštynės?

    Rūgštynėse yra vitamino C, kuris svarbus imuninei sistemai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Taip pat jis prisideda prie kolageno sintezės ir gali pagerinti augalinės kilmės geležies įsisavinimą, kas aktualu žmonėms, kurie mažiau valgo mėsos.

    Šiame augale randama ir geležies, reikalingos hemoglobino gamybai, todėl jos trūkumas siejamas su silpnumu, nuovargiu ir prastesne koncentracija. Vis dėlto svarbu žinoti, kad augalinė geležis įsisavinama prasčiau, tad vien rūgštynės šios problemos neišsprendžia.

    Rūgštynės suteikia skaidulų, kurios palaiko žarnyno veiklą ir gali padėti ilgiau jaustis sotiems. Jose yra ir kalio bei magnio, prisidedančių prie raumenų funkcijos ir normalaus organizmo skysčių balanso.

    Kodėl jos dažnai valgomos su kiaušiniu ar pieno produktais?

    Pagrindinė priežastis – rūgštynėse esantys oksalatai, dar vadinami oksalo rūgšties druskomis. Šie junginiai gali jungtis su kalciu ir sudaryti netirpius kristalus, todėl daliai žmonių didelis oksalatų kiekis mityboje laikomas nepalankiu.

    Kai prie patiekalo pridedama kalcio šaltinių, pavyzdžiui, kiaušinis, grietinė ar jogurtas, dalis oksalatų virškinamajame trakte susijungia su kalciu. Dėl to jų mažiau įsisavinama, o tai laikoma priežastimi, kodėl klasikiniai deriniai praktikoje pasiteisino.

    Kas turėtų būti atsargesni?

    Daugumai sveikų žmonių saikingos rūgštynių porcijos problemų nesukelia, ypač jei mityba įvairi ir vartojama pakankamai skysčių. Vis dėlto svarbiausia yra dažnis ir kiekis, nes būtent reguliarus gausus vartojimas didina rizikas.

    Ypatingo atsargumo dažniausiai reikia žmonėms, kuriems yra buvę kalcio oksalato inkstų akmenų, taip pat sergantiems sunkiomis inkstų ligomis ar turintiems kalcio apykaitos sutrikimų. Jei yra lėtinių virškinamojo trakto problemų ar vartojami specifiniai vaistai, rūgštynių įtraukimą į racioną verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Praktiškai geriausia laikytis paprastos taisyklės: rinktis sezonines porcijas, nevalgyti rūgštynių kasdien ir derinti jas su subalansuotu patiekalu. Taip galima išlaikyti jų skonį ir naudą, kartu sumažinant galimus nepageidaujamus poveikius.

  • Šis vaisius turi net 5 kartus daugiau vitamino C nei kriaušė: karštyje puikiai drėkina

    Karščių metu ieškant lengvų ir gaivinančių užkandžių, vis dažniau minimas samaranginis vaškinis obuolys, dar vadinamas rožiniu obuoliu. Tai Pietryčių Azijoje paplitęs vaisius, kurį dažnai valgoma žalią, dedama į vaisių salotas ar lengvus desertus.

    Didžiausias šio vaisiaus privalumas – labai didelis vandens kiekis, todėl jis tinka tada, kai organizmas prakaituodamas greičiau netenka skysčių. Vis dėlto jis nepakeičia vandens ar mineralinių gėrimų, o veikia kaip papildomas skysčių šaltinis mityboje.

    Samaranginis vaškinis obuolys auga ant Syzygium samarangense medžio, paplitusio Tailande, Indonezijoje ir Malaizijoje. Vaisiai dažnai būna varpelio formos, su plona, blizgia odele ir šviesiu, traškiu bei labai sultingu minkštimu.

    Skonis paprastai švelnus, lengvai salstelėjęs, be ryškios rūgšties, todėl vaisius geriausiai atsiskleidžia atšaldytas. Odelė dažniausiai valgoma, tad pakanka vaisių gerai nuplauti, o minkštesnes, pradėjusias fermentuotis vietas geriau pašalinti.

    Mitybos požiūriu tai lengvas, mažai kaloringas pasirinkimas: 100 gramų dažniausiai turi apie 30–35 kilokalorijas. Dėl didelio vandens kiekio ir švelnaus skonio jis gali būti alternatyva saldumynams ar sunkesniems desertams, ypač vasarą.

    Šis vaisius vertinamas ir dėl vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos, padeda mažinti nuovargį, svarbus kolageno susidarymui bei ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso. Be to, jame aptinkama kalio, nedideli kiekiai skaidulų, taip pat kai kurių B grupės vitaminų.

    Skaičiai, lyginant su įprastais vaisiais, dažnai nustebina: 100 gramų samaranginio vaškinio obuolio gali būti apie 20–25 miligramus vitamino C. Palyginimui, 100 gramų kriaušės dažniausiai turi apie 3–5 miligramus, o obuolio – apie 4–5 miligramus vitamino C, todėl skirtumas gali siekti maždaug 5 kartus.

    Vis dėlto verta prisiminti, kad maistinių medžiagų kiekiai svyruoja priklausomai nuo veislės, sunokimo, auginimo sąlygų ir laikymo. Pervežti egzotiniai vaisiai neretai praranda dalį šviežumo, todėl renkantis svarbu ieškoti tvirtų, nepažeistų vaisių be minkštų dėmių.

    Nors Azijos šalyse tradiciškai įvairios augalo dalys naudotos liaudies medicinoje, šiuolaikiniai tyrimai tokius teiginius vertina atsargiai. Patikimiausia šį vaisių laikyti tiesiog skaniu, vandeningu ir mitybą paįvairinančiu produktu, o ne gydymo priemone.

  • Kolagenas kavoje užkariavo „Instagram“: ar tikrai jaunina, ar tai tik brangus triukas?

    Kolagenas kavoje užkariavo „Instagram“: ar tikrai jaunina, ar tai tik brangus triukas?

    Socialiniuose tinkluose sparčiai plinta kolageno kava, kai į įprastą puodelį įmaišomas hidrolizuoto kolageno miltelių papildas. Šalininkai tikina, kad taip paprasčiau nepamiršti vartoti kolageno kasdien, o skonis dažniausiai beveik nepasikeičia.

    Kolagenas yra pagrindinis žmogaus organizmo struktūrinis baltymas, svarbus odai, kremzlėms, sausgyslėms, raiščiams ir kaulams. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad su amžiumi kolageno sintezė mažėja, todėl daliai žmonių aktualėja odos elastingumo, sąnarių komforto ir atsistatymo temos.

    Dažniausiai į gėrimus dedamas hidrolizuotas kolagenas, suskaidytas į smulkesnius peptidus, kad organizmui būtų lengviau jį suvirškinti. Tyrimai rodo, kad reguliariai vartojami kolageno peptidai kai kuriems žmonėms gali nežymiai pagerinti odos drėgnumą ir elastingumą, o taip pat prisidėti prie sąnarių funkcijos rodiklių.

    Vis dėlto kolageno kava nėra stebuklinga priemonė, o terminas jauninamasis gėrimas labiau primena rinkodarą nei medicininę išvadą. Kofeinas pats savaime nepadaro kolageno veiksmingesnio, o pagrindinė tokio derinio nauda yra patogumas, nes kolageną lengviau vartoti nuosekliai.

    Svarbi detalė yra temperatūra: itin karštas gėrimas gali paveikti kai kurių papildų savybes, todėl praktikoje dažnai patariama miltelius maišyti tada, kai kava jau nebeverdanti. Realistiškiausia tikėtis ne greitų pokyčių per kelias dienas, o laipsniško efekto per kelias savaites ar mėnesius, jei vartojimas reguliarus.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad papildai nepakeičia gyvenimo būdo: odai ir jungiamajam audiniui svarbūs visavertis baltymų kiekis, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas ir rūkymo vengimas. Kolageno sintezei ypač reikalinga vitamino C gausi mityba, todėl rezultatai priklauso ne vien nuo šaukštelio miltelių puodelyje.

    Kolagenas dažniau pasirenkamas vyresniame amžiuje, intensyviai sportuojant, jaučiant sąnarių diskomfortą ar pastebint odos sausumą ir elastingumo mažėjimą. Tačiau prieš pradedant vartoti papildus, ypač turint lėtinių ligų, vartojant vaistus ar esant nėštumui, verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

  • Nuovargis ir plaukų slinkimas? Gydytojai įspėja: taip krenta feritinas – ką valgyti

    Nuovargis ir plaukų slinkimas? Gydytojai įspėja: taip krenta feritinas – ką valgyti

    Kas yra feritinas ir kodėl svarbu

    Feritinas yra baltymas, kaupiantis geležį organizme ir rodantis geležies atsargas. Kai feritino mažai, organizmui tampa sunkiau palaikyti normalią raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, todėl silpnumas gali atsirasti net tada, kai hemoglobinas dar būna normos ribose.

    Gydytojai pabrėžia, kad feritino tyrimas dažnai padeda anksčiau pastebėti artėjančią geležies stoką. Dėl to, jaučiant užsitęsusį nuovargį ar sumažėjusį darbingumą, verta įvertinti ne tik hemoglobiną, bet ir geležies atsargų rodiklius.

    Požymiai ir dažniausios priežastys

    Mažas feritinas neretai siejamas su nuolatiniu nuovargiu, silpnumu, prastesne koncentracija, galvos skausmais ar svaigimu. Kai kuriems žmonėms ryškėja plaukų slinkimas, lūžinėjantys nagai, odos blyškumas, šalčio pojūtis ar dusulys fizinio krūvio metu.

    Dažniausia priežastis yra geležies stoka dėl nepakankamo jos suvartojimo su maistu arba padidėjusių netekčių. Tai gali būti susiję su gausiomis mėnesinėmis, nėštumu, augimu paauglystėje, dažnu kraujo donoryste ar pasikartojančiu kraujavimu virškinamajame trakte.

    Feritinas gali mažėti ir dėl prastesnio geležies pasisavinimo, pavyzdžiui, sergant celiakija ar uždegiminėmis žarnyno ligomis. Specialistai primena, kad vien iš simptomų tiksliai nustatyti priežasties neįmanoma, todėl svarbus gydytojo įvertinimas ir tyrimai.

    Ką valgyti, kad geležies atsargos augtų

    Feritinui didinti svarbu ne tik geležies kiekis, bet ir jos forma. Geriausiai pasisavinama heminė geležis, esanti gyvūninės kilmės produktuose, o neheminė geležis iš augalinių šaltinių pasisavinama prasčiau.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama reguliariai įtraukti liesą raudoną mėsą, paukštieną, žuvį, kiaušinius, o taip pat kepenis, jei nėra medicininių apribojimų. Augalinių šaltinių dalį gali sudaryti ankštiniai, pilno grūdo produktai, riešutai, sėklos ir žalialapės daržovės.

    Geležies pasisavinimą reikšmingai didina vitaminas C, todėl prie geležies turinčio patiekalo verta derinti paprikas, brokolius, citrusinius vaisius, uogas ar raugintas daržoves. Tuo pačiu verta prisiminti, kad kava ir arbata, vartojamos kartu su maistu, gali mažinti geležies įsisavinimą, todėl jas geriau gerti kitu metu.

    Kitas dažnas „spąstas“ yra didesni kalcio kiekiai tuo pačiu valgymu, pavyzdžiui, pieno produktai kartu su geležies turtingu patiekalu. Dėl to kai kuriems žmonėms patogiau pieno produktus vartoti atskirai, o geležies turtingus patiekalus planuoti kitu dienos metu.

    „Jei nuovargis tęsiasi savaites, o plaukų slinkimas ar dusulys didėja, nereikėtų diagnozuoti savęs vien pagal interneto patarimus“, – sako gydytojai.

    Jeigu feritinas žemas, vien dieta ne visada būna pakankama, ypač kai trūkumas ryškus arba yra nuolatinė netekčių priežastis. Tokiais atvejais sprendimą dėl geležies papildų, jų dozės, vartojimo trukmės ir kontrolinių tyrimų turėtų priimti gydytojas.

  • Mėtos ar pernykštės bulvės: mitybos specialistai paaiškino, kurios iš tiesų naudingesnės

    Mėtos ar pernykštės bulvės: mitybos specialistai paaiškino, kurios iš tiesų naudingesnės

    Parduotuvėse ir turguose prasidėjus sezonui greta pernykščių bulvių vis dažniau atsiranda ir ankstyvųjų, vadinamųjų jaunų. Daugeliui kyla tas pats klausimas: kurias rinktis kasdieniam stalui, jei svarbu ne tik skonis, bet ir nauda sveikatai?

    Bulvės išlieka vienu populiariausių daržovių pasirinkimų, nes suteikia sotumo ir yra universalios virtuvėje. Jose gausu krakmolo, taip pat yra kalio, vitamino B6, skaidulų, o jų maistinė vertė labai priklauso nuo veislės, laikymo ir paruošimo būdo.

    Skonis ir panaudojimas virtuvėje

    Jaunos bulvės atpažįstamos iš labai plonos, lengvai nusitrinančios odelės, todėl dažnai jas pakanka tik gerai nuplauti. Jos paprastai būna tvirtesnės, švelnesnio, kiek saldesnio skonio, o verdant dažniau išlaiko formą.

    Pernykštės bulvės turi storesnę odą ir labiau miltingą struktūrą, todėl po virimo neretai tampa birios. Dėl šios savybės jos patogesnės bulvių košei, blynams, cepelinams ar tešliniams patiekalams, kur svarbi krakmolo gausa.

    Kurių bulvių sudėtis palankesnė?

    Jaunose bulvėse dažnai būna daugiau vitamino C, nes šis vitaminas laikant palaipsniui mažėja. Dėl to sezono pradžioje jos gali būti patrauklesnis pasirinkimas tiems, kas nori daugiau vitaminų iš šviežio derliaus.

    Kartu svarbu žinoti, kad bulvių nauda neapsiriboja vien vitaminais, o didžiausią skirtumą neretai lemia gaminimas. Virtos su odele bulvės paprastai išlaiko daugiau maistinių medžiagų nei nuluptos, o atvėsintos virtos bulvės turi daugiau atspariojo krakmolo, kuris gali būti palankesnis žarnyno mikrobiotai.

    Ką verta prisiminti perkant ir laikant?

    Jaunos bulvės paprastai prasčiau laikosi, todėl jas geriausia suvartoti greičiau ir laikyti vėsiai, tamsiai, bet ne drėgnoje aplinkoje. Pernykštės bulvės sandėliavimui pritaikytos geriau, tačiau ilgai laikant jos gali pradėti dygti ar žaliuoti.

    Žaliuojančių bulvių ir jų dalių valgyti nerekomenduojama, nes jose gali būti daugiau glikoalkaloidų, įskaitant solaniną. Perkant verta rinktis tvirtas, nepažeistas, be ryškių žalių plotų bulves, o namuose nelaikyti jų šviesoje.

    Apibendrinant, jaunos bulvės dažnai laimi dėl šviežumo ir didesnio vitamino C kiekio, o pernykštės išlieka praktiškesnės tam tikriems patiekalams. Sveikiausias pasirinkimas dažniausiai yra tas, kuris derinamas su tinkamu paruošimu, saikingomis porcijomis ir kuo mažiau riebalų turinčiais priedais.